Administracinė byla Nr. I3-2745-860/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00263-2022-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 12.18.1; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. rugpjūčio 29 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Saulius Jakaitis,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Kupiškio Akmenlita“ dėl Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos sprendimo pakeitimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teismas
nustatė:
1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau - UAB) „Kupiškio Akmenlita“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. AS-224 „Dėl mokestinio patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir apskaičiuotą 26 148 Eur sankciją sumažinti iki 2 614 Eur.
Nurodo, kad Aplinkos apsaugos departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2021 m. spalio 21 d. patikrinimo aktu Nr. (7.6)-PA-589566-2021 (toliau – ir Patikrinimo aktas) buvo nustatyta, jog pareiškėja 2018 m. deklaruodama sunaudotą požeminį vandenį deklaravo kaip vandens tiekėjo teikiamą namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui, kuriam taikomas 0,03 Eur/m3 tarifas. Tačiau pareiškėja privalėjo deklaruoti kito požeminio vandens gavybą, kurio tarifas yra 0,1 Eur/m3. Su Patikrinimo aktu pareiškėja sutiko, o ir nustačius pažeidimą, iš kart patikslino deklaraciją už 2018 m. bei sumokėjo likusią sumą už sunaudotą požeminį vandenį. Po Patikrinimo akto pareiškėja sužinojo, kad 2018 m. neteisingai deklaracijose apskaičiuotas mokestis už vandenį susidarė dėl Bendrovės darbuotojų kaltės ir neapsižiūrėjimo. Pasikeitus atsakingiems darbuotojams, kurie privalėjo kontroliuoti vandens sunaudojimą ir atsiskaitymą su valstybe, atėjęs naujas darbuotojas netikrino ankstesnių deklaracijų ir kitų duomenų. Dėl šios priežasties, nuo 2019 m. iki šiol duomenys už vandenį pateikiami teisingai. Pareiškėja supranta, jog darbuotojų pasikeitimas ir / ar jų pareigų netinkamas atlikimas neatleidžia nuo atsakomybės. Dėl padaryto pažeidimo labai gailisi. Pareiškėja neturėjo tikslo nuslėpti mokėtinų mokesčių ar turėti mokestinės naudos, o tokia situacija susidarė dėl žmogiškosios klaidos, todėl padarytas pažeidimas nebuvo tiek pavojingas, kad reikėtų taikyti maksimalią Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme (toliau – ir Įstatymas) numatytą sankciją (apskaičiuotą mokestį dauginant iš 10). Dėl padaryto pažeidimo nekilo sunkių pasekmių nei aplinkai, nei žmonėms. Be to, pareiškėja neturėjo jokio tikslo nemokėti už sunaudotą vandenį, kadangi nuo 2018 m. iki 2020 m. birželio 30 d. (nuo šios datos pasikeitus Įstatymui, pareiškėjai nebereikia iš viso mokėti už vandenį) sunaudotas vanduo buvo deklaruojamas, sunaudoto vandens skaitliukų parodymai atitinka. Pareiškėjos vandenvietė eksplotuojama 2016 m. lapkričio 21 d. Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo Nr. PV-16-26 (toliau – ir Leidimas) pagrindu. Nagrinėjamu atveju, pažeidimo esmė, jog už teisingai deklaruotą ir sunaudotą vandens kiekį 2018 m. buvo mokama ne tuo tarifu. Pareiškėja prašo sumažinti skirtą sankciją, surasti tinkamą pusiausvyrą tarp pareiškėjos padaryto pažeidimo ir jai taikytos sankcijos dydžio. Skirta sankcija pareiškėjai yra finansiškai nepakeliama, kadangi Bendrovė užsiima tik kiaulių auginimu ir jų pardavimu. Visiems žinomos aplinkybės, jog ženkliai ir pastoviai kyla pašarų, elektros, kuro, dezinfekcinių priemonių kainos, be to, labai žemos supirkimo kainos dėl pertekliaus Europoje. Preliminariais apskaičiavimais 2020 m. (techninė klaida, turėtų būti 2021 m.) Bendrovės balansas bus minusinis. Pareiškėjos vertinimu, yra teisinis pagrindas sumažinti jai apskaičiuotą sumą, pareiškėja pažeidimo nepadarė tyčia ar būtų turėjusi tikslą nuslėpti, nedeklaruoti ir nemokėti mokesčių. Be to, tai pirmasis tokio pobūdžio pažeidimas. Iki šio patikrinimo, pareiškėja niekada nebuvo pažeidusi įstatymų, anksčiau jai nebuvo taikyta ekonominė sankcija už analogiškus pažeidimus.
2. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėja turi 2016 m. lapkričio 21 d. Lietuvos geologijos tarnybos išduotą Leidimą naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes pagal sutarties sąlygas naudoti „Kupiškio Akmenlita“ telkinio (Vandenvietės), esančios adresu (duomenys neskelbtini) rajone gėlo požeminio vandens išteklius. Išgauto požeminio vandens kiekis sutampa su deklaracijose pateiktais duomenimis. Pagal pateiktą apskaitą ir pateiktas deklaracijas nustatyta, kad pareiškėja išgavo požeminio vandens: 2018 m. I ketv. – 5 487 m3, II ketv. – 6 473 m3, III ketv. – 5 505 m3, IV ketv. – 6 973 m3; už 2019 m.: I ketv. – 6 492 m3, II ketv. – 7 214 m3, III ketv. – 7 250 m3, IV ketv. – 7 135 m3; už 2020 m.: I ketv. – 6 553 m3, II ketv. - 6 495 m3, III ketv. – 6 743 m3, IV ketv. – 6 804 m3 (nuo 2020 m. liepos 1 d. galiojančia Įstatymo redakcija šį požeminį vandenį deklaravo kaip fizinių ir juridinių asmenų naudojamas žemės ūkio veiklai, išskyrus požeminį vandenį, naudojamą žemės ūkio produktams perdirbti ir iš jų pagamintiems maisto ar ne maisto produktams realizuoti, kuriam taikomas 0,03 Eur/m3. Vertinant tai, kad išgaunamo požeminio vandens kiekis yra mažiau kaip 100 m3/parą (metinis 2020 m. vidurkis), atitinkamai nuo Bendrovė 2020 m. liepos 1 d. išgaunamo vandens deklaruoti ir mokėti mokesčių nebeprivalėjo). Bendrovė 2018 m. išgautą požeminį vandenį deklaravo kaip vandens tiekėjo tiekiamą namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui, kuriam taikomas 0,03 Eur/m3 tarifas. Tačiau Bendrovė vykdė (2018 m. – 2020 m. birželio 30 d.) kito (a ir b punktuose nenurodytas) požeminio vandens (Įstatymo 2 priedo 1 eilutės c punktas), kurio tarifas 0,1 Eur/m3 požeminio vandens gavybą, bei atitinkamai šios rūšies požeminį vandenį ir privalėjo deklaruoti. Tokiu būdu pareiškėja pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 2 ir 4 dalies reikalavimus. Už 2018 m. išgautą bei nustatyta tvarka ir terminais nedeklaruotą kitą požeminio vandens kiekį Bendrovei buvo paskaičiuotas mokėtinas mokestis padidintu tarifu (10 kartų), iš viso 26 148 Eur. Atsakovė pažymi, jog pareiškėja yra juridinis asmuo, tad turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimus, taip pat atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys, privalo išmanyti jai privalomus veikloje vykdyti teisės aktus, įskaitant ir apie teisėtą gamtos išteklių išgavimą, savalaikį deklaracijų teikimą bei mokesčių sumokėjimą valstybei. Pareiškėjos nurodomos pasiteisinimo aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio, siekiant išvengti jos atžvilgiu taikomos sankcijos bei bandant pateisinti savo nederamą veiklą, ir negali būti priskiriamos prie tam tikrų išimtinių aplinkybių, leidžiančių sumažinti priskaičiuotą padidintą mokestį. Tokio pobūdžio bylose, kai nėra tam tikrų itin svarbių aplinkybių, priskaičiuotas padidintas mokestis nemažinamas. Pareiškėjos pateikti argumentai, jog apskaičiuota padidinta mokesčio suma yra neproporcinga padarytam pažeidimui, ir Bendrovei finansiškai yra nepakeliama, yra deklaratyvaus pobūdžio. Vien tik pareiškėjos teiginiai neįrodo, kad jos turtinė padėtis yra sunki ar kad jai paskirtas mokestis padidintu tarifu būtų nepakeliama finansinė našta ir kad ji nepajėgtų jo sumokėti. Pareiškėjos teigimu, preliminariais skaičiavimais 2020 m. (2021 m.?) jos balansas bus minusinis, paskaičiuotas mokestis padidintu tarifu jai būtų nepakeliama finansinė našta, tačiau ji nepateikia jokių tai patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjos prašomas paskirti 2 614 Eur mokestis, Departamento nuomone, nėra ženklus, kad darytų atgrasantį poveikį už nedeklaruotus išgautus gamtos išteklius ir būtų veiksmingas siekiant šių pažeidimų prevencijos. Mano, jog nustatytas mokestis padidintu tarifu yra proporcingas jos padarytam pažeidimui ir nėra per griežtas, jog pareiškėja negalėtų jo sumokėti.
konstatuoja:
3. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjai UAB „Kupiškio Akmenlita“ patvirtinta mokėtina 26 148 Eur suma už išgautą požeminį vandenį laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d., teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja prašo sumažinti priskaičiuotą mokestį iki 2 614 Eur.
4. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai UAB „Kupiškio Akmenlita“ 2021 m. spalio 21 d. buvo surašytas Patikrinimo aktas, kuriame nurodyta, jog pareiškėja 2018 m. – 2020 m. birželio 30 d. laikotarpiu vykdė kito (a ir b punktuose nenurodytas) požeminio vandens (Įstatymo 2 priedo 1 eilutės c punktas), kurio tarifas 0,1 Eur/m3 gavybą. Pareiškėja 2018 metais deklaruodama ne tą išgaunamų išteklių rūšį (deklaravo požeminį vandenį vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui, kuriam taikomas 0,03 Eur/m3 tarifas, vietoje kito požeminio vandens, kurio tarifas 0,1 Eur/m3), pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 2 ir 4 dalies reikalavimus. Vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas Įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Vadovaujantis Įstatymo 6 straipsniu, apskaičiuoto mokesčio dydis taikant didesnį mokesčio tarifą už 2018 metais išgautą ir teisės aktų nustatyta tvarka nedeklaruotą kitą požeminį vandenį – 26 148 Eur.
5. Atsakovas 2021 m. gruodžio 22 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą.
6. Pareiškėja, minėta, prašo pakeisti Sprendimą ir apskaičiuotą 26 184 Eur mokestį sumažinti iki 2 614 Eur.
7. Pagal Įstatymo 1 straipsnį, šis įstatymas nustato valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką. Įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas. Įstatymo 4 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad mokesčio objektas yra vanduo ir gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede. Šio Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.
Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose; 2 dalyje – jog už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas; jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis, 2 dalyje – mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. Be to, šio Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos.
8. Lietuvos geologijos tarnybos 2016 m. lapkričio 21 d. išduoto Leidimo bei 2016 m. lapkričio 21 d. požeminio gėlo vandens išteklių naudojimo sutarties Nr. PV-16-26 duomenys patvirtina, kad pareiškėjai suteikta teisė naudoti „Kupiškio Akmenlita“ telkinio (vandenvietės), esančios adresu (duomenys neskelbtini), gėlo požeminio vandens išteklius pagal pridedamos naudojimo sutarties sąlygas.
9. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d., pareiškėja vykdė kito (a ir b punktuose nenurodytas) požeminio vandens gavybą (Įstatymo 2 priedo 1 eilutės c punktas), kurio tarifas 0,1 Eur/m3.
10. Atsakovas nustatė, kad pareiškėja nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d. iš viso išgavo 2018 m. I ketv. – 5 487 m3, II ketv. – 6 473 m3, III ketv. – 5 505 m3, IV ketv. – 6 973 m3; už 2019 m.: I ketv. – 6 492 m3, II ketv. – 7 214 m3, III ketv. – 7 250 m3, IV ketv. – 7 135 m3; už 2020 m.: I ketv. – 6 553 m3, II ketv. - 6 495 m3, III ketv. – 6 743 m3, IV ketv. – 6 804 m3 požeminio vandens, tačiau 2018 m. deklaravo ne tą išgaunamų išteklių rūšį. Be to, pareiškėja 2018 m. III ketvirčio deklaraciją pateikė tik 2018 m. lapkričio 20 d., nors turėjo pateikti iki 2018 m. lapkričio 15 d. ir 2020 m. I ketvirčio deklaraciją pateikė 2020 m. gegužės 19 d., nors turėjo pateikti iki 2020 m. gegužės 15 d.
Taigi, nors pareiškėja ir išgavo požeminį vandenį, kuris yra leidžiamas pagal jai išduotą Lietuvos geologijos tarnybos Leidimą bei deklaravo teisingą kiekį, tačiau deklaruodama nurodė kitą mokesčio tarifą, dėl ko buvo sumokėtas daugiau kaip 3,3 karto mažesnis nei privalomas sumokėti mokesčio dydis už išgautus valstybinius gamtos išteklius. Be to, dalis deklaracijų ginčo laikotarpiu buvo pateiktos pavėluotai.
11. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1-614/VA-99 patvirtintų Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos KIT708 formos ir jos papildomo lapo KIT708P formos užpildymo ir pateikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punkte įtvirtinta, kad deklaracijas teikia mokesčio mokėtojai, išgaunantys (naudojantys) valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas; mokesčio mokėtojai, kurie mokestiniu laikotarpiu nevykdė veiklos ir neišgavo valstybinių gamtos išteklių, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius nedeklaruoja ir nemoka; 6 punkte – jog mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą mokestinis laikotarpis yra kalendorinių metų ketvirtis. Nuo 2015 m. sausio 15 d. iki 2016 m. vasario 4 d. galiojusios redakcijos Taisyklių 7 punktas nustatė, kad mokesčio mokėtojai pildo deklaracijos KIT708 formą ir jos papildomo lapo KIT708P formą (jei reikia) pagal Taisykles; užpildyta deklaracija pateikiama ir mokestis sumokamas per Įstatyme nustatytus terminus, t. y. per kalendorinį mėnesį, einantį po mokestinio laikotarpio, kurio mokestis deklaruojamas, pabaigos. Nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2018 m. liepos 10 d., nuo 2018 m. liepos 11 d. iki 2020 m. birželio 30 d. ir nuo 2020 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos Taisyklių 7 punktas nustatė, kad mokesčio mokėtojai pildo deklaracijos KIT708 formą ir jos papildomo lapo KIT708P formą (jei reikia) pagal Taisykles, o užpildyta deklaracija pateikiama ir mokestis sumokamas per Įstatyme nustatytus terminus.
12. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja naudojo mokesčiu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, todėl yra šio mokesčio mokėtoja, taigi turėjo pareigą nustatyta tvarka jį mokėti. Taigi, konstatuotina, kad pareiškėja turėjo prievolę kiekvieną kalendorinį ketvirtį užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaraciją, ją pateikti mokesčių administratoriui ir sumokėti mokestį per Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nurodytą terminą, o nedeklaravus mokesčio už naudingąsias iškasenas, mokėtojui taikomas 10 kartų didesnis mokesčio tarifas.
13. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja per Įstatyme nustatytą terminą (Įstatymo 7 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimai) dalies deklaracijų (2018 metų III ketvirčio deklaraciją pateikė tik 2018 m. lapkričio 20 d., nors turėjo pateikti iki 2018 m. lapkričio 15 d., 2020 m. I ketvirčio deklaraciją pateikė 2020 m. gegužės 19 d., nors turėjo pateikti 2020 m. gegužės 15 d.) VMI nepateikė, taip pat išgavo požeminį vandenį, kuris yra leidžiamas pagal jai išduotą Lietuvos geologijos tarnybos Leidimą bei deklaravo teisingą kiekį, tačiau deklaruodama nurodė kitą mokesčio tarifą (Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimai). Tokiu būdu, pareiškėja pažeidė minėtas Įstatymo nuostatas, už ką atsakovas pareiškėjai pritaikė 10 kartų didesnį tarifą.
14. Pažymėtina, kad atsakovui tvirtinant patikrinimo rezultatus nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje. Be to, ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad Įstatymas nenustato galimybės Departamentui taikyti mažesnį mokestį nei yra numatyta (žr., pvz., 2016 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjk4LTU1Ni8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-298-556/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-298-556/2016">eA-298-556/2016</a>).
15. Teismas, įvertinęs visą bylos medžiagą, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes bei cituotą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad ginčijamas Sprendimas, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas, iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas.
16. Nagrinėjamu atveju vertintina, ar pareiškėjai apskaičiuotas privalomas mokėti 26 148 Eur mokestis, taikant didesnį mokesčio tarifą, atitinka proporcingumo, teisingumo bei kitus teisės principus, teismų praktiką ir kt.
Pareiškėja prašo sumažinti priskaičiuotą mokestį ir jį sumažinti iki 2 614 Eur sumos, t. y. sumažinti mokestį jį paliekant viengubu tarifu.
17. LVAT 2021 m. balandžio 21 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtODA4LTgyMi8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-808-822/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-808-822/2021">eA-808-822/2021</a>, yra pažymėjęs, kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos poveikio priemonės už deklaruotą ar nedeklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį – didesni mokesčio tarifai – administracinių teismų praktikoje vertinami kaip sankcijos už padarytus pažeidimus, susijusius su valstybinių gamtos išteklių naudojimu, nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A438-1106/2010; 2020 m. liepos 1 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTU0Ni02MDIvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1546-602/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1546-602/2020">eA-1546-602/2020</a>; 2021 m. sausio 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTA2LTYyNC8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-106-624/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-106-624/2021">eA-106-624/2021</a>; ir kt.).
Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismai, esant tam tikroms išimtinėms aplinkybėms, turi teisę sumažinti pritaikytą minėtą mokesčio tarifą. LVAT praktikoje svarbiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą mažinti aplinkos apsaugos institucijos nustatytą mokestį už gamtos išteklių naudojimą, laikoma tai, ar ūkio subjektas nesiekė tyčia ir sąmoningai nuslėpti mokesčio ir nėra duomenų, kad jis būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus (žr., pvz., 2016 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjE2Ni01NzUvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2166-575/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2166-575/2016">eA-2166-575/2016</a>; ir kt.).
18. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime nurodyta, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Taigi proporcingumo principo taikymas atsiskleidžia tuo, jog pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą, todėl šis principas neatskiriamas nuo teisingumo principo. Įgyvendinant teisingumo principą, reikalaujama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Teisingumo principas taip pat įpareigoja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei kitas svarbias aplinkybes.17. LVAT praktikoje taip pat pasisakyta, kad aplinkybė, jog bendrovė nei slėpė faktinius išgautų gamtos išteklių kiekius, nei vengė už juos mokėti priklausančius mokesčius, o tik padarė formalias deklaracijų pildymo klaidas, pareiškėjos pažeidimas nėra sisteminis, deklaracijos už išgautų iškasenų kiekį pateiktos laiku, o imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas nebuvo sąmoningas, todėl taikyti pareiškėjai tokio paties griežtumo poveikio priemonę, kaip ir tų subjektų, kurie sąmoningai siekia mokestinės naudos, nėra teisinga (LVAT 2021 m. sausio 27 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTEzNi02NjIvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1136-662/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1136-662/2021">eA-1136-662/2021</a>).
19. Nagrinėjamu atveju, pirmiausia, nėra nustatyta, kad pareiškėja tyčia siekė nuslėpti mokesčius ar klaidingai juos deklaruoti. Kaip matyti iš bylos duomenų, visuose gręžiniuose (Rudilių vandenvietė, gręžiniai Nr. 29332, 37382) pareiškėja buvo įrengusi metrologiškai patikrintus skaitiklius, kurie nurašomi kiekvieną mėnesį, registruojami žurnaluose ir vedama apskaita. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėja būtų siekusi nuslėpti išgautus vandens kiekius ar sistemingai pažeidinėjusi įstatymus. Tokio pobūdžio pažeidimus ji padarė pirmą kartą.
Antra, teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad pareiškėja iš esmės pripažįsta pažeidimus ir išsamiai paaiškino tokio pažeidimo aplinkybes. Be to, pareiškėjos pagrindinė veikla yra susijusi su paukštininkyste ir gyvulininkyste, vanduo iš gręžinių naudojamas kitoms gamybinėms reikmėms. Taigi, vandens išteklių naudojimas yra pagalbinė pareiškėjos veikla, skirta tik palaikyti pagrindinę veiklos rūšį, tiekiant vandenį.
Trečia, byloje nenustatyta, kad dėl padaryto pažeidimo būtų kilusios labai sunkios neigiamos teisinės pasekmės, nes valstybės finansinis interesas galėjo būti užtikrintas mokesčių administratoriui prieinamos informacijos pagalba ir imantis kontrolės veiksmų. Be to, kaip nurodo pareiškėja, nustačius pažeidimą, ji iškart patikslino deklaraciją ir sumokėjo likusius mokesčius už 2018 m. Teismo vertinimu, šioje situacijoje pareiškėjai taikyti tokio paties griežtumo poveikio priemonę, kaip ir tų subjektų, kurie sąmoningai siekia mokestinės naudos, nėra teisinga, nors Įstatyme toks diferencijavimas ir neįtvirtintas.
Ketvirta, pareiškėja teismui pateikė papildomus dokumentus – pareiškėjos balansą už 2021 metus. Nurodė, kad pareiškėjos finansinė padėtis yra labai bloga. 2021 metais lyginant su 2020 metais pareiškėjos nuostoliai yra daugiau kaip 7 kartus didesni ir sudaro 374 510 Eur (2020 metais buvo 51 570 Eur). Pareiškėjos nurodytus duomenis patvirtina pateikta 2022 m. sausio 1 d. pelno (nuostolių) ataskaita. Taigi, nagrinėjamu atveju svarbu atsižvelgti į pareiškėjos turtinę padėtį ir jos galimybes sumokėti jai paskirtą baudą.
20. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skirtos mokėtinos sumos dydis, t. y. priskaičiuotą mokėtiną mokestį padauginus iš koeficiento 10, yra neproporcingas. Todėl, atsižvelgiant į teismų praktiką, konstatuotina, kad ekonominės sankcijos sumažinimas vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo nagrinėjamu atveju yra tikslingas, nes toks sumažinimas atitiktų proporcingumo ir protingumo principus.
21. Kita vertus, teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu išgavo požeminį vandenį ir jį deklaruodama nurodė klaidingą tarifą. Pareiškėjos pasiteisinimas, kad dėl jos darbuotojo kaltės buvo neteisingai taikytas mokesčio už iš išgaunamą požeminį vandenį tarifas, - neatleidžia jos nuo atsakomybės. Be to, pareiškėja dalies deklaracijų per Įstatyme nustatytą terminą (Įstatymo 7 straipsnio 4 dalis) laiku nepateikė, tačiau dėl šio pažeidimo iš viso nieko nepasisako.
Taip pat sutiktina ir su atsakovo nuomone, kad pareiškėjos prašomas nustatyti mokestis negali būti laikomas sankcija, atgrasančia nuo neteisėtų veiksmų, kadangi 2 614,80 Eur tai yra būtent tas mokestis (viengubu tarifu), kurį pareiškėja privalėjo sumokėti deklaruodama išgautą požeminį vandenį.
22. Taigi, teismas, įvertinęs bylos duomenis, jų visumą, vadovaudamasis minėta teismų praktika, proporcingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjai pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta ir neproporcinga; tačiau mokėtinam didesniam mokesčiui taikant viengubą tarifą, kaip prašo pati pareiškėja, taip pat būtų neadekvati ir per daug švelni ekonominė sankcija pareiškėjai. Tad teismo nuomone, ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti adekvati ir proporcinga ekonominė sankcija yra pareiškėjai mokestį už laiku nedeklaruotą išgautų gamtos išteklių kiekį už 2018 – 2020 metus padidinti 2 kartus.
23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas patenkinamas iš dalies; pareiškėjai Sprendime apskaičiuotas mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius dydis keičiamas, sumažinant jį nuo 26 148 Eur iki 5 229,60 Eur (2 614,80 Eur x 2) sumos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktas).
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Kupiškio Akmenlita“ skundą patenkinti iš dalies.
Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. AS-224 „Dėl mokestinio patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo patvirtintas pareiškėjai priskaičiuotas mokestis padidintu tarifu (26 148 Eur), pakeisti, t. y. sprendimu pareiškėjai patvirtintą mokesčio dydį pakeisti ir sumažinti jį nuo 26 148 Eur iki 5 229,60 Eur (penkių tūkstančių dviejų šimtų dvidešimt devynių eurų ir 60 euro centų).
Likusią pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Kupiškio Akmenlita“ skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Saulius Jakaitis
