J. M. pagal BK 284 str., 187 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-557/2014

Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00130-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.26.2.1;

2.1.7.4;

2.1.3.8 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 10 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu J. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu.

Priteista iš J. M. 37,47 Lt Valstybinei ligonių kasai už M. N. gydymą.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 10 d. nutartimi nuteistosios J. M. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

J. M. nuteista už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu, patyčiomis ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. 2011 m. balandžio 19 d., apie 7.30 val., Gariūnų turgavietėje, esančioje Vilniuje, Gariūnų g. 68, priėjusi prie turguje prekiavusios M. N., išvadino ją necenzūriniais žodžiais rusiškai „staraja bliat, kurva, prostitutka“, apipylė jos galvą, veidą ir prekes fekalijomis smirdinčiu skysčiu ir sudavė jai penkis smūgius koja ir ranka į įvairias kūno vietas; taip nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (dėl cheminio kairės akies junginės I laipsnio nudegimo), sukeltas fizinis skausmas ir sugadintas jos bendros 1040 Lt vertės turtas (M. N. vilkėti drabužiai ir ant prekystalio sudėtos įvairios prekės).

Kasaciniu skundu nuteistoji J. M. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir bylą nutraukti, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų; neteisingą veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį lėmė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyto reikalavimo įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nesilaikymas. Nagrinėjamoje byloje teismai vertino įrodymus atskirai vieną nuo kito, o ne jų visumą, neanalizavo jų tarpusavio ryšio, be to, vieniems įrodymams suteikė išskirtinę reikšmę, o kitų visiškai nevertino.

Kasatorė neneigia konfliktavusi su nukentėjusiąja, tačiau teigia fizinio smurto prieš ją nenaudojusi, necenzūrinių žodžių nesakiusi. Teismo išvada apie fizinio smurto naudojimą prieštarauja byloje esančių įrodymų visumai, o svarbiausia – pačios nukentėjusiosios nurodytoms aplinkybėms. Nukentėjusioji apie fizinį smurtą 2011 m. balandžio 19 d. paaiškinime neužsiminė, apie tai pradėjo kalbėti teisiamojo posėdžio metu 2013 m. lapkričio 4 d., kartu nurodydama ir kitokias jos apipylimo aplinkybes (apipylė du kartus ir kt.). Be to, teismai, nustatydami aplinkybę – fizinio smurto panaudojimą, rėmėsi prieštaringais ir nenuosekliais liudytojos I. D. parodymais. Ji, kaip ir nukentėjusioji, pirminiame paaiškinime apie fizinį smurtą neužsiminė, tačiau 2011 m. lapkričio 4 d. teisiamajame posėdyje, bylą nagrinėjant privataus kaltinimo tvarka, jau nurodė, kad kasatorė nukentėjusiąją puolė kojomis ir rankomis iš abiejų pusių, o 2012 m. birželio 9 d. ikiteisminio tyrimo metu papildomai nurodė, kad nukentėjusioji buvo stipriai stumdoma dar ir prie apsaugos darbuotojų. Taigi šios liudytojos parodymai ir paaiškinimai iš esmės skirdavosi kiekvieną kartą, nurodytos faktinės aplinkybės nesutampa su kita bylos medžiaga, nes jų nepatvirtina apsaugos darbuotojų A. R. (A. R.) ir A. V. parodymai. Tačiau pirmosios instancijos teismas įrodymų prieštaringumo nevertino, o apeliacinės instancijos teismas nepaisė apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, padarydamas klaidingą išvadą, kad liudytoja I. D. davė nuoseklius parodymus viso bylos proceso metu. Be to, teismai neatsižvelgė į tai, kad I. D. apskritai negalėjo matyti įvykio aplinkybių, nes konflikto metu jos įvykio vietoje nebuvo. Nukentėjusioji ir liudytoja I. D. tuo metu turgavietėje prekiavo skirtingose vietose, o ne viena šalia kitos, tai patvirtina Panerių nuovados inspektorius J. D. teismui pateiktas įvykio vietos planas, kurio teismai nepagrįstai nevertino ir dėl jo nepasisakė. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių, nuteistosios manymu, teismai šios liudytojos parodymus turėjo vertinti kritiškai ir jais nesivadovauti.

Kasatorės teigimu, aplinkybę, kad ji nemušė nukentėjusiosios (apskritai neturėjo su ja jokio fizinio kontakto), patvirtina ir liudytojos R. M., A. S.. Tačiau teismai šių liudytojų, taip pat apsaugos darbuotojų A. R. ir A. V. parodymų visiškai nevertino, o apeliacinės instancijos teismas juos atmetė, nepagrįstai nurodydamas, jog jie nėra reikšmingi sprendžiant nuteistosios kaltės klausimą. Taip pat teismai, remdamiesi vien tik neobjektyviais ir prieštaringais nukentėjusiosios ir liudytojos I. D. parodymais, padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistoji vartojo necenzūrinius žodžius.

Teismai taip pat padarė prielaidomis grįstą išvadą, kad akies paraudimas (galimas uždegimas) nukentėjusiajai atsirado dėl kasatorės veiksmų – apipylimo fekalijomis smirdinčiu skysčiu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad akies sužalojimų pobūdis atitinka nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes. Iš nukentėjusiosios parodymų ir medicininių duomenų matyti, kad nuo patirtos akies traumos iki kreipimosi į gydymo įstaigą praėjo ilgas laiko tarpas, todėl akies pažeidimas galėjo atsirasti kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis, nei nurodė nukentėjusioji. Apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusioji į ligoninę kreipėsi tą pačią dieną, nuteistosios įsitikinimu, negali suponuoti išvados, kad akies paraudimas atsirado dėl jos kaltų veiksmų. Juolab kad to nepatvirtina ir nukentėjusiosios patirtų sužalojimų pobūdis, nes pagal 2011 m. balandžio 19 d. paciento, patyrusio traumą, apžiūros lapą nukentėjusiosios akyje nerasta jokio svetimkūnio ir nenustatyta jokio akies pažeidimo (išskyrus akies paraudimą). Nors nukentėjusiosios akies sužalojimą apipilant fekalijomis smirdinčiu skysčiu teismas vertino remdamasis ir specialisto išvada, tačiau šią išvadą pateikęs specialistas R. Raudys teismo posėdžio metu nurodė, kad išvada dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymo laiko nėra kategoriška, akies uždegimas galėjo atsirasi ir įvykio metu ir kitu laiku.

Nuteistoji nesutinka su teismo išvada, kad ji apipylė nukentėjusiąją fekalijomis smirdinčiu skysčiu. Kasatorė nurodo, kad, aiškindamasi santykius su nukentėjusiąja dėl vyro neištikimybės, ji supyko, todėl paėmė ant prekystalio buvusį puodelį (su kava ar arbata) ir jo turinį išpylė ant nukentėjusiosios. Byloje nebuvo tiriama, kas buvo tame puodelyje, ir nepateikta jokių objektyvių įrodymų apie galimą fekalijų buvimą. Įvykyje dalyvavusi liudytoja R. M. teigė, kad kasatorė Gariūnų turgavietės tualete nebuvo ir kibirėlio su fekalijomis neturėjo, jokio blogo kvapo nejautė ir važiuodama automobiliu, liudytoja A. S. nurodė, kad kasatorė, važiuodama į turgų, turėjo tik rankinuką. Taigi šios liudytojų nurodytos aplinkybės paneigia teismų nustatytas aplinkybės, kad nukentėjusioji buvo apipilta fekalijomis smirdinčiu skysčiu, atsineštu maišelyje plastikiniame kibirėlyje. Todėl nepagrįstai konstatuota, kad kasatorė demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

Kasatorė nurodo, kad šioje byloje buvo pažeistas non bis in idem principas, t. y. draudimas du kartus bausti asmenį už tą pačią veiką. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu asmeniui įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Nurodyta norma neabejotinai prilygina nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baigiamajam procesiniam sprendimui, todėl BPK nustatyta atskira nutraukto proceso atnaujinimo tvarka. Šios tvarkos nesilaikymas pradedant iš naujo vykdyti procesą dėl tos pačios veikos yra pagrindas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą. Kasatorė nurodo, kad ikiteisminis tyrimas, kurio pagrindu ši byla buvo išnagrinėta teisme ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis, buvo atliekamas nepaisant aplinkybės, jog iki tol buvo priimtas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 2–ojo policijos komisariato Panerių policijos nuovados tyrėjo 2011 m. gegužės 16 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Šis nutarimas prokuratūros 2011 m. birželio 27 d. nutarimu buvo paliktas galioti, tačiau 2012 m. vasario 28 d. nutarimu panaikintas ir pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nepaisant to, ikiteisminis tyrimas nurodytoje medžiagoje atnaujintas nebuvo – nepriimtas nutarimas atnaujinti ikiteisminį tyrimą, nenustatyta ikiteisminio tyrimo atnaujinimo pagrindų, neinformuoti apie ikiteisminio tyrimo atnaujinimą kasatorė ir jos gynėjas. Be to, ikiteisminio tyrimo pareigūno 2011 m. gegužės 16 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį prokuratūros 2012 m. vasario 28 d. nutarimu buvo panaikintas akivaizdžiai pažeidžiant įstatyme nustatytą šešių mėnesių terminą (BPK 168 straipsnio 4 dalis). Tačiau abiejų instancijų teismai, nagrinėdami bylą, ignoravo aplinkybę, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas, ir nepaisė draudimo antrą kartą bausti tą patį asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką. Taigi šiuo atveju, kasatorės manymu, galimas vienintelis procesinis sprendimas – bylos dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nutraukimas BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu.

Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą yra numatyta ne tik baudžiamojoje, bet ir administracinėje teisėje. Administracinei atsakomybei pagal ATPK 174 straipsnį atsirasti pakanka konkrečių kaltininko veiksmų: necenzūrinių žodžių, gestų viešoje vietoje, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ir kitų panašių veiksmų, o baudžiamosios atsakomybės taikymui reikia ne tik atlikti nurodytus neteisėtus veiksmus, bet būtina nustatyti ir baudžiamąją atsakomybę užtraukiančius padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Nuteistosios įsitikinimu, šioje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, patvirtinančių teismų išvadas, kad jos veiksmai neabejotinai sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismai, spręsdami šį klausimą iš esmės rėmėsi vien tik abejotinais I. D. parodymais, kad nuteistosios veiksmai buvo netikėti ir nemalonūs įvykį stebėjusiems asmenims. Tai, kad J. M., apimta susijaudinimo dėl staiga kilusio konflikto, galėjo apipilti neaiškios kilmės skysčiu nukentėjusiąją M. N., dar neįrodo, jog viešoje vietoje nutikęs incidentas tikrai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Vien tik veikos atlikimo vieta nelemia visuomenės rimties sutrikdymo. Visuomenės rimties sutrikdymą gali rodyti prieš asmenį panaudotas fizinis smurtas, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilusi sumaištis, aplinkinių pasijautimas šiurkščiai pažemintais, šokiruotais ir pan. Tačiau šiuo atveju teismai nevertino ir neanalizavo padarinių atsiradimo, kaip būtino BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymio, o apeliacinės instancijos teismas apie padarinių atsiradimą sprendė pagal veikos padarymo vietą ir liudytojos I. D. parodymus. Todėl net ir darant prielaidą, kad nuteistosios veiksmai (tiksliau neveikimas) pažeidė teisėto elgesio viešoje vietoje reikalavimus, teismas šį vertinamąjį kriterijų vis vien įvertino netinkamai ir padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, jog buvo padarytas ne ATPK numatytas teisės pažeidimas, o BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas.

Abiejų instancijų teismai savo sprendimuose nors ir išdėstė bylos faktines aplinkybes ir pacitavo teisės aktų, reguliuojančių ginčo santykius, nuostatas, tačiau iš esmės nevertino aplinkybių, susijusių su BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygomis, taip pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą. Skundžiamuose sprendimuose savo išvadas teismai grindė abejonėmis ir prielaidomis, nepateikė surinktų įrodymų analizės, šių įrodymų neapibendrino, nepadarė atitinkamų išvadų dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindė savo išvadas dėl galutinio sprendimo rezultato. Dėl to negalėjo būti teisingai išspręsta byla.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė prašo nuteistosios kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai pagrįsti ir teisėti, BPK pažeidimų nepadaryta, baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai.

Priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, bylos duomenys – nukentėjusios, liudytojų I. D., J. D., A. V., A. R. parodymai, specialisto išvada ir ją pateikusio specialisto R. Raudžio paaiškinimai, kiti bylos įrodymai – teismų įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Jų visumos pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistosios J. M. veiksmus prieš nukentėjusiąją M. N. nusikalstamais ir tinkamai jiems pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistosios apeliacinį skundą, dar kartą patikrinęs byloje surinktus įrodymus, nenustatė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant nuteistosios kaltę patvirtinančius įrodymus ir juos vertinant leistinumo ir pakankamo aspektais, todėl pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad J. M. viešoje vietoje – Gariūnų turgavietėje, priėjusi prie prekiavusios šiame turguje nukentėjusios M. N., išvadino ją necenzūriniais žodžiais, po to nukentėjusios galvą, veidą ir prekes apipylė fekalijomis smirdinčiu skysčiu, taip dėl cheminio kairės akies junginės I laipsnio nudegimo nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą bei sugadino jos turtą, po to koja ir ranka sudavė nukentėjusiajai penkis smūgius į koją, ranką ir kitas kūno vietas, sukeldama jai fizinį skausmą. Taip, prokurorės manymu, įžūliu elgesiu, patyčiomis ir vandališkais veiksmais nuteistoji demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Šie J. M. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymius.

Prokurorės teigimu, atmestini kasatorės argumentai ir dėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatų pažeidimo. Teisės principas non bis in idem reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas už tą pačią veiką antrą kartą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad buvo pažeistas non bis in idem principas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį). Nagrinėjamos bylos duomenimis, 2011 m. gegužės 16 d. nutarimu tyrėjas J. D. atsisakė pradėti J. M. ikiteisminį tyrimą pagal 2011 m. balandžio 19 d. M. N. pareiškimą dėl veikų, numatytų BK 187 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 155 straipsnio 1 dalyje, ir išaiškino jai teisę dėl šių veikų kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. 2011 m. liepos 11 d. M. N. su pareiškimu kreipėsi į Vilniaus miesto 2–ąjį apylinkės teismą dėl privataus kaltinimo proceso J. M. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, 155 straipsnio 1 dalį, nurodydama, kad J. M. ir R. M. apipylė ją ir prekes fekalijomis, keikė ir sumušė, užgauliai veiksmu ir žodžiu pažemino; R. M. sudavė ne mažiau kaip septynis kartus šluota. Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2012 m. vasario 15 d. nutartimi nukentėjusiosios M. N. privataus kaltinimo bylą prieš R. M. perdavė prokurorui atlikti ikiteisminį tyrimą dėl, tikėtina, J. M. ir R. M. padaryto viešosios tvarkos pažeidimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje. Vykdydamas teisėjo priimtą nutartį, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroras 2012 m. vasario 28 d. nutarimu panaikino tyrėjo J. D. 2011 m. gegužės 16 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Ta aplinkybė, kad nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą buvo panaikintas praėjus aštuoniems mėnesiams po jo priėmimo, nėra pagrindas pripažinti buvus BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytą aplinkybę, dėl kurios baudžiamasis procesas nebegalėjo būti pradėtas, o pradėtas turėjo būti nutrauktas. Baudžiamasis procesas buvo atnaujintas Vilniaus miesto apylinkės teismui 2012 m. vasario 15 d. nutartimi, kurioje buvo priimtas sprendimas privataus kaltinimo baudžiamąją bylą nutraukti ir bylą perduoti spręsti prokuratūrai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal nusikalstamos veikos požymius, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, todėl tai nelaikytina principo, draudžiančio tą patį asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką du kartus traukti baudžiamojon atsakomybėn, pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad atnaujintas procesas yra buvusio proceso tąsa, o ne naujas (antras) procesas, be to, už tą patį poelgį nuteistoji nei administracine, nei baudžiamąja tvarka anksčiau nebausta.

Prokurorės manymu, abiejų instancijų teismai teisingai nusprendė, kad J. M. už chuliganizmą turi atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą. Pagal ATPK 174 straipsnį yra baudžiama už nedidelį chuliganizmą, t. y. už necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ar kitus panašius veiksmus, pažeidžiančius viešąją tvarką ir žmonių rimtį, o pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Nors baudžiamajame įstatyme pateiktos nusikalstamos veikos apibrėžimas turi panašių požymių į administracinės teisės pažeidimą – nedidelį chuliganizmą, tačiau skiriasi tiek savo pavojingumo laipsniu, tiek konkrečiais objektyviaisiais veikos sudėties požymiais. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyta keletas savarankiškų veikos padarymo būdų, kuriais gali būti demonstruojama nepagarba aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Teismų praktikoje fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje kitų asmenų akivaizdoje pripažįstamas pakankamu pagrindu visuomenės rimties sutrikdymui konstatuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2009, 2K-I36/2010, 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-318/2012 ir kt). Baudžiamojoje byloje teisingai nustatyta, kad J. M. atliko nusikalstamą veiką atitinkančius veiksmus, nes nuteistosios įžūlus elgesys pasireiškė ne tik necenzūrinių žodžių vartojimu ir nukentėjusios apipylimu fekalijomis dvokiančiu skysčiu, bet fizinio smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimu viešoje vietoje.

Atsiliepimu nukentėjusioji M. N. prašo nuteistosios kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime teigiama, kad teismų sprendimai yra pagrįsti ir teisėti. Teismai vertindami bylos įrodymus BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė, teisingai nustatė nusikalstamos veikos aplinkybes ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Teismai nustatė, kad nuteistoji viešoje vietoje aktyviais tyčiniais pavojingais veiksmais – įžūliu elgesiu, patyčiomis ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Dėl tokių jos veiksmų buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata.

Nuteistosios J. M. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų laikymosi ir BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo

Nuteistoji kasaciniame skunde neigia M. N. apipylimą fekalijomis smirdinčiu skysčiu, smūgių jai sudavimą, necenzūrinių žodžių vartojimą, tikina, kad akies sužalojimas nukentėjusiajai galėjo būti padarytas kitu laiku ir aplinkybėmis, kritikuoja nukentėjusiosios bei liudytojos I. D. parodymus, tvirtina, kad jie nenuoseklūs, prieštaringi, todėl mano, jog teismas negalėjo jais vadovautis, taip pat nesutinka su ją teisinančių įrodymų (liudytojų R. M. ir A. S. parodymų) vertinimu, t. y. ginčija teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes bei išvadas dėl įrodymų vertinimo. Tačiau pažymėtina, kad kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas patikrina, ar gaunant, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl kasacinio skundo teiginiai, kuriais iš esmės neigiamos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės, išvados dėl įrodymų vertinimo, savaip vertinami įrodymai ir pateikiama sava įvykio versija, paliekami nenagrinėti, nes tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis ir abiejų instancijų teismų sprendimus, konstatuoja, kad teismai, vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė ir pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamąjį įstatymą – BK 284 straipsnio 1 dalį – pritaikė tinkamai.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išvados dėl J. M. kaltės padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką yra pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Teismas, įvertinęs nuteistosios, nukentėjusiosios M. N., liudytojų R. M., A. S., J. D., A. V., I. D., A. R., V. M., J. Šileikienės parodymus, specialisto išvadą, ją pateikusio specialisto paaiškinimus ir kitus duomenis, konstatavo, kad šie įrodymai patvirtina J. M. kaltę padarius viešosios tvarkos pažeidimą kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Nustatydamas nusikaltimo padarymo aplinkybes, teismas nesivadovavo nuteistosios J. M. ir jos dukters R. M. parodymais, nes juos paneigė kiti byloje ištirti įrodymai. Liudytoja I. D. parodė, kad prie M. N. atėjo J. M., išsitraukė kibirėlį ir apipylė M. N. jame buvusiu skysčiu, buvo nemalonus kvapas, taip pat įžeidinėjo, mušė rankomis ir kojomis. Inspektorius J. D. parodė, kad, grįžęs į nuovadą, pamatė M. N. su sūnumi, nukentėjusioji smirdėjo fekalijomis. Ištirtų bylos įrodymų visumos pagrindu teismas konstatavo, kad J. M. viešoje vietoje, įžūliu elgesiu, patyčiomis ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal nuteistosios apeliacinį skundą, dar kartą patikrino bylos įrodymus ir konstatavo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, įrodymų vertinimo klaidų nepadaryta, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistoji J. M. pagrįstai pripažinta kalta padariusi jai inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Pasisakydamas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį lemia objektyvieji požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta, kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, t. y. gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas, kuris paprastai pasireiškia fiziniu smurtu prieš asmenį ir dėl to aplinkiniai asmenys pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Visuomenės tvarkos sutrikdymą gali rodyti ir tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė turtinė žala ir kt. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad J. M. nusikalstamus veiksmus atliko turgavietėje aplinkinių akivaizdoje ir dėl tokio įžūlaus elgesio įvykį matę asmenys neabejotinai patyrė neigiamų emocijų, šoką. Taigi nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios veiksmais buvo sukelti BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Šiame kontekste teismas sprendė, kad pagal veiksmų pobūdį ir sukeltus padarinius J. M. veikos negalima pripažinti ATPK 174 straipsnyje numatytu administraciniu teisės pažeidimu – nedideliu chuliganizmu, nes šio straipsnio dispozicija neįvardija padarinių, o tik konkrečius veiksmus (necenzūrinius žodžius, gestus viešose vietos, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ir kitus panašius veiksmus). Konstatuotina, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisinga. J. M. įžūliu elgesiu ir patyčiomis (išvadino nukentėjusiąją necenzūriniais žodžiais, apipylė fekalijomis smirdinčiu skysčiu, sudavė smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas) demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir šiais veiksmais sukėlė padarinius (visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą). Taigi jos veiksmai akivaizdžiai viršija administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 174 straipsnyje, sudėtį.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog tinkamai įvertintų įrodymų pagrindu teismai teisingai nustatė faktines aplinkybes, t. y. kad J. M. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis pažeidė viešąją tvarką ir sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį. Objektyvūs bylos duomenys – viešoje vietoje aplinkinių akivaizdoje nuteistosios prieš nukentėjusiąją panaudotas fizinis smurtas, apipylimas fekalijomis smirdinčiu skysčiu ir išvadinimas necenzūriniais žodžiais – patvirtina ją veikus tiesiogine tyčia, t. y. ji suvokė savo atliekamų veiksmų pobūdį, numatė, kad dėl tokių jos veiksmų bus ne tik padaryta žala nukentėjusiajai, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdyta visuomenės rimtis, ir tokių padarinių norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Tai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimo sudėtį (BK 284 straipsnio 1 dalis).

Dėl draudimo antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką (non bis in idem)

Kasatorė non bis in idem principo pažeidimą grindžia tuo, kad ikiteisminis tyrimas, kurio pagrindu ši byla išnagrinėta teisme ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis, buvo atliekamas nepaisant to, jog iki tol buvo priimtas tyrėjo 2011 m. gegužės 16 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Šie argumentai nepagrįsti.

Dvigubą nubaudimą už tą pačią nusikalstamą veiką draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis, BK 2 straipsnio 6 dalis, o dvigubą baudžiamąjį persekiojimą – BPK 2 straipsnis. Non bis in idem principas Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų praktikoje aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą baudžiamojoje byloje, negalima kartoti baudžiamojo proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų. BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Pažymėtina, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas neabejotinai prilygina nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baigiamajam procesiniam sprendimui, todėl BPK nustatyta atskira nutraukto proceso atnaujinimo tvarka – tokiais atvejais prokuroras privalo priimti atitinkamą nutarimą (BPK 217 straipsnio 1 dalis). Tačiau nagrinėjamoje byloje tokio baigiamojo procesinio sprendimo priimta nebuvo, ikiteisminis tyrimas nebuvo nutrauktas, todėl procesas vyko nepažeidžiant BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto draudimo.

Bylos duomenimis, M. N. kreipėsi į policiją su pareiškimu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl J. M. padarytų nusikalstamų veikų. Tyrėjas, išnagrinėjęs medžiagą, 2011 m. gegužės 16 d. nutarimu, vadovaudamasis BPK 168 ir 407 straipsnių nuostatomis, nusprendė atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 ir 187 straipsnius, motyvuodamas tuo, kad tokio pobūdžio bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, jos nagrinėjamos teismuose privataus kaltinimo bylų proceso tvarka, esant nukentėjusiojo ar jo teisėto atstovo pareiškimui. Su prašymu panaikinti šį nutarimą ir atlikti ikiteisminį tyrimą dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo nukentėjusioji kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą, kuri 2011 m. birželio 27 d. nutarimu prašymą atmetė. Dėl to nukentėjusioji kreipėsi su skundu į teismą ir byla buvo nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka pagal BK 140, 155 ir 187 straipsnius. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. vasario 15 d. nutartimi, vadovaudamasis BPK 409 straipsniu, privataus kaltinimo procesą nutraukė ir bylos medžiagą perdavė Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyresniajam prokurorui dėl 2011 m. gegužės 16 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą panaikinimo ir ikiteisminio tyrimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius atlikimo. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2012 m. vasario 28 d. nutarimu panaikino tyrėjo 2011 m. gegužės 16 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Taigi ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik 2012 m. vasario 28 d. Iki tol jokio sprendimo nutraukti procesą, kuris atitiktų BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte minimą galutinį sprendimą byloje, priimta nebuvo, taigi nebuvo pagrindo ir procesinės galimybės taikyti ikiteisminio tyrimo atnaujinimo procedūros, nustatytos BPK 217 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad, 2012 m. vasario 28 d. pradėjus teismo inicijuotą ikiteisminį tyrimą, non bis in idem principas nebuvo pažeistas.

Dėl BPK 168 straipsnio

Kasatorė taip pat nepagrįstai teigia, kad nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą buvo panaikintas akivaizdžiai pažeidžiant BPK 168 straipsnio nuostatas. Šis straipsnis reglamentuoja prokurorų ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų sprendimų atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą priėmimą ir apskundimą. Nagrinėjamojoje byloje nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą buvo panaikintas kitokiu pagrindu. BPK 409 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu nagrinėjant privataus kaltinimo bylą teisme paaiškėja, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios turi būti palaikomas valstybinis kaltinimas, privataus kaltinimo procesas nutraukiamas ir bylos medžiaga perduodama prokurorui. Atskirų normų, tiksliai reguliuojančių tolesnius prokuroro veiksmus, BPK nėra. Suprantama, kad tokioje situacijoje anksčiau priimto nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą panaikinimas negali vykti bendra tvarka, nustatyta BPK 168 straipsnyje. Todėl Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2012 m. vasario 28 d. nutarimas panaikinti tyrėjo 2011 m. gegužės 16 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nelaikytinas neteisėtu ir prieštaraujančiu BPK normų sistemai ir logikai. Šiuo nutarimu buvo tinkamai įgyvendinta teismo inicijuota perėjimo iš privataus kaltinimo į valstybinį kaltinimą procedūra, nustatyta BPK 409 straipsnio 5 dalyje.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistosios J. M. kasacinį skundą.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Alvydas Pikelis

Olegas Fedosiukas