Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių statybą saugomose teritorijose, nuosavybės teisių apsaugą, savavališkos statybos padarinių šalinimą, ieškinio senaties taikymą, taip pat dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo naštos paskirstymą bei įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-104-701/2020

Teisminio proceso Nr. 2-29-3-01238-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gedimino Sagačio, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. Š. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovui S. Š. dėl neteisėtai pastatytų statinių nugriovimo; tretieji asmenys: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Žemaitijos nacionalinio parko direkcija, S. B., J. B., Z. K., G. B., A. A., D. P., V. D., A. M., A. K., A. Ž., G. Č., E. P., R. A., E. Z., K. B., D. N., E. A., T. M., D. V., A. T., G. B., A. V., V. V., I. Ž., V. K., S. J., K. S., D. B., E. K., V. K., J. G. Č., A. S., R. N., A. A., H. L., R. F., I. D., V. K., B. V., V. D., M. J., V. K., D. Z., A. B., D. R., E. K., L. Ž., A. B., V. B., R. K., V. Š., J. S., J. K., L. R., I. N., N. T.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių statybą saugomose teritorijose, nuosavybės teisių apsaugą, savavališkos statybos padarinių šalinimą, ieškinio senaties taikymą, taip pat dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo naštos paskirstymą bei įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, teismo prašė: 1) įpareigoti atsakovą savo lėšomis per dvylika mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos žemės sklype, esančiame Mažeikių r. sav., (duomenys neskelbtini), nugriauti 58 statinius ir sutvarkyti statybvietę; 2) per nustatytą terminą sprendimo neįvykdžius, leisti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nugriauti 58 statinius ir sutvarkyti statybvietę atsakovo lėšomis.

3. Ieškovas nurodė, kad Telšių apskrities viršininko administracijos 1998 m. birželio 10 d. sprendimu A. Š. atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės J. N. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 11,75 ha ploto žemės, esančios Mažeikių r. sav., Sedos sen., (duomenys neskelbtini). Minėtame sprendime nurodytos specialios žemės naudojimo sąlygos ir žemės servitutai. 1998 m. rugpjūčio 3 d. A. Š. žemės sklypą dovanojo sūnui S. Š. Žemės sklypas su jame stovinčiais 58 statiniais yra valstybės saugomoje teritorijoje – draustinyje. Iš surinktų dokumentų matyti, kad nuosavybės atkūrimo metu žemės sklype jokių statinių nebuvo. 2000 m. spalio 6 d. draustinio būklės vertinimo akte nurodyta, kad rytinėje ežero pakrantėje, ties (duomenys neskelbtini), S. Š. susigrąžino 3 ha žemės ir ją dalimis parduoda poilsiautojams. Kiekvienas iš poilsiautojų nusipirktame sklype statosi pastatus su kaminais, apsitveria juos tvoromis. Mažeikių rajono bendrajame plane pareiškėjui priklausančiame sklype statyti statinius nenumatyta, o draustinio tvarkymo planas tik pradėtas rengti. Kadangi statyba pareiškėjui priklausančiame sklype negalima, negali būti įteisinti ir naudojami savavališkai pastatyti 58 statiniai. Minėtų statinių buvimas pažeidžia Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias statybos darbus saugomose teritorijose, o kartu ir viešąjį interesą saugoti ypač vertingas vietoves. Šiuo atveju viešojo intereso gynimas yra siejamas su Saugomų teritorijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu draustinių steigimo tikslu – išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus, vietoves.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Telšių apylinkės teismas 2019 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškinį tenkino.

5. Teismas nustatė, kad prokuroras aktyviai rinko, tyrė ir tikrino dokumentus, susijusius su 2018 m. balandžio 3 d. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos rašte ir jo prieduose išdėstytais duomenimis (reikalavo papildomos medžiagos apie ginčo teritorijoje esančią situaciją iš atitinkamų institucijų, 2018 m. gegužės 14 d. apklausė atsakovą. Teismas nenustatė delsimo požymių prokuroro veiksmuose ir sprendė, kad vien Šiaulių apygardos prokuratūroje 2018 m. balandžio 3 d. gauto Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos rašto su pateiktais duomenimis viešajam interesui konstatuoti nepakako, be to, ginčo situacija yra gana sudėtinga, todėl buvo būtinas išsamus papildomų aplinkybių tyrimas. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties eigos pradžia buvo 2018 m. gegužės 15 d., kuomet prokuroras, iš valstybės įmonės Registrų centro gavęs paskutinius dokumentus, susijusius su nagrinėjama byla, surinko pakankamai duomenų ir galėjo susiformuoti nuomonę apie viešojo intereso buvimą ir jo pažeidimą (nepažeidimą), todėl ieškinį teisme pareiškęs 2018 m. birželio 8 d., nepraleido ieškinio senaties termino.

6. Teismas pažymėjo, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti statinius, nesusijusius su draustinio steigimo tikslais, o ginčo statiniai pastatyti atsakovui priklausančiame žemės sklype, esančiame Plinkšių kraštovaizdžio draustinyje, prieštarauja Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatoms.

7. Atsakovui teigiant, kad visi 58 ginčo statiniai pastatyti poilsio stovyklos teritorijoje 1971 – 1972 metais, teismas pažymėjo, kad nuo 1968 m. galiojo reikalavimai, jog įrengiant poilsio stovyklas būtų: 1) pagal vykdomųjų komitetų užsakymus, projektavimo organizacijų parengtos stovyklų išplanavimo schemos; 2) parengiami statinių projektai; 3) gaunami statybos leidimai. Duomenų, kad ginčo sklypo vietoje ginčo statiniams būtų išduoti vykdomųjų komitetų užsakymų, projektavimų organizacijų parengtos stovyklų išplanavimo schemos, šių statinių projektai bei leidimai jiems statyti, pastatytų objektų perdavimo aktai, byloje nėra. Pagal Ministrų tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimą Nr. 2 „Dėl teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos patvirtinimo“, galiojusį iki 1991 m. liepos 25 d., buvo numatyta privaloma pastatų registracija. Teisės aktuose, pakeitusiuose pirmiau nurodytąjį, iki šiol išliko nuostata, kad pastatai ir statiniai turi būti registruojami.

8. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovui įgyjant ginčo žemės sklypą, jame įregistruotų statinių nebuvo, tačiau buvo nustatytos imperatyvios specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Tai, kad ginčo statiniai (ar jų didžioji dalis) pastatyti atsakovui tapus šio sklypo savininku, patvirtina draustinio būklės vertinimo aktai, iš kurių matyti, kad jau 2000 metais ginčo žemės sklype buvo statomi pastatai, tveriamos tvoros, nutiesta elektros linija, retinamas miškas bei kertami krūmai apsauginėje vandens juostoje. Analogiška situacija užfiksuota vėlesniuose draustinio būklės vertinimo aktuose. 2007 m. rugsėjo 25 d. draustinio būklės vertinimo akte prie pastebėtų pažeidimų, be kita ko, nurodyta, kad preliminariais duomenimis atsakovui priklausančiame žemės sklype, miško žemėje, dar statomi nauji nameliai. Palyginus ankstesnių metų ir 2006 metų orto – foto nuotraukas matyti, kad namelių skaičius yra išaugęs kelis kartus, keletas namelių yra pastatyti vandens apsauginėje juostoje, į ežerą nutiesti takeliai bei padaryti lieptai. Šios aplinkybės leido susiformuoti teismo vidiniam įsitikinimui, kad atsakovui priklausančiame sklype, jei ne visi 58 statiniai, tai didžioji jų dalis, pastatyti atsakovui tapus šio žemės sklypo savininku, ne vėliau kaip 2004 metais, kai minėtame žemės sklype buvo atlikti geodeziniai matavimai ir 2006 metais, suderinus su Aplinkos apsaugos ministerija, suderintas šių nesudėtingų statinių išdėstymo planas, kuriame buvo užfiksuoti visi 58 ginčo statiniai, jų vieta. Atsižvelgdamas į tai teismas atmetė atsakovo teiginį, kad 58 ginčo statiniai buvo pastatyti iki jam tampant žemės sklypo savininku ir priklausė tretiesiems asmenims. Tiek nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą atkūrimo metu, tiek šiuo metu ginčo statiniai privačiame žemės sklype, esančiame draustinyje ir miško žemėje, negalėjo būti statomi, todėl jų statyba yra neteisėta.

9. Atsakovas, be kita ko, rėmėsi Mažeikių rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1970-1986 m. sprendimais. Teismas sprendė, kad šie dokumentai patvirtina tik aplinkybę, jog buvo parenkamos vietos poilsio stovyklaviečių (skirtingoms organizacijoms) įrengimui, tačiau nepatvirtina įrengtų poilsio stovyklų dislokacijos vietų, konkrečių statinių vietos, statinių skaičiaus ir neįrodo, kad poilsiavietės buvo įrengtos. Ginčo statiniai buvo pastatyti būtent atsakovui priklausančiame žemės sklype. Teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog visi 58 ginčo statiniai pastatyti iki atsakovui tampant žemės sklypo savininku, nes tokia atsakovo pozicija prieštarauja byloje esantiems oficialiesiems rašytiniams įrodymams, turintiems didesnę įrodomąją galią.

10. Nors tretieji asmenys, teikdami paaiškinimus, nurodė, kad valdo ginčo statinius, esančius atsakovui priklausančiame žemės sklype, tačiau nepateikė jokių su statinių teisėtu valdymu ar nuosavybe patvirtinančių įrodymų. Atsakovo ir trečiųjų asmenų nurodyti paaiškinimai apie teisėtą namelių valdymą bei jų nuosavybę, aplinkybės apie mokamą žemės nuomos mokestį, nagrinėjamu atveju teisiškai nereikšmingos. Duomenų, kad ginčo statiniai, būtų privatizuoti ir perduoti atsakovui ar tretiesiems asmenims įstatymo nustatyta tvarka, nėra, taip pat byloje nėra jokių ginčo statinių statybos dokumentų, patvirtinančių statybos teisėtumą.

11. Tretieji asmenys, įsigydami statinius, o atsakovas – suteikdamas teisę asmenims eksploatuoti šiuos neteisėtus statinius, veikė savo rizika. Faktinė ir teisinė situacija sudarė pakankamas prielaidas tiek atsakovui, tiek tretiesiems asmenims veikiant atidžiai ir rūpestingai suvokti galimus neteisėtos statybos padariniu ir jų išvengti.

12. Teismas pažymėjo, kad niekas negali turėti teisėtų lūkesčių statyti ir (ar) naudotis statiniais valstybės saugomojoje teritorijoje, kurioje tokių statinių statyba (buvimas) prieštarauja imperatyvioms įstatymo normomis. Savavališka statyba (statyba, pažeidžiant imperatyvius įstatymo reikalavimus) yra neteisėta, ir jos padariniams šalinti taikytini įstatymai, galiojantys savavališkos statybos padarinių šalinimo metu.

13. Nagrinėjamu atveju viešojo intereso gynimas yra siejamas su Saugomų teritorijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu draustinių steigimo tikslu – išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus (vertybes), vietoves. Būtent tokiam tikslui – išsaugoti Plinkšių kraštovaizdį bei jo gamtinę ekosistemą yra įsteigtas Plinkšių kraštovaizdžio draustinis. Teismas sprendė, kad siekiant pašalinti teisės pažeidimą ir ginčo teritorijoje atkurti pirminę padėtį atsakovui priklausančiame sklype, esančiame saugomoje valstybės teritorijoje, statiniai, pastatyti pažeidžiant imperatyvias įstatymų normas ir nesant teisėto pagrindo nuosavybės teisei į šiuos statinius atsirasti ir juos įregistruoti (legalizuoti), turi būti nugriauti.

14. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo S. Š. ir dalies trečiųjų asmenų apeliacinius skundus, 2019 m. spalio 17 d. nutartimi Telšių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimą paliko nepakeistą.

15. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis. Kolegija papildomai pažymėjo, kad nėra pagrindo tretiesiems asmenims teikti naują įrodymą – fotonuotrauką – apeliacinės instancijos teismui, šiems nenurodžius, kodėl naujas įrodymas nebuvo teikiamas pirmosios instancijos teisme.

16. Kolegija, atmesdama apeliacinio skundo argumentą dėl netinkamo atsakovo, pažymėjo, kad šalių dalyvavimo procese tikslas – pasiekti, kad teismo sprendimas turėtų tiesioginę įtaką jų materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. Atsakovas S. Š. yra žemės sklypo, kuriame stovi ginčo statiniai, į kuriuos nuosavybės teisės neįregistruotos – savininkas, todėl teismo sprendimo priėmimas turi tiesioginę įtaką jo materialiosioms teisėms ir pareigoms, taigi S. Š. yra tinkamas atsakovas byloje.

17. Atsakovas ir dalis trečiųjų asmenų, kurie teigė, kad poilsio namelius valdo nepertraukiamai daugiau nei 40 metų, turėjo pakankamai laiko rinkti įrodymus apie šių statinių teisėtumą ir juos įteisinti, įregistruojant nuosavybę nekilnojamojo turto registre. Kolegija sprendė, kad nuosavybės teisės į ginčo namelius draustinyje įregistravimas buvo negalimas, todėl jie ir nebuvo įregistruoti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

18. Kasaciniu skundu atsakovas prašo: panaikinti Telšių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 17 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį ir priteisti atsakovui iš ieškovo visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą atsakovo ir trečiųjų asmenų teisę netrukdomai valdyti ir naudoti poilsio namelius, pastatytus prieš keliasdešimt metų. Nuosavybės teisės apribojimai galimi, jei jie būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises, teisėtus interesus bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir konstituciškai svarbius tikslus bei nepaneigia nuosavybės teisės esmės ir nepažeidžia proporcingumo principo. Nors ginčo nameliai yra saugomoje teritorijoje, atsakovui ir tretiesiems asmenims privalo būti garantuojama teisė tuos namelius valdyti ir naudoti bent jau iki tol, kol šie nameliai susidėvės. Vien aplinkybė, kad poilsio nameliai nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, nesudaro pagrindo įpareigoti atsakovą visus juos griauti, nes tai yra nekilnojamieji daiktai, kuriuos atsakovas ir tretieji asmenys galėjo įteisinti (pavyzdžiui, nustatę juridinę reikšmę turintį faktą, kad nameliai pastatyti teisėtai).

18.2. Teismai, pripažinę, kad byloje surinkti įrodymai yra prieštaringi, nepagrįstai suabsoliutino vieno įrodymo – draustinio būklės vertinimo aktų – įrodomąją galią, atmesdami kitus byloje surinktus įrodymus, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles. Teismai ignoravo aplinkybę, kad byloje be draustinių būklės vertinimo aktų buvo surinkta ir daugiau oficialiųjų rašytinių įrodymų, pvz.: Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Sedos seniūnijos duomenys, kad už naudojimąsi individualiais nameliais naudotojai mokėjo metinį mokestį Sedos seniūnijai; atsakovo pateiktos deklaracijos Valstybinei mokesčių inspekcijai, patvirtinančios, kad atsakovas sumokėjo pajamų mokestį už ginčo žemės sklypo nuomą poilsio namelių valdytojams; Sedos seniūno 1996 m. išduoti leidimai G. Š. ir V. V. pasistatyti poilsio namelius, suderinti su Aplinkos apsaugos agentūros viršininku. Teismai nepagrindė, kodėl atmeta atsakovo ir trečiųjų asmenų parodymus bei jų pateiktus įrodymus, įskaitant oficialiuosius. Teismai netinkamai vertino draustinio būklės vertinimo aktus, nes jų turinys neįrodo teismų padarytų išvadų apie tikėtiną poilsio namelių statybos datą. Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos 2000 m. spalio 6 d. ir 2005 m. rugpjūčio 22 d. draustinio būklės vertinimo aktuose teigiama, kad ginčo vietoje nuo seno būta daug poilsiaviečių, o 2001 m. birželio 18 d. akte – kad atsakovas susigrąžino žemę ten, kur anksčiau buvo stovyklavietė. Teismai taip pat pažeidė ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles. Nagrinėjamu atveju būtent prokuroras privalėjo pateikti teismui duomenis apie ginčo poilsio namelių statybos laikotarpį, nuo kurių priklauso, ar poilsio namelių statyba gali būti pripažinta neteisėta, kaip pažeidžianti Miškų įstatymo ir Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas. Atsakovo ir trečiųjų asmenų įsitikinimu, nameliai buvo statomi iki įsigaliojant nurodytiems įstatymams, kurie atgal negalioja.

18.3. Teismų praktika dėl ieškinio senaties taikymo yra prieštaringa: vienose bylose teigiama, kad specifiniam subjektui – prokurorui – taikomas vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu; kitose bylose papildomai pažymima, kad teismai turi vertinti, ar nėra praėjęs nepateisinamai ilgas laikas nuo teisinių santykių atsiradimo momento. Dėl to teismų praktika turi būti suvienodinta suformuluojant teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę, kad teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, ne tik gali, o turi atsisakyti ginti viešąjį interesą tais atvejais, kai prokuroras, nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai buvo surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs bendrasis ieškinio senaties terminas nuo ginčo santykių atsiradimo ar ginčijamų aktų priėmimo. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) nuolat pabrėžia „gero valdymo“ principo svarbą. Nurodytas principas reikalauja, kad, spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir nuosekliai (žr., pvz., EŽTT 2011 m. spalio 20 d. sprendimą byloje R. prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 29979/04). Teisinis reglamentavimas, sudarantis sąlygas prokurorui iš esmės neribotą laiką ginčyti susiklosčiusius teisinius santykius, nepagrįstai išplečia šios valstybės institucijos galias žmonių, kuriems ši institucija turi tarnauti, teisių, teisėtų interesų ir lūkesčių sąskaita, o taip pat sudaro sąlygas kitoms valstybės institucijoms ir tarnautojams piktnaudžiauti jiems nustatytomis teisinėmis galiomis.

18.4. Nagrinėjamoje byloje atsakovas nurodė esąs netinkamas atsakovas ir pateikė duomenis, kad jam priklauso tik trys poilsio nameliai. Kyla klausimas, kokiu teisiniu pagrindu atsakovas buvo įpareigotas savo lėšomis nugriauti statinius. Tretieji asmenys skundžiamų teismų sprendimo ir nutarties pagrindu praranda nuosavybės teisę į pastatus, o atsakovas dar ir yra įpareigotas be kaltės išleisti asmenines lėšas statinių nugriovimui. Teismai pripažino, kad valstybės institucijos neveikė operatyviai ir tinkamai, tačiau nesvarstė galimybės nustatyti šių institucijų atsakomybę, todėl darytina išvada, kad teismai nukrypo nuo EŽTT formuojamos praktikos, pagal kurią našta už valdžios institucijų padarytų klaidų taisymą neturi būti užkraunama asmenims (EŽTT 2018 m. sausio 9 d. sprendimas byloje Tumeliai prieš Lietuvą, peticijos Nr. 25545/14).

19. Tretieji asmenys A. M., E. Z., K. B. ir T. M. pareiškė prisidėjimą prie atsakovo kasacinio skundo.

20. Ieškovas atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Atsiliepime sutinkama su teismų sprendimuose padarytomis išvadomis bei nurodomi šie argumentai:

20.1. Iki nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje dominavo valstybinė ir kooperatyvinė statyba ir tokia pat nuosavybės teisė į statinius. Privati statyba ir privačios nuosavybės teisė į statinius buvo leidžiama tik asmeninėse namų valdose. Ministrų Tarybos 1968 m. liepos 31 d. nutarime Nr. 238 „Dėl poilsio stovyklų steigimo Respublikos teritorijoje“ galiojusiame iki 1990 m., pritarta vasaros poilsio stovyklų išdėstymo bei jų paskirstymo miestams ir rajonams schemai. Poilsio stovyklose leista statyti vasarinio tipo lengvų konstrukcijų pastatus pagal parengtus projektus gavus statybos leidimą. Byloje pateikti vykdomųjų komitetų sprendimai ir architektūrinė planinė užduotis byloja apie galbūt pradėtas procedūras stovyklavietei įrengti, tačiau nepatvirtina fakto, kad statyba buvo teisės aktų nustatyta tvarka vykdoma. Dokumentai, kuriuos atsakovas įvardija statybos leidimais, pasirašyti Sedos seniūno, neatitinka tuo metu galiojusio teisinio reglamentavimo, t. y. Sedos seniūnas nebuvo asmuo, įgaliotas vykdyti statybos priežiūrą ir išduoti statybos leidimus. Atsakovas ir tretieji asmenys nepateikė jokių dokumentų, kurių pagrindu būtų galima identifikuoti statinių teisėtą buvimą žemės sklype ir statinių savininkus: 1) statiniui išduoto statybos leidimo ir statybos užbaigimo patvirtinimo; 2) statinio nuosavybę patvirtinančių dokumentų; 3) statinio registracijos nekilnojamojo turto registre. Duomenų, kad ginčo statiniai būtų privatizuoti ir perduoti atsakovui ar tretiesiems asmenims įstatymo nustatyta tvarka, nėra. Atsakovas ir tretieji asmenys teigia, kad ginčo statinius valdo įgiję pagal žodines sutartis, nesant jokių statinių statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų, nors turėjo žinoti ir suprasti kad statiniai yra ne tik draustinio teritorijoje, bet ir miško žemėje, o įstatyme nekilnojamam daiktui perleisti reikalaujama notarinės formos sandorio.

20.2. Jei statybai vykdyti būtini dokumentai negauti, nėra pagrindo teigti, jog ilgai naudojantis neteisėtai pastatytais statiniais, atsiranda pagrįstas tokios statybos įteisinimo lūkestis. Įsigydami statinius įgijėjai nesidomėjo ar šie gali žemės sklype stovėti, nereikalavo jokių nuosavybės dokumentų, nesiėmė jokių priemonių statinius legalizuoti ir išviešinti įregistruojant juos Nekilnojamojo turto registre, o tai reiškia kad jie prisiėmė visą riziką. Esant tokiai situacijai nebuvo pagrindo susiformuoti atsakovo ir trečiųjų asmenų teisėtiems lūkesčiams. Be to, ginčo statiniai yra kilnojamieji, jie buvo sumontuoti kitoje vietoje ir tik po to atgabenti, todėl be žalos nuosavybei ir vėl gali būti išgabenti į teritoriją kurioje gali stovėti, o jų nugriovimas yra tik kraštutinė priemonė.

20.3. Neteisėtai (be būtinų statybai vykdyti dokumentų) pastatyto statinio įteisinimą lemia ne tai, kiek ilgai tokiu statiniu statytojas naudojosi, o tai, kokios yra galimybės, laikantis teisės normų reikalavimų, tokį statinį pripažinti teisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04OS8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-89/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-89/2013">3K-3-89/2013</a>). Ginčo teritorijoje nėra galimybės įteisinti statinius, nes šioje vietoje yra ne tik draustinio teritorija, miško žemė, bet ir pakrančių apsaugos zona, kurioje statyba draudžiama.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškinio senaties taikymo

21. Atsakovas, kasaciniame skunde formuluodamas klausimą dėl ieškinio senaties taikymo, nenurodė argumentų, kurie pagrįstų netinkamą šio instituto taikymą nagrinėjamoje byloje, bet teigia, kad būtina suvienodinti prieštaringą teismų praktiką dėl ieškinio senaties taikymo, nes: vienose bylose teigiama, kad specifiniam subjektui – prokurorui – taikomas vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu; kitose bylose papildomai pažymima, kad teismai turi vertinti, ar nėra praėjęs nepateisinamai ilgas laikas nuo teisinių santykių atsiradimo momento.

22. Teisėjų kolegija atsakovo teiginius dėl teismų praktikos nevienodumo pripažįsta teisiškai nepagrįstais. Pažymėtina, kad suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, jog bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą. Konkrečioje byloje susiklosčiusių materialinių teisinių santykių faktinė sudėtis gali lemti tai, jog teisingumo vykdymas, inter alia (be kita ko), viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą gali nusverti interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą, todėl net ir tuo atveju, jeigu būtų konstatuotas ieškinio senaties termino kreiptis į teismą su ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo praleidimas, tai dar nereikštų absoliutaus pagrindo atmesti tokį ieškinį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zOC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-38/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-38/2008">3K-7-38/2008</a>; 2010 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-143/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-143/2010">3K-3-143/2010</a>). Esant kitoms aplinkybėms teismas gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento. Taigi akcentuojamas viešojo ir individualaus interesų derinimo bei jų teisingos pusiausvyros užtikrinimo būtinumas, kuris sprendžiamas atsižvelgiant į kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410-701/2017, 59 punktas).

23. Atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką, nepriimtina atsakovo siūloma įtvirtinti teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, kad teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, ne gali, o turi atsisakyti ginti viešąjį interesą tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai buvo surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs bendrasis ieškinio senaties terminas nuo ginčo santykių atsiradimo ar ginčijamų aktų priėmimo. Tokios taisyklės nustatymas lemtų mechanišką ieškinio senaties taikymą, pagrįstą vien dešimties metų laikotarpio skaičiavimu, ir suvaržytų teismo galimybes vykdyti teisingumą, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Dėl nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus įgijimo ir jos apsaugos reglamentavimo

24. Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad teismai, nusprendę nugriauti ginčo poilsio namelius, pažeidė Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą atsakovo ir trečiųjų asmenų teisę netrukdomai valdyti ir naudoti jiems priklausančius nekilnojamuosius daiktus.

25. CK 4.47 straipsnyje nustatyti nuosavybės teisių įgijimo pagrindai. Vieni iš nuosavybės teisių įgijimo pagrindų pagal šią normą yra sandoris, taip pat naujo daikto pagaminimas (CK 4.47 straipsnio 1, 4 punktai). Kad būtų galima įgyti nuosavybės teises nurodytais pagrindais, turi būti laikomasi tam tikrų įstatyme nurodytų sąlygų. Įgyjant nuosavybės teisę į daiktą pagal sandorį, nuosavybės teises perduodanti šalis turi būti teisėta daikto savininkė ir turi aiškiai išreikšti valią perduoti nuosavybės teises, daiktas turi būti sukurtas teisėtai ir nuosavybės teisių perleidimo sandoris turi būti sudarytas įstatymo nustatyta tvarka. Siekiant įgyti nuosavybės teises į sukurtą naują daiktą, turi būti laikomasi tam tikrų įstatyme įtvirtintų reikalavimų. Visų pirma daiktas turi būti sukurtas teisėtai, t. y. nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalies normą savavališkai arba nesavavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, statomu ar pastatytu statiniu draudžiama naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.). Taigi, savavališkai ar pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus pastatytas statinys negali būti civilinės apyvartos objektu, atitinkamai negali būti ir nuosavybės teisės objektu ir nuosavybės teisė į tokį statinį CK 4.47 straipsnio 4 punkte nurodytu pagrindu negali būti įgyjama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų – kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs civilines teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNTYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-156/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-156/2013">3K-7-156/2013</a>; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-425-421/2017, 56 punktas).

26. Taigi, asmenys, teigdami, jog yra teisėti statinių valdytojai, turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad jie teisėtai įgijo nuosavybės teises į statinius kaip į nekilnojamuosius daiktus. Tik teisėtai statinį pastačiusiam asmeniui gali būti pripažinta nuosavybės teisė į pastatytą statinį ir tokio asmens nuosavybės teisės yra saugomos bei ginamos Konstitucijos ir kitų įstatymų. Siekiant nustatyti, ar statinių statybos procesas buvo teisėtas, taip pat ar į daiktą teisėtai įgytos nuosavybės teisės sudarius jo perleidimo sandorį, būtina vadovautis atitinkamai statinių statybos ar perleidimo sandorio sudarymo metu galiojusiais teisės aktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-552/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-552/2010">3K-3-552/2010</a>; 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-916/2017, 16 punktas; 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-695/2017, 19 punktas).

27. Kadangi byla, remiantis toliau išdėstytais argumentais, perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, teisėjų kolegija nepasisako dėl nurodyto reglamentavimo ir teismų praktikos laikymosi bylą nagrinėjusiems teismams sprendus nuosavybės teisės į ginčo statinius įgijimo ir jos apsaugos klausimus.

Dėl įrodinėjimo pareigos ir įrodymų vertinimo

28. Atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad teismai pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles. Anot atsakovo, nagrinėjamu atveju būtent prokuroras privalėjo pateikti teismui duomenis apie ginčo poilsio namelių statybos laikotarpį, nuo kurių priklauso, ar poilsio namelių statyba gali būti pripažinta neteisėta, kaip pažeidžianti Miškų įstatymo ir Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas.

29. Vertinant nurodytą kasacinio skundo argumentą pažymėtina, kad įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-176/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-176/2010">3K-3-176/2010</a>).

30. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020 59 punktą).

31. Kasacinio teismo konstatuota, kad įrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica) arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. Priešingas aiškinimas suponuotų asmens teisės į teisingą teismą paneigimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-969/2019 107 punktą; 2019 m. lapkričio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019 40 punktą).

32. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad byloms, kuriose sprendžiami reikalavimai dėl savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo statinių nugriovimo būdu, yra būdingas viešojo intereso elementas. Viešojo intereso elemento buvimas (egzistavimas), inter alia, reiškia, jog teismui, nagrinėjančiam bylą, tenka aktyvesnis (negu įprastas) vaidmuo. Toks vaidmuo įrodinėjimo procese atsiskleidžia tuo aspektu, kad teismas, siekdamas išsiaiškinti bylai teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, turi teisę (tam tikrais atvejais netgi pareigą) savo iniciatyva rinkti įrodymus. Vis dėlto viešojo intereso elemento egzistavimas nepaneigia rungtyniškumo, kuris yra pamatinis nacionalinio civilinio proceso principas, ir savaime nesudaro pagrindo kitaip paskirstyti įrodinėjimo naštą – asmuo, nors ir gina ne (išimtinai) savo asmeninį, bet viešąjį interesą, privalo įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimą dėl statybos padarinių kraštutinėmis priemonėmis pašalinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018 60, 62 punktus).

33. Šioje byloje ieškovui ieškinyje nurodžius aplinkybę, kad reikalaujami nugriauti nameliai atsakovo žemės sklype atsirado atsakovui tapus šio sklypo savininku, kuria ieškovas grindė savo reikalavimą, jam (ieškovui) pagal įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę teko būtent šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga. Atsakovui atsikirtimų pagrindu byloje nurodžius aplinkybę apie ankstesnį namelių statybos laikotarpį, tokios aplinkybės įrodinėjimo pareiga teko pastarajam. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodytų aplinkybių įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių bylą nagrinėję teismai nepažeidė. Taigi nėra pagrindo pripažinti pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad teismai pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles ir kad prokuroras privalėjo įrodyti aplinkybes, jog ginčo nameliai pastatyti kitu, nei nurodyta ieškinyje, laikotarpiu.

34. Atsakovo nuomone, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai suabsoliutino vieno įrodymo – draustinio būklės vertinimo aktų – įrodomąją galią, atmesdami kitus byloje surinktus įrodymus, todėl, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles, padarė išvadą, kad jei ne visi ginčo poilsio nameliai, tai dauguma jų buvo pastatyti atsakovui tapus žemės sklypo savininku, t. y. nuo 1998 m. iki 2004 m.

35. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-155/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-155/2010">3K-3-155/2010</a>; 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-35/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-35/2011">3K-3-35/2011</a>). Teismas, vertindamas įrodymus ir jų pagrindu darydamas išvadas, turi vadovautis logikos dėsniais.

36. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tiek nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo metu, tiek dovanojimo sutarties pagrindu atsakovui įgyjant žemės sklypą jame jokių statinių nebuvo. Tokią išvadą teismas padarė, įvertinęs šiuos įrodymus: 1998 m. gegužės 25 d. surašytą grąžinamos natūra žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktą, kuriame nurodyta, kad žemės sklype Nr. 26 (šiuo metu priklausančiame atsakovui) nėra fiziniams ir juridiniams asmenims priklausančių ūkinės komercinės paskirties pastatų ir statinių, taip pat nėra asmenų, kuriems reikėtų suteikti servituto teisę; VĮ Registrų centro duomenų išrašą, iš kurio matyti, kad atsakovo žemės sklype nėra įregistruotų statinių; žemės sklypo kadastro duomenų bylą, kurioje nėra duomenų apie statinius ir inžinerinius įrenginius žemės sklype.

37. Teismas taip pat įvertino 2000, 2001 ir 2007 m. draustinio būklės vertinimo aktus, kuriais nustatyta, kad rytinėje ežero pakrantėje, ties (duomenys neskelbtini), S. Š. priklausančiame žemės sklype vykdomos statybos, statomi pastatai, tveriami tvoromis, statybos plečiamos vakarų kryptimi – suleisti namelių pastoliai, nutiesta elektros linija, retinamas miškas bei kertami krūmai apsauginėje vandens juostoje; 2006 ir ankstesnių metų ortofotografines nuotraukas, kurias palyginęs teismas konstatavo, kad namelių skaičius yra išaugęs kelis kartus, keletas namelių yra pastatyti vandens apsauginėje juostoje. Išvardijęs šiuos įrodymus, teismas nurodė, kad ginčo statiniai atsakovui priklausančiame sklype, jei ne visi 58 statiniai, tai didžioji jų dalis, pastatyti atsakovui tapus šio žemės sklypo savininku, ne vėliau kaip 2004 metais.

38. Taigi teismas vertino ne tik atsakovo įvardytus draustinio būklės vertinimo aktus, bet ir kitus įrodymus ir jais rėmėsi, tačiau juos įvertinęs padarė dvi prieštaringas išvadas: vienoje kategoriškai teigiama, kad, atsakovui įgyjant žemės sklypą, jame jokių statinių nebuvo, o kitoje – kad, atsakovui tapus žemės sklypo savininku, galėjo būti pastatyti ne visi 58 statiniai, bet tik dalis jų, t. y. teismo nuomone, dalis statinių galėjo būti iki atsakovui tampant žemės sklypo savininku. Analogiškai sprendė ir apeliacinės instancijos teismas. Tokios skirtingos išvados dėl tų pačių faktinių aplinkybių buvimo prieštarauja logikai, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad jos negali būti pripažintos tinkamomis išvadomis apie įrodinėjimo dalyku esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Dėl tinkamo atsakovo nagrinėjamoje byloje

39. Atsakovas kasaciniame skunde pažymi, kad bylą nagrinėjusiems teismams nurodė, jog, jo nuomone, turėdamas tik tris poilsio namelius ir nurodęs asmenis, kuriems priklauso kiti ginčo nameliai, jis yra netinkamas atsakovas. Skunde taip pat keliamas klausimas, kokiu teisiniu pagrindu atsakovas buvo įpareigotas savo lėšomis nugriauti jam nepriklausančius statinius.

40. Pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime nepasisakė dėl minėtų argumentų apie atsakovo tinkamumą. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į šiuos atsakovo argumentus, pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 32 straipsnį savavališkos statybos padariniai šalinami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka, o pastarojo įstatymo 14 straipsnyje nustatyti savavališkos statybos padarinių šalinimo būdai, taip pat kad teismas savo sprendimu gali įpareigoti atsakovą savo lėšomis per nustatytą terminą ir nugriauti statinį bei sutvarkyti statybvietę. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, tapęs žemės sklypo savininku, turėdamas pareigą saugomose teritorijose laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, teritorijų planavimo dokumentuose toms teritorijoms nustatytų, taip pat Nekilnojamojo turto registre įregistruotų veiklos apribojimų ir reikalavimų, neužtikrino šios pareigos laikymosi, todėl būtent jis (atsakovas) turi pareigą nugriauti ginčo statinius. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad teismo sprendimo priėmimas turi tiesioginę įtaką atsakovo, kaip žemės sklypo, kuriame yra ginčo statiniai, savininko, materialiosioms teisėms ir pareigoms, todėl S. Š. yra tinkamas atsakovas byloje.

41. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio „Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ 1 dalyje nustatyta: „Inspekcijos pareigūnas, nustatęs, kad statyba yra savavališka, surašo savavališkos statybos aktą. Aktas įteikiamas pasirašytinai, registruotu laišku arba kitu tinkamu būdu teisės aktų nustatyta tvarka statytojui, o jeigu jo nėra, – vienam iš šių asmenų: 1) statinio ar jo dalies savininkui, valdytojui ar naudotojui; 2) žemės sklypo ar jo dalies, kurioje nustatyta savavališka statyba, savininkui, valdytojui ar naudotojui.“

42. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „Inspekcijos pareigūnas per 10 darbo dienų nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos pateikia šio straipsnio 1 dalyje nurodytam asmeniui privalomąjį nurodymą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Privalomajame nurodyme nurodoma, kad asmuo turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjęs Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, šalinantį savavališkos statybos padarinius, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Taip pat asmeniui nurodoma vienu iš šių būdų pašalinti savavališkos statybos padarinius: 1) nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; 2) išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 3) atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (išardytas jo dalis) ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 4) atstatyti nugriautą statinį ar išardytas statinio dalis, jeigu dėl statinio nugriovimo ar jo dalių išardymo buvo pažeistas viešasis interesas, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę.“

43. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalyje reglamentuojamas savavališkos statybos padarinių šalinimas, kai į teismą dėl to kreipiasi kitas viešojo administravimo subjektas ar prokuratūra. Tokiais atvejais teismas savo sprendimu gali įpareigoti atsakovą savo lėšomis per nustatytą terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius būdais, analogiškais išvardytiems to paties straipsnio 1 dalyje.

44. Taigi Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytas subjektų, kuriems gali būti surašytas savavališkos statybos aktas ir pateikti reikalavimai dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, sąrašas. Atsakovui keliant klausimą, ar jis, būdamas žemės sklypo, kuriame yra ginčo statiniai, savininkas, pagrįstai įpareigotas nugriauti ne sau, o kitiems asmenims priklausančius statinius, aktualus Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimas.

45. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas priimtas 2013 m. liepos 2 d. ir įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d., o šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje išdėstyta teisės norma, nustatanti subjektus, kuriems gali būti pateikti reikalavimai dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, iš esmės analogiškai buvo suformuluota jau Statybos įstatymo 28 straipsnio „Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ 1 dalies 1 punkto redakcijoje, išdėstytoje 2010 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. XI-992 ir galiojusioje nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. Šios normos turinys buvo toks: „Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareigūnas, atliekantis statybos valstybinę priežiūrą pagal šio Įstatymo jam priskirtą kompetenciją, nustatęs, kad statinys pastatytas ar statomas savavališkai: 1) nedelsdamas surašo savavališkos statybos aktą, kuriuo pareikalauja iš statytojo (užsakovo), jeigu jo nėra, – iš statinio ar jo dalies savininko, valdytojo, naudotojo, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje savavališkai pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininko, valdytojo ar naudotojo nevykdyti jokių statybos darbų, išskyrus statybos darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius ir apsaugant statybvietę bei aplinką, ir įteikia statytojui (užsakovui) ar kitam šiame punkte nurodytam asmeniui savavališkos statybos aktą pasirašytinai, registruotu laišku arba kitu tinkamu būdu teisės aktų nustatyta tvarka“.

46. Sprendžiant dėl teisės normos aiškinimo ir taikymo, taikant teleologinį teisės aiškinimo metodą, atsižvelgtina į įstatymo, kuriame konkreti norma įtvirtinta, travaux préparatoires (teisės aktų parengiamieji dokumentai) nuostatas, atskleidžiančias įstatymų leidėjo ketinimus.

47. Rengiant 2010 m. liepos 2 d. priimtą įstatymą Nr. XI-992, kaip papildomas komitetas dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, kuris, išnagrinėjęs įvairių subjektų pateiktas pastabas dėl šio įstatymo projekto, 2010 m. balandžio 9 d. išvadose, pasisakydamas dėl rengiamos naujos Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcijos, be kita ko, nurodė, kad „bendru atveju atsakingas už savavališką statybą asmuo yra statytojas, tačiau jo nesant ar jo neidentifikavus, būtina įtvirtinti teisės normas, nustatančias atsakomybę kitiems asmenims: statinio savininkui (valdytojui), jo nesant – žemės sklypo savininkui (valdytojui)“.

48. Iš nurodytos išvados yra aiškus įstatymų leidėjo ketinimas nustatyti subjektų, kuriems pateiktini reikalavimai dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, eiliškumą. Tik nesant ar neidentifikavus savavališkai pastatyto statinio statytojo, tokie reikalavimai turi būti reiškiami statinio savininkui (valdytojui) ir tik nesant ar neidentifikavus pastarojo – žemės sklypo savininkui (valdytojui).

49. Nurodyto turinio Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija galiojo iki 2014 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas, į kurio 14 straipsnio 1 dalį iš esmės buvo perkeltos minėtos Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos. Nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Statybos įstatymo 28 straipsnio redakcija, įtvirtinusi blanketinę normą – savavališkos statybos padariniai šalinami Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka.

50. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytą įstatymų leidėjo valią, formuluoja išaiškinimą, kad reikalavimai dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, nesant nustatyto statytojo, teikiami Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytu eiliškumu: statinio ar jo dalies savininkui, valdytojui ar naudotojui; tik nesant nustatytų šių asmenų, minėti reikalavimai teikiami žemės sklypo ar jo dalies, kurioje nustatyta savavališka statyba, savininkui, valdytojui ar naudotojui.

51. Nurodyto eiliškumo taip pat turi būti laikomasi sprendžiant, kuris asmuo yra tinkamas atsakovas Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalyje nurodytu atveju – kai į teismą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo kreipiasi kitas viešojo administravimo subjektas ar prokuratūra. Dėl to pastarasis subjektas ar prokuroras, prieš kreipdamasis į teismą, turi įstatyme nurodytu eiliškumu siekti nustatyti kaip atsakovą byloje trauktiną asmenį. Tik nepavykus nustatyti statinio statytojo ir jo savininko, valdytojo ar naudotojo, kaip atsakovas gali būti traukiamas žemės sklypo, kuriame yra toks statinys, savininkas, valdytojas ar naudotojas (pavyzdžiui, žemės sklypo savininkui / valdytojui / naudotojui atsisakius nurodyti jam žinomą statinio statytoją / savininką / valdytoją / naudotoją ir nesant galimybės pastarąjį identifikuoti kitomis įprastomis informacijos gavimo priemonėmis).

52. Tokio aiškinimo pagrįstumą patvirtina ir daiktinių teisių reglamentavimas Civiliniame kodekse. Pagal CK 4.40 straipsnio 1 dalį žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Pagal CK 4.48 straipsnio 2 dalį perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Savavališkai pastatyto statinio statytojas dėl įstatyme nustatytų reikalavimų statybai nesilaikymo neįgyja nuosavybės teisių į statinį kaip į nekilnojamąjį daiktą, tačiau jis yra statybai panaudotų medžiagų savininkas. Jei statytojas perleidžia savavališkai pastatytą statinį kitam asmeniui, jam, o ne žemės sklypo savininkui pereina visos statytojo ankstesnio savininko teisės į tokį statinį, kartu – ir pareiga pašalinti savavališkos statybos padarinius.

53. Nagrinėjamoje byloje prokuroras reikalavimą dėl ginčo statinių nugriovimo pareiškęs žemės sklypo, kuriame yra šie statiniai, savininkui, nors bylos duomenys suponuoja, kad byloje dalyvaujantys tretieji asmenys galimai yra ginčo statinių statytojai / savininkai / valdytojai / naudotojai.

54. Apie tai, kad visi ginčo statiniai priklauso konkretiems asmenims, atsakovas prokurorui nurodė jau 2018 m. gegužės 14 d. vykusios apklausos metu. Atsakovas taip pat nurodė, kad jam priklauso tik 3 nameliai, su visais kitų namelių savininkais jis yra sudaręs sutartis dėl žemės naudojimo bei įsipareigojo šias sutartis prokurorui pateikti.

55. Iš šių aplinkybių matyti, kad ieškovas dar iki kreipimosi į teismą turėjo galimybę identifikuoti kiekvieno iš ginčo statinių statytojus/savininkus/valdytojus/naudotojus ir juos ieškinyje nurodyti kaip atsakovus, tačiau atsakovu nurodė tik S. Š., kaip žemės, kurioje yra nameliai, savininką. Ieškovui pateikus ieškinį, atsiliepime į jį atsakovas nurodė, kad yra išlikę 57 nameliai, bei pateikė jų savininkų sąrašą, kuriame pažymėtos ir jų gyvenamosios vietos.

56. Telšių apylinkės teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus dokumentus, 2018 m. rugsėjo 3 d. nutartimi konstatavo, kad tikėtina, jog faktiškai didesnė dalis statinių, kuriuos ieškiniu reikalaujama atsakovą įpareigoti nugriauti, iš tiesų pastatyti atsakovo atsiliepime į ieškinį nurodytų asmenų ar jų įgyti ir naudojami, todėl įtraukė šiuos asmenis dalyvauti byloje kaip trečiuosius asmenis.

57. Kasacinio teismo konstatuota, kad savavališkos statybos padariniai šalinami statytojo lėšomis (tokie padariniai šalinami kitų įstatyme nurodytų asmenų lėšomis tik tais išskirtiniais atvejais, kai nėra aiškus statytojas) (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalis, 9 dalies 2–5 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018 86 punktas).

58. Teismas, kaip teisingumą vykdanti institucija, turi atitinkamas teises ir pareigas įgyvendinti CPK 2 straipsnyje apibrėžtus civilinio proceso tikslus. Taikant civilinio proceso nuostatas, teismo priedermė – nepažeidžiant teismo nešališkumo principo dalyvauti sprendžiant tinkamos – turinčios atsakyti pagal ieškinį – šalies nustatymo klausimą. Tokia teismo priedermė atsiranda jau pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje. Pagal CPK 228 straipsnio 1 dalį ir 230 straipsnio 1 dalį, teismas, atsižvelgdamas į šalių ginčo pobūdį, byloje taikytinų teisės normų turinį, patikslina įrodinėjimo dalyką ir nurodo šalims, kurias aplinkybes byloje būtina nustatyti, pareikalauja iš jų įrodymų, derindamas šalių teisines pozicijas išsprendžia procesinę byloje dalyvaujančių asmenų padėtį (CPK 159, 179, 225 straipsniai ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2005; 2008 liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-380/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-380/2008">3K-3-380/2008</a>). Ši priedermė išlieka ir bylos nagrinėjimo teisme stadijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2011; 2014 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-373/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-373/2014">3K-3-373/2014</a>).

59. CPK 43 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas privalomas ir neprivalomas procesinis bendrininkavimas. Ieškinys gali būti pareiškiamas bendrai kelių ieškovų arba keliems atsakovams, jeigu: 1) bendrininkus sieja bendras materialusis teisinis santykis – bendrai pagal įstatymus jiems priklausančios teisės arba pareigos (pvz., solidariosios ar subsidiariosios prievolės atveju) (privalomas bendrininkavimas); 2) ieškinio dalykas yra to paties pobūdžio reikalavimai arba įsipareigojimai, pagrįsti ta pačia medžiaga fakto ir teisės klausimais, kai kiekvienas iš reikalavimų atskirai galėtų būti atskiro ieškinio dalykas (neprivalomas bendrininkavimas).

60. Neprivalomas (fakultatyvusis) bendrininkavimas leidžiamas, jeigu reikalavimai sujungiami į vieną ieškinį, yra vienarūšiai, pagrįsti ta pačia teisine ir faktine medžiaga. Iš esmės tai keli savarankiški procesai, kai yra tas pats ieškovas ir skirtingi atsakovai, arba keli ieškovai ir vienas ar keli atsakovai. Toks kelių procesų sujungimas į vieną visų pirma reiškia proceso koncentruotumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01MjEvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-521/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-521/2010">3K-7-521/2010</a>; 2016 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457-686/2016, 22 punktas).

61. Pagal CPK 43 straipsnio 2 dalį, jeigu nagrinėjant bylą paaiškėja, kad ieškinio reikalavimas gali būti nukreiptas dar kitiems byloje nedalyvaujantiems asmenims, teismas ieškovo prašymu gali patraukti šiuos asmenis dalyvauti byloje atsakovais. Taigi, nustatęs materialųjį asmenų bendrininkavimą, teismas turi pasiūlyti ieškovui įtraukti į procesą ir kitą (naują) atsakovą. Visais atvejais teismas privalo išaiškinti ieškovui ne tik teisę įtraukti kitą atsakovą, bet ir išaiškinti procesinius padarinius, jeigu ieškovas nesutinka to padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-373/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-373/2014">3K-3-373/2014</a>). Jeigu teismas neišaiškina šios teisės ir procesinių padarinių, tai pažeidžiami proceso koncentracijos, ekonomiškumo bei kooperacijos principai (CPK 7, 8 straipsniai).

62. Pagal teisės į tinkamą procesą principą asmenų procesinė padėtis byloje turi atitikti jų materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Nagrinėjamoje byloje teismams nepagrįstai netaikius Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto asmenų, kuriems pagal įstatymą tenka pareiga šalinti savavališkų statybų padarinius, eiliškumo, nebuvo konstatuotas poreikis pirmiausia ginčo namelių statytojus, o šių nesant nustatytų – namelių savininkus / valdytojus / naudotojus įtraukti į bylą kaip atsakovus. Bylos duomenys suponuoja, kad ieškovui neišnaudojus visų galimybių nustatyti ginčo namelių statytojus / savininkus / valdytojus / naudotojus, kaip atsakovas patrauktas tik žemės sklypo savininkas S. Š. Jis kartu yra mažiausiai 3 namelių savininkas, todėl yra tinkamas atsakovas atsakyti pagal ieškinio reikalavimą nugriauti šiuos jam priklausančius namelius. Tačiau konstatavus, kad nebuvo išnaudotos visos galimybės nustatyti kitų ginčo namelių statytojus / savininkus / valdytojus / naudotojus, darytina išvada, kad reikalavimas pašalinti kitus sklype esančius namelius jam pareikštas nesilaikant Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įsakmiai reglamentuoto eiliškumo. Pažymėtina, kad būtent namelių statytojai ir jų teisių perėmėjai – namelių savininkai / valdytojai / naudotojai yra pirmiausia atsakingi už ginčo statinių buvimo atsakovo žemės sklype teisėtumą, be to, įpareigojimas namelius pašalinti iš atsakovo žemės sklypo tiesiogiai šiems asmenims sukeltų padarinius, todėl jų teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi atitinka atsakovų procesinė padėtis.

63. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šią bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio nuostatas, reikšmingas nustatant ginčo namelių statytojų / savininkų / valdytojų / naudotojų procesinį padėtį byloje, dėl to nekonstatavo būtinybės įtraukti kaip atsakovų ginčo statinių statytojus / savininkus / valdytojus / naudotojus ir išaiškinti ieškovui tokią teisę bei šios teisės atsisakymo procesinius padarinius, pažeisdami proceso koncentracijos, ekonomiškumo bei kooperacijos principus, be to, teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, t. y. padarė esminius materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, lėmusius netinkamą bylos išnagrinėjimą. Nustatytas netinkamas materialiosios ir proceso teisės taikymas yra pagrindas naikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

64. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti teisės normų pažeidimai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, dėl to, panaikinus skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).

65. Nagrinėjant bylą iš naujo turi būti įvertinta galimybė nustatyti kiekvieno iš ginčo namelių statytojus / savininkus / valdytojus / naudotojus, juos nustačius – ieškovui pasiūlyta patraukti šiuos asmenis atsakovais. Dėl reikalavimo nugriauti tuos namelius, kurių statytojų / savininkų / valdytojų / naudotojų nėra galimybės nustatyti, tinkamu atsakovu ir toliau laikytinas žemės sklypo savininkas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

66. Kasacinis teismas patyrė 107,16 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 6 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Bylą perduodant nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui šioje proceso stadijoje nėra galimybės paskirstyti šalių patirtų ir su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų. Šiuo klausimu turės pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Telšių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 17 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Telšių apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gediminas Sagatys

Antanas Simniškis

Vincas Verseckas