Dėl įmonei padarytos žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-567/2014

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00293-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 44.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Dalios Vasarienės (pranešėja) ir Donato Šerno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. V. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Reina“ ieškinį atsakovams L. V. ir R. V. dėl įmonei padarytos žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žalos, kildinamos iš juridinio asmens organų pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo, atlyginimą (Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), aiškinimo ir taikymo.

Kauno apygardos teismas 2010 m. birželio 2 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Reina“. Kauno apygardos teismas 2011 m. gegužės 2 d., 2011 m. birželio 16 d., 2011 m. rugpjūčio 5 d., 2011 m. rugsėjo 13 d., 2011 m. spalio 3 d., 2011 m. lapkričio 30 d., 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. vasario 29 d. nutartimis patvirtino BUAB „Reina“ kreditorių 2 812 413,16 Lt reikalavimus, kurie, ieškovo teigimu, yra žala, atsiradusi dėl neteisėtų atsakovų veiksmų. Ieškovas nurodė, kad, 2008 m. balanso duomenimis, įmonės turtas 2008 m. pabaigoje buvo 3 093 434 Lt, įstatinis kapitalas – 46 800 Lt, o nuostoliai siekė 2 515 194 Lt. Po vienų metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai bei per vienus metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai iš viso sudarė 5 561 828 Lt. 2008 metais bendrovės turto vertė palyginti su 2007 metais sumažėjo 1 110 205 Lt, nepaskirstyti nuostoliai per 2008 metus padidėjo (1 754 902 Lt), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai padidėjo 678 704 Lt. Ieškovo teigimu, esant tokiai situacijai, atsakovas UAB „Reina“ vadovas ir vienintelė bendrovės akcininkė atsakovė R. V. turėjo imtis reikiamų priemonių, t. y. jau prieš trejus metus kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

Ieškovas BUAB „Reina“ kreipėsi su ieškiniu į teismą prašydamas: 1) priteisti solidariai iš atsakovų L. V. ir R. V. 2 812 413,16 Lt nuostolių ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) apriboti atsakovų teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ketveriems metams.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovo L. V. 100 000 Lt žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovas L. V. siekė atkurti įmonės mokumą ir toliau tęsti ūkinę komercinę veiklą, pagal galimybes atsiskaityti su kreditoriais, įmonėje buvo paskirtas už kreditorinių įsipareigojimų valdymą atsakingas asmuo, vyko derybos su finansinėmis institucijomis; įmonė ir 2007 m., ir 2008 m. siekė didinti turtą; išsiieškoti debitorinius įsiskolinimus tiek teisminiu, tiek neteisminiu būdu. Dėl to teismas sprendė, kad nebuvo pagrindo abejoti atsakovo teiginiais, jog įmonės pajamos smarkiai sumažėjo dėl pasaulinės ekonomikos krizės, ir teigti, kad atsakovas 2007–2008 metais veikė nerūpestingai, neatidžiai ar nesąžiningai. Teismas taip pat vertino aplinkybę, kad iki 2009 m. pradžios (iki transporto priemonių perdavimo lizingo bendrovei) įmonė vykdė ūkinę komercinę veiklą, todėl sprendė, jog atsakovas, kaip įmonės vadovas, neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tokia pareiga atsakovui atsirado 2009 m. pradžioje, kai įmonė perdavė transporto priemones, o neturėdama transporto priemonių įmonė negalėjo tęsti įprastos ūkinės komercinės veiklos, todėl įmonės vadovas turėjo suprasti, kad akurti įmonės mokumo nepavyks ir jam atsirado pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Atsakovas šios pareigos nevykdė, todėl jis pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė, pavėlavus pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas, nustatęs, kad nuo 2009 m. pradžios iki 2010 m. birželio 2 d. įmonės finansiniai įsipareigojimai kreditoriams didėjo santykinai nedaug, atsakovas nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir visų prašomų priteisti 2 812 413,16 Lt, nes 2010 m. keliant įmonei bankroto bylą pradelsti įsipareigojimai buvo 2 508 753 Lt. Įvertinęs, kad ilgalaikiai įsipareigojimai negali būti įtraukti apskaičiuojant žalą dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo, nes jų atsiradimo pagrindas yra bankroto bylos UAB „Reina“ iškėlimas; atsakovas pateikė įrodymus, iš dalies paneigiančius jo kaltę dėl 2 812 413,16 Lt žalos kreditoriams atsiradimo; šalys nepateikė tikslių duomenų apie 2008 m. pradelstus finansinius įsipareigojimus, kuriuos palyginus su 2009 m. pradelstais finansiniais įsipareigojimais būtų galima tiksliai nustatyti atsiradusią žalą, vadovaudamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, teismas sprendė, kad iš atsakovo ieškovui priteistina 100 000 Lt žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Teismas, nustatęs, kad atsakovė R. V. jokių su įmonės valdymu susijusių sprendimų nepriiminėjo, jos vaidmuo UAB „Reina“ buvo formalus, o ieškovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog ji būtų priėmusi kokius nors su įmonės valdymu susijusius sprendimus, lėmusius skolų atsiradimą, sprendė, kad dėl jos pareikšti ieškinio reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo L. V. ir ieškovo apeliacinius skundus, 2013 m. sausio 27 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo L. V. 871 809,59 Lt žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo sumos, priteistos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. gegužės 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Kolegija, įvertinusi bendrovės balanso duomenis ir kreditorių reikalavimų suvestinę, nurodė, kad į įmonės balansą įrašyto turto vertė 2008 metais buvo 3 093 434 Lt, per vienus metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 2 909 651 Lt, pradelsti įmonės įsipareigojimai – 1 940 603,57 Lt. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad jau 2008 metų pabaigoje UAB „Reina“ faktiškai buvo nemoki, nes šios įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybę, jog 2008 metų pabaigoje–2009 metų pradžioje įmonė buvo nemoki ir nevykdė savo įsipareigojimų kreditoriams, teismo posėdžio metu pripažino ir atsakovas L. V., kuris taip pat nurodė, kad 2009 metų pradžioje perdavė savo transporto priemones lizingo bendrovei. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Reina“ vertėsi krovinių pervežimu ir su tuo susijusiomis paslaugomis, akivaizdu, jog įmonė, perdavusi transporto priemones, negalėjo toliau vystyti veiklos ir vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Taigi 2009 metų pradžioje atsakovui L. V. atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes jis, kaip įmonės vadovas, kuriam keliami didesni atidumo bei rūpestingumo standartai, suprato arba turėjo suprasti, jog įmonės mokumo atkurti nepavyks, tačiau atsakovas šios pareigos neįvykdė. Kolegija taip pat nustatė priežastinį ryšį tarp atsakovo L. V. neteisėto neveikimo ir UAB „Reina“ padarytos žalos, motyvuodama, kad įmonės skolos iki bankroto bylos iškėlimo vis didėjo. Iš administratoriaus pateikto išsamaus pradelstų skolų sąrašo kolegija nustatė, kad įmonės vadovui nevykdant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos laiku, 2009 metų pradžioje, pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado naujų skolų, jos padidėjo 871 809,59 Lt. Tai reiškia, kad atsakovo L. V., kaip įmonės vadovo, pareigos inicijuoti bankroto bylą UAB „Reina“ pažeidimas padidino įmonės skolas, todėl jis privalo atlyginti savo neveikimu įmonei ir kreditoriams padarytą 871 809,59 Lt žalą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis, 6.245 straipsnis, ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 27 d. nutarties dalį, kuria iš atsakovo priteistas žalos atlyginimas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl įmonės nemokumo. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 punkte pateiktą įmonės nemokumo apibrėžtį, nustatant, ar įmonė yra moki, ar ne, turi būti vertinamas į įmonės balansą įrašyto turto vertės ir įmonės pradelstų įsipareigojimų sumos santykis. Pagal 2 Verslo apskaitos standarto „Balansas“ 10 punktą trumpalaikiai įsipareigojimai yra tie, kurie turi būti įvykdyti per vieną įmonės įprastinės veiklos ciklą arba per vienus metus nuo balanso sudarymo datos. Trumpalaikiai įsipareigojimai apima įmonės įsiskolinimus bei įsipareigojimus prekybos partneriams, kredito įstaigoms, valstybės institucijoms ir kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims. Trumpalaikiams įsipareigojimams taip pat priskiriama ilgalaikių įsiskolinimų ir įsipareigojimų dalis, kuri turės būti apmokėta (įvykdyta) per vienus metus. Tai reiškia, kad įmonės balanso informacinėje eilutėje „Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai“ nurodytas įmonės rodiklis nereiškia, jog visa šioje informacinėje eilutėje nurodyta suma yra įmonės pradelsti įsipareigojimai. Šioje balanso eilutėje gali atsispindėti ne tik pradelsti įsipareigojimai, bet ir ilgalaikiai įsipareigojimai, kurie turi būti apmokėti per vienerius metus ir kurie nėra pradelsti. Taigi pradelsti įsipareigojimai sudaro tik dalį įmonės balanso eilutėje „Trumpalaikiai įsipareigojimai ir per vienerius metus mokėtinos sumos“ nurodytos sumos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad nustatant įmonės nemokumą turi būti vertinami pradelsti įmonės įsipareigojimai, o ne trumpalaikiai įsipareigojimai ir per vienus metus mokėtinos sumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Laivų krovos AB „Klaipėdos Smeltė“ v. UAB „Koralita“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-346/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-346/2012">3K-3-346/2012</a>). Taigi, nustatant įmonės nemokumą yra privalu vertinti įmonės turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įmonės nemokumą 2008 metų pabaigoje, nurodė, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai realiai sudarė 1 940 603,57 Lt, tačiau, kasatoriaus nuomone, teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus. Byloje nebuvo nustatinėjama, kokia pradelstų įsipareigojimų suma buvo 2008 metų pabaigoje; Kauno apygardos teismas, 2010 m. birželio 2 d. priimdamas nutartį dėl bankroto bylos UAB „Reina“ iškėlimo, konstatavo, kad nutarties priėmimo dieną pradelstų įmonės įsipareigojimų suma siekė 1 923 216,63 Lt. Akivaizdu, kad 2008 metų pabaigoje apeliacinio teismo nurodyta pradelstų įsipareigojimų suma negalėjo egzistuoti, nes netgi mažesni pradelsti įsipareigojimai buvo nustatyti beveik po dvejų metų priimant nutartį iškelti bankroto bylą UAB „Reina“. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad didžiausias kreditorius byloje buvo UAB „Swedbank lizingas“, kurio reikalavimai byloje sudaro beveik trečdalį visų kreditorių reikalavimų; šis kreditorius sutartis su UAB „Reina“ nutraukė tik 2009 metų pradžioje, tuo metu įmonės pradelsti įsipareigojimai siekė tik 148 049,28 Lt. Didžiausios pradelstos sumos šiam kreditoriui susidarė dėl lizingo sutarčių nutraukimo, kreditoriui pareikalavus iš įmonės atlyginti nuostolius, kurie susidarė pardavus grąžintą turtą ir atsirado jau po bankroto bylos iškėlimo. Tai patvirtina, kad 2008 metų pabaigoje ir 2009 metų pradžioje apeliacinės instancijos teismo nurodyta pradelstų įsipareigojimų suma objektyviai negalėjo egzistuoti. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams nenustačius pradelstų įsipareigojimų dydžio 2008 metų pabaigoje ir 2009 metų pradžioje, teismai neturėjo pagrindo konstatuoti, jog jau 2008 metų pabaigoje UAB „Reina“ buvo nemoki. Teismai, neįvertinę faktinių pradelstų UAB „Reina“ įsipareigojimų dydžio 2009 metų pradžioje, netinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Dėl žalos dydžio. Teismų praktikoje nėra vieningos nuomonės, kas yra laikoma žala pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB,,Vajalio medienos gaminiai“ v. R. K. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-228/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-228/2011">3K-3-228/2011</a>, nurodyta, kad žala yra laikytina visų kreditorių reikalavimų suma, o 2013 m. balandžio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „LRG farmacija“ kreditorius UAB „GlaxoSmithKline Lietuva“ v. D. B. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-234/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-234/2013">3K-3-234/2013</a>, ar 2012 m. lapkričio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „IBCA trobos“ v. A. G., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-493/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-493/2012">3K-3-493/2012</a>, konstatuota, kad žalą sudaro nepatenkintų kreditorių reikalavimų dalis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „AK baldai“ v. E. G. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-496/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-496/2013">3K-3-496/2013</a>, nurodyta, kad žalą lemia patys kreditoriai. Kasatoriaus nuomone, tokio pobūdžio bylose žala turėtų būti pripažįstama tik ta kreditorių reikalavimų dalis, kuri yra nepatenkinta, o vadovas turi būti atsakingas tik už tą žalą, kuri atsirado dėl jo neteisėtų veiksmų. Teismas kiekvieną kartą turėtų vertinti, kurie kreditorių reikalavimai yra atsiradę dėl neteisėtų įmonės vadovo veiksmų. Pripažįstant, kad visi patvirtinti kreditorių reikalavimai yra žala, kurią turi atlyginti įmonės vadovas, būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, nes įmonės vadovas būtų priverstas atlyginti žalą, už kurios atsiradimą nebūtų atsakingas. Be to, vadovas turėtų atsakyti tik už tą kreditoriams padarytą žalą, kuri yra atsiradusi iki bankroto bylos iškėlimo, nes po bankroto bylos iškėlimo vadovo neteisėti veiksmai yra nutraukiami, vadovo pareiga kreiptis į teismą pasibaigia, todėl už po bankroto bylos iškėlimo atsiradusius kreditorių reikalavimus, vadovas negali būti atsakingas, nes nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nurodė, kad 2008 metų pabaigoje pradelsti įmonės įsipareigojimai buvo 1 940 603,57 Lt, tačiau Kauno apygardos teismas, 2010 m. birželio 2 d. priimdamas nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo, konstatavo, kad nutarties priėmimo dieną pradelstų įmonės įsipareigojimų suma siekė 1 923 216,63 Lt. Taigi darytina išvada, kad nuo 2009 metų pradžios iki bankroto bylos iškėlimo įmonės skolos nedidėjo, netgi šiek tiek sumažėjo. Vadinasi, tai, kad įmonės vadovas nesikreipė į teismą su pareiškimu iškelti bankroto bylą įmonei, kreditoriams nepadarė jokios žalos. Iškėlus bankroto bylą, Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 2 d., 2011 m. birželio 16 d., 2011 m. rugpjūčio 5 d., 2011 m. rugsėjo 13 d., 2011 m. spalio 3 d., 2011 m. lapkričio 30 d., 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. vasario 29 d. nutartimis buvo patvirtinti kreditorių 2 812 413,16 Lt reikalavimai, tačiau bylą nagrinėję teismai nesiaiškino, kokiu būdu ir kokiais laikotarpiais susiformavo bendrovės skolos kreditoriams nuo 2009 metų pradžios iki bankroto bylos iškėlimo ir po bankroto bylos iškėlimo. Kasatorius įrodinėjo, kad didžiausios skolos atsirado po to, kai lizingo bendrovės ir bankai nutraukė sutartis su įmone ir pareikalavo atlyginti su tuo susijusius nuostolius bei prieš terminą grąžinti suteiktas paskolas. Kreditorių reikalavimai byloje buvo tikslinami, nes UAB „Swedbank lizingas“ byloje kelis kartus tikslino savo reikalavimus, visi lizingo bendrovės nuostoliai paaiškėjo tik po to, kai buvo parduotos grąžintos transporto priemonės. Šių nuostolių dydžiui bankroto bylos iškėlimas ar neiškėlimas neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos. Neatsižvelgiant į tai, ar atsakovas būtų kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo 2009 metais, ar tai būtų padaręs vėliau, nuostolių dydis ar bankų reikalavimai po to, kai buvo nutrauktos su bendrove sudarytos sutartys, UAB „Reina“ bankroto byloje nebūtų pasikeitę. Apeliacinės instancijos teismo nurodyta reikalavimų suma atsirado ne dėl to, kad nuo 2009 metų toliau vykdė veiklą ir sudarinėjo sandorius, prisiėmė naujus įsipareigojimus, tokių sandorių nebuvo. Tiek įmonė, tiek jos vadovas elgėsi sąžiningai prieš kreditorius ir įmonės įsipareigojimų laikotarpiu nuo 2009 metų pradžios iki bankroto bylos iškėlimo nedidino. Kreditorių reikalavimai didėjo dėl objektyvių, nuo atsakovo ir įmonės nepriklausančių veiksnių, t.y. dėl to, kad bankai nutraukė sutartis ir paprašė grąžinti paskolas prieš terminą, taip pat dėl to, kad po sutarčių nutraukimo pradėjo aiškėti lizingo bendrovių nuostoliai.

Dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismai nenustatinėjo visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, nevertino byloje esančių įrodymų, paneigiančių atsakovo kaltės prezumpciją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra pabrėžęs, kad, sprendžiant įmonės vadovo atsakomybės klausimą, privaloma nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas. Asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė prieš kreditorius bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu teismų praktikoje nėra plačiai taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-130/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-130/2011">3K-3-130/2011</a>). Įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo veikti išimtinai įmonės interesais ir pan. Ar įmonės administracijos vadovas vykdo įstatyme nurodytas pareigas, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Įmonės vadovas privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. J. J. v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-266/2006; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-19/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-19/2012">3K-3-19/2012</a>; 2013 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vilkablauzdės lentpjūvė“ v. A. U., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NC8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-64/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-64/2013">3K-3-64/2013</a>). Tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Įmonės administracijos vadovo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškinį pareiškęs asmuo neprivalo jos įrodinėti. Bendrovės vadovas gali šią prezumpciją paneigti, pateikdamas įrodymus, kurie patvirtintų, kad jo kaltės nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vajalio medienos gaminiai“ v. R. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-228/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-228/2011">3K-3-228/2011</a>). Kasatorius pirmosios instancijos teismui teikė įrodymus (susirašinėjimus su kreditoriais, reikalavimus skolininkams ir kt.), paneigiančius jo kaltę dėl žalos atsiradimo, tačiau teismai šių įrodymų nevertino, nepasisakė dėl kasatoriaus kaltės paneigimo, formaliai konstatavo, kad kasatorius laiku nesikreipė į teismą, todėl pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą. Teismai taip pat nenustatinėjo priežastinio ryšio tarp kreditorių patirtos žalos ir kasatoriaus delsimo pateikti pareiškimą teismui. Nutraukus lizingo sutartis, atitinkamai sumažėjo ir turto masė UAB „Reina“ balanse; įmonė po 2009 metų pradžios neprisiėmė jokių naujų įsipareigojimų, nesudarinėjo naujų sutarčių, neužsakinėjo naujų paslaugų, kurios vėliau nebūtų įvykdytos ir dėl to būtų padidėję bendrovės įsipareigojimai kreditoriams. Priešingai, kasatorius, kaip įmonės vadovas, dėjo visas pastangas tardamasis su kreditoriais dėl galimų atidėjimų, atsiskaitymų ir pan.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl įmonės nemokumo. Įmonės nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, jog įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio vertės pakaktų įsipareigojimams vykdyti, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDQvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-204/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-204/2012">3K-3-204/2012</a>). Taigi, faktinis įmonės nemokumas nustatomas pagal byloje esančių įrodymų visumą, tiriant faktines aplinkybes pagal teismams pateiktus įmonės finansinių balansų duomenis. Nagrinėjamoje byloje įmonei iškėlus bankroto bylą, paskyrus administratorių, šiam nebuvo perduoti kai kurie esminiai buhalteriniai dokumentai (2008, 2009, 2010 metų didžiosios knygos), pagal kuriuos įprastai yra nustatomi pradelsti įmonės įsipareigojimai konkrečiu laiku. Pareigą tai padaryti pagal įstatymą turėjo įmonės valdymo organas (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas), kasatoriui šios imperatyviosios prievolės neįvykdžius, administratorius negalėjo pateikti teismams visų pradelstų įsipareigojimų dydį pagrindžiančių dokumentų, todėl buvo sudėtinga nustatyti tikslų įmonės tapimo nemokia momentą. Byloje surinkta daug įrodymų apie įmonės finansinę būklę nuo 2007 metų: vienas pagrindinių įrodymų, kuriuo teismai pagrįstai rėmėsi spręsdami dėl įmonės mokumo ar nemokumo, – tai įmonės balansas, iš kurio galima spręsti apie įmonės finansinę būklę. Jau 2008 metais BUAB „Reina“ turto vertė buvo beveik tokia pat kaip ir per vienus metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai. Nepaskirstytas nuostolis taip pat buvo panašaus dydžio. Turto vertė, palyginti su 2007 metais, sumažėjo daugiau kaip milijonu litų, pradelsti įmonės įsipareigojimai realiai sudarė 1 940 603,57 Lt. Kitaip tariant, jau 2008 metais įmonė negalėjo arba buvo akivaizdu, kad artimiausiu metu nebegalės atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Be to, įmonės nemokumą, itin prastą finansinę būklę, įsipareigojimų savo kreditoriams nevykdymą 2008 metų pabaigoje–2009 metų pradžioje teismo posėdžio metu pripažino ir kasatorius, kuris nurodė, kad 2009 metų pradžioje perdavė įmonės transporto priemones lizingo bendrovei, o tai reiškė, jog įmonė negalėjo toliau vystyti veiklos ir vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Nepaisant to, kad su kreditoriais atsiskaitymai nevykdyti, įmonės nemokumo metu su įmone susijusiems subjektams buvo mokamos didelės pinigų sumos.

Dėl nuostolių dydžio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-130/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-130/2011">3K-3-130/2011</a>, nurodyta, kad nustatant žalos dydį turį būti vertinama ne išaugusi skola konkrečiam kreditoriui, bet bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku. Taigi įmonei ir kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, kad skola konkrečiam kreditoriui gali būti ir padidėjusi, ir sumažėjusi. Iš byloje pateiktos BUAB „Reina“ bankroto administratoriaus parengtos lentelės „Trečios eilės kreditorių kreditorinių reikalavimų susidarymo suvestinė“ matyti, kad dauguma kreditorių reikalavimų atsirado nuo 2008 metų pabaigos iki 2009 metų pradžios, dalis kreditorių reikalavimų atsirado tuo metu, kai įmonės vadovas ir savininkas jau turėjo objektyvią pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Kasatoriaus argumentai, kad kreditorių reikalavimai, kurių suma iš jo priteista, atsirado po bankroto bylos iškėlimo, nepagrįsti, nes kasatorius tapatina sąvokas „pradelsti įmonės įsipareigojimai“ ir „kreditorių reikalavimai“; tai, kad bankroto bylos iškėlimo metu nebuvo suėję kai kurių įsipareigojimų vykdymo terminai, nereiškia, jog skolos neegzistuoja. Ieškovo teigimu, pradelsti įsipareigojimai bankroto bylos iškėlimo dieną gali skirtis nuo bankroto byloje patvirtintų reikalavimų, t. y. šie gali būti didesni, nes iškėlus bankroto bylą suskaičiuojamos visos įmonės skolos, apimančios ne tik bankroto iškėlimo dieną esančias uždelstas skolas, bet ir skolas, kurių mokėjimo terminai dar nėra suėję. Įmonės vadovas, turėjęs, bet neįvykdęs pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, laikytinas atsakingu už visas skolas, net ir tas, kurių mokėjimo terminai bankroto bylos iškėlimo metu nebuvo suėję. Apeliacinės instancijos teismas į šias aplinkybes atsižvelgė, todėl, nustatydamas sumą, kuria padidėjo įmonės įsipareigojimai, vadovavosi bankroto byloje patvirtintais kreditorių reikalavimas, neapsiribodamas skolomis, kurių mokėjimo terminai bankroto bylos iškėlimo dieną buvo suėję.

Dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų. Kasatoriui nevykdžius pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo įmonės vadovo neteisėtus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai šioje byloje vadovavosi atsakingo asmens kaltės prezumpcija. Nors kasatorius pateikė jo kaltę neva paneigiančius įrodymus, tačiau byloje surinktų įrodymų visuma įrodo, kad tariamos derybos su kreditoriais iš esmės buvo formalaus pobūdžio, inicijuotos tam, kad būtų galima atidėti mokėjimo terminus, išvengti sutarčių nutraukimo ir pan., tačiau realios naudos nei pačiai įmonei, nei jos kreditoriams toks kasatoriaus elgesys nesuteikė. Bylą nagrinėję teismai, nustatydami priežastinį ryšį, pagrįstai konstatavo, kad jei kasatorius būtų tinkamai vykdęs jam įstatyme nustatytas pareigas, nebūtų atsiradę naujų skolų, dėl palūkanų, delspinigių skaičiavimo už uždelstą atsiskaityti laiką nebūtų didėjusios ankstesnės skolos, įmonės turtas būtų mažiau nusidėvėjęs, todėl ir žala būtų buvusis mažesnė. Be to, tokiu atveju nebūtų buvę neteisėtų kasatoriaus veiksmų, todėl jam nebūtų taikoma civilinė atsakomybė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įmonės vadovo atsakomybės ir įmonės nemokumo

Juridinio asmens vadovui nevykdant ar netinkamai vykdant jo kompetencijai priskirtas pareigas, jam, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Tam, kad juridinio asmens vadovui būtų galima taikyti civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų, ir neteisėtus veiksmus. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė.

Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). ĮBĮ nėra tiesiogiai įvardyta konkretaus termino, per kurį, atsiradus bankroto bylos iškėlimo pagrindams, įmonės vadovas privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, įmonės vadovas, esant šios teisės normos dispozicijoje nurodytoms sąlygoms, privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad administracijos vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Ondubalt“ v. T. N., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-344/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-344/2014">3K-3-344/2014</a>).

ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintas pagrindinis bankroto bylos iškėlimo pagrindas – įmonės nemokumas. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas, įmonės nemokumas tai – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir ankščiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytinas būtent šioje normoje įtvirtintas apibrėžimas.

Lietuvos teismų praktikoje pažymėta, kad įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Bankroto proceso pirmajame etape, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo (nemokumo), prioritetas turėtų būti teikiamas reabilitaciniam tikslui. Dėl to bankroto byla įmonei turi būti keliama, kai, teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo atsakovui kilo 2009 metų pradžioje, t. y. po to, kai UAB „Swedbank lizingas“ 2009 m. sausio 5 d. vienašališkai nutraukė lizingo sutartis ir dėl to buvo atsiimtos transporto priemonės. Būtent nuo to momento įmonės vadovas suprato, kad įmonė, neturėdama šių transporto priemonių, negalės tęsti įprastinės ūkinės komercinės veiklos –krovinių pervežimo ir teikti su tuo susijusių paslaugų, o įmonės mokumo nebepavyks atkurti. Tokią išvadą teismai grindė 2008 ir 2009 metų įmonės balansų vertinimu, trečios eilės kreditorių reikalavimų susidarymo suvestine, kitomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais bei paties įmonės vadovo parodymais. Kasatorius teigia, kad teismai, nustatinėdami nemokumo momentą, nuo kurio bendrovės vadovui atsiranda pareiga iškelti bankroto bylą, netinkamai vertino įrodymus, nepagrįstai trumpalaikius įsipareigojimus (mokėtinas sumas per 1 metus) prilygino pradelstiems įsipareigojimams. Nors kasatorius pagrįstai teigia, kad įmonė nemokia ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme laikytina tik tada, kai jos pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, tačiau nepagrindžia, kokias konkrečiai aplinkybes teismai vertino ir kokių ne. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai neduoda pagrindo daryti išvadą, jog bylą nagrinėję teismai netinkamai nustatė pareigos iškelti bankroto bylą atsiradimo momentą.

Dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų

Minėta, kad bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti ne tik neteisėtus atsakovo veiksmus, bet ir padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Bendrovės vadovo ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja, vien įmonės vadovo neteisėtos veikos nepakanka jo civilinei atsakomybei. Bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas tokio pobūdžio bylose nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą.

Kasatorius teigia, kad tokio pobūdžio bylose žala turėtų būti pripažįstama tik ta kreditorių reikalavimų dalis, kuri yra nepatenkinta, o vadovas turi būti atsakingas tik už tą žalą, kuri atsirado dėl jo neteisėtų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nustatant žalos, kilusios dėl įmonės vadovo laiku nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, dydį yra vertinama ne apskritai bendra įmonės skolų apimtis, o konkreti skolų suma, išaugusi būtent dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku.

Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-130/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-130/2011">3K-3-130/2011</a>; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-19/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-19/2012">3K-3-19/2012</a>). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Rita“ v. R. G. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-321/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-321/2014">3K-3-321/2014</a>).

Nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad atsakovas pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidė iškart po to, kai UAB „Swedbank lizingas“ 2009 m. sausio 5 d. pranešė UAB „Reina“ vienašališkai nutraukiąs lizingo sutartis, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai. Tai reiškia, kad teismas turi nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo iškart po lizingo sutarčių nutraukimo, tada – 2010 m. birželio 2 d., kai Kauno apygardos teismas priėmė nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Reina“. Nustačius šių dydžių skirtumą bus galima konstatuoti, kokio dydžio nuostolius įmonė patyrė dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. kokio dydžio nuostolius su atsakovo neteisėtu neveikimu sieja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys. Nustačius nuostolių, atsiradusių dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, dydį teismas galės konstatuoti, kokio dydžio žalą ieškovui turi pareigą atlyginti atsakovas. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad vadovo atlygintinos žalos dydis turi būti nustatinėjamas konkrečioje byloje vertinant nustatytų aplinkybių visumą bei atsižvelgiant į civilinės atsakomybės instituto esmę. Įmonės vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų dydžiui, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Nuotekų priežiūra“ v. R. B. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-453/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-453/2014">3K-3-453/2014</a>). Konstatuotina, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas žalos dydį nustatė netinkamai taikydamas proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo ir materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės sąlygas, žalą ir priežastinį ryšį.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad vadovas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo, o ne už visus nepatenkintus reikalavimus bankroto byloje. Kaip buvo minėta, įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygas, taip pat ir bankroto bylose, turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis), tačiau aktyvus teismo vaidmuo tokiose bylose lemia, kad tais atvejais, kai teismui nepateikiami duomenys apie įmonės turtinę padėtį arba jų nepakanka įmonės nemokumo (mokumo) faktui konstatuoti, teismas turi teisę imtis iniciatyvos rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Tais atvejais, kai teismui savo iniciatyva nepavyksta gauti naujausių duomenų apie įmonės turtinę padėtį, teismas turi pagrindą mokumą ar nemokumą nustatyti pagal vėliausius prieinamus viešus duomenis apie įmonės turtinę padėtį.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas žalos dydį, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog didžiausias kreditorius byloje buvo UAB „Swedbank lizingas“, kurio reikalavimai byloje sudaro beveik trečdalį visų kreditorių reikalavimų; šis kreditorius sutartis su UAB „Reina“ nutraukė tik 2009 metų pradžioje (sausio 5 d.), tuo metu įmonės pradelsti įsipareigojimai siekė tik 148 049,28 Lt. Didžiausios pradelstos sumos šiam kreditoriui susidarė dėl lizingo sutarčių nutraukimo, kreditoriui pareikalavus iš įmonės atlyginti nuostolius, kurie susidarė pardavus grąžintą turtą ir atsirado jau po bankroto bylos iškėlimo. Taigi, kasatorius teigia, kad lizingo sutarčių kaina ir kreditorių reikalavimų padidėjimas, kylantis iš šių sutarčių jau iškėlus bankroto bylą, nepriskirtinas jo veiksmais padarytai žalai. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo kasatoriaus argumentu. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs, kad UAB „Reina“ bankroto byloje yra patvirtintų 2 812 413,16 Lt kreditorių reikalavimų, ir palyginęs su 2008 m. pradelstų įsipareigojimų dydžiu, t. y. 1 940 603,57 Lt, sprendė, kad ieškovo įmonės skolos iki bankroto bylos iškėlimo didėjo. Remdamasis tuo, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad dėl neteisėto atsakovo L. V. neveikimo, t. y. pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo neįvykdymo, UAB „Reina“ ir jos kreditoriai patyrė žalą, kurią pagal teisinį reglamentavimą turi atlyginti atsakovas L. V., kaip UAB „Reina“ vadovas. Teismas konstatavo, kad atsakovo L. V. neteisėtą neveikimą ir UAB „Reina“ padarytą žalą sieja akivaizdus priežastinis ryšys. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ši teismo išvada nepagrįsta nei byloje esančiais įrodymais, nei teisės normų aiškinimu. Didesnis bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų dydis nei neteisėto neveikimo metu egzistavęs pradelstų įsipareigojimų dydis per se nereiškia, kad šis skirtumas yra įmonės vadovo neteisėtu neveikimu (nesikreipimu dėl bankroto bylos iškėlimo) padaryta žala įmonei ir jos kreditoriams. Minėta, kad neteisėtas neveikimas priežastiniu ryšiu yra susijęs su tokio dydžio žala, kokia atsirado dėl šio neveikimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, nustačius, koks buvo pradelstų įsipareigojimų santykis laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2010 m. birželio 2 d. ir kiek tuo laikotarpiu padidėjo įmonės įsipareigojimai kreditoriams, ar atsirado naujų kreditorių bus galima spręsti dėl atsakovo civilinės atsakomybės apimties.

Taigi teismams, vertinusiems vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentą, sprendus, kad pareiga atsirado po lizingo sutarčių su UAB „Swedbank lizingas“ nutraukimo, šio momento ieškovui neginčijant kasacine tvarka, o atsakovui neįrodžius jo netinkamo nustatymo, darytina išvada, kad visa žala, kylanti iš lizingo sutarčių, nepriskirtina vadovo veiksmais padarytai žalai, nes nėra susijusi priežastiniu ryšiu su jo neteisėtu neveikimu delsiant inicijuoti bankroto bylą. Įmonės vadovas turėtų atsakyti už iš lizingo sutarčių nevykdymo kilusią žalą, tik jei pats sutarčių nevykdymas būtų vėlavimo iškelti bankroto bylą padarinys arba būtų savarankiškai nustatyta civilinė atsakomybė dėl CK 2.87 straipsnio pažeidimo.

Kiti kasacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir materialiosios teisės normas dėl civilinės atsakomybės sąlygų, todėl liko nenustatytos bylai išspręsti teisiškai reikšmingos aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, konstatuotinas pagrindas naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas negali pašalinti nustatytų pažeidimų (CPK 359 straipsnio 4 dalis), nes ginčui išspręsti būtina tirti ir vertinti įrodymus, nustatinėti faktines bylos aplinkybes, todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina tam pačiam apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 53,34 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, tai kasacinis teismas nesprendžia klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 27 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Dalia Vasarienė

Donatas Šernas