Dėl apmokėjimo už atliktus darbus priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-536/2011

Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00515-2009-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

20.3.3; 52.3

2011 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Gražinos Davidonienės ir Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Arno vila“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Panevėžio statybos tresto“ ieškinį atsakovui UAB „Arno vila“ dėl apmokėjimo už atliktus darbus priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas kilo dėl ne visiško atsiskaitymo už ieškovo AB “Panevėžio statybos tresto” atsakovui UAB „Arno vila“ atliktus statybos darbus.

Ieškovas dokumentinio proceso tvarka prašė priteisti iš atsakovo 1 515 166,86 Lt skolą,170 716 Lt delspinigius, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Savo pagrindinį reikalavimą ieškovas kildino iš šalių 2005 m. rugpjūčio 23 d. sudarytos statybos rangos sutarties (toliau – Sutartis) ir jos papildomų susitarimų. Jis nurodė, kad atliko statybos darbus, tačiau atsakovas su juo ne visiškai atsiskaitė.

Kauno apygardos teismas 2009 m. gegužės 26 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino.

Atsakovas, pareikšdamas prieštaravimus, prašė preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Jis nurodė, kad pagal Sutartį turi teisę sulaikyti 5 procentus kiekvieno mokėjimo sumos ir privalo sulaikytą sumą sumokėti per 30 dienų po to, kai šalys pasirašys baigiamąjį darbų priėmimo‑perdavimo aktą ir ieškovas pateiks garantinio laikotarpio draudimo polisą. Sulaikyta suma 5 procentų neviršija. Iki šiol nepasirašytas baigiamųjų darbų priėmimo-perdavimo aktas, nepateiktas garantinio laikotarpio draudimo raštas, todėl sulaikyta suma negali būti laikoma skola.

Byloje nustatyta, kad Sutarties 3.5.1 punkte buvo įtvirtinta tokia atsiskaitymo tvarka: šalims pasirašius kasmėnesinį atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktą bei pažymą apie atliktų darbų vertę ir rangovui pateikus šių dokumentų pagrindu išrašytą sąskaitą-faktūrą, užsakovas per 30 kalendorinių dienų nuo minėtų dokumentų pasirašymo apmoka rangovui 95 procentus sąskaitoje faktūroje nurodytos sumos be PVM ir 100 procentų PVM sumą; 5 procentų suma nuo atliktų darbų vertės (neįskaitant PVM) yra sulaikoma iki galutinio darbų perdavimo-priėmimo akto pasirašymo ir draudimo poliso garantiniam laikotarpiui pateikimo. Sutarties 3.5.2 punkte nustatyta, kad galutinį atsiskaitymą su rangovu užsakovas atlieka per 30 kalendorinių dienų nuo baigiamojo darbų perdavimo–priėmimo akto pasirašymo dienos. Statytas pastatas tinkamu naudoti kompetentingos institucijos buvo pripažintas 2007 m. gruodžio 28 d. aktu (pirmas etapas) ir 2008 m. spalio 21 d. aktu (antras ir trečias etapai). Laidavimo raštas buvo pateiktas tik bylos nagrinėjimo metu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2010 m. gegužės 10 d. galutiniu sprendimu 2009 m. gegužės 26 d. preliminarų sprendimą pakeitė: priteisė ieškovui iš atsakovo 229 786,26 Lt skolą ir 33 180 Lt delspinigius, o kitą ieškinio dalį atmetė. Ieškovas teigė, kad vienašališkai pasirašytas ir galiojantis nuo 2008 m. rugpjūčio 14 d. yra baigiamasis darbų perdavimo–priėmimo aktas, pasirašytas ieškovo projekto vadovo; šis aktas atsakovui įteiktas 2008 m. rugpjūčio 4 d. su 2008 m. liepos 31 d. pranešimu. Teismo nuomone, šiame pranešime nenurodyta, kad su juo būtų pateiktas aptariamas aktas, o iš akto turinio matyti, kad jis surašytas vėliau negu 2008 m. rugpjūčio 18 d. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo sutikti, jog aptariamas baigiamasis darbų perdavimo-priėmimo aktas yra galiojantis vienašališkai pasirašytas aktas, su kuriuo būtų galima sieti atsakovo pareigą apmokėti už atliktus darbus. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas buvo pagrįstai sulaikęs 5 procentų mokėtiną sumą ir tuo pagrindu, kad ieškovas nebuvo pateikęs draudimo poliso garantiniam laikotarpiui, kurį pateikė tik bylos nagrinėjimo metu. Rangovas turi teisę vienašališkai pasirašyti darbų perdavimo-priėmimo aktą tik tuo atveju, jei pats tinkamai vykdo prievolę perduoti darbus, tačiau iš nurodytų aplinkybių (vedamų derybų) nėra galimybės konstatuoti, kad ieškovas tinkamai įvykdė savo pareigą bei laikantis nustatytų procedūrų vienašališkai pasirašė baigiamąjį darbų perdavimo-priėmimo aktą. Tai, kad ieškovo pastatytas objektas yra pripažintas tinkamu naudoti, nėra pagrindas nesivadovauti Sutarties nuostatomis dėl galimumo sulaikyti 5 procentus sumos nuo atliktų darbų vertės, nes Sutartimi šis sulaikymas yra susietas su baigiamuoju darbų perdavimo-priėmimo aktu. Remiantis tuo, priteisti atsakovo sulaikytą sumą – 1 285 380,60 Lt, kurią ieškovas pripažįsta kaip galimą sulaikyti, nėra pagrindo. Nesant pagrindo priteisti šią sumą, nėra pagrindo priteisti ir 137 536 Lt delspinigius. Teismas reikalavimą priteisti 229 786,26 Lt sumą, kurią atsakovas sulaikė remdamasis darbų trūkumų nepašalinimo faktu (CK 6.64 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), laikė pagrįstu. Teismo nuomone, nėra įrodymų, kad atsakovas yra tinkamai pranešęs ieškovui apie esamus atliktų darbų trūkumus ir prašė juos pašalinti (pateiktas nebaigtų darbų sąrašas, neištaisytų defektų sąrašai yra nepasirašyti, nėra duomenų, kad jie įteikti ieškovui). Atsižvelgiant į tai, kad ši suma viršija 5 procentų galimą sulaikyti sumą, kad ji turėjo būti sumokėta pagal sąskaitas-faktūras Nr. 105779, 105592 ir 105361 už atliktus statybos darbus jau atėmus sulaikytą 5 procentų sumą, kad dėl darbų atlikimo nėra ginčo, kad ieškovo pastatytas objektas pripažintas tinkamu naudoti, darytina išvada, jog atsakovas pagal įstatymą neturėjo jokio pagrindo sulaikyti aptariamos sumos mokėjimą. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal teismų praktiką pareiga mokėti už atliktus darbus atsiranda pradėjus faktiškai naudotis darbais ir nėra siejama tik su abišaliu atliktų darbų perdavimo-priėmimo akto pasirašymu, jeigu nesusitarta kitaip. Pripažinus šią ieškinio dalį pagrįsta, priteistini 33 180 Lt delspinigiai, dėl kurių apskaičiavimo ginčo nėra, taip pat procesinės palūkanos ir dalis bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2011 m. gegužės 30 d. išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 10 d. galutinį sprendimą pakeitė. Teismas įpareigojo ieškovą iki 2011 m. birželio 10 d. pateikti atsakovui UAB „Arno vila“ šalių 2005 m. rugpjūčio 23 d. sudarytos statybos rangos sutarties nuostatas atitinkantį draudimo įmonės 1 516 749 Lt (vieno milijono penkių šimtų šešiolikos tūkstančių septynių šimtų keturiasdešimt devynių litų) laidavimo raštą, galiosiantį devynis mėnesius nuo jo išdavimo dienos. Taip pat teismas priteisė iš atsakovo ieškovui 1 515 166,86 Lt skolą, nustatant, kad atsakovui pareiga sumokėti ją ir palūkanas iki visiško skolos sumokėjimo, atsiranda nuo nurodyto laidavimo rašto pateikimo dienos.

Teisėjų kolegija nurodė, kad atsižvelgdama į sutarties laisvės principą ir tarp šalių susiklosčiusių santykių komercinį pobūdį, neturi pagrindo daryti išvadą, kad tokia šalių sutarta atsiskaitymo tvarka per se yra nesąžininga, suteikia vienai iš jų nepagrįstą pranašumą ar prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms. Teisėjų kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas turėjo teisę vienašališkai pasirašyti galutinį darbų perdavimo-priėmimo aktą, tačiau šia teise tinkamai nepasinaudojo ir todėl aptariamo akto pagrindu darbų neperdavė. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad antra būtina sąlyga, su kuria buvo susietas visiškas atsiskaitymas, yra draudimo įmonės laidavimo rašto pateikimas. Neginčytinai nustatyta, kad toks raštas buvo pateiktas tik bylos nagrinėjimo metu. Be to, aptariamas raštas neatitinka šalių susitarimo. Pirma, jame nustatytas garantinis laikotarpis yra 15 mėn., o ne 24 mėn., kaip to reikalauja Sutartis. Antra, laidavimo suma yra mažesnė nei numatyta Sutartyje: 1 286 342 Lt vietoj sutartų 1 516 749 Lt. Teisėjų kolegija atmetė ieškovo argumentus, kad jis sutartus darbus atliko tinkamai, todėl teismas negalėjo suabsoliutinti galutinio darbų perdavimo-priėmimo akto reikšmės. Teisėjų kolegija nesutiko su tokiu argumentu pažymėdama, kad šalių susitarime numatytų atlikti statybos darbų pabaiga ir tinkama darbų kokybė ne visada gali būti tapatinama su statinio pripažinimu tinkamu naudoti – šalys gali numatyti aukštesnius kokybės reikalavimus darbams ar daugiau darbų nei būtina statiniui pripažinti tinkamu naudoti; kad ginčo atveju jau po pastato pripažinimo tinkamu naudoti ieškovas ir atsakovas pasirašė neatliktų darbų ir defektinį aktą, kuriame buvo išvardyti ieškovo (jo subrangovų) neatlikti ar su trūkumais atlikti darbai; kad pastato dalys turto vertintojų buvo įvertintos darant tik prielaidas apie tinkamą jų statybą, todėl vertinimo ataskaitos nėra tinkamas įrodymas, pagrindžiantis atliktų darbų apimtį ir kokybę; kad pastato dalių perleidimas tretiesiems asmenimis taip pat neįrodo, ar buvo atlikti visi sutarti darbai, ar atliktų darbų kokybė atitinka šalių susitarimą, taip pat nepanaikina nei atsakovo atsakomybės turto įgijėjams už daikto nekokybiškumą, nei ieškovo atsakomybės atsakovui už netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą. Atsakovas teigė, kad šiuo metu absoliuti dauguma tokių nebaigtų ar netinkamai atliktų darbų yra baigti, jų trūkumai pašalinti, tačiau negalėjo nurodyti nei šių darbų vertės, nei kas juos atliko. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovo nurodyti ieškovo neatlikti ar netinkamai atlikti darbai savo pobūdžiu nėra nei ypač sudėtingi, nei didelės vertės, pavyzdžiui, kaip nebaigti darbai įvardijami nesumontuoti šviestuvai, termostatinės galvutės, o kaip darbų trūkumai – vandens pratekėjimas per konstrukcijas, neveikiantys šviestuvai, statybinių medžiagų likučių nepašalinimas. O ieškovui, minėta, yra nesumokėta daugiau kaip 1,5 mln. Lt.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju susiklostė gana sudėtinga situacija. Viena vertus, ieškovas nėra tinkamai perdavęs darbus pagal galutinį darbų perdavimo-priėmimo aktą, taip pat nėra pateikęs susitarimo sąlygas atitinkančio draudimo rašto. Kita vertus, nurodomi kaip ieškovo nebaigti ar su trūkumais atlikti darbai šiuo metu, paties atsakovo teigimu, yra iš esmės užbaigti, trūkumai pašalinti, be to, pastatas yra pripažintas tinkamu naudoti, o jo dalis perleista tretiesiems asmenims. Šis teisminis ginčas dėl visiško atsiskaitymo vyksta jau dvejus metus, reikalavimo suma yra didelė, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas ginčo iš esmės neišsprendė: šalys ir toliau ginčysis tiek dėl galutinio darbų perdavimo-priėmimo, tinkamo laidavimo rašto pateikimo, tiek dėl darbų pabaigimo, jų trūkumų ištaisymo ir visiško atsiskaitymo. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo kas išdėstyta, manė, kad teisingiausias tarp šalių kilusio ginčo sprendimas būtų toks: atsakovas turėtų atsiskaityti su ieškovu, kartu neužkertant atsakovui galimybės pareikšti reikalavimus teisme dėl išlaidų, patirtų užbaigiant atlikti darbus ar taisant jų trūkumus (jei šios aplinkybės būtų įrodytos), atlyginimo (tokia išlaidų suma, vertinant ją a priori, akivaizdžiai būtų mažesnė nei šioje byloje pareikštas pagrindinis ieškovo reikalavimas), o ieškovas turėtų pateikti atsakovui tinkamą draudimo raštą, taip užtikrindamas savo įsipareigojimų darbų garantiniu terminu vykdymą. Toks sprendimas turėtų užtikrinti šalių teisių ir interesų pusiausvyrą, taip pat atkurti teisinę taiką tarp šalių. Sprendžiant dėl konkrečios ieškovui priteistinos sumos, pažymėta, kad byloje yra 2008 m. gruodžio 8 d. abiejų šalių pasirašytas neatliktų darbų ir defektinis aktas, kuriame nurodami ieškovo (jo subrangovų) neatlikti ar netinkamai atlikti darbai. Remdamasi šiuo aktu, aplinkybe, kad nė viena šalis neįrodė, jog darbai yra atlikti ar neatlikti, jų trūkumai ištaisyti ar neištaisyti, taip pat tuo, kad atsakovui nėra užkertamas kelias pareikšti naują reikalavimą atlyginti išlaidas, patirtas užbaigiant atlikti darbus ar taisant jų trūkumus, teisėjų kolegija nusprendė priteisti ieškovui visą pagrindinio reikalavimo sumą – 1 515 166,86 Lt, tačiau atmetė reikalavimą priteisti delspinigius. Nagrinėjamoje situacijoje netesybų taikymas neatitiktų sąžiningumo ir teisingumo reikalavimų. Teisėjų kolegijos manymu, ieškovas turėtų per teismo nustatytą terminą pateikti Sutarties sąlygas atitinkantį draudimo įmonės 1 516 749 Lt laidavimo raštą, galiosiantį devynis mėnesius nuo teismo nustatytos dienos. Siekiant išvengti teismo procesinio sprendimo vykdymo neaiškumų ar ginčų vykdymo procese, teisėjų kolegija sprendė, kad yra tikslinga nustatyti, jog atsakovas ieškovui priteistą 1 515 166,86 Lt sumą sumokėtų tik gavęs iš ieškovo tinkamą laidavimo raštą. Palūkanos gali būti priteisiamos tik nuo to momento, kai atsakovui atsiras pareiga pagal sprendimą atsiskaityti su ieškovu, ir mokamos iki visiško atsiskaitymo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino sutarties galią šalims, taip pat statybos darbų perdavimo–priėmimo akto reikšmę statybos darbų užbaigimui konstatuoti ir peržengęs teisminio nagrinėjimo ribas priėmė nepagrįstą bei neteisėtą nutartį. Dėl šalių sutarties teisėtumo ginčo nėra. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažino, kad sutarties sąlygos teisėtos, tačiau, tenkindamas ieškovo reikalavimą, ne tik pažeidė, bet ir paneigė sutarčių laisvės principą. Šalys susitarė dėl statybos darbų perdavimo–priėmimo akto reikšmės statybos darbų užbaigimui konstatuoti, šią sutarties sąlygą pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, tačiau tenkindamas ieškinį ją nepagrįstai sumenkino. Taip apribotos užsakovo teisės ir jų gynimas. Siekiu kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių negalima pateisinti kitų proceso teisės normų ir sutarčių teisės normų pažeidimų. Teismo argumentai nepagrįsti įrodymais. Šalys nereiškė reikalavimų keisti sutartį ar sutrumpinti laidavimo rašto galiojimo terminą. Teismas priėmė sprendimą dėl aplinkybių, kurios nebuvo nagrinėjamos žemesnės instancijos teismo ir nebuvo skundžiamos apeliacine tvarka, todėl teismas peržengė teisminio nagrinėjimo ribas.

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė rungimosi principą reikalaudamas įrodyti, kokia apimtimi yra ištaisyti ieškovo vykdytų darbų defektai, konstatuoti 2008 m. gruodžio 8 d. defektiniame akte. Toks apeliacinės instancijos teismo konstatavimas pažeidžia rungimosi principą, nes įrodinėjimo našta perkeliama atsakovui.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime palaikomas apeliacinės instancijos teismo sprendimas nurodant, kad sutartis reikia aiškinti sąžiningai, negalima suabsoliutinti baigiamojo darbų perdavimo–priėmimo akto, visi darbai buvo tinkamai perduoti pagal aktus, o kasaciniame skunde keliami fakto klausimai.

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami bei nauji faktai nenustatinėjami. Kasacinio nagrinėjimo dalykas šioje byloje – kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai dėl įstatymo nuostatų taikymo sutartiniuose santykiuose, dėl sutarčių laisvės principo ir sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo statybos rangos santykiuose, dėl statybos rangos darbų perdavimo ir priėmimo akto reikšmės statybos užbaigimo darbams konstatuoti.

Dėl šalių sudarytos statybos rangos sutarties sąlygų galios

Kolegija sutinka su kasatoriaus argumentais dėl šalių sudarytos sutarties galios šalims (CK 6.189 straipsnis 1 dalis). Valstybės pripažįstamas sutarties laisvės principas suteikia reikšmę suderintiems šalių tarpusavio ketinimams. Šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu, nustatančiu sutarties šalių teises ir pareigas. Valstybė įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis). Esant šalių sutartiniams santykiams turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o jeigu šalys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo, tai taikomos įstatymo nuostatos. Pagal konkrečios bylos aplinkybes sprendžiama, kaip sutartyje ar atskirose jos sąlygose atitinkamus klausimus reglamentuoja teisės normos – imperatyviai ar dispozityviai, t. y. kai šalys gali susitarti kitaip, negu nustatyta įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. UAB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010).

Nagrinėjamo ginčo atveju šalys sudarytoje Statybos rangos sutartyje nustatė užsakovo atsiskaitymo su rangovu tvarką bei eiliškumą, rangovui nustatė draudimo poliso garantiniam laikotarpiui pateikimo sąlygą, taip pat susitarė dėl vadinamosios „sulaikymo“ sąlygos (sutarties 3.5 punktas). Susitarimas dėl šios sąlygos – tai susitarimas, kuriuo statybos rangos sutarties šalys 5 proc. užsakovo mokėtinos už atliktus darbus sumos sumokėjimą susieja su tam tikrų veiksmų atlikimu – baigiamojo darbų atlikimo akto pasirašymu ir garantinio laikotarpio laidavimo rašto pateikimu. Toks šalių susitarimas įstatymo leidžiamas ir laikytinas vienu iš įstatyme nenumatytų, tačiau šalių susitarimu nustatytų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Praviena“ v. UAB „Hanner development“, bylos Nr. 3K-3-468/2011). Taigi, kolegijos nurodyti ir sutartyje užfiksuoti sutarties šalių susitarimai neprieštarauja bendriesiems teisės principams, viešajai tvarkai ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, dėl jų, minėta, buvo galima sutartyje susitarti, todėl sutarties šalims jie yra privalomi (CK 6.189 straipsnis 1 dalis).

Dėl statybos rangos darbų priėmimo ir perdavimo akto

Sutartimi šalys galutinį atsiskaitymą už atliktus darbus padarė priklausomą nuo baigiamojo darbų priėmimo ir perdavimo akto pasirašymo (sutarties 3.5.2 punktas). Pagal įstatyme nustatytą reglamentavimą šiuo dokumentu įforminami du tarpusavyje susiję veiksmai: darbų rezultato pridavimas ir darbų rezultato priėmimas. Šis abiejų sutarties šalių pasirašomas aktas yra dvišalis sandoris, sukuriantis šalims atitinkamas teises ir pareigas, jame fiksuojami nustatyti darbų trūkumai, o jų nenurodymas akte reiškia trūkumų nekonstatavimą, su darbų priėmimo faktu susijęs apmokėjimas rangovui už atliktus darbus. Tačiau galimos, įstatyme numatytos teisinės situacijos, kada viena iš šalių atsisako pasirašyti aktą (CK 6.694 straipsnis 4 dalis). Tokiu atveju užsakovas, atsisakydamas pasirašyti aktą, privalo nurodyti atsisakymo priežastis. Jei, rangovo nuomone, užsakovo nurodytas atsisakymas priimti darbų rezultatą yra nepagrįstas, jis turi teisę, akte pažymėjęs atsisakymo faktą, pasirašyti jį vienašališkai. Tokią teisę jis turi, jei pats tinkamai vykdė prievolę perduoti atliktus darbus – sutartyje nustatytu terminu ir sąlygomis sudarė sąlygas užsakovui priimti atliktus darbus. Kai užsakovas neatsiskaito už darbus, perduotus rangovo vienašališkai pasirašytu aktu, rangovas turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti priverstinio atsiskaitymo prievolės vykdymo. Užsakovas, nesutikdamas su vienašališkai rangovo pasirašytu aktu, turi teisę jį ginčyti, įrodinėdamas, kad pagrįstai atsisakė pasirašyti aktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Glijas“ v. UAB „Serneta“, bylos Nr. 3K-3-484/2007; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Statybų pasažas“ v. UAB „Senamiesčio svečių namai“, bylos Nr. 3K-3-504/2009). Taigi vienašališkai pasirašytas aktas turi tokią pat juridinę galią kaip ir pasirašytas abiejų šalių, todėl galioja tol, kol teismas jo nepripažįsta negaliojančiu. Iki to momento nepasirašiusiai šaliai tenka akto sudarymo padariniai, t. y. tos teisės ir pareigos, kurios atsiranda abiem šalims pasirašius aktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sigeta“ v. UAB „Kriautė“, bylos Nr. 3K-3-597/2005; 2007 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje TŪB „Be priekaištų“ v. UAB „Modesta“, bylos Nr. 3K-3-17/2007; 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Glijas“ v. UAB „Serneta“, bylos Nr. 3K-3-484/2007; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Statybų pasažas“ v. UAB „Senamiesčio svečių namai“, bylos Nr. 3K-3-504/2009).

Dėl šalių sudarytos sutarties bei perdavimo ir priėmimo akto aiškinimo ir taikymo bylos situacijoje

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad sutarties sąlyga, su kuria siejama užsakovo galutinio atsiskaitymo su rangovu pagal sutartį pareiga, neįvykdyta – baigiamasis darbų perdavimo ir priėmimo aktas šalių nepasirašytas ir nėra vienašališkai rangovo pasirašyto akto, kaip tai reikalaujama pagal CK 6.694 straipsnio 4 dalį. Tačiau taip pat pažymėtina bylą nagrinėjusių teismų vieningai nustatyta aplinkybė, jog darbai pagal rangos sutartį statytame objekte yra atlikti, o 2007 m. gruodžio 28 d. ir 2008 m. spalio 21 d. komisijos aktais, kuriuos, beje, pasirašė ir užsakovo UAB „Arno vila“ generalinis direktorius, objektas pripažintas tinkamu naudoti. Be to, dalis statybos darbų pagal rangos sutartį rezultato perleista tretiesiems asmenims (CPK 353 straipsnis 1 dalis). Taigi, pripažįstant perdavimo ir priėmimo akto svarbą tinkamo rangos sutarties įvykdymo ir atitinkamai pareigos atsiskaityti už atliktus darbus atsiradimui konstatuoti, taip pat tarp ginčo šalių susiklosčiusią situaciją vertinant formaliuoju aspektu, tektų pripažinti, ką ir padarė bylą išnagrinėję teismai, kad rangovas neturi reikalavimo teisės, o užsakovas neturi pareigos galutinai atsiskaityti už darbus, atliktus pagal statybos rangos sutartį. Tačiau toks teisinis tarp šalių susiklosčiusios situacijos traktavimas šiame ginčo nagrinėjimo etape lemtų itin formalią teismo poziciją, kuri iš esmės neatitiktų CPK 2 straipsnyje įtvirtintų civilinio proceso tikslų, nes ieškovo reikalavimo teisės paneigimas pirmiau nurodytu aspektu – nėra tinkamai, CK 6.694 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka įforminto darbų perdavimo ir priėmimo akto – tuo atveju, kada darbai pagal statybos rangos sutartį yra atlikti, suponuotų ieškovo pareigą, norint gauti reikalavimo patenkinimą, tinkamai, CK 6.694 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka įforminti darbų perdavimo ir priėmimo aktą ir vėl pareikšti ieškinį teisme dėl to paties reikalavimo tik kitu pagrindu. Minėta, kad darbų pagal statybos rangos sutartį rezultatu atsakovas naudojasi nuo 2008 m. spalio mėn., dalis darbų rezultato perleista tretiesiems asmenims. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką galimi atvejai, kai pareiga mokėti už atliktus darbus atsiranda pradėjus faktiškai naudotis darbais ir nėra siejama tik su abišaliu atliktų darbų perdavimo–priėmimo akto pasirašymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje S. J. v. G. A., bylos Nr. 3K-3-207/2005; 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Glijas“ v. UAB „Serneta“, bylos Nr. 3K-3-484/2007. Taip pat kasacinio teismo praktikoje akcentuojama šalių pareiga vykdant rangos sutartį laikytis šalių bendradarbiavimo (kooperavimosi) principo. Ši pareiga vienodai svarbi abiem sutarties šalims, ir viena iš šalių, pati nesilaikiusi bendradarbiavimo pareigos, neturi teisės panaudoti kitos šalies bendradarbiavimo stokos prieš ją kaip pagrindo atsisakyti vykdyti savo prievolę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje E.M. v. UAB „Mindija“, bylos Nr. 3K-3-371/2005; 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje E. V. IĮ „Egistena” v. AB „Hermis investicija”, bylos Nr. 3K-3-685/2004. Dėl to nagrinėjamoje byloje susiklosčiusioje situacijoje nepaneigiant darbų perdavimo ir priėmimo akto, kaip sąlygos tinkamam sutarties įvykdymui konstatuoti ir atitinkamai pareigos atsiskaityti už atliktus darbus svarbos, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo sprendime išanalizuotą komunikavimo tarp šalių dėl darbų perdavimo ir priėmimo pobūdį, kas rodytų ir atsakovo bendradarbiavimo pareigos vykdymo stoką, kolegija pripažįsta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo poziciją išspręsti šį ginčą iš esmės ir taip siekti įgyvendinti CPK 2 straipsnyje įtvirtintus proceso tikslus. Toks apeliacinės instancijos teismo parinktas ginčo sprendimo variantas nepripažintinas pažeidžiančiu CPK 263 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus teismo sprendimui, nes teismų nustatytomis aplinkybėmis, pagal pirmiau nutartyje išdėstytus argumentus ieškovas (rangovas) turi teisę į reikalavimo patenkinimą, t.y. jo reikalavimas pripažintinas pagrįstu pagal įstatymą.

Kasatorius taip pat kelia klausimą dėl bylos teisminio nagrinėjimo ribų peržengimo tuo aspektu, kad apeliacinės instancijos teismas, nesant šalių reikalavimo, pakeitė šalių sudarytos statybos rangos sutarties sąlygas. Šie kasatoriaus argumentai taip pat nepripažįstami pagrįstais.

Sutarties keitimas, ką pagrįstai nurodo kasatorius, galimas tik suinteresuotos šalies iniciatyva. Tačiau nagrinėjamoje byloje sutarties keitimo šalies iniciatyva sąlyga nebuvo pažeista, nes apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva sutarties nepakeitė. Teismas, nustatęs, kad šalių sudarytos statybos rangos sutarties 12.4 punkto sąlyga dėl rangovo pareigos pateikti garantinį raštą, kuris užtikrintų tinkamą rangovo įsipareigojimų vykdymą 24 mėn. terminu, yra netinkamai įvykdyta, nes rangovo pateiktas garantinis raštas užtikrina draudimo apsaugą 15 mėn. terminui, įpareigojo rangovą (ieškovą) tinkamai vykdyti sutartinį įsipareigojimą ir pateikti garantinį raštą papildomam 9 mėnesių terminui, t. y. užtikrinti draudimo apsaugą sutartyje nustatytam 24 mėn. laikotarpiui. Taigi, taikomos ne šalių sudarytos sutarties keitimą (CK 6.223 straipsnis) reglamentuojančios teisės normos, bet tos teisės normos, kurios įtvirtina šalių pareigą laikytis teisėtai sudarytos sutarties sąlygų (CK 6.189 straipsnis 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo nustatyta sprendimo įvykdymo tvarka, tiksliau šalių atliktinų veiksmų eiliškumas, siekiant materialiųjų teismo procesinio sprendimo padarinių, atitinka CPK 271 straipsnio turinį.

Taip pat atmestini kasatoriaus argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo taisyklės taikymo (CPK 185 straipsnis). Bylą nagrinėję teismai įvertino byloje pateiktų įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos padarė išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą, t. y. pripažino, kad darbai pagal statybos rangos sutartį atlikti ir ieškovas (rangovas) turi teisę į darbų, atliktų pagal rangos sutartį, apmokėjimą.

Nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pagal atsakovo kasacinio skundo argumentus naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, todėl kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Kasaciniame procese valstybė patyrė 20,55 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, todėl jos valstybės naudai priteisiamos iš kasatoriaus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš UAB “Arno vila” (j. a. kodas 132456657) 20,55 Lt (dvidešimt litų 55 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Gražina Davidonienė

Virgilijus Grabinskas