Civilinė byla Nr. 3K-3-299/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-04-3-02324-2010-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2; 34.3; 106.7;
114.11; 121.13 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gegužės 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių J. M. ir M. N. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. N. (V. N.) ieškinį atsakovėms J. M. ir M. N. dėl pareiškimo pripažinimo negaliojančiu ir juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo; tretieji asmenys: Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarė A. A., Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių palikimo priėmimo tvarką, ginčijant paveldėjimo teisės liudijimus bei faktiškai pradėjus paveldėtą turtą valdyti, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas siekia paveldėti po jo motinos J. N. mirties (duomenys neskelbtini) atsiradusį palikimą: butą (duomenys neskelbtini), žemės sklypą su sodo pastatu (duomenys neskelbtini), indėlį. 1999 m. lapkričio 10 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kuriuo po ieškovo motinos mirties turtą paveldėjo kitas mirusiosios sūnus V. N. (ieškovo brolis). Paveldimą turtą sudarė nurodytas butas ir indėliai. Ieškovas 1999 m. lapkričio 10 d. Vilniaus miesto 4-ame notarų biure pasirašė pareiškimą, kuriuo nurodė, jog mirus motinai nepriėmė palikimo. 2010 m. liepos 10 d. mirė ieškovo brolis V. N., kuris prieš mirtį sudarė testamentą ir jam nuosavybės teise priklausiusį butą paliko broliui (ieškovui). Mirus ieškovo broliui, ieškovas šį palikimą priėmė, o likusį nekilnojamąjį turtą pagal įstatymą paveldėjo jo dukterys – atsakovės byloje.
Ieškovas nurodė, kad jo 1999 m. lapkričio 10 d. pareiškimas nebuvo atsisakymas palikimo ir neišreiškė jo tikrosios valios, t. y. iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad nors ieškovo brolis palikimą sudarantį turtą – butą – priėmė, tačiau sodo sklypą su nameliu ieškovas pradėjo faktiškai valdyti, todėl laikytina, jog jis priėmė palikimą. Be to, ginčo pareiškimas pripažintinas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyviosioms teisės normoms, nes draudžiama atsisakyti priimti palikimą iš dalies.
Atsakovių teigimu, ieškovo atsisakymo motinos palikimo faktas įtvirtintas ne tik pareiškime, bet ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 23 d. nutartyje, kuria atmestas ieškovo prašymas atnaujinti praleistą įstatymų nustatyto terminą motinos palikimui priimti.
Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė teismo: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1940 m. gruodžio 16 d. gimimo liudijime nurodyta ieškovo motina O. N. yra vienas ir tas pats asmuo – J. N., mirusi (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės patvirtintą ieškovo 1999 m. lapkričio 10 d. pareiškimą dėl palikimo nepriėmimo; 3) pripažinti ieškovo broliui V. N. 1999 m. lapkričio 10 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą negaliojančiu; 4) pripažinti negaliojančiu atsakovėms 2010 m. gruodžio 2 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) paveldėjimo; 5) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovas po motinos mirties atsiradusį palikimą priėmė, pradėdamas jį faktiškai valdyti.
Ieškovui 2011 m. spalio 3 d. pateikus pareiškimą dėl atsisakymo ieškinio dalies, kuria prašoma pripažinti negaliojančiu V. N. 1999 m. lapkričio 10 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, nes ieškovas paveldėjo visą butą. Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas 2011 m. spalio 10 d. nutartimi šios civilinės bylos dalį nutraukė.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas 2012 m. kovo 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino niekiniu ir negaliojančiu Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės patvirtintą ieškovo 1999 m. lapkričio 10 d. pareiškimą dėl palikimo nepriėmimo; kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas pagrindiniu ieškinio reikalavimu laikė reikalavimą nuginčyti 1999 m. lapkričio 10 d. pareiškimą, todėl, jį pripažinus negaliojančiu, nepasisakė dėl kitų ieškinio reikalavimų, nes jie neteko teisinės reikšmės.
Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjusioje Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 23 d. nutartyje iš ieškovo paaiškinimų nustatyta, jog, 1999 m. lapkričio mėnesį priimant motinos palikimą, jis buvo pametęs gimimo liudijimą, todėl sutiko, kad po motinos mirties jo brolis vienas priimtų paveldimą turtą, o ieškovas per notarą atsisakė savo dalies brolio naudai, t. y. teismas šioje nutartyje konstatavo, kad ieškovas atsisakė teisės į paveldėjimą po motinos mirties savo brolio naudai. Šioje nagrinėjamoje byloje teismas ieškovo argumentus, kad ginčo pareiškimu jis tik nepriėmė palikimo, o ne jo atsisakė, nepripažino teisiškai reikšmingais, nes tai nesukėlė teisinių padarinių. Teismas, remdamasis teismų praktika, nurodė, kad palikimo nepriėmimas reiškia jokių veiksmų neatlikimą per nustatytą terminą palikimui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Z. v. I. S., bylos Nr. 3K-3-47/2009; 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. P. v. A. L., bylos Nr. 3K-3-523/2007), o nagrinėjamoje byloje ieškovas atliko aktyvų veiksmą – pateikė notarui ginčo pareiškimą, tačiau tai padarė praleidęs įstatyme nustatytą šešių mėnesių terminą. Dėl šios priežasties ieškovo pavėluotai išreikštą atsisakymą palikimo teismas pripažino teisiškai niekiniu, nes jis neturėjo jokios įtakos ieškovo pasibaigusios teisės į palikimo priėmimą įgyvendinimui. Teismas nurodė, kad nors ieškovo ginčo pareiškimas pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu ab initio, tačiau šį vertino kaip vieną iš įrodymų, pagrindžiančių ieškovo santykį su motinos palikimu bei leidžiančių spręsti apie ieškovo valios priimti arba nepriimti motinos palikimą išraišką. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas, teikdamas ginčo pareiškimą, nors ir pavėluotai, bet siekė išreikšti valią atsisakyti motinos palikimo; toks prejudicinis faktas nustatytas ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 sausio 23 d. nutartyje.
Kaip nepagrįstus teismas atmetė ieškovo argumentus, kad jis nepriėmė tik palikimo dalies, motyvavo, jog palikimas yra vientisas ir negalima jo priimti arba atsisakyti dalimis. Dėl šios priežasties nepagrįstu pripažino ir ieškovo argumentą, kad ginčo pareiškimo sudarymo metu ieškovas, faktiškai pradėdamas valdyti, buvo priėmęs motinai priklausiusį žemės sklypą ir sodo pastatą, ir nepriėmė tik brolio paveldėtos palikimo dalies. Teismo vertinimu, ieškovo konkliudentiniai veiksmai neleido daryti išvados, kad jis siekė priimti ir paveldėti motinos palikimą.
Teismas, netenkinęs ieškovo reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis faktiškai priėmė motinos palikimą, kaip teisiškai nereikšmingų nenagrinėjo kitų ieškovo reikalavimų, nes reikalavimai nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1940 m. gruodžio 16 d. gimimo liudijime nurodyta ieškovo motina O. N. yra vienas ir tas pats asmuo bei pripažinti negaliojančiu atsakovėms 2010 m. gruodžio 2 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšti siekiant įgyvendinti ieškovo teisę paveldėti motinos palikimą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2012 m. spalio 18 d. sprendimu jį tenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino: pripažino niekiniu ir negaliojančiu ieškovo 1999 m. lapkričio 10 d. pareiškimą dėl palikimo atsisakymo, negaliojančiais ieškovo broliui 1999 m. lapkričio 10 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ir atsakovėms 2010 m. gruodžio 2 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą; priėmė ieškovo reikalavimų dalies dėl ieškinio reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1940 m. gruodžio 16 d. gimimo liudijime nurodyta ieškovo motina O. N. yra vienas ir tas pats asmuo, atsisakymą ir dėl šios dalies bylą nutraukė; nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovas po motinos mirties atsiradusį palikimą priėmė, faktiškai pradėdamas jį valdyti.
Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino šalių paveldėjimo teisinius santykius, t. y. vertinant įpėdinio tikrosios valios išraišką, ginčo pareiškimas nagrinėjamoje byloje negali būti vertinamas kaip atsisakymas palikimo ir negalėtų sukelti palikimo atsisakymo teisinių padarinių. Ginčo pareiškime konstatuojamas palikimo nepriėmimo, bet ne atsisakymo palikimo faktas. Tai reiškia, kad pareiškimas vien dėl jo formuluotės nelaikytinas atsisakymu palikimo. Kolegija pažymėjo, kad nebuvo pagrindo daryti išvadą, jog ieškovas ginčo pareiškime išreiškė tikrąją valią dėl palikimo, nes iš bylos duomenų matyti, kad notaras paveldėjimo teisės liudijimą ieškovo broliui išdavė tik dėl buto ir indėlių, o žemės sklypui ir sodo pastatui paveldėjimo teisės liudijimo nebuvo išduota. Juolab kad byloje, remiantis tiek ieškovo paaiškinimais, tiek liudytojų parodymais, nustatyta, jog ieškovas siekė paveldėti ginčo žemės sklypą, tačiau to atlikti negalėjo, nes minėtu laikotarpiu nebuvo išlikęs ieškovo gimimo liudijimas (tai nustatė Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. sausio 23 d. nutartyje); ieškovas, atsisakęs palikimo dalies savo brolio naudai, ir toliau prižiūrėjo ginčo žemės sklypą ir sodo pastatą. Taigi, kolegijos teigimu, faktinės bylos aplinkybės nesudarė pagrindo vertinti ginčo pareiškimo kaip ieškovo pareikštos valios visiškai atsisakyti palikimo. Priešingai, bylos duomenys patvirtino, kad ieškovas po motinos mirties rūpinosi sodo pastatu, mokėjo privalomus bendrijos nario mokesčius, remontavo, prižiūrėjo, t. y. ieškovui įrodžius, kad jis palikimo dalį faktiškai yra priėmęs ir neketino jos atsisakyti, ginčo pareiškimas prieštarautų nustatytoms aplinkybėms ir negalėtų sukelti atsisakymo palikimo teisinių padarinių, nes prieštarautų imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, draudžiančioms iš dalies atsisakyti palikimo ar priimti tik palikimo dalį, t. y. laikytinas niekiniu ir negaliojančiu (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Kolegija nurodė, kad vienas iš juridinę reikšmę turinčių faktų yra palikimo priėmimas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Palikimo priėmimas faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą – tai įpėdinių valios išreiškimas aktyviais veiksmais, patvirtinantis įpėdinių interesus įgyvendinti teises į visą palikimą. Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog siekia priimti palikimą ir turėti į jį nuosavybės teises. Dėl to apeliacinės instancijos, vadovaudamasis CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktu bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pripažino pagrįstu ieškovo reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis po motinos mirties palikimą priėmė, faktiškai pradėdamas jį valdyti.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu skundu atsakovės prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 18 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 265 straipsnio 2 dalies, 266 ir 320 straipsnių pažeidimo. Ieškinyje suformuluotas reikalavimas lemia bylos proceso eigą, t. y. ieškovas, suformuluodamas materialinį teisinį reikalavimą (ieškinio dalyką), pasirenka, jo manymu, tinkamą pažeistų materialinių teisinių santykių šalį ir šiai nukreipia savo reikalavimą, nurodo atsakovą. Pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UADB,,Seesam Lietuva“ v. UAB „Yglė“, bylos Nr. 3K-3-448/2011), tik esant atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, subjektui, teismas gali priimti sprendimą, kuris turėtų tiesioginę įtaką šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms. Apeliacinės instancijos teismas tenkino ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiu ieškovo broliui 1999 m. lapkričio 10 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, nors, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovas patikslintame ieškinio pareiškime šios reikalavimų dalies atsisakė. Dėl to į bylą nebuvo įtrauktas atsakovas V. N., nors apeliacinės instancijos teismo sprendime jam išduotas paveldėjimo teisės liudijimas teismo pripažintas negaliojančiu. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo (CPK 265 straipsnio 2 dalis) ir apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnis), neteisėtai pasisakė dėl į bylą neįtrauktų asmenų (CPK 266 straipsnis), todėl tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Ieškovas savarankiškai suformulavo ieškinio reikalavimus ir pasirinko savo teisių gynimo būdą. Juolab kad pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. L. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-206/2009) nurodyta, kad įpėdinio, ginčijančio palikimo atsisakymą, teisės į palikimą gali būti įgyvendinamos tik nuginčijus kitų įpėdinių palikimo priėmimą. Ieškovui neginčijant jo broliui išduoto paveldėjimo teisės liudijimo į butą ir indėlius, t. y. jam pripažinus, kad šis liudijimas yra teisėtas, teismui nebuvo teisinio pagrindo nustatyti, jog ieškovas po motinos mirties atsiradusį palikimą priėmė faktiškai pradėdamas jį valdyti.
2. Dėl 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalies ir 598 straipsnio bei CK 5.50 straipsnio 2 dalies ir 5.66 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo. Palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą; įpėdiniai gali prašyti palikimo atsiradimo vietos notarų biurą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą (1964 m. CK 598 straipsnis). Šių teisės normų turinys nustatytas ir CK 5.50 straipsnio 2 dalyje bei 5.66 straipsnio 1 dalyje. Teismų praktikoje nurodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. Panevėžio miesto 1-ojo notarų biuro notarė V. J., bylos Nr. 3K-3-162/2008), kad kai asmuo priėmė palikimą CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, bet neišsiėmė paveldėjimo teisės liudijimo, nėra kliūtis, jam mirus, palikimui priimti jo įpėdiniams. Taigi CK 5.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta įpėdinio teisė, bet ne pareiga prašyti palikimo vietos notaro išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. Kasatorių teigimu, įpėdinis V. N. 2008 m. balandžio 24 d. palikimo vietos notarui pareiškė papildomą pareiškimą dėl palikimo (žemės sklypo su statiniu) priėmimo, todėl kartu su 1999 m. lapkričio 10 d. išduotu paveldėjimo teisės liudijimu jis laikomas priėmusiu visą motinos palikimą. Ieškovui nenuginčijus nei V. N. 2008 m. balandžio 24 d. pateikto papildomo pareiškimo dėl palikimo priėmimo, nei fakto, kad jis priėmė palikimą po motinos mirties, taip pat nepanaikinus V. N. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, o panaikinus tik kasatoriams išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, nebuvo pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovas priėmė palikimą, o ieškovo reikalavimas pripažinti jį priėmusiu palikimą po jo motinos mirties pradedant jį faktiškai valdyti, reikštų, jog ieškovui buvo leista priimti palikimo dalį.
3. Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (1964 m. CK 90 straipsnio 1 dalis; CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Kasatorės prašė teismo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, o apeliacinės instancijos teismas šio prašymo nesvarstė. Nuo to momento, kai ieškovas teigia priėmęs palikimą faktiškai pradėdamas jį valdyti ir pareiškė pareiškimą, kad palikimo nepriėmė, iki ieškinio pateikimo praėjo daugiau kaip dvylika metų, nors pagal palikėjos mirties momentą turėjo būti taikomas 1964 m. CK nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas.
4. Dėl įrodymų vertinimo (CPK182 straipsnio 2 punktas, 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią palikimo priėmimu suprantami bet kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos būklės; asmuo, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą, įvertino tik ieškovo pateiktus įrodymus, jų nepatikrino, nepagrįstai sprendė, kad ieškovas mokėjo privalomus bendrijos nario mokesčius, remontavo, prižiūrėjo sodo pastatą, nes šias aplinkybes neva patvirtino ieškovo pakviesti liudytojai. Kasatorių teigimu, byloje pateiktas sodininkų bendrijos „Elfa“ nario bilietas, ieškovui išduotas 1999 m. sausio 5 d., kai jo motina buvo gyva, vadinasi, nesant palikimo. Neaišku, kokiu pagrindu ieškovas, nebūdamas žemės sklypo savininkas, buvo įtrauktas į sodininkų bendrijos narius, todėl, kasatorių manymu, šis dokumentas nepatvirtino, jog ieškovas žemės sklypą perėmė valdyti po motinos mirties kaip palikimą, o tik įrodė, kad jis padėjo motinai tvarkyti sodo dokumentus. Be to, nario mokestį ieškovas sumokėjo tik 2005 metais, o bendrijos primininko 2011 m. rugsėjo 26 d. pažyma patvirtina, kad savininkai yra skolingi bendrijai. Kasatorių pateiktose sodo sklypo ir jame esančio pastato nuotraukose matyti, kad sklypas neprižiūrėtas, pastatas apleistas, t. y. ieškovas netvarkė ir nesirūpino šiuo turtu. Taigi apeliacinės instancijos teismas iš įrodymų visumos padarė neteisingas išvadas, kad ieškovas per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos atliko tam tikrus veiksmus, kurie leistų spręsti, jog jis priėmė palikimą, pradėdamas turtą faktiškai valdyti. Juolab kad aplinkybę, jog ieškovas palikimo nepriėmė, patvirtina ir prejudicinis faktas, nustatytas įsiteisėjusioje Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 23 d. nutartyje.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad byloje dalyvavo visi paveldėtojai, o kasatorės – kaip mirusio V. N. teisių perėmėjos. Ieškovo broliui 1999 m. lapkričio 10 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas yra niekinis, nes prieštaravo 1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoms imperatyviosioms teisės normoms, todėl, net ieškovui ir atsisakius reikalavimo pripažinti šį paveldėjimo teisės liudijimą negaliojančiu, teismas turėjo teisinį pagrindą tokį dokumentą pripažinti negaliojančiu ex officio. Atsakovių nurodyta teismų praktika šioje byloje neaktuali, nes šios nagrinėjamos bylos ir jų nurodytų teismo nutarčių ratio decidendi nesutampa. Apeliacinės instancijos teismo nesaistė atsakovių prašymas taikyti ieškinio senatį, nes pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, dėl kurios buvo prašoma taikyti ieškinio senaties terminą, buvo įsiteisėjusi. Kasatorių argumentai dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimo nepagrįsti, nes teismas, pateikęs kitokį nei palankus kasatorėms įrodymų vertinimą, nepažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimų.
Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarė A. A. prašo teismo bylą nagrinėti teismo nuožiūra.
Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos pareiškimu dėl prisidėjimo prie atsakovių kasacinio skundo prašo jį tenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 18 d. sprendimą bei palikti galioti Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ieškinio dalyko ir bylos nagrinėjimo ribų apeliacinės instancijos teisme
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 135 straipsnyje nustatytus reikalavimus ieškinyje nurodomas ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) ir aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas). Be faktinio, yra ir teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą materialųjį teisinį santykį. Ieškovo suformuluotas ieškinio dalykas ir jo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, o ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialinės teisės normų nurodymas ieškinio pareiškime rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. D. v. A. B., AB bankas „Nord/LB Lietuva“, bylos Nr. 3K-313/2006).
Ieškinio dalykas – tai ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas. Ieškovui nesuformulavus savo reikalavimo, nėra ir ieškinio, taigi ir teisminio nagrinėjimo dalyko. Civilinių teisių gynimo būdai – tai materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimai, reiškiami asmens, kurio teisės pažeistos arba kuriam gresia jų pažeidimo pavojus, ir skirti pažeistoms civilinėms teisės apginti arba civilinių teisių pažeidimui išvengti. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Z. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-425/2012). Toks teisės į teisinę gynybą įgyvendinimas atitinka dispozityviškumo, proceso šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principus. Teismas negali keisti ieškinyje nurodytų teisių gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis), išskyrus atvejus, kai reikia apginti viešąjį interesą (CPK 49, 320, 353 straipsniai). Proceso šalis, kuriai pareikštas ieškinys, atsižvelgdama į ieškinyje suformuluotus reikalavimus ir juos pagrindžiančias aplinkybes, teikia atsikirtimus, gali visiškai pripažinti ieškinį arba iš dalies, taip pat pareikšti priešieškinį. Taigi ieškinyje suformuluotas reikalavimas lemia bylos proceso eigą. CPK 141 straipsnyje nustatyta galimybė šaliai pakeisti ieškinio dalyką, tačiau tik nepažeidžiant šiame straipsnyje nurodytos tvarkos, t. y. iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ir tik griežtai įstatymo apribotais atvejais – jau po tokios nutarties priėmimo. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad galimybė pakeisti ieškinio reikalavimą apeliacinės instancijos arba kasaciniame teisme įstatymo nepripažįstama, nes iš esmės pažeistų civilinės bylos nagrinėjimo instancine tvarka paskirtį ir esmę. Kiekvienos aukštesnės instancijos teismas peržiūri apskųstą žemesnės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuris buvo priimtas bylą išnagrinėjus neišeinant už ieškinyje suformuluoto reikalavimo (ieškinio dalyko) ir jį pagrindžiančių aplinkybių (ieškinio pagrindo) apibrėžtų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kavaska“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-472/2012).
Ieškovas, patikslintu ieškiniu pasirinkęs savo teisių gynimo būdus, suformulavo reikalavimus atsakovui ir prašė teismo: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1940 m. gruodžio 16 d. gimimo liudijime nurodyta ieškovo motina O. N. yra vienas ir tas pats asmuo – J. N., mirusi (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės patvirtintą ieškovo 1999 m. lapkričio 10 d. pareiškimą dėl palikimo nepriėmimo; 3) pripažinti ieškovo broliui V. N. 1999 m. lapkričio 10 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą negaliojančiu; 4) pripažinti negaliojančiu atsakovėms 2010 m. gruodžio 2 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) paveldėjimo; 5) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovas po motinos mirties atsiradusį palikimą priėmė, pradėdamas jį faktiškai valdyti. Ieškovui 2011 m. spalio 3 d. pateikus pareiškimą dėl atsisakymo ieškinio dalies, kuria prašoma pripažinti negaliojančiu V. N. 1999 m. lapkričio 10 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, nes ieškovas paveldėjo butą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas 2011 m. spalio 10 d. nutartimi šios civilinės bylos dalį nutraukė, tačiau apeliacinės instancijos teismas, peržengdamas civilinės bylos nagrinėjimo bei apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas (CPK 265 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnio 2 dalis), pripažino negaliojančiu ieškovo broliui V. N. 1999 m. lapkričio 10 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, t. y. tenkino materialųjį ieškovo reikalavimą, kurio šis buvo atsisakęs ir ši bylos dalis dėl reikalavimo pripažinti paveldėjimo teisės liudijimą buvo nutraukta. Kadangi pirmosios instancijos teismo nutartis yra įsiteisėjusi, tai ji šalims sukėlė procesinius teisinius padarinius (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 294 straipsnio 2 dalis). Negalima sutikti su atsiliepimo į kasacinį skundą teiginiu, kad šis paveldėjimo teisės liudijimas yra niekinis ir teismas turėjo teisinį pagrindą jį pripažinti negaliojančiu ex officio, nes šis dokumentas prieštaravo 1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalies imperatyviosioms teisės normoms, nes draudė įpėdiniui palikimą priimti iš dalies su sąlyga ar išlygomis. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais atsiliepimo argumentais, motyvuoja tuo, kad ieškovo broliui 1999 m. lapkričio 10 d. išdavus paveldėjimo teisės liudijimą, laikytina, jog jis priėmė visą palikimą, atsiradusi po jo motinos mirties, be jokių sąlygų ar išlygų; tai patvirtina ir byloje surinkti įrodymai, todėl dėl šio aspekto plačiau pasisakoma kitoje nutarties dalyje dėl atsisakymo nuo palikimo ir palikimo priėmimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, pripažinus negaliojančiu šį paveldėjimo teisės liudijimą, negaliojančiais taptų testamentas ir paveldėjimo teisės liudijimas, kurių pagrindu ieškovas po brolio mirties paveldėjo butą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl apeliacinės instancijos teismo padaryto proceso teisės normų pažeidimo šis teismas neteisingai išsprendė bylą (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde ieškovas nesuformulavo nei apeliacinio skundo pagrindo, nei apeliacinio skundo dalyko dėl šio paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktai), tačiau apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apelianto nustatytas apeliacinio skundo bei bylos nagrinėjimo ribas, nepagrįstai ir neteisėtai išnagrinėjo reikalavimą, dėl kurio byla yra nutraukta ir dėl jo priimta įsiteisėjusi teismo nutartis, kuri net nebuvo ir negalėjo būti nagrinėjimo dalyku.
Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė nurodytas proceso teisės normas, dėl kurių buvo neteisingai išspręsta byla (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl palikimo priėmimo
Asmenys, turintys iš įstatymo ar testamento kilusią teisę paveldėti, ja disponuoja laisvai savo nuožiūra (civilinių teisių subjektų elgesio dispozityvumo principas), ši jų laisvė gali būti ribojama tik įstatymo pagrindu. Tam, kad gautų palikimą, įpėdinis turi jį priimti (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis, CK 5.50 straipsnio 1 dalis), t. y. turintis teisę paveldėti asmuo gali paveldėjimo teisę įgyvendinti priimdamas palikimą, o tam, kad įgytų palikimą įstatyme nustatytu būdu, jis turi išreikšti savo valią ir atlikti tam tikrus teisinius veiksmus įstatyme nustatytais būdais ir laikydamasis įstatyme nustatytos tvarkos (1964 m. CK 587 straipsnis, CK 5.50 straipsnis).
Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo, turintis teisę paveldėti, gali šios teisės atsisakyti, paduodamas apie tai pareiškimą notarui (1964 m. CK 591 straipsnis, CK 5.60 straipsnis). Atsisakymas palikimo yra vienašalis sandoris – valinis teisinis veiksmas, kuriuo panaikinamos (pasibaigia) įpėdinio teisės į palikimą (1964 m. CK 40 straipsnis, CK 1.63 straipsnio 1 dalis), todėl gali būti pripažįstamas negaliojančiu arba ginčijamas bendraisiais sandorių negaliojimo ar nuginčijimo pagrindais. Atsisakymas yra besąlygiškas, jo negalima atsisakyti su sąlygomis ar išlygomis, įstatyme nustatyta, kad negalima atsisakyti dalies palikimo, jeigu jau atsisakoma palikimo, tai atsisakoma viso palikimo. Palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 591 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įpėdinis turi teisę per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos atsisakyti palikimo, bet taip pat gali nurodyti, kad atsisako palikimo kitų įpėdinių pagal įstatymą ar testamentą naudai ar valstybės arba atskiros įmonės, įstaigos ir organizacijos naudai. 1964 m. CK 591 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad atsisakymas palikimo, nenurodant, kieno naudai įpėdinis jo atsisako, turi tokius pačius padarinius kaip ir palikimo nepriėmimas, pareiškimas dėl palikimo atsisakymo paduodamas palikimo atsiradimo vietos notarų biurui.
Byloje nustatyta, kad ieškovas 1999 m. lapkričio 10 d. Vilniaus miesto 4-ame notarų biure pasirašė pareiškimą, kuriame nurodė, jog, mirus jo motinai, palikimo nepriėmė ir pretenzijų nereiškė. Pareiškimas buvo surašytas ir patvirtintas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams po jo motinos mirties (J. N. mirė (duomenys neskelbtini) ir kaip nesukeliantis teisinių padarinių pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo įvertintas niekiniu ir negaliojančiu (1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, pasibaigus palikimo priėmimo terminui, įpėdinio atsisakymas palikimo jokios teisinės reikšmės neturi, nes tokio įpėdinio neįgyvendinta paveldėjimo teisė yra pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. P. v. A. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-523/2007). Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad po ieškovo motinos mirties jos visą palikimą priėmė ieškovo brolis, kuriam 1999 m. lapkričio 10 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, pagal kurį paveldimą turtą sudarė butas (duomenys neskelbtini) ir piniginiai indėliai, tačiau nebuvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į žemės sklypą su statiniu (duomenys neskelbtini).
Pažymėtina, kad nuosavybės teisės į butą ieškovo brolio vardu buvo įregistruotos 2007 m. vasario 18 d. Vilniaus apylinkės teismo 2007 m. sausio 23 d. nutartimi atnaujinus V. N. paveldėjimo teisės liudijimo įregistravimo terminą ir šis tik 2008 m. balandžio 24 d. pateikė notarui papildomą pareiškimą dėl palikimo priėmimo, kuriame nurodė, jog paveldimą turtą sudaro ir ginčo žemės sklypas su statiniu. Minėta, kad paveldėjimo teisės liudijimas dėl šio žemės sklypo ir statinio nebuvo išduotas, tačiau įstatyme nenustatyta termino, per kurį įpėdinis gali prašyti išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, todėl jis gali prašyti nepriklausomai nuo to, kiek laiko praėjo nuo palikimo atsiradimo išduoti paveldėjimo teisės liudijimą ar papildomą liudijimą, nes teisę į palikimą lemia ne paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas, o palikimo priėmimas. Paveldėjimo teisės liudijimas – tai dokumentas, patvirtinantis palikimo priėmimą ir laikytinas oficialiuoju rašytiniu įrodymu (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Nustatyta, kad V. N. ir V. N. pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydami atnaujinti įstatyme nustatytą terminą įregistruoti palikimo teisės liudijimą. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 23 d. nutartimi V. N. buvo atnaujintas terminas, o ieškovui atsisakyta jį atnaujinti. Nagrinėtoje civilinėje byloje teismas, išklausęs pareiškėjų paaiškinimus ir ištyręs įrodymus, nustatė, kad ieškovas sutiko, jog turtą po motinos mirties paveldėtų brolis ir atsisakė palikimo savo brolio naudai, ir ši aplinkybė, nustatyta teismo nutartyje, pirmosios instancijos teismo buvo teisėtai ir pagrįstai įvertinta kaip prejudicinis faktas (CPK 182 straipsnio 2 punktas), t. y. aplinkybe, kurios nereikia įrodinėti. Taigi pagal bylos duomenis darytina išvada, kad palikimą po motinos mirties priėmė ieškovo brolis ir šis faktas buvo patvirtintas, jam išdavus paveldėjimo teisės liudijimą (1964 m. CK 598 straipsnis, CK 5.66, 5.67 straipsniai). Įstatyme nustatyta, kad įpėdinis palikimą turi priimti visą arba atsisakyti priimti visą palikimą, neleidžiama priimti dalies palikimo, o kitos dalies atsisakyti priimti, negalima priimti palikimo su sąlyga ar išlyga (1964 m. 587 straipsnio 1 dalis, 5.50 straipsnio 1 dalis). Įpėdinis, pareiškęs, kad priima palikimą, laikomas priėmusiu visą turtą, t. y. ne tik jam žinomą turtą, bet ir turtą, kuris jam palikimo metu nebuvo žinomas, o nagrinėjamos bylos atveju ir turtą, kuris dėl tam tikrų priežasčių išduodant paveldėjimo teisės liudijimą nebuvo įtrauktas į paveldimo turto apimtis.
Remiantis byloje nustatyta aplinkybe, kad ieškovo broliui padavus pareiškimą palikimo vietos notarui ir išdavus tą faktą patvirtinantį paveldėjimo teisės liudijimą bei pateikus pareiškimą dėl papildomo paveldėjimo liudijimo išdavimo, darytina išvada, kad palikimą po J. N. mirties 1999 m. balandžio 24 d. priėmė V. N., t. y. paveldėjo visą mirusios turtą. Tokiu būdu, atsižvelgus į padarytus materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, apeliacinės instancijos teismui nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimų nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovas po motinos mirties atsiradusį palikimą – butą, piniginius indėlius bei žemės sklypą – priėmė, pradėdamas turtą faktiškai valdyti, ir pripažinti negaliojančiu atsakovėms 2010 m. gruodžio 2 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pagal įstatymą paveldėjimo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino paveldėjimo teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagristą sprendimą, o apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, todėl buvo neteisingai išspręsta byla, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria tenkintas ieškinys, naikintina ir dėl šios dalies paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis).
Kiti kasacinio skundo argumentai išsamiais teisiniais argumentais nepagrindžiami, todėl nepripažintini tinkamai suformuluotu teisės aiškinimo klausimu, kuris sudarytų kasacinio nagrinėjimo dalyką (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 346 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasacinis teismas patyrė 81,04 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus atsakovių kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Byloje yra dokumentai, patvirtinantys, kad atsakovė J. M. už kasacinį skundą sumokėjo 466 Lt žyminį mokestį, už advokato teisinę pagalbą kasaciniame teisme – 1000 Lt. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovės prašo priteisti iš ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tenkinant kasacinį skundą, šis prašymas taip pat tenkintinas ir šios išlaidos priteistinos jas sumokėjusiai atsakovei J. M..
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 18 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovo V. N. ieškinys atsakovėms J. M. ir M. N. dėl pareiškimo pripažinimo negaliojančiu ir juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą.
Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 18 d. sprendimo dalį, kuria priimtas ieškovo V. N. atsisakymas ieškinio reikalavimo dalies nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1940 m. gruodžio 16 d. gimimo liudijime UA Nr. 080069 nurodyta V. N. motina O. N. yra vienas ir tas pats asmuo – J. N., mirusi (duomenys neskelbtini) ir ši bylos dalis nutraukta, palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo V. N. (V. N.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 81,04 Lt (aštuoniasdešimt vieną litą 4 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (priteistą sumą mokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įstaigos kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Priteisti iš ieškovo V. N. (V. N.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei J. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1000 (vieną tūkstantį) Lt advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti ir 466 (keturis šimtus šešiasdešimt šešis) Lt žyminį mokestį, sumokėtą už kasacinį skundą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Egidijus Laužikas
Juozas Šerkšnas
