Civilinė byla Nr. 3K-3-294/2012 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-02-15377-2009-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.5; 11.9.6
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 1 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. D. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu bei piniginių išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. D. ieškiniu prašė pripažinti jo 2009 m. lapkričio 3 d. atleidimą iš darbo AB „Lietuvos geležinkeliai“ pagal DK 129 straipsnio 2 dalį neteisėtu ir nepagrįstu, negrąžinti jo į darbą, priteisti iš atsakovo išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad atsakovo 2009 m. vasario 27 d. įspėjimas apie atleidimą iš darbo buvo neinformatyvus ir neatitiko įstatymo reikalavimų, o atlikus struktūrinius pertvarkymus ieškovo funkcijos išliko ir joms atlikti buvo priimti nauji darbuotojai. Ieškovo nuomone, atsakovas pažeidė DK 130 straipsnio 4 dalį, nes, prieš įteikdamas įspėjimą ieškovui dėl darbo sutarties nutraukimo, nesurengė konsultacijų su darbuotojų atstovais, taip pat pažeidė atleidimo iš darbo procedūrą, nes ieškovui nepasiūlė kito darbo, atitinkančio jo kvalifikaciją (DK 129 straipsnis), neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovas atleidimo metu prižiūrėjo savo šeimos narį – motiną, kuriai yra nustatyta globa dėl sunkios ligos, kad ieškovas turėjo 25 metų darbo stažą atsakovo įmonėje (DK 135 straipsnis). Neteisėti atsakovo veiksmai sukėlė ieškovui dvasinius išgyvenimus, stresą, pažeminimą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą bei neužtikrintumą savo ateitimi.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2011 m. kovo 1 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2009 m. vasario 27 d. įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą ieškovui buvo įteiktas pasirašytinai, nepažeidžiant 4 mėnesių įspėjimo termino, jame buvo aiškiai nurodyta, koks terminalas ir kada bus naikinamas, kokie darbuotojai atleidžiami. Nors ieškovas teigė, kad vietoj panaikinto Importo eksporto bagažo terminalo buvo įsteigtas Pardavimų organizavimo centras, įvertinęs jo struktūrą, pareigybes, teismas padarė išvadą, jog struktūra nebuvo analogiška panaikinto terminalo struktūrai ir vykdė iš esmės kitas funkcijas. Kadangi po struktūrinių pertvarkymų krovinių priėmėjo etato neliko, tai atsakovas turėjo teisę inicijuoti ieškovo atleidimo iš darbo procedūrą DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu. Teismas nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog atsakovas DK 129 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą vykdė tinkamai: nuolat teikė ieškovui pasiūlymus dėl darbo, taip suteikdamas jam informaciją apie laisvas darbo vietas bendrovėje bei sudarydamas sąlygas pareikšti norą būti perkeltam į kitą darbą, tačiau jam nesutinkant dirbti jokio atsakovo pasiūlyto darbo, teko jį atleisti.
Teismas konstatavo, kad ieškovas atitiko DK 135 straipsnio 1 dalyje 2 punkte nustatytus reikalavimus, todėl jis buvo priskirtas prie asmenų, turinčių pirmenybės teisę būti paliktiems dirbti, tačiau ši nuostata taikoma, jeigu pirmenybės teisę turinčių darbuotojų kvalifikacija nėra žemesnė (yra lygi ar aukštesnė) už pirmenybės teisės neturinčių atitinkamų toje darbovietėje dirbančių darbuotojų kvalifikaciją, o iš visų pirmenybės teisę turėjusių darbuotojų, ieškovo kvalifikacija buvo žemiausia.
DK 130 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti reikalavimai grupinio atleidimo atveju neturėjo būti taikomi, nes darbuotojų skaičius po pertvarkymo sumažėjo tik trimis, o ieškovo argumentai dėl DK 130 straipsnio 4 dalies pažeidimo buvo atmesti, nes ši įstatymo redakcija bylos nagrinėjimo metu buvo negaliojanti.
Nenustatęs atsakovo veiksmų neteisėtumo, teismas nepasisakė dėl reikalavimų priteisti išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei neturtinę žalą.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą, 2011 m. lapkričio 2 d. nutartimi paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės sutikdamas su jame nurodytais motyvais. Teismas konstatavo, kad iš byloje pateiktų AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinio direktoriaus įsakymų dėl įgaliojimų darbo teisės srityje perdavimo matyti, kad 2006 m. balandžio 5 d. įsakymo Nr. Į-119 pagrindu Keleivių vežimo direkcijos direktoriui (jo nesant – direkcijos direktoriaus pavaduotojui vežimo organizavimui) suteikta teisė priimti sprendimus dėl vadovaujamos direkcijos darbuotojų atleidimo iš darbo. Šie įgaliojimai 2006 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. Į-597 ir 2006 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. Į-616 nepakeisti, o 2009 m. balandžio 10 d. įsakyme Nr. Į-296 papildomai nurodoma, kad nesant Keleivių vežimo direkcijos direktoriaus darbo sutartis nutraukti su direkcijos darbuotojais gali direkcijos direktoriaus pirmasis pavaduotojas (prieš tai šie įgaliojimai buvo suteikti direkcijos direktoriaus pavaduotojui vežimo organizavimui). Įvertinęs vietinių teisės aktų nuostatas, teismas konstatavo, kad Keleivių vežimo direkcijos direktoriaus pirmasis pavaduotojas turėjo įgaliojimus (nesant direkcijos direktoriaus) priimti sprendimus, susijusius su darbuotojų atleidimu. Teismas pripažino, kad 2009 m. vasario 24 d. įsakymas Nr. Į(IDL)-47 turėtų būti vertinamas kaip organizacinio pobūdžio aktas, kuris visiškai realizuotas AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinio direktoriaus 2009 m. gegužės 17 įsakymu Nr. 398. Teismas, įvertinęs, kad priežastys, dėl kurių atleistas ieškovas ir kitos atleidimo sąlygos, nesikeitė, įspėjimo terminai nepažeisti, pripažino, kad įspėti ieškovą pakartotinai nebuvo pagrindo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 1 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismai nustatė, kad likus savaitei iki darbo sutarties nutraukimo atsakovas buvo informuotas apie ieškovo kreipimąsi dėl profesinės ligos, nedarbingumo ir neįgalumo nustatymo bei pradėtą tyrimą, kurį baigus 2011 m. vasario 22 d. profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktu Nr. S-805 buvo nustatyta profesinė liga. Bylą nagrinėjusių teismų aiškinimu DK 135 straipsnio 1 dalies 1 punktas reiškia, kad pirmenybės teisę būti paliktiems dirbti turi darbuotojai, kurie sprendimų dėl darbuotojų mažinimo priėmimo metu jau yra pripažinti sergantys profesine liga. Toks normos aiškinimas, ieškovo nuomone, nėra teisingas, nes DK 135 straipsnio tikslas ir uždavinys – numatyti teisės į darbą apsaugos priemones tam tikrų kategorijų darbuotojams, kuriems tokia speciali apsauga yra reikalinga darbuotojų skaičiaus mažinimo atveju, ir turi būti aiškinamas sistemiškai su kitomis normomis. Teismų praktikoje pažymima, kad darbuotojams, kurie darbovietėje buvo sužaloti arba susirgo profesine liga, kol jie yra nedarbingi, darbo vietos (pareigų) išsaugojimo garantijas nustato DK 133 straipsnio 1 dalis. Kol jiems galioja DK 133 straipsnio 1 dalyje numatyta garantija, DK 135 straipsnis jiems negali būti taikomas, t.y. šis straipsnis taikomas tik pasibaigus DK 133 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos galiojimo laikui. DK 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojams, netekusiems darbingumo dėl sužalojimo darbe arba profesinės ligos, darbo vieta ir pareigos paliekamos, kol bus atgautas darbingumas arba nustatytas neįgalumas. Darbuotojo sužalojimo darbe arba susirgimo profesine liga faktai nustatomi DK 282 straipsnio, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnio, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų tyrimo bei apskaitos nuostatų, kuriuos tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nustatyta tvarka. Iš šio teisinio reglamentavimo išplaukia, kad darbo sutarties galiojimo metu sveikatai pablogėjus (sutrikus) dėl darbo pas atsakovą (profesinės ligos) ir nesant galimybės perkelti į kitą darbą, atitinkantį sveikatą ir, esant galimybei, kvalifikaciją, atsakovą informavus apie pradėtą profesinės ligos nustatymo tyrimą, atsakovas privalėjo palikti ieškovui darbo vietą ir pareigas bei mokėti įstatyme nustatyto dydžio ligos pašalpą, kol bus gauta valstybinės socialinės medicininės ekspertizės komisijos išvada dėl darbingumo ir neįgalumo bei profesinės ligos nustatymo (DK 212 straipsnio 1 dalis). Dėl nurodytų aplinkybių atsakovas, nesilaikydamas nurodytų teisės aktų nuostatų, neužtikrino ieškovui DK 133, 135 straipsniuose nustatytos apsaugos ir nepagrįstai suteikė prioritetą kitiems darbuotojams, patenkantiems į DK 135 straipsnio taikymo sferą.
Teismai konstatavo, kad 2009 m. vasario 27 d. įspėjimas apie atleidimą iš darbo priimtas kompetentingo organo AB „Lietuvos geležinkeliai“ Keleivių vežimo direkcijos direktoriaus pirmojo pavaduotojo, kuris, nesant Keleivių vežimo direkcijos direktoriaus, turėjo įgaliojimus priimti sprendimus, susijusius su darbuotojų atleidimu, tačiau byloje nenustatyta, ar Keleivių vežimo direkcijos direktorius darbe buvo ar nebuvo tuo metu, kai AB „Lietuvos geležinkeliai“ Keleivių vežimo direkcijos direktoriaus pirmasis pavaduotojas 2009 m. vasario 27 d. priėmė įspėjimą apie atleidimą iš darbo. Nenustačius, kad įspėjimo apie atleidimą iš darbo priėmimo metu Keleivių vežimo direkcijos direktorius nebuvo darbe, teismai negalėjo konstatuoti, kad Keleivių vežimo direkcijos direktoriaus pirmasis pavaduotojas turėjo teisę atleisti iš darbo. Be to, apeliacinės instancijos teismas spendime konstatavo, kad 2009 m. vasario 27 d. įteiktame įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą buvo nurodytas jos nutraukimo pagrindas – AB „Lietuvos geležinkeliai“ Keleivių vežimo direkcijos 2009 m. vasario 24 d. įsakymas Nr. Į(DL)-47 „Dėl importo eksporto bagažo terminalo veiklos nutraukimo“, kuris buvo priimtas nekompetentingo organo - Direkcijos direktoriaus pirmojo pavaduotojo ir sprendė, kad tokio pobūdžio aktas DK 129 straipsnio prasme negalėjo būti pagrindas įspėti ieškovą ir kitus darbuotojus apie atleidimą. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad 2009 m. vasario 24 d. įsakymas Nr. Į(DL)-47 „Dėl importo eksporto bagažo terminalo veikios nutraukimo“ priimtas neteisėtai, tačiau prilygino jį organizacinio pobūdžio aktui, kuris nustatė direkcijos struktūros pertvarkymo planus, ir sprendė, kad po šio generalinio direktoriaus įsakymo priėmimo nebuvo pagrindo iš naujo įspėti apie atleidimą iš darbo. Tokios teismo išvados nepagrįstos, nes pagal DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punktą, įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą turi būti nurodyta konkreti darbo sutarties nutraukimo su konkrečiu darbuotoju priežastis. Ši nuostata turi būti aiškinama kartu su DK 129 straipsnio nuostatomis, pagal kurias svarbia atleidimo iš darbo priežastimi gali būti darbovietės struktūriniai pertvarkymai. Tačiau šiuo pagrindu nutraukiant darbo sutartį, turi būti laikomasi DK 129 straipsnio 1 dalyje ir 130 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų – darbdavys apie darbo sutarties nutraukimą turi raštu pasirašytinai įspėti darbuotoją prieš keturis mėnesius. AB „Lietuvos geležinkeliai“ Keleivių vežimo direkcijos direktoriaus pirmasis pavaduotojas priimdamas 2009 m. vasario 24 d. įsakymą Nr. J(DL)-47 „Dėl importo eksporto bagažo terminalo veiklos nutraukimo“ neturėjo tam įgaliojimų, tai reiškia, kad pertvarkymai nuo to momento vyko neteisėtai, t. y. pradėti anksčiau nei buvo įforminti atitinkamo kompetentingo valdymo organo – AB „Lietuvos Geležinkeliai“ generalinio direktoriaus. Tik 2009 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. Į-398 buvo teisėtai nuspręsta atlikti atsakovo organizacinės struktūros struktūrinius pertvarkymus, todėl darbdavys privalėjo įstatymo nustatyta tvarka iš naujo įspėti apie numatomus atsakovo organizacinės struktūros pertvarkymus bei numatomus darbuotojų atleidimus, tačiau to nepadarė, tinkamai ir aiškiai nenurodė, dėl kurių aplinkybių ruošiamasi nutraukti darbo sutartį. Atsakovas priėmė du įsakymus dėl organizacinės struktūros struktūrinių pertvarkymų, todėl buvo neaišku, kada jie bus vykdomi. Atsakovo pateikti darbo pasiūlymai negalėjo būti įgyvendinti, nes dalis pasiūlytų pareigybių po generalinio direktoriaus 2009 m. gegužės 14 d. įsakymo buvo panaikintos.
Atsiliepimu atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
DK 133 straipsnio 1 dalies formuluotė apibūdina specifinį atvejį, kai darbuotojas yra netekęs darbingumo dėl sužalojimo darbe ar profesinės ligos. Straipsnio formuluotėje užfiksuotas laiko momentas: darbuotojo nedarbingumo priežastimi turi būti jau nustatyta profesinė liga arba sužalojimas darbe, taigi, tiek DK 135, tiek 133 straipsnis yra taikomi jau po profesinės ligos nustatymo fakto. DK 135 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo išplėtimas, nustatant, kad darbdaviui atsiranda pareiga suteikti pirmenybę darbe likti darbuotojui, kuriam yra pradėtas tyrimas dėl profesinės ligos nustatymo, būtų nepagrįstas kitų darbuotojų, patenkančių į DK 135 straipsnio taikymo sferą, atžvilgiu, nes tyrimo pradėjimo faktas negarantuoja, kad profesinė liga bus nustatyta; taip pat būtų pažeisto darbdavio teisės, tuo atveju, jeigu užbaigus tyrimą dėl profesinės ligos, liga nebūtų nustatyta, darbo užmokestis, kurį darbdavys turėtų mokėti darbuotojui už tą laiką, kurį buvo atliekamas tyrimas, būtų darbdavio patirti nuostoliai. Teismai nustatė, kad nebuvo teisinio pagrindo kasatoriui taikyti DK 135 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tačiau jis pateko į DK 335 straipsnio 2 dalies taikymo sferą, kaip ir kiti panaikinto padalinio darbuotojai. Teismai, ištyrę dokumentus, nurodančius visų darbuotojų kvalifikaciją, nustatė, kad kasatorius prieš kitus darbuotojus neturėjo pirmenybės likti darbe. Pažymėtina, kad 133 straipsnio 1 dalies ir 135 straipsnio l dalies 1 punktas taikomi sistemiškai bei nuoseklia tvarka, t. y. pirma, darbuotojas dėl nustatytos profesinės ligos (šis juridinis faktas patvirtinamas profesinės ligos patvirtinimo aktu) iki neįgalumo nustatymo dienos turės teisę į darbo vietą ir pareigas; antra, nuo neįgalumo nustatymo (išskyrus atvejus, kai nustatomas šimtaprocentinis nedarbingumas) dienos darbuotojas turės pirmenybės teisę būti paliktas dirbti darbovietėje, kai mažinamas darbuotojų skaičius dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų.
Kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais ir aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ir apeliacines instancijos teisme (CPK 347 straipsnis). Kasaciniame skunde kasatorius teigia, kad teismai neteisingai aiškino ir taikė DK 133 straipsnio nuostatas, tačiau nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde DK 133 straipsnio taikymo klausimas nebuvo nagrinėtas, su jo taikymu susijusios aplinkybės nebuvo tirtos. Dėl šių priežasčių kasacinio skundo argumentas dėl DK 133 straipsnio taikymo nelaikomas kasacinio nagrinėjimo dalyku.
DK 130 straipsnio nuostatos reglamentuoja įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą ir įspėjimo turinį. Įspėjimo tikslas atleidžiant darbuotoją dėl įmonėje vykdomų struktūrinių pertvarkų – informuoti apie tai, kokio masto, kokių padalinių ir nuo kada bus vykdomi pertvarkymai bei suteikti darbuotojui pakankamai laiko kito darbo paieškoms. Kasaciniame skunde neginčijamos aplinkybės, susijusios su įspėjimo turiniu ir terminu. Kasatorius ginčija Keleivių vežimo direkcijos pirmojo pavaduotojo kompetenciją priimti sprendimą dėl Keleivių vežimo direkcijos struktūrinių pertvarkymų ir šiuo pagrindu įspėti kasatorių apie darbo sutarties nutraukimą. Vadovaujantis CPK. 353 straipsnio 1 dalies, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Faktas, kad pavaduotojas pasirašė atitinkamus dokumentus, rodo, jog jis pavadavo direkcijos vadovą. Kasatorius šio klausimo nekėlė nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde, todėl šie jo teiginiai negali būti laikomi kasacinio skundo nagrinėjimo dalyku (CPK 353 straipsnio 1 dalies), kaip ir klausimas, ar direkcijos direktorius buvo darbe tą dieną, kai kasatorius buvo įspėtas apie darbo sutarties nutraukimą, nes fakto klausimų kasacinis teismas nenustatinėja.
Kasatorius skunde teigia, kad teismai savo argumentus dėl atleidimo teisėtumo grindė byloje nenustatytomis aplinkybėmis ir taip šiukščiai pažeidė CPK 263 straipsnio 2 dalį. Teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai apklausti byloje dalyvaujančius asmenis, išklausyti liudytojų parodymus, ištirti rašytinius, daiktinius ir kitus įrodymus. Vadovaujantis CPK 177 straipsniu, įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Šios straipsnio nuostatos reiškia, kad teismai, tirdami rašytinius įrodymus, kilus neaiškumų ar papildomų klausimų, turi teisę remtis ir žodiniais bylos šalių paaiškinimais. Taigi, bylą nagrinėję teismai, vertindami, ar atsakovas tinkamai vykdė DK 130 straipsnyje nustatytas pareigas, vadovavosi CPK 263 straipsnio 2 dalimi ir ištyrė visus, teismų vertinimu reikalingus ištirti įrodymus ir nustatė, kad kasatorius buvo tinkamai įspėtas apie atleidimą, nepraleidus DK 130 straipsnyje nurodyto termino; įspėjimo lapelio turinys atitiko šio 130 straipsnio reikalavimus; atleidimo pagrindas buvo teisėtas, nes struktūriniai pertvarkymai buvo realūs, todėl tenkinti kasacinį skundą nėra pagrindo.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl verslo perdavimą reglamentuojančių teisės normų taikymo nagrinėjamu atveju
Darbo sutartis su ieškovu nutraukta DK 129 straipsnio pagrindu – darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. Toks darbo sutarties nutraukimas galimas tik dėl svarbių priežasčių, kurias kilus ginčui dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo teisme turi įrodyti darbdavys (CPK 178 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar tos priežastys yra pakankamai svarbios, kad sudarytų pagrindą nutraukti darbo sutartį. Darbo sutarties nutraukimo svarbia priežastimi gali būti darbovietės struktūriniai pertvarkymai; jie turi būti realūs, t. y. privalo egzistuoti ne tik atitinkamo valdymo organo sprendimas, bet ir toks sprendimas turi būti realiai vykdomas. DK 138 straipsnyje nurodyti pasikeitimai nėra struktūriniai pertvarkymai DK 129 straipsnio prasme. Jie negali būti teisėta (taigi ir svarbi) priežastis nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį.
Bylą nagrinėjusio Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 1 d. sprendime nurodyta, kad ieškovo pareigybė buvo panaikinta, nes 2009 m. gegužės 14 d. įsakymu „Dėl Keleivių vežimo direkcijos struktūrinių pertvarkymų ir darbo organizavimo pakeitimų“ buvo panaikintas Importo eksporto bagažo terminalas, kuriame ieškovas dirbo, o 2009 m. vasario 25 d. įsakymu „Dėl darbo organizavimo pakeitimų“ buvo panaikinti Importo eksporto terminalo etatai, tarpe jų ir krovinių priėmėjo, kuriuo dirbo ieškovas. Dalis panaikinto terminalo funkcijų buvo pavestos vykdyti kitiems padaliniams, bet krovinių priėmėjo (šį darbą dirbo ieškovas) etatų neliko, nes, kaip paaiškino atsakovo atstovė, nurodytos funkcijos buvo perduotos samdomai įmonei. Teismas konstatavo, kad atsakovo 2009 m. vasario 27 d. įspėjime nurodyta aplinkybė dėl terminalo veiklos nutraukimo yra svarbi, nes terminalas, kuriame dirbo ieškovas, buvo panaikintas, ieškovo darbo funkcijų neliko, todėl atsakovas turėjo teisę inicijuoti ieškovo atleidimo iš darbo procedūrą DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad šiuo metu galiojanti DK 138 straipsnio redakcija buvo patvirtinta 2005 m. gegužės 12 d. įstatymu Nr. X-188, redakcijos tikslas – įgyvendinti Europos Sąjungos Tarybos 2001 m. kovo 12 d. direktyvą 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo. Tuo atveju, kai kyla nacionalinės teisės normų, skirtų Europos Sąjungos direktyvai įgyvendinti, turinio aiškinimo klausimas, jis turi būti sprendžiamas šias normas aiškinant ir taikant Direktyvos nuostatų kontekste bei atsižvelgiant į šias nuostatas aiškinančius Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje G. J. v. UAB „Kalvarijų turgus“, UAB „Šnipiškių ūkis“, bylos Nr. 3K-3-8/2012).
Darbuotojų teisių ir interesų apsauga verslo, įmonės ar jų dalių perdavimo atveju Europos Sąjungos mastu reglamentuojama nuo 1977 metų, kai buvo priimta Tarybos 1977 m. vasario 14 d. direktyva 77/187/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonės, verslo ar verslo dalies perdavimo atveju, suderinimo (toliau – Direktyva 77/187/EEB). Ši direktyva buvo pakeista Tarybos 1998 m. birželio 29 d. direktyva 98/50/EB, iš dalies pakeičiančia direktyvą 77/187/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo ar verslo dalių perdavimo, suderinimo (toliau – Direktyva 98/50/EB). Bylos nagrinėjimo metu galiojanti ir šiuo metu aktuali yra pirmąsias dvi direktyvas konsoliduojanti Direktyva 2001/23/EB. Aiškinant ir taikant šios direktyvos ir ją įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, aktualūs Teisingumo Teismo išaiškinimai, priimti aiškinant Direktyvos 77/187/EEB, Direktyvos 98/50/EB ir Direktyvos 2001/23/EB nuostatas.
ESTT savo praktikoje suformavo kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama vertinant, ar įvyko verslo, įmonės ar jų dalies perleidimas. ESTT nurodė, kad esminis kriterijus nustatant, ar įvyko perleidimas direktyvos prasme, yra tai, ar perleistas verslas išlaiko savo identitetą. Identiteto išsaugojimas yra nurodomas inter alia tuo, kad veikla yra tęsiama arba atnaujinama naujojo darbdavio vykdant tuos pačius ar panašius veiksmus (1994 m. balandžio 14 d. sprendimas byloje Schmidt, bylos Nr. C-392/92, 17 paragrafas, 1996 m. kovo 7 d. sprendimas byloje Merckx ir Neuhuys, sujungtos bylos Nr. C-171/94 ir C-172/94, 16 paragrafas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad materialaus turto perleidimas nėra laikytinas būtina verslo, įmonės ar jos dalies perleidimo sąlyga – tai tik vienas iš kriterijų, kurį reikia įvertinti konkrečioje byloje, o jo reikšmė iš esmės priklauso nuo to, kokio pobūdžio yra vykdoma perleidžiamos įmonės veikla.
Nagrinėjamos bylos aspektu yra svarbus ESTT išaiškinimas, pateiktas 1994 m. balandžio 14 d. sprendime, priimtame byloje Nr. C-392/92. ESTT, nagrinėdamas šią bylą, nurodė, kad Direktyva Nr. 77/187/EEB taikoma tada, kai dėl teisinio perleidimo ar susiliejimo įvyksta fizinio ar juridinio asmens pasikeitimas, kuris yra atsakingas už veiklos atlikimą ir kuris dėl šio fakto gauna darbdavio įsipareigojimus darbuotojams, nepriklausomai nuo to, ar įvyko įmonės nuosavybės perleidimas. Tokia direktyvos apsauga taikoma, kai perleidimas susijęs tiek su visu verslu, tiek su jo dalimi. Dalies verslo perleidimo atvejais direktyvoje numatyta apsauga turi būti taikoma tiems darbuotojams, kurie susiję su konkrečia verslo dalimi; darbo santykiai iš esmės charakterizuojami sąsaja tarp darbuotojo ir įmonės ar verslo dalies, kuriai darbuotojas yra priskirtas (12–13 paragrafai). Dėl to, kai įmonė sutarties pagrindu atsakomybę už dalies paslaugų (aptariamu atveju tai valymo paslaugos) atlikimą perduoda kitai įmonei, kuri tuo būdu gauna darbdavio įsipareigojimus prieš tuos darbuotojus, kurie yra priskirti tų paslaugų (t. y. valymo) atlikimui, toks perleidimas gali patekti į direktyvos taikymo sritį. ESTT nurodė, kad ta aplinkybė, kad perduodamos paslaugos perdavėjui yra grynai pagalbinio pobūdžio veikla, nebūtinai susijusi su perdavėjo pagrindine veikla, negali lemti, kad toks perdavimas būtų pašalintas iš direktyvos taikymo apimties (14 paragrafas). Taip pat ta aplinkybė, kad veikla iki jos perdavimo buvo vykdoma vieno asmens, yra nepakankama tam, kad direktyvos apsauga tokiam perdavimui būtų netaikoma, nes direktyvos taikymas nepriklauso nuo darbuotojų, priskirtų perleidžiamos įmonės ar verslo daliai, skaičiaus. ESTT atkreipė dėmesį į tai, kad direktyvos vienas tikslų, minimas preambulėje, yra apsaugoti darbuotojus jų darbdavio pasikeitimo atveju, ypač užtikrinant, kad darbuotojų teisės bus apsaugotos. Ši apsauga taikoma visam įmonės personalui ir turi būti garantuota ir tais atvejais, kai su tokiu perdavimu susijęs tik vienas darbuotojas (15 paragrafas). Pagal ESTT praktiką, esminis kriterijus nustatant, ar įvyko perleidimas direktyvos prasme, yra tai, ar perleistas verslas išlaiko savo identitetą. Identiteto išsaugojimas yra nurodomas inter alia tuo, kad veikla yra tęsiama arba atnaujinama naujojo darbdavio vykdant tuos pačius ar panašius veiksmus.
Nagrinėjamoje byloje AB „Lietuvos geležinkeliai“ įvykdė struktūrinius pertvarkymus, po kurių neliko Importo eksporto bagažo terminalo, o ieškovo funkcijoms vykdyti buvo numatyta pasamdyti kitą įmonę. Tokie bylos duomenys sudaro pagrindą manyti, kad pirmiau nurodytas ESTT sprendimas byloje Nr. C-392/92 yra aktualus ir pagal jame suformuotus kriterijus turi būti vertinama, ar ieškovo vykdytos funkcijos buvo perduotos kitai įmonei, koks buvo perduotos veiklos kompleksiškumas ir kita. Jei teismai nustatytų, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ Importo eksporto bagažo terminalo vykdyta veiklos dalis buvo perduota kitai įmonei, tai būtų pagrindas pripažinti, jog įvyko verslo dalies perdavimas, o visiems su ta veikla susijusiems darbuotojams turėtų būti taikomos Direktyvoje Nr. 2001/23/EB nustatytos garantijos. Tai reikštų, kad ieškovas negalėjo būti atleistas iš darbo; jo darbo sutartis ir visi darbdavio įsipareigojimai darbuotojui (t. y. ieškovui) turėjo savaime būti perimti įmonės, kuri perėmė ieškovo vykdytas funkcijas, nes būtent tokį Direktyvos Nr. 2001/23/EB aiškinimą yra pateikęs ESTT savo praktikoje.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenagrinėjo bylos aplinkybių DK 138 straipsnio kontekste. Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo aiškinamasi dėl aplinkybių, susijusių su ieškovo vykdytų funkcijų perleidimu kitai įmonei, kurios reikšmingos DK 138 straipsnio taikymui, ir į tai, kad, vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų sprendimai naikintini ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Dėl DK 135 straipsnio aiškinimo ir taikymo
Pagal DK 135 straipsnį pirmenybės teisę būti palikti dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius, turi darbuotojai, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad DK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose išvardytų darbuotojų nustatyta pirmenybės teisė yra ne absoliuti, o sąlyginė, jos taikymas priklauso nuo pirmenybės teisę turinčių darbuotojų kvalifikacijos, palyginus su visų kitų tos pačios specialybės darbuotojų (išskyrus darbuotojus, turinčius pirmenybės teisę pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktus, bei darbuotojus, kuriems taikomos ir galioja įstatyme numatytos garantijos į darbo vietos (pareigų) išsaugojimą), dirbančių toje darbovietėje, kvalifikacija (DK 135 straipsnio 2 dalis). Sąvoka,,specialybė“ DK 135 straipsnio 2 dalies prasme apima ir sąvoką,,pareigos“, t. y. pagal DK 135 straipsnio 2 dalį pirmenybė taikoma ne tik tos pačios specialybės, bet ir tas pačias pareigas einantiems darbuotojams. Pagal DK 135 straipsnio 2 dalį tos pačios specialybės darbuotojų kvalifikacija paprastai turi būti lyginamuoju aspektu įvertinama viso darbdavio mastu, t.y. jeigu darbdavys yra įmonė, įstaiga, organizacija – tai įmonės, įstaigos, organizacijos mastu (išskyrus struktūrinius padalinius, esančius kitose vietovėse nei padalinys, kuriame darbuotojas dirba), jeigu darbdavys yra kita organizacinė struktūra, turinti savarankišką darbinį veiksnumą ir teisnumą – tos organizacinės struktūros mastu. Kai, mažinant darbuotojų skaičių, tarpusavyje konkuruoja du ar daugiau darbuotojų, turinčių pirmenybės teisę pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir (ar) 5 punktus, pirmenybė taikoma tiems iš jų, kurių kvalifikacija yra aukštesnė. Jeigu jų kvalifikacija yra vienoda, tai dirbti turėtų būti paliekamas labiau socialiai pažeidžiamas darbuotojas (pavyzdžiui, darbuotojas, kuris pirmenybės teisę turi pagal daugiau aptariamosios teisės normos punktų negu jo konkurentai, ir pan.). O kai tokių darbuotojų kvalifikacija ir socialinis pažeidžiamumas yra vienodi, darbdavys šiuo aspektu turi teisę pasirinkti, su kuriuo iš jų tęsti darbo santykius, o kurį atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį. DK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose nustatyta pirmenybė ją turintiems darbuotojams prieš atitinkamus darbuotojus, neturinčius pirmenybės teisės būti paliktiems dirbti, taikoma, jeigu pirmenybės teisę turinčių darbuotojų kvalifikacija nėra žemesnė (yra lygi ar aukštesnė) už pirmenybės teisės neturinčių atitinkamų toje darbovietėje dirbančių darbuotojų kvalifikaciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. v. VĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė, bylos Nr. 3K-3-58; 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje E. Š. v. Molėtų rajono Čiulėnų pagrindinė mokyklos administracija, bylos Nr. 3K-3-631; 2008 m. kovo 4 d, nutartis civilinėje byloje F. V. v. UAB „Anykščių vynas“, bylos Nr. 3K-3-156/2008; 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje V. L. v. UAB,,Smiltynės perkėla“, bylos Nr. 3K-3-162; kt.).
Šie išaiškinimai svarbūs dviem aspektais: pirma, jame nurodyta, kad turi būti lyginama visų toje darbovietėje, o ne tik tam tikrame struktūriniame padalinyje dirbančių, tos pačios specialybės (tas pačias pareigas einančių) darbuotojų kvalifikacija; antra, jei būtų nustatyta, kad ieškovas nėra vienintelis darbuotojas įmonėje (ar kitoje organizacinėje struktūroje), turintis tokią kvalifikaciją ir pirmenybės teisę, turėjo būti nustatyta, ar ieškovas yra labiau socialiai pažeidžiamas, tai inter alia reiškia – ar ieškovas pirmenybės teisę turi pagal daugiau DK 135 straipsnio 1 dalies punktų.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas slaugė savo motiną, kuriai nustatyta globa dėl sunkios ligos, todėl jis atitiko DK 135 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus ir priskirtinas prie asmenų, turinčių pirmenybės teisę būti paliktu darbe, bet įvertinę ieškovo išsilavinimą ir darbo patirtį, konstatavo, kad jo kvalifikacija žemesnė. Tačiau bylą nagrinėję teismai ieškovo kvalifikaciją lygino su Importo eksporto bagažo terminale dirbusių visų darbuotojų (nepriklausomai nuo specialybės ir pareigų) kvalifikacija, kurie patys dėl šio terminalo panaikinimo buvo atleidžiami iš darbo, ir nenustatinėjo, ar įmonėje buvo daugiau ieškovo specialybės (pareigų) darbuotojų, bei ar pagal savo kvalifikaciją ieškovas galėjo naudotis pirmenybės teise jų atžvilgiu. Be to, ieškovas nurodė turįs 25 metų darbo stažą įmonėje, tačiau teismai šio fakto netyrė, nors jis reikštų, kad darbuotojas turi pirmenybės teisę pagal daugiau DK 135 straipsnio 1 dalies punktų, t. y. jis yra labiau socialiai pažeidžiamas.
Atsižvelgusi į tai, kad šioje nutartyje jau konstatuota, jog bylą nagrinėjusių teismų sprendimai yra naikintini ir byla perduotina nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, jei bylą nagrinėjant iš naujo paaiškėtų, kad verslo perdavimo ginčo atveju nebuvo, teismai turėtų pareigą nustatyti visas su DK 135 straipsnio 1 dalies taikymu susijusias reikšmingas aplinkybes ir iš naujo spręsti, ar ieškovas neturėjo pirmenybės teisės būti paliktas darbe lyginant su kitais darbuotojais.
Kasaciniame skunde yra iškeltas dar vienas su DK 135 straipsnio 1 dalimi susijęs klausimas, t. y., ar šios dalies 1 punktas yra taikomas tiems asmenims, kuriems atleidimo iš darbo metu susirgimas profesine liga dar nebuvo konstatuotas, bet jau buvo pradėta profesinės ligos nustatymo procedūra.
DK 135 straipsnio 1 dalies 1 punktas pirmenybės teisę būti paliktam dirbti sieja su susirgimu profesine liga toje darbovietėje. Šis teisiškai reikšmingas faktas turi būti nustatytas teisės aktų nustatyta tvarka ir patvirtintas atitinkamais dokumentais, t.y. susirgimas profesine liga turi būti atitinkamų institucijų konstatuotas. Darbuotojo susirgimo profesine liga faktai nustatomi DK 282 straipsnio, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnio, Profesinių ligų tyrimo bei apskaitos nuostatų (toliau – ir Nuostatai), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 487, nustatyta tvarka. Darbuotojo susirgimo profesine liga faktai gali būti patvirtinami profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktu, Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus sprendimu, Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos sprendimu, teismo sprendimu (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnis, nuostatų 21, 22, 28, 32 punktai). Pranešimas apie įtariamą profesinę ligą, kurį surašo asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojas, negali būti prilyginamas dokumentams, patvirtinantiems susirgimą profesine liga. Dėl to darbuotojai, kuriems atleidimo iš darbo metu dar nėra nustatytas susirgimas profesine liga, nors ir pradėtos tam tikros su tuo susijusios procedūros, negali naudotis pirmenybės teise likti darbe. Pažymėtina, kad pirmenybės likti darbe taikymas darbuotojams, kuriems pradėtas tyrimas dėl profesinės ligos, jei liga nebus nustatyta, gali pažeisti kitų darbuotojų interesus, nes jie, net ir turėdami pirmenybės teisę likti dirbti, gali būti atleisti iš darbo. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad DK 35 straipsnyje nustatyta, jog įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų; draudžiama piktnaudžiauti savo teise; darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Todėl, kolegijos vertinimu, tam tikrais atvejais esant neužbaigtai profesinio susirgimo nustatymo procedūrai darbdavys galėtų atidėti su darbuotojų atleidimu susijusių sprendimų vykdymą, kol paaiškės, ar darbuotojas serga profesine liga, jei tai nepažeistų esminių darbdavio interesų, o darbuotojo elgesys taip pat atitiktų DK 35 straipsnyje išdėstytų principų esmę.
Darbuotojams, kurie darbovietėje buvo sužaloti arba susirgo profesine liga, kol jie yra nedarbingi, darbo vietos (pareigų) išsaugojimo garantijas nustato DK 133 straipsnio 1 dalis. Kol jiems galioja DK 133 straipsnio 1 dalyje numatyta garantija, DK 135 straipsnis jiems negali būti taikomas, t. y. šis straipsnis taikomas tik pasibaigus DK 133 straipsnio 1 dalyje nurodytos garantijos galiojimo laikui.
Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad atleidimo iš darbo momentu ieškovas buvo nedarbingas, dėl ko jam būtų reikėję taikyti DK 133 straipsnyje nustatytas garantijas, taip pat nustatyta, kad profesinės ligos faktas nustatytas jau po atleidimo iš darbo. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje DK 133 straipsnio nuostatos netaikytinos, o ieškovo argumentai dėl šiame straipsnyje įtvirtintų normų pažeidimo – nepagrįsti.
Dėl darbuotojo įspėjimo apie atleidimą
Kasatorius nurodo, kad įspėjimą apie būsimą atleidimą iš darbo pasirašė nekompetentingas asmuo (kasatoriaus manymu, tokią teisę turėjo Keleivių vežimo direkcijos direktorius, o pasirašė jo pirmasis pavaduotojas). Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad kasatorius turėjo būti pakartotinai įspėtas po to, kai atsakovo generalinis direktorius 2009 m. gegužės 14 d. priėmė įsakymą Nr. Į-398, kuriuo buvo panaikintas Importo eksporto bagažo terminalas, kuriame dirbo ieškovas.
Darbuotojas, su kuriuo numatoma nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, turi būti apie tai įspėtas (DK 129 straipsnio 1 dalis, 130 straipsnio 1 dalis). Atleidžiant darbuotojus dėl įmonės, įstaigos, organizacijos ar kitos organizacinės struktūros struktūrinių pertvarkymų, tokie pertvarkymai turėtų būti įforminami atitinkamo valdymo organo (kurio kompetencijai pagal įstatymą, įstatus ar pan. priklauso tokio sprendimo priėmimas) sprendimu ir paprastai tik po tokio sprendimo priėmimo darbuotojai įspėjami apie būsimą darbo santykių pabaigą. DK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą privaloma rašytinė forma. Įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą turi atitikti DK 130 straipsnio 2 dalyje nustatytus turinio reikalavimus. Įspėjimo terminai (prieš kiek laiko iki atleidimo iš darbo jie turi būti įteikti) nustatyti DK 130 straipsnio 1 dalyje). Kitų įspėjimo surašymo ar įteikimo taisyklių (pvz., įspėjimo įteikimo būdo ar vietos, įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą pasirašyti turinčio teisę subjekto) įstatymai nereglamentuoja. Įspėdamas darbuotojus, darbdavys turi laikytis nustatytų įspėjimo turinio ir formos reikalavimų, jų nesilaikymas gali būti pagrindas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ar taikyti DK 130 straipsnio 5 dalyje nustatytus teisinius padarinius. Tačiau ne kiekvienas nukrypimas nuo nustatytos darbuotojų įspėjimo tvarkos reiškia darbuotojo atleidimo iš darbo neteisėtumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad įspėjimo tikslas – informuoti darbuotoją apie būsimą darbo sutarties nutraukimą, konkrečią darbo sutarties nutraukimo priežastį, laiką, atsiskaitymo tvarką, t. y. suteikti darbuotojo teisėms įgyvendinti reikalingą informaciją. Po įspėjimo įteikimo darbdavys įgyja pareigą siūlyti įspėtam darbuotojui laisvas darbo vietas (129 straipsnio 1 dalis), suteikti jam laisvo nuo darbo laiko naujo darbo paieškoms (DK 130 straipsnio 3 dalis), o darbuotojas – teisę sutikti su darbo pasiūlymais ar jų atsisakyti, naudotis įstatymo nustatytos trukmės darbo laiku savarankiškoms kito darbo paieškoms, pranešti darbdaviui ir teikti dokumentus apie turimas garantijas (DK 131–134 straipsniai) ir pirmenybės teisę būti paliktam dirbti (DK 135 straipsnis) ir pan. Dėl to teismas, spręsdamas, ar darbuotojas buvo tinkamai įspėtas apie būsimą darbo sutarties nutraukimą, net ir konstatavęs tam tikrus pažeidimus, kiekvienu atveju turėtų įvertinti nustatyto pažeidimo reikšmę bei jo sukeltus teisinius padarinius darbuotojui ir tik priklausomai nuo to, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 6 dalis) spręsti, ar toks pažeidimas konkrečiu atveju sudaro savarankišką pagrindą pripažinti atleidimą neteisėtu (DK 297 straipsnio 3 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas tokį vertinimą atliko ir konstatavo, kad nustatyti tam tikri įspėjimo tvarkos pažeidimai ieškovo, kaip atleidžiamo darbuotojo, teisėms neigiamos įtakos neturėjo. Kasaciniame skunde nepateikiami nesutikimo su tokiu vertinimu argumentai, o tik dar kartą nurodomi pažeidimai, dėl kurių, kasatoriaus manymu, jo atleidimas iš darbo yra neteisėtas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame teisme patirta 17,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 1 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Birutė Janavičiūtė
Juozas Šerkšnas
