L. V. pagal BK 281 str. 5 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-210-303/2017

Teisminio proceso Nr. 1-77-1-00267-2014-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.3.;

(S)

1.2.25.4.2.4.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.1.15.7.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Armano Abramavičiaus ir Audronės Kartanienės (pranešėja), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. V. gynėjo advokato S. L. kasacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 12 d. nutarties.

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu L. V. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį trejų metų laisvės atėmimo bausme.

Pritaikius BK 75 straipsnio 1 ir 3 dalis, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant L. V. šiuo laikotarpiu dirbti ar būti registruotai darbo biržoje.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, L. V. uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones dvejiems metams.

Iš AB „Lietuvos draudimas“ priteista nukentėjusiajam J. V. 3000 Eur turtinės žalos ir 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiajai D. V. 2500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiosioms J. V. ir G. K. po 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, Panevėžio teritorinei ligonių kasai 353,86 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Iš L. V. priteista nukentėjusiajam J. V. 10 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiajai D. V. 20 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir nukentėjusiajai J. V. 2500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 12 d. nutartimi nuteistosios L. V. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

nustatė:

1. L. V. nuteista už tai, kad ji 2014 m. gegužės 31 d. apie 21.18 val. Pasvalio mieste, Panevėžio gatvėje, ties (duomenys neskelbtini), vairuodama automobilį,,Audi 80“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 ir 114 punktų reikalavimus, t. y., privalėdama laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų asmenų ir jų turto saugumui, o sukdama į kairę (apsisukdama) ne sankryžoje privalėdama duoti kelią priešinga kryptimi važiuojančioms transporto priemonėms, nepadarė to, taip sukėlė pavojų kitiems asmenims ir jų turtui, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių: apsisukdama ne sankryžoje, nedavė kelio priešinga kryptimi atvažiuojančiam motociklui „Honda CBR 600 RR“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamam A. V., ir su juo susidūrė. Susidūrimo metu A. V. patyrė daugybinius kūno sužalojimus ir mirė visiškai nutrūkus nugaros smegenims, o automobilio,,Audi 80“ keleivis nukentėjusysis R. Ž. dėl nosies kaulų ir skruostikaulių lūžių patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

2. Kasaciniu skundu nuteistosios L. V. gynėjas advokatas S. L. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba panaikinti teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą L. V. nutraukti.

2.1. Kasatorius nurodo, kad teismai, vertindami baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimus, be to, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek prašyta apeliaciniame skunde, todėl nesilaikyta BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų.

2.2. Pasak kasatoriaus, byloje nesurinkta neabejotinų įrodymų, patvirtinančių L. V. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje. Priešingai, nei konstatavo teismai, nuteistoji nepažeidė KET 9 ir 114 punktų reikalavimų, nes, nuteistajai automobiliu pradėjus apsisukimo manevrą, abiejose kelio pusėse nebuvo jokių kliūčių. Kai ji pamatė motociklininką, tarp jos transporto priemonės ir motociklo buvo 177,3 m atstumas. Tuo metu L. V. vairuojamas automobilis buvo apsisukęs ir stovėjo toje pačioje eismo juostoje kaip ir motociklas. Nuteistoji nesiėmė jokių manevravimo veiksmų, nes manė, kad motociklininkas apvažiuos ją. Taigi teismai, šališkai vertindami byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad L. V. veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti.

2.3. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, didesnę įrodomąją reikšmę suteikė vienos rūšies įrodymų šaltiniams – ekspertizės aktui, specialisto išvadai ir konsultacinei išvadai, o ne rėmėsi byloje surinktų įrodymų visuma. Šiuose dokumentuose nepateikus kategoriškų išvadų dėl esminių eismo įvykio aplinkybių (dėl eismo įvykyje dalyvavusio motociklo važiavimo greičio, vairuotojo techninės galimybės sustabdyti transporto priemonę ir išvengti susidūrimo, ar automobilis susidūrimo metu stovėjo ar judėjo), o esant jų tarpusavio prieštaravimams, nepagrįstai buvo atmesti nuteistosios, nukentėjusiojo R. Ž. ir liudytojų parodymai.

2.4. Kasatorius cituoja 2015 m. sausio 26 d. specialisto išvados bei 2016 m. vasario 12 d. konsultacinės išvados turinį ir tvirtina, kad pirmame dokumente nėra pateikta nė viena kategoriška išvada atsakant į klausimus, kokia buvo pagrindinė sąlyga, lėmusi eismo įvykį, ar automobilis „Audi 80“ važiavo (stovėjo) eismo įvykio metu, taip pat koks buvo motociklo „Honda CBR 600 RR“ greitis tuo metu. Kita vertus, konsultacinėje išvadoje konstatuota, kad eismo įvykio pagrindinė priežastis techniniu požiūriu buvo automobilio, kuris prieš susidūrimą su motociklu judėjo, vairuotojos L. V. veiksmai, o tuo metu motociklas judėjo 50–60 km/h greičiu. Taigi, kasatoriaus nuomone, abiejose išvadose yra pateikti visiškai skirtingi atsakymai į užduotus klausimus, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad šie dokumentai neprieštarauja vienas kitam. Be to, byloje nebuvo patikrintas konsultacinės išvados leistinumas. UAB „Impulsana“ specialistas V. Mitunevičius, atsakydamas į užduotus klausimus, rėmėsi kompiuterine programa „PC Crash“, tačiau nepridėjo licenciją naudotis šia programa patvirtinančio dokumento. Lietuvos teismo ekspertizės centras eismo įvykiams modeliuoti naudoja naujesnę kompiuterinę programą „PC Crash 9“. Kasatoriui nėra aišku, kaip specialistas V. Mitunevičius, naudodamasis senesnės versijos kompiuterine programa, galėjo sumodeliuoti eismo įvykio eigą, nors to negalėjo Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertai. Reikšminga ir tai, kad minėtas specialistas turi transporto trasologijos eksperto kvalifikaciją, tačiau pateikė atsakymus į eismo įvykio teismo ekspertui užduotus klausimus. Esant šioms aplinkybėms, kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas negalėjo pripažinti konsultacinės išvados leistinu įrodymu ir remtis ja nustatant bylai reikšmingas aplinkybes (BPK 20 straipsnio 4 dalis).

2.5. Kasaciniame skunde taip pat cituojamas 2016 m. gegužės 13 d. ekspertizės akto išvadų turinys ir teigiama, kad net atlikus ekspertizę nepavyko pašalinti esminių su eismo įvykiu susijusių prieštaravimų, todėl nėra aišku, kodėl L. V., nukentėjusiojo R. Ž. ir liudytojo S. V. parodymai teismų buvo pripažinti nepatikimais, taip buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Be to, atsižvelgiant į tai, kad specialių žinių reikalaujantys tyrimai negalėjo atsakyti, ar motociklo vairuotojas A. V. galėjo išvengti susidūrimo stabdydamas arba apvažiuodamas kliūtį, taip pat įvertinus minėtų asmenų parodymus, gynyba prašė teismų pavesti prokurorui organizuoti eksperimento atlikimą (BPK 287 straipsnis), tačiau šis prašymas buvo nepagrįstai atmestas. Dėl šios priežasties teismai suvaržė L. V. teises, numatytas BPK 22 straipsnio 3 dalyje, ir nepaisė reikalavimo visapusiškai bei nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą.

2.6. Kasatorius tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra nustatytos tikrovės neatitinkančios aplinkybės, t. y. kad A. V. motociklu pervažiavo vieną pėsčiųjų perėją su įrengtu kalneliu, bylai reikšmingu laiku Panevėžio gatvėje vyko intensyvus eismas, o liudytojo S. V. parodymai dėl jo sugebėjimo matyti L. V. vairuojamo automobilio judėjimą ir suvokti A. V. vairuojamo motociklo važiavimo greitį neteisingai interpretuoti. Neegzistuojančių aplinkybių nurodymas nuosprendyje ar esminę reikšmę turinčių aplinkybių ignoravimas, kasatoriaus nuomone, taip pat patvirtina BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą.

3. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas nenustatė L. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviojo požymio – kaltės, neatskleidė neatsargumo rūšies. Priešingai, nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad nuteistoji, vairuodama automobilį, sudarė kliūtį motociklui, prieš pradėdama apsisukimo manevrą ir jį tęsdama priešingoje eismo juostoje matė atvažiuojantį motociklą, tačiau tikėjosi išvengti susidūrimo.

4. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl neturtinės žalos dydžių priteisimo nukentėjusiesiems yra neteisėtas, nes prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalies, 109 straipsnio ir 113 straipsnio 2 dalies nuostatoms, taip pat nepakankamai analizuoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyti neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingi kriterijai. Šiuo atveju formaliai buvo atsižvelgta į L. V. realią turtinę padėtį, t. y. kad ji nedirba, registruota darbo biržoje, negauna nedarbo draudimo išmokos, nuteistosios, auginančios du nepilnamečius vaikus, pajamos iš ūkininkavimo yra apie 100–200 Eur per mėnesį. Esant tokiai sunkiai L. V. turtinei padėčiai, pirmosios instancijos teismas priteisė nukentėjusiesiems beveik maksimalius neturtinės žalos dydžius, nustatytus teismų praktikos šios kategorijos bylose. Pasak kasatoriaus, bendras nukentėjusiesiems priteistas neturtinės žalos dydis (33 500 Eur) prilygsta nuteistajai papildomai bausmei.

5. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, kurio paskirtis yra ištaisyti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, pagal paduotą apeliacinį skundą formaliai patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, todėl buvo pažeistos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos.

6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į nuteistosios L. V. gynėjo advokato S. L. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

6.1. Prokuroras nurodo, kad teismai, konstatuodami, jog L. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Teismai išsamiai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus, patikrino juos, įvertino kiekvieną atskirai ir jų visumą pagal savo vidinį įsitikinimą. Esminių prieštaravimų tarp specialistų išvadų ir ekspertizės akto nėra. Nustatę, kad L. V. ir kartu su ja važiavusio R. Ž. parodymai yra nepatikimi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad eismo įvykių bylose pagrindiniu ir patikimiausiu įrodymų šaltiniu būna specialistų bei ekspertų išvados, nereiškia teismo šališkumo ar išankstinio nusistatymo dėl nuteistosios kaltės. Teismai pagrįstai suabejojo ir liudytojo S. V. parodymais dėl jo išgirsto motociklininko greičio didinimo, nes, šiam pastebėjus kliūtį važiuojamojoje kelio juostoje, nėra logiška didinti greitį tris kartus perjungiant pavaras, o po to imti staigiai stabdyti.

6.2. Prokuroras pritaria kasacinio skundo teiginiui, kad specialistai negalėjo nustatyti kai kurių eismo įvykiui reikšmingų aplinkybių, pavyzdžiui, motociklo greičio, tačiau teismai, įvertinę specialistų ir ekspertų išvadas, nustatė, kad A. V. nežymiai (važiuodamas greičiau kaip 50 km/h, bet neviršydamas 60 km/h) pažeidė KET. Kita vertus, skundžiamuose teismų sprendimuose pripažinta, kad techniniu požiūriu eismo įvykį lėmė L. V. veiksmai. Teismų praktikoje laikoma, kad jei KET pažeidžia abu eismo įvykio dalyviai, būtinoji eismo įvykio priežastis nustatoma vertinant, ar vienam iš jų laikantis KET, o kitam jas pažeidus eismo įvykis nebūtų įvykęs. Iš bylos medžiagos matyti, kad L. V. laikantis KET, o A. V. jas pažeidus eismo įvykis nebūtų įvykęs. Todėl teismai pagrįstai pripažino L. V. eismo įvykio kaltininke. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad po eismo įvykio užfiksuoti nežymūs motociklo apgadinimai leido teismams paneigti nuteistosios ir liudytojų parodymus, kad motociklas važiavo apie 100 km/h greičiu. Byloje taip pat buvo įvertintos eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotos aplinkybės, kurios leido paneigti nuteistosios versiją dėl didelio motociklo greičio. Taigi, priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, teismų sprendimuose nustatant nuteistosios kaltę nesivadovauta vien tik duomenimis, gautais atlikus specialių žinių reikalaujančius tyrimus.

6.3. Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad teismų sprendimuose neatskleistas L. V. kaltės turinys. Byloje nesant duomenų apie tai, kad motociklininkas A. V. važiavo tokiu greičiu, kad nuteistajai sukant į kairę jis būtų netikėtai atsiradęs, o nuteistoji nebūtų galėjusi sureaguoti, darytina išvada, kad ji buvo neatidi – prieš pradėdama posūkį nepastebėjo priešpriešiais atvažiuojančio motociklininko A. V., sukdama sudarė jam kliūtį ir susidūrė su juo. Todėl teismų padaryta išvada, kad L. V. veikė nusikalstamai pasitikėdama, yra pagrįsta.

6.4. Pasak prokuroro, esant aiškioms aplinkybėms, kad nuteistoji turėjo galimybę saugiai atlikti manevrą, byloje nebuvo būtina atlikti eksperimentą. Be to, teismo motyvuotas proceso dalyvio prašymo atmetimas nereiškia jo teisių suvaržymo ir esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo.

6.5. Prokuroras nepritaria kasatoriui, kad nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos sumos yra pernelyg didelės. Vien L. V. turtinė padėtis negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, vadovaujasi CK 6.250 straipsnyje įtvirtintų kriterijų visuma. Be to, nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos sumos neprieštarauja teismų suformuotai praktikai dėl šios rūšies žalos dydžių priteisimo tos pačios kategorijos bylose.

6.6. Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius L. V. apeliacinio skundo argumentus, šis teismas neturi pareigos itin detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Todėl nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos BPK nuostatos, reglamentuojančios bylos procesą apeliacinės instancijos teisme.

7. Nuteistosios L. V. gynėjo advokato S. L. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio bylos nagrinėjimo ribų

8. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), o nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, tikrina tai, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinės instancijos teismas pagal BPK 369, 376 straipsniuose nustatytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus. Atsižvelgiant į tai, nuteistosios L. V. gynėjo kasacinio skundo argumentai, kuriais siekiama pakartotinio įrodymų vertinimo, jų pagrindu – kitokių teismo išvadų dėl L. V. kaltės, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Nurodyti ir su jais susiję kasatoriaus argumentai nagrinėjami tiek, kiek tai yra susiję su tinkamo BPK nuostatų laikymosi ir baudžiamojo įstatymo pritaikymo klausimų išsprendimu.

Dėl nuteistosios L. V. gynėjo skunde nurodytų BPK pažeidimų

9. Nuteistosios L. V. gynėjas, ginčydamas L. V. veiksmų kvalifikavimą pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, teigia, jog žemesnės instancijos teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jais nustatytas faktines aplinkybes.

9.1. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014).

9.2. Patikrinusi nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai atliko įrodymų vertinimą, nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, t. y. išvados dėl L. V. kaltės padarius BK 281 straipsnio 5 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką padarytos tiek įvertinus įrodymus atskirai, tiek palyginus juos tarpusavyje. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad paprastai bylose, susijusiose su kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimais, pagrindinis ir patikimiausias įrodymų šaltinis yra specialistų ir ekspertų išvados, nes jomis įvertinami visi ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu gauti objektyvios ir subjektyvios kilmės duomenys. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad toks teiginys savaime nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas suteikė didesnę įrodomąją reikšmę vienos rūšies įrodymų šaltiniams ir nevertino kitų byloje surinktų įrodymų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti argumentai, kodėl, grindžiant L. V. kaltę, remiamasi Lietuvos teismo ekspertizės centro eismo įvykių ir transporto trasologijos 2015 m. sausio 26 d. specialisto išvadoje ir 2016 m. gegužės 13 d. ekspertizės akte nustatytomis aplinkybėmis. Be to, tai, kad specialisto išvadoje ir ekspertizės akte nebuvo atsakyta į kai kuriuos suformuluotus klausimus, ar padarytos išvados yra tikėtinos, savaime nepaneigia ekspertų (specialisto) išvadų pagrįstumo ir nereiškia, kad teismai, remdamiesi šiais dokumentais, padarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo dokumentuose, surašytuose atlikus specialių žinių reikalaujančius tyrimus, išdėstytas išvadas, palygino jas su UAB,,Impulsana“ specialisto V. Mitunevičiaus 2016 m. vasario 12 d. pateikta konsultacine išvada ir nenustatė esminių jų prieštaravimų. Apeliacinės instancijos teismas, nutartimi atsakydamas į L. V. apeliacinio skundo argumentus, kurie tokie patys išdėstyti ir kasaciniame skunde, motyvuotai atmetė nuteistosios abejones dėl minėtos konsultacinės išvados leistinumo ir patikimumo ar ją surašiusio specialisto kompetencijos. Priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, specialistas V. Mitunevičius turi ne tik transporto trasologijos, bet ir eismo įvykių eksperto kvalifikaciją. Iš konsultacinės išvados matyti, kad joje eismo įvykio aplinkybės nustatytos panaudojus kompiuterinę programą „PC Crash 10.2“. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad specialistas V. Mitunevičius neturėjo teisės naudotis šia kompiuterine programa. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl L. V. kaltės, nepripažino UAB,,Impulsana“ specialisto V. Mitunevičiaus 2016 m. vasario 12 d. konsultacinės išvados vieninteliu ir pagrindiniu įrodymu, o vertino pastarąjį dokumentą, atsižvelgęs į byloje surinktų įrodymų visumą. Be to, pagal teismų praktiką, tyrimas, kurį įtariamojo, kaltinamojo, gynėjo ar kito proceso dalyvio prašymu atliko privatus ekspertas ar kitas asmuo, turintis specialių žinių, nėra objektų tyrimas BPK 205 straipsnio prasme, todėl šių asmenų surašytas dokumentas nėra nei ekspertizės aktas (BPK 88 straipsnis), nei specialisto išvada (BPK 90 straipsnis). Konsultacinė išvada teisme tiriama kaip ir kiti dokumentai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-165/2013). Darytina išvada, kad teismai, pripažindami konsultacinę išvadą įrodymu ir vertindami ją, nepažeidė įrodymų leistinumo ir vertinimo reikalavimų, nustatytų BPK 20 straipsnio 4–5 dalyse.

9.3. Pirmosios instancijos teismas taip pat detaliai išanalizavo L. V., nukentėjusiojo R. Ž. ir liudytojo S. V. parodymus, įvertino juos su kitais byloje surinktais įrodymais ir pateikė išsamius motyvus, kuriais pagrindė, kokia šių asmenų parodymų dalimi nesivadovauja, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai įvertino tų pačių asmenų parodymus ir nenustatė pagrindo daryti dėl šių įrodymų kitokias išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Toks įrodymų vertinimas, priešingai, nei nurodo kasatorius, atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

9.4. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriumi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neteisingai nurodyta, jog kelyje, kuriuo važiavo A. V., buvo dvi pėsčiųjų perėjos su įrengtais kalneliais, o vieną iš jų motociklininkas pervažiavo. Iš Pasvalio rajono savivaldybės administracijos 2016 m. rugsėjo 27 d. rašto matyti, kad šie kalneliai buvo įrengti Pasvalyje, Panevėžio g., ties (duomenys neskelbtini) jau po nagrinėjamo įvykio (2014 m. rugsėjo mėn.). Be to, tos pačios instancijos teismo konstatuota bendro pobūdžio aplinkybė, kad A. V. motociklu važiavo viena centrinių Pasvalio gatvių, kurioje vyksta intensyvus eismas, taip pat nepatvirtina, kad bylai reikšmingu laiku eismo sąlygos Panevėžio gatvėje buvo intensyvios. Kita vertus, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos minėtos neteisingos aplinkybės nebuvo esminės, kuriomis pagrįsta L. V. kaltė pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, o atsižvelgus į byloje surinktų įrodymų visumą, jos neleidžia daryti priešingų išvadų dėl eismo įvykio mechanizmo ir kitų teismų nustatytų svarbių aplinkybių. Todėl nepritartina kasatoriui, kad pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

9.5. Kitas BPK pažeidimas, kurį, pasak nuteistosios gynėjo, padarė teismai, yra tas, kad bylos teisminio nagrinėjimo metu nepagrįstai buvo atmestas gynybos prašymas atlikti eksperimentą, kad būtų galima išsiaiškinti, ar motociklo vairuotojas A. V. galėjo išvengti susidūrimo stabdydamas arba apvažiuodamas kliūtį (automobilį,,Audi 80“). Dėl šios priežasties teismai suvaržė L. V. teises, nustatytas BPK 22 straipsnio 3 dalyje, ir nepaisė reikalavimo visapusiškai bei nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą.

9.6. Pažymėtina, kad pagal BPK 270 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas, vertindamas ir spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę ir atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDk5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-499/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-499/2010">2K-499/2010</a>, 2K-426/2011, 2K-430/2012, 2K-109/2014). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad proceso dalyvių, tarp jų ir kaltininko ar (ir) jo gynėjo, prašymų atmetimas pats savaime nesuteikia pagrindo teigti, kad buvo suvaržyta kaltininko teisė į gynybą.

9.7. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, 2016 m. liepos 13 d. teisiamajame posėdyje išklausęs L. V. ir jos gynėjo, taip pat kitų proceso dalyvių nuomonių, protokoline nutartimi netenkino gynybos prašymo atlikti eksperimentą, pateikęs itin išsamius motyvus šiuo klausimu, t. y. kad dokumentuose, kuriems surašyti reikalingos specialiosios žinios, nėra esminių prieštaravimų dėl eismo įvykio mechanizmo ir dalyvių veiksmų; byloje nesant tikslių duomenų apie motociklo važiavimo greitį, eksperimentą atlikti nėra tikslinga; pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nemanė, kad, atlikus eksperimentą, bus gauti nauji duomenys, kurie galėtų turėti įtakos teisingam bylos išsprendimui. Apeliacinės instancijos teismas 2016 m. gruodžio 8 d. teismo posėdžio metu taip pat motyvuotai netenkino gynybos tokio paties prašymo. Šis teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė svarbių įrodymų ar ištyrė byloje esančius įrodymus, nesilaikydamas BPK reikalavimų, todėl pagrįstai nutarė, kad išsamiai išnagrinėti L. V. apeliacinį skundą pakanka apsiribojant byloje ištirtų įrodymų vertinimu, o atlikti papildomus įrodymų tyrimo veiksmus nėra tikslinga. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad nustatant faktines aplinkybes įrodinėjimo procesas nėra begalinis, nes teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015, 2K-348-303/2015). Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad teismai, netenkinę gynybos prašymo atlikti byloje eksperimentą, pažeidė L. V. teisę į gynybą ar neišsamiai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes.

9.8. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali kisti atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2012, 2K-88/2013, 2K-7-107/2013, 2K-148/2014).

9.9. Priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė į visus esminius L. V. apeliacinio skundo argumentus ir pateikė dėl jų motyvuotas išvadas. Konstatuoti BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą nėra pagrindo.

Dėl BK 281 straipsnio 5 dalies taikymo

10. L. V. gynėjo kasaciniame skunde nesutikimas su nuteistosios veiksmų kvalifikavimu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį grindžiamas teiginiu, kad ji nepažeidė KET 9 ir 114 punktų reikalavimų, taip pat ginčijamas priežastinio ryšio tarp padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių nustatymas.

10.1. Nagrinėjant bylas, susijusias su kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimais, būtina tiksliai nustatyti eismo įvykio mechanizmą, kitas aplinkybes, taip pat kokie KET pažeidimai buvo padaryti, kurie eismo dalyviai pažeidė taisykles ir kuris pažeidimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais. Priežastinio ryšio nustatymas apima du aspektus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisykles ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reiškia atsakymą į klausimą, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina sąlyga padariniams kilti, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas – tai konstatavimas, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis) ar atsitiktinis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU3LTg5NS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-157-895/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-157-895/2016">2K-157-895/2016</a>).

10.2. Nagrinėjamos veikos padarymo metu galiojusios redakcijos KET 9 punktas įtvirtino bendrąją eismo dalyvių pareigą laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, o KET 114 punktas numatė vairuotojams pareigą prieš sukant į kairę (apsisukant) ne sankryžoje duoti kelią priešinga kryptimi važiuojančioms transporto priemonėms. Šioje byloje teismai nustatė, kad L. V. pažeidė minėtus KET reikalavimus, nes, apsisukdama automobiliu,,Audi 80“ ne sankryžoje, nedavė kelio priešinga kryptimi atvažiuojančiam motociklui „Honda CBR 600 RR“, kurį vairavo A. V., ir su juo susidūrė. A. V. patyrė daugybinius kūno sužalojimus ir mirė visiškai nutrūkus nugaros smegenims, o automobilio,,Audi 80“ keleivis nukentėjusysis R. Ž. patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

10.3. Teismai, spręsdami L. V. kaltės klausimą, ne tik atsižvelgė į jos padarytus KET 9 ir 114 punktų pažeidimus, bet ir vertino A. V. veiksmus, daug dėmesio skyrė eismo įvykio mechanizmui, priežastiniam ryšiui tarp KET pažeidimų ir kilusių padarinių nustatyti. Teismai konstatavo, kad L. V., vairuodama automobilį, turėjo galimybę matyti jos link atvažiuojantį motociklą, lėtai apsisukdama galėjo įvertinti įvykio situaciją, laiku į ją sureaguoti ir stengtis išvažiuoti iš motociklo vairuotojo važiavimo juostos, kad išvengtų susidūrimo, tačiau to nepadarė. Nuteistoji automobiliu A. V. važiavimo juostoje sudarė jam kliūtį, o buvusioje situacijoje techniniu požiūriu šios kliūties apvažiavimas A. V. buvo nepriimtinas. Skundžiamuose teismų sprendimuose pripažinta, kad A. V., vairuodamas motociklą, nedaug (iki 10 km/h) viršijo leistiną važiavimo greitį (50 km/h), tačiau tokie jo veiksmai neturėjo įtakos, kad nuteistoji galėtų tinkamai laikytis KET 9 ir 114 punktų reikalavimų. Taigi L. V. veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė šio eismo įvykio kilimo sąlyga, tarp jos dėl neatsargumo padarytų aptariamų KET punktų pažeidimų ir kilusių padarinių konstatuotas tiesioginis priežastinis ryšys, o kilę padariniai nebuvo atsitiktiniai. Vadinasi, jeigu nuteistoji nebūtų pažeidusi KET nustatytų reikalavimų, ji būtų išvengusi susidūrimo su motociklu ir eismo įvykis kartu su kilusiais padariniais nebūtų įvykęs. L. V. veiksmai dėl eismo įvykio kilimo, kurio metu vienas žmogus žuvo, o kitas buvo nesunkiai sužalotas, buvo būtinoji sąlyga ir priežastis. Taigi, žemesnės instancijos teismai teisingai nustatė priežastinį ryšį tarp nuteistosios padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių.

10.4. Nusikalstama veika, nustatyta BK 281 straipsnio 5 dalyje, yra padaroma dėl neatsargumo. Nusikalstama veika yra neatsargi, jei ji padaryta dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 1 dalis). Kasatorius neteisus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė L. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviojo požymio (kaltės) ir neatskleidė neatsargumo rūšies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta pagrįsta išvada, kad nuteistoji pažeidė KET nusikalstamai pasitikėdama, t. y. ji, apsisukdama priešingoje eismo juostoje, matydama priešpriešiais atvažiuojantį motociklą ir neduodama jam kelio, numatė galinti sudaryti kliūtį motociklui ir sukelti eismo įvykį, tačiau manė, kad eismo įvykio rizika labai menka, ir lengvabūdiškai tikėjosi jo išvengti. Taigi L. V. kaltės (neatsargumo) rūšis tinkamai nustatyta.

10.5. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad L. V. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 5 dalį ir baudžiamasis įstatymas jai pritaikytas tinkamai.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

11. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius nesutinka ir su nukentėjusiesiems priteistais civiliniais ieškiniais neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo pritarti tokiam kasacinio skundo teiginiui ir pažymi, kad neturtinės žalos dydis pats savaime yra fakto klausimas ir todėl tiesiogiai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas sprendžia, ar tinkamai buvo taikytos teisės normos, reglamentuojančios neturtinės žalos atlyginimą, t. y. ar teismai įvertino visus neturtinės žalos atlyginimo kriterijus ir ar nepažeidė procesinių nuostatų, sprendžiant civilinio ieškinio išsprendimo klausimus. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyti neturtinės žalos požymiai, kurie yra vertinamieji, ir juos įvertina teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį. Tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo bei vertinimo dalykas, kartu šie teismai privalo atsižvelgti į analogiškose bylose susiformavusią teismų praktiką dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio.

11.1. Patikrinusi teisės taikymo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl nukentėjusiesiems J. V., D. V. ir B. V. priteistų neturtinės žalos dydžių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis teismas tinkamai vadovavosi BPK X skyriaus, CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo tvarką, išsamiai išanalizavo visas įstatyme nurodytas aplinkybes, turinčias reikšmės neturtinės žalos dydžio nustatymui (padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, kaltės formą, kiekvienam nukentėjusiajam sukeltus individualius padarinius, nuteistosios turtinę padėtį), vertindamas jų visumą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiesiems priteistinų konkrečių neturtinės žalos dydžių, taip pat tinkamai vadovavosi susiformavusia teismų praktika tos pačios kategorijos bylose. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pateikė motyvus, kuriais pripažino, kad nėra pagrindo sumažinti nukentėjusiesiems priteistus neturtinės žalos dydžius nuteistosios apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Kasaciniame skunde nesutikimas su priimtais teismų sprendimais iš esmės grindžiamas faktinės aplinkybės, t. y. L. V. turtinės padėties, kuri, kaip minėta, buvo abiejų instancijos teismų įvertinta, akcentavimu. Be to, pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, kaltininko turtinė padėtis yra tik vienas iš neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, kuriam negalima suteikti išskirtinės reikšmės. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, konstatuodami, jog iš nuteistosios priteistina nukentėjusiesiems J. V., D. V. ir B. V. atlyginti atitinkamai 10 500 Eur, 20 500 Eur ir 2500 Eur neturtinę žalą, išsprendė šį klausimą nepažeidę įstatymo reikalavimų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistosios L. V. gynėjo advokato S. L. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Armanas Abramavičius

Audronė Kartanienė