Baudžiamoji byla Nr. 2K-334/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.29.1; 1.2.30.1; 2.2.1.2; 2.1.16.2.13;
2.1.7.4; 2.3.6.4.5.1.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Gintaro Godos, pranešėjo Benedikto Stakausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. N. (A. N.) ir V. T. (V. T.) kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 307 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 307 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant A. N. per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. A. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL (2600 Lt) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant, kad ji turi būti sumokėta per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. V. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (už piktnaudžiavimą tarnyba 2006 m. gegužės 5 d. ir 2006 m. gegužės 12 d.) teisės dirbti teisėsaugos institucijose atėmimu trejiems metams, pagal 228 straipsnio 1 dalį (už piktnaudžiavimą tarnyba 2006 m. spalio 18 d.) teisės dirbti teisėsaugos institucijose atėmimu trejiems metams, pagal 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos jas apimant, po to sudedant ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas vieneriems metams bei teisės dirbti teisėsaugos institucijose atėmimas trejiems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant V. T. per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. V. T. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (1300 Lt) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant, kad ji turi būti sumokėta per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis, kuria nuteistųjų A. N. ir V. T. apeliaciniai skundai atmesti.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteista ir S. K., tačiau dėl jos kasacinis skundas nepaduotas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
A. N. nuteistas už tai, kad su S. K. organizavo, tiesiogiai vadovavo prostitucijai bei turėjo pajamų iš kitų asmenų prostitucijos. Nuo 2005 m. pradžios iki 2006 m. spalio 24 d., veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą gauti pajamų iš prostitucijos, kiekvieną dieną dėdavo skelbimus dienraštyje „Vakarų ekspresas“, kuriuose užslėptai buvo ieškomos merginos prostitucijai, nurodant, kad reikalingos merginos erotiniam masažui, kad joms bus sudaromos geros darbo sąlygos bei užtikrinama apsauga. Nuo 2005 m. pradžios iki 2006 m. spalio 24 d. pas A. N. bei S. K. dirbti prostitutėmis – už atlygį teikti lytines paslaugas, atvyko A. M., G. K., J. A., O. T., L. A., T. G., A. V., V. B., J. G., I. K., J. V., D. A., R. V. Šioms moterims sutikus dirbti prostitutėmis, A. N. su S. K. dėdavo dienraštyje „Vakarų ekspresas“ skelbimus apie tai, kad merginos teikia seksualines paslaugas, tai užslėptai skelbimuose būdavo įvardijama „erotiniu masažu“, pirmiau išvardytoms merginoms Klaipėdoje nuomodavo butus prostitucijai, aprūpino mobiliojo ryšio telefonais bendrauti su klientais, lydėdavo į susitikimus su jais, užtikrindavo saugos bendrovės „Falk Security“ apsaugą, spręsdavo su klientais bei policijos pareigūnais kilusias konfliktines situacijas. A. N. bei S. K. nurodymu pirmiau išvardytos merginos iš klientų už valandos laiko seksualinių paslaugų suteikimą imdavo 100–140 Lt mokestį, už pusę valandos – 80 Lt mokestį, iš klientų gautus pinigus surašydavo S. K. užvestame apskaitos žurnale ir pusę už seksualinių paslaugų atlikimą gautų pinigų pagal išankstinį susitarimą perduodavo A. N. bei S. K..
V. T. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to valstybė patyrė didelės žalos. 2006 m. gegužės 5 d., būdamas valstybės tarnautojas – dirbdamas Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos 2-ojo skyriaus vyriausiuoju tyrėju, remiantis 2006 m. vasario 22 d. Klaipėdos VPK viršininko įsakymu Nr. 30-TE-31 paskirtas laikinai eiti šio skyriaus viršininko pareigas, dėl savo tarnybos iš Klaipėdos VPK KP ONTT 3-iojo poskyrio vyresniojo tyrėjo K. G. sužinojęs, kad Klaipėdos VPK buvo gauta nusiskundimų dėl bute, esančiame Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), keliamo triukšmo, dėl savo tarnybos bei iš A. N. ir S. K. žinojęs, kad minėtame bute teikia lytines paslaugas moterys, kurių prostituciją organizavo, vadovavo bei iš to turėjo pajamų S. K. ir A. N., būdamas asmeniškai atsakingas už skyriui pavestų užduočių vykdymą, piktnaudžiaudamas tarnyba, apie gautus nusiskundimus 2006 m. gegužės 5 d. 13.45 val. telefonu informavo S. K., liepdamas sumažinti prostitučių klientų šiame bute srautą ir, esant galimybei, persikraustyti į kitą butą.
Be to, jis 2006 m. gegužės 12 d., vakare, dėl savo tarnybos iš budinčio Klaipėdos VPK KP ONTT 2-ojo skyriaus vyresniojo tyrėjo V. M. sužinojęs apie 2006 m. gegužės 12 d. gautą L. K. pareiškimą, kad jo kaimynų nuomojamame bute, esančiame Klaipėdoje, duomenys neskelbtini), apsigyveno moterys, teikiančios lytines paslaugas, kurios triukšmauja, kad jo kaimynui V. P. buvo grasinama susidorojimu bei prašoma pradėti ikiteisminį tyrimą pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnyje, ir supratęs, kad pareiškėjas skundžiasi dėl A. N. bei S. K. nusikalstamos veikos – organizavimo bei vadovavimo prostitucijai, paties A. N. veiksmų ir dėl A. N. bei S. K. vadovaujamų prostitucija užsiimančių moterų, apsigyvenusių minėtame bute, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi apie 22.15 val. paskambinęs A. N. telefonu šiam nurodė atvažiuoti pas jį į namus, o šiam atvykus V. T. atskleidė A. N. nurodyto pareiškimo turinį, kurį sužinojo paskambinęs Klaipėdos VPK budėtojui.
Taip, V. T., žinodamas apie A. N. ir S. K. nusikalstamą veiklą – organizavimą ir vadovavimą prostitucijai, privalėdamas imtis priemonių šiai veikai užkardyti, pažeisdamas 2000 m. spalio 17 d. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo Nr. VIII-2048 3 straipsnyje, 4 straipsnio l, 2 dalyse, 5 straipsnio l dalies l, 5 punktuose, 21 straipsnio l dalies 2, 5 punktuose nustatytus reikalavimus vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus bei teisės aktus, nešališkai ginti visus asmenis, veiklą grįsti teisėtumo principu, saugoti žmogaus teises ir laisves, atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas, gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pačiam esant įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui bei pranešti apie tai policijos įstaigai, laikyti paslaptyje konfidencialaus pobūdžio informaciją, taip pat pažeisdamas Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, 3 straipsnio 4 dalyje, 9 dalies 2, 3 punktuose nustatytus reikalavimus nešališkai tarnauti žmonėms, sužinojus apie rengiamą ar daromą teisės pažeidimą, taip pat pačiam esant įvykio liudytoju imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti rengiamam ar daromam teisės pažeidimui, apie tai nedelsiant pranešti policijos įstaigai, pažeisdamas Klaipėdos VPK KP ONTT 2-ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybių, patvirtintų 2006 m. balandžio 3 d. Klaipėdos VPK viršininko įsakymu Nr. 30-V-132, IV skyriaus 10 punkto nuostatas užtikrinti besąlygišką Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kitų įstatymų reikalavimų vykdymą, taip pat nesitaikstyti su bet kokiais įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimais, remiantis Klaipėdos VPK viršininko 2003 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-257 patvirtintomis šio skyriaus viršininko pareigybių IV skyriaus 16, 21 punktų nuostatomis kontroliuoti tarnybos 2-ojo skyriaus pareigūnų pareiginių funkcijų bei atskirų pavedimų vykdymą laiku, vadovaudamas 2-ajam skyriui, privalėdamas užtikrinti jo veiklą, būdamas asmeniškai atsakingas už skyriui pavestų užduočių vykdymą, piktnaudžiaudamas tarnyba to nepadarė. Dėl tokių V. T. veiksmų didelės žalos patyrė valstybė, nes buvo diskredituotas valstybės pareigūno vardas, iškraipytos policijos funkcijos ir veiklos principai bei sumenkintas šios teisėsaugos institucijos prestižas.
V. T. nuteistas ir už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, pagamino ir panaudojo netikrą dokumentą, taip padarydamas didelę žalą. Jis, būdamas valstybės tarnautojas, dirbdamas Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos 2-ojo skyriaus vyriausiuoju tyrėju, remiantis 2006 m. vasario 22 d. Klaipėdos VPK viršininko įsakymu Nr. 30-TE-31 paskirtas laikinai eiti šio skyriaus viršininko pareigas, 2006 m. liepos 21 d. iš Klaipėdos VPK KP ONTT viršininko V. P. gavęs jam užvizuotą 2006 m. liepos 13 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo vyriausiosios valdybos (toliau – LKPB NTVV) viršininko T. U. pasirašytą raštą Nr. 38-S6-2-361 (RN), kuriame buvo prašoma pateikti duomenis apie asmenis: merginą, vardu S., bei vaikiną, pravarde L., užsiimančius kitų asmenų įtraukimu į prostituciją ir pelnymųsi iš kitų asmenų prostitucijos, bei patikrinti galimus šios nusikalstamos veiklos adresus – Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), dėl savo tarnybos bei iš pačių A. N. ir S. K. žinodamas, kad paklausime nurodyti asmenys, besipelnantys iš kitų asmenų prostitucijos, yra A. N. ir S. K., taip pat žinodamas paklausime minimus adresus, kuriuose šie asmenys vykdė savo nusikalstamą veiklą, Klaipėdos VPK KP ONTT viršininko V. P. vardu, piktnaudžiaudamas tarnyba, pažeisdamas 2000 m. spalio 17 d. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo Nr. VIII-2048 3 straipsnyje, 4 straipsnio l, 2 dalyse, 5 straipsnio l dalies l, 5 punktuose, 21 straipsnio l dalies 2 punkte nustatytus reikalavimus vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus bei teisės aktus, nešališkai ginti visus asmenis, veiklą grįsti teisėtumo principu, saugoti žmogaus teises ir laisves, atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas, gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pačiam esant įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui bei pranešti apie tai policijos įstaigai, taip pat pažeidžiant Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, 3 straipsnio 4 dalyje, 9 dalies 2, 3 punktuose nustatytus reikalavimus nešališkai tarnauti žmonėms, sužinojus apie rengiamą ar daromą teisės pažeidimą, taip pat pačiam esant įvykio liudytoju, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią rengiamam ar daromam teisės pažeidimui, apie tai nedelsiant pranešti policijos įstaigai, taip pat pažeisdamas Klaipėdos VPK KP ONTT 2-ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybių, patvirtintų 2006 m. balandžio 3 d. Klaipėdos VPK viršininko įsakymu Nr. 30-V-132, IV skyriaus 10 punkto nuostatas – užtikrinti besąlygišką Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kitų įstatymų reikalavimų vykdymą, taip pat nesitaikstyti su bet kokiais įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimais, remiantis šių pareigybinių instrukcijų 17 punkto reikalavimais, būdamas asmeniškai atsakingas už jam pavestų funkcijų vykdymą, laikinai eidamas Klaipėdos VPK KP ONTT 2-ojo skyriaus viršininko pareigas ir, remiantis Klaipėdos VPK viršininko 2006 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 30-V-245 patvirtintomis šio skyriaus viršininko pareigybių IV skyriaus 6.8 punkto nuostatomis, privalėdamas derinti atskirų pavedimų bei operatyvinių užduočių vykdymą pagal Tarnybos 2-ojo skyriaus darbo linijas su kitų tarnybų vadovais, kontroliuoti šių užduočių vykdymą, parengė neatitinkantį tikrovės 2006 m. spalio 18 d. raštą Nr. 30-1-9675, kuriame nurodė, kad A. N., pravarde „L.“, 2000–2002 metais užsiimdavęs sąvadavimu, nuo savo nusikalstamos veikos atsisakė, galimi „salonų“ adresai (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) nenustatyti, „patikrinimo priemonės“ dėl merginos, vardu „S.“, nustatymo tęsiamos ir apie rezultatus bus pranešta papildomai. Šį raštą V. T. pateikė pasirašyti Klaipėdos VPK KP ONTT viršininkui V. P., apgaule suklaidindamas, kad parengtas atsakymas yra suderintas su paklausimo iniciatoriais LKPB NTVV atsakingais pareigūnais. Klaipėdos VPK KP ONTT viršininkui V. P. pasirašius šį neatitinkantį tikrovės dokumentą, V. T. jį išsiuntė LKPB NTVV, po to LKPB NTVV atliekamas tyrimas dėl A. N. bei S. K. buvo nutrauktas.
Dėl V. T. veiksmų – piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi bei netikro dokumento pagaminimo ir panaudojimo, kuriais šis veikė priešingai policijos veiklos principams, didelės žalos patyrė valstybė, nes buvo diskredituotas valstybės tarnautojo vardas ir sumenkintas teisėsaugos institucijos – policijos – prestižas.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. N. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 29 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį bei baudžiamąją bylą nutraukti arba panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 29 d. nuosprendį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, kad savo kasacinio skundo teiginius nuteistasis grindžia tais pačiais argumentais, kokie nurodyti jo apeliaciniame skunde. Kasatorius nurodydamas, kad supranta teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribas (BPK 376 straipsnio 1 dalis), pažymi, jog vis dėlto, neįvertinus faktinių bylos aplinkybių, surinktų ikiteisminio tyrimo metu ir patikrintų teisme įrodymų, nėra galimybės objektyviai įvertinti teismų procesinių sprendimų teisėtumo. Kasacinio skundo autoriaus nuomone, išnagrinėtoje byloje galima vienareikšmė išvada: bylos medžiaga netirta visapusiškai, objektyviai, o teismo metu paaiškėję ikiteisminio tyrimo metu padaryti BPK pažeidimai yra esminiai, taip pat netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas. Jo manymu, faktinė bylos medžiaga neįrodė, kad jis padarė jam inkriminuojamus nusikaltimus. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepatikrino ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, kurios pagrindu buvo taikytos procesinės prievartos priemonės ir atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai, pagrįstumo, t. y. ar teisėjui buvo pateikti, ir kokie, duomenys, sudarę pagrindą priimti atitinkamą nutartį. Jo nuomone, sprendžiant klausimą, ar tokiais veiksmais gauti duomenys laikytini įrodymais, pirmosios instancijos teismas turėjo patikrinti ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties teisėtumą, t. y. ar priimant nutartį buvo laikomasi BPK nustatytos tvarkos, taip pat veiksmo atlikimo teisėtumo. Be to, kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pasinaudota L. A. pareiškimu dėl telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės, įrašų darymo bei slapto sekimo ir tuo remdamasis daro išvadą, kad patys pareigūnai sutinka, jog visos paskirtos ir sankcionuotos operatyvinės–techninės priemonės pagrįstos nepatikrinta informacija. Kasatorius nurodo, BPK 154 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą, t. y. kad telefoninių pokalbių kontrolė bei jų įrašų darymas buvo neteisėti (nesant informacijos apie nusikaltimų padarymą nebuvo būtinybės taikyti tokias procesines prievartos priemones). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra pabrėžęs, kad neteisėti veiksmai, provokacijos negali sukelti teisinių pasekmių įtariamiesiems (Rotaru v. Romania, no. 28341/95, judgement of 4 May 2000; Kopp v. Switzerland, no. 23224/94, judgement of 25 March 1998 (kasaciniame skunde sprendimų duomenys nurodomi netiksliai: 2000 m. gegužės 4 d. byla Rotam prieš Rumuniją, 2000 m. vasario 16 d., Z50, Kopj prieš Šveicariją). Kasatorius, remdamasis Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimu,,Dėl Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų, skirtų įslaptinto liudytojo apklausai“, nurodo suvaržytą jo procesinę teisę dalyvauti apklausiant įslaptintus liudytojus (nedalyvavo anoniminio liudytojo Nr. 1 apklausoje ikiteisminio tyrimo metu). Jo manymu, teismas negalėjo remtis anoniminio liudytojo Nr. 1 parodymais, Klaipėdos apygardos prokuratūrai nusprendus nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje dėl įtraukimo į prostituciją. Kasatorius šį teiginį grindžia BPK 158 straipsnio, BK XXVIII, XXXVII skyriuose numatytų nusikaltimų bei 225 straipsnio 1, 2 dalių, 226 straipsnio 1 dalies, 227 straipsnio 1, 2 dalių, 228 straipsnio nuostatomis. Taip pat kasatorius nurodo, kad buvo suvaržyta teisė užduoti klausimus teisiamajame posėdyje (BPK 275 straipsnis), suvaržytos jo kaip kaltinamojo teisės (BPK 7 straipsnis, 44 straipsnio 7 dalis). Liudytojų L. A., D. A., M. Ž. neatvykimas į teisiamąjį posėdį netinkamai laikytas svarbia priežastimi, teismo posėdyje neperskaityti M. Ž., taip pat D. A. skirtingi nei liudytojos I. K. parodymai, nenustatytos parodymų prieštaravimų priežastys, nepagrįstai remtasi liudytojų D. A., M. Ž., R. J. parodymais. Pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teisme, tokie duomenys negali būti pagrindas paneigti teismo posėdžio metu išnagrinėtus įrodymus. Kasatoriui kelia abejonių prokuroro M. N. suinteresuotumas nutraukiant baudžiamąją bylą nusikaltimus dariusiam liudytojui R. J. (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo pagrįstumas vidiniu įsitikinimu bei išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu (liudytojų O. T., T. G. (S.), R. V., A. M., J. V., G. K., I. K. parodymai – teisinantys nuteistąjį A. N.; nukentėjusiosios L. A., liudytojų D. A., M. Ž., R. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai – kaltinantys A. N.). Kasatoriaus manymu, dėl klaidingo ir prieštaraujančio liudytojų parodymams nuosprendžio liko neaišku, dėl kurio asmens (A. N. ar S. K.) teismas konstatavo kritišką liudytojų A. M., J. V., R. V., A. V., G. K., T. G. (S.), J. G., O. T. nenuoseklių parodymų vertinimą. A. N. kasaciniame skunde pažymi S. K. visišką atsakomybę ir tai, kad minėti liudytojai nei ikiteisminio, nei teisminio tyrimų metu neapkaltino jo prostitucijos organizavimu, vadovavimu arba pelnymusi iš jos. Skundo autoriaus nuomone, nenustatyta aplinkybių dėl minėtų liudytojų parodymų, duotų teisme, gavimo neleistinais metodais ir būdais, nepatikimumo, juo labiau jie patvirtinti telefoninių pokalbių išklotinių, slapto sekimo metu padarytų pokalbių įrašų stenogramų duomenimis, taip pat net paties kaltinamojo parodymais, kuriuose jis savo veiksmus įvardijo kaip vaidybą užduočiai vykdyti. Todėl liudytojų A. V., D. A. supratimas apie jo vaidmenį nusikaltimo organizavime, vadovavime, pelnymęsi iš prostitucijos yra subjektyvus ir nepagrįstas kitais neginčijamais įrodymais. Kasatoriaus A. N. skunde ginčijamas liudytojos G. K. bei kitų liudytojų duotų parodymų prieš apklausas, apklausų metu ikiteisminio, taip pat teisminio tyrimų metu nepatikrinimas ir neišnagrinėjimas dėl pareigūnų veiksmų neteisėtumo, t. y. vertimo duoti parodymus darant psichologinį spaudimą. Pasak kasatoriaus, kritiškumo aspektu neįvertinti ikiteisminio tyrimo metu liudytojų duoti parodymai, nes nesilaikyta baudžiamojo proceso įstatymo, reglamentuojančio liudytojo šaukimą apklausai, jų rezultatų fiksavimo. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad liudytojai apklausai (2006 m. spalio 25 d.) buvo iškviesti priverstinai, neapklausė juos iškvietusių apklausai Policijos departamento pareigūnų. Taip pat teismas nepasisakė dėl nepasirašytų įtariamojo A. N. apklausos protokolų (2006 m. spalio 26 d. – Klaipėdos apygardos prokuratūroje, 2006 m. lapkričio 16 d. – pas ikiteisminio tyrimo teisėją), taip, anot kasatoriaus, buvo padarytas esminis BPK pažeidimas, nesilaikyta BPK 20 straipsnio 2, 5 dalių, 241 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimų. Skunde pabrėžiama, kad neužtikrinta A. N. kaip įtariamojo teisė, numatyta BPK 189 straipsnyje, atsižvelgiant į duodamus kitą asmenį kaltinančius parodymus, pagal BPK 184 straipsnio 4 dalį numatyta teisė užduoti apklausiamam asmeniui (S. K.) klausimus, apklausai baigiantis – susipažinti su apklausos protokolu, teikti dėl jo pastabas. Todėl savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, A. N. vadina niekiniais. Kasatorius pastebi, kad telefoninių pokalbių įrašai, kaip įrodymų šaltinis, grindžiamas pareigūno E. J. interpretacija: pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė klaidų cituodamas pokalbių stenogramose užfiksuotus pokalbius, o apeliacinės instancijos teismas to neįvertino, t. y. nepagrįstai buvo įrašytas žodis,,adresas“ (teismas nurodo, kad 2006 m. gegužės 23 d. 21.42 val. telefoninio pokalbio metu,,A. N. klientui sako, jog šiuo adresu sau neima nieko, todėl gali padaryti 50 procentų nuolaidą“ (T. 3, b. l. 116–124), tačiau teismo cituojamoje stenogramoje Nr. 2279 (T. 3, b. l. 128), apie,,adresą“ nekalbama). Kasatorius daro išvadą, kad įrodymai gauti neteisėtais būdais, pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą, nepatikrintas įrodymų patikimumas teismo proceso metu BPK nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas klaidingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, nepatikrino kiekvieno įrodymo tikrumo, liečiamumo, leistinumo, pakankamumo, tarpusavio ryšio, nevertino jų viseto. Todėl, pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, o apeliacinės instancijos teismas to neįvertino ir priėmė klaidingą bei neteisėtą sprendimą. Kasatoriaus teigimu, teisminio tyrimo metu neištirta jo, kaip operatyvinės veiklos dalyvio, veikla, ryšium su įtariamuoju V. T.. Jis nurodo buvęs Klaipėdos VPK ONTT ir STT Klaipėdos skyriaus slaptasis informatorius, o jo kuratorius – Klaipėdos VPK kriminalinės policijos ONTT 2-ojo skyriaus vyr. tyrėjas V. T., viršininkas – V. P. (V. P.). Kasatorius nurodo vykdęs V. T. užduotį rinkti žvalgybinę informaciją apie organizuotas grupuotes, kontroliuojančias prekybos žmonėmis verslą, todėl užmezgė ryšį su S. K., kad infiltruotųsi į prostitucijos sritį. Kasatorius teigia, kad apie tokį bendradarbiavimą žinojo O. M. (Policijos departamento 5 valdybos viršininkas), kuris vykdė operatyvinį tyrimą dėl Klaipėdos VPK KP ONTT pareigūnų veiklos. Kasatorius nurodo, iš bendravimo su O. M. supratęs, kad operacijos tikslas yra nuversti V. P. ir, remdamasis liudytojo V. P. teisme duotais parodymais, pažymi, kad ši byla yra provokacinio pobūdžio. Kasacinio skundo autorius teigia prašęs teismą išreikalauti operatyvinę medžiagą NVIM Nr. 34-07 s/2005, teikimą dėl šio modelio sankcionavimo, 2006 m. rugsėjo 26 d. užduotį operatyviniam sekimui Nr. 1562, 2006 m. rugsėjo 26 d. operatyvinio sekimo suvestinę Nr. ĮS/-369s, A. N. operatyvinę bylą su priedais. Jo manymu, šie dokumentai įrodytų jam pareikštų įtarimų nepagrįstumą. Teismas, nesupažindinęs gynybos su tik prokurorui ir teismui žinoma įslaptinta medžiaga, neteisėtai atėmė teisę duoti parodymus ir galimybę gintis.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. T. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 29 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo neteisėtą nuteisimą ir abiejų teismų netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą bei procesinių teisės normų pažeidimus apeliacinėje teismo instancijoje.
Kasatorius, nurodydamas jam pareikštus kaltinimus dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi (žinodamas apie S. K. ir A. N. nusikalstamą veiką, nesiėmė priemonių šiai veikai užkardyti, įspėjo A. N. žinodamas, kad šis užsiima nusikalstamos veikos organizavimu bei vadovavimu prostitucijai, pagamino ir panaudojo tikrovės neatitinkantį dokumentą – 2006 m. spalio 18 d. raštą Nr. 30-1-9675, nutraukusį LKPB NTVV tyrimą dėl A. N. nusikalstamos veiklos), cituoja pažeistus norminius aktus ir įsakymus – Lietuvos Respublikos policijos veiklos 2000 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. VIII–2048 3 straipsnio, 4 straipsnio 1, 2 dalis, 5 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktus bei 21 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktų nuostatas; Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX–1538 3 straipsnio 4 dalies, 9 dalies 2, 3 punktų nuostatas; Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos 2-ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybių aprašymo, patvirtintų Klaipėdos VPK viršininko įsakymu Nr. 30-V-132 IV skyriaus 10 punkto nuostatas; Klaipėdos VPK viršininko 2003 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-257 patvirtintų šio skyriaus viršininko pareigybių IV skyriaus 16, 21 punktų nuostatas. Kasatorius pažymi, kad Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai (išskyrus reikalavimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pačiam būnant įvykio liudininku pranešti policijos įstaigai) netaikomi policijos pareigūnui tais atvejais, kai šios pareigos vykdymas iš esmės pakenktų specialios kompetencijos policijos įstaigos uždavinių įgyvendinimui. Kasatoriaus manymu, abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalis (nurodo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. bylą Nr. 1A-70/2008), nesivadovavo Operatyvinės veiklos įstatymo (toliau – OVĮ) 17 straipsnio reikalavimais, kasacine nutartimi Nr. 2K-72/2008, taip suvaržydami jo, kaip kaltinamojo, teises, o apeliacinė instancija neišnagrinėjo visų jo pateiktų apeliacinio skundo argumentų. Pasak kasatoriaus, pažeisti Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio 1 punkto reikalavimai ir Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punkto reikalavimai, 15 straipsnio nuostatos, kurios, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, netirtos. Tai teigdamas, jis rėmėsi tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika (kasacinės nutartys Nr. 2K-124/2004, 2K-332/2006), tiek EŽTT jurisprudencija, kuri rodo, kad teismas neturėtų tirti informacijos, su kurios turiniu negali būti supažindinti visi nagrinėjimo teisme dalyviai, o faktinį ir teisinį operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindą tikrinti atlikdamas BPK numatytus veiksmus. Anot kasatoriaus, apeliacinis teismas nurodė prielaidą, kad su slapta operatyvine medžiaga buvo susipažinę apeliantai, nors tokių žymų byloje nėra, o tai, kasatoriaus nuomone, EŽTT pripažįsta kaip esminį teisių suvaržymą. Kasatoriaus manymu, pažeistas Lex specialis derogat generali principas, nes nebuvo atsižvelgta į specialiuosius įstatymus, o vadovautasi tik bendraisiais norminiais aktais. Kasatoriaus teigimu, teismas neįvertino liudytojo V. P. parodymų, ignoravo ir neįsigilino į tai, kad užklausimas buvo pažymėtas žyma „ribotam naudojimui“, o atsakymas turėjo būti pažymėtas žyma „visiškai slaptai“, nesivadovavo Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. Nr. IX-965) 8 straipsnio nuostatomis. Kasatorius nesutinka su apeliacinio teismo termino,,legendavimas” interpretavimu (liudytojo G. P. nuomone, nebuvo procesinių dokumentų panaudojimo pagal legendą), nes, jo nuomone, apie procesinius dokumentus nėra net kalbos, taip pat ir su termino „provokacija“ interpretavimu, nes teismas remdamasis termino apibrėžimu daro išvadą nenurodydamas, ką melagingo jis yra pranešęs. Jo nuomone, apeliacinis teismas nepasisakė dėl provokacijos. Kasatorius akcentuoja, kad jis neturėjo teisės neįgaliotiems asmenims atskleisti tiesos apie A. N. statusą ir jo atliekamą misiją, tačiau teismas šių aplinkybių, nurodytų apeliaciniame skunde, netyrė, taip iš esmės pažeisdamas procesines normas. Apeliacinis teismas, kasatoriaus manymu, nepasisakė dėl pagrindinės pareiškėjos (L. A.) skunduose ir apklausoje pateiktos melagingos informacijos, tai nurodo ir liudytojas V. P. Anot kasatoriaus, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas melagingu pagrindu (2006 m. balandžio 19 d. L. A. pareiškimu) sankcionavus telefoninį pasiklausymą, todėl tokiu būdu surinkta medžiaga daro bylą niekine. Kasatorius, atsižvelgdamas į neišsamų apeliacinio skundo išnagrinėjimą, analogiškai, kaip ir apeliaciniame skunde, pakartotinai cituoja Klaipėdos VPK viršininkui B. I. skirtą raštą „Dėl gautos informacijos patikrinimo“, kurio pagrindu buvo nuteistas. Kasatoriaus nuomone, dėl šiame rašte nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nepasisakė: ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu netikrinta informacija dėl kituose butuose tikėtina suteikiamų intymių paslaugų, vizos nei nuorodos rašte nebuvimo apie pavedimą patikrinti informaciją ir kad tai pavesta V. T., nenustatyto įtraukimo į prostituciją ir pelnymosi iš šios veikos ir psichinės bei fizinės prievartos panaudojimo. Kasatorius, kalbėdamas apie, jo manymu, buvusį agentūrinį legendavimą, teigia, kad operatyvinė medžiaga nebuvo išslaptinta ir pridėta prie bylos, dėl to gynyba nesusipažino su įslaptinta medžiaga. Taip buvo atimta teisė duoti parodymus dėl šios medžiagos ir neteisėtai atimta galimybė gintis. Be to, kasatorius mano, kad įslaptinta medžiaga dėl įtariamojo A. N. statuso ir jam duotų pavedimų turėjo būti nagrinėjama teisme, nes tik toks nagrinėjimo ribų nustatymas galėjo leisti padaryti išvadą dėl kasatoriaus V. T. kaltumo (kasacinė nutartis Nr. 2K-332/2006). Kasatorius nurodo abiejų instancijų teismus netyrus operatyvinių priemonių teisėtumo klausimo. Kasatorius taip pat nurodo BPK 74 straipsnio 2 dalies, 198-1 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų, neatsiejamų nuo OVĮ 10 straipsnio 1 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1, 2 dalių, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio, pažeidimus (kasacinė nutartis Nr. 2K-124/2004, 1998 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Kopp prieš Šveicariją (Kopp v. Switzerland, no. 23224/94, judgement of 25 March 1998), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“). Kasatorius, cituodamas kasacinę nutartį Nr. 2K-551/2002 nurodo, kad ir jo atveju pareikšti kaltinimai neatitinka tos faktinės veikos, kokia ji buvo, todėl, jo manymu, buvo pažeistos kaltinimams taikomos nuostatos. Jis pažymi, kad teismai prieš padarydami išvadas turėjo spręsti jo kaltumo (nekaltumo) klausimą, išsiaiškinti, kokius jis, kaip specialus operatyvinės veiklos subjektas, turėjo požymius, kaip privalėjo elgtis (nesielgti), tačiau tai vengė daryti.
Atsiliepimu į kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo nuteistųjų V. T. ir A. N. kasacinius skundus atmesti. Prokuroro teigimu, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas teisėtai ir pagrįstai, nes laikytasi BPK 166 straipsnio 1 dalies reikalavimų:
1) pateiktas L. A. pareiškimas (2006 m. balandžio 19 d.) dėl Klaipėdos VPK pareigūnų galimos nusikalstamos veikos, jame nurodyti jai žinomi pareigūnų (K. G., R., V.), kitų asmenų („L.“) duomenys; adresai merginų, užsiiminėjusių prostitucija;
2) gauta Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro rezoliucija pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 307 straipsnio 1, 2 dalis, 308 straipsnio 2 dalį.
Prokuroras nurodo, kad kasacinių skundų motyvai dėl:
1) telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo metu gautų duomenų nepagrįsto vertinimo;
2) sankcionavimo nesant tam pagrindo;
3) nepagrįsto procesinės prievartos priemonės taikymo nutrauktoje baudžiamojoje byloje; yra nepagrįsti.
Prokuroras pažymi, kad telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė bei įrašų darymas buvo atliekami nepažeidžiant BPK 154 straipsnio 1, 2 dalies reikalavimų. Šio straipsnio pagrindai nurodyti tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose bei atskirai aptartas taikytų prievartos priemonių sankcionavimo pagrįstumas. Be to, prokuroras nurodo, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal BK 307 straipsnio 1, 2 dalyse numatytas nusikalstamas veikas, kurios buvo tuo metu galiojusio BPK 154 straipsnio 1 dalies nusikaltimų sąraše. Prokuroro teigimu, aplinkybė, kad dalis ikiteisminio tyrimo buvo nutraukta (dėl L. A. 2007 m. birželio 21 d. pareiškimo), nedaro niekiniais šio tyrimo metu surinktų duomenų. Prokuroras tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik susipažino su operatyvine medžiaga, bet ir atliko papildomą įrodymų tyrimą, išsiaiškindamas tiek ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tiek prievartos priemonių taikymo pagrįstumą ir teisėtumą. Prokuroras, priešingai nei teigia kasatorius A. N., nurodo, kad teisė į gynybą nebuvo pažeista, nes teismai, anoniminio liudytojo Nr. 1, apie kurį kalba kasatorius, neapklausinėjo ir todėl jo parodymais negalėjo remtis. Prokuroras pastebi, kad teismas rėmėsi garso įrašu, kurio autentiškumas nebuvo ginčijamas, t. y. slapto sekimo metu anoniminio liudytojo padarytu pokalbio įrašu tarp minėto liudytojo, S. K. ir kitų bute buvusių prostitučių. Prokuroro teigimu, kasatoriaus V. T. argumentai apie provokavimą epizoduose dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumento klastojimo teismų pagrįstai atmesti. Prokuroras sutinka su teismų išvadomis, kad V. T. turėjo galimybę pasirinkti, t. y. ar pateikti tikrovę atitinkančią informaciją, kuri kasatoriui buvo žinoma, ar nurodyti melagingus duomenis, ką šis ir padarė. Juo labiau kad 2006 m. spalio 18 d. raštas buvo pateiktas su slaptumo žyma ir V. T. žinojo, kaip tokiu atveju turi elgtis pareigūnas. Pasak prokuroro, kasatorių keliama versija apie teismų neįvertintą specialųjį A. N. statusą pagrįstai atmesta, nes šis nevaidino sutenerio, o iš tikrųjų juo buvo. Darydamas tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas rėmėsi valstybės paslaptį sudarančia medžiaga ir 2003 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtinta Vidaus reikalų sistemos operatyvinę veiklą vykdančių padalinių darbo su slaptai bendradarbiaujančiais asmenimis ir operatyvinės veiklos finansavimo instrukcija (toliau – Instrukcija), kurioje konstatuota, kad slaptasis policijos informatorius negali daryti nusikalstamų veikų (išskyrus atvejus, jei veikiama pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį (toliau – NVIM). Prokuroras nurodo, kad kasatoriai skunduose dėsto nemažai faktinių bylos aplinkybių, kurios nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Anot prokuroro, kasatoriai nenurodo jokių pažeidimų renkant ir vertinant bylos įrodymus, todėl jų motyvai dėl netinkamo įrodymų vertinimo paliktini nenagrinėti. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad daugelis kasaciniuose skunduose išdėstytų argumentų jau buvo išsakyti pirmosios instancijos teismo posėdyje gynėjų baigiamosiose kalbose bei nuteistųjų A. N. ir V. T. apeliaciniuose skunduose. Pasak prokuroro, kasatorius V. T. nenurodo jokių motyvų dėl papildomo tyrimo reikalingumo, nevisiškai išnagrinėjus apeliacinį skundą.
Kasaciniai skundai atmestini.
Kasacine tvarka bylos nagrinėjamos, jei netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 1 dalis). A. N. ir V. T. kasaciniuose skunduose dalis argumentų skiriama pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo atliktam bylos aplinkybių tyrimui ir teismų pozicijai vertinant kaltinimo bei gynybos pateiktus bylos duomenis. Kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, iš naujo įrodymų netiria, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Todėl nuteistųjų kasacinių skundų argumentai, kuriais neigiama kaltė, pateikiant savą bylos aplinkybių vertinimą, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas ir kolegija dėl jų nepasisako, nagrinėdama tuos skundų aspektus, kuriuose keliami teisės taikymo klausimai.
Dėl BK 307 straipsnio 1 ir 2 dalies taikymo
BK 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. BK 307 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kurios padarymu pripažintas kaltu kasatorius A. N., objektyvieji požymiai pasireiškia dviem alternatyviomis veikomis: 1) pajamų turėjimu iš kito asmens prostitucijos; 2) sąvadavimu prostitucijai. Prostitucija – tai veikla už pinigus arba kitokia turtinė nauda lytiškai santykiaujant ar kitaip tenkinant kitų asmenų lytinę aistrą. BK 307 straipsnis kriminalizuoja ne pačią prostituciją, bet prostitucija užsiimančių asmenų išnaudojimą, pelnymąsi iš jų. Pajamų turėjimas iš kito asmens prostitucijos reiškia, kad asmuo tam tikro susitarimo su prostitucija užsiimančiu asmeniu pagrindu gauna pajamų. Šis susitarimas gali būti susietas tiek priklausomybės ir prievartos santykiais, tiek ir laisva valia. Prostitucija užsiimantis asmuo gali mokėti kaltininkui už galimybę verstis prostitucija, taip pat už saugumo užtikrinimą, kitas jam teikiamas paslaugas, pavyzdžiui, vežimo, patalpų suteikimo ir pan. BK 307 straipsnio 2 dalis numato kvalifikuotą pelnymosi iš kito asmens prostitucijos nusikaltimo sudėtį. Jos objektyviuosius požymius sudaro prostitucijos organizavimas ar vadovavimas prostitucijai arba asmens gabenimas šio sutikimu prostitucijai į Lietuvos Respubliką ar iš Lietuvos Respublikos. Prostitucijos organizavimu laikytina veikla, nustatant laiką ir vietas, kur turi būti teikiamos lytinės paslaugos, organizuojant prostitucija užsiimančių asmenų atvykimą iš kitų vietovių, jų apgyvendinimą, koordinuojant ir kontroliuojant jų darbą bei buitį, palaikant drausmę, taikant tam tikras sankcijas už nusižengimus nustatytai tvarkai, rūpinantis naujų asmenų įtraukimu į prostituciją, ginčų tarp jų sprendimas arba kiti veiksmai, užtikrinantys nelegalaus prostitucijos verslo funkcionavimą. Vadovavimas prostitucijai – tai svarbiausių šio nelegalaus verslo organizavimo ir funkcionavimo klausimų sprendimas. BK 307 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta nusikaltimų sudėtis laikoma formalia. Nusikaltimas laikomas baigtu, kai kaltininkas pradėjo gauti pajamas iš kito asmens prostitucijos, o prostitucijos vadovavimas ir organizavimas laikomas baigtu nuo veiksmų, sudarančių minėtas veikas, atlikimo pradžios. Visos veikos padaromos tiesiogine tyčia ir dėl savanaudiškų paskatų. Kaltininkas suvokia, kad gauna pajamų iš kito asmens prostitucijos, organizuoja ir vadovauja prostitucijai, ir nori taip veikti. Savanaudiškumas pasireiškia tuo, kad kaltininkas, atlikdamas minėtas veikas, siekia gauti turtinės naudos iš kito asmens prostitucijos, pelnytis iš jos.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų, kurie nuosprendyje išdėstyti ir aptarti, visumą, nustatė, kad A. N. pelnėsi iš kitų asmenų prostitucijos, taip pat organizavo ir vadovavo prostitucijai. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs ir priimtoje nutartyje aptaręs ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra teisingos. Kasaciniame skunde nuteistasis A. N. teigia, kad teismas, pripažindamas jį kaltu dėl pelnymosi iš kitų asmenų prostitucijos, organizavimo bei vadovavimo prostitucijai, nesilaikė BPK 20 straipsnio nuostatų ir dėl to padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, sukliudžiusių priimti teisingą sprendimą. Šiuos teiginius kasatorius argumentuoja nuorodomis į tai, kad ne visi ir neteisingai įvertinti įrodymai, neištirtos bylos aplinkybės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nepašalinti prieštaravimai tarp kaltinamųjų ir liudytojų parodymų, nuosprendis grindžiamas teisiamajame posėdyje neištirtais ikiteisminio tyrimo duomenimis, liudytojų parodymų, kuriais grindžiamas apkaltinamasis aktas, nepatvirtina kiti bylos duomenys. Kolegijos nuomone, skunde išdėstyti argumentai teisės reikalavimų požiūriu nėra pagrįsti. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi remtis visais bylos duomenimis, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai, nustačius BPK 276 straipsnio 1,4 dalyse nurodytas sąlygas (viena iš jų – kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu), perskaityti dokumentus, apžiūrėti daiktus. BPK 20 straipsnio 1–5 dalyse nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taip pat svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, jog vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Iš procesinių dokumentų turinio matyti, kad bylą nagrinėjęs teismas minėtų taisyklių laikėsi. Nuteistojo A. N. kaltumas įrodytas baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Savo išvadą dėl kasatoriaus kaltės teismas grindė byloje surinktais įrodymais, kurių šaltiniai buvo duomenys, gauti kaltinamųjų S. K., A. N. parodymais (ta apimtimi, kiek šie parodymai atitiko kitus faktinius duomenis), liudytojų R. J., V. P., O. T., T. G., J. A., J. G., R. V., A. V., J. V., G. K. parodymais, telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolais su priedais (telefoninių pokalbių išklotinėmis), skelbimais dienraštyje „Vakarų ekspresas“ apie merginų paiešką erotiniam masažui bei erotinio masažo atlikimą, sutartis su saugos tarnyba „Folk Security“ ir kitais duomenimis. Pavyzdžiui, liudytojos J. A. parodymais nustatyta, kad A. N. ją įdarbino prostitute ir ji dirbusi beveik dvejus metus. Už seksualines paslaugas pas A. N. dirbusios merginos imdavo 70–100 litų. Ji asmeniškai rinkusi pinigus iš seksualines paslaugas teikusių merginų ir perdavusi A. N. Pinigus A. N. yra perdavusios ir kitos merginos. Butų, kuriuose ji dirbo, salonuose buvo darbo grafikai, merginos vedamam žurnale privalėjo nurodyti uždarbį. A. N. nurodymu vykdavo „subotnikai“, kurių metu policijos pareigūnai nemokamai naudojosi prostitučių paslaugomis. Jos kaip prostitutės paslaugomis naudojosi ir V. T. Kaltinamasis A. N. ją buvo du kartus sumušęs už tai, kad nenorėjo dirbti prostitute, mobiliuoju telefonu siuntė grasinamo turinio žinutes. Šios liudytojos parodymus patvirtina duomenys, užfiksuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu, iš kurių turinio matyti, kad A. N. grasina J. A., pataria nusipirkti „muilo su virve“, vartodamas nusikaltėlių žargoną reikalauja sugrįžti „dirbti“ į Klaipėdą ir kt. (T. 3, b. l. 139–147). Kaltinamasis A. N. taip pat pripažino, kad pasakęs daug vulgarių žodžių J. A. už tai, kad ši negrįžo į darbą, baręs ją už girtuokliavimą darbo vietoje.
Neteisus kasatorius teigdamas, kad nuosprendis grindžiamas teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų parodymais. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti teisiamajame posėdyje perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti liudytojų parodymai. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymus, šia teise pasinaudojo. Kaip matyti iš procesinių dokumentų turinio, teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų A. M., J. V., R. V., A. V., G. K., T. G. (S.), J. G., O. T. parodymai skyrėsi nuo jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Pagal ankstesnius šių liudytojų parodymus, visas problemas, susijusias su prostitučių veikla, sprendė A. N., ir seksualines paslaugas teikusios merginos supratusios, jog viskam vadovauja A. N. (T. 1, b. l. 142–144, 153–155, 176–180–182; T. 2, b. l. 1–7, 21–22, 29). Šių parodymų turinys iš dalies atitiko telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo metu užfiksuotus duomenis ir kaltinamojo A. N. parodymus. Aiškinantis liudytojų parodymų pakeitimo priežastis, nustatyta, kad A. N. jiems darė poveikį. Pirmosios instancijos teismas perskaitė minėtų liudytojų parodymus, apsvarstė ir konstatavo, kad duomenis, gautus ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų parodymais, vertina kaip objektyvesnius, atitinkančius kitus įrodymus. Kolegija tokiai teismo išvadai pritaria. Taip pat kolegija, atsakydama į kasatoriaus A. N. kasacinio skundo argumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas patikrinti byloje esančius įrodymus bei vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, posėdyje perskaitė ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus liudytojų M. Ž., D. A., L. A., V. B. parodymus ir dėl jų apklausė kaltinamuosius. Šie parodymai nelaikomi savarankiškais įrodymais ir nėra tiek reikšmingi, kad juos atmetus kiltų abejonių nuosprendyje išdėstytų išvadų pagrįstumu. Perskaičius minėtų liudytojų parodymus patikrinti kitais šaltiniais gauti duomenys ir toks procesinis veiksmas neprieštaravo baudžiamojo proceso įstatymo nuostatoms. Pavyzdžiui liudytojas R. J. patvirtino, kad be A. N. žinios prostitucija užsiimančios merginos negalėjo pasitraukti iš darbo. Dėl L. A. išpirkos jis derėjosi su A. N. Ši mergina seksualines paslaugas teikė ne savo noru, o kito asmens verčiama. Kaltinamasis A. N. pripažino, kad su R. J. derėjosi dėl L. A. išpirkos.
Teismas, laikydamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkto taisyklių, įvertino nuteistojo A. N. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teisme, juos lygino tarpusavyje bei su kitais bylos duomenimis. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui A. N. parodė, kad apie pusantrų metų su S. K. dėdavo skelbimus į laikraštį „Vakarų ekspresas“, kuriuose nurodydavo, kad reikalingos merginos erotiniam masažui. Tam tikslui Klaipėdos mieste nuomojosi kelis butus. Prostitutėmis pas juos dirbo apie dešimt merginų. Apie šią nelegalią veiklą žinojo ir policijos pareigūnas V. T., kuris jo prašymu ieškojęs buto seksualinėms paslaugoms teikti, atvykdavo į nuomojamus butus pasinaudoti tokiomis paslaugomis (T. 6, b. l. 116-118). Taip pat teisiamajame posėdyje A. N. pripažino, kad spręsdavo konfliktus, kilusius tarp seksualines paslaugas teikusių merginų ir dėl neišėjimo į darbą, konfliktus su policijos pareigūnais ir nusikalstamo pasaulio atstovais, samdė apsaugą, vežė merginas pas klientus.
Patikrinusi kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti, taip pat apeliacinės instancijos teisme dar kartą ištirti ir įvertinti įrodymai patvirtina, kad A. N. padarytose veikose yra objektyvieji ir subjektyvieji BK 307 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų nusikaltimų požymiai. Sugretinęs visus faktinius duomenis teismas tinkamai atskleidė A. N. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, nuosprendyje nurodė motyvus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Šį nuosprendį teismas, vykdydamas BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, grindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais ir, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatų, apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl kaltės, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus A. N. teisinančius duomenis, kaip prieštaraujančius bylos įrodymų visetui. Kaltinimas dėl pelnymosi iš kito asmens prostitucijos, priešingai nei tvirtina skunde kasatorius A. N., yra pagrįstas teisėtais būdais gautais ir BPK nustatytais proceso veiksmais patikrintais duomenimis. Kasatoriaus A. N. teigimu, nelegalia veikla jis užsiiminėjo policijos pareigūnų, tarp jų ir V. T. pavedimu, nes buvo slaptasis policijos informatorius. Apeliacinės instancijos teismas tyrė A. N. nurodytas aplinkybes, nuteistųjų A. N., V. T. ir jų gynėjų prašymu pareikalavo bei susipažino su Klaipėdos apskrities VPK pateikta įslaptinta operatyvine informacija (informatoriaus „Masažistas“ darbo bei asmens byla, operatyvinio sekimo suvestinė Nr. 30-ĮS/3-369s. ir kt.), kitais dokumentais, liudytojais apklausė V. P., G. P. (T. 12, b. l. 53–59). Atlikęs įrodymų tyrimą ir įvertinęs papildomus duomenis teismas konstatavo, kad nepakanka duomenų apeliantų argumentams paneigti apie A. N. veiklą atliekant slaptojo policijos informatoriaus funkcijas. Vis dėlto ir slaptiesiems informatoriams nesuteikta teisė daryti nusikaltimus, kuriuos padarė A. N. Tokiems teismo teiginiams teisėjų kolegija pritaria, nes jiems paneigti nėra teisinio pagrindo.
Dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, dokumento klastojimo ir jo panaudojimo
BK 300 straipsnio dispozicijoje nurodyto nusikaltimo dalykas gali būti tiek netikras dokumentas (kai jis pagaminamas), tiek tikras dokumentas (kai jis suklastojamas). Šiame straipsnyje įtvirtinta teisės norma saugo tokias vertybes kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos patikimumas ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Nors BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Įstatymas nenustato reikalavimų dokumentų formai. Dokumentu gali būti pripažįstamas bet kokia forma ant popieriaus, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas, kurio turiniui keliami atitinkami reikalavimai. Svarbu, kad dokumentas suteiktų informaciją apie įvykį, veiksmą ar asmenį. Baudžiamajame įstatyme nepateikta dokumento sąvoka, tačiau teismų praktikoje, taikant BK 300 straipsnį ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymu, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymu ir kt., dokumento samprata suformuluota. Tai rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių konstatavimas. Tai įrašas, kurio panaudojimas gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui arba valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (kasacinės nutartys Nr. 2K-406/2006, 2K-7-200/2008, 2K-263/2010 ir kt.). Dokumento suklastojimu pripažįstamas netikro dokumento pagaminimas, sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą, pakeičiant jo turinį. Melagingi duomenys – tai duomenys, neatitinkantys tikrovės (kasacinės nutartys Nr. 2K-387/2008, 2K-263/2010). Atskleidžiant BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, taip pat svarbu nustatyti asmens veiksmų apimtį, konkrečiai įvardyti, kuo šie veiksmai pasireiškė pagaminant, panaudojant ar realizuojant kaltinime nurodytą dokumentą. Šiuo aspektu teismų sprendimuose išvados dėl kasatoriaus V. T. padarytos nusikalstamos veikos (dokumento klastojimas bei panaudojimas) aiškios, tinkamai motyvuotos, konstatuota neteisėtų veiksmų apimtis, konkrečiai įvardyta, kuo šie veiksmai pasireiškė. Apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje išvardytos aplinkybės atitinka BK 300 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius. Bylos duomenimis nustatyta, kad LKPB NTVV 2006 m. liepos 13 d. pasirašytą raštą Nr. 38-S6-2-361RN dėl patikrinimo operatyvinės informacijos apie asmenis, užsiimančius kitų asmenų įtraukimu prostituciją, pelnymųsi iš jų (tarp asmenų, vadovaujančių prostitucijai paminėta S. ir vaikinas, pravarde „L“, nurodyti „salonų“ adresai: (duomenys neskelbtini)), gavo Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas. Informaciją pagal pateiktą raštą, Klaipėdos m. VPK KP ONTT viršininko V. P. patvarkymu rengė vyriausiasis tyrėjas, laikinai paskirtas eiti šios Tarnybos skyriaus viršininko pareigas V. T.. Parengtame 2006 m. spalio 18 d. informaciniame rašte Nr. 30-1-9675 V. T. nurodė, kad asmuo „L“ tai A. N., kuris pagal 2000–2002 metų operatyvinius duomenis galėjo užsiimti sąvadavimu, tačiau po atliktų profilaktinių priemonių nuo nusikalstamos veikos atsisakė. Galimi „salonų“ adresai: (duomenys neskelbtini), nenustatyti, patikrinimo priemonės dėl merginos, vardu S., tęsiamos ir apie rezultatus praneš. Kaip nustatyta, šiame rašte buvo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija, nes S. K. ir A. N. nuo 2005 m. pradžios Klaipėdoje organizavo bei vadovavo prostitucijai, turėjo pajamų iš kitų asmenų prostitucijos. Gavęs tokio turinio raštą Lietuvos kriminalinės policijos biuro NTVV tolesnį informacijos tikrinimą nutraukė ir tyrimo nepradėjo (T. 5, b. l. 8).
Sprendžiant kaltės klausimą svarbu nustatyti subjektyviuosius kaltės formos požymius. BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis nustato tik tyčinę kaltės formą. Pagamindamas netikrą dokumentą ar į tikrą dokumentą įrašydamas žinomai melagingas žinias, kurios iškreipia dokumento tikrumą, bei jį panaudodamas, kaltininkas suvokia pavojingą veikos pobūdį ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalis). Abiejų instancijų teismai konstatavo tyčinę kaltę V. T. veiksmuose. Kasatorius ginčija tokią išvadą, teigdamas, kad jis tyčios klastoti dokumentą neturėjo. Tokie kasatoriaus teiginiai prieštarauja bylos medžiagai. Profesinė veikla vertinama kaip nusikalstama ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę asmeniui suvokiant daromos veikos pavojingą pobūdį ir numatant galimą įstatyme nustatytų padarinių kilimą. Kaip pažymėta teismų sprendimuose, nuteistajam V. T. buvo žinoma apie tai, kad S. K. ir A. N. organizuoja bei vadovauja prostitucijai, pats ne kartą naudojosi prostitučių paslaugomis, buvo informavęs S. K. ir A. N. apie gaunamus piliečių nusiskundimus dėl prostitučių veiklos bei nurodęs bute (duomenys neskelbtini) sumažinti prostitučių klientų srautą ir esant galimybei išsikelti. Be to, praėjus šešioms dienoms po melagingos informacijos pateikimo Lietuvos kriminalinės policijos biurui, (duomenys neskelbtini) name policijos pareigūnai sulaikė S. K. ir dar kelias prostitutes (T. 1, b. l. 102–104). Tokia teismų išvada paremta ištirtais ir įvertintais bylos duomenimis (kaltinamųjų S. K., A. N., liudytojų J. A., G. K., T. G., D. A. parodymais, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės įrašų darymo protokolais, prie jų pridėtų pokalbių suvestinėmis ir kt.). Nors kasatorius V. T. teigia, kad rengiamo rašto turinį derino su Lietuvos KPB darbuotojais, tačiau nė vienas jo nurodytų asmenų (liudytojai T. P., J. M., G. P.) nepatvirtino šios aplinkybės. Liudytojas V. P., kurio parodymais kasatorius plačiai operuoja, taip pat nepatvirtino argumentų, kad būtų suderinęs teikti tikrovės neatitinkančio turinio informaciją. Kasatoriaus iškeltą versiją apie tai, kad dėl A. N. specifinio statuso negalėjo pateikti objektyvios informacijos, paneigė ir liudytojas G. P., nurodęs, jog šiuo konkrečiu atveju Lietuvos KPB raštas buvo pateiktas su tam tikra slaptumo žyma, todėl V. T. privalėjo pateikti teisingą informaciją. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė V. T. keliamą versiją dėl A. N. specialaus statuso dirbant slaptuoju policijos informatoriumi, konstatavęs, kad A. N. ne vaidino sutenerį, o iš tikrųjų juo buvo, organizavo ir vadovavo prostitucijai. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. liepos 1 d. įsakymu patvirtintoje Vidaus reikalų sistemos operatyvinę veiklą vykdančių padalinių darbo su slaptai bendradarbiaujančiais asmenimis ir operatyvinės veiklos finansavimo instrukcijoje pažymėta, kad slaptasis policijos informatorius negali daryti nusikalstamų veiksmų, išskyrus atvejus, kai veikiama pagal NVIM. Liudytojas V. P. (tiesioginis V. T. viršininkas) taip pat patvirtino, kad slaptieji informatoriai negali daryti nusikaltimų, jie dėl to įspėjami. Byloje nėra duomenų, kad A. N. būtų veikęs pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį (NVIM), ir kasaciniame skunde apie tai nenurodoma. Kasatoriaus nurodyti argumentai dėl agentūrinio legendavimo apeliacinės instancijos teismo aptarti, atkreipiant dėmesį, kad A. N. nebuvo suteikta teisė daryti nusikalstamas veikas, pelnytis iš kitų asmenų prostitucijos, vadovauti šiai veiklai. V. T., būdamas pareigūnas, laikinai atsakingas už Klaipėdos m. VPK ONTT 2–ajam skyriui pavestų užduočių vykdymą, nesukliudė A. N. nusikalstamai veiklai, apie tai neinformavo teisėsaugos institucijos atitinkamų pareigūnų, bet elgėsi priešingai – dangstė jo ir S. K. nusikaltimus, aukštesnei teisėsaugos institucijai sąmoningai perdavė tikrovės neatitinkančią informaciją.
Kasatorius V. T. skunde teigia, kad epizode dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumento klastojimo jis buvo išprovokuotas bei dėstydamas argumentus remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine nutartimi Nr. 2K-332/2006. Atsakydama į tai, kolegija atkreipia dėmesį, kad kasatoriaus nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje byloje Nr. 2K-332/2006 buvo nagrinėjama nusikalstamos veikos imitacijos modelio ir provokacijos santykio problema. Nagrinėjamoje byloje NVIM nebuvo taikytas. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl minėtų argumentų, kurie pakartotinai keliami kasaciniame skunde. Pagal Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. IX-965 redakcija) 6 straipsnio 5 punktą provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Kolegija atmeta kasatoriaus argumentus, kad Policijos departamento pareigūnai ar kiti asmenys išprovokavo jį padaryti nusikalstamas veikas, nes tokių duomenų nėra. Priešingai, faktiniai duomenys patvirtina, kad byloje susidariusi situacija neatitiko provokacijos turinio. V. T. turėjo galimybę pasirinkti, kaip atsakyti į Lietuvos KPB pateiktą paklausimą, t. y., ar pateikti tikrovę atitinkančią informaciją, kuri kasatoriui buvo žinoma, ar nurodyti melagingus duomenis, ką pastarasis laisva valia padarė.
Piktnaudžiavimas BK 228 straipsnio prasme yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Teismų praktikoje piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas priešingai tarnybos interesais, jos veiklos principams, esmei bei turiniui (kasacinės nutartys Nr. 2K-660/2007, 2K-355/2009). Valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklos teisėtumą nulemia ne vien tai, kad jis savo veikloje nepažeidė konkretaus draudimo, nurodyto norminiame akte. Ne mažiau svarbu įvertinti, ar jis vadovavosi tarnybos interesais ir principais atlikdamas pareigas, ar neiškraipė savo tarnybinės veiklos turinio. BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta piktnaudžiavimo sudėtis yra materiali, veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik dėl padarytos veikos atsiradus baudžiamajame įstatyme numatytiems padariniams – didelei turtinio ar kitokio pobūdžio žalai valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Padaryta žala BK 228 straipsnio 1 dalies prasme gali būti turtinė ir neturtinė. Turtinė žala apskaičiuojama ir išreiškiama konkrečia pinigų suma. Neturtinė žala gali pasireikšti įvairiai. Dažniau tai žala įstaigos ar net valstybės įvaizdžiui ar autoritetui, žmonių pasitikėjimo tam tikromis institucijomis praradimas, korupcijos santykių su tam tikra institucija skatinimas ir panašiai. Įstatymas nepateikia universalių kriterijų neturtinės žalos dydžiui apskaičiuoti. Kiekvienu konkrečiu atveju, ar padaryta žala laikytina didele ar ne, sprendžia teismas. Priimdamas sprendimą, teismas atsižvelgia į konkrečias bylos aplinkybes, kaip antai: padarytos veikos trukmę, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, nukentėjusiųjų skaičių ir jiems padarytą žalą, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir to įtaką valstybės tarnautojo ir institucijos autoritetui ir panašiai. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir kitos nusikalstamos veikos padarymo. BK 228 straipsnyje numatytas „didelės žalos“ požymis, apibūdinantis nusikalstamos veikos padarinius, yra pagrindinis nusikaltimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams bei drausminių valstybės tarnautojų pažeidimų atribojimo kriterijus. Valstybės tarnautojas piktnaudžiaudamas tarnyba pažeidžia atitinkamus teisės aktus, diskredituoja tarnautojo vardą. Didelės žalos požymis, inkriminuotas kaltininkui, kaip ir kiti nusikaltimo sudėties požymiai, turi būti nurodyti apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Tokių reikalavimų bylą nagrinėjęs teismas laikėsi. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog V. T. padarė BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė ne tik įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, šias aplinkybes atitinkančius nusikaltimo sudėties požymius, bet ir nurodė, kuo pasireiškė didelė žala valstybei. Nuosprendyje konstatuota, kad dėl V. T. veiksmų didelės žalos patyrė valstybė, nes buvo diskredituotas valstybės pareigūno vardas, iškraipyti policijos funkcijos ir veiklos principai, sumenkintas šios teisėsaugos institucijos prestižas. Taip pat nurodyti teisės aktai (Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymas, Vidaus tarnybos statutas, Klaipėdos m. VPK KP ONTT 2–ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybių, patvirtintų 2006 m. balandžio 3 d. Klaipėdos m. VPK viršininko įsakymu, nuostatai ir kt.), kuriais savo veikloje privalėjo vadovautis nuteistasis V. T. ir kuriuose įtvirtintas taisykles, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, pažeidė. Dėl to kasatorius neteisus teigdamas, kad teismas nenurodė teisės aktų, kurių reikalavimai buvo pažeisti.
Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumo
BPK 166 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos duomenų (T. 1, b. l. 1–4), 2006 m. balandžio 19 d. į Klaipėdos apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokurorą kreipėsi pareiškėja L. A., kuri pranešė apie daromą nusikaltimą. Gautoje informacijoje pateikta pakankamai duomenų apie nusikalstamą veiką (įtraukimą į prostituciją panaudojant prievartą ir kt.), asmenis, kurie šią veiką vykdė, nurodyti konkretūs butų adresai, merginos, teikiančios atlygintinas lytines paslaugas. Priimant pareiškimą L. A. įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingą įskundimą. Pagal gautą pareiškimą nebuvo pagrindo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nes jame nurodyti duomenys nebuvo akivaizdžiai neteisingi (BPK 168 straipsnio 1 dalis). Siekdamas išsiaiškinti pareiškime nurodytus duomenis Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras priėmė sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą ir pavedė procesinius veiksmus atlikti skyriaus prokurorui. Šie prokuroro veiksmai atitiko BPK 166 straipsnio 3 dalies, 169 straipsnio nuostatas ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. I-58 „Dėl ikiteisminio tyrimo pradžios registravimo tvarkos“ patvirtintus nuostatus.
Vadinasi, ikiteisminis tyrimas pradėtas tesėtai ir pagrįstai.
Dėl BPK 154 straipsnio nuostatų taikymo
Pradėjus ikiteisminį tyrimą (BPK 166 straipsnis) duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti, renkami baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. BPK 154 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali klausytis telefoninių pokalbių, kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją ir daryti įrašus, jeigu yra pagrindas manyti, kad tokiu būdu galima gauti duomenų apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą bei kitus šioje dalyje nurodytus nusikaltimus, tarp jų numatytus BK 307 straipsnyje. Tokiu atveju sprendimą pagal prokuroro motyvuotą prašymą leisti klausytis telefoninių pokalbių, daryti jų įrašus priima ikiteisminio tyrimo teisėjas (BPK 154 straipsnio 1 dalis). Šio teisėjo nutartis yra viešas bylos dokumentas, todėl turi būti dedamas į bylą. Kasatorius V. T., daug dėmesio skirdamas telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ribojimui, teisingai nurodo, kad tokia informacija gali būti renkama motyvuotu teismo nutarimu ir pagal įstatymą. Teisėjų kolegija, atsakydama į kasatorių argumentus, pažymi, kad šioje byloje buvo faktinis ir teisinis pagrindas kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją bei daryti įrašus. Jie nurodyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Minėtuose teismų sprendimuose atskirai aptartas ir BPK 154 straipsnyje numatytų procesinių prievartos priemonių taikymo pagrįstumas. Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas, kuriam buvo pateikti duomenys apie tikėtina daromą nusikalstamą veiką, laikydamasis procesinių taisyklių, tenkino prokuroro prašymus ir sankcionavo L. A., R. J., S. K., A. N., V. T. naudojamais mobiliojo ryšio telefonais perduodamos informacijos kontrolę bei pokalbių įrašų darymą. Tuo metu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 307, 308 straipsniuose. Šios nutartys motyvuotos, nurodytas pagrindas atlikti procesinius prievartos veiksmus (T. 2, b. l. 91-95, T. 3, b. l. 67–69, 163–166). Taigi, kolegijos nuomone, duomenys, panaudojant telefoninių pokalbių įrašus, gauti teisėtais būdais, įvertinti visame byloje surinktų įrodymų kontekste. Kasatorių iškeltos abejonės dėl šių įrašų įrodomosios vertės remiasi kitokiu, įstatymo neatitinkančiu, požiūriu. Šios abejonės bylą nagrinėjusiems teismams buvo žinomos ir priimtuose sprendimuose motyvuotai paneigtos.
Kasaciniuose skunduose ginčijant duomenų, gautų kontroliuojant telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją, panaudojimą kaip įrodymų, kvestionuojant faktinio pagrindo sankcionuoti tokią kontrolę buvimą, netiksliai interpretuojamos kai kurios Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos nuostatos. Pasak kasatorių, EŽTT „net keletą kartų yra nurodęs, kad neteisėtu ir nepagrįstu pagrindu sankcionuoti telefoniniai pasiklausymai negali būti panaudojami baudžiamosiose bylose ir remiantis jais negali būti nuteisiami asmenys“, taip pat „pabrėžęs, kad neteisėti veiksmai, provokacijos negali sukelti teisinių pasekmių įtariamiesiems“. Tokius argumentus kasatoriai grindžia sprendimais bylose Rotaru prieš Rumuniją (Rotaru v. Romania, no. 28341/95, judgement of 4 May 2000) ir Kopp prieš Šveicariją (Kopp v. Switzerland, no. 23224/94, judgement of 25 March 1998).
Kasatorių nurodomi EŽTT sprendimai susiję su Konvencijos 8 straipsnio (teisė į privataus gyvenimo gerbimą) taikymu. Iš tiesų pagal nuoseklią EŽTT praktiką asmens susižinojimo, be kito ir telefono pokalbių, kontrolė, patenka į Konvencijos 8 straipsnio taikymo sritį ir turi atitikti jame nustatytus reikalavimus (kaip naujesnį šaltinį žr., pvz., Kvasnica v. Slovakia, no. 72094/01, judgement of 9 June 2009). Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje šie reikalavimai įvykdyti. Būtent pirmiau minėta, kad telefono pokalbių kontrolė sankcionuota teisėtai, t. y. vadovaujantis atitinkamomis BPK nuostatomis ir nepažeidžiant jų reikalavimų; tokia kontrole siekta teisėto tikslo, t. y kovoti su nusikalstamumu; atsižvelgiant į bylos aplinkybes, o būtent į pagrindą įtarti, kad gali būti padarytos nusikalstamos veikos, kurias tiriant galimas atitinkamų kontrolės priemonių taikymas, taip pat į nustatytą procesinę būtinybę jas taikyti konkrečiu atveju, tokia priemonė buvo būtina demokratinėje visuomenėje.
Kasatorių nurodytuose sprendimuose nagrinėtos situacijos iš esmės skiriasi nuo skundžiamos kasatorių, o EŽTT padarytos išvados, kolegijos nuomone, niekaip nepatvirtina kasacinių skundų argumentų dėl telefono pokalbių įrašų teisėtumo. Sprendime Kopp. prieš Šveicariją pareiškėjo teisės į privataus gyvenimo gerbimą ir susirašinėjimo slaptumą, garantuojamos Konvencijos 8 straipsnyje, pažeidimas konstatuotos dėl to, kad šių teisių apribojimas neatitiko Konvencijos 8 straipsnio 2 dalies teisėtumo reikalavimo. Pareiškėjo, advokato, kontoros telefono pokalbių buvo klausomasi baudžiamojo tyrimo, kuriame jis pats nebuvo įtariamas, kontekste (galiausiai tyrimas nutrauktas ir įrašai sunaikinti). Nors Šveicarijos teisėje garantuojama advokato, kuris nėra įtariamas ar kaltinamas, profesinės paslapties apsauga slapto stebėjimo kontekste, praktikoje laikytasi pozicijos, kad ši taisyklė taikoma tik advokato santykiams su klientais, taigi su tokiais santykiais nesusijęs susižinojimas gali būti kontroliuojamas. Tačiau įstatyme nebuvo aiškiai nustatyta, kas ir pagal kokias sąlygas turi atskirti klausimus, susijusius su advokato darbu, nuo susijusių su kitokia jo veikla; praktiškai tai darė pokalbių klausantis pašto (t. y. vykdomosios valdžios) pareigūnas. Byloje Rotaru prieš Rumuniją, kurioje skundžiama situacija nesusijusi su baudžiamuoju procesu, Konvencijos 8 straipsnio (teisė į privataus gyvenimo gerbimą) pažeidimas nustatytas dėl to, kad Rumunijos žvalgybos tarnybos vykdomas informacijos apie pareiškėjo privatų gyvenimą (jo tariamą narystę tam tikroje politinėje organizacijoje tarpukario metais ir tam tikrą kitą elgesį komunistinio režimo metais) laikymas ir panaudojimas neatitiko teisėtumo reikalavimų (nepakankamai reglamentuotos tokios informacijos rinkimo, laikymo ir panaudojimo tvarka, kontrolė, garantijos suinteresuotiems asmenims ir panašiai).
Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių BPK nuostatų taikymo
Baudžiamojo proceso teisės taikymo aspektu kasatoriai teismų sprendimus ginčija nuorodomis į pažeidimus, jų manymu, padarytus šioje byloje taikant BPK 20 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir ypač įrodymų vertinimą, nes teisėjų vidinis įsitikinimas nebuvo formuojamas taip, kaip to reikalauja įstatymas. Pasak kasatorių, neatsižvelgta į skirtingų asmenų parodymų prieštaravimus, jų parodymai neteisingais pripažinti tik formaliai, o išvados dėl kaltės paremtos prielaidomis.
Įrodymų vertinimas, kaip nustatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje, ir jais pagrįstų išvadų baudžiamojoje byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir daromų išvadų teismui nėra privalomos. Svarbu, kad teismo baigiamajame akte būtų išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai, kaip nustatyta BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje teismas išdėsto įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Įrodymai dėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Teismas, aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Nuosprendyje teismas taip pat turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, išdėstomi ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Apeliacinės instancijos teismo priimamos nutarties aprašomojoje dalyje, kaip nustato BPK 332 straipsnio 3 dalis, privalo būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. Jeigu toks skundas atmetamas, nutartyje turi būti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Šiuo konkrečiu atveju motyvai, išdėstyti ir apkaltinamajame nuosprendyje, ir apeliacinėje nutartyje, priešingai kasatorių nuomonei, įstatymo reikalavimus ir susiklosčiusias teismų praktikos nuostatas iš esmės atitinka. Kaltinamųjų A. N., V. T. parodymai aptarti, įvertinti kaip iš dalies prieštaringi, nenuoseklūs, orientuoti pagal pasirinktą gynybos būdą. Ši išvada padaryta nurodžius į konkrečius jų prieštaravimus kitų apklaustų asmenų parodymams, kitiems bylos duomenims. Nuosprendyje konstatuota, kad surinktoje bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių kaltinamųjų kaltę, o veikos kvalifikuotos teisingai. Apeliacinėje nutartyje atsakyta į visus esminius apeliantų A. N. ir V. T. skundų argumentus. Byloje surinktų duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas patikrinti pagal BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių reikalavimus. Kasacine tvarka skundžiamų nuosprendžio ir apeliacinės nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimą, tokių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti esminiais, t. y. dėl kurių skundžiamus sprendimus reikėtų keisti ar naikinti.
Dėl kitų kasacinių skundų argumentų
Kasatorius A. N. teigia, kad buvo pažeista jo teisė gintis, nes jam nebuvo leista dalyvauti anoniminio liudytojo Nr. 1 apklausoje. Toks kasacinio skundo motyvas nepagrįstas, nes teismas tokio liudytojo neapklausinėjo ir jo parodymais priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nesirėmė. Teismas rėmėsi slapto sekimo metu anoniminio liudytojo padarytu pokalbio tarp minėtos liudytojos S. K. ir kitų bute (duomenys neskelbtini), buvusių prostitučių garso įrašu. Šio veiksmo teisiniu pagrindu buvo Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2006 m. spalio 17 d. motyvuota nutartis (T. 1, b. l. 70, 71), priimta laikantis BPK 160 straipsnio reikalavimų. Garso įrašo autentiškumo kaltinamieji neginčijo.
A. N. kasaciniame skunde nurodoma, kad kaltinamajam buvo suvaržyta teisė teismo posėdyje užduoti klausimus liudytojams, taip pažeidžiant jo teisę gintis nuo pareikštų kaltinimų. Proceso, kaip visumos, įvertinimas leidžia konstatuoti, kad iš kasatoriaus A. N. nebuvo atimta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Kasatorius aktyviai dalyvavo baudžiamajame procese tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, turėjo galimybę liudytojams, kaltinamiesiems pateikti klausimus ir šia teise pasinaudojo. Kasatoriui buvo užtikrintos teisės įstatymo numatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo pareikšto kaltinimo.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų skundžiamiems nuosprendžiui ar nutarčiai panaikinti, kasaciniai skundai laikytini nepagrįstais, o teismų sprendimai, neperžengiant skundų ribų, laikytini teisėtais (BPK 384 straipsnio 5 dalis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistųjų A. N. ir V. T. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Gintaras Goda
Benediktas Stakauskas
