Dėl sutarties sąlygų pakeitimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-303/2012

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-09993-2009-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 36.1; 42.4; 42.10; 42.11.2; 42.11.4; 44.5.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Šiaurinė žvaigždė“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. A., J. S., J. B., E. P., D. M. ieškinį atsakovui UAB „Šiaurinė žvaigždė“ dėl sutarties sąlygų pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas netesybų (baudos), nustatytų preliminariojoje sutartyje, mažinimo klausimas.

Ieškovas D. M. 2008 m. sausio 28 d., o ieškovai G. A., J. S., J. B. ir E. P. – 2008 m. vasario 1 d., sudarė su atsakovu UAB „Šiaurinė žvaigždė“ preliminariąsias būsimo buto pirkimo–pardavimo sutartis, sumokėjo atsakovui pirmąją įmoką – 15 proc. buto vertės (D. M. – 31 401 Lt, J. S. – 32 536 Lt, E. P. – 41 265 Lt, G. A. – 86 100 Lt, J. B. – 31 969 Lt). Preliminariųjų sutarčių 9.7 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jei pagrindinė sutartis nesudaroma dėl to, kad pirkėjas nevykdo preliminariojoje sutartyje nustatytų įsipareigojimų, jis privalo nedelsiant sumokėti pardavėjui 15 proc. buto kainos baudą, kurią pardavėjas turi teisę be atskiro įspėjimo ar pirkėjo sutikimo išskaityti iš sumų, grąžintinų pirkėjui.

2009 m. vasario–balandžio mėnesiais ieškovai pateikė atsakovui prašymus nutraukti būsimų butų pirkimo-pardavimo sutartis, motyvuodami pablogėjusia finansine padėtimi.

Ieškovai nurodė, kad pirkimo–pardavimo sutartys nebuvo sudarytos dėl objektyvių, svarbių, nuo jų valios nepriklausančių reiškinių – šalies ūkį ištikus krizei, sumažėjo jų pajamos, jie prarado galimybę gauti kreditavimą, nekilnojamojo turto kaina smarkiai pakito; atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes, ieškovų sumokėto avanso dydis yra neprotingai didelis, pardavėjas įgijo neproporcingai didelį pranašumą. Ieškovai atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovui tai yra profesinės veiklos vykdymas, todėl jis dėl savo patirties, ekonominės padėties yra stipresnioji prievolės šalis (CK 1.5, 6.228, 6.188, 1.193 straipsniai).

Ieškovai prašė pakeisti preliminariųjų buto pirkimo–pardavimo sutarčių 9.7 punktą, numatant, kad, neįvykdžius prievolės sudaryti pagrindinę buto pirkimo–pardavimo sutartį, pirkėjas privalo sumokėti pardavėjui 10 proc. pagrindinės sutarties kainos dydžio baudą; priteisti jiems iš atsakovo: G. A. – 32 033 Lt; J. S. – 14 178 Lt; J. B. – 13 989 Lt; E. P. – 13 755 Lt; D. M. – 13 800 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo mažinti netesybas, nes: 1) nėra pagrindo išvadai, jog netesybos yra neprotingai didelės; 2) netesybos jau yra sumokėtos; 3) netesybos yra sumokėtos įskaitomu priešpriešiniu vienarūšiu reikalavimu ir prievolės pagal preliminariąją sutartį jau yra pasibaigusios (CK 6.72 straipsnis, 6.258 straipsnio 3 dalis, 6.130 straipsnio 1 dalis); pažymėjo, kad pakeisti sutarties sąlygas jos šalys gali tik tuo atveju, kai sutarties sąlygos dar neįvykdytos o šalių sutartis nepasibaigusi. Teismas nesutiko su ieškovų argumentais, kad nutraukti preliminariąsias sutartis jie buvo priversti dėl pablogėjusios finansinės padėties dėl ekonominės krizės, nes atsakovas teismui pateikė įvairius žiniasklaidos straipsnius, rašytus nuo 2007 m. rugpjūčio mėnesio, iš kurių galima spręsti, jog artėjanti finansinė krizė buvo visuomenėje itin plačiai aptarinėjama, viešai prognozuojami jos padariniai. Teismas sprendė, kad 2008 m. vasario mėnesį, jau ekonominei krizei įsisiūbavus, nusprendę pirkti prabangos daiktus – naujus butus, ieškovai privalėjo gerai apsvarstyti savo sprendimus ir tinkamai įvertinti savo finansines galimybes; sudarydami preliminariąsias butų pirkimo-pardavimo sutartis tokiomis sąlygomis, ieškovai veikė savo rizika.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimu tenkino ieškovų apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino.

Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovas yra verslo subjektas, teisiniuose santykiuose su fiziniais asmenimis jam keliami didesni reikalavimai; būsimo buto pirkimo–pardavimo santykiai pagal subjektinę sudėtį ir tikslą, kurio siekiama, yra artimi iš vartojimo sutarčių atsiradusiems santykiams, iš kurių kylančioms prievolėms vykdyti stipresniajai sutarties šaliai keliami didesni sąžiningumo ir teisingumo reikalavimai, ir tam tikros abejonės aiškinamos ekonomiškai silpnesnės šalies naudai (CK 6.188 straipsnis, 6.193 straipsnio 4 dalis). Kolegija pažymėjo, kad šalių preliminariosios sutartys buvo sudarytos tuo metu, kai dar nebuvo sumažėjusios nekilnojamojo turto kainos, tačiau šių sutarčių vykdymas turėjo būti tuo metu, kai jos krito. Tokioje situacijoje ieškovams tapo aiškiai nenaudinga pirkti turtą preliminariosiose sutartyse sutarta kaina, o pardavėjui, priešingai, tapo naudinga parduoti didesne, neatitinkančia aiškiai sumažėjusios kainos. Šalių sudarytų preliminariųjų sutarčių įvykdymas, nepažeidžiant kurios nors jos interesų, galėjo būti įmanomas tik esant iš esmės nepakitusiai tiek valstybės ekonominei, tiek konkrečiai – nekilnojamojo turto rinkos situacijai. Visuotinai žinoma aplinkybė, kad dėl neišvengiamo ir spartaus kainų kritimo nekilnojamojo turto rinkoje per 2008–2009 m. laikotarpį nekilnojamojo turto Vilniuje piniginė vertė sumažėjo apie 30 proc. (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Tai yra objektyvus, nuo šalių valios nepriklausantis veiksnys, kurį nulėmė valstybėje vykstantys ekonominiai procesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,JLA“ v. Z. T. K., bylos Nr. 3K-3-295/2010). Kolegijos vertinimu, pasikeitus situacijai, kuri nepriklausė nuo bet kurios šalių valios, būtų neteisinga vienai šaliai nustatyti padarinius, kylančius dėl sutarčių neįvykdymo, juolab kad dėl tokios situacijos pirkėjai (ieškovai) atsidūrė aiškiai nepalankesnėje padėtyje negu pardavėjas (atsakovas). Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad yra teisinis pagrindas vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pakeičiant šalių preliminariųjų sutarčių nuostatas dėl netesybų dydžio – jas mažinti. Kolegijos vertinimu, pagal CK 6.228 straipsnio 2 dalį ieškovai turi teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, nes sutartyse įtvirtintas susitarimas dėl 15 proc. turto kainos netesybų dydžio neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų, todėl yra esminė šalių nelygybė, atsižvelgiant į tai, kad ieškovai, kaip vartotojai, yra silpnesnioji teisinių santykių šalis. Ta aplinkybė, kad atsakovas – juridinis asmuo – yra kvalifikuotas teisinių santykių dalyvis, kuris kitiems asmenims pardavė butus už mažesnes kainas nei buvo nustatyta su ieškovais sudarytose preliminariosiose sutartyse, savaime nereiškia galimumo taikyti kainų skirtumo principą, apskaičiuojant atsakovo minimalius nuostolius, nes tokiu atveju ieškovams, kaip vartotojams, būtų perkeliama atsakomybė už valstybės ekonomikos nuosmukį ir neišvengiamą ir spartų kainų kritimą nekilnojamojo turto rinkoje per 2008–2009 m. laikotarpį, kurio ieškovai paveikti negalėjo. Tai, kad atsakovas, vykdydamas komercinę–ūkinę veiklą ir siekdamas maksimalaus pelno, nori perkelti rinkos pokyčių atsakomybę ieškovams, kaip vartotojams, taip sumažindamas savo riziką, kolegijos vertinimu, neatitinka teisingumo kriterijų, nes atsakovas naudojosi ieškovų sumokėto avanso pinigais, apmokėdamas būstų savikainą, taip mažindamas savo tiesioginius kaštus, užsitikrindamas savo interesus ir mažindamas būtinų skolintis apyvartinių lėšų dydį, gaudamas ekonominę naudą. Kolegija pripažino, kad nagrinėjamu atveju pagal nustatytas faktines aplinkybes ieškovams turi būti taikoma civilinė atsakomybė, tačiau pažymėjo, jog netesybos negali būti priemonė vienai iš šalių nepagrįstai praturtėti kitos sąskaita, o preliminariųjų būsto pirkimo-pardavimo sutarčių 9.7 punkte įtvirtinta galimybė atsakovui piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita, nes tokio dydžio netesybos yra aiškiai neprotingai didelės vien dėl to, kad yra 15 proc. kainos, nustatytos iki ekonominės krizės pradžios, taip įtvirtinant esminę šalių nelygybę. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, atsižvelgiant į šalių ikisutartinių santykių pobūdį, prievolės pobūdį, jos vertę, sutartyje nustatytas netesybas, vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais bei siekiant nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros bei lygiateisiškumo, netesybų dydis turi būti mažinamas iki 10 proc. pagrindinės sutarties kainos, proporcingai nekilnojamojo turto rinkos 2008–2009 m. pokyčiams (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Šiaurinė žvaigždė“ prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą; iš ieškovų priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl netinkamo CK 6.228 straipsnio, reglamentuojančio sutarčių sąlygų keitimą dėl esminės šalių nelygybės, taikymo ir nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šių normų taikymo praktikos. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos taisyklės, kad CK 6.228 straipsnis negali būti taikomas siekiant pakeisti sąlygą dėl netesybų dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. Daujoto individuali įmonė „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010). Teismas neatsižvelgė į kasatoriaus argumentus, susijusius su šalių sąžiningumu ir teisių ir pareigų pusiausvyra, neįvertino byloje esančių įrodymų, dėl to netinkamai nustatė teisiniams santykiams vertinti reikšmingas faktines aplinkybes, taip padarė proceso teisės normų pažeidimų ir nukrypimų nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje UAB,,JLA“ v. Z. T. K., bylos Nr. 3K-3-295/2010, tačiau neatsižvelgė į tai, kad aplinkybės, reikšmingos šalių atsakomybės dydžiui nustatyti ir mažinti netesybas, buvo skirtingos nei šioje byloje; pirmiau nurodytoje byloje kasacinis teismas konstatavo, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl abiejų šalių kaltės, o šioje byloje preliminariosios sutartys buvo nutrauktos tik dėl ieškovų kaltės; nurodytoje kasacinėje byloje nebuvo nustatyta kokių nors aplinkybių dėl šalių patirtų nuostolių ar gautos naudos dydžio, todėl nebuvo pagrindo taikyti 6.258 straipsnio 3 dalies, o šioje byloje atsakovas pateikė rašytinius įrodymus dėl konkrečių jo patirtų nuostolių – atsisakytų pirkti butų kainų skirtumo (prarastos galimybės vertės), kurio atsakovas pagrįstai negavo dėl ieškovų prievolių pažeidimo (CK 6.258 straipsnio 5 dalis). Be to, ieškovai, sumokėję nustatyto dydžio netesybas, įgijo galimybę sutaupyti dar ne mažiau kaip 15 proc. nuo iki tol prisiimtų įsipareigojimų sumos, įsigyjant analogišką nekilnojamąjį turtą, kurio kaina per daugiau kaip metų laikotarpį nukrito per 30 proc., taigi dėl savo neteisėtų veiksmų ieškovai gavo finansinės naudos, o atsakovui sukėlė didelių nuostolių ir suplanuotos veiklos trikdžių.

2. Dėl netinkamo kasacinio teismo jurisprudencijoje suformuluotų nuostolių nustatymo ir jų santykio su netesybomis, netesybų mažinimo taisyklių bei su tuo susijusių materialiosios teisės normų taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino nuostolių atlyginimą reglamentuojančių normų ir jų netaikė. Sutartyje šalių nustatytos netesybos už prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali būti sumažintos tik CK 6.73 straipsnio 2 dalies tvarka ir pagrindais. Teismas netesybas gali sumažinti tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Tik tuo atveju, kai nustatoma, kad kreditoriaus patirti nuostoliai yra mažesni nei sutartimi sulygtos netesybos, teismas turi teisę netesybas mažinti, tačiau tik tuo atveju, kai nustato, jog kreditoriaus nuostolius viršijančios netesybos yra aiškiai per didelės arba skolininko prievolė iš dalies įvykdyta (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje K. S. ir G. J. v. K. P. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-497/2007; plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006; išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje J. N. v. T. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-304/2007; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. Daujoto individuali įmonė „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra įtvirtinęs principą, kad iš nesąžiningai, t. y. be pakankamo pagrindo, preliminariąją sutartį nutraukusios šalies išreikalautinos ne tik turėtos išlaidos, bet ir prarastos galimybės piniginė vertė, kuri galėtų būti nustatoma taikant CK 6.258 straipsnio 5 dalyje nurodytą kainų skirtumo principą, t. y. kai sutartį nutraukusi šalis per protingą laiko tarpą sudarė ją pakeičiančią sutartį, lyginamas nutrauktos ir naujai sudarytos sutarčių kainos skirtumas. Be to, kai nesąžininga ikisutartinių santykių šalis iš savo neteisėto elgesio gauna naudos, sąžininga šių santykių šalis galėtų reikalauti pripažinti šią naudą jos nuostoliais. Taigi ikisutartinių prievolių pažeidimo atvejais yra pagrindas spręsti ne tik dėl tiesioginių išlaidų, bet ir dėl prarastos galimybės piniginės vertės priteisimo nukentėjusiai sąžiningai preliminariosios sutarties šaliai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006; 2009 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje A. J. ir kt. v. UAB „Laivyno inžinerijos centras“, bylos 3K-3-40/2009; kt.). Kasatoriaus nuostoliai dėl preliminariųjų sutarčių vienašalio nevykdymo ir nutraukimo viršija sutartimis nustatytų netesybų dydį, apeliacinės instancijos teismas neleistinai neatsižvelgė į byloje pateiktus rašytinius įrodymus dėl jų (nutrauktas preliminariąsias sutartis pakeičiančias notariškai patvirtintas pirkimo–pardavimo sutartis su naujais pirkėjais). Taikant kainų skirtumo principą, dėl G. A. preliminariųjų sutarčių nutraukimo kasatorius patyrė 290 669 Lt nuostolių, dėl E. P. – 116 340 Lt, dėl J. S. – 91 575 Lt, dėl J. B. – 119 794 Lt, dėl D. M. – 102 013 Lt. Taigi nebuvo pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimų sumažinti netesybas, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas, neįvertino, kad ieškovai kasatoriaus sąskaita gavo didžiulės ekonominės naudos, nors CK įtvirtinti principai neleidžia, siekiant gauti naudos sau, daryti kitam asmeniui žalą ir praturėti svetima sąskaita, teismas nepagrįstai ieškovams suteikė pranašumą prieš kitus kasatoriaus pirkėjus, kurie, nepiktnaudžiaudami teise ir susidariusia situacija, nenutraukė ir tinkamai įvykdė tuo pačiu metu, kaip ir ieškovai, analogiškomis sąlygomis sudarytas preliminariąsias sutartis ir įsigijo būstus.

3. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 176 straipsnis, 181 straipsnio 2 dalis, 185 straipsnis) pažeidimo ir nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Kasatoriaus teigimu, teismas neįvertino su ieškovų sąžiningumu ir kalte susijusių aplinkybių, kad jie, siekdami vien tik savo asmeninės naudos, be jokio teisėto pagrindo atsisakė vykdyti savo prievoles. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris pagrįstų blogą ieškovų materialinę padėtį, tai, kad jie kreipėsi į bankus ir jiems buvo atsisakyta suteikti kreditus, kad jie ėmėsi visų priemonių, jog sąžiningai įvykdytų ar sudarytų sąlygas įvykdyti savo prievolę. Ieškovai nesąžiningai bandė savo vienašalius veiksmus teisinti ekonominės krizės aplinkybe. Teismas neatsižvelgė ir nevertino kasatoriaus nurodyto argumento, kad krizė gali veikti ne tik ieškovus, nors tai neįrodyta, bet ir kasatorių, kuris statybos rangos sutartis sudarinėjo, finansavimo sąlygas nustatė pagal tuo metu buvusias labai aukštas paslaugų ir darbų kainas, todėl vėliau krintantys pardavimų duomenys ir nekilnojamojo turto kainos neabejotinai darė įtaką jo įsipareigojimų prieš trečiuosius asmenis vykdymui. Šalys preliminariosiose sutartyse (11.4 punktas) patvirtino, kad aplinkybės, susijusios su pirkėjo galimybe gauti banko ar kitą finansavimą, pirkėjo asmeninio gyvenimo pasikeitimai ar įvykiai nebus laikomi nuo pirkėjo valios nepriklausomomis aplinkybėmis. Taigi kasatorius nebuvo prisiėmęs sau rizikos dėl ieškovų negalėjimo gauti reikiamo finansavimo ar kitokių aplinkybių, darančių įtaką sutarčių vykdymui, atsiradimo, tokią riziką prisiėmė ieškovai. Byloje yra rašytinių duomenų, į kuriuos nepagrįstai neatsižvelgė teismas, kad ieškovai savo vardu turi nekilnojamojo turto, taip pat tikėtina, kad turi ir kito neregistruotino turto, kurio sąskaita galėjo vykdyti savo įsipareigojimus. Taigi teismas netinkamai taikė CPK 178 straipsnio normas; neleistinai rėmėsi vien ekonominio nuosmukio aplinkybe, pateisindamas sutarčių nevykdymą, nors ši aplinkybė veikė visus asmenis, taip pat ir kasatorių; nevertino, jog ekonominis nuosmukis savaime nesudaro pagrindo nevykdyti savo prisiimtų prievolių; neįvertino atsakovo argumento, jog visiems žinoma ir suprantama, kad ekonomikos svyravimai ir cikliškumas yra natūralus reiškinys, prieš ieškovams pasirašant sutartis visuomenėje buvo plačiai žinomas ir aptarinėjamas būsimas ekonomikos ir nekilnojamojo turto kainų kritimas, todėl kiekvienas ieškovas, prieš įsipareigodamas įsigyti konkretų turtą ir atimdamas šią galimybę iš kitų potencialių pirkėjų, turėjo įvertinti savo galimybes ir prisiimamą riziką; ieškovai turėjo nevaržomą galimybę susipažinti su numatomo statyti turto duomenimis, sutarčių sąlygomis, pakankamai laiko apdairiai ir rūpestingai įvertinti savo planus, perspektyvas, galimybes, rinkos sąlygas, pasikonsultuoti su atitinkamais specialistais, jiems buvo sudarytos sąlygos per 10 dienų nuo preliminariųjų sutarčių pasirašymo jų atsisakyti (8.1 punktas). Šiuo atveju nebuvo pagrindo teigti, kad sutartis ieškovai sudarė paveikti kasatoriaus spaudimo ar prievartos, kad kasatorius turėjo kokį nors perdėtą pranašumą ir nesąžiningai pasinaudojo tuo, jog kita šalis nuo jo priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi ir pan. (CK 6.228 straipsnio 1 dalis). Be to, teismas, konstatuodamas ieškovų silpnesnę padėtį, neįvertino ir neatsižvelgė į atsakovo byloje pateiktus įrodymus, kad ieškovai yra ne prastesni nekilnojamojo turto specialistai nei atsakovas, kuris pirmą kartą susiduria su gyvenamųjų patalpų statyba ir pardavimu – ieškovai G. A., E. P. ir J. B. dirba nuo 1998 m. sėkmingai veikiančioje nekilnojamojo turto kompanijoje, D. M. – nekilnojamojo turto agentūroje UAB „Negrita“, verčiasi nekilnojamojo turto prekyba; ieškovai yra tarpusavyje susiję ir galėjo vienas su kitu konsultuotis dėl nekilnojamojo turto rinkos tendencijų; kiekvienas ieškovas turėjo kito nekilnojamojo turto, taigi negalima konstatuoti, jog jie yra vartotojai, priešingai, teismas turėjo pakankamą pagrindą išvadai, jog jie butus rezervavosi spekuliaciniais tikslais, siekdami vėliau turtą parduoti ir gauti pelno. Taigi jei teismas būtų tinkamai įvertinęs nurodytus atsakovo į bylą pateiktus įrodymus ir procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, būtų padaręs išvadą, jog šalys sudarydamos sutartį buvo vienodoje teisinėje padėtyje ir nė viena neturėjo esminio pranašumo. Teismas vienpusiškai ir neišsamiai įvertino byloje esančių įrodymų turinį, neaptarė ir nenurodė, kodėl atmetamos ir kaip vertinamos itin svarbios atsakovo nurodomų įrodymų turinio dalys, prieštaraujančios teismo pateiktoms išvadoms (CPK 185 straipsnis, 331 straipsnio 4 dalis), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai G. A., J. S., J. B., E. P., D. M. prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl rėmimosi kasacinio teismo nutartimi. Nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas sprendimą grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje UAB,,JLA“ v. Z. T. K., bylos Nr. 3K-3-295/2010. Teismas atsižvelgė į kai kuriuos šios nutarties išaiškinimus ir nuostatas, aiškinant valstybėje vykusius ekonominius procesus bei jų įtaką nekilnojamojo turto rinkai bei jų dalyviams, ir pritaikė jas šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste.

2. Dėl CK 6.228 straipsnio taikymo. Pagrindiniai teismo motyvai yra daug išsamesni, nei nurodo kasatorius. Kasacinio teismo praktika dėl CK 6.288 straipsnio taikymo netesybų atveju yra nevienoda. Ieškovų nuomone, teismo pozicija, taikant šioje byloje CK 6.228 straipsnį, teisiškai yra pateisinama ir atitinka CK 1.138 straipsnio 5 punkte nurodytą civilinių teisių gynimo būdą. Byloje keliamas reikalavimas sumažinti atsakomybės laipsnį neįvykdžius sutarties, todėl teismas turi spręsti sutarties sąlygos, nustatančios atsakomybės dydį, pagrįstumo klausimą, ir ją vertinti pagal CK 6.228 straipsnį.

3. Dėl kasatoriaus nuostolių. Kasatoriaus pateikta nuostolių apskaičiavimo metodika yra nesąžininga ir gina tik jį, kaip nekilnojamojo turto statybos verslo subjektą, o vartotojo, kaip silpnosios šalies, interesų visiškai nepaiso. Svarstant klausimą dėl atsakovo patirtų nuostolių nustatymo, būtina atsižvelgti į tai, kad dažnai nuostolius lemia ir objektyvūs, t. y. nepriklausantys nuo šalių valios, veiksniai – valstybėje vykstantys ekonominiai procesai (pvz., sparti ir ne visada prognozuojama kainų kaita, ypač nekilnojamojo turto rinkoje), todėl kasatorius, būdamas verslininkas, geriau orientuodamasis verslo reikaluose ir turėdamas butų pirkimo–pardavimo patirties, turėjo numatyti realią nekilnojamojo turto rinkos vertę. Dėl rinkoje veikiančių veiksnių kasatorius turėjo galimybę parduoti butus tik už realią (rinkos), o ne numanomą (ar tikėtiną) kainą. Neturėdamas faktinės realios galimybės parduoti rinkoje butus už didesnę vertę, atsakovas negalėjo jos prarasti ir įvertinti kainų skirtumo kaip nuostolius.

4. Dėl netesybų funkcijų. Netesybos negali būti priemonė vienai iš šalių piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita.

5. Dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes. Kad būtų nustatytas sutartinės atsakomybės faktinis pagrindas pagal preliminariąją sutartį, būtina konstatuoti juridiškai reikšmingus sutarties šalies nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį ir dėl to kitos šalies patirtų nuostolių faktus. Šiuo atveju pirkimo–pardavimo sutartis buvo nesudaryta dėl objektyvių svarbių nuo ieškovų valios nepriklausančių reiškinių, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad jie pažeidė atsakovo turtines teises. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pirmiau nurodytoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2010 nagrinėjo pirkėjo, atsisakiusio sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, civilinės atsakomybės laipsnį analogiškoje situacijoje. Sudarant sutartis nebuvo jokių krizės požymių. Kasatoriaus tuo metu vykdoma veikla (atsakovas pradėjo gyvenamojo namo statybą) rodė, kad jis nesitikėjo staigių rinkos pokyčių ir ekonomikos nuosmukio, todėl neteisinga reikalauti tokio supratingumo iš vartotojo. Jeigu kasatoriui buvo žinoma apie gresiančią krizę, nerealias nekilnojamojo turto kainas, toks atsakovo elgesys vertintinas kaip nesąžiningas; jis turėjo suvokti riziką, numatyti galimus padarinius, ieškovams nepasirašius pagrindinės sutarties, bei priemones jiems pašalinti. Atsižvelgiant į esminius situacijos pasikeitimus, kurie įvyko dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo ieškovų valios, jų, kaip silpnosios šalies, elgesys atsisakant sudaryti pagrindinę sutartį, yra pateisinamas ir jie gali tikėtis šį jų statusą atitinkančios teisinės apsaugos, kasatoriaus taikomos sankcijos ieškovams yra aiškiai per griežtos, neatitinkančios šalių interesų pusiausvyros, proporcingumo, sąžiningumo, teisingumo, protingumo principų, pažeidžia ieškovų teises ir interesus. Civilinės atsakomybės priemonės ir laipsnis turi būti taikomi atsižvelgiant į proporcingumo principą. Dėl pasikeitusių aplinkybių sutartyse nustatytas ieškovų atsakomybės dydis yra neprotingai didelis, neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų, ieškovams tokie praradimai yra dideli. Tokia padėtis iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą – pasikeitusios aplinkybės sudaro atsakovui pagrindą piktnaudžiauti teise. Ieškovai nevengia atsakomybės už atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį, tik nesutinka su atsakomybės dydžiu. Ieškovai iš dalies finansavo kasatorių, kuris sukūrė sau dalį turto (butus), silpnosios šalies – vartotojo – sąskaita. Kasatoriui paliktinas avanso dydis turi atkurti teisingumą tarp šalių, t. y. kompensuoti kasatoriaus patirtus nuostolius, atsiradusius dėl to, kad ieškovai negali dėl objektyvių priežasčių vykdyti savo įsipareigojimų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl preliminariojoje sutartyje nustatytų netesybų mažinimo pagrindų

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė sutartinių netesybų mažinimą reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai šalių ginčui išspręsti taikė CK 6.228 straipsnį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos.

Byloje nustatyta, kad šalių sudarytų preliminarių būsimo buto pirkimo–pardavimo sutarčių 9.7 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai pagrindinė sutartis nėra sudaroma dėl to, kad pirkėjas vengia arba atsisako ją sudaryti, atsiranda pirkėjo pareiga nedelsiant sumokėti pardavėjui 15 proc. buto kainos baudą, kurią pardavėjas turi teisę be atskiro įspėjimo ar pirkėjo sutikimo išskaityti iš pirkėjui grąžintinų sumų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tokio pat dydžio – 15 proc. buto kainos – bauda sutarčių 9.8.1 punkte nustatyta ir pardavėjui (kasatoriui), jei pagrindinė sutartis nebūtų sudaryta dėl jo kaltės. Ieškovai atsisakė sudaryti pagrindines sutartis, motyvuodami pablogėjusia finansine padėtimi; neginčijo savo pareigos sumokėti kasatoriui netesybas kaip tokios, tačiau prašė sumažinti sutartyse nustatytą netesybų dydį. Netesyboms mažinti ieškovai nurodo vienintelį pagrindą – šalį ištikusią ekonominę krizę.

Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis). Netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70, 6.71 straipsniai), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis). Šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-7-367/2006; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt.). Taigi šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro netesybų dydžio, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Tokiems atvejams įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti. Kadangi sutartinės netesybos yra civilinės atsakomybės forma, tai teismas, įgyvendindamas diskrecijos teisę mažinti neprotingai dideles netesybas, turi atsižvelgti į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus (visiškai ir teisingai kompensuoti kreditoriaus nuostolius), be to, nesumažinti netesybų tiek, kad būtų paneigtas sutarties laisvės principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. Daujoto individuali įmonė „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010).

Sutartyje šalių nustatytos netesybos už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali būti sumažintos tik CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka ir pagrindais. Teismas turi teisę mažinti pagal sutartį atsiradusias netesybas tik nustatęs, kad konkrečiu atveju netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta. Sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ (CK 6.258 straipsnio 3 dalis) įstatymo nesukonkretintos. Kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos netesybas vertina teismai, nagrinėdami konkrečias bylas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką teismas, nustatydamas, ar yra pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas pagrindas pripažinti netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Škotijos firma „Forthmill Limited“ v. UAB „Pakrijas“, bylos Nr. 3K-3-85/2007; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt.). Kasacinio teismo taip pat nurodyta, kad, sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį. Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos valstybinės gamybos ir prekybos unitarinė įmonė „Belaja Rus“ v. Britų Virginijos salų bendrovė Westintorg Corp., bylos Nr. 3K-3-443/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt.).

Apeliacinės instancijos teismas tenkino ieškinį, vadovaudamasis CK 6.228 straipsniu ir motyvavęs tuo, kad ieškovai yra silpnesnioji sutarties šalis – vartotojai, todėl, pasikeitus situacijai, kuri nepriklausė nuo šalių valios, būtų neteisinga vienai šaliai nustatyti padarinius, kylančius dėl sutarčių neįvykdymo, ieškovams vieniems negali būti perkeliama atsakomybė už valstybės ekonomikos nuosmukį ir neišvengiamą ir spartų kainų kritimą nekilnojamojo turto rinkoje.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi CK 6.228 straipsniu, reglamentuojančiu šalies teisę atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos dėl esminės šalių nelygybės, spręsdamas šalių ginčą dėl sutartinių netesybų mažinimo. Priešingai nei nurodyta ieškovų atsiliepime į kasacinį skundą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodytos teisės normos aiškinimo ir taikymo praktika šiuo aspektu yra suvienodinta (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. Daujoto individuali įmonė „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010). Kasacinio teismo išaiškinta, kad sutarties sąlyga, nustatanti netesybas, nevertintina pagal CK 6.228 straipsnio nuostatą; šio straipsnio paskirtis yra kita – ginti silpnesniąją sutarties šalį (dažniausiai vartotoją, nors tam tiktais atvejais ir verslo subjektą), kuri privalėjo sutikti su jai pasiūlytomis sutarties sąlygomis; CK 6.228 straipsnio nuostatos netaikytinos sprendžiant ginčą dėl šalių laisva valia sudarytoje sutartyje nustatytų netesybų mažinimo, nes šis klausimas reglamentuojamas CK 6.73, 6.258 straipsnių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ieškovai pripažintini silpnesniąja sutarčių šalimi ir jiems turi būti taikoma įstatyme nustatyta vartotojo teisių apsauga, yra nepagrįsta. Vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 1.39 straipsnio 1 dalis; Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Remiantis šia vartojimo sutarties samprata, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės–komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje I. A. v. AB,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje AB bankas Snoras v. Ž. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-67/2012; kt.). Atitinkamai preliminarioji būsimo buto pirkimo–pardavimo sutartis gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo tik kai ji atitinka pirmiau nurodytus vartojimo sutarties požymius. Pareigą patikrinti, ar konkreti sutartis atitinka vartojimo sutarčių požymius, turi bylą nagrinėjantis teismas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, kokiu tikslu ieškovai buvo sudarę preliminariąsias būsimų butų pirkimo–pardavimo sutartis. Kasatoriui pateikus teismui duomenis apie ieškovų turimą nekilnojamąjį turtą ir su prekyba tokiu turtu susijusią darbinę veiklą, aplinkybių, paneigiančių šiuos faktus, bylą nagrinėjęs teismas nenustatė, todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškovai ginčo sutartis buvo sudarę savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, ir nepagrįstai pripažino juos vartotojais.

Kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje BUAB,,Mano tikslas“ v. UAB,,Armitana“, bylos Nr. 3K-3-459/2010; 2011 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Europa Group“ v. UAB,,Kleta“ bylos Nr. 3K-3-265/2011) pasisakyta, kad nuo 2008 m. pasaulio, kartu ir Lietuvos ekonomikoje įvyko itin neigiamų pokyčių, kurie turėjo didelę įtaką nekilnojamojo turto, darbo ir kitoms rinkoms, įmonių veiklai, vartojimui ir kad šių pokyčių nebuvo įmanoma tiksliai numatyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties šalies finansinės būklės pablogėjimas dėl ekonominės krizės savaime nėra pagrindas taikyti CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas ir mažinti šalių sutartimi sulygtas netesybas. Be to, ieškovai nepateikė į bylą savo finansinės padėties pablogėjimo įrodymų. Kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, teismas turi teisę mažinti pagal sutartį atsiradusias netesybas tik nustatęs, kad konkrečiu atveju netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės); sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį. Nagrinėjamos bylos atveju šalių sudarytos preliminariosios sutartys. Preliminariąja sutartimi šalys įsipareigoja joje aptartomis sąlygomis ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnis). Taigi tai yra šalių susitarimas dėl kitos (pagrindinės) sutarties sudarymo ateityje. Pripažįstama, kad tokiu preliminariu susitarimu sukuriama sutartinė prievolė CK 6.1 straipsnio prasme. Preliminariosiomis sutartimis kasatorius įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2009 m. gegužės 31 d. atlikti buto statybos darbus (sutarčių 4.1 punktas), pagrindinės sutarties sudarymas numatytas po šios datos, šalims atlikus tam tikrus sutartyse aptartus veiksmus. Taigi preliminariosiomis sutartimis šalys susitarė dėl pagrindinių sutarčių sudarymo po daugiau kaip vienerių metų. Tai yra pakankamai ilgas terminas, per kurį gali pasikeisti situacija rinkoje, atitinkamai ir šalių valia sudaryti pagrindinę sutartį preliminariojoje sutartyje nustatytomis sąlygomis. Būtent tokiems atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį atvejams šalys sutartyse numatė apibrėžto dydžio baudas. Tokios šalių sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Vienas esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad šios sutarties negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje E. Č.-Šniras v. UAB „Pakruojo parketas“, bylos Nr. 3K-3-82/2010). Ieškovai atsisakė sudaryti pagrindines butų pirkimo–pardavimo sutartis, remdamiesi ta aplinkybe, kad dėl ekonominės krizės įvyko nekilnojamojo turto kainų nuosmukis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šalių santykių pobūdį, konstatuoja, kad aplinkybės, lėmusios ieškovų atsisakymą sudaryti pagrindines sutartis ir jų civilinės atsakomybės netesybų forma atsiradimą, negali būti kartu ir pagrindas šias netesybas pripažinti neprotingai didelėmis ir jas mažinti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju netaikytini Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje UAB,,JLA“ v. Z. T. K., bylos Nr. 3K-3-295/2010, pateikti išaiškinimai, nes, priešingai nei teigia ieškovai atsiliepime į kasacinį skundą, skiriasi nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi: nurodytoje kasacinėje byloje pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl abiejų šalių kaltės, todėl joms abiem paskirstyta atsakomybė.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.73 straipsnio 2 dalies nuostatas ir dėl to, jog sumažino netesybas tiek, kad jos nepadengia net minimalių nuostolių, patirtų dėl ieškovų atsisakymo sudaryti pagrindines sutartis.

Dėl netesybų atliekamos kompensuojamosios funkcijos CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta žemiausioji jų mažinimo riba – jeigu netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali sumažinti netesybas, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės nevykdymo ar netinkamo įvykdymo. Tokios minimalios ribos, iki kurios teismas gali sumažinti netesybas, nustatymas nereiškia, jog visais atvejais netesybos turi sutapti su minimaliais nuostoliais ar įrodytais nuostoliais. Priešingu atveju būtų paneigta sutartinių netesybų, kaip sutartinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, reikšmė ir pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Tuo atveju, kai ginčas vyksta dėl netesybų mažinimo, kreditoriui neprašant nuostolių atlyginimo, siekdamas pagrįsti, kad netesybos yra protingo dydžio, kreditorius gali pateikti įrodymų, pagrindžiančių jo nuostolius dėl neįvykdytos ar netinkamai įvykdytos prievolės, tačiau kartu pažymėtina, jog nereikalaujama, kad jis tiksliai įrodytų jo realiai patirtų dėl pažeistos sutartinės prievolės nuostolių dydį. Nagrinėjamos bylos atveju kasatorius pateikė teismui jo su trečiaisiais asmenimis sudarytas butų, kurių atsisakė ieškovai, pirkimo–pardavimo sutartis, iš kurių matyti, kad kainų skirtumas yra daug didesnis, nei ieškovų sumokėtos netesybos. Šioje byloje nevertindama tikslaus kasatoriaus patirtų nuostolių dydžio, t. y. nenustatinėdama, ar šis kainų skirtumas visa apimtimi pripažintinas kasatoriaus dėl ieškovų veiksmų patirtais nuostoliais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ir dėl to, jog nenustatyta, kad kasatoriaus patirti nuostoliai būtų daug mažesni už netesybas, nėra pagrindo pripažinti šalių preliminariosiose sutartyse nustatyto jų dydžio neprotingu ir jį mažinti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl netesybų mažinimo, nepagrįstai šalių ginčui išspręsti taikė CK 6.228 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos, pažeidė civilinio proceso teisės normų nustatytas įrodinėjimo taisykles, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas, o pirmosios instancijos – paliktinas galioti.

Palikdama galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad jame padaryta neteisinga išvada, jog ginčo atveju mažinti netesybas nėra jokio pagrindo, nes jos yra sumokėtos įskaitomu priešpriešiniu vienarūšiu reikalavimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, jei delspinigiai įskaitomi, nesant suderintos šalių valios dėl tokio įskaitymo (suderinimo įstatymai nedraudžia), teismas gali, esant įstatymuose (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis) nustatytoms sąlygoms, mažinti delspinigių dydį. CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl netesybų (baudos, delspinigių) nemažinimo, kai jos jau sumokėtos, taikymas priklauso nuo to, kokiu pagrindu buvo įvykdytas skolininko įsipareigojimas sumokėti kreditoriui netesybas už prievolės įvykdymo termino pažeidimą, t. y. ar netesybos buvo sumokėtos geruoju, ar jos buvo išieškotos ne ginčo tvarka. Tik tuo atveju, kai skolininkas geruoju sumoka kreditoriui sutartyje nustatytas netesybas, taikomos CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl to, kad sumokėtos netesybos negali būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje L. B. v. Č. G., bylos Nr. 3K-3-273/2005, 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Škotijos firma „Forthmill Limited“ v. UAB „Pakrijas“, bylos Nr. 3K-3-85/2007).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 57,20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Patenkinus kasacinį skundą, šios išlaidos lygiomis dalimis (po 11,44 Lt) priteisiamos iš ieškovų į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Kasatorius sumokėjo 2852,07 Lt žyminį mokestį už kasacinį skundą; šios išlaidos lygiomis dalimis (po 570,41 Lt) priteisiamos jam iš ieškovų.

Dėl kasatoriaus pateiktų papildomų įrodymų nepriėmimo

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kasaciniame procese draudžiama remtis naujomis aplinkybėmis ir naujais įrodymais, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija atsisako priimti kasatoriaus teismui 2012 m. gegužės 29 d. pateiktus Nekilnojamojo turto registro išrašus ir grąžina juos kasatoriui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimą.

Priteisti iš G. A. (duomenys neskelbtini), E. P. (duomenys neskelbtini), J. S. (duomenys neskelbtini), J. B. (duomenys neskelbtini) ir D. M. (duomenys neskelbtini) po 11,44 Lt (vienuolika litų 44 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).

Priteisti iš G. A. (duomenys neskelbtini), E. P. (duomenys neskelbtini), J. S. (duomenys neskelbtini), J. B. (duomenys neskelbtini) ir D. M. (duomenys neskelbtini) po 570,41 Lt (penkis šimtus septyniasdešimt litų 41 ct) bylinėjimosi išlaidų uždarajai akcinei bendrovei „Šiaurinė žvaigždė“ (kodas 30097588).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Birutė Janavičiūtė

Juozas Šerkšnas