Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, turto išreikalavimo iš svetimo valdymo ir žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-293/2012

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 21.4.1.2; 21.6; 30.6; 41; 45.6; 46 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Rudėnaitės ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. Š. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams J. Š., Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos procesinių teisių perėmėja), trečiasis asmuo VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, turto išreikalavimo iš svetimo valdymo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjama dėl patalpų ir žemės sandorių pripažinimo negaliojančiais, Butų privatizavimo įstatymo normų, restitucijos, ieškinio senaties taikymo.

Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašė: 1) pripažinti negaliojančia 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos Vilniaus miesto valdybos ir atsakovės J. Š., dalį, kuria J. Š. iš Vilniaus miesto valdybos įsigijo 31,36 kv. m ploto kambarį ir 83,50 kv. m rūsį, esančius Vilniuje, (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti negaliojančiu 1996 m. balandžio 3 d. susitarimą, sudarytą Vilniaus miesto valdybos ir atsakovės J. Š. dėl sutarties sąlygų pakeitimo, kuriuo J. Š. 1992 m. gruodžio 18 d. įgytos gyvenamosios patalpos buvo pakeistos 30/100 namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dalimi, bei jai buvo parduotas ūkinis pastatas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini); 3) pripažinti negaliojančia 1998 m. lapkričio 9 d. pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir atsakovės J. Š., dalį, kuria J. Š. įsigijo iš valstybės 269 kv. m ploto žemės sklypą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini); 4) priteisti iš atsakovės J. Š. valstybei 436 403,36 Lt (236 403,36 Lt už neteisėtai įsigytą papildomą gyvenamąjį plotą ir 200 000 Lt už ūkinį pastatą); 5) grąžinti valstybei 269 kv. m ploto žemės sklypą ir 83,50 kv. m rūsį, esančius Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad atsakovės motinai S. T. buvo suteiktas dviejų kambarių 41,06 kv. m bendro gyvenamojo ploto butas Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8-4, o atsakovė buvo nuomininkės šeimos narė; ji 1992 m. vasario 5 d. pateikė prašymą privatizuoti dviejų kambarių butą su rūsiu Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8-4, kartu pageidavo pirkti pagalbines patalpas ir palėpę, esančius name Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8-6. 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė J. Š. privatizavo trijų kambarių 72,42 kv. m butą su rūsiu Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8-4, nors, minėta, nuomojo dviejų kambarių 41,06 kv. m butą. Ieškovo teigimu, 31,36 kv. m ploto patalpos, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8-6, nebuvo suteiktos buto Nr. 4 nuomininkams, todėl ginčijama sutartimi J. Š. privatizavo didesnį nei priklausė plotą, taip buvo pažeistos Butų privatizavimo įstatymo (toliau – BPĮ) 4 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 4 punkto nuostatos. Anot ieškovo, 83,50 kv. m patalpos nebuvo atsakovės J. Š. ir jos šeimos nuomojamo buto priklausinys. Vilniaus miesto valdybos ir atsakovės J. Š. 1996 m. balandžio 3 d. susitarimas pakeisti 1992 m. gruodžio 18 d. sutartį taip, kad vietoje atsakovės privatizuoto trijų kambarių 72,42 kv. m ploto buto įsigyjama namo 30/100 dalis, ūkinis pastatas, plane pažymėtas indeksu 4I1/p, ir rūsys, ieškovo vertinimu, reiškia, jog pakeistas ne tik privatizuotas objektas, bet ir įsigytas naujas turtas – gyvenamosios paskirties pastatas, pažymėtas žyma 4I1/p, nors ir įvardytas kaip ūkinis, tačiau tokia šio pastato paskirtis neatitinka inventorizacijos dokumentų duomenų. Atsakovė, privatizavusi butą (duomenys neskelbtini) g. 8-4, pagal BPĮ 4 straipsnio 4 punktą nebeturėjo teisės privatizuoti kito gyvenamojo namo. Be to, BPĮ nenustatyta teisės keisti privatizavimo sutarties sąlygas, susitarimas pakeisti privatizuotą objektą į kitą, ieškovo vertinimu, turi tikslą, priešingą valstybės ir visuomenės interesams, nes taip atsakovė siekė įsigyti didesnį žemės sklypą komerciškai patrauklioje vietoje (1964 m. CK 48 straipsnis). Ieškovas nurodė, kad 1998 m. lapkričio 9 d. pirkimo–pardavimo sandoris, kuriuo atsakovė J. Š. įsigijo 590 kv. m ploto valstybinės žemės sklypą Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8, pažeidžia Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 „Dėl Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos“ 7.1.1.1 ir 7.1.1.2 punktų nuostatas. Ieškovo teigimu, restitucijos taikymo aspektu atsakovė J. Š. laikytina nesąžininga įgijėja, todėl privalo atlyginti didžiausią turto vertę ir grąžinti neteisėtai įgytą turtą. Anot ieškovo, teisėtai valdydama 41,06 kv. m butą, atsakovė galėjo pirkti 321 kv. m valstybinės žemės, todėl, įgijusi 590 kv. m, įpareigotina grąžinti valstybei 269 kv. m žemės sklypą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. birželio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad savarankišku nuomos sutarties dalyku pagal 1964 m. CK 324 straipsnį negalėjo būti kambario dalis arba kambarys, susiję su kitu kambariu bendru įėjimu (pereinamieji kambariai), taip pat pagalbinės patalpos (virtuvės, koridoriai, sandėliukai). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovės motinos nuomojamą gyvenamąjį plotą sudarė ir pagalbinės patalpos: koridorius, skirtas įeiti iš lauko į butą, plane pažymėtas indeksu 4-1 (1,75 kv. m), virtuvė, pažymėta indeksu 4-2 (12,68 kv. m), tualetas, pažymėtas indeksu 4-3 (0,79 kv. m), vonia, pažymėta indeksu 4-4 (3,04 kv. m). Teismas sprendė, kad nuomos sutarties sudarymo 1970 m. metu ginčo butą sudarė 41,06 kv. m gyvenamasis plotas ir 18,26 kv. m pagalbinės patalpos; iš viso 59,32 kv. m bendro naudingojo ploto. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto Lenino rajono LDT VK 1986 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 238 butui Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8-4, buvo priskirta kaip pagalbinė patalpa negyvenamojo buto Nr. 6 virtuvė, kuri buvo 12,31 kv. m ploto (9,55 kv. m ir 2,70 kv. m jos tamsus sandėliukas), plane pažymėti indeksais 4-7 ir 4-8. Remdamasis gyvenamojo namo, buto techninio paso, parengto 1992 m. balandžio 14 d. (iki patalpų privatizavimo) duomenimis, teismas padarė išvadą, kad atsakovė J. Š. buto privatizavimo 1992 m. gruodžio 18 d. metu teisėtai naudojosi 72,42 kv. m patalpomis ir turėjo teisę jas privatizuoti (BPĮ 4 straipsnis). Teismas nenustatė, kad atsakovė būtų įgijusi visą 83,50 kv. m rūsį, kuris yra namo priklausinys. Teismo vertinimu, atsakovei J. Š. priklauso atitinkama rūsio dalis, todėl nėra pagrindo valstybei grąžinti visą 83,50 kv. m rūsį. Teismas nepripažino negaliojančiu ginčijamo 1996 m. balandžio 3 d. susitarimo, nes, teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, jog susitarimo dalis dėl sąvokų iš „buto“ pakeitimas į „namo dalį“ yra sandoris, turintis tikslą žinomai priešingą valstybės ir visuomenės interesams, bei tai, kad sandėliuko privatizavimas buvo kito gyvenamojo namo (buto) privatizavimas. Teismas sprendė, kad įstatymo nebuvo draudžiama bendru šalių susitarimu pakeisti sutarties sąlygas. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad ūkinis pastatas (sandėliukas kurui laikyti) yra antraeilis daiktas, gyvenamojo namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8, priklausinys, jis nėra kita savarankiška patalpa, kurią būtų draudžiama privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Netenkinęs nurodytų reikalavimų, teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ir reikalavimo pripažinti negaliojančia ginčijamą 1998 m. lapkričio 9 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties dalį. Teismas pažymėjo, kad 1998 m. lapkričio 9 d. valstybinės žemės (miško) pirkimo–pardavimo sutartis, kuria atsakovė J. Š. nusipirko 590 kv. m ploto žemės sklypą, buvo sudaryta Vilniaus m. valdybos 1998 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1034V pagrindu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 „Dėl valstybinių žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ ir juo patvirtinta Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarka. Nurodęs, kad ieškovo teisės į ieškinį ginti viešąjį interesą atsiradimo diena šioje byloje laikytina 2005 m. lapkričio 30-oji, kai jam buvo pateiktas L. A. prašymas, teismas sprendė, jog ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus, 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 5 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies: 1) pripažino negaliojančia 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl neteisėtai atsakovės J. Š. asmeninės nuosavybės teise įgytų 12,31 kv. m ploto buto patalpų, plane pažymėtų indeksais 4-7 ir 4-8, esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8, priteisė iš J. Š. į Vilniaus miesto savivaldybės biudžetą neteisėtai įgytų 12,31 kv. m patalpų vidutinę rinkos vertę – 62 090 Lt; 2) pašalino iš 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties teiginį apie rūsio, plane pažymėto indeksu R1-3, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8, privatizavimą; 3) pripažino negaliojančiu atsakovės J. Š. ir Vilniaus miesto savivaldybės 1996 m. balandžio 3 d. susitarimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų pakeitimo, grąžino šalis į ankstesnę padėtį: įpareigojo J. Š. grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise 60 kv. m pastatą, plane pažymėtą indeksu 4I1/p, esantį žemės sklype Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8, o šią įpareigojo grąžinti J. Š. pastarosios už nurodytą pastatą sumokėtus 20,47 Lt; 4) pripažino negaliojančia atsakovės J. Š. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. lapkričio 9 d. sudarytą 590 kv. m ploto valstybinės žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8, pirkimo–pardavimo sutartį, grąžino šalis į ankstesnę padėtį: įpareigojo J. Š. grąžinti valstybei šį sklypą, o Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos – grąžinti atsakovei J. Š. 1527,24 Lt, sumokėtų už nurodytą žemės sklypą. Pasisakydama dėl buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8-4, privatizavimo, kolegija nurodė, kad butas privatizavimo (1992 m. gruodžio 18 d.) metu buvo vienas iš šešių butų daugiabučiame gyvenamajame name (pažymėtas žyma 1A1/p) Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8. Vilniaus miesto tarybos vykdomojo komiteto 1988 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 306 namas įrašytas į 1998 m. sudarytą kompleksiškai remontuotinų gyvenamųjų namų sąrašą, ketinant jo gyventojus iškeldinti. Nurodžiusi, kad byloje nepateikta įrodymų, kaip ir kada buvo iškeldinami gyventojai, bei atsižvelgusi į tai, jog, garantinių raštų registravimo žurnalo duomenimis, atsakovės J. Š. šeima į kitas gyvenamąsias patalpas turėjo išsikelti 1990 m. kovo 30 d. ir grįžti po remonto į to paties namo butą Nr. 1, o buto Nr. 14 gyventojai turėjo išsikelti 1999 m. kovo 23 d., kolegija sprendė, kad galima pagrįsta prielaida, kad gyventojų iškeldinimas vyko 1990 m. pradžioje. Kolegija nustatė, kad iš namo neišsikėlė tik atsakovės šeima, namas nebuvo remontuotas; kad 1992 m. vasario 5 d. pareiškimu Vilniaus miesto valdybai atsakovė J. Š. pageidavo pirkti dviejų kambarių butą Nr. 4 su rūsiu daugiabučiame name, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8, pagalbines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) g. 8-6, ir namo palėpę, o ginčijama 1992 m. gruodžio 18 d. sutartimi privatizavo trijų kambarių 72,42 kv. m butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8-4, ūkinius pastatus ir rūsį (R), sumokėdama iš viso 17 759 rub., iš jų 2166 rub. sumokėjo grynaisiais, likusią dalį – valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis. Kolegija nurodė, kad iš byloje esančių parduodamo turto kainos nustatymo dokumentų matyti, jog J. Š. 17 759 rub. sumokėjo tik už butą, kitų patalpų kaina nenustatyta, rūsio ir ūkinių pastatų ploto nenurodyta, ūkiniai pastatai neidentifikuoti. Kolegija, remdamasi buto, inventorizuoto 1992 m. balandžio 14 d., techninės apskaitos bylos duomenimis, nustatė, kad atsakovė privatizavo daugiabučio gyvenamojo namo patalpas, pažymėtas indeksais 4-1, 4-2, 4-3, 4-4, 4-5, 4-6, 4-7 ir 4-8 (4-5; 4-6; 4-7 – kambariai), o remdamasi kitais byloje esančiais įrodymais, nustatė, jog patalpos, pažymėtos indeksais 4-7 ir 4-8, iki privatizavimo priklausė šio namo butui Nr. 6 (indeksai 6-2 ir 6-6). Kolegija nurodė, kad iš VĮ Registrų centro gautos Namų valdos techninės apskaitos bylos duomenų, užfiksuotų 1984 m. gegužės 6 d., matyti, jog nėra šių patalpų ir buto Nr. 4 tiesioginio, konstrukcinio ryšio, juos skyrė vientisa kapitalinė siena. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Namų valdos techninės apskaitos bylos 93 lape esančiame plane buto Nr. 6 dviejų patalpų indeksai 6-2 ir 6-8 perbraukti, virš jų užrašyti indeksai 4-7 ir 4-8, ir nėra duomenų apie šių pakeitimų laiką ir jų įregistravimo faktą. Kadangi šie patalpų indeksai sutampa su atsakovės J. Š. privatizuotų patalpų indeksais ir priskirti butui Nr. 4, tai kolegija sprendė turinti pagrindą daryt pagrįstai prielaidai, kad tokie pakeitimai susiję su atsakovės buto privatizavimu ir padaryti jos naudai. Kolegija nustatė, kad rūsys (R), kurio bendras plotas 83,50 kv. m, susideda iš trijų patalpų, pažymėtų indeksais R-1, R-2 ir R-3. Kolegija konstatavo, kad iki buto privatizavimo pagrindinė buto Nr. 4 nuomininkė atsakovės motina S. T. kartu su šeimos nariais nuomojo gyvenamąją patalpą, susidedančią iš 41,06 kv. m buto, kurio tiksli charakteristika pateikiama Gyvenamosios patalpos pase, nuomininkės ir 11-osios namų valdybos 1970 m. gruodžio 10 d. sudarytoje gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje. Buto pase nurodyta, kad išnuomota gyvenamoji patalpa yra (duomenys neskelbtini) g. 8-4, kurią sudaro du 41,06 kv. m bendro ploto kambariai – 12,30 kv. m ir 28,76 kv. m, o virtuvė – bendra (jos plotas nenurodytas), bute yra krosnis, vandentiekis, kanalizacija, elektros apšvietimas. Bute gyveno ir jame buvo registruoti atsakovės du vaikai ir vyras, iš viso 5 asmenys, nuomos mokestis buvo skaičiuojamas už 41,06 kv. m plotą. Kolegija pažymėjo, kad iš Namų valdos techninės apskaitos byloje esančios pastatų vidaus plotų eksplikacijos matyti, jog butą Nr. 4 sudarė ne tik du kambariai, kurių bendras plotas 41,85 kv. m (paklaida 0,79 kv. m), bet ir koridorius, vonia, virtuvė, tualetas ir vonia (indeksai 4-1, 4-2, 4-3, 4-4, 4-5 ir 4-6). Šie duomenys užfiksuoti 1984 m. birželio 5 d., kitokių pakeitimų nėra. Analizuodama namo (duomenys neskelbtini) g. 8 inventorizacinius duomenis, kolegija nustatė, kad bendra virtuvė, kuria buto nuomos pagrindais naudojosi ir atsakovės J. Š. šeima, žymima indeksu 4-2 ir yra 12,68 kv. m ploto, virtuvės patalpų zonoje įsiterpęs tualetas (0,79 kv. m ploto, indeksas 4-3) ir vonia (3,04 kv. m ploto, indeksas 4-4), šalia virtuvės yra koridorius (1,75 kv. m ploto, indeksas 4-1), taigi bendro naudojimo patalpų plotas – 18,26 kv. m. Kolegija sprendė, kad virtuvės, sanitarinio mazgo, vonios ir koridoriaus patalpos faktiškai skirtos naudotis tik butui Nr. 4, neturi (neturėjo) funkcinio ryšio su kitais butais, jų neaptarnavo, todėl visos šios patalpos susijusios su pirmiau nurodytais dviem kambariais, skirtos jiems aptarnauti ir sudaro vieną atskirą butą. Byloje nepaneigus, kad visomis šiomis patalpomis kaip kambarių priklausiniais naudojosi atsakovės J. Š. šeima nuomos sutarties pagrindu, nors joje ir nurodyta tik dviejų gyvenamųjų kambarių nuoma, J. Š. ir jos šeima, kaip teisėti naudotojai, turėjo teisę butą Nr. 4 privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis, t. y. privatizuoti du kambarius (indeksai 4-5 ir 4-6), virtuvę, sanitarinį mazgą, vonią ir koridorių (indeksai 4-1, 4-2, 4-3 ir 4-4), iš viso 60,11 kv. m ploto butą (1964 m. CK 324 straipsnis, Butų kodekso 53 straipsnis, BPĮ 4 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo Taisyklių 1.1 punktas, CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Kolegija padarė išvadą, kad atsakovė, privatizuodama ne 60,11 kv. m, bet 72,42 kv. m butą, neteisėtai įsigijo 12,31 kv. m. Kolegija vertino, kad atsakovė J. Š. ar jos šeimos nariai nebuvo privatizuotų patalpų, pažymėtų indeksais 4-7 ir 4-8, nuomininkai, todėl šios patalpos, kaip neprivatizuotinas objektas (BPĮ 2, 3 straipsniai), yra privatizuotos neteisėtai. Atsakovės J. Š. argumentus, kad patalpos, pažymėtos indeksais 4-7 ir 4-8, skirtos Vilniaus miesto Lenino rajono vykdomojo komiteto 1986 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 238, kolegija vertino kaip nepagrįstus, motyvuodama tuo, kad nėra priimto sprendimo skirti šias patalpas, 1986 m. birželio 25 d. sprendime Nr. 238 tokių patalpų apskritai nėra, atsakovės pateikto nurodytos institucijos 1986 m. birželio 26 d. rašto Nr. D-01-1323 turinys apie tai, kad pirmiau nurodytu sprendimu atsakovės šeimai paskirta buto Nr. 6 virtuvė naudotis kaip pagalbine patalpa, neatitinka tikrovės ir sprendimo turinio. Kolegija pažymėjo, kad 1964 m. CK 340 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 1992 m. spalio 20 d.) buvo nustatyta galimybė nuomininkui, gyvenančiam bute, kuriame tampa laisvas kambarys, perduoti laisvą kambarį su sąlyga, jei šis neizoliuotas nuo to nuomininko užimamos gyvenamosios patalpos ir gretimas su ja, o nagrinėjamu atveju nustatyta, kad buto Nr. 6 patalpos, kurias atsakovė J. Š. privatizavo, buvo izoliuotos patalpos, nuo buto Nr. 4 atskirtos kapitaline siena, neturinčios funkcinio ryšio ir patekti į butą Nr. 4 iš ginčo buto Nr. 6 patalpų nebuvo galimybės. Kolegija nustatė atsakovės J. Š. nesąžiningumą dėl ginčo patalpų apimties, konstatavo, jog teisėti lūkesčiai nepateisinami neteisėtais veiksmais. Atsižvelgusi į tai, kad atsakovė J. Š. ginčo butą pertvarkė ir neteisėtai privatizuotas ginčo patalpas grąžinti natūra neįmanoma bei į tai, jog ji buvo nesąžininga, kolegija sprendė, kad atsakovė privalo už neteisėtai gautą turtą atlyginti sumokėdama ekvivalentą pinigais didžiausią turto vertę (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145, 6.146 straipsniai, 6.147 straipsnio 2 dalis). Apskaičiuodama piniginį ekvivalentą kolegija rėmėsi teismo ekspertizės akto duomenimis, kad 2011 m. kovo 30 d. 72,96 kv. m buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8-4, vidutinė rinkos vertė – 368 000 Lt, ir sprendė, jog 1 kv. m kaina – 5043,86 Lt, o neteisėtai privatizuotų 12,31 kv. m kaina – 62 090 Lt. Spręsdama dėl ginčijamo 1996 m. balandžio 3 d. susitarimo teisėtumo, kolegija, atsižvelgusi į BPĮ nuostatas bei į tai, kad atsakovės J. Š. motina nuomojo ne namo dalį, o butą daugiabučiame name, konstatavo, jog 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimas, pakeičiant pirkimo objektą atsakovės ir jos šeimos narių nenuomotu objektu (namo dalimi), akivaizdžiai prieštarauja imperatyviosioms BPĮ 2–4 straipsnių nuostatoms ir yra niekinis. Padariusi išvadą, kad ginčijamu susitarimu atsakovė J. Š. siekė įgyti nuosavybės teises į didesnį žemės sklypą, kolegija tokius atsakovės veiksmus vertino kaip nesąžiningus, pažeidžiančius pareigą elgtis sąžiningai ir nedaryti kitam žalos (CK 1.5, 6.158 straipsniai). Spręsdama dėl pastato, pažymėto indeksu 4I1/p, privatizavimo, kolegija, remdamasi Namų valdos techninės apskaitos bylos ir kitų įrodymų duomenimis, nustatė, kad šis pastatas yra gyvenamojo namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8, priklausinys ir kad byloje nėra duomenų, jog jis buvo skirtas aptarnauti tik atsakovės J. Š. butą, paskirtas jai ar jos šeimos nariams arba jiems išnuomotas nustatyta tvarka. Kolegija pažymėjo, kad šiuo pastatu turėjo teisę naudotis ne tik atsakovė J. Š., bet ir kitų butų gyventojai, ir byloje nepaneigta, jog jie nesinaudojo šiuo pastatu kurui laikyti; atsakovė neįrodė, kad gyventojai buvo pasidaliję namų valdos pastatus ir kad šiuo ūkiniu pastatu teisėtai naudojosi tik jos šeima. Kolegija konstatavo, kad šis gyvenamojo namo priklausinys, kaip visų namo patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, neturintis tiesioginio funkcinio ir konstrukcinio ryšio su J. Š. butu, negalėjo būti perleistas nuosavybėn tik atsakovei J. Š. (BPĮ 2 straipsnis), laikė nereikšmingais apeliantų argumentus, ar šis pastatas iš tikrųjų buvo gyvenamasis namas. Kolegija nurodė, kad jeigu tai buvo gyvenamasis namas ir neteisėtai tapo ūkiniu pastatu, tai toks pastatas negalėjo būti privatizuotas, nes pagal BPĮ 4 straipsnį atsakovė neturėjo teisės privatizuoti kito gyvenamojo būsto. Atsižvelgusi į apeliantų nurodytas aplinkybes, kad atsakovė J. Š. ne tik kad neteisėtai įsigijo 27,25 kv. m ploto pastatą, pažymėtą indeksu 4I1/p, bet ir savavališkai nugriovusi šalia buvusius du medinius pastatus, rekonstravo ūkio pastatą, jo plotą padidindama iki 60 kv. m, bei įvertinusi byloje surinktus įrodymus, kolegija padarė išvadą, kad atsakovė J. Š., neteisėtai (savavališkai) įsigijusi du Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančius pastatus, juos nugriovė ir padidino neteisėtai įgytą ūkinį pastatą iki 60 kv. m. Kolegijos vertinimu, yra pagrindas taikyti restituciją natūra ir pastatą grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei, atsakovei grąžinant už privatizuotą 27,25 kv. m ploto pastatą, pažymėtą indeksu 4I1/p, jos sumokėtus 20,47 Lt. Vertindama ginčijamą rūsio privatizavimą kolegija nurodė, kad nors ginčijamose sutartyse nurodoma, jog atsakovė J. Š. perka trijų kambarių 72,42 kv. m ploto butą ir ūkinius pastatus bei „R“ rūsį“, „pirkėjas nupirko 30/100 namo dalių, 4I1/p ūkio pastatą bei rūsį“, tačiau iš VĮ Registrų centro duomenų, kitų byloje esančių dokumentų matyti, jog 83,50 kv. m ploto rūsys nebuvo suformuotas kaip atskiras daiktas ir nuosavybės teisės į jį neįregistruotos. Anot kolegijos, atsakovė J. Š. už rūsio patalpas nemokėjo, rūsio nuomos sutartis nebuvo sudaryta nei su ja, nei su kitais jos šeimos nariais, todėl įgyti jo nuosavybėn negalėjo. Konstatavusi, kad rūsys po namu, nors susideda iš trijų patalpų, tačiau yra vientisa, nesuskirstyta į sandėliukus, turinti kelis įėjimus patalpa, kolegija sprendė, kad rūsys yra daugiabučio namo bendro naudojimo objektas, pagal savo funkcinę paskirtį turintis aptarnauti visus namo butus ir dėl jo priežiūros ir eksploatavimo turi spręsti namo bendraturčiai, kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai (1964 m. CK 122 straipsnis, 2000 m. CK 4.81, 4.82 straipsniai). Atsižvelgusi į tai bei į atsakovės J. Š. teiginį, kad ji neįgijo rūsio patalpų asmeninės nuosavybės teise, taip pat į apeliantų poziciją, kolegija padarė išvadą, jog, nenustačius, kad ginčo rūsį atsakovė J. Š. privatizavo, nėra pagrindo ją įpareigoti jį grąžinti, tačiau tam, kad nekiltų abejonių dėl šio objekto nuosavybės teisių, iš 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties pašalintinas teiginys apie rūsio privatizavimą. Pasisakydama dėl 1998 m. lapkričio 9 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties kolegija konstatavo, kad kadangi sutartys, kurių pagrindu atsakovė J. Š. įgijo daugiabučio namo dalį ir ūkinį pastatą prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, tai neteisėtų sutarčių pagrindu sudaryta 1998 m. lapkričio 9 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis taip pat yra neteisėta, todėl naikinama, šalis grąžinant į ankstesnę padėtį, įpareigojant J. Š. grąžinti valstybei 590 kv. m ploto žemės sklypą, o Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos įpareigojant grąžinti J. Š. jos sumokėtus 1527,24 Lt. Nurodžiusi, kad atsakovė J. Š. turi teisę įsigyti nuosavybės teise valstybinės žemės sklypą ne žemės ūkio veiklai kaip privataus buto daugiabučiame name savininkė bendrosios dalinės nuosavybės teise (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 (šiuo metu galioja 1999 m. redakcija) patvirtintų Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos taisyklių 7.1.1.2 punktas), kolegija padarė išvadą, kad ginčijama žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis naikintina visa apimtimi, nes žemės sklypai suformuojami ir parduodami nustatyta tvarka, šis procesas susideda iš komplekso veiksmų, kuriuos įpareigotos atlikti kompetentingos institucijos, o ne teismas, todėl teismas neturi pareigos nuspręsti dėl atsakovės teisės į konkretų žemės sklypo plotą ir ribas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė J. Š. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 5 d. sprendimą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl rūsio ir ūkinio pastato privatizavimo. Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisėtą, daiktinės teisės normų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų neatitinkančią išvadą, kad nuosavybės teisė į rūsį pagal 1992 m. gruodžio 18 d. sutartį ir ūkinį pastatą pagal šią ir 1996 m. balandžio 3 d. susitarimą perėjo kasatorei neteisėtai dėl to, jog rūsys nebuvo įregistruotas, o ūkinis pastatas ir rūsys nebuvo namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8, priklausiniai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išaiškinta, kad tais atvejais, kai pirkimo–pardavimo sutartyje nepadaryta išlygos, jog priklausinys neparduodamas kartu su pagrindiniu daiktu, laikoma, kad priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas (CK 4.14 straipsnis); priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, kai priklausinys nebuvo įregistruotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo mėn. 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. U. v. UAB „Ijo“, Nr. 3K-3-453/2006; 2003 m. lapkričio mėn. 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. ir kt. v. A. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1051/2003; kt.). Kasatorės teigimu, byloje teismų nustatytos aplinkybės, kad rūsys yra name Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8, kad juo nesinaudoja kitų namų gyventojai, namas šildomas krosnimis, kad ūkiniame pastate, esančiame ten pat, buvo laikomos malkos krosnims kūrenti, o paskutinė Nekilnojamojo turto registre 1971 m. įregistruota ūkinio pastato, pažymėto indeksu 4I1/p, paskirtis „Pagalbinis pastatas“, prieš tai – 1959 m. – „Daržinė“, taip pat tai, jog jis pastatytas 1879 m. ir po statybų įvardyta „lavka“ (rusų kalba) (T. 2, b. l. 116), suponuoja išvadą, jog tai nėra gyvenamasis namas, nors stovi ant žemės paviršiaus, bet neturi pamatų, neturėjo vandentiekio ir kanalizacijos, grindų. Anot kasatorės, po 1996 m. jos atlikto remonto jame įdėtos grindys, išdažytos sienos, pakeisti langai. Ūkio pastato, pažymėto žyma 4Il/p, įsigijimo metu jis buvo avarinės būklės. Tai patvirtina Kultūros vertybių apsaugos departamento 1997 m. liepos 8 d. leidimas Nr. 317 vykdyti nekilnojamosios kultūros vertybės ar jos teritorijos tvarkymo ar kitus darbus jos teritorijoje, avarinės būklės likvidavimo aktas, į kuriuos apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė, kaip ir į VĮ Registro centro Vilniaus filialo raštą „Dėl informacijos ir dokumentų pateikimo“, kuriame nurodyta, kad žemės sklypo plane, sudarytame 1984 m. gegužės 6 d., padarytas įrašas apie pastato 2Al/p žymos pakeitimą į 4Jl/p (T. 7, b. l. 153). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad kasatorė savavališkai nugriovė šalia ūkinio pastato (4Jl/p) buvusius du medinius pastatus, pažymėtus indeksais 2Jl/m ir 5Jl/m. Šie pastatai sunyko savaime, jų nebebuvo įsigyjant ūkinį pastatą, pažymėtą žyma 4Il/p. Rūsys, kasatorės vertinimu, yra viso gyvenamojo namo dalis ir jo priklausinys, susijęs su tarnavimu kitų namo patalpų poreikiams (meistruoti, sandėliuoti). Rūsio patalpos yra funkciškai susijusios su gyvenamosiomis patalpomis, todėl yra gyvenamosios patalpos priklausinys. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodo, kad kasatorė įsigijo 83,50 kv. m rūsį ir kad jis įgytas kaip atskira patalpa. Anot kasatorės, ji neįsigijo 83,50 kv. m ploto rūsio, nes 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartyje rūsio patalpų plotas nenurodytas. Kasatorės teigimu, ginčo ūkio pastatas ir rūsys yra skirti tarnauti namui, yra jo priklausiniai. Ginčijamoje 1992 m. gruodžio 18 d. sutartyje įrašyta, kad rūsys perleidžiamas. Priklausinio neįregistravimas Nekilnojamojo turto registre taip pat nėra kliūtis jį perleisti su pagrindiniu daiktu, kol išlieka šių daiktų funkcinis ryšys. Anot kasatorės, ūkio pastatas, pažymėtas indeksu 4I1/p, buvo jos įsigytas dar 1992 m. gruodžio 18 d., todėl 1996 m. balandžio 3 d. susitarimu papildomas turtas nebuvo parduotas, sutarties formuluočių pakeitimas nesukūrė šalims papildomų prievolių.

2. Dėl 1992 m. gruodžio 18 d. sutarties dalies, kuria privatizuotos patalpos, pažymėtos indeksais 4-7 ir 4-8, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8-4, pripažinimo negaliojančia. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias butų privatizavimą, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą BPĮ taikymo praktiką dėl teisės išsipirkti teisėtai nuomojamas patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. L. v. E. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-391/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. G.. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-588/2009). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse pažymėta, kad teisė dalyvauti privatizavimo procese buvo saistoma teisėtai turimos teisės naudotis privatizuojama patalpa ir kad pagal Butų kodekso nuostatas teisė naudotis nuomojama patalpa buvo įgyjama atitinkamos įgaliotos institucijos ar organo sprendimu bei sudarius gyvenamosios patalpos nuomos sutartį (Butų kodekso 46, 49, 52 straipsniai). Asmenys, kartu su nuomininku apsigyvenę suteiktoje gyvenamojoje patalpoje, kartu su nuomininku įgydavo lygias teises ir turėjo vykdyti visas pareigas, kylančias iš nuomos sutarties (Butų kodekso 54, 56, 57 straipsniai). Kasatorės teigimu, šioje byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1986 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 238 jos šeimai (konkrečiai – kasatorės sutuoktiniui A. D.) buvo išnuomota 12,31 kv. m ploto ginčo patalpa, pavadinta virtuve, buvusi Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8-6, pažymėta indeksais 4-7 ir 4-8. VĮ Registrų centro pateiktoje namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8, kadastrinių matavimų 1984 m. gegužės 6 d. redakcijoje pažymėtas praėjimas tarp ginčo patalpų ir buto, esančio (duomenys neskelbtini) g. 8-4. Taip pat nustatyta, kad ginčo patalpomis nesinaudoja ir dėl patalpų išsidėstymo neturi galimybės naudotis kiti asmenys; XIX a. pirmoje pusėje statytas vieno aukšto mūrinis namas buvo skirtas gyventi vienai šeimai. Apeliacinės instancijos teismas nepateikė argumentų, kodėl Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1986 m. birželio 25 d. sprendimą laikė nepakankamu įgytai nuomos teisei pagrįsti ir patalpai privatizuoti, taip pat argumentų, kodėl nesivadovavo patalpų eksplikacija, galiojusia prieš dvejus metus iki sprendimo išnuomoti ginčo patalpas, iš kurios matyti šių patalpų ir buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8-4, ryšys.

3. Dėl 1998 m. lapkričio 9 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Apeliacinės instancijos teismas tenkino ieškinį pripažinti negaliojančia 1998 m. lapkričio 9 d. sutartį vien tik dėl to, kad pripažino negaliojančiomis 1992 m. gruodžio 18 d. ir 1996 m. balandžio 3 d. sutartis. Kasatorė nurodo, kad nėra pagrindo naikinti sutartis dėl patalpų ir ūkinio pastato privatizavimo, todėl paliktina galioti ir 1998 m. lapkričio 9 d. sutartis. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad ieškiniu buvo ginčijama tik dalis 1998 m. lapkričio 9 d. sutarties, t. y. prašoma pripažinti negaliojančia žemės pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kuri atitinka prašytą grąžinti patalpų dalį, tačiau, anot kasatorės, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išėjo už apeliacinio skundo ribų ir pripažino negaliojančia visą 1998 m. lapkričio 9 d. sutartį (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismo argumentai, susiję su sklypo formavimo sunkumu, vertintini kritiškai, nes šiuo atveju neformuojama naujo sklypo, ginčas turėjo būti išspręstas apeliacinės instancijos teisme, perskaičiuojant bendraturčių dalis esamų ar papildomai išreikalautų įrodymų pagrindu.

4. Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis ir 86 straipsnis, kuriuose nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas, ir tai, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sutartyse buvo nuspręsta dėl viešosios nuosavybės perleidimo. Prokuratūra nėra vienintelė institucija, privalanti stebėti valstybės (savivaldybės) nuosavybės tvarkymo teisėtumą ir, nustačius pažeidimų, juos šalinti (Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Viena esminių kontrolės funkcijų disponuojant nekilnojamuoju turtu priskirta notarams: notaras privalo atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, jeigu tokio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų (Notariato įstatymo 40 straipsnio 1 dalis). Analogiškos funkcijos priskirtos valstybės ir savivaldybės kontrolės ir kitoms institucijoms (Valstybės kontrolės įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 10 punktas; Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnis). 1992 m. gruodžio 18 d. sutartis patvirtinta notaro ir įregistruota Vilniaus teritoriniame valstybiniame projektavimo ir paslaugų biure; 1996 m. balandžio 3 d. sutartis dėl ūkinio pastato sudaryta ir tą pačią dieną patvirtinta notaro bei įregistruota nurodytoje nekilnojamojo turto duomenis tvarkančioje įstaigoje. Taigi, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, suteikusį viešosios nuosavybės perleidimo kontrolės funkciją valstybės institucijoms, kurių kelios tiesiogiai dalyvavo sudarant ginčijamus sandorius, akivaizdu, kad pareiga sužinoti apie 1992 m. gruodžio 18 d. ir 1996 m. balandžio 3 d. sutartis ir teisė (pareiga) pareikšti ieškinį dėl jų pripažinimo negaliojančiais valstybės (savivaldybės) atstovams atsirado ne vėliau kaip šių sutarčių sudarymo, patvirtinimo ir registravimo dieną. Ieškinio senatis 1992 m. gruodžio 18 d. sutarčiai ginčyti pasibaigė 1995 m. gruodžio 18 d., 1996 m. balandžio 3 d. sutarčiai – 1999 m. balandžio 3 d. Ieškinio senaties terminas, pasibaigęs iki 2000 m. CK įsigaliojimo, nepratęsiamas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ieškinys dėl šių sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pareikštas 2006 m. sausio 31 d., o ieškinio senatis nurodytoms sutartims ginčyti pasibaigė prieš kelerius metus iki ieškinio pareiškimo, todėl teismai privalėjo tenkinti kasatorės prašymą taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu atmesti ieškinį (2000 m. CK 1.126 straipsnio 2 dalis), apeliacinės instancijos teismas, netenkindamas jos prašymo, pažeidė materialiosios teisės normas ir kasacinio teismo praktiką. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įstatymuose nenustatyta bendrųjų ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymo taisyklių išimčių tais atvejais, kai ieškinį pareiškia asmuo viešajam interesui ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kiti, bylos Nr. 3K-7-38/2008; teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007; kt.). Nors teismas gali atnaujinti ieškinio senaties terminą savo iniciatyva, tačiau, kasatorės vertinimu, nagrinėjamoje byloje terminas neatnaujintinas. Nagrinėjamos bylos aplinkybės suponuoja, kad viešasis interesas užtikrinti per kelis dešimtmečius nusistovėjusių teisinių santykių stabilumą, kasatorės šeimos aplinką, yra gerokai svarbesnis už galimybę atnaujinti be svarbių priežasčių praleistą ieškinio senaties terminą ir tuos santykius sugriauti (2000 m. CK 1.5 straipsnio 1, 4 dalys, 1.131 straipsnio 2 dalis).

5. Dėl restitucijos. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas iš jos papildomą sumą už privatizuotas patalpas, pažeidė Butų privatizavimo įstatymo 9 straipsnį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl butu privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ 6 punktą. Kasatorė taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas restitucijos kainas nustatė pažeisdamas teisės normas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. Kauno rajono savivaldybės administracija ir kiti, bylos Nr. 3K-3-41/2009; 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. J. G. ir kiti, bylos Nr. 3K-3-570/2009). Anot kasatorės, teismai nenustatė jos nesąžiningų veiksmų, sudarant 1992 m. gruodžio 18 d., 1996 m. balandžio 3 d. ir 1998 m. lapkričio 9 d. sutartis. Byloje nustatyta (ir ieškovas to neginčija), kad kasatorė dalį prašyto grąžinti turto po įsigijimo iš esmės pagerino, taip padidino jo vertę. 1992 m. gruodžio 18 d. sutarties sudarymo metu bendro 72,42 kv. m ploto butas Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8-4, kainavo 17 759 rub. arba 177,59 Lt, todėl 12,31 kv. m patalpų kaina jų įsigijimo metu buvo 3018,69 rub. arba 30,18 Lt, restitucijos taikymo metu šio ploto vertė – 62 090 Lt (2011 m. kovo 30 d. ekspertizės aktas). Ūkinio pastato, pažymėto indeksu 411/p, plotas jo įsigijimo metu buvo 27,25 kv. m, vertė - 2047 rub. arba 20,47 Lt; restitucijos taikymo metu šio pastato plotas yra 60 kv. m, vertė – 80 000 Lt (2011 m. kovo 30 d. ekspertizės aktas). Restitucijos tikslas – grąžinti šalis į padėtį, buvusią iki ginčijamo sandorio sudarymo. Dėl to, nesant jos (kasatorės) kaltės ar nesąžiningumo dėl ginčijamų sutarčių sudarymo, už ginčo patalpas, kurių neįmanoma grąžinti natūra dėl jos atliktų esminių pagerinimų, ieškovui turėjo būti priteista ginčo ploto vertė perdavimo kasatorei metu – 30,18 Lt, taigi 62 090 Lt priteista nepagrįstai, nes tokia vertė atsirado dėl jos atliktų pagerinimų, kurie ieškovui nepriklauso. Už ginčo ūkinį pastatą jai (kasatorei) turėjo būti priteista 79 979,53 Lt (80 000 Lt–20,47 Lt). Priteisus šį pastatą ieškovui, iš kasatorės buvo neatlygintinai atimta jos teisėtai sukurta nuosavybė.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog kasatorė nuomojo dviejų kambarių 41,85 kv. m butą ir 18,26 kv. m bendro naudojimo patalpas, todėl tik jas įgijo teisę privatizuoti; iš kasatorės pateikto Vilniaus miesto Lenino rajono LDT VK rašto kasatorės vyrui A. D. skirti buto Nr. 6 virtuvę, negalima spręsti, jog tai yra tinkamas dokumentas, kuriuo patalpa paskirta; Vilniaus miesto Lenino rajono LDT VK 1986 m. birželio 25 d. sprendime Nr. 238 taip pat nenurodyta, kad ši patalpa skiriama kasatorei. Kasacinio skundo argumentai dėl teisėtai privatizuotų rūsio ir ūkinio pastato atmestini, nes, ieškovo vertinimu, paneigti byloje nustatytomis aplinkybėmis. Pirmiausia 1996 m. balandžio 3 d. susitarimo pagrindu neteisėtai kasatorė tapo ne buto daugiabučiame name, bet namo dalies savininkė; apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad susitarimas prieštarauja BPĮ 2–4 straipsniams; antra, susitarimo pagrindu įgytas ūkinis pastatas, remiantis Namų valdos techninės apskaitos bylos Nr. 2425 duomenimis, atitiko gyvenamąjį namą, jam nustatyta žyma 2A1/p, vėliau pakeista į 4I1/p, tačiau nenurodžius tokios žymos keitimo pagrindo, datos ir šį veiksmą atlikusio asmens parašo. Ieškovas pažymi, kad byloje nenustatyta ūkinio pastato (4I1/p) išnuomojimo kasatorei faktą patvirtinančių duomenų. Dėl to kolegija padarė pagrįstą išvadą, kad ūkinis pastatas yra daugiabučio gyvenamojo namo (visų butų ir kitų patalpų) priklausinys, kuris, būdamas visų namo patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, negalėjo būti perleistas kasatorės nuosavybėn. Kasatorė, neteisėtai įsigijusi ūkinį pastatą, pažymėtą žyma 4I1/p, ir savavališkai nugriovusi du Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančius pastatus, neteisėtai padidino ūkinį pastatą iki 60 kv. m. Ieškovas taip pat pažymi, kad, kasatorės teigimu, ji neįsigijo rūsio patalpų asmeninės nuosavybės teise; iš ginčo sutarčių turinio matyti, kad kasatorė pirko rūsį, pažymėtą žyma R, tačiau, VĮ Registrų centro duomenimis, 83,50 kv. m rūsys nesuformuotas kaip atskiras daiktas ir neįregistruota nuosavybės teisių į jį. Ieškovo vertinimu, kasatorė nenuomojo rūsio, už nuomą nemokėjo, todėl negalėjo jo privatizuoti. Kadangi rūsys yra daugiabučio namo bendro naudojimo objektas, tai dėl jo priežiūros ir eksploatavimo turi spręsti namo bendraturčiai kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai (1964 m. CK 122 straipsnis, 2000 m. CK 4.81, 4.82 straipsniai). Ieškovas nelaiko, kad neteisėtų sutarčių pagrindu įgyta nuosavybės teisė į daugiabučio namo dalį yra teisėtas pagrindas žemės sklypui namų valdoje įsigyti proporcingai šiai namo daliai. Ieškovo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai išsprendė dėl sandorių negaliojimo padarinių, pripažinęs juos negaliojančiais ir niekiniais CK 1.80 straipsnio pagrindu. Ieškovas taip pat laiko nepagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl ieškinio senatį nustatančių normų netinkamo aiškinimo. Jis nurodo, kad ieškovas šiuo atveju gina viešąjį interesą, t. y. ne jam priklausančią subjektinę teisę, bet valstybės pažeistą interesą, kasatorei neteisėtai įgijus turtą.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir administracija prašo jį atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir nurodo, kad kasatorės butas jo privatizavimo metu buvo vienas iš šešių butų daugiabučiame name; patalpos, pažymėtos žymomis 4-7 ir 4-8, priklausė butui Nr. 6 ir šis butas neturėjo ryšio su kasatorės butu Nr. 4; juos skyrė kapitalinė siena. Kasatorės motina, kuri nuomojo butą, mokėjo už 41,06 kv. m butą, turėjo teisę privatizuoti 41,06 kv. m butą su pagalbinėmis patalpomis, iš viso 60,11 kv. m. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai kasatorės nurodytą Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1986 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 238 vertino kaip informacinį, bet ne kaip teises ir pareigas kasatorei sukuriantį dokumentą. Atmestini kasacinio skundo argumentai dėl ūkinio pastato ir rūsio teisėto privatizavimo. Kasatorė nepateikė įrodymų, kad ūkinis pastatas buvo skirtas tik jos butui tarnauti; kiti daugiabučio namo gyventojai taip pat turėjo teisę šiuo ūkiniu pastatu naudotis, jame laikyti kurą; šis pastatas buvo bendroji dalinė namo gyventojų nuosavybė, ir byloje nėra duomenų, kad gyventojai būtų pasidaliję šį ūkinį pastatą ir kad kasatorės šeima naudojosi juo viena teisėtai. Kasatorė jo neįgijo, privatizuodama butą; be to, namų valdos techninės apskaitos bylos duomenimis, ūkinis pastatas buvo 27,25 kv. m gyvenamasis namas, kasatorė privatizavo jį kaip ūkinį pastatą, nors oficialiai jo paskirtis nepakeista. BPĮ normų prasme kasatorė, pažeisdama šį įstatymą, privatizavo antrą objektą, todėl pripažinta nesąžininga pagrįstai. Šiuo atveju esmė yra ne pastato faktinis panaudojimas, bet tai, kad kasatorė neįrodė ūkinio pastato teisėtą įgijimą patvirtinančio dokumento. Atsakovas nurodo kitus išsamius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodo, kad pagal Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalį įgyvendina valstybės politiką žemės tvarkymo ir administravimo, žemės reformos bei žemėtvarkos planavimo srityje, todėl pasisako dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriuose keliamas 1998 m. lapkričio 9 d. žemės pirkimo–pardavimo sutarties teisėtumo klausimas. Atsakovas nurodo, kad kasatorei šios sutarties pagrindu parduota dalis, t. y. 590 kv. m, valstybinės žemės, esančios 1851 kv. m valstybinės žemės sklype Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8. Kasatorei tenkanti valstybinės žemės dalis nustatyta, vadovaujantis tuo metu galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos Tvarkos 7.1.1.1 punktu ir pagal pateiktą kasatorės ir Vilniaus miesto savivaldybės susitarimą. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad nei Tvarkoje, nei sutarties sudarymo metu (1998 m. lapkričio 9 d.) galiojusiose Taisyklėse nebuvo įtvirtinta, jog statinių bendraturčiams tenkančios žemės sklypo dalys turi būti proporcingos turimai statinių daliai. Taigi ir šiuo atveju, kasatorei pagal statinio plotą (72,42 kv. arba 31/100 statinio dalis) tektų 555,3 kv. m žemės, jei gyvenamojo namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8, bendras plotas 242,13 kv. m; jeigu gyvenamojo namo plotas 326,17 kv. m, kasatorė pagal turimą dalį (72,42 kv. m) name galėtų pirkti 411 kv. m valstybinės žemės; jeigu kasatorei nuosavybės teise priklauso 41,06 kv. m gyvenamojo namo, o šio bendras plotas 326,17 kv. m, kasatorė įgytų teisę pirkti 238 kv. m valstybinės žemės. Dėl išdėstytų aplinkybių atsakovas sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad 1998 m. lapkričio 9 d. žemės pirkimo–pardavimo sutartis paliktina galioti, kartu pažymi, jog pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 7 punktą bendraturčio perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomas gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasacinio nagrinėjimo dalyko

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Ši teisės norma aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus. Įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai, kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose. Pagal šias teisės normas kasatorius kasaciniame skunde turi nurodyti konkrečius materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimus, turinčius esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei galėjusius turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, ar kitus CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose įtvirtintus kasacijos pagrindus, kuriais remdamasis reikalauja panaikinti skundžiamą sprendimą ar nutartį, taip pat nurodyti išsamius teisinius argumentus, patvirtinančius kasaciniame skunde nurodytų kasacijos pagrindų buvimą. Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui visoje valstybėje, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią, precedento galią turinčią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose nustatytas faktines aplinkybes bei išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada praktikoje reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija.

Šioje byloje kasatorės J. Š. paduotame kasaciniame skunde iš dalies neatsižvelgta į kasacinio proceso specifiką, reikalavimą nurodyti konkrečius kasacijos pagrindus bei juos patvirtinančius teisinius argumentus. Teisėjų kolegijos vertinimu, dalis kasacinio skundo teiginių – kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi prielaidomis, pažeidė CPK normas, netinkamai vertino įrodymus, neįvertino atitinkamų įrodymų, padarė nepagrįstas išvadas ir pan. – nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes jie neatitinka CPK nustatytų reikalavimų dėl motyvuotų kasacijos pagrindų nurodymo (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Dėl to teisėjų kolegija nenagrinėja pirmiau nurodytų kasacinio skundo teiginių ir dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija nagrinėdama šią bylą kasacine tvarka, daugiausia remiasi apeliacinės instancijos teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis, nes kasaciniame skunde kaip kasacijos pagrindas nenurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas faktines bylos aplinkybes nustatė pažeisdamas proceso teisės normas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl ieškinio senaties

Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį ir kai nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti (1964 m. CK 90 straipsnis, 2000 m. CK 1.131 straipsnis).

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai privalėjo tenkinti kasatorės prašymą taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu atmesti ieškinį, apeliacinės instancijos teismas, netenkindami jos prašymo, pažeidė ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nes neteisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą, nepagrįstai netaikė šio termino pabaigos teisinius padarinius nustatančių teisės normų, be to, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ieškinio senaties termino pradžios momento konkrečiu atveju nustatymas – fakto klausimas, kuris nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. S. v. Pasienio policijos departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-168/1999; išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. Z. v. G. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-372/2005; 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir ki., bylos Nr. 3K-7-38/2008).

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškinio senaties terminas ieškovui prasidėjo (ieškovo teisė į ieškinį atsirado) 2005 m. lapkričio 30 d., ieškovas ieškinį teismui pateikė nepraleidęs ieškinio senaties termino. Tokios pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės nebuvo ginčijamos apeliacine tvarka, jų apeliaciniame procese nekvestionavo ir kasatorė J. Š., todėl apeliacinės instancijos teismas, paisydamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų bei dispozityviškumo principo, apskųstame sprendime jų nenagrinėjo ir dėl jų tiesiogiai nepasisakė, iš esmės vertindamas, kad ieškinio senatis yra neaktuali, netaikytina. Tai suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ieškinio senaties iš esmės nebuvo peržiūrėta apeliacine tvarka, o pagal CPK 341 straipsnį kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka. Kita vertus, minėta, kad ieškinio senaties eigos pradžios momento nustatymas yra bylos fakto klausimas, kurio kasacinės instancijos teismas netiria (CPK 353 straipsnis). Dėl to, atsižvelgdama į kasacinio skundo turinį, teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentų, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos.

Dėl kasatorės teisės pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizuoti gyvenamąsias patalpas, pažymėtas indeksais 4-7 ir 4-8, ūkinį pastatą, pažymėtą indeksu 4I1/p, rūsį, gyvenamojo namo dalį

Butų privatizavimo įstatyme, priimtame 1991 m. gegužės 28 d., buvo įtvirtinta asmens teisė lengvatinėmis sąlygomis nusipirkti (privatizuoti) jo nuomojamas valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas. Įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo imperatyviai nustatyta nurodytų gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) tvarka, taip pat sąlygos, kokios gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant dėl to, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinąsias privatizavimo sąlygas: 1) butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); 2) asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 3) asmuo, kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp jo ir savivaldybės (atitinkamais atvejais – įmonės, įstaigos organizacijos), kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, susiklostė teisiniai santykiai dėl atitinkamo buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L.. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-261/2006; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. A. Ž. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-118/2009; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-548/2009; kt.). Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje, reglamentavusiame privatizavimo subjektus, imperatyviai nustatyta, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Tokia pati nuostata buvo įtvirtinta ir Butų privatizavimo įstatymą detalizuojančiame teisės akte – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. d. nutarimu Nr. 309 patvirtintose Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklėse (Taisyklių 4 punktas). Taigi asmenims, kurie nebuvo jų naudojamų gyvenamųjų patalpų nuomininkai, negalėjo atsirasti subjektinės teisės privatizuoti jas pagal Butų privatizavimo įstatymą, pirkimo-pardavimo objektą lėmė nuomos sutarties dalykas. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. L. v. E. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-391/2009), kad pagal Butų kodekso nuostatas teisė naudotis nuomojama patalpa buvo įgyjama atitinkamos įgaliotos institucijos ar organo sprendimu bei sudarius gyvenamosios patalpos nuomos sutartį (Butų kodekso 46, 49, 52 straipsniai). Asmenys, kartu su nuomininku apsigyvenę suteiktoje gyvenamojoje patalpoje, kartu su nuomininku įgydavo lygias teises ir turėjo vykdyti visas pareigas, kylančias iš nuomos sutarties (Butų kodekso 54, 56, 57 straipsniai). Taigi buto privatizavimo sutarties dalyviais (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis) galėjo būti tik asmenys, turintys teisę į privatizuojamą patalpą – nuomininkas ir jo šeimos nariai, t. y. asmenys, kurie teisę į butą įgijo ir juo naudojosi pirmiau nurodytų Butų kodekso normų pagrindu.

Gyvenamojo namo, buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis privatizuojamų pagal Butų privatizavimo įstatymą gyvenamųjų namų, butų priklausiniais, turėjo teisę šias patalpas įsigyti asmeninėn nuosavybėn kartu su privatizuojamu namu, butu, jeigu tai atitiko bendrosiose ir specialiosiose teisės normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Šioje byloje ginčijamų negyvenamųjų patalpų privatizavimo metu galiojusio 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalyje, kuri yra bendroji teisės norma, buvo nustatyta, kad priklausinį, t. y. daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato ko kita. Patalpos pripažinimui buto priklausiniu būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį: 1) kad tos patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti; 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 153 straipsnio prasmę priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas ir tuo atveju, kai priklausinys nebuvo įregistruotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. ir kt. v. A. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1051/2003; kt.). Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokole Nr. 37 išaiškinta, kad: negyvenamosios patalpos, esančios privatizuojamų pagal Butų privatizavimo įstatymą gyvenamųjų namų rūsiuose, Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka parduodamos valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamųjų namų, butų nuomininkams asmeninėn nuosavybėn kartu su privatizuojamu butu, jeigu šios patalpos yra rūsiuose įrengti sandėliukai, įtraukti į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai (4.2, 4.2.1, 4.2.1.1 punktai); kitos negyvenamosios patalpos, išskyrus patalpas, nurodytas šio išaiškinimo 4.2.1 ir 4.2.3 punktuose, esančios privatizuojamų pagal Butų privatizavimo įstatymą gyvenamųjų namų rūsiuose miesto, rajono valdybos sprendimu perduodamos neatlygintinai butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, kai visi butai gyvenamajame name yra privatizuoti (4.2, 4.2.2, 4.2.2.2 punktai); sprendimus dėl negyvenamųjų patalpų, esančių gyvenamuosiuose namuose, perdavimo neatlygintinai butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise miesto, rajono valdyba priima butų savininkų prašymu (4.2.2.2 punktas); jeigu gyvenamajame name privatizuota tik dalis butų, negyvenamosios patalpos, išvardytos šio išaiškinimo 4.2.2 punkte, bendrosios dalinės nuosavybės teise privatizuotų butų savininkams ir neprivatizuotų butų nuomininkams neperduodamos, šiomis ir kitomis bendro naudojimosi patalpomis namo gyventojai naudojasi vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl butu privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ patvirtintomis Valstybinio, visuomeninio ir privatizuoto butų fondo gyvenamojo namo (buto) naudojimo ir aplinkos priežiūros pavyzdinėmis taisyklėmis (4.2.2.2 punktas). Šios nuostatos reiškia, kad ne visos negyvenamosios patalpos galėjo būti privatizuojamos (įsigyjamos asmeninėn nuosavybėn) Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka perkant gyvenamąsias patalpas.

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo gyvenamųjų patalpų, pažymėtų indeksais 4-7 ir 4-8, privatizavimo teisėtumo, įvertinęs faktinius bylos duomenis, nustatė, kad kasatorė J. Š. ar jos šeimos nariai nebuvo nurodytų patalpų nuomininkai, nes jos nebuvo nustatyta tvarka jiems paskirtos ir išnuomotos. Remdamasis šia nustatyta aplinkybe apeliacinės instancijos teismas, taikydamas Butų privatizavimo įstatymo normas, sprendė, kad nurodytos patalpos privatizuotos neteisėtai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs šią aplinkybę, tinkamai taikė Butų privatizavimo įstatymo normas ir padarė pagrįstą išvadą dėl nurodytų patalpų privatizavimo neteisėtumo. Kasatorė, ginčydama tokią apeliacinės instancijos teismo nustatytą aplinkybę bei padarytą išvadą, kasaciniame skunde pateikia faktinio pobūdžio argumentus, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl teisėjų kolegija jų nenagrinėja, tik pažymi, kad faktiniai bylos duomenys teikė pagrindą apeliacinės instancijos teismui konstatuoti aplinkybę, jog kasatorė J. Š. ar jos šeimos nariai nebuvo nurodytų patalpų nuomininkai (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad šioje byloje nustatyta, jog Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1986 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 238 kasatorės šeimai (konkrečiai – kasatorės sutuoktiniui A. D.) buvo išnuomotos ginčo patalpos, pažymėtos indeksais 4-7 ir 4-8. Teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo patalpų, pažymėtų indeksais 4-7 ir 4-8, privatizavimo teisėtumo, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias butų privatizavimą, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą Butų privatizavimo įstatymo taikymo praktiką dėl teisės išsipirkti teisėtai nuomojamas patalpas, kasatorė kasaciniame skunde nepateikia tokius teiginius patvirtinančių teisinių argumentų, todėl šie kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Taip pat kaip nepagrįsti atmestini kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė neteisėtą, daiktinės teisės normų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų neatitinkančią išvadą dėl kasatorės teisės kartu su pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizuojamu butu asmeninėn nuosavybėn įsigyti ūkinį pastatą, pažymėtą indeksu 4I1/p, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktinius bylos duomenis, nustatė, kad šis ūkinis pastatas yra viso gyvenamojo namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8, priklausinys, bylos duomenys nepatvirtina, jog jis buvo skirtas aptarnauti tik J. Š. butą, paskirtas jai ar jos šeimos nariams arba jiems išnuomotas nustatyta tvarka, bei konstatavo, kad šis gyvenamojo namo priklausinys, neturintis funkcinio ir konstrukcinio ryšio su J. Š. butu, negalėjo būti perleistas vien tik jos nuosavybėn (Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnis). Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog ginčo ūkinis pastatas nėra gyvenamojo namo priklausinys. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs nurodytas aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą dėl nurodyto ūkinio pastato privatizavimo neteisėtumo. Kasatorė, ginčydama tokias apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybę bei padarytą išvadą, kasaciniame skunde pateikia faktinio pobūdžio argumentus, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl teisėjų kolegija jų nenagrinėja, tik pažymi, kad faktiniai bylos duomenys teikė pagrindą apeliacinės instancijos teismui konstatuoti aplinkybes, kad ginčo ūkinis pastatas yra viso gyvenamojo namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8, priklausinys, bylos duomenys nepatvirtina, jog jis buvo skirtas aptarnauti tik J. Š. butą, paskirtas jai ar jos šeimos nariams arba jiems išnuomotas nustatyta tvarka, jis neturi tiesioginio funkcinio ir konstrukcinio ryšio su J. Š. butu (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ūkinio pastato privatizavimo teisėtumo, netinkamai taikė daiktinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, kasatorė kasaciniame skunde nepateikia tokius teiginius patvirtinančių teisinių argumentų.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčijamo rūsio privatizavimo teisėtumo, apskųstame sprendime išdėstė prieštaringus motyvus, t. y. viena vertus, įvertinęs ginčijamų sutarčių turinį bei sąlygas, nurodė, kad pagal ginčijamų sutarčių sąlygas kasatorė J. Š. nusipirko rūsį, tačiau, kita vertus, atsižvelgęs į tai, jog rūsys po namu nebuvo suformuotas kaip atskiras daiktas ir nuosavybės teisės į jį neįregistruotos, J. Š. už rūsio patalpas nemokėjo, rūsio nuomos sutartis nebuvo sudaryta nei su ja, nei su kitais jos šeimos nariais, 83,50 kv. m ploto rūsys, nors susideda iš trijų patalpų, tačiau yra vientisa, nesuskirstyta į sandėliukus, turinti kelis įėjimus patalpa, yra daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektas, pagal savo funkcinę paskirtį turintis aptarnauti visus namo butus, taip pat atsižvelgęs į J. Š. teiginį, kad ji neįgijo rūsio patalpų asmeninės nuosavybės teise bei į apeliantų poziciją, nurodė, jog nenustatyta, kad ginčo rūsį atsakovė J. Š. privatizavo. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad, nenustačius, jog kasatorė privatizavo ginčo rūsį, nėra pagrindo ją įpareigoti jį grąžinti, tačiau tam, kad nekiltų abejonių dėl šio objekto nuosavybės teisių, iš 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties pašalintinas teiginys apie rūsio privatizavimą. Teisėjų kolegija, peržiūrėdama apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą pagal kasacinio skundo argumentus bei atsižvelgdama į tai, kad šioje byloje ieškinys pareikštas dėl viešojo intereso gynimo, kuriam esant kasacinis teismas nesaistomas kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys), šalina apskųsto sprendimo motyvų prieštaringumą ir, įvertinusi faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad, sprendžiant dėl ginčijamo rūsio privatizavimo teisėtumo, egzistuoja šios ginčui išspręsti reikšmingos faktinės bylos aplinkybės: kasatorė ginčijamų sutarčių pagrindu įgijo asmeninėn nuosavybėn (privatizavo) po gyvenamuoju namu esantį 83,50 kv. m ploto rūsį; kasatorės buto techninės apskaitos byloje inventorizuota 1992 m. balandžio 14 d.) yra įrašas apie rūsio egzistavimą (plotas, indeksas nenurodyti); rūsys, nors susideda iš trijų patalpų, tačiau yra vientisa, nesuskirstyta į sandėliukus, turinti kelis įėjimus patalpa; rūsys yra daugiabučiame name, pagal savo funkcinę paskirtį skirtas aptarnauti visus namo butus, tarp jo ir kasatorės buto yra funkcinis ryšys; rūsio nuomos sutartis su J. Š. ar su kitais jos šeimos nariais nebuvo sudaryta, ji, įsigydama rūsį nuosavybėn, už šias patalpas nemokėjo (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Pripažinti, kad funkciniu ryšiu ginčo rūsys yra susijęs vien tik su kasatorės butu, o su kitomis namo patalpomis – nesusijęs, bylos duomenys neteikia pagrindo (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytomis nustatytomis bylos aplinkybėmis, ypač kreipdama dėmesį į tai, kad rūsyje nėra įrengtų sandėliukų ir į tai, kad funkciniu ryšiu ginčo rūsys yra susijęs ne tik su kasatorės butu, bei taikydama nurodytą materialiosios teisės normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad kasatorė neturėjo teisės pagal Butų privatizavimo įstatymą kartu su privatizuojamu butu įsigyti asmeninėn nuosavybėn po gyvenamuoju namu esančio rūsio (Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnis, Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 37 4.2, 4.2.1, 4.2.1.1, 4.2, 4.2.2, 4.2.2.2 punktai). Aplinkybė, kad privatizavimo sandorio sudarymo metu šešių butų name Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8, gyveno tik kasatorės šeima (nuomojosi butą Nr. 4, o kiti butai buvo patuštinti, jų gyventojai – iškeldinti), neteikia teisinio pagrindo padaryti kitokią nei nurodyta išvadą dėl materialiosios teisės normų taikymo ir kasatorės teisės privatizuoti ginčo rūsį. Konstatavus, kad kasatorė neturėjo teisės pagal Butų privatizavimo įstatymą kartu su privatizuojamu butu įsigyti asmeninėn nuosavybėn po gyvenamuoju namu esančio rūsio, yra pagrindas konstatuoti, jog ginčijamos 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalis dėl ginčo rūsio perleidimo kasatorės nuosavybėn prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms ir tai yra pagrindas šią sutarties dalį pripažinti negaliojančia (1964 m. CK 47 straipsnis, 2000 m. CK 1.80 straipsnis). Tai konstatavus darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai nustatęs bylos aplinkybes, taip pat netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir padarė netinkamas išvadas, jog nėra pagrindo pripažinti negaliojančia ginčijamos 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties dalies dėl ginčo rūsio perleidimo kasatorės nuosavybėn ir įpareigoti kasatorę jį grąžinti, tačiau tam, kad nekiltų abejonių dėl šio objekto nuosavybės teisių, iš 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties pašalintinas teiginys apie rūsio privatizavimą. Nustatytas netinkamas materialiosios teisės normų taikymas yra pagrindas pakeisti apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), panaikinti tą jo dalį, kuria iš ginčijamos 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties pašalintinas teiginys apie rūsio privatizavimą. Dėl šios dalies priimamas naujas sprendimas – ginčijamos 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalis dėl rūsio perleidimo kasatorės nuosavybėn pripažintina negaliojančia, rūsys, taikant restituciją (2000 m. CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145, 146 straipsniai), grąžintinas Vilniaus miesto savivaldybei, kasatorės naudai šiuo aspektu nepriteisiant piniginės išmokos, nes, kaip nustatyta, ji, įsigydama rūsį nuosavybėn, už šias patalpas nemokėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai nevertintina kaip blogesnio sprendimo, negu yra skundžiamas, dėl kasatorės priėmimas, nes apskųstu apeliacinės instancijos teismo sprendimu jos nuosavybės teisės į ginčo rūsį klausimas išspręstas tapačiai – konstatuotas kasatorės nuosavybės teisės į ginčo rūsį neegzistavimas. Kita vertus, teisėjų kolegija, kaip jau minėta, atsižvelgia į tai, kad šioje byloje ieškinys pareikštas dėl viešojo intereso gynimo, kuriam esant kasacinis teismas nesaistomas kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).

Teisėjų kolegija, įvertindama kasacinio skundo teiginius, kuriuose pasisakoma apie ginčijamą 1996 m. balandžio 3 d. susitarimą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo išvada pripažinti nurodytą susitarimą negaliojančiu yra pagrįsta ir teisėta.

Dėl 1998 m. lapkričio 9 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia

Vertindama kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas negaliojančia visą 1998 m. lapkričio 9 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, išėjo už apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje ieškinį pareiškė prokuroras, gindamas viešąjį interesą. Dėl to byloje nustačius, kad pažeista valstybės nuosavybės teisė, taigi taip pat viešasis interesas, apeliacinės instancijos teismas turi pagrindą ginti pažeistas valstybės teises, peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl CPK 320 straipsnio 1 dalis pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į faktinius bylos duomenis, sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad neteisėtų sutarčių pagrindu sudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo 1998 m. lapkričio 9 d sutartis taip pat yra neteisėta, todėl naikintina.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pats perskaičiuoti ir nustatyti bendraturčių žemės sklypo dalis. Taip teigdama kasatorė kasaciniame skunde nenurodo kasacijos pagrindo. Pažymėtina, kad pagal Žemės įstatymo 30 straipsnio nuostatas prie žemės sandorių privalo būti pridedamas žemės sklypo planas, o kai žemės sklypas nuomojamas arba perduodamas neatlygintinai naudotis iki trejų metų – žemės sklypo planas arba schema; žemės sklypo planas ar schema yra neatskiriama žemės sandorio dalis (straipsnio 1 dalis); žemės sklypo planas arba žemės sklypo schema parengiami Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pagal teritorijų planavimo dokumentą, kurio pagrindu šis žemės sklypas buvo suformuotas (straipsnio 2 dalis). Pagal ginčijamą 1998 m. lapkričio 9 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį kasatorė nusipirko 590 kv. m žemės sklypą, iš jų 547 kv. m asmeninės nuosavybės teise ir 43 kv. m bendrosios nuosavybės teise. Sklypo planas yra sutarties sudėtinė dalis (Sutarties 9 punktas). Šiame žemės sklypo plane (T. 3, b. l. 84) užfiksuoti suformuoti konkretūs atitinkamomis teisėmis naudotini sklypai, būtent kurie ir buvo parduoti kasatorei už sutartyje nustatytą kainą. Konstatavus ginčijamos valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties neteisėtumą, taip pat konstatuotina, kad kasatorės teisės įsigyti namų valdos valstybinės žemės sklypo dalį realizavimui, be kita ko, reikalingas naujas žemės sklypo planas, parengtas Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

Dėl restitucijos taikymo, piniginio ekvivalento apskaičiavimo restituciją taikant piniginiu ekvivalentu ir piniginės išmokos apskaičiavimo restituciją taikant natūra, kai grąžinti turtą privalantis neteisėtas nesąžiningas valdytojas (skolininkas) yra pertvarkęs ir pagerinęs turtą

Kasatorė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas iš jos papildomą sumą už privatizuotas patalpas, pažeidė Butų privatizavimo įstatymo 9 straipsnį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl butu privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ 6 punktą. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas restituciją, kainas nustatė pažeisdamas teisės normas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką. Kasatorė nurodo, kad dalį reikalaujamo grąžinti turto ji iš esmės pagerino, gerokai padidindama jo vertę. Anot kasatorės, nesant jos kaltės ar nesąžiningumo dėl ginčijamų sutarčių sudarymo, už ginčo patalpas, kurių neįmanoma grąžinti natūra dėl jos atliktų esminių pagerinimų, iš jos turėjo būti priteista ginčo ploto vertė šio perdavimo jai metu – 30,18 Lt, tuo tarpu 62 090 Lt priteista nepagrįstai, nes tokia vertė atsirado dėl jos atliktų pagerinimų. Kasatorės teigimu, už ginčo ūkinį pastatą jai turėjo būti priteista 79 979,53 Lt (80 000 Lt - 20,47 Lt); priteisus šį pastatą ieškovui, iš kasatorės buvo neatlygintinai atimta jos teisėtai sukurta nuosavybė.

Teisėjų kolegija, vertindama šiuos kasacinio skundo argumentus, pažymi, kad kasatorė, teigdama, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė teisės normas, kasaciniame skunde nenurodo, jos nuomone, pažeistų materialiosios ar proceso teisės normų, t. y. nenurodo kasacijos pagrindo ir nepateikia kasacinio nagrinėjimo dalyko. Dėl to šie kasacinio skundo teiginiai nenagrinėtini.

Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas restituciją, pažeidė Butų privatizavimo įstatymo 9 straipsnį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ 6 punktą, atmestini kaip nepagrįsti, nes nurodytos teisės normos restitucijos nereglamentuoja ir jai netaikytinos.

Teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. Kauno rajono savivaldybės administracija ir kiti, bylos Nr. 3K-3-41/2009 bei 2009 m. gruodžio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, ir kt. v. J. G. ir kiti, bylos Nr. 3K-3-570/2009 suformuotos praktikos, kasatorė kasaciniame skunde neanalizuoja bylų, kuriose buvo priimtos nurodytos kasacinio teismo nutartys, ir šios bylos faktinių aplinkybių panašumų bei skirtumų, nepateikia argumentų, kad nurodytos nutartys turi teismo precedento galią šioje byloje, taip pat neatsižvelgia į tai, kad teismo precedento galia gali būti pripažįstama ir kasacinį skundą galima grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais teisės išaiškinimais, kurie suformuluoti bylose, savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose į tą bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo procesinis sprendimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė aplinkybes, įgalinančias padaryti pagrįstą išvadą dėl restitucijai taikyti reikšmingo kasatorės, kaip privalančio grąžinti turtą asmens, nesąžiningumo ir konstatavo kasatorės nesąžiningumą. Nustatytos aplinkybės, kad kasatorė privatizavo jai ir (arba) jos šeimos nariams nustatyta tvarka nesuteiktas ir neišnuomotas gyvenamąsias patalpas, pažymėtas indeksais 4-7 ir 4-8, taip pat kad privatizavo ūkinį pastatą, neturintį funkcinio ryšio su jos butu, teikia pagrindą konstatuoti kasatorės nesąžiningumą. Civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, ir kt. v. J. G. ir kiti, bylos Nr. 3K-3-570/2009, kurioje 2009 m. gruodžio 4 d. priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi kasatorė remiasi, asmenų (atsakovių), privalančių grąžinti turtą, nesąžiningumo nebuvo nustatyta, o tai neatitinka šios bylos aplinkybių. Be to, toje byloje nebuvo sprendžiama dėl restitucijos taikymo natūra, neegzistavo aplinkybės apie neįmanomumą dėl buto pertvarkymo grąžinti natūra neteisėtai privatizuotas gyvenamąsias patalpas bei apie neteisėtai privatizuoto ūkinio pastato rekonstrukciją, pagerinimą, o buvo nagrinėjama dėl restitucijos taikymo piniginiu ekvivalentu, mažiausios kainos nustatymo, kai pripažinti negaliojančiais administraciniai aktai, kuriais atsakovėms buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę. Civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. Kauno rajono savivaldybės administracija ir kiti, bylos Nr. 3K-3-41/2009, kurioje 2009 m. sausio 27 d. priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi kasatorė remiasi, buvo sprendžiama dėl restitucijos taikymo natūra dėl žemės sklypų, kai asmenys, privalantys grąžinti žemės sklypus, buvo juos įsigiję už investicinius čekius. Joje neegzistavo aplinkybės apie neteisėtai privatizuotų gyvenamųjų patalpų pertvarkymą ir dėl to neįmanomumą jas grąžinti natūra bei apie neteisėtai privatizuoto ūkinio pastato rekonstrukciją, pagerinimą, nebuvo sprendžiama dėl restitucijos taikymo piniginiu ekvivalentu. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutartys nėra teismo precedentas šioje byloje, todėl aptariamas kasacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija šios bylos aplinkybių kontekste pažymi, kad CK 6.147 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji piniginio ekvivalento, kai restitucija taikoma ne natūra, o piniginiu ekvivalentu, apskaičiavimo taisyklė, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas remiantis tomis kainomis, kurios galiojo, kai skolininkas gavo tai, ką privalo grąžinti. Šio straipsnio 2 dalis yra specialioji norma, nustatanti straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtį. Pagal CK 6.147 straipsnio 2 dalį grąžintino turto sunaikinimo ar perleidimo atveju piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas atsižvelgiant į to turto vertę atitinkamu laiku; jeigu asmuo, privalantis grąžinti turtą, yra sąžiningas, jis privalo atlyginti mažiausią atitinkamu laiku buvusią (esančią) turto vertę, ir priešingai, jeigu šis asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, jis privalo atlyginti didžiausią atitinkamu laiku buvusią (esančią) turto vertę. Taikant šias taisykles turto vertė apskaičiuojama ir tuo atveju, kai turtas sunaikintas dėl nenugalimos jėgos, tačiau skolininkas yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės (CK 148 straipsnio 2 dalis). Tokiu teisiniu reglamentavimu eliminuojama neteisėto nesąžiningo valdytojo (skolininko) galimybė gauti turtinę naudą restituciją taikant piniginiu ekvivalentu bei įtvirtinta tam tikra satisfakcija kreditoriui. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo, protingumo, proporcingumo principais, sprendžia, kad tokiu kaip šios bylos atveju, kai dėl buto pertvarkymo neįmanomuma grąžinti natūra neteisėtai privatizuotų gyvenamųjų patalpų, o asmuo (kasatorė), privalantis grąžinti turtą, yra nesąžiningas, piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas pagal CK 6.147 straipsnio 2 dalies taisykles. Pažymėtina ir tai, kad CK normos tiesiogiai nereglamentuoja atvejo, kai grąžintinas restitucijos tvarka turtas yra pagerintas jį grąžinti privalančio asmens. Panašius santykius reglamentuojančiame CK 6.150 straipsnyje nustatyta, jog grąžinti turtą privalančio asmens išlaidos, susijusios su grąžintino turto priežiūra ir saugojimu, atlyginamos pagal CK ketvirtosios knygos normas, reglamentuojančias sąžiningą ir nesąžiningą turto valdymą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CK 1.8 straipsnio 1 dalimi, CPK 3 straipsnio 6 dalimi, konstatuoja, kad išlaidos, susijusios su grąžintino turto pagerinimu, atlyginamos pagal įstatymo analogiją taikant CK 6.150 straipsnį, t. y. pagal CK ketvirtosios knygos normas, reglamentuojančias sąžiningą ir nesąžiningą turto valdymą. Remdamasi CK 6.146, 6.147, 6.150, 4.97 straipsnių nuostatomis bei atsižvelgdama į nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, tiek apskaičiuodamas piniginį ekvivalentą, restituciją dėl gyvenamųjų patalpų taikant piniginiu ekvivalentu, tiek ir apskaičiuodamas piniginę išmoką, restituciją dėl ūkinio pastato taikant natūra, tinkamai taikė materialiosios teisės normas. Atsižvelgus į nustatytas faktines bylos aplinkybes, kad kasatorė neteisėtai privatizavo ūkinį pastatą, pažymėtą indeksu 4I1/p, neturintį funkcinio ryšio su jos butu, neteisėtai (savavališkai) įsigijusi kitus du Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančius pastatus, juos nugriovė ir padidino neteisėtai įgytą ūkinį pastatą 4I1/p, taip pat atsižvelgus į apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinį, kaip nepagrįstas vertintinas kasacinio skundo teiginys, jog, restituciją dėl ūkinio pastato taikius natūra, iš kasatorės neatlygintinai atimta jos teisėtai sukurta nuosavybė.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2012 m. vasario 8 d. nutartimi tenkintas kasatorės J. Š. prašymas atidėti dalies žyminio mokesčio už kasacinį skundą sumokėjimą ir žyminio mokesčio dalies – 3372 Lt – sumokėjimas atidėtas iki nutarties kasaciniame teisme priėmimo. Šioje byloje kasaciniame teisme patirta 184,73 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinant kasacinio skundo, nurodytos visos bylinėjimosi išlaidos, t. y. 3556,73 Lt, priteistinos valstybės naudai iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Dėl taikyto vykdymo sustabdymo

Bylos nagrinėjimas kasaciniame teisme baigiamas priimant nutartį (nutarimą) (CPK 356 straipsnio 3 dalis). Priėmus ir paskelbus šią nutartį, ši byla yra išnagrinėta kasacine tvarka, todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2012 m. kovo 12 d. nutartimi taikyto apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo vykdymo sustabdymo terminas – iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka – pasibaigė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškovo reikalavimas pripažinti negaliojančia 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp Vilniaus miesto valdybos ir J. Š., dalį, kuria J. Š. iš Vilniaus miesto valdybos įsigijo 83,50 kv. m rūsį, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8, ir nuspręsta pašalinti iš 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties teiginį apie rūsio, plane pažymėto indeksais R 1-3, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8, privatizavimą. Dėl šios dalies priimti naują sprendimą.

Pripažinti negaliojančia tą 1992 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp Vilniaus miesto valdybos ir J. Š., dalį, kuria J. Š. iš Vilniaus miesto valdybos įsigijo 83,50 kv. m rūsį, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8. Grąžinti valstybei 83,50 kv. m rūsį, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 8.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatorės J. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3556,73 Lt (tris tūkstančius penkis šimtus penkiasdešimt šešis litus 73 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis