Civilinė byla Nr. 3K-3-318/2013
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-21476-2010-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 42.5; 45.6 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Česlovo Jokūbausko ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutarties ir Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Varpas-154“ ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl šios sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, įmokų išieškojimo; trečiasis asmuo – notarė Ona Jarašiūnaitė.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
2006 m. kovo 31 d. ieškovas uždaroji akcinė bendrovė „Varpas-154“ ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities viršininko Alvydo Šedžiaus ir Žemės tvarkymo departamento Šiaulių žemėtvarkos skyriaus vedėjo V. K., sudarė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas išsimokėtinai už 800 000 Lt nusipirko 2,0160 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. 2901-0023-0432, esantį Šiauliuose, Ragainės g. 73A. Ieškovas už šį žemės sklypą iš viso yra sumokėjęs 276 089,70 Lt; iki 2009 m. sausio 15 d. ir iki 2010 m. sausio 15 d. nesumokėjo atitinkamai 56 686,40 Lt ir 55 772,10 Lt eilinių įmokų už žemės sklypą. Remdamasis sutarties 8 punkto antru sakiniu, kuriame nustatyta, kad jeigu ieškovas neįvykdo sutartyje numatytų įsipareigojimų, šalys įsipareigoja šią pirkimo–pardavimo sutartį nutraukti, grąžinti viena kitai visa, ką gavo pagal sutartį, o pirkėjas įsipareigoja atlyginti ir kompensuoti visus pardavėjo nuostolius dėl šios sutarties neįvykdymo, ieškovas 2010 m. rugpjūčio 23 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Žemės valdymo kontrolės Šiaulių poskyrį, prašydamas nutraukti ginčo sutartį. Atsakovui atsisakius tai padaryti, ieškovas kreipėsi į teismą ir prašė nutraukti 2006 m. kovo 31 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją.
Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti niekine, negaliojančia ir prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo normoms 2006 m. kovo 31 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties 8 punkto dalį; sutartį tęsti ir priteisti iš ieškovo pagal sutartį 205 875,61 Lt (137 145 Lt įmokų, 30 171,30 Lt palūkanų ir 38 559,31 Lt fiksuotų delspinigių), procesines palūkanas. Atsakovo teigimu, sutarties projekte nebuvo aptartos sutarties 8 punkto dalies sąlygos, kurios buvo įrašytos pasirašant sutartį notarų biure. Atsakovo vertinimu, šios sąlygos pažeidžia imperatyviąsias įstatymo normas, todėl Apskrities viršininkas negalėjo keisti sutarties sąlygų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2011 m. balandžio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino: nutraukė šalių 2006 m. kovo 31 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, taikė restituciją – įpareigojo grąžinti ieškovui 276 089,70 Lt, o Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos – žemės sklypą; priešieškinį atmetė.
Teismas įvertino šalių sąžiningumą ikisutartiniuose santykiuose: nustatė, kad prieš sudarant ginčijamą sutartį ieškovo atstovas, motyvuodamas tuo, jog įmonėje susiklostė nepalanki finansinė situacija, prašė atidėti pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymą iki 2006 m. vasario 1 d., taigi atsakovui jau iki sutarties sudarymo buvo žinoma sudėtinga ieškovo finansinė padėtis. Teismas taip pat įvertino šalių elgesį po sutarties sudarymo: ieškovas sumokėjo 276 129,70 Lt, vėliau, jam vėluojant mokėti eilines įmokas pagal sutartį, šalys derindavo skolų sumokėjimą, dėl to teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo galimybes numatyti galimus nuostolius dėl ieškovo netinkamo sutarties vykdymo. Kadangi šalių sutarties 8 punkto dalyje numatyta sutarties nutraukimo galimybė pirkėjui neįvykdžius sutarties įsipareigojimų, tai teismas nelaikė, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai prašydamas ją nutraukti; pažymėjo, kad Šiaulių apskrities viršininko 2006 m. sausio 3 d. įgaliojime nenustatyta jokių apribojimų sudaryti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo aktus: Apskrities viršininkas įgaliojo Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių miesto žemėtvarkos skyriaus vedėją V. K. pasirašyti už jį visus reikalingus dokumentus dėl Šiaulių mieste esančios žemės; įgaliojimo 3 punkte numatyta įgaliotinio teisė taip pat ir sudaryti, pasirašyti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo ir nuomos sutartis bei perdavimo–priėmimo aktus su fiziniais ir juridiniais asmenimis; įgaliojimas buvo išduotas iki 2006 m. gruodžio 31 d. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šalių sutartis buvo sudaryta 2006 m. kovo 31 d., tačiau atsakovas sutarties 8 punkto dalies sąlygas pradėjo ginčyti tik ieškovui 2010 m. lapkričio 24 d. pateikus ieškinį teismui, be to, teigdamas, kad sutarties 8 punkto dalis pažeidžia visuomenės interesus ir prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, atsakovas remiasi CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, tačiau šio straipsnio 2 dalyje nustatyti sandorio pripažinimo negaliojančiu padariniai – restitucija. Teismas atmetė atsakovo teiginius, kad sutarties 8 punkto dalies sąlygos buvo šalių neaptartos, nes teismui nepateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių šiuos teiginius. Atsakovo teismui pateiktas sutarties projektas neįrodo aplinkybių, kad sutarties sąlygos nebuvo šalių aptartos, nes sutartis šalių patvirtinta, 8 punkto sąlygos tekste paryškintos, todėl toks atsakovo sutarties sąlygų aiškinimas paneigtų sutarties sąlygų esmę, būtų pažeisti sutarties šalių lygiateisiškumo ir sutarties laisvės principai, sudarytos sąlygos vienai iš šalių tapti nepagrįstai privilegijuota keičiant sutarties sąlygas. Ieškovo ieškinį tenkinus, o atsakovo priešieškinį atmetus, teismas sprendė, kad nėra reikalo plačiau analizuoti atsakovo prašomos priteisti ieškovo skolos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Kolegija pažymėjo, kad sutarties sudarymo dieną galiojusios redakcijos Žemės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybinę žemę, išskyrus žemės sklypus, pagal teritorijų planavimo dokumentus priskirtus privatizuojamiems statiniams ir įrenginiams, ir ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, perduodamus neatlygintinai savivaldybių nuosavybėn, parduoda ar kitaip privačion nuosavybėn perleidžia apskričių viršininkai CK, kitų įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka. Nagrinėjamos bylos atveju valstybinės žemės pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis buvo sudaryta vadovaujantis Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintomis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis (toliau – Taisyklės), kurių 11 punkte nustatyta, kad parduodant valstybinę žemę, valstybei atstovauja ir valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį bei žemės sklypo perdavimo ir priėmimo aktą pasirašo atitinkamos apskrities viršininkas arba jo paskirtas apskrities viršininko administracijos darbuotojas; 25 punkte – kad valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį pasirašo apskrities viršininkas arba jo paskirtas apskrities viršininko administracijos darbuotojas. Kolegijos vertinimu, vykdydama valstybinės žemės pardavimo funkcijas Šiaulių apskrities viršininko administracija veikė ne kaip viešojo administravimo, bet kaip civilinių teisinių santykių subjektas. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Šiaulių apskrities viršininko 2006 m. sausio 3 d. įgaliojime nenustatyta jokių apribojimų sudaryti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo aktus, konstatavo, jog sudarydami kitokią, nei sutarties projekte numatyta, tiek sutartį valstybės vardu pasirašęs asmuo, tiek ieškovas nepažeidė imperatyviųjų įstatymo normų, jų konkrečiai nenurodė ir apeliantas. Apeliantas negalėjo paaiškinti, kodėl reikalavimą pripažinti niekine ir negaliojančia sutarties 8 punkto dalį pareiškė tik po to, kai ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu. Kolegija padarė išvadą, kad atsakovas, žinodamas apie sunkią ieškovo finansinę padėtį, būdamas sąžiningas ir apdairus, turėjo numatyti šalių pasirašytos sutarties 8 punkto nuostatų padarinius ir, laikydamas, kad 8 punkto dalis pažeidžia jo teises ar yra niekinė, iš karto kreiptis į teismą dėl jos pripažinimo negaliojančia. Teisėjų kolegija vertino ieškovo finansinę padėtį, remdamasi atsakovo elgesiu, atkreipė dėmesį ir į tai, kad, nors ginčo sutartį šalys planavo pasirašyti anksčiau, tačiau Apskrities viršininkas atsižvelgė į ieškovo 2005 m. gruodžio 14 d. prašymą atidėti sutarties pasirašymą dėl įmonės nepalankios finansinės situacijos. Kolegijos vertinimu, tai, kad šalys buvo susipažinusios su sutarties projektu, neįpareigoja jų pasirašyti būtent tokį sutarties variantą. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas neįrodė ginčo sutarties 8 punkto ydingumo, o byloje surinktų įrodymų viseto pakanka išvadai, kad, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, šio punkto nuostatų neįtraukus į sutartį, ji iš viso nebūtų buvusi sudaryta (CPK 185 straipsnis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 20 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį; perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo sutartiniams santykiams taikomo teisinio reglamentavimo aiškinimo ir vertinimo. Kasatoriaus teigimu, išvada, kad sudarant ginčo sutartį nepažeistos imperatyviosios įstatymo normos, prieštarauja sutarties sudarymo dieną galiojusio Žemės įstatymo 10 straipsnio 7 dalies nuostatai, kad valstybinės žemės sklypų pardavimo aukcione ir be aukciono tvarkas nustato Vyriausybė, Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad ne žemės ūkio paskirčiai žemė miesto ir kaimo gyvenamosiose vietovėse parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka, Taisyklių 17.2 punkto nuostatoms, kuriose nurodoma, koks turi būti parengiamas sutarties projektas, ir 22 punkto nuostatoms, kad žemėtvarkos skyrius parengtą valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projektą suderina su pirkėju, kuris raštu patvirtina, kad sutinka su perkamo žemės sklypo kaina ir kitomis sutarties projekte išdėstytomis žemės sklypo pirkimo sąlygomis; suderintą su pirkėju valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projektą kartu su prašymu parduoti žemės sklypą ir kitais dokumentais žemėtvarkos skyrius pateikia apskrities viršininkui, kuris priima sprendimą parduoti žemės sklypą arba prašymo netenkinti, tai įformindamas įsakymu. Jeigu priimamas sprendimas parduoti žemės sklypą, įsakyme nurodoma, kad žemės sklypą leidžiama parduoti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projekte nurodytomis sąlygomis (arba su atitinkamais tų sąlygų papildymais ir pakeitimais). Sutarties projektas ir kiti dokumentai pridedami prie įsakymo kaip neatskiriamas priedas. Vyriausybės nutarimas yra norminis teisės aktas, kuriame reglamentuojami valstybės žemės sklypų pardavimas ir tvarka, t. y. nustatomos teisinės prielaidos, kurioms esant gali būti parduodami valstybinės žemės sklypai, bei imperatyvūs reikalavimai, kurių turi laikytis sklypų pirkimo–pardavimo santykių šalys. Šalių susitarimu parduoto žemės sklypo grąžinimo valstybei tvarka nėra apspręsta žemės sklypų pardavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose, todėl negali būti sutarties šalių susitarimo dalykas. Nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad notariškai tvirtinami tik valstybinės žemės patikėtinio administraciniu aktu patvirtinti, juo pakeisti ir papildyti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarčių projektai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gegužės 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011, išaiškino, kad valstybinės žemės perleidimo santykių įstatyminio reglamentavimo tikslas – užtikrinti, kad valstybės (savivaldybių) nuosavybė būtų tvarkoma taip, kad tai atitiktų visos visuomenės interesus; šis reglamentavimas yra grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus. Valstybinės žemės sklypas yra viešosios nuosavybės objektas, todėl jo perleidimui taikomos ne vien CK nuostatos, bet ir specialiosios teisės normos. Valstybinės žemės patikėtinis, dalyvaudamas civiliniuose santykiuose, atstovaudamas valstybei, gali atlikti tokius veiksmus, kurie neprieštarauja ne tik įstatymui, bet ir lydimiesiems aktams, t. y. valstybinės žemės sklypus turi parduoti Žemės įstatymo ir Taisyklių nustatyta tvarka.
2. Dėl CK 6.156 straipsnyje įtvirtinto sutarties laisvės principo netinkamo aiškinimo. Kasatoriaus nuomone, šalys, sudarydamos sutartį dėl valstybės turto pardavimo, gali veikti laisvai tiek, kiek tai leidžiama specialiuosiuose šiuos santykius nustatančiuose įstatymuose, nes jos yra varžomos įstatyme nustatytų sąlygų, kurių privalo laikytis. Taigi sutarties laisvės principas šiuo atveju turi būti derinamas su viešosios teisės principu ir teisės aktais, kuriuose reglamentuojamas tokio turto pardavimas. Viešosios teisės principas itin aktualus nagrinėjamo ginčo kontekste, jis reiškia, kad valstybės (savivaldybių) turto tvarkymo santykiuose teisėta tik tai, kas tiesiogiai leista įstatyme. Sutarties laisvė valstybinės žemės pirkėjui leidžia pirkti naudojamą nuosavybės teise turimiems pastatams eksploatuoti valstybinės žemės sklypą sutarties projekte nurodytomis sąlygomis arba atsisakyti pirkti. Teismai nepagrįstai sprendė, kad sutartis notariškai ją tvirtinant galėjo būti keičiama, įstatymų nustatyta tvarka nepakeitus suderinto projekto ir nepatvirtinus jo administraciniu aktu (Taisyklių 22 punktas). Toks teisės aiškinimas suteikia vienai šaliai privilegijuotą padėtį kitos šalies ir kitų asmenų, įsigyjančių naudojamus kitos paskirties valstybinės žemės sklypus, atžvilgiu, pažeidžiamas civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis).
3. Dėl ieškovo sąžiningumo ikisutartiniuose santykiuose (CK 6.193 straipsnio 5 dalis) netinkamo vertinimo, šalių tikrųjų ketinimų sudarant sutartį nenagrinėjimo. Šalies lūkestis, kad delsiant laiku mokėti įmokas, sutartis bus nutraukta, negali būti pripažintas teisėtu. Tai savaime suponuoja nesąžiningumą sutartiniuose santykiuose, kai sutarties baigtis priklauso nuo vienos šalies valios, tik jai naudingomis sąlygomis ir suteikia privilegijų kitų asmenų, įsigyjančių valstybinės žemės sklypus, atžvilgiu. Sutarties sąlygos, užkertančios galimybę kreditoriui atgauti skolą įstatymuose numatytais būdais, o skolininkui suteikiančios pranašumą, sudaro prielaidas sutarčiai nevykdyti. Teismai pažeidė įrodinėjimo taisykles, neįsigilindami į kasatoriaus pateiktų paaiškinimų ir įrodymų turinį (CPK 265 straipsnio 1 dalis), nepagrįstai sprendė, kad pardavėjas veikė savo rizika, o dėl pirkėjo rizikos ir pareigų pagal sutartį nepasisakė. Įstatymų leidėjas nesuteikia teisės valstybinės žemės patikėtiniui tikrinti pirkėjo finansinės padėties ar ja domėtis prašant kokių nors dokumentų, todėl Lietuvos apeliacinio teismo teiginiai, kad atsakovas galėjo numatyti riziką ir nuostolius, yra nepagrįsti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai esmė yra pirkimas kreditan, nes visa daikto kaina sumokama ne iš karto, bet dalimis per nustatytus terminus po daiktų perdavimo pirkėjui. Dėl to pirkėjas tam tikrą laiką naudojasi pinigais, kurie faktiškai priklauso pardavėjui. Dėl tokio bruožo pirkimo–pardavimo išsimokėtinai (kreditan) santykiai yra panašūs į paskolos santykius, kuriuose įprasta susitarti dėl palūkanų, atliekančių mokėjimo funkciją, ir delspinigių. Sutartį pažeidusią ir skolos negrąžinančią šalį laikant sąžininga, susidaro situacija, leidžianti sutarties neįvykdžiusiai šaliai gauti daugiau naudos kitos sutarties šalies atžvilgiu. Tokios padėties palikimas prieštarauja visuotinai pripažintiems teisės principams: teisingumui, protingumui, sąžiningumui.
4. Pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus: nepasisakė dėl priešieškinyje prašomų priteisti skolos sumos, palūkanų ir delspinigių. Teismai nevertino, kad ieškovas nuo sutarties sudarymo ir žemės sklypo perdavimo dienos, būdamas žemės sklypo savininkas iki sutarties nutraukimo, privalėjo mokėti palūkanas ir delspinigius už naudojimąsi valstybės pinigais.
5. Dėl restitucijos. Restitucijos objektas – žemės sklypas – iki Sutarties sudarymo priklausė Lietuvos Respublikos valstybei, todėl ir taikant restituciją priteistinas jai. Šios bylos atveju teisiniuose santykiuose subjektas (šalis) yra valstybė, o ne jai atstovaujanti institucija, taigi ir tinkamas restitucijos subjektas yra valstybė, kuri pardavė žemės sklypą ir iš pirkėjo gavo pinigus, o ne Nacionalinė žemės tarnyba.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Varpas-154“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistus; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo sutartiniams santykiams taikomo teisinio reglamentavimo aiškinimo ir vertinimo. Kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, šalių teisiniai santykiai dėl valstybinės žemės sklypo pardavimo–pirkimo nėra pagrįsti subjektų pavaldumu ir yra reguliuojami ir privatinės teisės normomis. Ginčo sandoris buvo sudarytas valstybės vardu per atstovą – Šiaulių apskrities viršininko administracijos darbuotoją – nepažeidžiant jokių imperatyviųjų teisės normų, sudarant sutartį valstybinės žemės sklypo pardavėjo atstovas neviršijo jam suteiktų įgaliojimų, tai patvirtina ir vėlesnis valstybinės žemės sklypo pardavėjo elgesys: kasatorius sutarties 8 punkto neginčijo ar neinicijavo jo pakeitimo iki tol, kol ieškovas pateikė ieškinį šioje byloje, priešingai, priiminėjo ieškovo mokamas įmokas; nepateikė jokių įrodymų, kad valstybinio žemės sklypo pardavėjo atstovas dėl esą viršytų įgaliojimų būtų buvęs svarstytas, jam taikyta drausminė ar kitokia atsakomybė. Ta aplinkybė, kad šalys buvo susipažinusios su sutarties projektu, neįpareigoja jų pasirašyti būtent tokį sutarties variantą, jos turėjo pagrindą svarstyti ir pasirašyti kitokį nei numatyta projekte sutarties variantą su 8 punkto redakcija, kasatorius nenurodė konkrečių teisės normų, kurios tai draustų.
2. Dėl CK 6.156 straipsnyje įtvirtinto sutarties laisvės principo. Visos sutarties sąlygos buvo šalių suderėtos, jos nepakeičia, neapriboja ir nepanaikina imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo (CK 6.157 straipsnio 1 dalis), nepažeidžia ir civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo principo (CK 1.2 straipsnio 1 dalis). Notaras, tvirtinęs sutartį, patvirtino ir kasatoriaus ginčijamą sąlygą, nelaikė, kad ji, suderėta ieškovo ir valstybinės žemės sklypo pardavėjo, prieštarauja kasaciniame skunde nurodytiems teisės aktams. Taip notaras užtikrino, kad sutartis, visos jos sąlygos yra teisėtos, neprieštarauja įstatymui, ieškovui nebuvo pagrindo abejoti, kad susitarta teisėtai bei būtent tokia sutartis ir galios.
3. Dėl ieškovo sąžiningumo ikisutartiniuose santykiuose. Kaip teisingai nustatė teismai, ieškovas buvo sąžiningas ikisutartiniuose santykiuose, nurodė apie sudėtingą bendrovės finansinę situaciją. Derybos ir lėmė, kad buvo įtraukta 8 punkte paryškinta sąlyga. Kasatorius neįrodė, kad sutarties 8 punkto dalis prieštarauja konkrečioms imperatyviosioms teisės normoms (CPK 178 straipsnis).
4. Dėl visų byloje pareikštų reikalavimų neišnagrinėjimo. Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinio pagrindas ir dalykas bei priešieškinio pagrindas ir dalykas. Kasatorius priešieškiniu prašė sutartį tęsti ir priteisti iš ieškovo pagal sutartį nesumokėtas įmokas, neprašė priteisti nuostolių dėl sutarties nutraukimo, todėl teismai pagrįstai šio klausimo nesprendė. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius delspinigius skaičiuoja už daugiau kaip 180 dienų, be to, didesnioji jų dalis apskaičiuota iki tokių datų, nuo kurių iki priešieškinio pareiškimo praėję daugiau kaip šeši mėnesiai, o ieškovas teismo prašė taikyti ieškinio senatį (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl valstybės turto perleidimą reglamentuojančių teisės normų imperatyvaus pobūdžio
Konstitucinis Teismas savo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, jog valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas, reiškia, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu, kad įstatymuose turi būti inter alia nustatytos valstybės institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn, ir šių institucijų įgaliojimai perduoti minėtą turtą, taip pat šio turto perdavimo sąlygos ir tvarka. Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime pažymėtas teisingo valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo, kaip viešojo intereso sudėtinės dalies, imperatyvas: „Valstybinės valdžios institucijos, kitos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo, pačios nėra šio turto savininkės – jis priklauso visai valstybei, todėl visos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo, privalo laikytis Konstitucijos normų bei principų. Pagal Konstituciją valstybės turtas negali būti valdomas, naudojamas, juo negali būti disponuojama taip, kad jis tenkintų tik kurios nors vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesus arba poreikius, jeigu tai neatitinka viešojo intereso, visuomenės poreikių“.
Valstybės turto santykių tvarkymas turi atitikti Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnyje įtvirtintus principus: visuomeninės naudos; efektyvumo; racionalumo; viešosios teisės. Viešosios teisės principas itin aktualus nagrinėjamo ginčo kontekste, jis reiškia, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais.
Valstybinės žemės perleidimo tvarka detaliai reglamentuota Žemės įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų. Sprendžiant dėl juose įtvirtinto teisinio reglamentavimo privalomumo aktuali kasacinio teismo praktika, pagal kurią, nustatant, ar teisės norma, kurioje nėra tiesiogiai lingvistiškai išreikšto imperatyvo, yra privalomo pobūdžio, ji turi būti aiškinama pagal bendruosius teisės normų aiškinimo metodus: turi būti atsižvelgiama į teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. Imperatyvioji yra tokia teisės norma, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta. Imperatyvaus teisinio reglamentavimo esmė – visuomeninių santykių dalyvių elgesio laisvės ribojimas privalomais nurodymais, siekiant viešųjų visuomenės interesų apsaugos. Imperatyviosioms teisės normoms būdingas absoliutus privalomumas, t. y. jų galiojimo ir taikymo negali pakeisti, apriboti ar panaikinti privatūs teisinių santykių subjektai savo susitarimu; jomis savo veikloje vadovautis ir užtikrinti jų įgyvendinimą atitinkamose viešojo administravimo srityse privalo viešieji subjektai (valstybės institucijos, pareigūnai ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Domus Perfecta“ v. UAB vaistinė „Širdažolė“, bylos Nr. 3K-3-263/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“ ir kt. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-416/2005; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-432/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪB,,Minaičiai“ v. AB,,Žemaitijos pienas“, bylos Nr. 3K- 3-14/2010; kt.).
Ginčo valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos Žemės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinę žemę, išskyrus žemės sklypus, pagal teritorijų planavimo dokumentus priskirtus privatizuojamiems statiniams ir įrenginiams, ir ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, perduodamus neatlygintinai savivaldybių nuosavybėn, parduoda ar kitaip privačion nuosavybėn perleidžia apskričių viršininkai Civilinio kodekso, kitų įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybė 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtino Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisykles, kuriose nustatyta nuosekli administravimo procedūrų seka, kuria įgyvendinama asmenų teisė įgyti nuosavybėn valstybinius žemės sklypus: žemėtvarkos skyrius, gavęs asmens prašymą parduoti žemės sklypą, kuris yra mieste, ir kitus reikalingus dokumentus, juos pateikia savivaldybės administracijos direktoriui, kuris parengia parduodamo žemės sklypo planą, atlieka kitus Taisyklėse nustatytus veiksmus ir pateikia žemėtvarkos skyriui; žemėtvarkos skyrius, gavęs dokumentus (duomenis) iš savivaldybės administracijos direktoriaus, apskaičiuoja parduodamų žemės sklypų vertę ir parengia valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties projektą pagal Taisyklių 1 priedą (Taisyklių 14–17 punktai). Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projekte nurodomi, inter alia, pirkėjo įsipareigojimai ir atsakomybė už jų nevykdymą, sutarties įsigaliojimo terminas ir sąlygos (Taisyklių 21.6 punktas). Žemėtvarkos skyrius parengtą valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projektą suderina su pirkėju, kuris raštu patvirtina, kad sutinka su perkamo žemės sklypo kaina ir kitomis sutarties projekte išdėstytomis žemės sklypo pirkimo sąlygomis. Suderintas su pirkėju valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projektas kartu su prašymu parduoti žemės sklypą ir kitais Taisyklėse nurodytais dokumentais pateikiamas apskrities viršininkui, kuris priima sprendimą parduoti žemės sklypą arba prašymo netenkinti, tai įformindamas įsakymu. Jeigu priimamas sprendimas parduoti žemės sklypą, įsakyme nurodoma, kad žemės sklypą leidžiama parduoti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projekte nurodytomis sąlygomis (arba su atitinkamais tų sąlygų papildymais ir pakeitimais). Sutarties projektas ir kiti dokumentai pridedami prie įsakymo kaip neatskiriamas priedas (Taisyklių 22 punktas). Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį pasirašo apskrities viršininkas arba jo paskirtas apskrities viršininko administracijos darbuotojas (Taisyklių 25 punktas).
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sutarties projekto parengimo ir jo sąlygų derinimo su pirkėju procedūros nevykdymas daro neteisėtą ir niekinį, nesukeliantį teisinių padarinių valstybei atstovaujančios institucijos sprendimą dėl valstybės turto pardavimo. Priešingu atveju būtų pažeisti konstituciniai valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo visos visuomenės labui principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Yglė“ v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-151/2008).
Apibendrindama aptartas teisės aktų ir teismų praktikos nuostatas teisėjų kolegija konstatuoja, kad valstybės žemės perleidimo santykių reglamentavimas yra grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus. Valstybės (savivaldybių) žemės perleidimo sandoriai, sudaryti pažeidus viešosios teisės principą – kai valstybės (savivaldybių) turtas įgytas kitaip negu nustatyta imperatyviu reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą tvarką ir šio reguliavimo tikslus (saugomas vertybes), yra niekiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Artapolas“ v. UAB,,Autoreikmuo“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-237/2011).
Nagrinėjamos bylos atveju valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis su ieškovu buvo sudaryta ne aukciono tvarka, nes ginčo žemės sklype yra ieškovui priklausantys statiniai. Šiaulių apskrities viršininko 2006 m. vasario 3 d. įsakymo 2 punktu buvo leista parduoti pagal individualiu turto vertinimu apskaičiuotą kainą, valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projekte (pridedama) nurodytomis sąlygomis uždarajai akcinei bendrovei „Varpas-154“ naudojamą 2,0160 ha žemės sklypą (kadastrinis Nr. 2901/0023:432) Šiaulių mieste, Ragainės g. 73A, už 800 000 Lt išsimokėtinai per penkiolika metų. Apskrities viršininko patvirtintas ir su ieškovu suderintas sutarties projektas susidėjo iš 10 punktų, tačiau valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis buvo pasirašyta ne tokio turinio, kokio buvo Apskrities viršininko įsakymu patvirtintas projektas – joje yra 14 punktų, tarp kurių – 8 punktas, dėl kurio galiojimo ir taikymo kilo ginčas šioje byloje. Šiuo atveju vertinant sutarties sudarymą pripažintina, kad valstybinės žemės perleidimui ne aukciono tvarka nustatytų procedūrų reikalavimų nebuvo laikytasi, nes pasirašyta sutartis neatitiko Apskrities viršininko patvirtinto projekto, nors Viršininko įsakymu buvo leista valstybinę žemę parduoti būtent projekte nurodytomis sąlygomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad kompetencija patvirtinti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projektą teisės aktų buvo priskirta išimtinai apskrities viršininkui kaip viešojo administravimo subjektui. Jo paskirtam apskrities viršininko administracijos darbuotojui teisės aktų suteikta tik teisė valstybės vardu pasirašyti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį (Žemės įstatymo 10 straipsnio 8 dalis, Taisyklių 25 punktas). Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai vertino sutarties pasirašymo teisėtumą sutartį pasirašiusio apskrities viršininko administracijos darbuotojui išduoto įgaliojimo ribų aspektu, nes, minėta, šis darbuotojas pagal valstybinės žemės perleidimą reglamentuojančius teisės aktus neturi kompetencijos keisti apskrities viršininko patvirtinto valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projekto.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, priimdami sprendimą ieškinį patenkinti, neatsižvelgė į pirmiau nurodytus valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo teisinius aspektus ir priėmė neteisėtus sprendimus. Ginčą nagrinėję teismai kasatoriaus priešieškinį atmetė iš esmės tais argumentais, kuriais buvo tenkintas ieškovo ieškinys, dėl priešieškinio reikalavimų plačiau nepasisakydami. Kadangi šioje nutartyje konstatuota, kad, priimdami skundžiamus procesinius sprendimus, teismai netinkamai taikė valstybinės žemės perleidimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nepagrįstai tenkino ieškinį, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, teismai, neišnagrinėjo kasatoriaus priešieškinio iš esmės, neatskleidė bylos esmės, padarė esminių teisės normų pažeidimų, kurie negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl skundžiami teismų procesiniai sprendimai naikintini, o byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 360 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame teisme patirta 38,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai), bylinėjimosi išlaidų patyrė ir šalys. Kasaciniam teismui nutarus grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nėra galimybės šioje proceso stadijoje paskirstyti nurodytų bylinėjimosi išlaidų, todėl šiuo klausimu turės pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 20 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti Šiaulių apygardos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Česlovas Jokūbauskas
Juozas Šerkšnas
