Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo, išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-499/2006

Procesinio sprendimo kategorijos:

15.3.2; 22.8 „(S)“

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Janinos Januškienės ir Algio Norkūno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. Z. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 3 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. Z. ieškinį atsakovui AB „Parex bankas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo, išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo; trečiasis asmuo – AB „Parex bankas“ Vilniaus filialas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė G. Z. nurodė, kad ji dirbo pas atsakovą klientų vadybininke. Atsakovas 2005 m. gegužės 20 d. paskyrė jai drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Įsakyme nurodyta, kad ieškovė atskleidė banko paslaptį ir taip šiurkščiai pažeidė Bankų įstatymo 55 straipsnio 2 dalies bei AB „Parex bankas“ valdybos 2000 m. lapkričio 2 d. nutarimu patvirtintų Informacijos, sudarančios AB Parex banko komercinę ir tarnybinę paslaptį, apsaugos taisyklių reikalavimus. Tą pačią dieną ji buvo atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir 235 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Ieškovė mano, kad ji iš darbo atleista nepagrįstai ir neteisėtai, nes nepadarė įsakyme nurodyto darbo drausmės pažeidimo. Drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – jai paskirta už tai, kad ji neva atskleidė banko paslaptį. Paslapties atskleidimas pasireiškė tuo, kad ji perdavė vertimų biurui išversti 2005 m. balandžio 15 d. jos parašytą paaiškinimą „Dėl 2005 m. balandžio 5 d. audito išvadų“. Šiame dokumente neva yra duomenų, sudarančių banko paslaptį. Jos nuomone, paaiškinime nėra jokių duomenų, kuriuos būtų galima laikyti banko paslaptimi, nes jame nėra nurodyti banko klientų asmens kodai, išduotų kreditų tikslai ir paskirtis ar kita konfidenciali informacija. Šis paaiškinimas buvo skirtas akcinės bendrovės valdybos pirmininkui J. T., kuris nesupranta lietuvių kalbos. Ieškovė vykdė darbdavio nurodymą pateikti paaiškinimą asmeniui, kuriam šis skirtas, suprantama jam kalba.

Atsakovas, kvalifikuodamas ieškovės tariamai padarytus veiksmus kaip DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimą, netinkamai taikė įstatymą. Banko paslaptis, kurios atskleidimu kaltinama ieškovė, yra specifinė paslapties rūšis, kuri nesutampa nė su viena iš DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų paslapčių. Ši teisės norma neapima banko paslapties atskleidimo, o jeigu jis yra įvykdomas, nekvalifikuojamas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, nurodytas šioje normoje.

Be to, atsakovas pažeidė drausminės nuobaudos skyrimo tvarką, nustatytą DK 238 ir 240 straipsniuose. Atsakovas 2005 m. gegužės 20 d. rašte Nr. K2-1-1-740 nenurodė konkretaus darbo drausmės pažeidimo, t. y. nenurodė, ką konkrečiai atsakovas laiko banko paslaptimi, kurią ieškovė neva atskleidė. Šiame rašte ieškovei nurodytas vienos valandos pasiaiškinimo parašymo terminas, atsižvelgiant į nekonkrečiai nurodytą pažeidimą, nelaikytinas protingu. Ieškovė visa tai pažymėjo iš karto jos parašytame atsakovui rašte ir nurodė, kad pasiaiškinimą ji pateiks kitą darbo dieną, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta, jai iš karto buvo paskirta drausminė nuobauda. Skiriant drausminę nuobaudą, nebuvo vertinamas tariamo pažeidimo sunkumas, ypač - sukeltos pasekmės, nes jokių padarinių atsakovui dėl paaiškinimo pateikimo vertėjui neatsirado.

Ieškovė prašė: 1) pripažinti AB „Parex bankas” 2005 m. gegužės 20 d. įsakymą Nr. 89 P „Dėl drausminės nuobaudos G. Z. paskyrimo“ ir jos atleidimą iš darbo AB „Parex bankas“ Vilniaus filiale neteisėtu; 2) priteisti iš atsakovo keturių mėnesių jos vidutinio atlyginimo dydžio 12 000 Lt išeitinę išmoką bei darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; 3) pakeisti ieškovės atleidimo iš AB „Parex bankas“ Vilniaus filialo pagrindą nurodant, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu (DK 297 straipsnio 4 dalis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2004 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas padarė išvadą, kad ieškovė buvo teisėtai atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir 235 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Teismas nurodė, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas). DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma valstybės, tarnybos, komercinių ar technologinių paslapčių atskleidimas arba jų pranešimas konkuruojančiai įmonei. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 45 yra išaiškinta, kad banko paslaptį sudarančios informacijos atskleidimas kvalifikuotinas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punktą tik tuo atveju, jeigu ši informacija pripažinta to banko komercine paslaptimi. AB „Parex bankas“ valdybos 2000 m. lapkričio 2 d. nutarimu patvirtintų Informacijos, sudarančios AB Parex banko komercinę ir tarnybinę paslaptį, apsaugos taisyklių 1.2 punkte nustatyta, kad banko paslaptį sudaro žinios apie klientams išduodamas paskolas ir jų išdavimo sąlygas bei klientų ūkinę-finansinę būklę, kuri tapo žinoma, analizuojant paskolos išdavimo bei panaudojimo sąlygas. Ieškovė su šiomis taisyklėmis buvo supažindinta, taip pat ji raštu pasižadėjo laikyti paslaptyje žinias, sudarančias banko paslaptį. Byloje nustatyta, kad ieškovė savo iniciatyva pateikė pašaliniam asmeniui - vertėjui - išversti į rusų kalbą 2005 m. balandžio 15 d. paaiškinimą „Dėl 2004 m. balandžio 5 d. audito išvadų“. Iš paaiškinimo turinio matyti, kad jame yra nurodyta informacija apie 19 banko klientų, kuriems buvo ar yra suteikti kreditai, fragmentiškai išdėstoma vidinė banko darbo tvarka apie kreditų išdavimą, klientų patikimumo vertinimą, taip pat nurodoma informacija apie kliento mėnesio pajamas, paskolos grąžinimo ir palūkanų sumas, informacija apie banko klientų įsipareigojimus kitiems bankams ir kiti duomenys su banko paslaptį sudarančia informacija. Vertėjas neturėjo teisės susipažinti su paaiškinime minima informacija, nes atsakovas su juo jokių sutarčių dėl paslaugų atlikimo nėra sudaręs. Ieškovė, pateikdama vertėjui dokumentą su informacija, sudarančia banko paslaptį, padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą.

Atsakovas nepažeidė drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos. Atsakovo 2005 m. gegužės 20 d. rašte Nr. K2-1-1-740 yra konkrečiai nurodyta, dėl ko ieškovė turėjo pasiaiškinti, t. y. kodėl ji savo paaiškinimą, kuriame yra banko paslaptį sudarančių duomenų, perdavė vertimų biurui. Ieškovei buvo duotas vienos valandos terminas pasiaiškinimui parašyti. Jis buvo pakankamas, nes ieškovė neįrodė, kad rašant pasiaiškinimą jai reikėjo surinkti, išanalizuoti bei įvertinti kokius nors dokumentus – ji tiesiog turėjo raštu paaiškinti savo poelgį.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2006 m. vasario 13 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo sprendimo išvadomis ir motyvacija.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti teismų sprendimą bei nutartį ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Ji nurodė šiuos argumentus:

1. Teismai netinkamai taikė DK 234 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos civilinėse bylose Nr. 3K-3-1388/2002, Nr. 3K-3-694/2001.

Darbo drausmės pažeidimas, sukeliantis drausminę atsakomybę, yra tada, kai yra visos šios sąlygos: darbuotojo neteisėti veiksmai arba neveikimas, žalingos pasekmės, priežastinis ryšys tarp darbuotojo neteisėtų veiksmų, darbuotojo kaltė. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, drausminės atsakomybės taikymas negalimas. Teismai nenagrinėjo šių būtinų sąlygų drausminei atsakomybei atsirasti. Ieškovės veiksmuose taip pat nebuvo privalomojo drausminės atsakomybės požymio – kaltės. Jos veiksmuose nebuvo nei tyčios, nei neatsargumo. Ieškovė, atiduodama paaiškinimą vertimų biurui, tyčia nesiekė atskleisti banko paslaptį. Vertimų biurai verčiamų dokumentų turinį laiko konfidencialia informacija ir neperduoda jos tretiesiems asmenims. Vertėjas nėra susijęs su bankų veikla, todėl neturi jokio suinteresuotumo informacija, sudarančia banko paslaptį. Ieškovės veiksmuose nebuvo neatsargumo. Ieškovė paaiškinimą vertimų biurui pateikė tam, kad jis būtų išverstas į Banko valdytojo pirmininkui suprantamą kalbą. Ji rusų kalbos gerai nemoka, o paaiškinimo tikslas buvo apginti savo teisėtus interesus. Vertimui atlikti ji perdavė paaiškinimą specialistui dėl to, kad nebūtų iškraipytas dokumento tekstas. Ieškovė žinojo, kad banke nėra vertėjų, tačiau pagal savo darbo pobūdį nežinojo ir negalėjo žinoti, kad atsakovas yra sudaręs sutartį su kitu vertimų biuru. Kadangi ieškovės veiksmuose nėra kaltės, tai jos veiksmai negalėjo būti kvalifikuojami kaip darbo drausmės pažeidimas. Teismai nenagrinėjo klausimo, ar buvo darbo drausmės pažeidimo sudėtis.

2. Teismai netinkamai taikė Bankų įstatymo 55 straipsnį, CK 6.925 ir 1.116 straipsnius, DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 45 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, taikymo teismų praktikoje“ išaiškinimų.

Bankų įstatymo 55 straipsnyje, reglamentuojančiame banko paslaptį, yra vartojama sąvoka „banko klientas“. Šiame įstatyme nenurodyta, kokie duomenys leidžia identifikuoti banko klientą. Kliento tapatybės nustatymo klausimas reglamentuojamas Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1331 patvirtintoje Kliento tapatybės bei kelių tarpusavyje susijusių operacijų su pinigais nustatymo tvarkoje. Šios tvarkos 1 punkte nurodyti asmenį identifikuojantys duomenys, tai – vardas, pavardė, asmens kodas, gimimo data, paso numeris ir kt. Banko paslapties subjekto veiksmas gali būti traktuojamas kaip banko paslapties atskleidimas tada, kai atskleidžiama visų šių duomenų visuma. Ieškovės 2005 m. balandžio 15 d. paaiškinime nurodyti tik banko klientų pavardės ir vardų pirmosios raidės, taigi nėra atskleista informacija apie banko klientus. Teismai šios aplinkybės neįvertino.

Teismai netinkamai kvalifikavo ieškovės veiksmus kaip darbo drausmės pažeidimą, nurodytą DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Banko paslaptis yra specifinė paslapties rūšis, kuri nesutampa nė su viena iš DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų paslapčių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 45 9.2 punkte yra išaiškinta, kad banko paslapties atskleidimas nekvalifikuojamas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, nurodytas DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Banko paslaptį, kurią reglamentuoja CK 6.925 straipsnis, Bankų įstatymo 55 straipsnis, sudarančios informacijos atskleidimas kvalifikuotinas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punktą tik tuo atveju, jeigu ši informacija yra pripažinta to banko komercine paslaptimi. AB „Parex bankas“ valdybos 2000 m. lapkričio 2 d. nutarimu Nr. 03-48/3 patvirtintų Informacijos, sudarančios AB Parex banko komercinę ir tarnybinę paslaptį, apsaugos taisyklėse yra apibrėžiama pareiga saugoti banko paslaptį. Taisyklėse nenurodyta, kokia informacija pripažįstama komercine paslaptimi. Dėl to informacijos, nurodytos šiose taisyklėse, atskleidimas galėtų būti vertinamas tik kaip banko paslapties, o ne komercinės paslapties atskleidimas. Teismai klaidingai sutapatino banko paslaptį su komercine paslaptimi, netyrė ieškovės 2005 m. balandžio 15 d. paaiškinime esančios informacijos pobūdžio. Šiame paaiškinime esanti informacija neturi būtino komercinės paslapties požymio – komercinės vertės.

3. Teismai netinkamai taikė DK 240 straipsnį, reglamentuojantį drausminės nuobaudos skyrimo tvarką, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 45 14 punkto išaiškinimų.

Prieš skirdamas drausminę nuobaudą, darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Savo rašte darbdavys turi nurodyti konkretų darbo drausmės pažeidimą, dėl kurio reikalaujama pasiaiškinti, bei protingą terminą pasiaiškinimui raštu pateikti, taip pat turi pasiūlyti, kad darbuotojas nurodytų visas aplinkybes, turinčias reikšmės drausminei atsakomybei taikyti. Atsakovas 2005 m. gegužės 20 d. pateikdamas ieškovei raštą Nr. K2-1-1-740 su reikalavimu pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo, šių reikalavimų nesilaikė. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas nepažeidė DK 240 straipsnio reikalavimų.

4. Teismai netinkamai taikė DK 238 straipsnį, reglamentuojantį drausminės nuobaudos parinkimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 45 16 ir 21.1 punktų išaiškinimų.

DK 238 straipsnyje nustatyta, kad, skiriant drausminę nuobaudą, turi būtų atsižvelgta į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas padarytas, taip pat į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Visos šiame straipsnyje nurodytos aplinkybėmis yra svarbios ir reikšmingos, sprendžiant klausimą dėl drausminės nuobaudos paskyrimo. Šiuo straipsniu turi būti vadovaujamasi parenkant drausminę nuobaudą tiek už nešiurkštų, tiek ir už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Dėl ieškovės veiksmų (paaiškinimo perdavimo vertimų biurui) atsakovui neatsirado ir negali atsirasti jokių neigiamų pasekmių. Paaiškinimas buvo perduotas specifiniam asmeniui – vertėjui, kuris verčiamo dokumento informaciją laiko konfidencialia. Paaiškinimas vertimų biurui buvo atiduotas dėl to, kad asmuo, kuriam šis buvo skirtas, nesupranta lietuvių kalbos. Teismai neatsižvelgė į šias reikšmingas bylos aplinkybes ir jų neįvertino. Viena iš reikšmingų aplinkybių, į kurią būtina atsižvelgti skiriant drausminę nuobaudą, yra tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Ieškovė pas atsakovą dirbo nuo 2000 metų, dirbo gerai ir neturėjo jokių nuobaudų. Jai 2005 m. balandžio 28 d. paskirtas papeikimas negali būti vertinamas kaip aplinkybė, leidžianti neatsižvelgti į kitas DK 238 straipsnyje nurodytas aplinkybes. Šis papeikimas jai buvo paskirtas už pažeidimus, nustatytus 2004 m. balandžio 5 d. audito išvadose. Ieškovės paaiškinimas, kurį ji perdavė vertimų biurui, ir yra jos pasiaiškinimas dėl audito išvadų, t. y. dėl drausminės nuobaudos – papeikimo. Teismai neįvertino šių aplinkybių, taip pat neatsižvelgė į tai, kad buvo vykdomas spaudimas ieškovei išeiti iš darbo savo noru, kad dėl tokio atleidimo pagrindo formulavimo ji niekur negali įsidarbinti.

5. Teismai pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį, 331 straipsnio 4 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 13 ir16 punktų išaiškinimų.

Teismai nevisapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, neįvertino visų byloje esančių įrodymų. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą, o motyvuojamojoje teismo sprendimo (nutarties) dalyje glausta forma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, taip pat argumentus, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus. Teismai nesilaikė šių reikalavimų. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad apylinkės teismas, kvalifikuodamas ieškovės veiksmus kaip komercinės paslapties atskleidimą, neatsižvelgė į daugelį kitų įrodymų, turinčių reikšmės drausminei atsakomybei taikyti (vertėjo ir vertimų biuro pareiškimus, liudytojos A. B. parodymus, į atsakovo atstovo parodymus apie tai, kad J. T. nesupranta lietuvių kalbos ir kt.). Šie įrodymai buvo svarbūs nustatant aplinkybę, kad ieškovė neatskleidė komercinės ar banko paslapties. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į šiuos įrodymus, jų neįvertino, nutartyje nenurodė, kodėl juos atmetė.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas AB „Parex bankas“ prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus, skundą atmesti. Jame nurodoma, kad ta aplinkybė, jog teismai papunkčiui neaptarė padaryto darbo drausmės pažeidimo objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių, jokiu būdu nereiškia, kad teismai nevertino drausminės atsakomybės sąlygų ir jų nenagrinėjo. Teismai įvertino visas drausminės atsakomybės sąlygas ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovės pasiaiškinime yra banko paslaptį sudarančių duomenų, todėl ieškovė, perduodama šį dokumentą trečiajam asmeniui, šiurkščiai pažeidė darbo pareigas. Ieškovė žinojo, kad bankas netoleruoja jokių banko paslapties atskleidimo atvejų, neatsižvelgdamas į tai, kokiomis aplinkybėmis ir kokias motyvais tai buvo padaryta. Ieškovės kaltė – itin didelis nerūpestingumas ir aplaidumas. Kasaciniame skunde ieškovė fragmentiškai cituoja ir klaidingai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 45 išaiškinimus. Šio nutarimo 9.2 punkte nurodyta, kad kai atskleidžiam banko paslaptis, tai laikoma šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu atitinkamai pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 1 arba 11 punktus. Ieškovės neteisėtai atskleista informacija apie banko klientus pagal atsakovo Valdybos 200 m. lapkričio 2 d. nutarimu Nr. 03-48/3 patvirtintų taisyklių nuostatas pripažinta banko komercine paslaptimi. Šių taisyklių 1.2 punkte nurodytos banko paslaptį sudarančios žinios apie suteikiamas paskolas ir jų sąlygas bei klientų ūkinę-finansinę būklę turi realią komercinę vertę. Ieškovės paaiškinime esanti informacija apie klientų turtui taikomas laikinąsias apsaugos priemones, kliento šeiminę padėtį, alimentų nemokėjimo aplinkybes, gaunamas pajamas, turimų kreditų sumas, įsipareigojimus kitiems bankams, klientų reitingus ir kt. be jokios abejonės yra vertinga tretiesiems asmenims, turintiems tikslą palankiomis sąlygomis įsigyti banko klientų turtą arba siekiantiems perimti iš banko finansiškai patikimus klientus. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad skiriant drausminę nuobaudą buvo pažeista jos skyrimo tvarka. Atsakovas laikėsi DK nustatytos drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos, o teismai, nenukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, tinkamai ir visapusiškai ištyrė bei įvertino byloje esančią medžiagą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo DK 234 straipsnio taikymo ir nukrypimo nuo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos atmestini.

DK 234 straipsnyje nustatyta, kad darbo drausmės pažeidimas – tai darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad šios teisės normos pažeidimas yra susijęs su darbuotojo kaltės nenustatymu. Darbuotojo kaltė yra esminis darbo drausmės pažeidimo elementas, jį turi įrodyti darbdavys, jo nenustačius, drausminė atsakomybė negalima. Tai išplaukia iš drausminės atsakomybės, kaip individualios, asmeniui taikomos teisinės atsakomybės, prigimties ir esmės. Nors bylą nagrinėję teismai sprendimų motyvuose nenurodė DK 234 straipsnio kaip taikomos normos, tačiau nustatytus darbuotojo veiksmus jie teisiškai kvalifikavo kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Iš to galima pripažinti, kad teismai konstatavo tokius faktus, kaip darbuotojo darbo pareigų netinkamas vykdymas, kad tai yra šiurkštaus pobūdžio veiksmas, kad jis padarytas dėl darbuotojo kaltės, t. y. atitinkantis DK 234 straipsnį. Nustatytų faktų visumą teismai apibrėžė kaip darbo drausmės pažeidimą, o ne vien konkretaus darbuotojo įvykdytą darbo pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Kasaciniame skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje V. B. v. UAB Lietuvos spauda Kauno agentūra, bylos Nr. 3K-3-1388/2002, kurioje suformuluota nuostata dėl darbo drausmės pažeidimo elementų ir būtinumo juos nustatyti. Nagrinėjamoje byloje teismai nepažeidė šios nuostatos, nes nustatė, kad ieškovė šiurkščiai pažeidė darbo drausmę. Kasaciniame skunde vienos iš būtinų darbo drausmės pažeidimo sąlygų – kaltės – nebuvimas argumentuojamas faktiniais motyvais, t. y. aiškinama, ką ir kaip, kokiomis aplinkybėmis, kokiais motyvais ir tikslais darbuotoja atlikusi. Tai yra faktinio pobūdžio argumentai, neatitinkantys kasaciniam skundui keliamų reikalavimų (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Ar yra banko darbuotojo kaltė dėl komercinės paskirties atskleidimo, kaip teisės klausimas gali būti svarstomas analizuojant ne faktinius darbuotojo veiksmus, jų priežastis, tikslus ir motyvus, bet tiriant jo veiklą reglamentuojančias teisės normas, nustatančias pageidaujamą banko darbuotojo elgesio standartą. Bankų sistemai keliami stabilumo, patikimumo, efektyvumo ir saugumo reikalavimai. Banko darbuotojo veiksmai turi būti tokie, kad padėtų įgyvendinti šiuos tikslus. Jis turi veikti banko interesais ir todėl gali būti įpareigotas saugoti komercinę paslaptį. Jo elgesys turi būti tokio atsargumo laipsnio, kad būtų išsaugota komercinė paslaptis, kad jos atskleidimas nebūtų galimas dėl subjektyvių nuostatų ar priežasčių. Vienas iš komercinės paslapties požymių yra tai, kad paslaptį sudarančias žinias turintis subjektas imasi priemonių informacijai apsaugoti. Viena iš tokių priemonių yra vidaus teisės aktų priėmimas ir taikymas. Jais uždraudžiama darbuotojui skleisti informaciją, sudarančią banko komercinę paslaptį. Jeigu bankas parengia tokius lokalinius aktus, su jais supažindina banko darbuotoją, tai darbuotojo pareiga saugoti banko komercinę paslaptį vertinama kaip tiksliai apibrėžta, jam aiški ir dėl to nesunkiai įgyvendinama. Atitinkamai banko darbuotojui keliami griežti atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, o jų nesilaikymas yra darbuotojo kaltė dėl paslapties neišsaugojimo.

Kasaciniame skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. Č. v. VŠĮ „Vilniaus kraujo centras“, bylos Nr. 3K-3-694/2001, kurioje suformuluota nuostata, kad darbuotojas turi būti supažindintas su jam pavedamomis pareigomis ir taisyklėmis, nustatančiomis jo darbo atlikimo sąlygas, o to nežinodamas, jis darbo drausmės nepažeidžia. Nagrinėjamu atveju ši nuostata netaikytina, nes byloje įrodyta, kad su komercinės paslapties saugojimo tvarka ieškovė buvo supažindinta. Byloje nustatyta, kad ieškovė savo iniciatyva pateikė vertimų biurui paaiškinimą, kuriame buvo informacija, sudaranti banko komercinę paslaptį. Ieškovė nesivadovavo, nors privalėjo vadovautis, jai žinoma banko komercinių paslapčių naudojimo tvarka. Joje nurodyta, kokiems pareigūnams ir institucijoms bei kokia tvarka žinios teikiamos. Tvarkoje yra bendro pobūdžio griežtas draudimas teikti informaciją kitoms organizacijoms ar institucijoms joje neišvardytais atvejais. Tokius reikalavimus darbdavys kėlė darbuotojui, siekdamas išsaugoti komercinę paslaptį. Tvarkoje nustatyti darbuotojo atidaus ir rūpestingo elgesio reikalavimai, kurių laikymasis užtikrintų paslapties išsaugojimą, o jų pažeidimas traktuotinas kaip darbuotojo kaltė. Teisinių argumentų, kurie tokiais aspektais keltų abejonių dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nustatant darbuotojo kaltę, kasaciniame skunde nepateikta. Teisėjų kolegija nenustatė, kad šiuo klausimu būtų pažeistas įstatymas ar teismų praktika.

Kasacinio skundo argumentai dėl Bankų įstatymo 55 straipsnio, CK 6.925, 1.116 straipsnių, DK 235 straipsnio nuostatų pažeidimo ir nukrypimo nuo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos atmestini.

Byloje įrodytas faktas, kad darbuotoja pašaliniam asmeniui perdavė banko turimą informaciją. Ar pašaliniam asmeniui perduota informacija yra banko paslaptis, ar ji yra komercinė paslaptis, priklauso nuo to, ar informacija yra pripažinta to banko komercine paslaptimi. Apie tai teismas sprendžia pagal tai, ar bankas priėmė sprendimą dėl konkrečių duomenų pripažinimo banko komercine paslaptimi, ar nustatė jų saugojimo ar naudojimo tvarką, taip pat, ar įstatymai tokios informacijos nepriskiria prie viešos informacijos.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas sutapatino banko paslaptį su komercine paslaptimi, kad atsakovo valdybos 2000 m. lapkričio 2 d. nutarimu patvirtintose Informacijos, sudarančios AB Parex banko komercinę ir tarnybinę paslaptį, apsaugos taisyklėse nėra komercinės paslapties apibrėžimo ir nenurodoma, kad išvardyta informacija yra laikoma atsakovo komercine paslaptimi.

Komercinė paslaptis yra apibrėžta CK 1.116 straipsnyje. Tai gali būti duomenys, atitinkantys tokius požymius: 1) nevieša informacija; 2) saugojama informacija; 3) turinti komercinę vertę informacija. Pagal šiuos požymius komercine paslaptimi gali būti informacija, kuri neprivaloma viešai skelbti, nėra žinoma tretiesiems asmenims ir ją pagal įstatymą nedraudžiama pripažinti komercine paslaptimi; kurią savininkas saugo protingomis pastangomis, pavyzdžiui, fizinėmis, techninėmis, teisinėmis, organizacinėmis ar kitokiomis priemonėmis; ir kuri turi komercinę vertę arba jos praradimas būtų komerciškai žalingas. Vien tai, kad komercinę paslaptį sudarantys duomenys yra tokios pat rūšies ar turinio, kaip ir banko paslaptį sudarantys duomenys, nėra pagrindas teigti, kad tai banko, o ne komercinė paslaptis. Svarbu, ar banko paslaptį sudarantys duomenys atitinka komercinei paslapčiai keliamus pirmiau nurodytus reikalavimus.

Kasaciniame skunde teigiama, kad komercine paslaptimi pripažintoms žinioms taikomas komercinės vertės kriterijus. Tai teisinga, nes šis kriterijus pripažintas teisės literatūroje ir nurodomas CK 1.116 straipsnyje. Ar konkretūs duomenys turi komercinę vertę, gali būti įrodinėjimo objektas, bet tam tikrais atvejais dėl informacijos naudingumo nesiginčijama, t y. pripažįstama, kad ji visada turi komercinę vertę. Tai būtų informacija apie banko klientus, jų atliekamas operacijas, turtinę padėtį. Nors skunde nurodoma, kad tokio turinio informacija neturi komercinės vertės, bet išsamiai tai neargumentuojama. Tuo tarpu teisiniuose aktuose ir literatūroje yra pripažįstama, kad duomenys apie paslaugų tiekėjus ir vartotojus (t. y. ir apie banko klientus), jų atliekamas operacijas, turtinę padėtį gali būti laikomi komercine paslaptimi (žr. R. Užpalienė. Komercinė paslaptis ir jos sauga, Vilnius, Lietuvos informacijos institutas, 1997 m. ir kt.).

Ar asmuo ėmėsi priemonių saugoti informaciją, vertinama pagal tai, ar jis priėmė sprendimą paskelbti konkrečius duomenis kaip saugotinus ir ėmėsi protingų saugos priemonių – nustatė informacijos naudojimo tvarką, jos platinimo draudimus ir kt. Jau minėta, kad atsakovas yra patvirtinęs Informacijos, sudarančios AB Parex banko komercinę ir tarnybinę paslaptį, apsaugos taisykles. Kasaciniame skunde šių taisyklių turinys traktuojamas taip, kad tai yra tik banko paslaptis, o ne komercinė. Nurodytos taisyklės yra lokalinis teisės aktas. Jo nuostatas reikia aiškinti kaip ir bet kurio kito teisės akto. Taisyklių pavadinime nurodoma, kad tai yra komercinę ir tarnybinę paslaptį sudarančios informacijos apsaugos taisyklės. Nors toliau tekste visas informacijos pavadinimas nevartojamas, bet jau pavadinime nurodyta, kad tai yra komercinę ir tarnybinę paslaptį sudaranti informacija. Kasacinio skundo argumentuose į tai neatsižvelgiama, šis teisės aktas neaiškinamas kaip sisteminis ir vientisas dokumentas. Šiose Taisyklėse yra nurodyti komercinę paslaptį sudarantys duomenys ir jos apsaugos priemonės – kam ir kieno leidimu ji gali būti teikiama. Jose taip pat yra bendro pobūdžio draudimas niekam kitam šių duomenų neteikti taisyklėse neišvardytais atvejais.

Kasacinio skundo argumentai apie tai, kad atskleisti duomenys nesudaro komercinės paslapties, nes nėra pakankamai duomenų apie banko klientą, nepagrįsti. Skunde aiškinama, kad duomenys apie banko klientą kaip komercinė informacija gali būti pripažinta tik tuo atveju, jei yra visų duomenų, kuriais gali būtų nustatytas konkretus klientas, visuma. Tai – kliento pavardė, vardas, asmens kodas, gimimo data, paso numeris ir kita informacija, nustatyta Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1331 patvirtintoje tvarkoje. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu aiškinimu ir daro išvadą, kad šis teisės aktas neturi būti taikomas komercinės paslapties atskleidimo atveju nustatant komercinės informacijos pakankamumą. Paskleisti apie banko klientą duomenys, kad juos būtų galima laikyti komercine informacija, gali būti fragmentiškai jį apibūdinanti informacija, jeigu konkrečiu atveju jie neužtikrina visiško kliento slaptumo. Tai gali būti kliento pavardė su vardu ar be jo, su kliento adresu ar be jo, su kliento gimimo vieta ir data ar be jų. Atsižvelgiant į banko veiklos specifiką ir principus, fragmentiški duomenys apie banko klientą vertintini kaip informacija paslapties paskelbimo požiūriu, jeigu iš paskleistų duomenų galima identifikuoti banko konkretų klientą arba apibrėžia nedaug asmenų, iš kurių konkretus klientas gali būti identifikuojamas vėliau.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai pagrįstai ir teisėtai taikė DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nes byloje nustatyta, kad paaiškinime esanti informacija yra banko komercinė paslaptis ir įrodytas faktas, kad ši informacija buvo paskleista.

Kasacinio skundo argumentai dėl DK 240 straipsnio netinkamo taikymo ir nukrypimo nuo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos atmestini.

Pagal drausminės nuobaudos skyrimo tvarką darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, turi pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Toks pasiaiškinimas turi būti pateiktas per darbdavio nustatytą terminą. Terminas pasiaiškinimui pateikti turi būti protingas, t. y. būtina atsižvelgti į įvykį ar aplinkybes, esančias tyrimo objektu ir galinčias sudaryti pagrindą paskirti drausminę nuobaudą, jų apimtį, būtinumą pasitikrinti aplinkybes pagal dokumentus, raštus ar kitus informacijos šaltinius bei kt. Kiekvienu atveju protingo termino trukmė yra fakto klausimas. Atsižvelgdama į tai, kad teismai šį klausimą nagrinėjo ir savo išvadas motyvavo, o motyvai nurodytoms nuostatoms neprieštarauja, teisėjų kolegija nekonstatuoja DK 240 straipsnio pažeidimo.

Kasacinio skundo argumentai dėl DK 238 straipsnio pažeidimo ir nukrypimo nuo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos atmestini.

Kasaciniame skunde drausminės nuobaudos netinkamas parinkimas grindžiamas faktiniais argumentais, nurodant, kad teismai neatsižvelgė į konkrečias bylos aplinkybes. Skiriant drausminę nuobaudą turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, pažeidimo padarymo aplinkybes, taip pat į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Iš teismų sprendimo ir nutarties motyvų matyti, kad teismai parinktos nuobaudos adekvatumą padarytam darbo drausmės pažeidimui lygino su nurodytais kriterijais. Teismai atsižvelgė į padaryto darbo drausmės pažeidimo aplinkybes ir jo sunkumą, t. y. į tai, kad pažeidimą padarė banko darbuotoja, kad pažeidimas yra šiurkštus, kad darbuotoja buvo informuota apie būtinumą išsaugoti komercinę paslaptį, kad ji yra bausta drausmine nuobauda.

Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 185, 331 straipsnių pažeidimo ir nukrypimo nuo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos atmestini. Jais ginčijamas teismų nustatytas komercinės paslapties atskleidimo faktas. Šie argumentai yra ne teisiniai, o faktiniai, nes yra analizuojamas liudytojų parodymų turinys ir siūloma vertinti iš naujo teismų nustatytą faktinę aplinkybę. Tai neatitinka CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų ir nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad liudytojos A. B. parodymai buvo analizuoti, nurodytas jų turinys bei įrodomoji vertė. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir nustatė, kad banko komercinė paslaptis tapo žinoma pašaliniam asmeniui bei pagrįstai nurodė, kad komercinės paslapties paskleidimui neturi reikšmės, kad šis asmuo yra vertėjas. Komercinės paslapties atskleidimas yra informacijos perdavimas bent vienam pašaliniam asmeniui, t. y. tam asmeniui, kuris pagal nustatytą tvarką neturi teisės jos gauti. Pašalinio asmens veiklos pobūdis, sugebėjimas panaudoti informaciją ar jos realus panaudojimas, paslapties atskleidimo faktui konstatuoti nėra reikšmingi.

Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų panaikinti teismų sprendimą ir nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Teodora Staugaitienė

Janina Januškienė

Algis Norkūnas