A. L. pagal BK 286 str., 140 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-163-303/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-50077-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.27.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio kasacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. sausio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas (viena diena) ir A. L. nustatyta galutinė bausmė – 58 MGL (2900 Eur) dydžio bauda.

Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 20 d. nutartis, kuria nuteistojo A. L. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio apeliacinis skundas dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. sausio 7 d. nuosprendžio atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. L. nuteistas pagal BK 286 straipsnį už tai, kad, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojams – 2020 m. gruodžio 24 d. apie 22.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bendro naudojimo koridoriuje nevykdė teisėtų savo pareigas atliekančių valstybės tarnautojų – vyresniosios tyrėjos S. M. ir tyrėjo J. R. reikalavimų, trukdydamas išvesti nepilnametį N. L. iš nesaugios aplinkos, panaudojo fizinį smurtą, t. y. ranka pastūmė vyresniąją tyrėją S. M., dėl to, jai atsitrenkus į sieną, sukėlė fizinį dešinio riešo, nugaros ir pakaušio skausmą, o kai tyrėjas J. R. bandė suimti A. L. už rankos, šis išstūmė J. R. į laiptinę, pargriovė ant laiptų, užgulęs J. R. visu savo kūnu, dešine alkūne spaudė J. R. kaklą prie laiptų ir padarė kaklo suspaudimą, kairės plaštakos ketvirto piršto sumušimą, taip nežymiai sutrikdė jam sveikatą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistojo A. L. gynėjas advokatas M. Martinaitis prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. sausio 7 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 20 d. nutartį ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismo nutartis (skunde nurodyta „nuosprendis“) buvo priimta šiurkščiai pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalį ir BPK 332 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktus. Teismo išvados padarytos nesiėmus procesinių priemonių bylai teisingai išspręsti, aplinkybėms nustatyti ir įrodymų prieštaravimams pašalinti. Apeliacinės instancijos teisme nebuvo atnaujintas įrodymų tyrimas, nebuvo aiškinamasi dėl įrodymų pagrįstumo, sąsajumo ir leistinumo. Be to, buvo pažeistas rungimosi principas.

2.2. Iš 2021 m. kovo 25 d. elektroninio laiško nustatyta, kad tyrėjai buvo pateikti S. M. ir J. R. 2020 m. gruodžio 24 d. naudotų vaizdo kamerų įrašai nuo 19.00 val. iki 22.30 val., tačiau byloje nėra apžiūros akto, t. y. neaišku, kokie vaizdo įrašai buvo peržiūrėti, išsaugoti, trumpinti ar pašalinti iš „Icloud“ sistemos. Nagrinėjant apeliacinį skundą, buvo būtina išsiaiškinti apie tyrėjai pateiktų vaizdo įrašų skaičių, trukmę ir kokybę, nustačius, kad vaizdo įrašų visuma neišsaugota nuo 21.16 val. iki 22.15 val., atlikti vaizdo kamerų vidinių atminčių tyrimą, siekiant išsiaiškinti, ar 2020 m. gruodžio 24 d. nufilmuoti vaizdo įrašai vaizdo kameromis buvo koreguojami. Iš 2021 m. balandžio 23 d. tyrėjos G. Š. tarnybinio pranešimo nustatyta, kad 2020 m. gruodžio 24 d. J. R. tarnybos metu naudojosi dar viena „Body“ kamera, tačiau į bylą nebuvo pateikti vaizdo įrašai nuo 21.16 val. iki 22.15 val. Be to, buvo pateiktas prašymas išsireikalauti nustatytos formos žurnalo kopiją, kurioje būtų nurodyta apie pareigūnams S. M. ir J. R. išduotas specialiąsias priemones, tačiau byloje nebuvo jokios konkrečios ir aiškios informacijos apie nurodytiems pareigūnams išduotas specialiąsias priemones, kaip to reikalauja galiojantys teisės aktai.

2.3. Iš S. M. prietaiso „Taser“ panaudojimo ataskaitos matyti, kad šis įrenginys turėjo vaizdo įrašymo kamerą su vidine atmintimi, todėl buvo prašoma atlikti įrenginio vidinės atminties tyrimą, siekiant išsiaiškinti, ar 2020 m. gruodžio 24 d. laikotarpiu nuo 21.16 val. iki 22.30 val. buvo aktyvuota vaizdo įrašymo kamera. Jeigu taip, imtis įmanomų priemonių, kad būtų atkurtas vidinėje atmintyje išlikęs vaizdo įrašas ar jo fragmentas. Nepaisydama gynėjo prašymų, išdėstytų tiek procesiniame dokumente, tiek teismo posėdžio metu, pagrįstumo, teisėjų kolegija atsisakė tenkinti pateiktus prašymus ir savo sprendimo nemotyvavo. Be to, apeliacinės instancijos teismas tik 2022 m. spalio 20 d. nutartyje išdėstė savo argumentus, kurių pagrindu atmetė visumą prašymų dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo, nors tokią poziciją buvo privalu išviešinti teismo posėdžių salėje, o ne priimant galutinį procesinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo buvo prašoma atlikti nuteistojo ir nukentėjusiųjų tyrimą poligrafu, siekiant išaiškinti, ar jų duoti parodymai nėra melagingi, tačiau teismas šio prašymo visiškai neišsprendė.

2.4. Iš nemotyvuoto atsisakymo atnaujinti įrodymų tyrimą nuteistasis ir jo gynėjas suprato, kad teisėjų kolegija nuteistojo atžvilgiu turi išankstinę nuomonę, todėl kilo pagrįstų abejonių, ar teisėjų kolegija galės objektyviai įvertinti visus – tiek nuteistąjį kaltinančius, tiek teisinančius – duomenis. Teisėjų kolegija ne tik neišsprendė vieno iš pateiktų prašymų, bet ir deklaratyviai nurodė, kad byloje yra surinkta pakankamai duomenų dėl visumos įvykio aplinkybių nustatymo, šiuos duomenis įvertins priimdama procesinį sprendimą, ir šiuo pagrindu ji atmetė pareikštą nušalinimą. Visa tai aiškiai parodė neigiamą ir išankstinę nuostatą nuteistojo atžvilgiu ir bylos baigtį, todėl nesuteikė nešališkumo garantijų, dėl to pagrįstai galima teigti, kad šioje baudžiamojoje byloje yra objektyvių abejonių dėl teisėjų kolegijos nešališkumo. Teismo akivaizdų šališkumą patvirtina ir tai, kad nutarties 25 punkte yra neteisingai ir nepagrįstai nurodyta, jog apeliaciniame skunde buvo formuluojamas prašymas ir dėl A. L. bei nukentėjusiųjų tyrimo poligrafu, tačiau prašymas nebuvo tenkintas, jo rezultatai nei paneigtų, nei patvirtintų bylai reikšmingų aplinkybių. Šis prašymas iš viso nebuvo spręstas, o visi kiti prašymai atmesti, net nepaaiškinus tokio sprendimo motyvų. Teismas pažeidė esminius Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų suformuotus nekaltumo prezumpcijos, teismo nešališkumo principus ir todėl teismas (teisėja) privalėjo nusišalinti po 2022 m. balandžio 15 d. pareikšto nušalinimo.

2.5. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad sulaikydami A. L. policijos pareigūnai panaudojo perteklinę fizinę jėgą, dėl to šis patyrė nežmogišką fizinį skausmą ir buvo morališkai pažemintas (kankintas). Iš vaizdo įrašo matyti, kad A. L. buvo surakintas antrankiais ir vedamas dviejų pareigūnų, tuo pačiu metu, kai A. L. paėjo link buto paimti asmeninių daiktų, jis buvo parklupdytas ant grindinio ir prieš jį panaudotas elektrošokas. Pareigūnė S. M. sąmoningai ir iš karto nukreipė elektros iškrovą nukentėjusiajam į kaklą, net neįspėjusi apie šio įrenginio panaudojimą. Dėl to pastarasis buvo sužalotas ir patyrė žymų skausmą galvos ir kaklo srityje. Pareigūnė S. M. 30 minučių iki A. L. sulaikymo prieš jį dar du kartus panaudojo elektrošoką be jokio perspėjimo. Šias aplinkybes taip pat patvirtino ir liudytojai. A. L. veiksmai nekėlė realios grėsmės pareigūnų gyvybei ir (ar) sveikatai. Jį buvo galima suvaldyti kitomis priemonėmis, nedarant žalos jo sveikatai ir nesukeliant fizinių kančių. Pirmu atveju šalia sulaikytojo, surakinto antrankiais ir nekėlusio realios grėsmės, buvo du pareigūnai, o antru atveju – keturi pareigūnai. A. L. laiku nebuvo įspėtas apie galimą elektrošoko prietaiso panaudojimą, tai galėjo jį paskatinti savanoriškai įvykdyti pareigūnų nurodymus. Elektrošoko prietaisas prieš jį buvo panaudotas tik siekiant užtikrinti, kad jis vykdytų policijos pareigūnų reikalavimus, ir jį panaudoti nebuvo būtina dėl paties pareiškėjo elgesio. Dėl tokių pareigūnų veiksmų jis buvo sužalotas, patyrė didelį skausmą bei kančią, o šios priemonės panaudojimas buvo perteklinis bei neteisėtas. Policijos pareigūnai turėjo ir galėjo pritaikyti švelnesnes prievartos priemones, o ne kankinti A. L., siekdami savo tikslų. Elektrošokas buvo naudojamas iš karto, be jokio įspėjimo, o toks pareigūnų elgesys yra šiurkštus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio ir BPK 11 straipsnio 2 dalies pažeidimas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2022 m. birželio 28 d. sprendimas byloje Sokolovas prie Lietuvą; 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimas byloje Znakovas prieš Lietuvą).

2.6. Abiejų instancijų teismai konstatavo A. L. veiksmus kaip atitinkančius nusikaltimo, nurodyto BK 286 straipsnyje, sudėtį, nepadarydami motyvuotų išvadų nei dėl nusikaltimo objektyviosios pusės visų būtinų elementų buvimo, nei dėl subjektyviosios pusės – kaltės turinio. Teismai neįvertino to, kad atsakomybė pagal BK 286 straipsnį galima tik tais atvejais, kai pasipriešinama valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, teisėtai einančiam įstatymo jam pavestas pareigas. Pagal teismų praktiką šie asmenys turi veikti neperžengdami įstatymo ar kitais teisės aktais nustatytos kompetencijos. Jeigu asmens pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui yra atsakas į neteisėtus jų veiksmus, veika negali būti kvalifikuojama pagal šį straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-219/2007, 2K-163-139/2016).

2.7. Yra realus pagrindas manyti, kad policijos pareigūnai neturėjo teorinio suvokimo apie teisės aktus, kurie tiesiogiai yra taikomi, nustatant galimas grėsmes vaikų interesams. Pareigūnai, jei būtų žinoję ir vykdę visumą teisės aktų, tokių šiurkščių klaidų nebūtų padarę ir būtų išvengę nepagrįsto ir perteklinio fizinio smurto prieš A. L. pavartojimo. Grėsmės vaikui lygių kriterijų ir grėsmės vaikui lygio nustatymo tvarkos aprašo 9 punkte nurodyta, kad jei vaikas paimamas iš jam nesaugios aplinkos, kuri nėra jo faktinė gyvenamoji vieta, grėsmės vaikui lygį vertina valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teritorinis skyrius. Pareigūnai apie susidariusią situaciją neinformavo pareigūnų dėl neatidėliotinos pagalbos nepilnamečiui (-iams) ir į įvykio vietą neiškvietė Vaiko teisių apsaugos tarnybos pareigūno, kuris būtų galėjęs įvertinti grėsmių lygį nepilnamečiams. Pareigūnai nebendravo su nepilnamečiu N. L. ir neišsiaiškino jo nuomonės dėl galimo pasilikimo pas senelius. A. L. neblaivumas nebuvo dingstis iš šeimos išvesti vaiką į policijos komisariatą ir palikti kitą nepilnametį (G. L.) „nesaugioje aplinkoje“.

2.8. A. L. veikė nesmurtiniais motyvais, jis nesiekė nei sužaloti, nei sukelti fizinio skausmo vienam ir (ar) abiem nukentėjusiesiems, o atliktas veiksmas (spontaniškas ir instinktyvus siekis išsilaisvinti iš J. R. glėbio) neleidžia teigti, jog A. L. savo veiksmus suvokė kaip smurtinius. A. L., pasielgdamas spontaniškai, galėjo ir nespėti įvertinti galimų savo veiksmo padarinių ir numatyti, jog jo aktyvūs veiksmai išsilaisvinant, t. y. kontaktas su J. R., jam sukels fizinį skausmą. Be to, A. L. turėjo teisę veikti ir būtinosios ginties sąlygomis, nes pareigūnai prieš jį panaudojo perteklinę fizinę jėgą ir jį sužalojo, tinkamai neįvertinę susidariusios situacijos ir galimų grėsmių.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į nuteistojo A. L. gynėjo advokato M. Martinaičio kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Abiejų instancijų teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie galėjo sukliudyti teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį, nepadarė. Byloje nėra duomenų, kurie galėtų rodyti teisėjų kolegijos asmeninį tendencingumą. Iš 2022 m. kovo 31 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad gynybos prašymai išspręsti BPK 270 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliaciniame skunde išreikštą prašymą skirti nuteistajam ir nukentėjusiesiems tyrimą poligrafu, nutartyje pasisakė ir nurodė, kad tokio pobūdžio tyrimas nukreiptas ne į bylos aplinkybių nustatymą, o į tam tikrų žmogaus fiziologinių rodiklių registravimą, taigi jo rezultatai nei paneigtų, nei patvirtintų bylai reikšmingas aplinkybes.

3.2. Byloje nėra duomenų, kad, vykdydami savo pareigas, policijos pareigūnai J. R. ir S. M. prieš nuteistąjį A. L. atliko neteisėtus veiksmus. Pareigūnų reikalavimai dėl nepilnamečio N. L. nepalikimo A. ir J. L. namuose buvo teisėti, tačiau nuteistasis A. L. su tuo nesutiko ir prieš pareigūnus panaudojo fizinį smurtą. Nesutikdamas su pareigūnų sprendimu ir užsipuldamas pareigūnus, A. L. suvokė, kad nepaklūsta teisėtai veikiantiems policijos pareigūnams, elgiasi kryptingai, priešinasi jiems be jokio pagrindo, ir norėjo taip veikti.

3.3. Įvykio vakarą nuvykus į A. ir J. L. namus, pareigūnams kilo abejonių dėl A. ir J. L. blaivumo, apie tai pareigūnai jiems pasakė ir nusprendė N. L. jų namuose nepalikti, nes tai nesaugi aplinka. Nors J. L. neblaivumas techninėmis priemonėmis užfiksuotas nebuvo, o J. L. apklausiama teigė buvusi blaivi, tai savaime nereiškia, jog pareigūnai galėjo netinkamai įvertinti situaciją dėl nesaugios aplinkos nepilnamečiui buvimo. Pareigūnų reikalavimai, kad nepilnametis N. L. nepasiliktų neblaivių asmenų aplinkoje, buvo teisėti ir, jeigu A. L. būtų paklusęs pareigūnų reikalavimui, joks konfliktas nebūtų kilęs.

3.4. Pareigūnams nutarus nepalikti N. L. A. ir J. L. namuose, A. L., siekdamas sutrukdyti išvesti nepilnametį, pradėjo elgtis agresyviai, pastūmė pareigūnę S. M., susigrūmė su pareigūnu J. R., pargriovė pastarąjį ant laiptų, užgulė jį ir alkūne spaudė jam kaklą prie laiptų. Byloje nenustatyta, kad policijos pareigūnai būtų pirmieji ėmęsi prieš A. L. fizinės jėgos panaudojimo, dėl ko nuteistasis būtų įgijęs teisę į būtinąją gintį.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo A. L. gynėjo advokato M. Martinaičio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. Kasacinis teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-P-58-697/2019; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-489/2020, 2K-143-788/2022, 2K-276-387/2022). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-75-511/2022, 2K-193-648/2022). Dėl to kasacinių skundų argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-358-942/2017 ir kt.). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

6. Iš nuteistojo gynėjo kasacinio skundo turinio matyti, kad jame keliami ne tik kasacinės instancijos teisme nagrinėtini teisės taikymo klausimai, bet ir kvestionuojamos teismų nustatytos veikos faktinės aplinkybės, o tai, kaip minėta, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Dėl to kasacinio skundo argumentai, susiję su nustatytų faktinių aplinkybių neigimu bei įrodymų vertinimo kritika, pateikiant savą įrodymų vertinimo versiją (pavyzdžiui, dėl policijos pareigūnų panaudotų perteklinių fizinės jėgos veiksmų, nuteistojo teisės į būtinąją gintį, pareigūnų kompetencijos dėl teisės aktų, reglamentuojančių grėsmes vaikų interesams, išmanymo ir pan.), paliekami nenagrinėti. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, nustatanti naujus faktus, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019 ir kt.).

7. Be to, kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nustatytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Tačiau dalis kasacinio skundo teiginių, kaip antai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų netinkamo taikymo, teisėjų kolegijos vertinimu, yra deklaratyvūs, nepagrįsti teisiniais argumentais. Teisinių argumentų, kurie pagrįstų rungimosi principo pažeidimus, o juo labiau kad tie pažeidimai yra esminiai, kasaciniame skunde taip pat nepateikta. Vien deklaratyvus įstatymo nuostatų išvardijimas nelaikytinas teisiniais argumentais, kaip to reikalaujama BPK 368 straipsnio 2 dalyje, todėl ir ši kasacinio skundo dalis nenagrinėtina (BPK 368 straipsnio 2 dalis, 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

8. Taip pat paliekama nenagrinėta kasacinio skundo argumentų dalis dėl policijos pareigūnų prievartos, panaudotos prieš nuteistąjį A. L., proporcingumo vertinimo (t. y. dėl aplinkybių, susijusių su elektros impulsinio prietaiso „Taser“ panaudojimu), nes tai nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas. Šioje byloje nagrinėjamas A. L., o ne policijos pareigūnų S. M. ir J. R. atsakomybės klausimas. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad minėtų pareigūnų veiksmai jau yra įvertinti galutine Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 29 d. nutartimi, teismui konstatavus, kad pradėti ikiteisminį tyrimą policijos pareigūnams S. M. ir J. R. dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, 165 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje, padarymo pagal J. L., E. P. ir A. L. pareiškimus atsisakyta pagrįstai. Šiuo klausimu pasisakė ir apeliacinės instancijos teismas nutarties 19, 22 punktuose.

9. Taigi, teisėjų kolegija pasisakys tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo ir dėl BPK 270 straipsnio 2 dalies, 324 straipsnio 2 dalies pažeidimų

10. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nes nemotyvuotai atsisakė atlikti įrodymų tyrimą atmesdamas gynybos prašymus (dėl nuteistojo ir nukentėjusiųjų tyrimo poligrafu, įrenginio „Taser“ vaizdo kameros vidinės atminties tyrimo atlikimo, nustatytos formos žurnalo kopijos, kurioje būtų nurodyta apie pareigūnams išduotas specialiąsias priemones, išreikalavimo ir kt.). Iš to nuteistasis A. L. ir jo gynėjas suprato, kad teismas nuteistojo atžvilgiu turi išankstinę nuomonę; dėl to jiems kilo pagrįstų abejonių, ar bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija galės objektyviai įvertinti visus bylos duomenis.

11. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, apie bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. balandžio 23 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10). Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas baimintis, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, suinteresuoto asmens požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-101-303/2020 ir kt.).

12. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-137/2008). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio (nutarties) motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, 2K-486/2014, 2K-300-697/2019).

13. EŽTT praktikoje šiuo aspektu taip pat pažymėta, kad tai, jog bylą narinėjantis teismas bylos nagrinėjimo metu priima daugelį gynybai nepalankių procesinių sprendimų, yra įmanoma ir teisėjui nesant nusistačiusiam prieš kaltinamąjį. Siekiant paneigti teisėjo subjektyvaus nešališkumo prezumpciją, reikia svaresnių jo asmeninio šališkumo įrodymų negu serija gynybai nepalankių procesinių sprendimų; tokie sprendimai gali būti vertinami pagal kitas, be kita ko, Konvencijos 6 straipsnio, nuostatas dėl atitinkamų proceso teisingumo ir gynybos teisių, tačiau, net ir nustačius šių nuostatų pažeidimus, paprastai savaime nereiškia nepalankius sprendimus priėmusio teismo nusiteikimo prieš kaltinamąjį (pvz., 2020 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Khodorkovskiy ir Lebedev prieš Rusiją (Nr. 2), peticijų Nr. 51111/07 ir 42757/07, 430 punktas, su tolesnėmis nuorodomis).

14. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, apeliacinės instancijos teismo šališkumas iš esmės yra grindžiamas gynybos pareikštų prašymų nemotyvuotu atmetimu ar jų neišsprendimu. Tačiau šie kasatoriaus skundo argumentai nesudaro pagrindo kvestionuoti teismo nešališkumą; kitų konkrečių teiginių, kurie leistų daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, priėmęs skundžiamą nutartį, būtų tiesiogiai išsakęs ar kaip nors parodęs, jog turi savo išankstinę nuomonę dėl bylos baigties, kasatorius nenurodo.

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti ir su kasacinio skundo teiginiais, kad byloje padaryta esminių BPK pažeidimų, nemotyvuotai atmetant gynybos prašymus dėl vaizdo įrašymo kameros vidinės atminties tyrimo, nepasisakant dėl prašymo atlikti nuteistojo ir nukentėjusiųjų tyrimą poligrafu ir pan. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, gali atlikti įrodymų tyrimą, kuris atliekamas tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir kt.), ir ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes. Taigi, nuosprendžio (nutarties) teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinami tiek šį tyrimą atliekant, tiek ir jo neatliekant; ar reikia atlikti įrodymų tyrimą, sprendžia teismas. Šioje byloje atlikti įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtinumo nebuvo.

16. Teismų praktikoje ne kartą yra pasisakyta, kad proceso dalyvių prašymai privalo būti tenkinami, jeigu tokiu būdu būtų išaiškintos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai. Tačiau prašymai, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla, gali būti motyvuotai atmesti. Tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-430/2012, 2K-109/2014, 2K-173-976/2016, 2K-264-976/2022 ir kt.).

17. BPK nereikalauja kiekvienoje baudžiamojoje byloje išnaudoti visas įstatymuose įtvirtintas įrodinėjimo priemones bei būdus. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015).

18. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs, kad atlikus gynybos prašomus veiksmus būtų nustatyta kokių nors reikšmingų naujų faktų ar kad būtų kilę abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, įrodymų tyrimo nusprendė neatlikti, dėl to priimdamas protokolinę nutartį. Taigi, nors ir lakoniškai, tačiau gynybos prašymai dėl įrodymų tyrimo atlikimo buvo išspręsti, BPK 270 straipsnio 2 dalies, 324 straipsnio 2 dalies nuostatos esmingai nepažeistos. Vien kasatoriaus nesutikimas su teismo sprendimu dėl įrodymų tyrimo apimties savaime nereiškia, kad bylos procesas apeliacinės instancijos teisme vyko pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Kartu teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais dėl motyvacijos stokos apeliacinės instancijos teismui priimant protokolinę nutartį dėl gynybos pareikštų prašymų atmetimo, tačiau šio pažeidimo vien dėl jo formalaus pobūdžio nevertina kaip esminio, dėl kurio reikėtų naikinti ar keisti teismo sprendimą.

19. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo abejoti nagrinėjamos baudžiamosios bylos proceso, kaip visumos, teisingumu ir pripažinti, kad byla buvo išnagrinėta pažeidžiant BPK nuostatas.

Dėl BK 286 straipsnio taikymo

20. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai įvertino nuteistojo A. L. veiksmus kaip atitinkančius nusikaltimo, nustatyto BK 286 straipsnyje, sudėtį; neįvertino, jog atsakomybė pagal šį straipsnį galima tik tais atvejais, kai pasipriešinama valstybės tarnautojui ar kitam asmeniui, teisėtai einančiam įstatymo jam pavestas pareigas. Kasatoriaus teigimu, A. L. atlikti veiksmai neleidžia teigti, kad jis savo veiksmus suvokė kaip smurtinius, kad jo aktyvūs veiksmai, siekiant išsilaisvinti iš pareigūno J. R. glėbio, sukels šiam fizinį skausmą.

21. Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 straipsnio dispozicijoje nurodyti šie nusikalstamos veikos padarymo būdai – fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Šio straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014, 2K-467/2014).

22. Iš kasacinės instancijos teismo praktikos matyti, kad konkrečiose bylose konstatuota, jog pasipriešinimas taip pat gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, t. y. tyčiniu smūgių sudavimu, uždarymu, laikymu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, muistymusi ir daužymusi galva, kai bandoma uždėti antrankius, smūgiais rankomis ir rankine, draskymusi (pavyzdžiui, taip suplėšant tarnybinės uniformos liemenės kišenę ir nagais – veidą), smūgiavimu taburete, nors smūgio buvo išvengta, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-439/2013, 2K-229/2014, 2K-467/2014, 2K-69-976/2015, 2K-441-976/2015 ir kt.).

23. BK 286

24. Byloje nustatyta, kad policijos pareigūnai S. M. ir J. R. pagal nepilnamečio N. L. motinos prašymą naktį atvežė vaiką dėl jo perdavimo močiutei J. L.. Įvertinę socialinę aplinką, kuri jiems pasirodė nesaugi (kilus abejonei dėl J. L. ir A. L. blaivumo), pareigūnai nusprendė nepilnamečio jiems nepalikti, o laikinai perkelti jį į saugią aplinką, iki jis bus perduotas motinai. Nesutikdamas su tokiu pareigūnų sprendimu, A. L. pasipriešino teisėtam valstybės tarnautojų reikalavimui, t. y., panaudodamas fizinį smurtą prieš policijos pareigūnus (S. M. sukėlė fizinį skausmą, o policijos pareigūnui J. R. – nežymų sveikatos sutrikdymą), trukdė jiems išvesti nepilnametį N. L. iš nesaugios vaikui socialinės aplinkos.

25. Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, teismai teisingai įvertino kilusią situaciją. Byloje nustatyti tiek objektyvieji: pasipriešinimas ir veikos padarymo būdas – smurto panaudojimas prieš policijos pareigūnus (S. M. buvo pastumta ir atsitrenkė į sieną, dėl to jai buvo sukeltas fizinis dešinio riešo, nugaros ir pakaušio skausmas; J. R. pargriautas ant laiptų; be to, A. L., užgulęs jį visu kūnu, dešine alkūne spaudė pareigūnui kaklą prie laiptų, padarydamas jam kaklo suspaudimą, piršto sumušimą), tiek ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, nustatytos BK 286 straipsnyje, požymiai. Teismai, įvertinę A. L. atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas, kurioms esant šie veiksmai buvo atlikti, paskatas, kurios lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir pan., padarė pagrįstą išvadą, kad A. L. suvokė, jog jis, panaudodamas fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojams ir nori taip veikti. Pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme (2 straipsnio 15 dalis, 36 straipsnio 3 dalis), Lietuvos Respublikos policijos įstatyme (21 straipsnis) įtvirtintą teisinį reguliavimą, policijos pareigūnai nagrinėjamu atveju turėjo teisinį pagrindą išvesti nepilnametį N. L. iš nesaugios jam socialinės aplinkos, todėl toks pareigūnų sprendimas įvykio vietoje buvusiems asmenims, taigi ir A. L., buvo privalomas.

26. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro bendrą išvadą, kad teismai nagrinėjamoje byloje tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 286 straipsnį), dėl to naikinti, kaip prašo kasatorius, skundžiamus teismų sprendimus ir bylą nuteistajam A. L. nutraukti nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. L. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio kasacinį skundą.

Teisėjai Albinas Antanaitis

Tomas Šeškauskas

Audronė Kartanienė