Dėl įpareigojimo leisti butą privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis bei fakto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-291/2012

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-15313-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija: 30.6 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė), Sigitos Rudėnaitės ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. L. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. L. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo leisti butą privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis bei fakto nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl teisės privatizuoti butą įgyvendinimo pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui.

Ieškovė prašė teismo įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių sudaryti lengvatinę buto (duomenys neskelbtini) privatizavimo sutartį su ieškove bei nustatyti faktą, kad už šį butą ji visą kainą sumokėjo 1993 m. kovo 30 d. Nustatyta, kad Butų privatizavimo įstatyme nustatytais terminais buvo kreiptasi dėl ginčo buto privatizavimo ir 1993 m. kovo 30 d. pirkimo–pardavimo (privatizavimo) sutartimi jis privatizuotas. 1995 m. gegužės 12 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu sutartis buvo panaikinta, nes privatizuojant butą nebuvo gautas buto gyventojos D. P. sutikimas. Atsakovas tik 2005 m. spalio 7 d. susigrąžino ginčo butą, atlikęs VĮ Registrų centre teisinės registracijos panaikinimą, tačiau negrąžino už butą sumokėtų pinigų. Ieškovės teigimu, ginčo buto privatizavimo procedūras ji buvo pradėjusi, buvo įgijusi subjektyvią teisę privatizuoti butą, tačiau panaikinus sutartį jos liko neįgyvendintos, kito turto nėra privatizavusi, o D. P. teisių į butą pati atsisakė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. birželio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino teisę ieškovei J. L. privatizuoti jos nuomojamas gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) pagal Butų privatizavimo įstatymą bei įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administraciją sudaryti lengvatinę buto privatizavimo sutartį su ieškove; kitą civilinės bylos dalį nutraukė. Nurodyta, kad privatizuojant gyvenamąsias patalpas pagal tuo metu galiojusį Butų privatizavimo įstatymą sprendimas, ar sudaryti buto pirkimo–pardavimo (privatizavimo) sutartį ir nustatyti, ar yra visos būtinosios sąlygos šiai sutarčiai sudaryti, išimtinai priklausė viešojo administravimo subjektui – tuo metu Kauno miesto valdybai. Atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, nesant reikalingo susitarimo, turėjo atsisakyti sudaryti ginčo buto privatizavimo sutartį ir išaiškinti ieškovei tokio atsisakymo priežastis, tačiau to nepadarė ir pažeidė Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį. Dėl to teismas pažymėjo, kad pagrindinė kaltė dėl ginčo buto pirkimo–pardavimo (privatizavimo) sudaryto sandorio panaikinimo tenka būtent atsakovui. Jis, pažeisdamas įstatymus sudarė ginčo buto privatizavimo sutartį su ieškove, dėl ko ji sumokėjo bei panaudojo savo valstybines vienkartines išmokas bei tikslines kompensacijas, skirtas būtent privatizuojamam turtui įsigyti. Teismas vertino, kad ieškovei šiuo atveju neleidžiant ginčo buto išsipirkti lengvatinėmis sąlygomis būtų socialiai neteisinga, nes tokia situacija susidarė ne vien dėl ieškovės, bet ir dėl atsakovo netinkamų veiksmų (sandorio sudarymo nesant reikiamų dokumentų). Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta teisė asmenims teismo sprendimu pripažinti teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą rodo taip pat tai, kad įstatymų leidėjas, nors ir pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, numato galimybes butus privatizuoti dar pagal šį įstatymą esant ypatingoms aplinkybėms. Teismas darė išvadą, kad dėl ginčo buto privatizavimo susidėjo ypatingos aplinkybės. Nors privatizavimo sandoris buvo panaikintas, tačiau privatizavimo procedūra buvo pradėta, todėl išnykus aplinkybėms, dėl kurių ieškovė negalėjo privatizuoti ginčo buto, ji turi būti tęsiama. Teismas laikė, kad, taikant Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą ir pripažįstant ieškovams teisę privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, kaina turėtų būti nustatoma vadovaujantis šiuo bei kitais galiojančiais įstatymais, atsižvelgiant į tai, kokia pinigų suma buvo sumokėta pagal 1993 m. kovo 30 d. ginčo buto pirkimo–pardavimo (privatizavimo) sutartį. Tai, kad šios sutarties sudarymo dieną buvo sumokėta sutartyje nurodyta kaina, ginčo nekyla, šios aplinkybės yra žinomos, jų nustatinėti nereikia, todėl civilinė byla dėl šios dalies nutrauktina.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimo dalį, kurioje pripažinta teisė ieškovei privatizuoti jos nuomojamas gyvenamąsias patalpas bei įpareigoti atsakovą sudaryti su ieškove lengvatinę buto privatizavimo sutartį, panaikino ir dėl šios dalies ieškinį atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems šio įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose. Įstatymo pripažinimas netekusiu galios reiškia, kad šis neveikia į ateitį, tačiau nereiškia, jog išnyksta teisės ir pareigos, įgytos pagal galiojusį įstatymą. Pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis juo, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta. Pažymėtina, kad nuosavybės teisei į gyvenamąją patalpą privatizavimo pagrindu atsirasti atitinkamus veiksmus tinkamai turi atlikti ne tik savivaldybės institucija, bet ir reikalavimo teisę turintis asmuo, t. y. nuomininkas bei jo šeimos nariai turi laikytis pareigos gyvenamosios patalpos privatizavimo santykiuose elgtis rūpestingai ir atsakingai. Vien asmens kreipimasis dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo nereiškia, kad jis atliko visus privalomus veiksmus ir toliau neturėjo įstatymo teisės ir pareigos dalyvauti gyvenamosios patalpos privatizavimo procese. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovė dėl ginčo buto privatizavimo, panaikinus 1993 m. kovo 30 d. privatizavimo sandorį, kreipėsi į atsakovą, taip išreikšdama savo valią privatizuoti nuomojamas patalpas. Kauno apygardos teismas 2009 m. sausio 27 d. nutartimi buvo paliktas galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimas, kuriuo buvo atmestas ieškovės J. L. ieškinys dėl prašomos pripažinti negaliojančia 1995 m. kovo 16 d. priėmimo–perdavimo akto važtaraščio dalį, kuria butas buvo perduotas Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn, pripažinti jo teisinę registraciją negaliojančia ir jos nuosavybės teises į butą. Šie teismo sprendimai yra įsiteisėję, juose konstatuoti faktai, kad ieškovė neatitiko visų sąlygų, būtinų subjektinei ginčo privatizavimo teisei įgyti pagal Butų privatizavimo įstatymą, todėl laikytina, kad ieškovė šiame įstatyme nustatytos teisės neįgijo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė J. L. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. birželio 16 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorė neatitiko visų sąlygų, būtinų subjektinei teisei pagal Butų privatizavimo įstatymą įgyti, yra nepagrįsta. Ji neatitiko tik vienos sąlygos, t. y. negavo kito bute registruoto gyventojo sutikimo. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, šio sutikimo kasatorė negavo ne dėl savo kaltės, bet dėl atsakovo aplaidumo. Pažymėtina, kad noras privatizuoti butą buvo išreikštas per Butų privatizavimo įstatyme nustatytą terminą. Kitos gyvenamosios patalpos kasatorė neprivatizavo. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendintos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba ir kt., bylos Nr. 3K-3-254/2008). Taigi kasatorė įgijo subjektinę teisę, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, privatizuoti ginčijamą butą. Jos sumokėti pinigai Kauno apylinkės teismo 1995 m. gegužės 12 d. sprendimu panaikinus pirkimo–pardavimo sutartį nebuvo sugrąžinti. Dėl to šiuo atveju privatizavimo procedūra būtų ne pradedama iš naujo, bet tęsiama išnykus kliūtims, t. y. D. P. atsisakius savo teisių į ginčo butą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija prašo kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

Dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, aiškinimo ir taikymo. Sprendžiant dėl to, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas Butų privatizavimo įstatyme nustatytas būtinas tokio privatizavimo sąlygas. Kasatorė turėjo įrodyti ne tik tai, kad ji Butų privatizavimo įstatymo nustatytais terminais ir tvarka įgijo teisę privatizuoti ginčo butą, bet ir tai, jog ši teisė buvo pažeista ir dėl atsakovo kaltės negalėjo privatizuoti nuomojamą butą. Nėra duomenų apie tai, kad kasatorė panaikinus 1993 m. kovo 30 d. privatizavimo sandorį būtų kreipusi į atsakovą išreikšdama savo valią privatizuoti nuomojamą butą. Kauno apygardos teismas 2009 m. sausio 27 d. nutartimi palikęs galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas ieškovės J. L. ieškinys dėl prašomos pripažinti negaliojančia 1995 m. kovo 16 d. priėmimo–perdavimo akto važtaraščio dalį, kuria butas buvo perduotas Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn, pripažinti jo teisinę registraciją negaliojančia ir pripažinti jos nuosavybės teises į butą, nurodė, kad ieškovė neatitiko visų sąlygų, būtinų subjektinei ginčo buto privatizavimo teisei įgyti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Remiantis šią prejudicinę galią turinčiu teismo sprendimu, atsakovui nereikia įrodinėti tų aplinkybių, kurios buvo nustatytos teismo sprendimais, t. y. nustatyta, kad kasatorė neįgijo Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintos subjektinės teisės.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis įgyvendinimo

Kasacinio teismo praktikoje, susijusioje su turto privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu, ne kartą konstatuota, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliutinė teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. A. Ž. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-118/2009; kt.). Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu ir turi būti įgyvendinama laikantis nustatytų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju toks teisės aktas yra 1991 m. gegužės 28 d. priimtas Butų privatizavimo įstatymas. Šiame įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamas valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas. Įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta nurodytų gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) tvarka, taip pat sąlygos, kokios gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti. Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206).

Teisiniams santykiams reglamentuoti taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Šis principas reiškia ne tik tai, kad civiliniai įstatymai negalioja atgaline tvarka, bet ir tai, kad netekę galios įstatymai ar kiti teisės aktai negali būti taikomi vėliau atsiradusiems teisiniams santykiams. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą butų privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje S. P. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-189/2006; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; kt.); asmens, tinkamai neįgyvendinusio savo teisių Butų privatizavimo galiojimo metu, teisės negali būti ginamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-188/2002; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. C. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-663/2006; kt.).

Sprendžiant dėl to, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bylos Nr. 3K-3-548/2009; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Č. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-240/2012; kt.).

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad kasatorė, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, buvo tinkamas privatizavimo subjektas. Vertinant, ar butas, kuriame ji gyveno, galėjo būti privatizuojamas, būtina atsižvelgti į Butų privatizavimo įstatymo 2 ir 3 straipsniuose įtvirtintas nuostatas. Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad pagal šį įstatymą neparduodami butai, kurie pagal atskiras nuomos sutartis nuomojami keliems nuomininkams, jeigu bent vienas iš jų nesutinka pirkti. Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad D. P. atsisakius teisių į ginčo butą ir iš jo išsikėlus, jos naudotos patalpos buvo perduotos ieškovei. Taigi Kauno miesto savivaldybė, kaip savininkė, nuomojo pagal atskiras nuomos sutartis ginčo butą keliems nuomininkams: ieškovei su šeima ir D. P.. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje pateikti šalių įrodymai: Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento gyvenamojo fondo administravimo skyriaus 2009 m. gegužės 19 d. raštas „Dėl nuomos sutarties“ ir Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. spalio 6 d. įsakymas „Dėl gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) nuomos sutarties sudarymo“. Tokiais atvejais įstatyme yra nustatytas reikalavimas, kad nuomojamos patalpos gali būti privatizuojamos tik tada, kai yra gautas kito nuomininko, atskira nuomos sutartimi nuomojančio buto kambarį, notarine tvarka patvirtintas sutikimas.

Pirmosios instancijos teismas byloje nustatytas aplinkybes, kad kasatorė 1993 m. kovo 30 d. sudarė buto privatizavimo sutartį, kuri Kauno miesto apylinkės teismo 1995 m. gegužės 12 d. sprendimu buvo panaikinta, nes nebuvo gautas buto kito nuomininko, D. P., sutikimas privatizuoti butą, vertino kaip įrodančias, kad galiojusio Butų privatizavimo įstatymo nuostatas pažeidė atsakovas ir jis yra atsakingas dėl to, kad buvo panaikintas ginčo buto pirkimo–pardavimo sandoris. Teismas nurodė, kad ieškovė, esant aptartai teisinei situacijai, Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu įgijo subjektinę teisę privatizuoti butą, nes privatizavimo procedūra buvo pradėta, ir D. P. atsisakius kambario, išnyko aplinkybė, dėl kurios ieškovė negalėjo privatizuoti ginčo buto. Teismas sprendė, kad turi būti tęsiamas ginčo buto privatizavimo procesas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė priešingą išvadą, kad kasatorė Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu neįgijo subjektinės teisės, nes ji neatitiko visų sąlygų, būtinų subjektinei ginčo privatizavimo teisei įgyti pagal galiojusį Butų privatizavimo įstatymą. Teisėjų kolegija su šia teismo išvada sutinka ir nurodo, kad vien noras (siekis) privatizuoti butą dar nesukuria subjektinių teisių – kasatorė, kaip buto nuomininkė, norėjusi privatizuoti gyvenamąsias patalpas, turėjo įstatymų nustatytais terminais pateikti D. P. sutikimą, t. y. tačiau to nepadarė ir neatliko būtinų veiksmų įstatymu suteiktai teisei įgyti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iki buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo nuomininkas, siekdamas privatizuoti butą, turi atlikti įstatyme nustatytus veiksmus, kurie privalomi gyvenamosios patalpos privatizavimo teisei įgyti, t. y. tinkamas suinteresuoto asmens kreipimasis, nuomininko ir šeimos narių susitarimas, kas taps nuomojamo buto savininku, pagal atskiras nuomos sutartis nuomojamo buto nuomininkų sutikimas privatizuoti butą ir kt. Asmeniui pateikus prašymą ir įstatyme nustatytus duomenis dėl buto privatizavimo, savivaldybės institucijai atsiranda pareiga pradėti privatizavimo procedūras, kurios užbaigiamos pirkėjui sumokėjus nustatytą kainą ir notarine forma sudarius pirkimo–pardavimo sutartį. Taigi nuosavybės teisei į gyvenamąją patalpą privatizavimo pagrindu atsirasti įstatyme nustatytus veiksmus tinkamai turi atlikti ir reikalavimo teisę turintis asmuo, o kasatorė nesilaikė pareigos gyvenamosios patalpos privatizavimo santykiuose elgtis rūpestingai ir atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-440/2007).

Minėta, kad, remiantis Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, perkant butus, kurie pagal atskiras nuomos sutartis nuomojami keliems nuomininkams, papildomai reikalingas notariškai patvirtintas visų nuomininkų sutikimas pirkti butą. Taigi, esant privatizavimo procesui, kada norimas privatizuoti butas pagal atskiras nuomos sutartis nuomojamas keliems nuomininkams, būtina buvo gauti notariškai patvirtintą nuomininkų sutikimą. Pažymėtina, kad vien tik prašymo pateikimas nelaikytinas subjektinės teisės privatizuoti butą tinkamu įgyvendinimu. Šis sutikimas buvo būtina buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga (conditio sine qua non). Taigi, buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutartis negalėjo būti sudaryta, jeigu toks įstatyme nustatyta forma išreikštas sutikimas nebuvo pateiktos. Aplinkybė, kad kasatorė negavo D. P. notarine tvarka patvirtinto sutikimo privatizuoti butą, reiškia, jog nebuvo vienos esminių privatizavimo sąlygų. Be to, pažymėtina, kad teisiniam santykiui dėl buto privatizavimo atsirasti vieno juridinio fakto neužtenka, yra reikalinga juridinių faktų sudėtis. Nesant byloje duomenų apie vieno juridinio fakto – atskiro buto kambario nuomos sutarties nuomininkės notarine tvarka patvirtinto sutikimo – egzistavimą, negalima pripažinti, jog yra juridinių faktų sudėtis, leidžianti konstatuoti, kad kasatorė atliko veiksmus, būtinus subjektinei teisei įgyti. Dėl to Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu neįgyta kasatorės subjektinė teisė dabar negali būti įgyvendinama pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorė po 1995 m. gegužės 12 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo, kuriuo privatizavimo sutartis buvo panaikinta, nes privatizuojant butą nebuvo gautas buto gyventojos D. P. sutikimas, jokių veiksmų galiojant Butų privatizavimo įstatymui nesiėmė, t. y. pakartotinai nesikreipė į Kauno miesto savivaldybę dėl ginčo buto privatizavimo.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami kasatorės atliktus veiksmus, būtinus įgyti teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą, rėmėsi Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi. Joje nustatyta pareiga asmeniui, ketinančiam privatizuoti nuomojamą butą, sudaryti notarine tvarka patvirtintą susitarimą su šeimos nariais dėl to, kieno vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku. Nagrinėjamu atveju dėl vieno buto nuomos buvo sudarytos atskiros nuomos sutartys su dviem nuomininkais, teisinius santykius dėl atskirų buto nuomininkų susitarimo reguliavo Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatos. Siekiant nuomininkui įgyti subjektinę teisę pagal Butų privatizavimo įstatymą būtinas notaro patvirtintas nuomininkų sutikimas pirkti butą. Tačiau bylą nagrinėjusių teismų buvo nustatyta, kad pirmiau nurodytas būtinas sutikimas nebuvo pateiktas. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kasatorei Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu neįgijus subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą, pasibaigus šio specialiojo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje teismai taikė ne tą Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje nurodytą pirkimo–pardavimo sąlygą, kurią turėjo taikyti, kartu pažymi, kad kasacinio teismo ne kartą pabrėžta, kad vien netinkamos teisės normos pritaikymas, jeigu, pritaikius tinkamą teisės normą, rezultatas išliktų toks pat, nėra pagrindas naikinti iš esmės teisėtą teismo sprendimą (nutartį), nes įstatymo draudžiama naikinti teismo sprendimą (nutartį) formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-419/2005; 2008 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. ir kt. v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-135/2008; kt.). Aptariamu atveju apeliacinės instancijos teismas priėjo prie teisėtos išvados, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu kasatorė neįgijo subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą, tik nurodė netinkamą tokio sprendimo teisinį pagrindą. Šis materialiosios teisės normų netinkamas taikymas nėra pagrindas naikinti iš esmės teisėtą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Dėl to teisėjų kolegija tik pakoreguoja apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvus, nurodydama, kad kasatorė neatliko veiksmų, būtinų subjektinei teisei įgyti, t. y. remiantis Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, nepateikė notariškai patvirtinto nuomininkės D. P. sutikimo, ir dėl to tarp kasatorės ir atsakovo nesusiklostė santykiai dėl buto privatizavimo.

Dėl bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m birželio 15 d. pažymą dėl ieškovės inicijuoto kasacinio proceso patirta 32,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Išnagrinėjus kasacinę bylą ir atmetus kasacinį skundą, nurodytos išlaidos priteistinos iš ieškovo į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovės J. L. (duomenys neskelbtini) 32,50 Lt (trisdešimt du litus 50 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis