Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 2AT-71-2014
Teisminio proceso Nr. 4-68-3-11817-2013-5
Procesinio sprendimo kategorija 41.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gruodžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal I. Š. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutarties.
Teisėjų kolegija,
n u s t a t ė :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarimu G. L. buvo nubausta 100 Lt bauda pagal ATPK 45 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2013 m. spalio 17 d. nebūdama žemės sklypo dalies (kadastrinis Nr. 0101/0013:0272), esančios (duomenys neskelbtini), savininkė, neturėdama nuosavybės teisių į ją, savavališkai naudojosi svetimu 1575 kv. m ploto žemės sklypu, kuris yra aptvertas tvora, taip G. L. pažeidė trečiųjų asmenų L. G., R. M., I. K., I. Š. teises ir įstatymais saugomus interesus bei nesilaikė Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 7 punkto reikalavimų.
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutarimu G. L. apeliacinis skundas patenkintas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarimas panaikintas ir administracinio teisės pažeidimo byla jai nutraukta.
I. Š. kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą prašydama atnaujinti G. L. administracinio teisės pažeidimo bylą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. liepos 10 d. nutartimi G. L. administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.
Pareiškėja I. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutarimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės 2014 m. vasario 3 d. nutarimą be pakeitimų.
Pareiškėja nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas padarius esminius proceso teisės pažeidimus, turėjusius įtakos neteisėto nutarimo priėmimui. Šios instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nutarimą, nesirėmė jokiais teisės aktais, kurių pagrindu būtų galėjęs konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus administracinio teisės pažeidimo byloje. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas ATPK 257 straipsnyje nustatytus reikalavimus, nevertino byloje surinktų įrodymų, rėmėsi tik suinteresuoto asmens, t. y. administracinėn atsakomybėn traukiamos G. L., parodymais, pagal kuriuos Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 30 d. sprendimu jos vyrui R. L. buvo pripažinta teisė įsigyti jo naudojamą žemės sklypą. Dėl to galima teigti, kad apeliacinės instancijos teismas bylos aplinkybes išnagrinėjo šališkai, neišsamiai ir nenustatė visų teisiškai reikšmingų bylos faktų. Nebuvo įvertinta, kad Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005 m. birželio 30 d. sprendimu nenustatė konkretaus R. L. parduotino žemės ploto (jis turėjo būti nustatytas bendraturčių notariškai patvirtintu susitarimu) ir vietos, kur sklypas turėtų būti suformuotas. Taigi G. L. niekada neturėjo pagrindo galvoti, kad turi teisę naudotis konkrečiu sklypu, kurį yra užėmusi.
Taip pat teismas nevertino kitų svarbių aplinkybių. 2009 m. antstolis kreipėsi į Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismą su prašymu nustatyti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 30 d. sprendimo vykdymo tvarką. Byloje kaip suinteresuotas asmuo dalyvavo ir R. L.. Teismas 2009 m. gegužės 29 d. nutartimi (civilinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0yMTQ2LTIzNS8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-2146-235/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-2146-235/2009">2-2146-235/2009</a>) antstolio prašymą tenkino – nustatė Vilniaus apskrities viršininko administracijai trijų mėnesių teminą 2005 m. birželio 30 d. teismo sprendimui įvykdyti, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 16 d. neskundžiama nutartimi apylinkės teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartį panaikino ir antstolio prašymą atmetė (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MlMtMTA2NC00OTIvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2S-1064-492/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2S-1064-492/2009">2S-1064-492/2009</a>). Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-48-131/2006 buvo išspręstas žemės sklypo, esančio Vilniuje, Nugalėtojų g. 38, suformavimo teisėtumas (2004 m. spalio 29 d. administracijos direktoriaus įsakymas Nr. 30-1690 paliktas galioti), todėl Vilniaus miesto savivaldybei neliko pareigos suformuoti žemės sklypą (tariamomis teisėmis, į kurį G. L. grindė savo neteisėtai valdomo žemės klypo naudojimą). Taip pat šioje nutartyje konstatuota, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 30 d. sprendimas nebuvo įvykdytas dėl paties išieškotojo R. L. nepakankamo bendradarbiavimo vykdymo procese. Taigi, pareiškėjos teigimu, nuo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 16 d. nutarties priėmimo visi klausimai, susiję su R. L. ir G. L. savavališkai naudojamu žemės sklypu, buvo išspręsti ir G. L. neturėjo jokio pagrindo tikėtis, kad jos teisės į sklypą bus įregistruotos, nes jau nuo 2007 m. sklypas priklausė kitiems teisėtiems savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo įregistruotos VĮ Nekilnojamojo turto registre. Dėl to G. L. apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad šiai dienai dėl sklypo yra susidariusi neapibrėžta situacija, prieštarauja objektyviems bylos duomenims bei teismų nustatytoms aplinkybėms ir vertintinas tik kaip siekis išvengti administracinės atsakomybės ir toliau neteisėtai naudotis svetimu žemės sklypu.
I. Š. nekyla abejonių, kad G. L. faktiškai yra užėmusi svetimą kitiems asmenims (tarp jų ir I. Š.) nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė, remdamasis žemės naudojimo patikrinimo aktu, VĮ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais, liudytojų parodymais ir kt. G. L. šios aplinkybės niekada neginčijo, apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės taip pat nepaneigė. Kadangi žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (adresas nesuteiktas), unikalus Nr. 4400-1186-5726 (kadastro Nr. 0101/0013:0272) teisėtai priklauso kitiems asmenims, kurių nuosavybės teisės yra įregistruotos VĮ Nekilnojamojo turto registre, sklypas nebuvo suformuotas ir parduotas R. L. dėl jo paties kaltės, nėra pagrindo teigti, kad G. L. turėjo pagrindą galvoti, jog ji naudojasi žemės sklypu teisėtai.
G. L. neginčija, kad ji yra užėmusi žemės sklypą, į kurį jai nėra įregistruota nuosavybės teisė. Nustatyta, kad dėl jos veiksmų į jai nepriklausantį sklypą negali patekti ir juo naudotis sklypo savininkai. Šiuo metu visi klausimai, susiję su R. L. siekto nupirkti sklypo formavimu, teismų yra išspręsti R. L. nenaudai, todėl G. L. užėmus ir toliau naudojant sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (adresas nesuteiktas), unikalus Nr. 4400-1186-5726 (kadastrinis Nr. 0101/0013:0272), bei trukdant nurodytu sklypu naudotis ir į jį pateikti tikriesiems savininkams, yra visos sąlygos taikyti jai administracinę atsakomybę, numatytą ATPK 45 straipsnio 1 dalyje.
Atsiliepimu G. L., kuriai administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta, ir jos atstovė advokatė I. B. prašo pareiškėjos prašymą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjos prašyme išdėstyti argumentai paremti subjektyviu ir deklaratyviu faktinių aplinkybių vertinimu, teisės normų aiškinimu ir prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teismų praktikai, pažeidžia žemės naudotojo teisių bei pareigų pusiausvyrą ir neatitinka teisingumo, sąžiningumo, protingumo principų, lygiateisiškumo ir proporcingumo kriterijų.
Priešingai negu nurodoma pareiškėjos prašyme, G. L. negali būti taikoma administracinė atsakomybė, nes jos veiksmuose nėra tyčios, apeliacinės instancijos teismo nutarimas pagrįstas, teisėtas ir paliktinas galioti. Šios instancijos teismas, vadovaudamasis ATPK 257 straipsnio nuostatomis, detaliai, visapusiškai ir profesionaliai ištyrė ginčo aplinkybes, nustatė (pareiškėja to ir neginčijo), kad G. L. ir jos šeima žemės sklypu, kurio unikalus Nr. 4400-1186-5726, kadastrinis Nr. 0101/0013:272, esančiu (duomenys neskelbtini), naudojasi nuo 1984 m., jos vyrui R. L. 1983 m. nusipirkus dalį namo, esančio (duomenys neskelbtini). Be to, 1984 m. rugpjūčio 1 d. notarine sutartimi su kitais namo bendrasavininkiais buvo nustatyta žemės sklypo, priklausančio gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarka (registruota nekilnojamojo turto registre), kuria vadovaudamasis ir gavęs Vilniaus miesto savivaldybės sutikimą G. L. vyras R. L. 1984 m. aptvėrė tvora jiems priklausantį žemės sklypą. 1992 m. gegužės 2 ir 7 d. jis pateikė prašymus parduoti faktiškai naudojamą žemės sklypą. Buvo nustatyta šio žemės sklypo kaina, kurią R. L. 1992 m. rugsėjo 10 d. apmokėjo. Iš bylos duomenų matyti, kad kompetentingos valstybės institucijos, tarp jų ir Vilniaus miesto valdyba, vilkino žemės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymą, žemės nuosavybės teisių įforminimą, todėl buvo kreiptasi į teismą su ieškiniu. Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2005 m. birželio 30 d. sprendimu R. L. pripažino teisę įsigyti nuosavybėn jo naudojamą žemės sklypą prie namų valdos; Vilniaus miesto savivaldybė buvo įpareigota nustatyta tvarka suformuoti parduodamą daiktą – žemės sklypą – ir sudaryti su R. L. žemės pirkimo–pardavimo sutartį. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. spalio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A31-1069/05 šį sprendimą paliko nepakeistą. Taigi res judicata galią turinčiu procesiniu sprendimu nustatyta, kad R. L. ir G. L. laiku atliko visus teisės aktų nustatytus privalomus veiksmus dėl valstybinės žemės įsigijimo.
Atsiliepime pažymima, kad tuo metu valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo pagrindas buvo valdybos potvarkis, priimtas imperatyviųjų teisės normų nustatyta tvarka. 1993 m. liepos 28 d.–1995 m. liepos 21 d. laikotarpiu valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimą ir nuomą reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ patvirtintos taisyklės, kuriose nebuvo nustatytas terminas valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti. Iš bylos matyti, kad G. L. sutuoktinis R. L. ir valstybės įgaliota institucija faktiškai sudarė valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį, kuris nebuvo įformintas iki galo. R. L. išreiškė valią įsigyti valstybinės žemės privačion nuosavybėn, pateikė visus reikalingus sandoriui dokumentus ir sumokėjo už žemės sklypą. Valstybės įgaliota institucija taip pat aiškiai išreiškė valią parduoti ieškovei valstybinės žemės sklypą, parengė žemės sklypo įkainojimo aktą, priėmė sprendimą parduoti R. L. skirtą žemės sklypą, nustatė žemės sklypo buvimo vietą, plotą ir kainą, suderino sklypo geodezinį planą su nustatytomis ribos posūkio taškų ir riboženklių koordinatėmis, priėmė iš R. L. pinigus už perkamą žemės sklypą. Tačiau valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, kuria galutinai įforminamas sandoris, nesudarė. Per visą laikotarpį valstybei atstovaujančios institucijos vienareikšmiškai neatsisakė sudaryti su R. L. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, priėmė mokėjimus už žemės sklypą, nuolat tikino, kad sutartis bus sudaryta, nes jie yra sumokėję už žemės sklypą. R. L. ir G. L. neturėjo specialių teisinių žinių, patirties, pasitikėjo valstybinėmis institucijomis, buvo sumokėję už žemės sklypą visą kainą, jiems buvo išduotas suderintas žemės sklypo planas, todėl net nenumanė, kad bus atsisakyta sudaryti sutartį. Valstybės įgaliotos institucijos nenurodė papildomų veiksmų, kuriuos jie turėtų atlikti siekdami sutarties sudarymo, t. y. iš savo pusės jie buvo įvykdę visas teisės aktuose įtvirtintas jiems priklausančias pareigas prieš sudarant sandorį. Taigi jie visiškai pagrįstai tikėjosi, kad pirkimo–pardavimo sutartis su R. L. bus sudaryta, jie, atlikę visus privalomus veiksmus, turėjo teisėtų lūkesčių, jog procese dėl valstybinės žemės įsigijimo jokių kliūčių nėra, juolab kad kompetentingos institucijos jų nenurodė, liepė laukti, žadėjo parengti sutartį ir pakviesti ją pasirašyti.
Administracinėn atsakomybėn patraukta G. L. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams išsamiai paaiškino šias aplinkybes ir įrodė, kad ji maksimaliai, kiek galėjo, stengėsi, jog būtų įvykdytas Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 30 d. sprendimas, tačiau jis liko neįvykdytas dėl biurokratinių kliūčių. G. L. faktiškai ginčo žeme naudojasi nuo 1984 m., t. y. dar iki dabartinių savininkų nuosavybės teisių įgijimo į ją, ji savo teisę kildina iš faktinio naudojimosi žeme kaip namų valda. Tai patvirtinta ir byloje esančiu teismo sprendimu civilinėje byloje, todėl nesutarimai dėl ginčo sklypo yra civilinis ginčas tarp dabartinių žemės savininkų ir faktinio žemės naudotojo, o savo subjektinės teisės gynimas neužtraukia administracinės atsakomybės.
Atsiliepime nurodoma, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta valstybinės žemės naudotojų pareiga mokėti žemės nuomos mokestį, išskyrus atvejus, kai žemė naudojama panaudos pagrindais. Taigi ši įstatymo nuostata leidžia daryti išvadą, kad valstybinės žemės nuomos mokestis gali būti mokamas ne tik už išnuomotą, bet ir kitais teisiniais pagrindais suteiktą žemę. G. L. pateikė įrodymus, kad ji ne tik teisėtai naudojasi jai suteiktu sklypu, bet ir moka bei visą laiką mokėjo nustatyto dydžio mokestį pagal naudojamą žemės sklypo plotą. Todėl pareiškėjos I. Š. teiginiai dėl pagrindo taikyti G. L. administracinę atsakomybę nepagrįsti. Situacija, kada G. L. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, susidarė išimtinai dėl to, kad kompetentinga institucija, privalėdama priimti sprendimą dėl valstybinės žemės pardavimo ir sudaryti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, iš pirkėjo pusės esant pateiktiems visiems dokumentams ir atliktiems visiems veiksmams, nagrinėjamu atveju to neatliko ir taip vilkino užbaigti jos kompetencijai priskirtus veiksmus.
G. L. ir jos atstovė pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo privalomumo principas, pagal kurį įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Remiantis šia nuostata, Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus apskrities viršininko administracija, o vėliau ir jos teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba, privalėjo vykdyti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 30 d. sprendimą nepriklausomai nuo to, ar jos su šiuo sprendimu sutinka ar nesutinka. Tačiau iki šiol teismo sprendimas neįvykdytas, nors nuo jo įsiteisėjimo praėjo beveik 10 metų. Vilniaus miesto savivaldybė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimo piktybiškai nevykdo, nepagrįstai remdamasi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. 30-1690 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto tvirtinimo“, nors šis, atsižvelgiant į įsiteisėjusiame ir šiandien galiojančiame teismo sprendime nurodytą įpareigojimą Vilniaus miesto savivaldybei, privalo būti atitinkamai pakeistas. Taip pat ir Nacionalinė žemės tarnyba – užuot vykdžiusi įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 30 d. sprendimu nustatytą pareigą sudaryti su R. L. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį, ji jau beveik 10 metų neteisėtai nesiima jokių veiksmų, kad teismo sprendimas būtų įvykdytas. Netgi priešingai, visą šį neleistinai ilgą laikotarpį ši institucija nuolat ieško įvairiausių priežasčių šio teismo sprendimo nevykdyti. Tik 2008 m. vasario 4 d. raštu Nr. S20-184 R. L. buvo informuotas, kad teismo sprendime nurodyto žemės sklypo, kuris yra priskirtinas prie naudojamų kitos paskirties žemės sklypų, pirkimas bus vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ ir šiuo nutarimu patvirtintomis naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis, kuriose nustatyta, kad žemėtvarkos skyriui turi būti pateikiamas asmenų, pageidaujančių pirkti žemės sklypą lėšomis, sąrašas, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 5434, nustatyta tvarka parengtas naudojamo žemės sklypo planas su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis valstybinėje geodezinių koordinačių sistemoje ar su šia sistema susietose vietinėse koordinačių sistemose ir pažymėtais tame žemės sklype esančiais statiniais bei įrenginiais ir kad valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis bus sudaryta tik tada, jeigu bus pateikti pirmiau nurodytus reikalavimus atitinkantys šio žemės sklypo kadastriniai matavimai, nors visi teisės aktų reikalavimai seniai įvykdyti.
Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad antstolio M. D. 2008 m. gruodžio 4 d. akte dėl įpareigojimo nevykdymo konstatuota, kad Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus apskrities viršininko administracija neatlieka veiksmų, nustatytų Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 30 d. sprendimu bei nurodytų Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo vykdomajame rašte Nr. 2-280- 464/2005. Taigi G. L. ir R. L. yra atlikę visas savo pareigas naudojamo žemės sklypo pirkimo iš valstybės procese, tačiau privalomų veiksmų neatlieka kompetentingos institucijos. Taigi G. L. negali būti baudžiama administracine tvarka už naudojimąsi žemės sklypu, jeigu valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sandoris nesudarytas ne dėl jos kaltės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad asmenų, kurie žemę faktiškai naudoja, interesai prioritetiškai ginami tik tuo atveju, kai ši žemė jiems buvo suteikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių teisės aktų. Pareiškėja I. Š. nepateikė jokių įrodymų, kad G. L. naudojimasis jos namų valda nuo 1983 m. yra neteisėtas. G. L. ginčo žeme, kaip namų valda, faktiškai naudojasi dar iki dabartinių savininkų nuosavybės teisių įgijimo į ją, t. y. nuo 1984 m. (jau 30 metų), sklypo vieta ir dydis per tą laiką nekito, jame užveistas sodas, daržas. Būtent atsižvelgęs į tai, kad G. L. savo teisę kildina iš faktinio naudojimosi žeme kaip namų valda (tai nustatyta 2005 m. birželio 30 d. įsiteisėjusiu teismo sprendimu), Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 10 d. sprendime padarė išvadą, jog G. L. veiksmai negali būti traktuojami kaip administracinis teisės pažeidimas.
Atsiliepimu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vyriausiasis specialistas M. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimą.
Atsiliepime pažymima, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-1007/2009) kvalifikuojant veiką pagal ATPK 45 straipsnio 1 dalį privalo būti įrodyta, jog asmuo tyčia, sąmoningai ir savarankiškai užėmė ir naudojo valstybinį ar privatų žemės sklypą, aiškiai suprasdamas, kas yra ginčo žemės sklypo savininkas.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad G. L. kaltė padarius jai inkriminuojamą pažeidimą, numatytą ATPK 45 straipsnio 1 dalyje, visiškai įrodyta, nes ji, žinodama, jog neturi įregistruotos nuosavybės teisės į žemės sklypą (kadastrinis Nr. 0101/0013:0272), laiko žemės sklypą aptvertą, neleidžia juo naudotis VĮ Registrų centras nurodytiems žemės sklypo savininkams. Šių aplinkybių teismo posėdžio metu G. L. neginčijo.
Nagrinėjamoje byloje G. L. nuolat akcentuoja Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 30 d. sprendimą, kuriuo R. L. buvo pripažinta teisė įsigyti nuosavybėn jo naudojamą prie namų valdos Nugalėtojų g. 38, Vilniuje, žemės sklypą. Tačiau iki šios dienos šie veiksmai nėra atlikti. Dėl susidariusios situacijos yra kaltas R. L., nes jis nesitvarko dokumentų ir nesutinka su institucijų siūlomais sprendimais. Toks neveikimas ir lėmė esamą situaciją – žemės sklypas (kadastrinis Nr. 0101/0013:0272), esantis (duomenys neskelbtini) (numeris nesuteiktas), šiuo metu nuosavybės teise priklauso L. G., R. M., I. K. ir I. Š.. G. L. nėra šio žemės sklypo savininkė, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ji pati pripažino, kad institucija jai buvo siūliusi žemės dalį šalia jos gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), tačiau su tokiais siūlymais ji nesutiko. Taigi G. L. savavališkai siekė ir siekia naudotis žemės sklypu, kuris jai nepriklauso, vien dėl to, kad jai atrodo, jog ši dalis galėtų priklausyti jai, nes jai taip patogiau. Maža to, žemės sklypas (kadastrinis Nr. 0101/0013:0290), esantis (duomenys neskelbtini), šiuo atveju net nėra ginčo objektas, nes G. L. yra užėmusi ne šį žemės sklypą, o visiškai kitą, kurio kadastrinis Nr. 0101/0013:272, esantį (duomenys neskelbtini). Todėl G. L. teiginiais apeliaciniame skunde, kad ji nėra užėmusi svetimo žemės sklypo, siekė suklaidinti teismą. Priimdamas nutartį, Vilniaus apygardos teismas būtent šia aplinkybe ir rėmėsi, taip nukrypdamas nuo administracinio teisės pažeidimo bylos esmės. Iš tikrųjų G. L. jokių teisių į ginčo sklypą (kadastrinis Nr. 0101/0013:290) neturi. Ji gali pretenduoti tik į žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. 0101/0013:290), dalį, bet ne į visiškai kitą žemės sklypą, kuris jai nepriklauso ir niekada nepriklausė.
G. L. apeliaciniame skunde nurodytas Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 30 d. sprendimas šiuo atveju nėra ginčo objektas, todėl vadovautis juo negalima, nes šis sprendimas jokių teisių į žemės sklypą (kadastrinis Nr. 0101/0013:0272), esantį (duomenys neskelbtini), nesuteikia. Šis žemės sklypas suformuotas kitiems asmenims ir teisės aktų nustatyta tvarka į jį atkurtos nuosavybės teisės. Tą savo apeliaciniame skunde pažymi ir pati G. L. ir to net neginčija. Šios aplinkybės nepaneigė ir Vilniaus apygardos teismas savo nutartimi.
Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo metu G. L. nėra šio žemės sklypo savininkė ir nėra jokių duomenų apie tai, kad ji tokią teisę turėtų. Būtent ši aplinkybė suklaidino Vilniaus apygardos teismą, kuris neįsigilino į faktines aplinkybes, todėl akivaizdų privataus žemės sklypo savavališką užėmimą traktavo ne kaip administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 45 straipsnio 1 dalyje, bet kaip ginčą, kuris turėtų būti sprendžiamas civiline tvarka. Nurodyto žemės sklypo naudojimas, aptveriant jį tvora ir neleidžiant juo naudotis teisėtiems šio žemės sklypo savininkams, yra ne kas kita, o savavališkas privataus žemės sklypo užėmimas, neleidžiant juo naudotis ir netgi į jį patekti teisėtiems žemės sklypo savininkams. Šie veiksmai yra tyčiniai. Naudojimasis privačiu (svetimu) žemės sklypu, kuris nepriklauso nuosavybės teise G. L., yra ATPK 45 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis teisės pažeidimas. Tokiais veiksmais G. L. pažeidžia trečiųjų asmenų teises ir įstatymais saugomus interesus, nesilaiko Žemės įstatymo 21 straipsnio 7 punkto reikalavimų. Ginčo žemės sklypas yra suformuotas, atlikti tikslieji kadastriniai matavimai, į jį atkurtos nuosavybės teisės. Šio žemės sklypo savininkai yra L. G., R. M., I. K. ir I. Š. (pastaroji už sklypą moka žemės mokestį). G. L. jokių teisių į šį žemės sklypą neturi, todėl ir naudotis juo negali, tuo labiau trukdyti juo naudotis teisėtiems šio žemės sklypo savininkams. Šie faktiniai duomenys patvirtina, kad objektyvusis požymis – savavališkas privačios nuosavybės teise priklausančios žemės užėmimas, administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo metu egzistavo ir buvo pakankamas pagrindas dėl konkretaus asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 45 straipsnio 1 dalį. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarimas yra teisingas, pagrįstas, priimtas išsamiai išnagrinėjus ir įsigilinus į visas administracinio teisės pažeidimo bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, liudininkų parodymus bei teismo posėdžio metu paaiškėjusias aplinkybes. To Vilniaus apygardos teismas nepadarė, todėl priėmė sprendimą, neatitinkantį teismų praktikos analogiškose bylose ir ATPK išdėstyto teisinio reglamentavimo.
Pareiškėjos I. Š. prašymas atmestinas.
I. S. pareiškime dėstomi argumentai, kuriais bandoma pagrįsti, kad G. L. yra neteisėtai užėmusi kitiems asmenims (tarp jų ir I. Š.) nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, taip pat paneigti pačios G. L. poziciją dėl jos teisėtų lūkesčių tapti ginčo žemės sklypo savininke. G. L. atsiliepime dėsto argumentus savo pozicijai pagrįsti ir kritikuoja pareiškėjos argumentus. Tiek viena, tiek kita šalis kildina savo teises iš įstatymų, administracinių aktų ir teismų priimtų sprendimų. Byloje nustatyta, kad G. L. faktiškai ginčo žeme naudojasi nuo 1984 m., t. y. dar iki dabartinių savininkų nuosavybės teisių įgijimo į šį sklypą. Atsižvelgiant į tai, pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad situacija nagrinėjamu atveju vertintina kaip civilinis ginčas tarp dabartinių žemės savininkų ir faktinio žemės naudotojo, todėl administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytų žemės sklypo savininkų teisės turi būti ginamos civilinio proceso tvarka. Nepaneigus G. L. pozicijos civiliniam procesui būdingais metodais, neįmanoma daryti patikimos išvados, kad jos veiksmai atitinka savavališko privačios nuosavybės teise priklausančios žemės užėmimo požymius (ATPK 45 straipsnio 1 dalis).
Pažymėtina ir tai, kad, net ir pripažinus naudojimosi žeme neteisėtumą, administracinių teisės pažeidimų bylų teisena nenumato priemonių, kuriomis būtų įmanoma priversti pažeidėją atlaisvinti žemę ir perduoti ją savininkams. Esant tokiai situacijai, žemės savininkai turi ginti savo teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Antai Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK), numatydamas savininko teisių apsaugos ir gynimo priemones, nustato, kad savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (4.95 straipsnis), taip pat gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (4.98 straipsnis). CK 1.2 straipsnis įtvirtina visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principą, kuris įgyvendinamas civilinio proceso tvarka. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad civilinį ieškinį pareiškęs ieškovas, remdamasis CK 1.138 straipsniu, gali reikalauti pripažinti jam teises, atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, užkirsti kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždrausti atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti, priteisti įvykdyti pareigą natūra, nutraukti arba pakeisti teisinį santykį, išieškoti iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą, pripažinti negaliojančiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktus, prieštaraujančius įstatymams, ir t. t. Minėtų teisinių priemonių taikymas ir tinkamas žemės sklypo savininkų pažeistų teisių gynimas įmanomas inicijavus civilinį procesą, bet ne administracinių teisės pažeidimų bylų teiseną.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vyriausiasis specialistas M. J. savo atsiliepime, kitaip nei pareiškėja, teigia, kad G. L. iš tikrųjų yra užėmusi ne ginčo objektu esantį sklypą (kadastrinis Nr. 0101/0013:0290), bet visiškai kitą sklypą (kadastrinis Nr. 0101/0013:272), į kurį net niekada nepretendavo ir negalėjo pretenduoti. Ši aplinkybė tik patvirtina išvadą, kad šioje administracinio teisės pažeidimo byloje neįmanoma daryti vienareikšmės išvados dėl ginčo šalių teisių ir pareigų.
Atsižvelgdama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjos I. S. prašymą ir naikinti Vilniaus naikinti apygardos teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutarimą nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Pareiškėjos I. Š. prašymą atmesti.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Alvydas Pikelis
Olegas Fedosiukas
