Dėl teisės normų, reglamentuojančių užsienio teisės normų taikymą bylose dėl daikto išreikalavimo iš svetimo valdymo, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-265-706/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18731-2014-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.9.2.1.1; 2.3.2.12.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Janinos Stripeikienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Vokietijos bendrovės AUDI BANK kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vokietijos bendrovės AUDI BANK ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Aldaras“ dėl automobilio grąžinimo teisėtam savininkui.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių užsienio teisės normų taikymą bylose dėl daikto išreikalavimo iš svetimo valdymo, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė Vokietijos bendrovė AUDI BANK ieškiniu prašė teismo išreikalauti iš atsakovės UAB „Aldaras“ automobilį „AUDI Q7“, kėbulo Nr. VIN WAUZZZ4L17D012101 (toliau – ir Automobilis), jo raktą ir dokumentus bei perduoti juos teisėtai savininkei – ieškovei Vokietijos bendrovei AUDI BANK.

Ieškovės teigimu, Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate 2011 m. gruodžio 14 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 26-1-01656-11 dėl nusikalstamos veikos, nustatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189 straipsnio 1 dalyje (Nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas). Ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl to, kad 2011 m. gruodžio 14 d. į VĮ „Regitra“ kreipėsi A. K., siekdamas įregistruoti transporto priemonę „AUDI Q7“ (kėbulo Nr. VIN WAUZZZ4L17D012101), kuri, kaip paaiškėjo registracijos metu, yra ieškoma užsienio valstybėje.

Ieškovė, būdama automobilio savininkė, manydama, kad dėl jo atlikti visi reikiami ikiteisminio tyrimo veiksmai, kreipėsi į Lietuvos prokuratūrą, prašydama jai, kaip teisėtai savininkei, grąžinti Automobilį. Tačiau Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroras 2013 m. spalio 7 d. nutarimu nutarė nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 26-1-01656-11, nustatęs, kad Lietuvos Respublikoje nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; Automobilį laikyti iki sprendimo, priimto civilinėje byloje dėl ginčo tarp transporto priemonės savininkės ir sąžiningos įgijėjos, įsiteisėjimo.

Ieškovei apskundus 2013 m. spalio 7 d. prokuroro nutarimą aukštesniajam prokurorui, jos skundas buvo atmestas 2013 m. lapkričio 26 d. vyriausiojo prokuroro nutarimu. Ieškovė apskundė 2013 m. lapkričio 26 d. vyriausiojo prokuroro nutarimą Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi ieškovės skundas buvo atmestas.

Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad Automobilis buvo neteisėtai pasisavintas 2008 m. Vokietijoje. Ieškovės nuomone, atsakovė UAB „Aldaras“, kuri įsigijo Automobilį Lietuvoje, nėra sąžininga įgijėja. Vadovaujantis Vokietijos civilinio kodekso 935, 985 straipsniais, daikto savininkas turi teisę išreikalauti daiktą net ir iš sąžiningo įgijėjo, jei šis daiktas buvo pavogtas iš savininko. Tokiu atveju nebūtina ginčyti daikto pirkimo–pardavimo sutarties.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 10 d. sprendimu atmetė ieškovės Vokietijos bendrovės AUDI BANK ieškinį.

Teismas ieškovės prašymu atnaujino ieškinio senaties terminą, konstatavęs, kad ieškovė praleido jį dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Teismas nustatė, kad byloje pateikti dokumentai įrodo, jog Automobilio savininkai keitėsi paprastų rašytinių sutarčių pagrindu. 2006 m. birželio 3 d. įmonė „T. K. KFZ Handel“ pateikė prašymą finansuoti automobilio „AUDI Q7“ (valst. Nr. DEG-B8807) įsigijimą, transporto priemonės liudijime nurodyta, kad minėtas automobilis 2006 m. gegužės 24 d. įregistruotas Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir jo savininkas yra T. K. (T. K.).

Teismas, remdamasis bylos įrodymais, ikiteisminio tyrimo byloje esančiais dokumentais, nurodė, jog ieškovė nepateikė neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad ji yra teisėta Automobilio savininkė. Teismas teigė, kad vien tik iš byloje esančio ikiteisminio tyrimo institucijų susirašinėjimo dokumentų negalima daryti išvados, jog ieškovė yra Automobilio savininkė. Atsakovės teisėtą Automobilio įsigijimą patvirtinantys dokumentai nėra pripažinti negaliojančiais įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovė nenuginčijo atsakovės kaip sąžiningos Automobilio įgijėjos prezumpcijos.

Teismas pažymėjo, kad ieškovė, nereikalavusi pripažinti daikto perleidimo sandorių negaliojančiais, bet ieškiniu prašanti grąžinti Automobilį teisėtai daikto savininkei, turi įrodyti, kad atsakovė buvo nesąžininga (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Teismas sprendė, kad byloje neįrodyta, jog atsakovė, sudarydama daikto pirkimo–pardavimo sandorį, žinojo ar turėjo žinoti, kad pažeis daikto savininkės teises, t. y. daikto pirkėjos nesąžiningumas neįrodytas.

Teismas nurodė, kad ieškovė neginčijo, jog atsakovė įsigijo Automobilį teisėtai. Byloje nėra įrodymų, kad T. K. prarado automobilį dėl paties padarytos nusikalstamos veikos. 2014 m. rugpjūčio 14 d. prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 26-1-01656-11 nutrauktas, nenustačius, kad padaryta veika, atitinkanti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius.

Teismas konstatavo, kad ieškovės nuorodos į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl vindikacinių ieškinių nagrinėjimo yra netinkamos, nes neįrodyta ieškovės nuosavybės teisė į Automobilį.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės Vokietijos bendrovės AUDI BANK apeliacinį skundą, 2015 m. spalio 21 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimą.

Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje neįrodyta, kad atsakovė, sudarydama Automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, žinojo ar turėjo žinoti, jog pažeis daikto savininkės teises, t. y. pirkėjos nesąžiningumas byloje neįrodytas.

Kolegija, pritarusi pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams, sprendė, kad, nenustačius, jog ieškovė pagal Vokietijos teisę šiuo metu yra ginčo Automobilio savininkė, nėra teisinio pagrindo taikyti vindikaciją.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė Vokietijos bendrovė AUDI BANK prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 21 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovės ieškinį, išreikalaujant iš atsakovės UAB „Aldaras“ automobilį „AUDI Q7“, jo raktą ir dokumentus, bei perduoti šiuos daiktus teisėtai savininkei Vokietijos bendrovei AUDI BANK. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai neatsižvelgė į tai, kad automobilis buvo registruotas ir pavogtas Vokietijoje, t. y. nuosavybės teisės atsiradimo ir pažeidimo faktai įvyko ne Lietuvoje, o užsienio valstybėje. Todėl teismai, spręsdami klausimą dėl automobilio priklausimo konkrečiam subjektui, turėjo vadovautis Vokietijos teise (CK 1.48 straipsnio 1 dalis).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad dokumentai, patvirtinantys atsakovės teisėtą automobilio įsigijimą, nepripažinti negaliojančiais. Tačiau, sprendžiant dėl daikto išreikalavimo pagal vindikacijos taisykles, automobilio įsigijimo dokumentų pripažinimas galiojančiais ar negaliojančiais neturi reikšmės. Teismai neatsižvelgė į tai, kad pagal CK normas sąžiningo įgijėjo ir daikto savininko statusas yra nevienodas, ir taip pažeidė materialiosios teisės taisykles.

Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos panašiose bylose. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino su lizingu susijusių normų prasmės, kad nuosavybės teisė į turtą, įgytą lizingo sutarties pagrindu, nepereina tol, kol nėra sumokėtos visos pagal lizingo sutartį nustatytos įmokos, nuosavybės teisė lieka lizingo davėjai, t. y. kasatorei. Teismai klaidingai nustatė automobilio savininką. Nusikalstamą veiką įvykdęs subjektas T. K. nebuvo visiškai įvykdęs lizingo sutarties sąlygų, jis netapo automobilio savininku, o nuosavybės teisė į Automobilį liko ieškovei, kuriai ir turi būti grąžintas Automobilis.

Teismai netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, netyrė ir nevertino tokio pobūdžio ginčui reikšmingų aplinkybių. Teismų motyvai yra neišsamūs, neatsakyta į esminius bylos faktinius ir teisinius aspektus. Teismai tinkamai neįvertino ieškovės pateiktų įrodymų, neatsižvelgė į tai, kad atsakovė nepateikė į bylą pakankamai įrodymų, galinčių patvirtinti ieškovės reikalavimų nepagrįstumą. Byloje esantis 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos raštas Nr. TR/8869/LT/11 patvirtina, kad ieškovė buvo automobilio savininkė įvykio metu. Tačiau teismai tinkamai neįvertino šio įrodymo. Teismai nesivadovavo įrodymų pakankamumo taisykle, vertino įrodymus vienašališkai atsakovės naudai, taip pažeidė imperatyviąsias CPK nuostatas. Teismai be pagrindo netyrė sutarties, pagal kurią kasatorė perleido Automobilio valdymo, bet ne nuosavybės teisę įmonei „T. K. KFZ Handel“.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė UAB „Aldaras“ prašo atmesti ieškovės kasacinį skundą, palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. spalio 21 d. nutartį ir priteisti iš kasatorės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Ieškovė nurodo klaidingas aplinkybes dėl valstybės, kurioje atsakovė įsigijo automobilį. Ieškovės kasacinio skundo argumentai neturi būti nagrinėjami šioje byloje vien dėl to, kad teismai teisingai nurodė, jog, remiantis Vokietijos teise, ieškovė nėra automobilio savininkė, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti vindikaciją. Be to, pati ieškovė, tvirtindama, kad byloje turėjo būti taikoma Vokietijos teisė, remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis.

Ieškovė be pagrindo teigia, kad ji yra Automobilio savininkė, nes ikiteisminio tyrimo medžiagoje nurodyta, jog nepakanka duomenų, patvirtinančių, kad Automobilis priklauso ieškovei. Byloje pateikti dokumentai, kuriuose T. K. nurodytas kaip automobilio savininkas, o ieškovė nepateikė įrodymų, paneigiančių šiuos duomenis. Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartyje, kuria atmestas ieškovės skundas dėl vyriausiojo prokuroro nutarimo, konstatuota, kad ieškovė nepateikė duomenų, patvirtinančių jos nuosavybės teisę į automobilį. Ieškovės nuosavybės teisę į Automobilį paneigia pačios ieškovės veiksmai: teismo proceso metu ji nepateikė į bylą duomenų apie Automobilio draudimą bei draudimo bendrovę, apie draudimo išmokos sumokėjimą jai ar atsisakymą tai padaryti; nepaaiškino, kaip galėjo atsitikti, kad ginčo Automobilis buvo išregistruotas Vokietijoje, o įregistruotas Italijoje.

Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad T. K. buvo nuteistas už ginčo Automobilio pasisavinimą. Paskolos sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir T. K., teisinis kvalifikavimas neturi teisinės reikšmės, nes ginčo Automobilis įregistruotas Vokietijoje T. K. vardu. Kasatorė, ginčydama teismo išvadą, kad Automobilis priklauso atsakovei, neatsižvelgia į tai, kad tai yra faktinė aplinkybė, kurios kasacinės instancijos teismas negali nustatyti iš naujo. Byloje yra du Lietuvos kriminalinės policijos biuro raštai su tuo pačiu numeriu: viename iš jų nurodyta, kad Automobilis nusikaltimo padarymo metu priklausė T. K., kitame – kad Automobilis nusikaltimo padarymo metu priklausė ieškovei.

Teismai tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Tai, kad bylos įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip pageidavo ieškovė, negali būti pripažįstama įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu. Teismai rėmėsi ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenimis. Tačiau didesnę įrodomąją reikšmę turi CPK 197 straipsnio 2 dalyje nurodytus požymius atitinkantys dokumentai, o ne visi ikiteisminio tyrimo metu surinkti faktiniai duomenys.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo motyvams. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kokiu pagrindu ieškovės ieškinys buvo atmestas. Nors ieškovė cituoja nemažai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių ir tvirtina, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų, tačiau ji nenurodo minėtose nutartyse pateiktų išaiškinimų ryšio su šia byla.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Teismas, nustatęs, kad byla yra su tarptautiniu elementu, privalo išsiaiškinti, kokia teisė taikoma ginčo teisiniam santykiui.

CK 1.10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuoroda į taikytiną užsienio teisę reiškia nuorodą į atitinkamos valstybės vidaus materialinę teisę, o ne į šios valstybės tarptautinę privatinę teisę, išskyrus CK numatytas išimtis.

CK 1.48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį daiktą nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo teisinės padėties pasikeitimo metu, teisę. Daiktas pripažįstamas nekilnojamuoju ar kilnojamuoju pagal jo buvimo vietos valstybės teisę.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai Lietuvos teismuose pareiškiamas vindikacinis ieškinys dėl kilnojamojo daikto, pavogto ar kitaip neteisėtai pasisavinto užsienio valstybėje, išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo Lietuvoje, šio daikto savininko daiktinių teisių gynimui turi būti taikoma užsienio valstybės, kurioje tas daiktas buvo pavogtas, teisė. Ši taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai daikto perdavimas (perėmimas) įvyksta kitais teisėtais ar neteisėtais būdais, o savininkas Lietuvoje pareiškia ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J.-M. R. R.Ge ir kt. v. E. P. individuali įmonė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-446/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-446/2010">3K-3-446/2010</a>).

Į nuosavybės teisės turinį patenka ir savininko teisių gynimas, todėl atitinkami savininko teisių gynimo būdai turėtų būti nustatomi pagal byloje taikomą teisę. Sąžiningų trečiųjų asmenų teisių apsauga, kai daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo negalimas, yra savininko teisių ribojimas. Savininko teises ribojančios nuostatos taip pat yra nuosavybės teisės sudedamoji dalis ir analogiškai turėtų būti nustatomos pagal byloje nuosavybės teisei taikytinas užsienio valstybės teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J.-M. R. R. Ge ir kt. v. E. P. individuali įmonė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-446/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-446/2010">3K-3-446/2010</a>).

Sąžiningo daikto įgijėjo teisių apsaugą reglamentuojanti CK 4.96 straipsnio 1 dalis yra imperatyvioji Lietuvos Respublikos teisės norma, kuri taikoma, nepriklausomai nuo to, kurios valstybės teisė taikytina savininko nuosavybės teisių turiniui ir nuosavybės teisių gynimui (CK 1.11 straipsnio 2 dalis) (žr. plačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. J.-M. R. R. Ge ir kt. v. E. P. individuali įmonė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-446/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-446/2010">3K-3-446/2010</a>).

Taigi, kai reiškiamas vindikacinis ieškinys, turint tikslą sugrąžinti kilnojamąjį daiktą, esantį kitoje valstybėje, įrodinėjama nuosavybės teisė į tą kilnojamąjį daiktą. Byloje teismų nustatyta, kad ginčo automobilis buvo pavogtas Vokietijoje, šiuo metu yra Lietuvoje Respublikoje. Automobiliai yra kilnojamieji registruojamieji daiktai Lietuvos daiktinės teisės prasme (CK 4.2 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis CK 1.10, 1.48 straipsniais bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais (šios nutarties 22, 23 punktai) nuosavybės teisė į Automobilį turėjo būti nustatoma pagal Vokietijos teisę.

Šioje byloje ginčui spręsti taikytinos Vokietijos teisės normos, nustatant, ar kasatorė yra daikto savininkė ir ar ji turi teisę ginti savo teises pareikštu vindikaciniu ieškiniu. Tačiau sprendžiant, ar atsakovė yra sąžininga įgijėja ir, jeigu taip, ar yra pagrindas šioje byloje kasatorei išsireikalauti daiktą, turi būti remiamasi imperatyviąja Lietuvos teisės norma (CK 4.96 straipsnio 1 dalis).

CK 1.12 straipsnio 1 dalyje, CPK 808 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas ex officio (savo iniciatyva). CK 1.12 straipsnio 3 dalyje, CPK 808 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, jeigu teismui ar ginčo šaliai, kuri remiasi užsienio teise, nepavyksta įvykdyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos pareigos, taikoma Lietuvos Respublikos teisė.

Užsienio teisės turinys nustatomas vadovaujantis lex fori (teismo valstybės teisė) procesine teise. Užsienio teisės turinio klausimas laikytinas teisės, bet ne fakto klausimu, ir pareiga jį nustatyti, vadovaujantis ius novit curia principu, tenka bylą nagrinėjančiam teismui. CK 1.12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga teismui ex officio nustatyti užsienio teisės turinį, aiškinti ir taikyti užsienio teisę tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-7-110-684/2015).

Nagrinėjamoje byloje taikytina CPK 808 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, nes užsienio valstybės teisės taikymas nustatytas įstatymu (CK 1.10 straipsnio 1 dalis, 1.48 straipsnio 1 dalis).

Šioje byloje teismai, nagrinėdami Vokietijos bendrovės vindikacinį ieškinį dėl pavogto automobilio grąžinimo savininkui, netaikė užsienio teisės, nors tokią teisę ieškovė nurodė kaip ieškinio teisinį pagrindą. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas Lietuvos teisę, atmetė ieškinį, nurodęs, kad ieškovė neįrodė nuosavybės teisės į ginčo daiktą ir kad negalima išreikalauti daikto iš svetimo valdymo, jei jį valdo sąžiningas įgijėjas,. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė nuosavybės teisių į ginčo dalyką pagal Vokietijos teisę, bet tokią išvadą padarė nenustatęs ex officio Vokietijos teisės turinio nagrinėjamu klausimu (CPK 808 straipsnis). Taigi teismai nenustatė Vokietijos teisės turinio dėl savininko teisių bei jų gynimo vindikaciniu ieškiniu sąlygų, tokios teisės neaiškino ir netaikė, t. y. pažeidė CK 1.48 straipsnio 1 dalies ir CPK 808 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Viena iš sąlygų pareikšti vindikacinį ieškinį yra fakto nustatymas, kad ieškinį reiškia ginčo daikto savininkas. Nustačius, kad asmuo nėra daikto savininkas, nebūtų teisinio vindikacijos pagrindo. Teismas, remdamasis Vokietijos teise, turėjo nustatyti, ar po sutarties nutraukimo ir kreditavimo santykių pasibaigimo su T. K. ieškovė išliko Automobilio savininkė, ar turėjo T. K. teisę perleisti Automobilį nuosavybės teise kitiems asmenims.

Dėl to apeliacinės instancijos teismas turėjo imtis procesinių priemonių, siekdamas gauti oficialią informaciją apie taikomos užsienio teisės normų turinį, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jų taikymo praktiką ir doktriną užsienio valstybėje. Procedūriniai tokių įrodymų rinkimo mechanizmai yra apibrėžti 1968 m. Europos konvencijoje dėl informacijos apie užsienio teisę. Šioje byloje teismai netinkamai taikė CPK 808 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas užsienio valstybės teisės taikymo taisykles. Nurodytas procesinis pažeidimas yra esminis, todėl byla grąžinama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ir ieškovė privalo įrodyti, t. y. teikti duomenis apie Vokietijos teisės turinį dėl nuosavybės teisių ir vindikacijos sąlygų, o atsakovė, remdamasi proceso rungimosi principu (CPK 12 straipsnis), turi teisę teikti atsikirtimus į ieškovės pateiktus įrodymus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniam teismui nutarus grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 3 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 21 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Antanas Simniškis

Janina Stripeikienė