Civilinė byla Nr. e3K-3-125-248/2018
Teisminio proceso Nr. 2-46-3-01258-2016-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.10; 2.6.4. 2.10.1; 2.10.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. kovo 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. Ž. įmonės kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo „Autologistica Biedermann Deutschland GmbH“ ieškinį atsakovei L. Ž. įmonei dėl turtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“, R. D..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) (toliau – ir CMR konvencija) taikymą, ieškinio senatį reikalavimams dėl vežimo taikant CMR konvenciją, vežėjo, kuriam pateiktas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, teisę ginčyti mokėjimo pagrįstumą, kurį atliko vežėjas, pateikiantis regresinį ieškinį, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 16 642,32 Eur turtinės žalos atlyginimo, 624,66 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovas nurodė, kad atsakovei pateikė užsakymą pervežti 8 naujus automobilius „Renault Kangoo“. Krovinio vežimo sutarties sudarymą patvirtina tarptautinis krovinių transportavimo (CMR) važtaraštis. Vykdant pervežimą vienas iš automobilių buvo sugadintas. Krovinio pristatymo metu, 2012 m. gruodžio 10 d., dėl šio fakto padarytas įrašas CMR važtaraštyje, surašytas konstatavimo protokolas. Dėl automobilio sugadinimo jo gamintoja bendrovė „Renault“ logistikos paslaugų įmonei CAT pateikė sąskaitą 14 815,69 Eur (16 617,53 Eur (naujo automobilio vertė) – 1801,84 Eur (liekanų vertė). Bendrovė CAT tokio pat dydžio sąskaitą pateikė sutartiniam vežėjui „Mimo Trans“, o ši bendrovė ieškovui, kaip dar vienam sugadinto krovinio sutartiniam vežėjui, pateikė sąskaitą Nr. 1300508, kurioje nurodyta suma – 14 840,69 Eur (į kurią įtraukti 25 Eur už žalos administravimą). „Mimo Trans“ šią sumą nurašė nuo ieškovui už suteiktas paslaugas mokėtinos sumos. Dėl atlikto įskaitymo ieškovas kreipėsi į Meco teismą (Prancūzija). 2015 m. birželio 2 d. sprendimu šis teismas konstatavo įskaitymo teisėtumą.
Ieškovas pateikė atsakovei sąskaitą Nr. 805629, prašydamas iki 2015 m. rugsėjo 2 d. atlyginti patirtus 16 642,32 Eur nuostolius: 14 815,69 Eur dėl automobilio sugadinimo ir 1826,63 Eur bylinėjimosi išlaidų Meco teisme atlyginimo. 2015 m. rugsėjo 14 d. pranešimu atsakovė atmetė ieškovo pretenziją, nurodydama, kad ji nepagrįsta ir pateikta suėjus CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje nustatytam senaties terminui. Ieškovas 2015 m. rugsėjo 30 d. pasiūlė atsakovei, jei ji nesutinka su Meco teismo sprendimu, įstoti į procesą arba sumokėti ieškovui avansu teisinių išlaidų depozitą, kad dėl priimto teismo sprendimo būtų pateiktas skundas, priešingu atveju – apmokėti ieškovo pateiktą sąskaitą Nr. 805629. Atsakovė nurodytos sumos (jos dalies) nesumokėjo. Atsakovė pagal CMR konvencijos 27 straipsnį taip pat turi sumokėti ieškovui 5 proc. dydžio palūkanas nuo tos dienos, kai jai raštu buvo pateiktas reikalavimas. Už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 2 d. iki 2016 m. birželio 2 d. (pareiškimo teismui dėl teismo įsakymo išdavimo pateikimo) palūkanų suma sudaro 624,66 Eur.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Tauragės rajono apylinkės teismas 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino.
Teismas sprendė, kad ieškovas nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino pareikšti ieškinį teisme, nes pagal CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalį ieškinio senaties terminas prasideda arba nuo tos dienos, kai buvo paskelbtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo nustatoma būtina sumokėti kompensacinė suma, kaip nurodyta šioje CMR konvencijoje, arba, jeigu tokio sprendimo nėra, – nuo faktinio atlygio mokėjimo dienos. Nagrinėjamu atveju Prancūzijos teismo sprendimas priimtas 2015 m. birželio 2 d., o ieškovas į teismą kreipėsi 2016 m. birželio 2 d.
Teismo vertinimu, atsakovė buvo tinkamai informuota apie tuo metu vykstantį teisminį procesą, tačiau elgėsi pasyviai ir jokių veiksmų neatliko. Įsiteisėjus teismo sprendimui atsakovė prarado teisę pagal CMR konvencijos 37 ir 38 straipsnius ginčyti mokėjimo pagrįstumą, nors tokį veiksmą atliko vežėjas, pateikdamas regresinį ieškinį. Teismas pripažino, kad ieškinio reikalavimai dėl 16 642,32 Eur (14 815,69 Eur už automobilio sugadinimą, 1826,63 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų Prancūzijos Meco teisme) turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagrįsti.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą pakeitė ir rezoliucinę dalį išdėstė taip: ieškinį tenkinti iš dalies; priteisti ieškovui iš atsakovės 15 642,32 Eur turtinės žalos atlyginimo, 587,12 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 16 269,44 Eur sumą nuo bylos iškėlimo (2016 m. birželio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2687,55 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmesti; priteisė ieškovui iš atsakovės 1093,55 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.
Kolegija konstatavo, kad šalių ginčas yra kilęs iš tarptautinių pervežimų kelių transporto priemonėmis santykių, todėl jo išsprendimui taikytinos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos nuostatos. Vežėjas, atlyginęs nuostolius pagal CMR konvencijos reikalavimus, įgyja regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų, dėl kurių kaltės buvo padaryta žala, atžvilgiu (CMR konvencijos 37 straipsnis).
Kolegija atsižvelgė į CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalies ir 39 straipsnio 4 dalies nuostatas (pagal kurias teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant šią Konvenciją dėl senaties prarandama po vienerių metų; senaties terminas prasideda arba nuo tos dienos, kai buvo paskelbtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo nustatoma būtina sumokėti kompensacinė suma, kaip nurodyta šioje Konvencijoje, arba, jeigu tokio sprendimo nėra, – nuo faktinio atlygio mokėjimo dienos) ir sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė Prancūzijos teismo priimtą 2015 m. birželio 2 d. sprendimą galutiniu CMR konvencijos prasme, taigi senaties termino eiga skaičiuotina nuo šio teismo sprendimo dienos. Ieškovas į teismą kreipėsi 2016 m. birželio 2 d., todėl pirmosios instancijos teismas, kolegijos vertinimu, pagrįstai konstatavo, kad ieškinio senaties terminas nėra suėjęs. Atitinkamai kolegija atmetė atsakovės argumentus, kad senaties termino pradžia sietina su „Mimo Trans“ skolos įskaitymo diena, t. y. 2013 m. gegužės 22 d., nes Prancūzijos teismo sprendimu kompensacijos dydžio klausimas nespręstas.
Pagal CMR konvencijos 39 straipsnio 1 dalį vežėjas, kuriam pagal 37 ir 38 straipsnius pateikiamas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, neturi teisės ginčyti mokėjimo pagrįstumo, kurį atliko vežėjas, pateikiantis regresinį ieškinį, kai žalos atlyginimo dydis nustatytas teismo ir jei vežėjas, kuriam pateiktas regresinis ieškinys, buvo reikiamai informuotas apie procesą ir galėjo jame dalyvauti. Atsižvelgdama į tai, kad pagal bylos duomenis ieškovo atstovas 2015 m. rugsėjo 30 d. raštu informavo atsakovę, jog jei ji nesutinka su priimtu teismo sprendimu, gali pati įstoti į procesą arba sumokėti ieškovui 2000 Eur depozitą tam, kad jis galėtų pateikti skundą dėl minėto sprendimo; atsakovė gavo šį sprendimą, šis įsiteisėjo tik 2015 m. lapkričio 6 d., kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovė buvo tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimą. Atsakovė, kolegijos vertinimu, turėjo realią galimybę pasinaudoti savo teise skųsti jai nepalankų teismo sprendimą, išdėstyti nesutikimo argumentus, tačiau elgėsi pasyviai.
Kolegija nurodė, kad ieškovas turėjo 1826,63 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti bylinėjantis Prancūzijos teisme, tačiau dalis bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, t. y. 1000 Eur, ieškovui teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimu buvo priteista iš „Mimo Trans“. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šią aplinkybę. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų patyręs nuostolių ieškovas įgijo teisę reikalauti jų atlyginimo iš faktinio krovinio vežėjo – atsakovės, kaip iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Nustačiusi atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, kolegija sumažino priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą iki 826,63 Eur. Kitą teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovės priteistas nuostolių atlyginimas, kolegija sprendė palikti nepakeistą. Remdamasi CMR konvencijos 27 straipsnio nuostatomis, atsižvelgdama į sumažintą ieškovui priteistiną sumą, kolegija apskaičiavo, kad atsakovė ieškovui turi sumokėti 587,12 Eur palūkanų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį ir Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismai netinkamai taikė ieškinio senaties institutą. CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalis aiškintina neatsiejamai nuo 32 straipsnio nuostatų. Jose nurodytas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kurio eiga regreso teise pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo prasideda arba nuo tos dienos, kai buvo paskelbtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo nustatoma būtina sumokėti kompensacinė suma, kaip nurodyta šioje Konvencijoje, arba, jeigu tokio sprendinio nėra, nuo faktinio atlygio mokėjimo dienos. Ieškovas regresinį reikalavimą atsakovei, nustatytą CMR konvencijos 37 straipsnyje, pareiškė atlyginęs žalą dėl automobilio sugadinimo kitam sutartiniam vežėjui – bendrovei „Mimo Trans“. Ši bendrovė 2013 m. gegužės 22 d. sąskaitos Nr. 1300508 pagrindu atliko joje nurodytos 14 840,69 Eur sumos ir ieškovui mokėtinos sumos už jo suteiktas paslaugas įskaitymą. Be to, teismai nepasisakė dėl CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalies a punkto taikymo, kuriame nustatyta, jog krovinio dalinio praradimo ar sugadinimo atveju senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo krovinio pristatymo dienos. Šiuo atveju krovinys į nurodytą vietą buvo pristatytas 2012 m. gruodžio 10 d., o pretenzija atsakovei pateikta tik 2015 m. rugpjūčio 19 d. išrašant sąskaitą Nr. 805629.
Teismai netinkamai aiškino CMR konvencijos 39 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias vežėjas, kuriam pagal 37 ir 38 straipsnius pateikiamas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, neturi teisės ginčyti mokėjimo pagrįstumo, kurį atliko vežėjas, pateikiantis regresinį ieškinį, kai žalos atlyginimo dydis nustatytas teismo ir jei vežėjas, kuriam pateiktas regresinis ieškinys, buvo reikiamai informuotas apie procesą ir galėjo jame dalyvauti. Atsakovė nebuvo tinkamai informuota apie procesą Meco teisme: teismo posėdis Prancūzijos teisme vyko 2015 m. balandžio 28 d., sprendimas priimtas 2015 m. birželio 2 d., o ieškovas apie įvykusį bylos nagrinėjimą atsakovę informavo 2015 m. rugsėjo 30 d. Taigi atsakovė neturėjo galimybės dalyvauti šiame teismo procese. Pažymėtina, kad 2015 m. birželio 2 d. sprendime Meco teismas pasisakė dėl bendrovės „Mimo Trans“ atlikto įskaitymo ieškovo atžvilgiu, ne dėl automobilio apgadinimo aplinkybių ir padarytų apgadinimų įvertinimo tinkamumo. Taigi abejotina, ar teismai galėjo remtis šiuo Meco teismo sprendimu. Nors ieškovas turėjo pareigą įrodyti žalos dydį, tačiau duomenų šioje byloje, patvirtinančių, kad apgadintas automobilis „Renault Kangoo“ buvo realizuotas kaip metalo laužas, nepaisant aplinkybės, kad padaryti apgadinimai nesiekia 40 proc. automobilio vertės, nepateikta.
Teismai pažeidė proceso teisės normas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185, 263 straipsnius), nes netinkamai vertino bylos duomenis, susijusius su atsakovės informavimu.
Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
CMR konvencija nustato du terminus, susijusius su ieškinio senatimi. CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant šią Konvenciją dėl senaties prarandama po vienerių metų. CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad šios konvencijos 32 straipsnio nuostatos taip pat taikomos ieškiniams, kuriuos vežėjai pateikia vieni kitiems. Tačiau senaties terminas prasideda arba nuo tos dienos, kai buvo paskelbtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo nustatoma būtina sumokėti kompensacinė suma, kaip nurodyta šioje Konvencijoje, arba, jeigu tokio sprendimo nėra, – nuo faktinio atlygio mokėjimo dienos. Meco teismo nagrinėtoje byloje, priešingai nei nurodo atsakovė, buvo sprendžiamas žalos, padarytos sugadinus vežamą automobilį „Renault Kangoo“, dydžio klausimas, nes tik nustatęs teisėtą ir pagrįstą vežamo krovinio sugadinimu padarytos žalos dydį teismas galėjo vertinti priešpriešinių piniginių reikalavimų įskaitymo teisėtumą. 2015 m. birželio 2 d. sprendime Prancūzijos teismas konstatavo, kad dėl automobilio sugadinimo bendrovė „Mimo Trans“ galėjo teisėtai išskaičiuoti 14 815,69 Eur sumą iš skolos ieškovui. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs, taigi laikytinas galutiniu CMR konvencijos prasme. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovas, kreipęsis į teismą 2016 m. birželio 2 d., CMR konvencijoje nustatyto ieškinio senaties termino nepraleido.
Pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalį tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo, kuris pagal teismo, nagrinėjančio šį atvejį, taikomus įstatymus prilygsta tyčiniams veiksmams, atveju ieškinio senaties terminas yra treji metai. Ieškovo manymu, bylos duomenys teikia pagrindo daryti išvadą, jog šiuo atveju gali būti taikomas būtent trejų metų ieškinio senaties terminas, nes žala padaryta vėl vežėjo (vairuotojo) didelio neatsargumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3k-3-350/2014). Net laikant, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo įskaitymo (2013 m. gegužės 22 d.), atsižvelgiant į CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalies nuostatas, senaties terminas nebuvo suėjęs.
Žalos dydį šiuo atveju nustatė automobilio savininkas, ne ieškovas, ir jį patvirtino Prancūzijos teismas. Šio teismo sprendimas vertintinas kaip oficialus rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Atsakovė, būdama asmeniškai atsakinga už padarytą žalą, žinodama, kad jai nebus mokama draudimo išmoka, nesiėmė priemonių žalos atlyginimo klausimui spręsti su krovinio savininku, vėliau – su jam nuostolius atlyginusiu vežėju. Ieškinį, pareikštą Meco teismui, ieškovas grindė tais pačiais argumentais, kuriuos, pasisakydama dėl žalos dydžio, šioje byloje nurodo atsakovė (kad dėl automobilio sugadinimo padaryta žala yra ne 14 815,69 Eur, o 7299,45 Eur ir kad sumokėjęs automobilio kainą jis turėjo tapti sugadintos transporto priemonės savininku). Tačiau visus šiuos argumentus bylą nagrinėjęs Prancūzijos Meco teismas atmetė.
Atsakovė buvo tinkamai informuota apie vykstantį teisminį procesą Prancūzijos Meco teisme, jai pasiūlyta įstoti į procesą arba sumokėti ieškovui avansu teisinių išlaidų depozitą. Nors atsakovė pripažino, kad tokį ieškovo atstovo pranešimą gavo, tačiau nurodytų veiksmų neatliko. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad po to, kai ieškovas ją informavo apie procesą Meco teisme, pagal Prancūzijos teisę ji neturėjo galimybės tuo metu įstoti į teisminį procesą ir jame dalyvauti. Net tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad atsakovė nebuvo reikiamai informuota apie Prancūzijos teisme vykusį procesą ir negalėjo jame dalyvauti, tai, vadovaujantis CMR konvencijos 39 straipsnio 1 dalimi, atsakovei suteiktų tik teisę ginčyti žalos atlyginimo sumą. Tačiau nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad dėl atsakovės vežto krovinio sugadinimo yra padaryta tokia žala, kokią nustatė šią bylą nagrinėję teismai.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl CMR konvencijos taikymo šalių santykiams
Ieškovas šioje byloje regresinį ieškinį reiškė, grįsdamas jį CMR konvencijos nuostatomis. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ginčui spręsti taip pat taikė CMR konvenciją, jos taikymo išsamiai nemotyvuodami.
Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šalių ginčas yra kilęs iš tarptautinių pervežimų kelių transporto priemonėmis santykių, todėl jam išspręsti taikytinos tarptautinio teisės akto – CMR konvencijos – nuostatos (13 punktas). Atsiliepime į atsakovės kasacinį skundą ieškovas nurodo, kad krovinio vežimo sutarčiai ieškovas ir atsakovė sutarė taikyti CMR konvencijos nuostatas. Krovinys buvo vežamas pagal CMR važtaraštį.
Nagrinėjamu atveju pagal CMR važtaraščio duomenis (jame nurodytos krovinio iškrovimo ir perėmimo vietos) atsakovė automobilius gabeno iš Mobežo (Prancūzija) į Kastelno (Prancūzija), o konstatavimo protokole kaip galutinė šių automobilių paskirties vieta nurodytas Prancūzijos miestas Perpinjanas.
CMR konvencijos I skyriuje apibrėžta konvencijos taikymo sritis – 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ši Konvencija taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir kai bent viena iš jų yra Konvencijos narė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje nurodyta, kad viena iš būtinųjų CMR konvencijos taikymo sąlygų yra krovinio vežimo vykdymas, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingose valstybėse (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjA0LTM3OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-204-378/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-204-378/2017">e3K-3-204-378/2017</a> 23 punktą). CMR konvencijos komentare nurodyta, kad konvencija netaikoma vežimo santykiams, susijusiems tik su viena valstybe (žr. Commentary on the Convention of 19 May 1956 on the Contract for the International Carriage of Goods by Road (CMR). Geneva, 1975, United Nations ECE/TRANS/14, p. 14–15). Atsižvelgiant į šios nutarties 17 punkte nurodytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų CMR konvencijos taikymo sąlygų – tarptautinio vežimo elemento. Tokiu atveju turi būti sprendžiama dėl galimybės šalims susitarti taikyti CMR konvenciją.
Lietuvos teisės doktrinoje pasisakyta, kad sutarčių laisvės principas suponuoja, jog šalys gali numatyti savo sutarčiai taikyti konvencijos nuostatas, išskyrus atvejus, kai ginčo sprendimui taikoma teisė imperatyviai nustato kitas taisykles arba kai pačioje konvencijoje yra nurodyta, kad ji netaikoma (žr. Ambrasienė, D. Krovinių tarptautinio vežimo keliais teisinis reguliavimas. Jurisprudencija, 2004, t. 55, Nr. 47, p. 22). Galimybė šalims susitarti taikyti CMR konvenciją situacijoms, kurios per se (savaime) nepatektų į CMR konvencijos taikymo sritį pagal 1 straipsnį, pripažįstama ir CMR komentare (Commentary on the Convention of 19 May 1956 on the Contract for the International Carriage of Goods by Road (CMR). Geneva, 1975, United Nations ECE/TRANS/14, p. 12).
2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – ir Reglamentas „Roma I“) preambulės 13 punkte įtvirtinta, kad šis reglamentas nedraudžia šalims nuorodos pagalba į sutartį įtraukti nevalstybinę teisės sistemą arba tarptautinę konvenciją. Pagal 3 straipsnio 1 dalį sutarčiai taikoma šalių pasirinkta teisė. Pasirinkimas turi būti tiksliai išreikštas ar aiškiai parodytas sutarties sąlygomis arba bylos aplinkybėmis. Šalys gali pasirinkti visai sutarčiai ar tik jos daliai taikytiną teisę. Reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai visi kiti situacijai svarbūs elementai pasirinkimo metu yra kitoje valstybėje nei ta, kurios teisė pasirinkta, šalių pasirinkimas neturi kliudyti taikyti tos kitos valstybės teisės nuostatų, nuo kurių negali būti nukrypstama sutartimi. Pagal 5 straipsnio 1 dalies nuostatas – tiek, kiek prekių vežimo sutarčiai taikytina teisė nepasirinkta pagal 3 straipsnį, sutarčiai taikoma vežėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė, jei gavimo vieta arba pristatymo vieta, arba siuntėjo įprasta gyvenamoji vieta taip pat yra toje valstybėje. Jei šie reikalavimai neįvykdyti, taikoma šalių sutartos pristatymo vietos valstybės teisė.
Kadangi šalių sutarta gabenamų automobilių pristatymo vieta, kaip nurodyta šios nutarties 17 punkte, buvo Prancūzija, pagal Reglamento „Roma I“ 5 straipsnio 1 dalį prekių vežimo sutarčiai, nesant kitokio šalių susitarimo, būtų taikytina Prancūzijos teisė.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra pabrėžęs, kad iš Reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 1 dalies matyti, jog sutarties šalių valios autonomija pasirenkant taikytiną teisę yra bendrasis Reglamente „Roma I“ įtvirtintas principas (ESTT 2016 m. spalio 18 d. sprendimo byloje Nikiforidis, C-135/15, 42 punktas). Doktrinoje vyrauja nuomonė, kad šis reglamentas neleidžia kaip taikytinos teisės pasirinkti ne valstybės teisės (angl. non-State law) bet kokioms sutartinėms prievolėms, kylančioms iš santykių, patenkančių į Reglamento „Roma I“ taikymo sritį; tik valstybės teisė gali būti laikoma taikytina teise Reglamento „Roma I“ prasme – tai matyti ir iš Reglamento teksto, implicitiškai sufleruojančio poreikį identifikuoti valstybės teisę (McParland, M. The Rome I Regulation on the Law Applicable to Contractual Obligations. Oxford: Oxford University Press, 2015, p. 135, 143). Tačiau pažymėtina, kad Reglamento „Roma I“ preambulės 13 punktas nedraudžia sutarties šalims nuorodos pagalba į sutartį įtraukti nevalstybinę teisės sistemą arba tarptautinę konvenciją, t. y. šalys gali į sutartį įtraukti tarptautinės konvencijos nuostatas, tačiau jos tebus tokios sutarties sąlygos, subordinuotos taikytinai teisei (ne pati taikytina teisė), nes Reglamento „Roma I“ nuostatos suponuoja, jog nei šalių taikyti pasirinktos teisės normos, nei šalių suderėtos sutarties sąlygos negali prieštarauti imperatyviosioms tos valstybės, kurios teisė nesant susitarimo būtų taikytina, normoms.
Taigi vežimo santykių dalyviams susitarti dėl CMR konvencijos nuostatų taikymo galimybė yra, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti, kad egzistuoja sąlygos taikyti CMR konvencijos nuostatas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vien CMR važtaraščio užpildymas nėra pakankamas pagrindas spręsti, jog buvo šalių susitarimas taikyti CMR konvencijos nuostatas. Bylą nagrinėję teismai nesiaiškino, kokie santykiai siejo vežimo dalyvius, kokia buvo šios bylos šalių valia dėl CMR konvencijos taikymo, jei susitarimas buvo – kokios apimties ir turinio, ar jis neprieštarauja imperatyviosioms Prancūzijos teisės nuostatoms. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Prancūzijos Meco teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimas, kuriuo išspręstas ginčas tarp ieškovo ir bendrovės „Mimo Trans“, pagrįstas ne CMR nuostatomis, o Prancūzijos teisės normomis. Dėl nurodytų priežasčių teismų sprendimai naikintini ir byla turi būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).
CK 1.12 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kuriais atvejais teismui tenka pareiga aiškinti užsienio teisę bei jos turinį nustatyti ex officio, o kuriais su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus turi pateikti bylos šalys. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad CMR konvencija šiuo atveju netaikytina, teismui tektų pareiga ex officio (savo iniciatyva) nustatyti užsienio teisės turinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.12 straipsnio 1 dalis).
Pagal CK 1.12 straipsnio 2 dalį, jeigu užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, visus su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, atsižvelgdama į tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje, pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. Ginčo šalies prašymu teismas gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę.
Teisinio santykio atsiradimo pagrindas šioje byloje yra šalių sudaryta vežimo sutartis (kurios sudarymo faktą patvirtina byloje esantis CMR važtaraštis), kuria šalys galimai susitarė dėl tarptautinės konvencijos nuostatų įtraukimo į savo sutartį, o dėl tokio jų susitarimo šių nuostatų taikymas turi būti tikrinamas Prancūzijos teisės kontekste. Papildomai pažymėtina, kad ieškovo regresinis ieškinys atsakovei yra grindžiamas CMR konvencija, kurios nuostatas būtent šalys galimai susitarė įtraukti į savo sutartį. Tai reiškia, jog sutarties šalims, atsižvelgiant į CK 1.12 straipsnį, kyla pareiga įrodinėti, jog jų susitartos taikyti CMR konvencijos nuostatos neprieštarauja imperatyviosioms Prancūzijos teisės normoms, o kartu ir tai, ar tie reikalavimai, kuriuos ieškovė pagal Konvenciją turėjo įvykdyti, atsižvelgiant į ginčo šalių santykiams taikytinos – Prancūzijos – teisės nuostatas, buvo tinkamai įvykdyti. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš Konvencijos taikymo kylantys klausimai, kurie joje nėra reglamentuojami, turi būti sprendžiami pagal santykiui taikytiną nacionalinę teisę, t. y. pagal Prancūzijos teisę (žr. šios nutarties 23 punktą).
Tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas nustatys, kad CMR konvencijos nuostatos vis dėlto taikytinos sprendžiant šios bylos šalių ginčą, aktualus taptų atsakovės kasaciniame skunde nurodytų Konvencijos nuostatų dėl senaties termino bei vežėjos (atsakovės) teisės ginčyti atlikto mokėjimo pagrįstumą taikymas ir aiškinimas, atsižvelgiant į Prancūzijos teisės nuostatų turinį, todėl teisėjų kolegija toliau šioje nutartyje pasisako nurodytais klausimais.
Dėl ieškinio senaties termino atgręžtiniams reikalavimams pareikšti (CMR 32 straipsnio 1 dalies, 39 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo)
CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant šią Konvenciją dėl senaties prarandama po vienerių metų. Tačiau tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo, kuris pagal teismo, nagrinėjančio šį atvejį, taikomus įstatymus prilygsta tyčiniams veiksmams, atveju senaties terminas yra treji metai. Senaties terminas krovinio sugadinimo atvejais prasideda nuo krovinio pristatymo dienos. Pagal CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalį konvencijos 32 straipsnio nuostatos taip pat taikomos ieškiniams, kuriuos vežėjai pateikia vieni kitiems, tačiau tokiu atveju senaties terminas prasideda arba nuo tos dienos, kai buvo paskelbtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo nustatoma būtina sumokėti kompensacinė suma, kaip nurodyta šioje Konvencijoje, arba, jeigu tokio sprendimo nėra, – nuo faktinio atlygio mokėjimo dienos. Taigi, CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalis skirtingai reglamentuoja ieškinio senaties termino pradžią vieno vežėjo kitam reiškiamiems regresiniams ieškiniams. Atkreiptinas dėmesys, kad (kaip minėta šios nutarties 23 punkte) taikytinos CMR konvencijos nuostatos negali prieštarauti imperatyviosioms Prancūzijos teisės nuostatoms, todėl būtent šaliai, kuri remiasi tokio senaties termino taikymu ir skaičiavimu, tenka pareiga teismui pateikti įrodymus, kad tokios prieštaros nėra (CPK 178 straipsnis).
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalies nuostatomis dėl senaties eigos pradžios ir, įvertinęs tai, kad Prancūzijos teismo sprendimas, kuriuo vienašalis bendrovės „Mimo Trans“ įskaitymas ieškovo atžvilgiu pripažintas teisėtu, priimtas 2015 m. birželio 2 d., ieškovas į teismą kreipėsi 2016 m. birželio 2 d., sprendė, kad ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalimi, 39 straipsnio 4 dalimi, su tokia išvada sutiko bei nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė Prancūzijos teismo sprendimą galutiniu CMR konvencijos prasme.
Atsakovė kasaciniame skunde nurodo argumentus, kad ieškovas praleido CMR konvencijoje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą, kuris, remiantis konvencijos 32 straipsnio 1 dalies a punktu, skaičiuotinas nuo krovinio pristatymo dienos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su tokiu atsakovės CMR konvencijos nuostatų aiškinimu.
Atsakovė kasaciniame skunde teisingai nurodo, kad CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į 32 straipsnio nuostatas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad tai reiškia, jog senaties termino eiga taikant CMR konvencijos 39 straipsnį turi būti skaičiuojama pagal 32 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintą taisyklę. Konvencijos 39 straipsnio 4 dalyje įtvirtina specialioji taisyklė 32 straipsnio 1 dalies a punkto atžvilgiu – atgręžtinių reikalavimų atveju senaties termino pradžia yra susieta su galutinio teismo sprendimo paskelbimu arba (tokio sprendimo nesant) faktinio atlygio mokėjimo diena.
CMR konvencija detaliau nereglamentuoja, kas yra galutinis teismo sprendimas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo nesutikti su teismų padarytomis išvadomis, jog pirmosios instancijos (Prancūzijos) teismo sprendimas yra galutinis, kai yra įsiteisėjęs, nes toks sprendimas turi būti vykdomas, o juo nustatyta krovinio sugadinimo kompensacijos suma – atlyginta. Paminėtina ir tai, kad ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia siejama su ieškovo sužinojimu apie pažeistas teises, šio termino praleidimo pasekmės gali būti nenaudingos ieškovui, todėl nagrinėjamu atveju neaktualu, kada apie galutinį teismo sprendimą sužinojo atsakovė ir ar ji dalyvavo priimant tą galutinį teismo sprendimą, nuo kurio prasideda ieškinio senatis.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, nors ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą išdėstė savo poziciją ir dėl 3 metų ieškinio senaties termino taikymo, byloje nesant nustatytų atsakovės tyčinių (ar jiems prilygintinų) veiksmų, ši aplinkybė nelaikytina įrodyta, ir dėl to nėra teisinio pagrindo taikyti CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje nurodytą 3 metų ieškinio senaties terminą (žr. šios nutarties 29 punktą).
Dėl vežėjo informavimo pagal CMR 39 straipsnio 1 dalį
CMR konvencijos 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vežėjas, kuriam pagal 37 ir 38 straipsnius pateikiamas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, neturi teisės ginčyti mokėjimo pagrįstumo, kurį atliko vežėjas, pateikiantis regresinį ieškinį, kai žalos atlyginimo dydis nustatytas teismo ir jei vežėjas, kuriam pateiktas regresinis ieškinys, buvo reikiamai informuotas apie procesą ir galėjo jame dalyvauti.
Iš Konvencijos taikymo kylantys, tačiau joje detaliai nereglamentuoti klausimai yra sprendžiami pagal šalių ginčo santykiui taikytiną teisę (t. y. Prancūzijos teisę). Kaip nurodyta šios nutarties 27 punkte, būtent sutarties šalims kyla pareiga įrodinėti, jog tie reikalavimai, kuriuos ieškovė pagal Konvenciją turėjo įvykdyti, atsižvelgiant į Prancūzijos teisės nuostatas buvo tinkamai įvykdyti. Taigi, tuo atveju, jei bylą nagrinėdamas iš naujo pirmosios instancijos teismas nustatys, kad šalys teisėtai susitarė įtraukti į sutartį CMR konvencijos nuostatas, kilus ginčui dėl CMR 39 straipsnio 1 dalies interpretavimo, ši norma, Konvencijai nereglamentuojant, ką reiškia reikiamas informuotumas apie procesą ir galėjimas jame dalyvauti, turi būti aiškinama pagal Prancūzijos teisę, o pareiga teikti įrodymus dėl užsienio teisės turinio, aiškinimo ir taikymo tenka tokią sutartį sudariusioms šalims.
Nagrinėjamu atveju ieškovas savo reikalavimą priteisti iš atsakovės turtinės žalos atlyginimą regreso tvarka grindžia Prancūzijos teismo sprendimu nustatytu atlygintinos žalos dydžiu, teigdamas, kad atsakovė buvo tinkamai informuota apie bylą ir turėjo galimybę dalyvauti procese. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šios nutarties 27 punkte, CMR konvencijos 39 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų pagal Prancūzijos teisę tinkamą laikymąsi turi įrodinėti ieškovas (CPK 178 straipsnis), t. y. būtent ieškovas turi pareigą įrodyti, kad atsakovė, remiantis Prancūzijos teise, buvo reikiamai informuota apie Prancūzijoje vykusį procesą ir, nebūdama įtraukta į bylos nagrinėjimą pirmojoje instancijoje, realiai tokiame procese galėjo dalyvauti, todėl nebegali ginčyti atlygintos žalos sumos. Tokią išvadą dėl įrodinėjimo taisyklių patvirtina ir kasacinio teismo praktika, suformuota civilinėse bylose dėl transporto priemonių draudikų biuro, sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atgręžtinio reikalavimo transporto priemonės, užsienio valstybėje dalyvavusios eismo įvykyje, valdytojui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODgtNDIxLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-388-421/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-388-421/2017">3K-3-388-421/2017</a> 27 punktą, 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-391-219/2017 37–38 punktus, 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-219/2017 38–39 punktus). Teisėjų kolegija nurodo, kad toks įrodinėjimo naštos paskirstymas neatima iš kitos šalies teisės įrodinėti jos pozicijai pagrįsti teisiškai reikšmingas aplinkybes – kad pagal Prancūzijos teisę ji nebuvo reikiamai informuota apie procesą ir realiai negalėjo jame dalyvauti (CPK 178 straipsnis). Teismas pagal šalių pateiktus įrodymus turėtų ne tik nustatyti, koks atsakovės, kaip vežėjos, kuriai pareikštas regresinis reikalavimas, informavimas apie procesą pagal Prancūzijos teisę yra tinkamas, ar šiuos kriterijus atitinka toks informavimas, koks teismų nustatytas šioje byloje (žr. šios nutarties 11 punktą), bet ir įvertinti, ar pagal Prancūzijos teisę atsakovė turėjo galimybę tik apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą pateikdama apeliacinį skundą, ar ji galėjo ginti savo teises tokia pat apimtimi, kaip tuo atveju, jei būtų dalyvavusi procese nuo pradžių, ar tokia atsakovės teisių apimtis atitiktų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.
Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad CMR konvencijos 39 straipsnio 1 dalies sąlygų pagal Prancūzijos teisę nebuvo laikytasi, konstatuotina teisė atsakovei ginčyti, o ieškovui – įrodinėti atlygintinos žalos dydį. Priešingu (aktualių Konvencijos sąlygų tinkamo laikymosi) atveju taikytinas draudimas atsakovei ginčyti regresinį ieškinį pateikusio ieškovo nurodytą žalos dydį.
Dėl bylos baigties
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad šią bylą nagrinėję teismai nenustatė visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, nepagrįstai nesiaiškino dėl pagrindo šalių santykiams taikyti CMR konvenciją buvimo, CMR konvencijos 39 straipsnio 1 dalies nuostatas aiškino ir taikė nepagrįstai neatsižvelgdami į Prancūzijos teisės turinį. Nurodyti pažeidimai suponuoja pagrindą panaikinti apeliacinės ir pirmosios instancijos teismų procesinius sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 7,10 Eur tokių išlaidų. Perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šių išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį ir Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti Tauragės apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Algis Norkūnas
Gediminas Sagatys
