Civilinė byla Nr. 3K-3-189-469/2016
Teisminio proceso Nr. 2-03-3-00030-2012-6
Procesinio sprendimo kategorija 2.5.39.2.6.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gegužės 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Gintaro Kryževčiaus ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, dalyvaujant tretiesiems asmenims – D. T. ir D. T. paslaugų įmonei, dėl draudimo išmokos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl skirtingų transporto priemonių – vilkiko ir priekabos – valdytojų civilinės atsakomybės draudikų prievolės atlyginti eismo įvykio Vokietijos Federacinėje Respublikoje (toliau – ir Vokietija) metu padarytą žalą ir vieno draudiko teisės reikšti atgręžtinį reikalavimą kitam draudikui.
Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ prašė iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ priteisti 5179,62 Lt (1500,12 Eur) draudimo išmoką, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas nurodė, kad 2008 m. lapkričio 4 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu vilkikas, sukabintas su priekaba, apgadino kitų asmenų turtą. Vilkiko valdytojų civilinė atsakomybė eismo įvykio metu buvo apdrausta ieškovo; priekabos valdytojų civilinė atsakomybė eismo įvykio metu apdrausta atsakovės. Ieškovas atlygino 10 359,23 Lt (3000,24 Eur) eismo įvykio metu padarytą žalą. Vokietijos Aukščiausias Teismas (BGH) 2010 m. spalio 27 d. sprendimu išaiškino, kad transporto priemonės ir priekabos privalomojo sudaryto junginio padarytą žalą per pusę apmoka transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikai. Vadovaujantis Vokietijos teise draudikai atsako solidariai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.9 straipsniu solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį. Ieškovas atsakovei pareiškė pretenziją, prašydamas atlyginti 50 proc. išmokėtų nukentėjusiesiems sumų, tačiau atsakovė ieškovo reikalavimo netenkino.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovui AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančiam per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 5179,62 Lt (1500,12 Eur) draudimo išmoką, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas nustatė, kad 2008 m. lapkričio 4 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu vilkikas su priekaba, važiuodamas atbuline eiga, apgadino pastato sieną ir pakeliamus vartus. Vilkiko valdytojų civilinė atsakomybė eismo įvykio metu buvo apdrausta AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale; priekabos – AB „Lietuvos draudimas“. Ieškovas atlygino 10 359,23 Lt (3000,24 Eur) žalą.
CK 1.44 straipsnyje nustatyta, kad reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės (toliau – Konvencija). Pagal Konvencijos 3 straipsnį taikytina valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, vidaus teisė. Taikytina vidaus teisė visų pirma apima: 1) atsakomybės pagrindą ir mastą; 2) atleidimo nuo atsakomybės pagrindus, bet kokį atsakomybės apribojimą ir bet kokį atsakomybės padalijimą; 3) bet kokių sužalojimų ar žalos, kuriuos galima kompensuoti, buvimą ir pobūdį; 4) žalos pobūdį ir dydį; 5) ar teisė į žalos atlyginimą gali būti perduota arba paveldėta; 6) asmenis, kuriems padaryta žala ir kurie asmeniškai gali reikalauti atlyginti žalą; 7) įgaliotojo atsakomybę už jo atstovo veiksmus arba darbdavio atsakomybę už jo samdomo darbuotojo veiksmus; 8) senaties taisykles, tarp jų taisykles, susijusias su senaties termino pradžia ir su šio termino nutraukimu bei sustabdymu (Konvencijos 8 straipsnis). Konvencija, be kita ko, netaikoma atgręžtiniams reikalavimams tarp privalančių atsakyti asmenų (Konvencijos 2 straipsnio 4 punktas), atgręžtiniams reikalavimams ir subrogacijai, kiek tai susiję su draudimo bendrovėmis (2 straipsnio 5 punktas).
Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.
Ieškovas į bylą pateikė Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) 2010 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. IV ZR 279/08, kuriame nurodyta, kad, esant dvigubam iš transporto priemonės ir privalomos drausti priekabos sudaryto junginio draudimui, paprastai junginio padarytą žalą per pusę apmoka transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudikai, pasidalydami žalos sumą per pusę. Nurodytas sprendimas priimtas dėl eismo įvykio, įvykusio 2006 m. gruodžio 28 d. Ieškovas taip pat pateikė Vokietijos žaliosios kortelės biuro 2011 m. liepos 7 d. raštą, kad nurodytas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas yra taikomas eismo įvykiams, kuriems nėra suėjęs senaties terminas.
Teismas sprendė, kad pareikštam reikalavimui yra taikytina Vokietijos teisė ir ieškovas turi teisę reikalauti priteisti iš atsakovės pusę išmokėtos draudimo išmokos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą, 2014 m. kovo 3 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 23 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.
Kolegija nurodė, kad būtina nustatyti, kurios valstybės teisė turi būti taikoma: ar valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta (Lietuvos Respublikos), ar valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis (Vokietijos Federacinės Respublikos).
Kolegija nurodė, kad ieškinys susijęs su transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties vykdymu, o ne su žalos atlyginimu dėl deliktinių teisinių santykių. Nagrinėjamu atveju ieškovas ir atsakovė nėra susiję deliktiniais teisiniais santykiais. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp šalių kilusį ginčą reikia spręsti remiantis Konvencijos 3 straipsnio nuostata, pagal kurią nagrinėjamoje byloje turi būti taikoma Vokietijos teisė. Be to, vadovaujantis Konvencijos 2 straipsnio 4, 5 punktais, Konvencija netaikoma atgręžtiniams reikalavimams tarp privalančių atsakyti asmenų bei atgręžtiniams reikalavimams ir subrogacijai, kiek tai susiję su draudimo bendrovėmis. CK 1.37 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog draudimo sutartims taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teisė. Kadangi atsakovė savo nuolatinę veiklą vykdo Lietuvos Respublikoje, šioje byloje kilusiam ginčui spręsti turi būti taikoma Lietuvos Respublikos teisė.
Vadovaujantis TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalimi atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Kolegija nurodė, kad dėl Vokietijoje įvykusio eismo įvykio nukentėjusiam asmeniui ieškovas atlygino jo patirtą žalą. Kolegija pažymėjo, kad TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalies nuostata skirta sureguliuoti tarp nukentėjusio asmens ir draudiko susiklosčiusius santykius, bet nėra taikoma reguliuojant dviejų draudikų santykius..
TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Jeigu velkama transporto priemonė (kuriai vairuotojas nebūtinas) prieš eismo įvykį atsikabino nuo ją velkančios transporto priemonės, dėl atsikabinusia transporto priemone padarytos žalos išmoka mokama pagal draudimo sutartį, kuria apdrausta atsikabinusios transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, jeigu dėl žalos padarymo atsakomybė kyla velkamos transporto priemonės valdytojui. Ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog prieš įvykusį eismo įvykį velkama transporto priemonė, kurios draudikė yra atsakovė, atsikabino nuo ją velkančios transporto priemonės, kurios draudikas yra ieškovas. Kolegija konstatavo, kad atsakovei nekyla prievolė atlyginti pusę ieškovo nukentėjusiam asmeniui išmokėtos draudimo sumos.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 23 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Svarstant klausimą dėl vilkiko ir priekabos draudikų atsakomybės pasidalijimo už eismo įvykio metu padarytą žalą, nagrinėtini du teisiniai santykiai: 1) abiejų draudikų prievolė mokėti draudimo išmokas nukentėjusiesiems eismo įvykio metu; 2) išmokėjus draudimo išmokas nukentėjusiesiems – draudikų tarpusavio atsiskaitymų prievolė. Pirmajam teisiniam santykiui (draudikų–nukentėjusiųjų) yra taikytina Vokietijos teisė, o antrajam teisiniam santykiui (draudiko atgręžtinis reikalavimas kitam draudikui) taikytina Lietuvos Respublikos teisė. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo pirmojo teisinio santykio, nesiaiškino, ar atsakovei kyla kokia nors atsakomybė nukentėjusiam eismo įvykio metu asmeniui, todėl nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo reikšti atgręžtinį reikalavimą. Kadangi pirmajam teisiniam santykiui (draudikai–nukentėjusysis) turi būti taikoma Vokietijos teisė, tai būtina išsiaiškinti šios valstybės teisės turinį. Pagal Vokietijos teisę draudikų atsakomybė nukentėjusiesiems yra solidari, o jų tarpusavio prievolės dalys yra lygios, t. y. po 50 proc. Kadangi atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ remiantis Vokietijos teise kartu su ieškovu yra solidarioji skolininkė nukentėjusiojo asmens (kreditoriaus) atžvilgiu, tai ieškovas, atlyginęs žalą nukentėjusiajam, įgijo į atsakovę atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos (CK 6.9 straipsnio 1 dalis, 6.114 straipsnio 3 punktas).
Net ir pripažinus, kad tarp draudikų susiklostė ne deliktiniai santykiai ir taikant Lietuvos teisę, atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ sudaryta priekabos valdytojo civilinės atsakomybės sutartis už Vokietijoje įvykusius eismo įvykius turi užtikrinti tokią draudimo apsaugą, kokios reikalaujama pagal Vokietijos teisės aktus (TPVCAPDĮ 10 straipsnio l dalis). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo taikyta TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis reglamentuoja eismo įvykius, įvykusius Lietuvos Respublikoje, o draudimo apsaugos apimtį dėl užsienyje įvykusių eismo įvykių reglamentuoja TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalis. Kitoks aiškinimas iš esmės paneigtų civilinės atsakomybės draudimo esmę, nes eismo įvykio kaltininko atsakomybė nukentėjusiam asmeniui privalėtų būti taikoma pagal žalos padarymo vietos teisę (CK 1.44 straipsnis, 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisės 3 straipsnis), o kaltininko civilinės atsakomybės draudiko – pagal Lietuvos Respublikos teisę. Taigi, valstybių teisės aktų kolizijos atvejais draudikas turėtų teisę neatlyginti žalos, kurią atlyginti privalo kaltininkas, arba atvirkščiai – turėtų atlyginti žalą, kurios pagal eismo įvykio vietos teisę kaltininkas atlyginti neprivalo. Analogiškai jei vilkikas yra draustas valstybėje, nustatančioje priekabos TPVCAPD draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką, o priekaba drausta valstybėje, kurios teisės aktai pareigą mokėti draudimo išmoką nustato vilkiko TPVCAPD draudikui, tokiu atveju transporto priemonės valdytojas ir nukentėjusysis liktų be draudimo apsaugos. Tokia situacija būtų nesuderinama su TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalimi ir 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo 14 straipsnio b punktu, nustatančiu, kad valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus. Taigi, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalies taikymo pirmajam teisniam santykiui (draudikai–nukentėjusysis) nepagrįsta.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTIvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-292/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-292/2014">3K-3-292/2014</a>, nelaikytina precedentu, nes yra pirmoji ir pavienė nutartis tokio pobūdžio bylose, šios nutarties argumentacija dėl nurodytų argumentų yra nepakankama, be to, ji priimta neanalizavus Vokietijos teisės turinio.
Jeigu kasacinis teismas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTIvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-292/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-292/2014">3K-3-292/2014</a>, laikytų precedentu, tai aiškinant TPVCAPDĮ būtina atsižvelgti į 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo 14 straipsnio b punktą, kad valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus. Tapačios nuostatos įtvirtintos TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje. Teikiamos draudimo apsaugos apimtis negali būti priklausoma nuo aplinkybės, kas (pats nukentėjusysis ar jo reikalavimo teisę perėmęs asmuo) teikia draudikui reikalavimą mokėti draudimo išmoką neperžengiant suteikiamos draudimo apsaugos ribų. Kadangi draudimo apsaugos apimtis yra siejama būtent su eismo įvykio valstybe ir jos teisės turiniu, o ne su subjektu, reiškiančiu reikalavimą draudikui, tai pastaroji aplinkybė negali būti laikoma teisėtu pagrindu atleisti priekabos TPVCAPD draudiką nuo išmokos mokėjimo už eismo įvykius, kuriuos draudimo apsauga apima. Dėl to būtina atsakyti į klausimą, ar 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo 14 straipsnio b punkto nuostata taikytina tik draudiko ir nukentėjusiojo teisiniam santykiui, ar taikytina ir draudiko prievolei mokėti draudimo išmoką atgręžtinį reikalavimą pareiškusiam asmeniui.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo kasacinį skundą atmesti, palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. sprendimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalyje yra nustatytos aiškios ribos, kada mokama draudimo išmoka pagal vilkiko draudimo sutartį, kada – pagal priekabos draudimo sutartį. Vilkiko ir priekabos draudimo sutartys yra dvi atskiros sutartys, jos sudaromos su konkrečią transporto priemonę nuosavybės teise valdančiais asmenimis. Žalos atlyginimo trečiajam asmeniui taisyklės (Vokietijos teisėje įtvirtintas principas, kad nukentėjusysis gali prašyti žalos atlyginimo iš bet kurio draudiko) neturi pakeisti Lietuvos Respublikos teisėje, t. y. draudimo sutarčiai taikytinoje teisėje, įtvirtintų teisės normų. Atgręžtinis reikalavimas galimas nebent tuomet, kai visą draudimo išmoką išmoka priekabos draudikas (nors priekaba eismo įvykio metu neatsikabino), nes pagal Lietuvos Respublikos teisę (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis) draudikas tokios rizikos neprivalėjo prisiimti, todėl jis gali išmokėtų sumų reikalauti iš vilkiko savininko arba draudiko. Byloje nėra ginčo, kad apskaičiuojant eismo įvykio metu trečiojo asmens patirtą žalą taikytina eismo įvykio vietos teisė, t. y. Vokietijos teisė. Šioje byloje svarbu nustatyti, kokia teisė taikytina draudimo sutartyje nustatytiems įsipareigojimams, kurie saisto draudiką ir draudėją, kadangi trečiajam asmeniui žala yra visiškai atlyginta ir prievolė kompensuoti trečiajam asmeniui eismo įvykio metu padarytą žalą yra pasibaigusi jos tinkamu įvykdymu (CK 6.123 straipsnis). Kasatorius klaidingai atgręžtinio reikalavimo teisinius pagrindus kildina iš delikto. Įvykus draudžiamajam įvykiui, dėl kurio transporto priemonės valdytojui atsiranda civilinė atsakomybė, draudiko kaip skolininko statusas grindžiamas ne civilinės deliktinės atsakomybės teisiniais santykiais, o sutartiniais privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykiais. Draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam reiškia sutartinių įsipareigojimų, kylančių iš privalomai sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutarties, vykdymą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai, vadovaudamasis CK 1.37 straipsnio 6 dalimi, taikė Lietuvos teisę. Tai nesusiaurina nukentėjusiųjų dėl Vokietijoje įvykusių eismo įvykių teisės reikalauti žalos bei jos dydžio, nes nukentėjusiojo žalos atlyginimo limitas priklausytų ne nuo TPVCAPDĮ nustatytų sumų, bet nuo Vokietijos įstatymuose įtvirtintų žalos dydžio atlyginimo ribų. Tokia taisyklė aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta TPVCAPDĮ 11 straipsnio 3 dalyje.
Vokietijoje galiojančio Įstatymo dėl draudimo sutarčių 78 straipsnyje nustatyta, kad jei kuriai nors draudimo sutarčiai turi būti taikoma kitos šalies teisė, tas draudikas, kuriam galioja kitos šalies teisė, turi teisę reikalauti iš kitų draudikų kompensacijos tik tuomet, jei pagal taikomą teisę jis pats yra įpareigotas kitiems draudikams sumokėti kompensaciją. Šiuo atveju ieškovui taikytina Lietuvos Respublikos teisė (CK 1.21 straipsnio 1 dalis). Taigi Vokietijos teisės normos nukreipia į Lietuvos Respublikos teisės normas, sprendžiant atgręžtinio reikalavimo galimumą. Vokietijos žaliosios kortelės biuro 2011 m. liepos 7 d. raštas ir papildomai pateikti duomenys aiškintini vienareikšmiškai – kaip Vokietijos draudikų teisė (Vokietijos žaliosios kortelės narių) reikalauti atitinkamų išmokėtų sumų, kai priekabos valdytojas atsakingas už žalą. Toks aiškinimas atitinka ir pirmiau nurodytas Lietuvos Respublikos ir Vokietijos teisės normas. Šioje byloje nėra nustatytų teisinių pagrindų, kuriais ieškovas galėtų reikšti atgręžtinį reikalavimą atsakovei AB „Lietuvos draudimas“, kaip solidariajai skolininkei, nei pagal Vokietijos, nei pagal Lietuvos Respublikos teisę.
Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) 2010 m. spalio 27 d. sprendimas, priimtas byloje dėl traktoriaus netinkamo valdymo važiuojant šlapiu keliu, kai atsiskyrusi priekaba kliudė kitą automobilį, dėl ko kilo žala sveikatai, teisės doktrinoje vertinamas nevienareikšmiškai, be to, šiuo teismo sprendimu suformuluota precedentinė taisyklė negali būti taikoma 2008 m. įvykusiam eismo įvykiui, nes neturi grįžtamosios galios.
Kasatoriaus prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas) nepagrįstas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad trečiajam asmeniui turi būti užtikrinama tokia apsauga, kokią jam suteikia eismo įvykio vietos teisė. Nukentėjusiajam žala yra atlyginta visiškai, o draudikas, apdraudęs kaltininko civilinę atsakomybę, negali įstoti vietoj nukentėjusiojo, nes toks teisių perėmimas (subrogacija) pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį negalimas. Be to, Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad pareiga, jog civilinės atsakomybės draudimas apimtų tretiesiems asmenims motorinėmis transporto priemonėmis padarytą žalą, nėra tas pats, kas šios žalos atlyginimo remiantis apdraustojo asmens civiline atsakomybe mastas. Pirmąją apibrėžia ir garantuoja Sąjungos teisės aktai, o antrąjį iš esmės reglamentuoja nacionalinė teisė (sprendimo Augstākās tiesas Senāts, C 277/12, 27-34 punktai, sprendimo Marques Almeida, C?300/10, 26–28 punktai).
IV. Dėl nagrinėjamos civilinės bylos sustabdymo
2015 m. sausio 7 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija sustabdė bylos nagrinėjimą iki bus gautas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2014 (Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODctNzAxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-187-701/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-187-701/2016">3K-3-187-701/2016</a>), kurioje teisėjų kolegija 2014 m. spalio 8 d. nutartimi nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:
Ar Direktyvos 2009/103 14 straipsnio b punkte yra įtvirtinta kolizinė taisyklė, kuri ratione personae turi būti taikoma ne tik nuo eismo įvykių nukentėjusiems asmenims, bet ir už eismo įvykio metu sukeltą žalą atsakingos transporto priemonės draudikams, nustatant jų tarpusavio santykiams taikytiną teisę, ir ar ši taisyklė yra specialioji reglamentuose „Roma I“ ir „Roma II“ nustatytų taikytinos teisės taisyklių atžvilgiu?
Jei į pirmąjį pateiktą klausimą būtų atsakyta neigiamai, svarbu išsiaiškinti, ar nagrinėjamoje byloje tarp draudikų susiklostę teisiniai santykiai patenka į „sutartinių prievolių“ sąvoką, kaip ši sąvoka suprantama reglamento „Roma I“ 1 straipsnio 1 dalies prasme? Jei tarp draudikų susiklostę teisiniai santykiai laikomi patenkančiais į „sutartinių prievolių“ sąvoką, svarbu, ar šie teisiniai santykiai būtų priskiriami draudimo sutartims (teisiniams santykiams) ir jiems taikytina teisė turėtų būti nustatoma pagal reglamento „Roma I“ 7 straipsnio taisykles.
Jei į pirmuosius du klausimus būtų atsakyta neigiamai, svarbu išsiaiškinti, ar atgręžtinio reikalavimo atveju tarp transporto priemonių junginio draudikų susiklostantys teisiniai santykiai patenka į „nesutartinės prievolės“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal reglamentą „Roma II“ ir ar šie santykiai turėtų būti laikomi išvestiniais teisiniais santykiais, susiklostančiais eismo įvykio (delikto) pagrindu, taikytiną teisę nustatant pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį. Ar tokiu kaip nagrinėjamoje byloje atveju transporto priemonių junginio draudikai turėtų būti laikomi skolininkais, atsakingais pagal tą patį reikalavimą reglamento „Roma II“ 20 straipsnio prasme, ir jų tarpusavio santykiams taikytiną teisę reikėtų nustatyti pagal šią taisyklę.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2016 m. sausio 21 d. priėmė prejudicinį sprendimą ERGO Insurance sujungtose bylose C-359/14 ir C-475/14 (ECLI:EU:C:2016:40) (toliau – prejudicinis sprendimas).
2016 m. vasario 8 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija atnaujino bylos nagrinėjimą.
k o n s t a t u o j a :
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Nagrinėjamoje byloje laiko aspektu taikomos ne 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) ir 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) nuostatos, o nacionalinės kolizines teisės normas nustatančios taisyklės. Atsižvelgiant į tai, byloje tiesiogiai aktualus Teisingumo Teismo pateiktas atsakymas į pirmąjį prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktą klausimą.
Dėl Direktyvos 2009/103 14 straipsnio b punkto ir jį įgyvendinančių nacionalinių teisės nuostatų
Teisingumo Teismas prejudiciniame sprendime nurodė, kad, kiek tai susiję su draudikų atgręžtiniais reikalavimais, Direktyvos 2009/103 14 straipsnio b punkte nėra įtvirtinta specialioji taikytinos teisės nustatymo taisyklė. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nei iš Direktyvos 2009/103 teksto, nei iš jos tikslų nematyti, kad ja būtų siekiama nustatyti kolizines teisės normas (prejudicinio sprendimo 38, 40 punktai).
Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Direktyvos 2009/103 14 straipsnyje nustatytas įpareigojimas valstybėms narėms imtis priemonių, būtinų užtikrinti, kad transporto priemonių draudimo sutartys sumokėjus vienkartinę įmoką ir visą sutarties terminą galiotų visoje Europos Sąjungos teritorijoje ir, sumokėjus šią įmoką, užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė. Direktyvos 2009/103 14 straipsnyje reglamentuojami tik draudimo apsaugos geografinė apimtis ir lygis, kuriuos turi užtikrinti draudikas, kad būtų garantuota tinkama per kelių eismo įvykius nukentėjusių asmenų apsauga, todėl negalima daryti išvados, kad taip nustatyti valstybės narės įstatymai reglamentuoja atsakomybės paskirstymą tarp draudikų (prejudicinio sprendimo 41-42 punktai).
Atsižvelgiant į 21-22 punktus, Transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatose, kuriomis įgyvendinama Direktyva 2009/103, nėra nustatytos taikytinos teisės taisyklės.
Dėl atsakingų už žalą asmenų civilinei atsakomybei taikytinos teisės
Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje susiklostė keletas teisinių santykių, kuriems pagal kolizines normas taikytinos skirtingų valstybių nacionalinės teisės nuostatos.
Teisėjų kolegija su šia kasatoriaus pozicija sutinka.
Atsakingų už žalą asmenų prievolei atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą, su kuria tiesiogiai susijusi atitinkama atsakingų už žalą asmenų civilinę atsakomybę apdraudusių draudikų pareiga išmokėti nukentėjusiems asmenims draudimo išmokas, taikytina teisė nustatoma pagal deliktinėms prievolėms taikytinas kolizines normas.
CK 1.44 straipsnyje įtvirtinta speciali norma, skirta nustatyti civilinei deliktinei atsakomybei dėl eismo įvykių taikytiną teisę, kurioje nurodyta, kad tokiems reikalavimams taikytina teisė nustatoma pagal Hagos konvenciją. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.44 straipsnis yra blanketinė norma visais atvejais nukreipianti į Hagos konvenciją, kai sprendžiamas taikytinos teisės klausimas reikalavimams dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo. Vadovaujantis CK 1.44 straipsniu, Hagos konvencijos nuostatos taikomos neatsižvelgiant į tai, ar konkrečiu atveju yra tenkinamos šios konvencijos 18 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sąlygos. Taigi Hagos konvencijoje įtvirtintos taikytinos teisės nustatymo taisyklės taikomos ir nagrinėjamoje byloje, nors Vokietijos Federacinė Respublika nėra ratifikavusi ar kitaip prisijungusi prie šios konvencijos.
Hagos konvencijos 3 straipsnyje nurodyta, kad taikytina valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisė, t. y. nagrinėjamos bylos atveju – Vokietijos teisė. Pagal Vokietijos teisę pirmiausiai nustatomas atsakomybės pagrindas ir mastas, taip pat ir bet koks atsakomybės padalijimas (Hagos konvencijos 8 straipsnio 1 ir 2 punktai).
Byloje pateikti įrodymai, pagrindžiantys Vokietijos teisės turinį: Kelių eismo įstatymo, Draudimo sutarties įstatymo nuostatos, kitų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, taip pat Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) 2010 m. spalio 27 d. sprendimas Nr. IV ZR 279/08. Šiame sprendime pateiktas aiškinimas, kad transporto priemonė ir priekaba negali sudaryti savarankiškų atsakomybės vienetų, nes abiejų transporto priemonių vairuotojas jas susieja į vieną junginį, kuriam negali būti priskiriamos skirtingos atsakomybės kvotos. Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kai žalą sukelia transporto priemonės ir priekabos junginys, transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra ir transporto priemonės ir priekabos valdytojų civilinę atsakomybę apdraudę draudikai draudimo išmoką paprastai išmoka lygiomis dalimis.
Dėl minėto Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimo taikymo laiko aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo teismo sprendimu nėra sukuriamos ar įtvirtinamos naujos teisės aktų nuostatos, kurioms taikomas principas lex retro non agit. Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendime pateiktas Vokietijos teisės normų aiškinimas taikytinas ne tik sprendžiant dėl civilinės atsakomybės tarp transporto priemonės ir priekabos valdytojo paskirstymo eismo įvykiuose, įvykusiuose po šio sprendimo priėmimo, tačiau ir eismo įvykiuose, įvykusiuose iki šio sprendimo priėmimo, kai taikytinų Vokietijos teisės nuostatų turinys nepasikeitęs.
Taikytinos Vokietijos teisės nuostatos (Kelių įstatymo, Draudimo sutarčių įstatymo, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo įstatymo ir kt.) arba buvo analogiškos tiek Vokietijos Aukščiausiojo Teismo spręstoje byloje, tiek ir nagrinėjamoje byloje, arba nors patys teisės aktai ir keitėsi, tačiau aktualių nuostatų turinys iš esmės nepakito. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su atsakovės atsiliepimo į kasacinį skundą teiginiais, kad Vokietijos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais neturėtų būti vadovaujamasi nustatant Vokietijos teisės turinį eismo įvykiams, įvykusiems iki šio sprendimo priėmimo.
Remdamasi 29–31 punktais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nagrinėjamoje byloje eismo įvykio metu žalą sukėlus transporto priemonės ir priekabos junginiui, pagal Vokietijos teisę transporto priemonės valdytojo ir priekabos valdytojo atsakomybė yra bendra.
Dėl draudikų pareigai išmokėti draudimo išmoką ir draudimo išmoką, padengiančią visą nukentėjusio asmens žalą, išmokėjusio draudiko atgręžtiniam reikalavimui taikytinos teisės
Su atsakingų už žalą asmenų prievole atlyginti nukentėjusiems asmenims jų eismo įvykio metu patirtą žalą glaudžiai susijęs ir draudikų pareigos išmokėti nukentėjusiems asmenims draudimo išmoką egzistavimas, ir šios prievolės apimtis.
Draudiko pareiga išmokėti nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką atsiranda ne iš nukentėjusiajam padarytos žalos, bet kyla iš jį ir draudėją siejančios draudimo sutarties. Kadangi draudikas nukentėjusiam asmeniui išmoka draudimo išmoką remdamasis sutartine prievole, byloje reikia nustatyti vilkiko ir priekabos valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartims taikytiną teisę.
TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausti Lietuvos Respublikoje naudojamas transporto priemones ir transporto priemones, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. TPVCAPDĮ 1 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad kiek šis įstatymas nenustato kitaip, įstatymu reglamentuojamiems santykiams taikomos Draudimo įstatymas, kurio 134 straipsnyje nustatyta privalomojo draudimo sutartims taikoma kolizinė taisyklė. Minėto straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad privalomojo draudimo sutarčiai taikoma Europos Sąjungos valstybės narės, kuri numato pareigą sudaryti draudimo sutartį, teisė. Analogiškos Draudimo įstatymo nuostatos galiojo ir eismo įvykio bei draudimo išmokos išmokėjimo metu. Nagrinėjamos bylos atveju pareigą sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį nustato Lietuvos Respublikos teisė, todėl tiek vilkiko, tiek priekabos valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartims nagrinėjamoje byloje taikoma Lietuvos Respublikos teisė.
Draudimo sutartimi sukuriami teisiniai santykiai, atsiranda teisės ir pareigos tarp konkrečių sutarties šalių, t. y. konkretaus draudiko ir draudėjo. Kai draudimo sutartis sudaroma trečiojo asmens naudai, įvykus draudiminiam įvykiui draudikas trečiajam asmeniui išmoka draudimo sutartyje ar įstatyme nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka (CK 6.987 straipsnis).
Civilinės atsakomybės draudimo atveju draudžiamuoju įvykiu laikomas draudėjo ar apdraustojo civilinės atsakomybės atsiradimas už draudėjo ar apdraustojo veiksmų (veikimo ar neveikimo), atliktų draudimo sutarties galiojimo metu, pasekmes. TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė. Šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsakingas draudikas moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė.
Nors draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu (šiai prievolei taikoma Lietuvos Respublikos teisė), tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (šiai prievolei taikoma Vokietijos teisė).
Nagrinėjamos bylos atveju pagal Lietuvos Respublikos teisę draudikas turi pareigą išmokėti išmoką nukentėjusiajam, kai transporto priemonės valdytojui atsirado civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo naudojant apdraustą transporto priemonę, o pagal Vokietijos teisę vilkiko ir priekabos valdytojams kilo bendra civilinė atsakomybė. Byloje nenustatyta įstatyme ar sutartyje įtvirtintų aplinkybių, panaikinančių iš priekabos valdytojo ir jos draudiko sudarytos draudimo sutarties kylančią draudiko prievolę sumokėti nukentėjusiajam priklausančią draudimo išmoką. Taigi pareiga išmokėti išmoką nukentėjusiam asmeniui, neperžengiant jų apdraustų asmenų civilinės atsakomybės ribų, šiuo atveju atsirado abiejų transporto priemonių draudikams.
Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tokioje situacijoje kaip nagrinėjamoje byloje taikytina TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis. Kadangi atsakingi asmenys ir civilinės atsakomybės apimtis nagrinėjamoje byloje nustatomi pagal Vokietijos teisę, už eismo įvykį atsakingus asmenis ir civilinės atsakomybės padalijimą tarp šių asmenų nustatančios Lietuvos Respublikos teisės nuostatos, inter alia, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis, nagrinėjamoje byloje netaikomos.
Abu draudikai draudimo sutarčių pagrindu turėjo pareigą išmokėti draudimo išmokas nukentėjusiam asmeniui. Kadangi CK neįtvirtina specialiųjų kolizinių taisyklių dėl atgręžtinių reikalavimų, o draudiko pareigai, pagal kurią buvo išmokėta visą nukentėjusio asmens žalą atlyginanti draudimo išmoka, taikoma Lietuvos teisė, Lietuvos teisė taikoma ir sprendžiant dėl išmoką išmokėjusio draudiko galimybės susigrąžinti dalį sumos iš kito už žalą atsakingo asmens draudiko (CK 1.58 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos teisę draudikas, įvykdęs prievolę, kurią turėjo įvykdyti su kitu draudiku, įgyja teisę atgręžtinio reikalavimo tvarka reikalauti iš to kito draudiko atitinkamos dalies išmokos, sumokėtos nukentėjusiajam (CK 6.114 straipsnio 3 punktas, TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis).
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pritarus atsakovės siūlomam aiškinimui galima situacija, kai nukentėjusiam asmeniui vilkiko draudikas išmokėtų draudimo išmoką tik dėl dalies patirtos žalos ir tada nukentėjęs asmuo galėtų likusios žalos dalies reikalauti tiesiogiai iš kito atsakingo asmens, t. y. priekabos valdytojo. Pritarus atsakovės siūlomam aiškinimui, priekabos valdytojo civilinės atsakomybės draudikas neturėtų pareigos išmokėti draudimo išmoką, t. y. priekabos valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu nebūtų išmokama draudimo išmoka nepaisant to, kad priekabos valdytojui kilo civilinė atsakomybė pagal Vokietijos teisę. Toks aiškinimas, be kita ko, lemtų tai, kad priekabos valdytojo civilinės atsakomybės draudimas vienkartinės įmokos pagrindu negaliotų visoje Europos Sąjungos teritorijoje, kaip nurodyta TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakovė padengtų 50 proc. nukentėjusiajam sumokėtos sumos.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino draudimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl apeliacine tvarka priimta nutartis naikintina ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinis teismas patyrė 5,14 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi ieškovo kasacinis skundas tenkintas, tai valstybei iš atsakovės priteistina 5,14 Eur šių išlaidų atlyginimo.
Ieškovas sumokėjo 117 Lt (33,89 Eur) žyminio mokesčio už kasacinį skundą. Kadangi ieškovo kasacinis skundas tenkintas, tai ieškovui iš atsakovės priteistina 33,89 Eur šių išlaidų atlyginimo (CPK 79, 93 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 23 d. sprendimą.
Priteisti ieškovui AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvoje veikiančiam per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą (j. a. k. 300633222), iš atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) 33,89 Eur (trisdešimt tris Eur 89 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) 5,14 Eur (penkis Eur 14 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Gintaras Kryževčius
Sigita Rudėnaitė
