Dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-346/2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.4.1; 41 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G. Č. ir J. Č. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, G. Č. ir J. Č., tretieji asmenys P. Č., M. Č., J. P., Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas nurodė, kad ginčijamais sprendimais atsakovams G. Č. ir J. Č. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko M. Č. 54,62 ha žemės Vilniaus rajone, Rukainių seniūnijoje, Jurčiukų kaime, grąžinant natūra bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis po 27,31 ha kiekvienam. Ieškovo nuomone, ginčijami sprendimai priimti pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų reikalavimus bei kitų pretendentų į M. Č. turėtą žemę – P. Č., M. Č. ir J. P. – teises ir teisėtus interesus. Ieškovo teigimu, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius, neatsižvelgdamas į tai, kad buvo gauti P. Č. ir A. Č. (J. P. motinos) prašymai atkurti nuosavybės teises, 1997 m. spalio 16, 17 dienomis parengė atsakovams G. Č. ir J. Č. pažymas Nr. 23 ir Nr. 24, kuriomis patvirtino tik atsakovų G. Č. ir J. Č. teises atkurti nuosavybės teises į minėtą žemę, ir, remiantis šiomis pažymomis, minėtiems atsakovams buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės. Ieškinyje nurodyta, kad atsakovai G. Č. ir J. Č. 2002 m. kovo 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi visą susigrąžintą žemę pardavė kitiems asmenims, kurių sąžiningumo prezumpcija nepaneigta. Žemė parduota už 36 000 Lt, nors pirkimo-pardavimo sutarties 1 punkte nurodyta, jog indeksuota parduodamo sklypo vertė 311 960 Lt. Ieškovo teigimu, sąmoningai nepranešdami Vilniaus rajono agrarinės reformos tarnybai apie visus M. Č. įpėdinius ir giminaičius, atsakovai J. Č. ir G. Č. elgėsi nesąžiningai, todėl vykdant restituciją taikytinos CK 6.147 straipsnio 2 dalies nuostatos. Ieškovas prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. liepos 13 d. sprendimus Nr. 41-4274 ir Nr. 41-4275 bei priteisti iš atsakovų G. Č. ir J. Č. po 156 980 Lt valstybės naudai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino iš dalies negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 41-4274 dėl nuosavybės teisių atkūrimo G. Č. į tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 20, 4975 ha žemės grąžinant natūra; priteisė iš G. Č. valstybės naudai 13 509,88 Lt už neteisėtai atkurtą nuosavybę – 20,4975 ha žemės; pripažino iš dalies negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 41-4275 dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. Č. į tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 20,4975 ha žemės grąžinant natūra; priteisė iš J. Č. valstybės naudai 13 509,88 Lt už neteisėtai atkurtą nuosavybę – 20,4975 ha žemės; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad M. Č., miręs 1941 m. rugpjūčio 18 d., iki nacionalizacijos Jurčiukų kaime turėjo 50 dešimtinių žemės. Nesant duomenų apie tai, kad M. Č. būtų įgijęs papildomai žemės, ir atsižvelgdamas į tai, kad vieną dešimtinę sudaro 1,09 ha, teismas sprendė, kad M. Č. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė tik 54,50 ha žemės sklypą, todėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimais neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės daugiau nei į 54,50 ha žemės sklypą. Teismas nurodė, kad tinkami pretendentai atkurti nuosavybės teises į 54,50 ha M. Č. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą laikytini: G. Č. ir J. Č., lygiomis dalimis į jų tėvui J. Č. tenkančią 13,625 ha žemės sklypo dalį; P. Č. į jo tėvui R. Č. tenkančią 13,625 ha žemės sklypo dalį; J. P. į jos motinos A. Č. padavusios prašymą atkurti nuosavybės teises į sutuoktiniui B. Č. tenkančią 13,625 ha žemės sklypo dalį; M. Č. į jai tenkančią 13,625 ha žemės sklypo dalį. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas J. Č. 1991 m. spalio 23 d. pateikė prašymą atkurti jam nuosavybės teises į tėvo J. Č. žemės sklypą Jurčiukų kaime. Šiame prašyme atsakovas J. Č. kitu pretendentu atkurti nuosavybės teisę nurodė savo brolį G. Č.. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 1997 m. spalio 16 ir 17 dienomis atsakovams J. Č. ir G. Č. parengė pažymas Nr. 23 ir Nr. 24, kuriomis patvirtinama, kad atsakovai kiekvienas atskirai turi teisę atkurti nuosavybės teises į 27,31 ha buvusio savininko turėtą 54,62 ha žemės sklypą, tačiau buvusiu žemės savininku šiose pažymose nurodomas ne atsakovų prašymuose nurodytas tėvas J. Č., o atsakovų senolis M. Č.. Teismo vertinimu, šios aplinkybės paneigia prielaidą, kad atsakovai G. Č. ir J. Č. veikė nesąžiningai, nes, pateikę prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jų tėvo J. Č. žemės sklypą, jie pagrįstai tikėjosi, kad tik jie yra vieninteliai pretendentai į J. Č. grąžinamą nuosavybę, be to, pagal atsakovų prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 4 punktą pretendentai prašymus atkurti nuosavybės teises galėjo pateikti tiek kartu, tiek atskirai. Nurodęs, kad atsakovai G. Č. ir J. Č. pakankamai aiškiai išreiškė savo valią dėl nuosavybės atkūrimo natūra, teismas konstatavo, kad visiškas ieškinio patenkinimas panaikinant Vilniaus apskrities viršininko sprendimus būtų netikslingas ir neprotingas. Teismas pažymėjo, kad atsakovai J. Č. ir G. Č. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, byloje nėra jokių įrodymų apie šių atsakovų nesąžiningumą. Nenustatęs atsakovų G. Č. ir J. Č. civilinės atsakomybės pagrindų, teismas darė išvadą, kad, ginčijamus Vilniaus apskrities viršininko sprendimus pripažinus iš dalies negaliojančiais, valstybei iš atsakovų grąžintina tik ta suma, už kurią buvo parduota nepagrįstai įgyto turto dalis (CK 6.237 straipsnio 1, 4 dalys). Nustatęs, kad 2002 m. kovo 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovai G. Č. ir J. Č. 54,62 ha žemės sklypą pardavė už 36 000 Lt, teismas darė išvadą, kad iš pirkėjų žemės sklypo išreikalauti negalima, todėl restitucija turi būti taikoma pinigais iš atsakovų G. Č. ir J. Č., t. y. asmenų, nepagrįstai gavusių turtą pagal iš dalies panaikintą administracinį aktą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi trečiojo asmens J. P. apeliacinį skundą, 2007 m. gruodžio 29 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimą pakeitė: padidino iki 117 071 Lt iš atsakovo G. Č. valstybei priteistą sumą už neteisėtai atkurtą nuosavybę į 20,4975 ha žemės; padidino iki 117 071 Lt iš atsakovo J. Č. valstybei priteistą sumą už neteisėtai atkurtą nuosavybę į 20,4975 ha žemės; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis dėl ginčijamų administracinių aktų pripažinimo iš dalies negaliojančiais. Kolegija konstatavo, kad šioje byloje nagrinėjami klausimai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimu, restitucijos taikymu, priklauso viešojo intereso sričiai ir kad nagrinėjamu atveju viešasis interesas reikalauja peržengti apeliacinio skundo ribas bei nagrinėti klausimą dėl restitucijos taikymo (CPK 320 straipsnis). Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad, nenustačius asmenų, kuriems atsakovai perleido ginčo žemę, nesąžiningumo, restitucijos atlikimas natūra tampa negalimas (CK 4.96 straipsnis), todėl restitucija turi būti atliekama atsakovams sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 straipsnis), ir kad atsakovai, pateikdami prašymus atkurti nuosavybės teises į jų tėvo J. Č. turėtą nuosavybę, pagrįstai šiame prašyme pretendentais nurodė tik vienas kitą, nes byloje nėra duomenų, jog J. Č. būtų turėjęs daugiau įpėdinių. Kolegija pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvaujančių pareigūnų galbūt aplaidus pareigų vykdymas ar nesąžiningas elgesys nesudaro pagrindo žemės nuosavybės teisių atkūrimą atsakovams pripažinti teisėtu, o pačius atsakovus laikyti sąžiningais, t. y. nors ikiteisminio tyrimo medžiagoje konstatuoti pareigūnų padaryti pažeidimai, bet tai neduoda pagrindo pačių atsakovų veiksmus traktuoti kaip teisėtus. Remdamasi Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros 2005 m. kovo 17 d. nutarimu dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, kolegija nustatė, kad atliekant žemės matavimo darbus dalyvavo ne tik atsakovai, bet ir kai kurie iš kitų pretendentų į M. Č. turėtą žemę. Kolegija nurodė, kad pagal ikiteisminio tyrimo medžiagą atsakovai kategoriškai nesutiko, jog į šį procesą būtų įtraukti kiti pretendentai, ir šias aplinkybes patvirtina ne tik ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenys, bet ir trečiųjų asmenų paaiškinimai nagrinėjamoje civilinėje byloje, P. Č. 2001 m. gruodžio 18 d. prašymas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjui, kuriame P. Č. nurodė, jog atsakovai kreipėsi į jį prašydami duoti savo notariškai patvirtintą sutikimą, kad atsisako savo tėvo R. Č. žemės; taip pat analogiškas M. Č. prašymas, kuriame nurodyta, jog dėl tokio pat atsisakymo atsakovai kreipėsi ir į ją. Remdamasi ikiteisminio tyrimo medžiaga, kolegija taip pat nustatė, kad tuo metu, kai prašymus atkurti nuosavybės teises į M. Č. valdytą žemę padavė kiti pretendentai, tai pirmiau prašymus padavę atsakovai J. Č. ir G. Č. pradėjo nuolat domėtis, kodėl jiems negrąžinama žemė. Kolegija pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo pranešimas apie ginčą dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo atsakovams išsiųstas 2002 m. kovo 6 d., tą pačią dieną, t. y. itin skubiai, atsakovai žemę pardavė. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad kaina, už kurią buvo parduota ginčo žemė, yra daug mažesnė už indeksuotą parduodamo žemės sklypo vertę. Be to, ginčijamais Vilniaus apskrities viršininko sprendimais atsakovams buvo atkurtos nuosavybės teisės ne į jų tėvo, o į senelio turėtą žemę. Kolegijos vertinimu, tai matydami atsakovai turėjo suvokti, jog į senelio žemę atkurti nuosavybės teises gali pretenduoti visi jo vaikų įpėdiniai, ne tik vieno sūnaus – J. Č. – vaikai. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, atsakovų nuosavybės atkūrimo procedūras, atsakovų dalyvavimo jose pobūdį ir t. t., kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju labiau tikėtina, jog atsakovai žinojo apie kitus pretendentus į ginčo žemę, todėl yra pagrindas pripažinti juos nesąžiningais; patys atsakovai nepateikė įrodymų, kurie galėtų paneigti tokią išvadą. Konstatavusi atsakovų G. Č. ir J. Č. nesąžiningumą, kolegija sprendė, kad pagal CK 6.147 straipsnio 2 dalies nuostatas atsakovai privalo atlyginti didžiausią perleisto turto vertę, todėl, taikant restituciją, priteisiama neteisėtai įgytų ir parduotų sklypų vertė, apskaičiuota atsižvelgiant į indeksuotą parduodamo žemės sklypo vertę.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai G. Č. ir J. Č. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Konstatuodamas kasatorių nesąžiningumą, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė nuosavybės teisių atkūrimą, nuosavybės teisių atkūrimo santykių specifiką ir šį procesą reglamentuojančias teisės normas. Spręsdamas restitucijos klausimą, apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas didžiausią turto vertę, pagal CK 6.147, 6.148 straipsnius turėjo nustatyti neabejotiną kasatorių nesąžiningumą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė bei aiškino nurodytas teisės normas. Kadangi sąžiningumo sąvoka yra vertinamoji, tai apeliacinės instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į santykių specifiką, kad nuosavybės teises kasatoriai įgijo nuosavybės teisių atkūrimo procese. Anot kasatorių, Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 17, 18 straipsnių normos patvirtina, kad būtent valstybės įgaliota institucija, o ne pretendentai į nuosavybės atkūrimą koordinuoja ir įgyvendina nuosavybės teisių atkūrimo procesą, todėl teismas negalėjo taikyti kasatoriams didesnių atidumo standartų, nei jie yra taikomi kompetentingoms valstybės institucijoms ir jų tarnautojams, atliekantiems valstybės jiems pavestas funkcijas. Nurodydamas, kad iš Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. liepos 13 d. sprendimų Nr. 41-4274 ir Nr. 41-4275 turinio matyti, jog kasatoriams buvo atkurtos nuosavybės teisės ne į jų tėvo, o senelio turėtą žemę ir tai matydami kasatoriai turėjo suvokti, jog į senelio žemę atkurti nuosavybės teises gali pretenduoti visi jo vaikų įpėdiniai, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės normas. Vertindamas kasatorių sąžiningumą, apeliacinės instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į byloje nustatytą aplinkybę, kad kiti pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą prašymus padavė ir pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą tapo po penkerių-aštuonerių metų, skaičiuojant nuo kasatorių prašymo padavimo. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. Ambros ir kt. v. V. Maksimaitis ir kt., bylos Nr. 3K-7-62/2005, pateiktų išaiškinimų, jog „sąžiningumas – tai vertybinis asmens elgesio matas, reikalaujantis atidumo, rūpestingumo, atsižvelgimo į teisėtus bei pagrįstus kitų asmenų interesus ir pan. Asmuo vertinamas sąžiningu įgijėju, jeigu jis ne tik nežinojo, bet ir negalėjo ir neturėjo žinoti tam tikrų aplinkybių“. Taikydamas kasatoriams didelius atidumo standartus, apeliacinės instancijos teismas ne tik iškraipė susiklosčiusius civilinius ir administracinius santykius, bet ir pažeidė CK 1.5 straipsnį, tai pat viešąjį interesą. Kasatoriai pažymi, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje konstatuota, jog dėl netinkamo nuosavybės teisių atkūrimo procedūros įgyvendinimo buvo kalti institucijų darbuotojai. Kasatorių teigimu, jie neatliko jokių kaltų veiksmų. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas kasatoriams sukūrė pareigą ne tik atsakyti už neteisėtus pareigūnų veiksmus, bet ir įpareigojo apmokėti pinigų sumą, kuri viršija gautą sudarant žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį.

2. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 31 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ suformuotų taisyklių, kurių laikėsi pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tik pavieniais įrodymais bei aplinkybėmis, visiškai nevertindamas byloje surinktų įrodymų visumos, susiklosčiusių santykių specifikos ir tuos santykius reglamentavusių teisės normų, taip pažeisdamas bei netinkamai taikydamas CPK 185, 263 straipsnius. Apeliacinės instancijos teismas kasatorių nesąžiningumą konstatavo pagal ikiteisminio tyrimo medžiagą, kuria remdamasis teismas sprendė, kad kasatoriai kategoriškai nesutiko, jog į nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą būtų įtraukti kiti pretendentai. Kasatoriai akcentuoja, kad ši aplinkybė konstatuojama nesant jokių tai patvirtinančių įrodymų, išskyrus teisiškai suinteresuotų bylos baigtimi trečiųjų asmenų paaiškinimus, taip pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Be to, konstatuodamas, kad kasatoriai pirkimo-pardavimo sutartį sudarė tą pačią dieną, kai jiems buvo išsiųstas pranešimas apie pradėtą teismo procesą, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškina bei taiko proceso teisės normas, reglamentuojančias proceso dalyvių informavimą: momentas, kai asmuo laikomas informuojamu, yra ne pranešimo išsiuntimo, o pranešimo įteikimo momentas. Pažeisdamas įrodymų vertinimo, rinkimo, sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą reglamentuojančias teisės normas, apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokiais įrodymais remdamasis padarė išvadas dėl kasatorių nesąžiningumo ir kokiu pagrindu atmetė byloje esančius rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, kad atsakovai, kaip pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą, neturėjo galimybės koordinuoti nuosavybės teisių atkūrimo procedūros. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė taisyklę, kad, tirdamas įrodymus, teismas privalo patikrinti priimtų įrodymų sąsajumą, leistinumą, įrodomąją reikšmę, palyginti skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis gautą informaciją (CPK 249 straipsnio 2 dalis, 250 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 31).

3. Teigdamas, kad kasatoriai yra nesąžiningi, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 263 straipsnio 2 dalį. Anot kasatorių, pirmiau nurodytų faktų byloje nėra, tokie faktai nebuvo tiriami, todėl negalima jais remtis priimant sprendimą. Kasatorių nuomone, teismas savo išvadą grindė ne įrodymais, o prielaidomis, kurios buvo pagrįstos tik trečiųjų asmenų paaiškinimais ir pavienėmis tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis, ignoruojant teisės aktus, reglamentuojančius nuosavybės teisių atkūrimą, taip pažeidžiant CPK 331 straipsnio 4 dalies 2 punktą bei nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarime Nr. 5 „Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“ suformuotos praktikos. Pažeisdamas proceso teisės normas (CPK 178, 185 straipsniai), reglamentuojančias įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė pirmiau nurodytas aplinkybes, nesivadovavo tikimybių pusiausvyros principu. Kasatorių teigimu, civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 straipsnis). Kadangi apeliacinės instancijos teismas, netinkamai vertindamas bei tirdamas įrodymus, nepagrįstai konstatavo atsakovų nesąžiningumą, tai nėra pagrindo taikyti CK 6.147, 6.148 straipsnių taisyklių.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus: ikiteisminio tyrimo medžiagą, P. Č. 2001 m. gruodžio 18 d. prašymą, M. Č. prašymą ir šių įrodymų pagrindu padarė labiausiai tikėtiną išvadą, kuri leidžia abejoti atsakovų sąžiningumu. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad kaina, už kurią buvo parduota ginčo žemė, yra daug mažesnė už indeksuotą parduodamo sklypo vertę, ir tai duoda papildomą pagrindą traktuoti atsakovus nesąžiningais.

2. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi įrodymų pakankamumo taisykle, grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, ir įrodinėjimo taisyklių nepažeidė. Trečiojo asmens nuomone, apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas ir nenukrypo nuo teismų praktikos.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Susipažinęs su papildomais įrodymais – ikiteisminio tyrimo medžiaga, kurios nebuvo išreikalauta nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bei kitais rašytiniais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi įrodymų pakankamumo taisykle, grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, ir, nepažeisdamas materialinių ir proceso teisės normų, pagrįstai pripažino atsakovus nesąžiningais. Tuo tarpu atsakovai nepateikė įrodymų, kurie galėtų paneigti nesąžiningumo išvadą.

2. Byloje neįrodytos išimtinės aplinkybės, kad restitucija netaikoma (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), todėl teismas pagrįstai taikė restituciją.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo J. P. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Ginčydami apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl kasatorių nesąžiningumo, kasatoriai iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu, t. y. apeliacinės instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Tuo tarpu faktinės bylos aplinkybės negali būti peržiūrėtos kasaciniame procese.

2. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje nurodyta, kad matuojant žemę dalyvavo ne tik kasatoriai, bet ir kiti asmenys, ir būtent matuojant žemę kasatoriams buvo paaiškinta, kad yra ir kitų pretendentų į nuosavybės teisės atkūrimą. Tuo tarpu kasatoriai buvo nesąžiningi ir itin aktyvūs priimant neteisėtus sprendimus: pasinaudodami jiems talkinusiais nusikaltimus įvykdžiusiais pareigūnais, jie – kasatoriai – sugebėjo parduoti žemę vos pradėjus bylą dėl J. P. pažeistų teisių gynimo.

3. Atsiliepime prašoma apsvarstyti, ar teismas pagrįstai visiškai nenaikino ginčijamų administracinių aktų, ar teismas neturėjo priimti sprendimo išreikalauti turtą iš jį įgijusių asmenų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra proceso dalyvių, o ne teismo pareiga, todėl teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas proceso dalyvių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis patikrina teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Šios nuostatos teisėjų kolegija laikosi ir nagrinėdama atsakovų G. Č. ir J. Č. kasacinį skundą, nes pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta (CPK 353 straipsnis). Vykdydamas kasacijos funkciją kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, jeigu administraciniu aktu vienai šaliai buvo perduotas žemės sklypas, tai, teismo tvarka panaikinus administracinį aktą ir žemės sklypo negalint išreikalauti natūra, iš administraciniu aktu žemės sklypą gavusio asmens turi būti vykdoma restitucija pinigais. Jeigu žemės sklypo išreikalauti negalima iš tolimesnių įgijėjų dėl jų sąžiningumo, jei nėra aplinkybių, numatytų CK 4.96 straipsnyje, kai restitucija galima, tai restitucija taikoma pinigais iš turtą pagal panaikintą administracinį aktą gavusio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija v. L. Petrenčuk ir kt., bylos Nr. 3K-3-1163/2003; 2003 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. K. Stankevič ir kt., bylos Nr. 3K-3-1204/2003; Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nėra pagrindo taikyti restitucijos natūra, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė dėl restitucijos sumokant ekvivalentą pinigais. Kadangi teismas restituciją turi taikyti ir savo iniciatyva (ex officio) (CK 6.145 straipsnis), tai, atsižvelgdamas į restitucijos taikymą reglamentuojančias teisės normas, ypač į 6.147 straipsnio 1, 2 dalis, teismas turi nustatyti ir įvertinti visas taikytinai restitucijai (jos būdui) teisiškai reikšmingas aplinkybes. Viena iš tokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje yra kasatorių sąžiningumas ar nesąžiningumas, kuris yra teisiškai reikšmingas nustatant grąžintiną ekvivalentą pinigais (CK 6.147 straipsnio 2 dalis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sąžiningu įgijėju yra laikomas asmuo, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad daiktas įgyjamas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti. Neturėjimas teisės perleisti daiktą yra įgijėjo teisių atsiradimo kliūtis. Daiktą perleidžiantis asmuo gali neturėti teisės perleisti daikto, jeigu jo pardavimą draudžia ar riboja imperatyviosios įstatymo nuostatos. Kiekvienas asmuo turi žinoti ir vykdyti įstatymus. Jis negali pasiteisinti įstatymo nežinojimu, nes valstybėje visi įstatymai yra skelbiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. Malychienė ir kt. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-294/2007). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad jeigu administracinis aktas teismo pripažįstamas neteisėtu, t. y. neatitinkančiu įstatymo reikalavimų, tai asmuo, kuriam atsirado civilinės teisės ir pareigos iš tokio administracinio akto, gali būti pripažintas nesąžiningu. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Tai gali būti, pavyzdžiui, tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (reikalavimas pripažinti administracinį aktą negaliojančiu ir taikyti restituciją tokiu atveju iš esmės reiškia niekinio sandorio pasekmių šalinimą pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį). Arba tai gali būti atvejis, kai pretendentas į nuosavybės teisės į žemę atkūrimą konkrečiame sklype žino ar turi žinoti, kad yra kitų asmenų, reiškiančių savo reikalavimus į pretenduojamą sklypą. Administracinio akto pagrindu civilines teises ar pareigas įgyjantis asmuo gali būti pripažintas nesąžiningu ne tik dėl to, kad atliko kaltus ar priešingus teisei veiksmus. Asmens nesąžiningumas siejamas su žinojimu ar turėjimu žinoti apie kitų asmenų interesus ar galimas teisių įgijimo kliūtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. Sarapinienė v. J. Nekrašienė ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006).

Nors kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 straipsnis), tačiau byloje yra pakankamai duomenų, paneigiančių kasatorių sąžiningumo prezumpciją. Prie nagrinėjamos civilinės bylos pridėtoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 57-2-058-03 užfiksuoti liudytojos I. K. parodymai, iš kurių matyti, kad ženklinant ginčo žemės sklypo ribas dalyvavo abudu pretendentai (kasatoriai), žemėtvarkos skyriaus darbuotojas ir dar viena moteris, kurių pokalbio metu paaiškėjo, kad ši moteris yra kasatorių giminaitė, taip pat turinti teisę atkurti nuosavybės teises į tą žemę. Anot liudytojos I. K., ji asmeniškai bandė kalbėti su kasatoriais, kad šie sutiktų padalyti tarpusavyje žemės sklypą (ikiteisminio tyrimo medžiaga; T. 2, b. l. 16). Šiuos parodymus iš esmės atitinka ir toje pačioje ikiteisminio tyrimo medžiagoje užfiksuoti liudytojos J. P. parodymai, kad atmatavusi žemę I. K. pasakė visiems (G. Č., jo sūnui Z. Č., P. Č. ir J. P.) važiuoti į Rūkainių seniūniją ir įrašyti visus pretendentus į M. Č. žemę, tačiau Z. Č. pasakė, kad jis nesutinka (ikiteisminio tyrimo medžiaga; T. 1, b. l. 18). Toje pačioje ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra užfiksuoti ir įtariamosios Č. O. parodymai, kad buvo bandymas įtikinti pretendentus (J. Č., G. Č. ir P. Č.) susitarti gražiuoju, tačiau J. Č. ir G. Č. buvo kategoriškai prieš išspręsti šį klausimą gražiuoju. Apklausta kaip įtariamoji Č. O. taip pat nurodė, kad po to, kai P. Č. 1996 metais padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuo to laiko J. Č. ir G. Č. pradėjo nuolat domėtis nuosavybės grąžinimo reikalais (ikiteisminio tyrimo medžiaga; T. 2, b. l. 25-26). Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad priimant ginčijamus administracinius aktus kasatoriai, kaip pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą, žinojo apie kitus pretendentus į M. Č. žemę ir jų interesus bei ketinimus atkurti nuosavybės teises. Be to, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvu, kad ginčijamais Vilniaus apskrities viršininko sprendimais kasatoriams buvo atkurtos nuosavybės teisės ne į jų tėvo, o į senelio turėtą žemę, ir, tai matydami, kasatoriai turėjo suvokti, jog į senelio žemę atkurti nuosavybės teises gali pretenduoti visi jo vaikų įpėdiniai, ne tik vieno sūnaus – J. Č. – vaikai. Atsižvelgdama į bylos duomenis (CPK 177, 185 straipsniai) bei apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad aptariamuoju atveju apeliacinės instancijos teismas rėmėsi neva tik pavieniais įrodymais bei aplinkybėmis ir kad kasatorių nesąžiningumą konstatavo nesant jokių tai patvirtinančių įrodymų, išskyrus teisiškai suinteresuotų bylos baigtimi trečiųjų asmenų paaiškinimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas kasatorių nesąžiningumą, pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad ir po ginčijamų administracinių aktų priėmimo kasatoriai žinojo apie kitų pretendentų ketinimus bei veiksmus, siekiant, jog ir jiems (kitiems pretendentams) būtų atkurtos nuosavybės teises į M. Č. žemę. Šią aplinkybę patvirtina, be kita ko, P. Č. ir M. Č. raštai Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjui, nurodant kad kasatoriai kreipėsi į juos prašydami atsisakyti teisės į nuosavybės teisių atkūrimą (T. 1, b. l. 33, 36). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas kasatorių nesąžiningumą, pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo žemės sklypą jie pardavė už daug mažesnę kainą, nei pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta indeksuota vertė.

Atsižvelgdama į bylos medžiagą bei į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas kasatorių nesąžiningumą, būtų netinkamai aiškinęs ir taikęs nuosavybės teisių atkūrimą, nuosavybės teisių atkūrimo santykių specifiką ir šį procesą reglamentuojančias teisės normas, būtų iškraipęs susiklosčiusius civilinius ir administracinius santykius arba pažeidęs kasatorių nurodomas materialinės ir (arba) proceso teisės normas bei nukrypęs nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Šiuo aspektu konstatuotina ir tai, kad kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarime Nr. 5 „Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“ bei 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 31 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ suformuotų taisyklių nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes šie nutarimai, kaip ir kiti Senato nutarimai, yra metodinė medžiaga, tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teismų praktiką formuoja kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis (CPK 4 straipsnis, 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teisėjų kolegija taip pat neturi teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo, rinkimo, sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą reglamentuojančias teisės normas, nenurodė, kokiais įrodymais remdamasis padarė išvadas dėl kasatorių nesąžiningumo ir kokiu pagrindu atmetė byloje esančius rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, kad atsakovai, kaip pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą, neturėjo galimybės koordinuoti nuosavybės teisių atkūrimo procedūros. Viena vertus, šie kasatorių argumentai neatitinka apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, nes jos motyvuojamojoje dalyje yra nurodyti įrodymai, kuriais remdamasis apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą dėl kasatorių nesąžiningumo. Kita vertus, kasatorių argumentai, kad jie, kaip pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą, neturėjo galimybės koordinuoti nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, atsižvelgiant į šioje nutartyje pirmiau nurodytą kasacinio teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra teisiškai nereikšmingi.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai ir teisėtai konstatavęs kasatorių nesąžiningumą, tinkamai taikė CK 6.147 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pagrįstai įpareigojo kasatorius atlyginti didžiausią žemės sklypo vertę – šiuo atveju indeksuotą parduodamo žemės sklypo vertę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, taip taikydamas restituciją, pažeidė materialinės teisės normas.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų ir neturinčių įtakos skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui, teisėjų kolegija nepasisako.

Įvertinusi trečiojo asmens J. P. atsiliepime į kasacinį skundą nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad jie neteikia teisinio pagrindo konstatuoti apskųstos nutarties ydingumo teisės taikymo aspektu.

Patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ją naikinti kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Antanas Simniškis

Gintaras Kryževičius

Sigita Rudėnaitė