Civilinė byla Nr. e3K-3-260-313/2016
Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00544-2011-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.8; 3.1.7.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gegužės 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal L. K. prašymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo sprendimo vykdymo atidėjimą bei trečiojo asmens teises dalyvauti procese, aiškinimo ir taikymo.
Atsakovė L. K. kreipėsi į teismą prašydama pakeisti Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo, pakeisto Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartimi, vykdymo tvarką, leidžiant jai įsiteisinti gyvenamąjį namą žemės sklype Molėtų r., Narušiškio k., parengiant reikiamą projektinę dokumentaciją iki 2016 m. gegužės 1 d., ir įpareigojant iki nustatyto termino neįsiteisinus šio statinio savo bei atsakovų Molėtų rajono savivaldybės administracijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos RAAD) lėšomis nugriauti šį statinį. Teismui netenkinus prašymo, prašė pakeisti vykdymo tvarką, sprendimo įvykdymą atidedant iki 2016 m. gegužės 1 d.
Atsakovė nurodė, kad yra rengiamas ginčo žemės sklypo detalusis planas, kuriuo numatoma dalį miško žemės paversti kitomis naudmenomis ir, tai atlikus, atsiras galimybė, pakeičiant sprendimo vykdymo tvarką, įteisinti ginčo statinį. Tačiau tam reikia nustatyti ilgesnė teismo sprendimo vykdymo terminą. Nesant galimybės įteisinti statinio, atsakovė parengė statinio griovimo sąmatą, jos kaina – 26 859,63 Eur. Atsakovė nurodo, kad ji kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos RAAD ir Molėtų rajono savivaldybės administraciją ir pasiūlė sudaryti susitarimą, pagal kurį lėšos, reikalingos statiniui nugriauti, būtų paskirstytos, tačiau abu atsakovai nesutiko su lėšų paskirstymu ir nurodė, kad šiam statiniui griauti lėšų 2015 m. biudžete nėra numatyta.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Molėtų rajono apylinkės teismas 2015 m. liepos 2 d. nutartimi dalį prašymo patenkino ir 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo įvykdymą atidėjo iki 2016 m. gegužės 1 d., taip pat iš atsakovės L. K. priteisė trečiajam asmeniui B. Z. R. 100 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Teismas, atsižvelgdamas į atsakovės gaunamas pajamas, garbingą 85 m. amžių ir sveikatos būklę, darė išvadą, kad tokios pajamos, kurios yra mažesnės negu išlaidos, reikalingos teismo sprendimui įvykdyti, neleidžia pačiai atsakovei įvykdyti teismo sprendimo. Molėtų rajono savivaldybės administracija ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos RAAD per 6 mėnesius taip pat negalėjo įvykdyti sprendimo, nes institucijų biudžetai formuojami rudenį ir 2015 metams lėšų griauti L. K. pastatą nebuvo numatyta. Todėl tenkino prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo.
Prašymo dėl vykdymo tvarkos pakeitimo, leidžiant atsakovei L. K. įteisinti statinį, teismas netenkino, nes šis prašymas neatitinka CPK 284 straipsnio 1 dalies. Teismas nurodė, kad atsakovė prašo pakeisti patį sprendimą ir leisti įteisinti pastatą, kuris įsiteisėjusiu teismo sprendimu turi būti nugriautas. Esant įstatymo įtvirtintam pagrindui toks prašymas galėtų būti svarstomas tik per proceso atnaujinimo institutą, kaip tai nustatyta CPK 366 straipsnyje.
Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismas nurodė, kad šioje byloje trečiasis asmuo B. Z. R. gynė ne tik viešąjį interesą, bet ir savo, kaip ežero savininkės, interesus, nes vykdant neteisėtą statybą buvo užpilta dalis užpelkėjusios ežero. Kadangi B. Z. R. prašomos atlyginti išlaidos advokato pagalbai 576 Eur yra per didelės, teismas priteisė 100 Eur atlyginimą.
Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovės L. K. ir trečiojo asmens B. Z. R. atskiruosius skundus, 2015 m. lapkričio 24 d. nutartimi panaikino Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 2 d. nutarties dalį, kuria Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo vykdymas civilinėje byloje Nr. 2-4-732/2013 atidėtas iki 2016 m. gegužės 1 d., ir L. K. prašymą atmetė, o nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo trečiojo asmens B. Z. R. naudai pakeitė, iš L. K. trečiojo asmens B. Z. R. naudai priteisdamas 357,25 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Teismas nustatė, kad Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu buvo patenkinta Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ieškinio dalis atsakovams Molėtų rajono savivaldybės administracijai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos RAAD, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, L. K., tretiesiems asmenims R. N., A. P., VĮ Utenos miškų urėdijai, Utenos visuomenės sveikatos centrui, B. Z. R. dėl Molėtų rajono savivaldybės administracijos įsakymo, projektavimo sąlygų sąvado, statybos leidimo, Utenos apskrities viršininko administracijos pažymos apie nebaigtą statybą be esminių nukrypimų nuo projekto panaikinimo, įpareigojant statytoją L. K. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti jai nuosavybės teise priklausantį statinį – gyvenamąjį namą. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės L. K. apeliacinį skundą, 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartimi paliko Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą nepakeistą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-251/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-251/2014">3K-3-251/2014</a> pagal atsakovės L. K. kasacinį skundą, 2014 m. gegužės 2 d. nutartimi nurodė, kad byloje nustatyta ir šalių neginčijama, jog dalis ginčo žemės sklypo yra miško žemė, tačiau nesutariama, ar atsakovės pastatytas gyvenamasis namas į ją patenka. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylą nagrinėjusių teismų nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad nors šiuo metu vietoje, kurioje pastatytas namas, miško (medžių) nėra, tai nereiškia, jog ji nebėra miško žemė. Remiantis galiojančiomis Miškų ir Žemės įstatymų nuostatomis, Konstitucinio Teismo jurisprudencija, formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, miško žemėje gyvenamųjų ir su jais susijusių pastatų statyba draudžiama. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovės argumentų, kad namo statyba galėtų būti įteisinta, pakeitus miško žemės naudmenų paskirtį ir namą pertvarkius (perstačius) į visuomeninės apskrities statinį, nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog statyba buvo vykdoma privačiame sklype asmeniniams statytojo poreikiams tenkinti, galimybė naudoti tokį žemės sklypą ir jame esančius statinius visuomeniniams poreikiams yra hipotetinė, ją bylą nagrinėję teismai svarstė ir atmetė kaip nepagrįstą konkrečiais įrodymais. Nenustačius Miškų įstatyme įtvirtintų sąlygų, kurioms esant miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis, visumos, darytina išvada, kad ginčo gyvenamasis namas pastatytas, pažeidžiant imperatyviuosius teisės aktų reikalavimus. Tokiu atveju vienintelis galimas neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdas yra įpareigojimas statinius nugriauti (Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovė, būdama atidi ir rūpestinga, turėjo pasirūpinti (savarankiškai ar per atstovą) gauti dokumentus, kurie leistų daryti neabejotinas išvadas dėl žemės sklypo dalies, kurioje vykdoma statyba, paskirties. Byloje teismų nustatytos ir atsakovės nurodytos aplinkybės, susijusios su kitų fizinių ir juridinių asmenų dalyvavimu statybos dokumentacijos tvarkymo procese, atsakovės kaltės nepaneigia, tačiau teismai, nustatę, kad vykdoma statyba neteisėta ir nėra galimybių ją įteisinti, bei nusprendę taikyti įpareigojimą nugriauti neteisėtai pastatytą statinį, turėjo tirti ir vertinti visas aplinkybes, reikšmingas išvadai dėl kaltų asmenų Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme padaryti. Būtent todėl buvo panaikinta Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nutarties dalis, kuria palikta nepakeista Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo dalis atmesti ieškinio dalį dėl statinių nugriovimo išlaidų atsakovams Molėtų rajono savivaldybės administracijai ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos RAAD ir kuria priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, ir ši bylos dalis grąžinta apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. spalio 20 d. nutartyje nustatė, kad Molėtų rajono savivaldybės administracija ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos RAAD, turėdami prievolę patikrinti dokumentus, nurodytus statybos techniniame reglamente STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“, to nepadarė, t. y. dėl jų kaltės buvo išduotas neteisėtas statybą leidžiantis dokumentas. Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos RAAD dar 2009 m. užfiksavo savavališką miško kirtimo faktą, tačiau to neįregistravo miško kirtimų registracijos žurnale, o duomenų, kad buvo duotas nurodymas dėl neteisėtai iškirsto miško atkūrimo, byloje nėra. Neteisėtų statybų atveju pareiga pašalinti jų padarinius tenka statytojui, tačiau padarinių šalinimo išlaidos turi būti atlyginamos visų kaltų asmenų. Kadangi statybos leidimas bei statinio projektavimų sąlygų sąvadas panaikinti, nustačius, kad buvo išduoti pažeidžiant įstatymus, tai atsakovai Molėtų rajono savivaldybės administracija bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos RAAD laikomi kaltais Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme ir kartu su atsakove L. K. įpareigotini atlyginti neteisėtos statybos padarinių pašalinimo išlaidas. Apeliacinės instancijos teismui Molėtų rajono savivaldybės administracija buvo pateikusi prašymą stabdyti bylos apeliacine tvarka nagrinėjimą iki Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktorius priims sprendimą dėl ginčo žemės sklypo detaliojo plano, leidžiančio įteisinti esamą statinį, tvirtinimo ar atsisakymo tvirtinti. Kolegija, pasisakydama dėl bylos sustabdymo, nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės yra išnagrinėtas ir teismo sprendimas dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdo, statinio nugriovimo jau įsiteisėjęs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gegužės 2 d. nutartimi iš naujo perdavė nagrinėti tik klausimą, susijusį su statinio nugriovimo išlaidomis. Esant tokioms aplinkybėms pagrindo stabdyti bylos nagrinėjimą ir iš naujo peržiūrėti įsiteisėjusio sprendimo dalį dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdo nėra pagrindo. Atsižvelgdama į bylos rezultatą, kolegija perskirstė ir bylinėjimosi išlaidas, priteisdama jas lygiomis dalimis iš minėtų atsakovų.
Panevėžio apygardos teismas 2015 m. lapkričio 24 d. nutartyje nurodė, kad įvertinęs, jog nagrinėjamoje byloje yra ginamas viešasis interesas, pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę ir pareigą patikrinti viešus valstybės registrus ir išsiaiškinti faktinę atsakovės turtinę padėtį. Byloje nustatyta, kad savo vardu nuosavybės teise L. K. valdo didelės vertės nekilnojamąjį turtą (žemės sklypus, statinius). Duomenų, kad L. K. ėmėsi realių veiksmų gauti lėšų teismo sprendimo vykdymui, byloje nėra. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad ateityje jos finansinė būklė pagerės, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad, atidėjus sprendimo vykdymą, atsakovė turės lėšų ir galės įvykdyti sprendimą. Panevėžio apygardos teismas 2014 m. spalio 20 d. nutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai atsakinga už teismo sprendimo įvykdymą nurodė būtent L. K. Ta aplinkybė, kad kiti atsakingi asmenys šiuo metu neturi (neskiria) lėšų neteisėtam statiniui nugriauti, nesuteikia pagrindo statytojai – L. K. vengti įvykdyti teismo sprendimą. Teismas pažymėjo, kad atsakovė turėjo pakankamai laiko (6 mėn.) nuo 2014 m. spalio 20 d. įvykdyti sprendimą ir statinį nugriauti savo bei artimųjų lėšomis, nes byloje nepaneigti dalyvaujančių asmenų teiginiai, jog neteisėtas statybas finansavo atsakovės sūnus. Dėl paminėtų motyvų Panevėžio apygardos teismas panaikino teismo nutartį dėl sprendimo vykdymo atidėjimo ir L. K. prašymą atmetė.
Teismas kritiškai vertinto L. K. teiginius, kad B. Z. R. neturėjo teisės dalyvauti šioje byloje, nes tokią teisę trečiajam asmeniui suteikia įstatymas (CPK 284 straipsnio 2 dalis). Nepaneigus B. Z. R. teisės dalyvauti nagrinėjant bylą ir pateikus prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teismas privalėjo spręsti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas be pakankamo pagrindo gerokai sumažino trečiajam asmeniui priteistinas bylinėjimosi išlaidas, todėl šią nutarties dalį pakeitė.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė L. K. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti B. Z. R. atskirąjį skundą, tenkinti L. K. atskirąjį skundą bei panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartį dėl bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui atlyginimo ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – B. Z. R. prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėjimo atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Panevėžio apygardos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 284 straipsnio 1 dalį, nes pagrindas atidėti teismo sprendimo vykdymą buvo ne tik kasatorės gaunamos pajamos, patvirtinančios, kad ji neturėjo pakankamai lėšų visam teismo sprendimui įvykdyti, bet ir kitų atsakovų biudžetų sudarymo ypatumai, kuriems atsakovė negali daryti įtakos. Taip pat turėtų būti išaiškintas ir Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies turinys, nurodant, ar visi kalti asmenys turi dalyvauti priverstinio vykdymo procese ir prisidėti prie griovimo išlaidų, ar tik statytojas privalo viską daryti savo lėšomis, o kiti kalti asmenys – valstybės institucijos – gali prisidėti tik tada, kai jos nori ir gali. Kasatorės nuomone, yra nepagrįsta ir nesąžininga reikalauti, kad visos išlaidos tektų jai vienai, nes įsiteisėjusiu teismo sprendimu kasatorė nėra įpareigota alternatyviai statinį nugriauti ir išsiieškoti šias sumas iš kitų atsakovų. Be to, nėra aišku, kieno ir kokius interesus teismas gynė atsisakydamas pratęsti teismo sprendimo įvykdymo terminą, kuris jau buvo suėjęs, o namas pats savaime jokios žalos gamtai ir žmonėms nedaro. Kasatorė nurodo, kad teismas turėjo taikyti CPK 284 straipsnio 1 dalies analogiją, kad tais atvejais, kai iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, reikalingos teismo sprendimui įvykdyti, nenumatytos valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams.
Kasatorė nurodo, kad analogiškoje byloje tiek Molėtų rajono apylinkės teismas, tiek Panevėžio teismas leido panaikinti statybų miško žemėje neteisėtumą parengiant reikiamus dokumentus. Nagrinėjamoje byloje Panevėžio apygardos teismas nukrypo nuo savo paties formuojamos praktikos. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo analogiškai leisti kasatorei bent jau atidėti teismo sprendimo vykdymą ir leisti savanoriškai iki galo įvykdyti teismo sprendimą sprendime nurodyta tvarka.
Trečiasis asmuo B. Z. R. apskritai neturėjo teisės dalyvauti procese, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl priimto sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo ar jo vykdymo atidėjimo. Pagal CPK 47 straipsnio 2 dalį tretieji asmenys neturi teisės reikalauti, kad teismo sprendimas būtų priverstinai įvykdytas, todėl B. Z. R. neturėjo teisės atskiruoju skundu reikalauti, kad būtų panaikinta Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 2 d. nutarties dalis dėl teismo sprendimo vykdymo termino atidėjimo. Kadangi nepagrįstai buvo pripažinta trečiojo asmens teisė reikšti reikalavimus šioje byloje, tai nepagrįstai buvo priteistas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
Prisidėjimu prie kasacinio skundo atsakovė Molėtų rajono savivaldybės administracija nurodo sutinkanti su visais kasaciniame skunde nurodytais argumentais, išskyrus dėl lėšų teismo sprendimui vykdyti ir dėl to, kaip teismo sprendimas turėtų būti vykdomas. Atsakovės manymu, būtent L. K. turi įvykdyti teismo sprendimą ir nugriauti statinį bei sutvarkyti statybvietę. Sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra nustatytų taisyklių dėl išlaidų, patirtų vykdant šį teismo sprendimą, paskirstymo bei jų atlyginimo tvarkos. 2015 m. atsakovė nebuvo numačiusi tokių savo biudžeto lėšų, tačiau tai nereiškia, kad administracija vengė ar kitaip vilkino teismo sprendimo vykdymą. Administracija pasisakė už teismo sprendimo vykdymo termino atidėjimą, nes tam reikalingos lėšos galės būti numatomos tik sudarant ir tvirtinant 2016 m. biudžetą. Šių metų biudžete tokios lėšos yra numatytos ir administracija vykdys minėtą sprendimą teisės aktų nustatyta tvarka.
Prisidėjimu prie kasacinio skundo atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos RAAD prašo tenkinti kasacinį skundą ir panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutartį. Atsakovas nurodo, kad byloje turi būti išspręstas klausimas dėl kiekvieno iš atsakovų kaltės dydžio dėl statybos padarinių kilimo, kas yra svarbu proporcingai ir teisingai perskirstant tarp atsakovų statybos padarinių šalinimo išlaidas. Taip pat nurodo, kad šiuo atveju nėra aišku, kokioms trečiojo asmens teisėms ir pareigoms turi įtakos teismo sprendimas, todėl teismas turėjo spręsti klausimą dėl atsisakymo tokį asmenį priimti dalyvauti byloje ir atsisakyti tenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo teismo atsakovės kasacinį skundą spręsti savo nuožiūra, nurodydama, kad sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas tik išimtiniais atvejais ir vien turtinė atsakovo padėtis negali lemti sprendimo būtino išdėstymo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Ieškovas, siekdamas apsaugoti miško, kaip ypatingo ir saugotino objekto, statusą, viso proceso metu reiškė poziciją ir siekė, kad neteisėtai pastatyti statiniai būtų nugriauti. Kasatorės bei kitų atsakovų kaltė buvo konstatuota įsiteisėjusiais teismo sprendimais, todėl prašymas leisti įteisinti statinį, kurį įsiteisėjusiu teismo sprendimu statytojas savo ir kitų atsakovų lėšomis įpareigotas nugriauti, yra atmestinas. Pagrindas pakeisti įsiteisėjusį teismo sprendimą negali būti ir kitų atsakovų neturėjimas savo biudžetuose lėšų teismo sprendimui vykdyti.
Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies formuluotė yra tokia, kad nugriauti statinį įpareigojamas statytojas. Sprendimas, kuriuo kasatorė buvo įpareigota statinį nugriauti per 6 mėnesius, įsiteisėjo 2014 m. lapkričio 20 d., tačiau kasatorė tik 2015 m. kovo 12 d. kreipėsi į kitus atsakovus dėl teismo sprendimo vykdymo. Jokie kiti veiksmai, griovimo darbai nepradėti daryti. Patenkinus kasacinį skundą kiltų pavojus, kad tokios aplinkybės kaip lėšų, susitarimo tarp kaltų asmenų nebuvimas galėtų tęstis neribotą laiką, o sprendimas nebūtų vykdomas. Be to, nė vienas iš atsakovų nėra suinteresuotas įvykdyti sprendimą, nes visi sutartinai argumentuoja dėl galimybės įteisinti statinį, t. y. faktiškai pakeisti sprendimą, tačiau vykdymo stadijoje kelti tokią galimybę iš naujo nėra pagrindo. Teismo nustatytu terminu neįvykdžius teismo sprendimo, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir VTPSI), vadovaudamasi Statybos padarinių pagal teismo sprendimą organizavimo tvarkos aprašo nuostatomis, priverstinai vykdytų teismo sprendimą.
Kasatorės nurodomoje neva analogiškoje nagrinėjamai byloje visi sprendimai buvo priimti vėliau nei įsiteisėjęs teismo spendimas šioje byloje. Be to, byla nėra tapati šiai bylai, nes šioje byloje nustatyta, kad kasatorė (statytoja) atliko veiksmus, turėjusius lemiamą reikšmę išduodant statybą leidžiantį dokumentą (faktiškai iškirstas miškas, neteisinga topografinė nuotrauka).
Šioje byloje kasatorė reiškė prašymą dėl sprendimo vykdymo termino atidėjimo, o kiti asmenys reikalavo priverstinai vykdyti sprendimą, todėl nėra pagrindo sutikti su kasatorės pozicija, kad trečiasis asmuo, pagrįstai dalyvaudamas procese ir reikšdamas neigiamą poziciją dėl kasatorės prašymo, reikalavo priverstinai vykdyti sprendimą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė VTPSI prašo atsakovės kasacinį skundą dėl teismo sprendimo vykdymo termino atidėjimo atmesti, o dalį dėl bylinėjimosi išlaidų spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Už teismo sprendimo dėl statybos padarinių šalinimo vykdymą visų pirma yra atsakingas statytojas. Teismo sprendimo vykdymo termino atidėjimas daro neigiamą įtaką VTPSI, kaip išieškotojos, padėčiai, nes nėra aiškumo dėl vykdymo veiksmų tęsimo, rangovo, kuris vykdytų teismo sprendimą, pasamdymo laiko ir pan., t. y. apsunkinamas pats teismo sprendimo vykdymo procesas.
Sprendžiant dėl sprendimo vykdymo termino atidėjimo turi būti vertinama reali asmens turtinė padėtis, o nesant pakankamų asmens turtinės padėties įrodymų arba esant prieštaringų duomenų, asmens turtinė padėtis negali būti vertinama kaip itin bloga. Atidėti teismo sprendimo vykdymą yra netikslinga, nes priverstinis teismo sprendimo įvykdymas užtrunka tam tikrą laiką, per kurį skolininkas gali įvykdyti tokį teismo sprendimą geranoriškai, taip pat esant teisinėms galimybėms – atlikti statybos darbų įteisinimo veiksmus.
Bylą nagrinėję teismai vertino statinio įteisinimo alternatyvą (vietoj statinio griovimo), tačiau ji buvo vienareikšmiškai atmesta. Kasatorė nėra pateikusi pakankamų įrodymų, kad realiai vyksta ginčo statinio įteisinimo veiksmai. Priešingai, kasatorei buvo išduotos neteisėto detaliojo planavimo sąlygos, dėl kurių vyksta procesas administraciniame teisme. Tampa nebeaišku, kam reikalingas papildomas terminas teismo sprendimo vykdymui, jei griauti statinio kasatorė neketina (teigia, kad nėra tam lėšų), o statybos darbų įteisinti iki šios dienos neįmanoma, todėl kyla įtarimas dėl teismo sprendimo vykdymo vilkinimo.
Kasatorė netinkamai aiškina CPK nuostatas, reglamentuojančias trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisinį statusą civiliniame procese, nes trečiųjų asmenų dalyvavimas sprendžiant atitinkamus teismų sprendimų vykdymo klausimus yra tinkamas pagal CPK nuostatas ir nelaikytinas reikalavimu priverstinai vykdyti teismo sprendimą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teismo sprendimo, įpareigojančio nugriauti statinį, vykdymo atidėjimo
Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas tik išimtiniais atvejais. CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą, turi būti atsižvelgta į 1) abiejų bylos šalių interesus, 2) į tai, ar, atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, 3) ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai. Sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo aktualūs yra CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal atsakovės I. B. prašymą, bylos Nr. 3K-3-626-378/2015).
CPK 284 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, išdėstymo ar tvarkos pakeitimo institutas nėra skirtas įsiteisėjusiam teismo sprendimui peržiūrėti. Teismo sprendimo vykdymo atidėjimas, išdėstymas ar tvarkos pakeitimas užtikrina įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą ir vykdytinumą, bylos šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisėtų interesų apsaugą. Kadangi prašymas atidėti, išdėstyti sprendimo vykdymą ar pakeisti jo vykdymo tvarką nagrinėjamas, jau kai teismo sprendimas įsigalioja, tai, spręsdamas tokį klausimą, teismas yra saistomas sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstyto patenkinto materialiojo reikalavimo turinio ir negali keisti sprendimo esmės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal atsakovės UAB „Bajorų kalvos“ prašymą, bylos Nr. 3K-3-346/2013).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo, t. y. miško žemėje esančio gyvenamojo namo griovimo. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo nustatytas neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdas ir terminai. Konstitucijoje įtvirtinta, kad teisingumą vykdo teismai (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis), t. y. konstitucinė vertybė yra teismo teisingo sprendimo priėmimas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą). Teismo sprendimas yra teisingas, kai jis yra teisėtas, t. y. priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialiosios bei proceso teisės normas, ir pagrįstas, t. y. teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo reglamentuotomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teisingas teismo sprendimas turi būti vykdomas, nepaisant to, kad bylos šalys ne visada yra patenkintos pasiektu rezultatu. Būtent todėl ir nagrinėjamu atveju kasatorė yra įpareigota vykdyti teismo sprendimą nustatytais terminais, o teismo sprendimo vykdymas gali būt atidėtas tik išimtiniu atveju.
Kreipdamasi į teismą kasatorė siekė pakeisti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nurodytą neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdą ir nustatyti terminą įteisinti šią statybą arba atidėti teismo sprendimo, įpareigojančio nugriauti statinį, vykdymą. Pažymėtina, kad byla dėl kasatorės gyvenamojo namo nugriovimo teismuose nagrinėjama nuo 2011 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovės argumentų, kad namo statyba galėtų būti įteisinta, pakeitus miško žemės naudmenų paskirtį ir namą pertvarkius (perstačius) į visuomeninės paskirties statinį, 2014 m. gegužės 2 d. nutartyje nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog statyba buvo vykdoma privačiame sklype asmeniniams statytojo poreikiams tenkinti, galimybė naudoti tokį žemės sklypą ir jame esančius statinius visuomeniniams poreikiams yra hipotetinė, ją bylą nagrinėję teismai svarstė ir atmetė kaip nepagrįstą konkrečiais įrodymais. Nagrinėjamoje byloje įrodymų, patvirtinančių realią galimybę įteisinti šią statybą, taip pat nebuvo pateikta, todėl teismai pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo svarstyti statybos įteisinimo galimybę.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad analogiškoje byloje (civilinės bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNjUwLTU0NC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-650-544/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-650-544/2014">2A-650-544/2014</a>) tiek Molėtų rajono apylinkės teismas, tiek Panevėžio apygardos teismas leido panaikinti statybų miško žemėje neteisėtumą parengiant atitinkamus dokumentus. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos kasatorės argumentus, pažymi, kad Panevėžio apygardos teismo nutartis civilinėje byloje pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovei L. Kubilienei buvo priimta 2014 m. spalio 20 d. dėl neteisėtos statybos kaltų asmenų ir jos padarinių šalinimo išlaidų, tačiau kita Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo dalis, kuria atsakovė buvo įpareigota nugriauti statinį per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, liko nepakeista. Kaip matyti iš šios bylos aplinkybių, atsakovė teismo sprendimo nevykdė ir statinio nustatytais terminais negriovė, o kreipėsi į teismą dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo. Kasatorės nurodomoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNjUwLTU0NC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-650-544/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-650-544/2014">2A-650-544/2014</a> Panevėžio apygardos teismas nutartį priėmė 2014 m. lapkričio 14 d., t. y. vėliau nei civilinėje byloje pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovei L. K. Šia nutartimi buvo nustatyta, kad atsakovas R. D. negalėjo nežinoti, kad iš jam priklausančio 1,6155 ha žemės sklypo ploto 1,4082 ha yra miško žemės plotas, todėl kaip apdairus ir sąžiningas nurodyto sklypo šeimininkas turėjo jį naudoti pagal paskirtį ir nesistengti jame vykdyti neteisėtų statybų. Statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas neteisėtai ir pažeidžiant imperatyviuosius įstatymo reikalavimus. Tačiau spręsdamas dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo Panevėžio apygardos teismas nurodė, kad byloje nustatyta, kad yra pradėtos miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis procedūros ir nėra duomenų, kad jos būtų baigtos ar pripažinta, kad atsakovo atlikto minėto statinio teisėtas įteisinimas negalimas, todėl buvo nustatytas šešių mėnesių terminas įteisinti neteisėtą statybą, o šiam terminui pasibaigus per tris mėnesius neteisėtas statinys turi būti nugriautas. Lietuvos teismų sistemos LITEKO duomenimis, Molėtų rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-931-732/2015, dar kartą pratęsė pareiškėjui R. D. terminą įteisinti pastatą iki 2016 m. lapkričio 14 d., atsižvelgiant į tai, kad pastato įteisinimo procedūros užtruko ir šalys neprieštarauja dėl pratęsimo. Remiantis Lietuvos teismų sistemos LITEKO duomenimis, taip pat nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-2758-789/2016 pagal pareiškėjos Molėtų rajono savivaldybės administracijos skundą dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos privalomojo nurodymo panaikinimo, 2016 m. sausio 11 d. sprendime nurodė, kad byloje buvo nustatyta, jog miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis išimtinis atvejis – bendrojo naudojimo teritorijoms formuoti – Bendrajame plane nėra numatytas, pareiškėja neįrodė, kad žemės sklype, priklausančiame kasatorei L. K., esantis miškas yra menkavertis ir jame galimi užstatymai. Lietuvos teismų sistemos LITEKO duomenimis, šis Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas šias aplinkybes, pažymi, kad kasacinis teismas negali vertinti Molėtų rajono apylinkės teismo nutarčių, pratęsiant pareiškėjui R. D. terminą statiniui įteisinti, pagrįstumo, nes tai nėra šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas. Tačiau visų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad nepaisydama dar 2013 m. teismo sprendimo įpareigojimo nugriauti statinį kasatorė L. K. visomis priemonėmis siekia įteisinti šią statybą. Nors administracinė byla dėl detaliojo plano ir nėra išnagrinėta iki galo, tačiau iš Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo matyti, kad ir pareiškėja, šioje byloje atsakovė Molėtų rajono savivaldybės administracija, ir trečiasis asmuo, šioje byloje kasatorė L. K., nepateikė pakankamai įrodymų, leidžiančių suabejoti ir šioje byloje kasacinio teismo padaryta išvada, jog galimybė paversti miško žemės sklypą kitomis naudmenomis yra tik hipotetinė (žr. šios nutarties 23 punktą). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymai neužkerta kelio statytojui siekti įteisinti savavališką statybą per tą laikotarpį, per kurį jis buvo įpareigotas nugriauti statinį, jei tai įmanoma (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnis). Tačiau ilgas pažeidimo padarinių nepašalinimo laikotarpis, tokių veiksmų neatlikimas, kai atitinkamos valstybės institucijos suteikė protingą terminą pažeidimo padariniams pašalinti, sudaro teisinį ir faktinį pagrindą teismui spręsti dėl kitokių teisinių priemonių taikymo asmeniui, nesilaikančiam teisės aktų reikalavimų. Dar kartą teismui taikyti tokią priemonę, suteikiant dar vieną terminą, reikštų pažeidimo nepašalinimą ilgą laiką, jo toleravimą ir garantijų, kad teisės aktų nustatyta tvarka nepašalinęs neteisėtos statybos padarinių per jau du kartus nustatytus pradinį ir papildomą terminą asmuo tikrai atliktų šiuos veiksmus per dar vieną pakartotinai nustatytą terminą, nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. A. J., bylos Nr. 3K-3-342/2013).
Kasatorė prašymą atidėti teismo sprendimo vykdymo terminą grindžia sunkia turtine padėtimi ir kitų kaltų asmenų biudžetų trūkumu. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik sunki skolininko turtinė padėtis nėra pakankamas pagrindas atidėti teismo sprendimo vykdymą, nes turi būti konstatuota ir kita svarbi aplinkybė, įrodanti, kad ši padėtis gali keistis ir skolininkas turės galimybę įvykdyti teismo sprendimą ateityje.
Nagrinėjamoje byloje atsakovė įrodinėjo savo sunkią materialinę padėtį ir gaunamas mažas pajamas (senatvės pensija), kas, kaip teisingai nustatė apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgiant į objektyvias aplinkybes (atsakovės amžių), ateityje nepasikeis. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino duomenis apie visą faktinę atsakovės turtinę padėtį ir jos valdomą nekilnojamąjį turtą. Nors atsakovė nesutinka su tokiu teismo atlikto jos turtinės padėties vertinimu, nurodydama, kad turimas nekilnojamasis turtas neįrodo, jog ji turi pakankamai lėšų statiniui nugriauti, vis dėlto atsakovė nenurodė, kad ji siekė gauti lėšų kitais būdais, pavyzdžiui, parduodama nekilnojamąjį turtą, paimdama paskolą, įkeisdama turimą turtą ir pan. Padėties gerėjimą atsakovė grindė numatydama, kad lėšų, reikalingų teismo sprendimui vykdyti, bus kitų dviejų atsakovų 2016 m. biudžetuose. Tačiau šios aplinkybės nėra pakankamas pagrindas atidėti teismo sprendimo vykdymo terminą, nes byloje nėra duomenų, kad visi trys atsakovai būtų susitarę dėl teismo sprendimo vykdymo ir išlaidų padengimo tvarkos, iš ko būtų galima spręsti, kad Molėtų rajono savivaldybės administracija ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos RAAD 2016 m. yra numatę skirti tokią tai dalį reikalingų lėšų, o kasatorė turi kitą reikalingą lėšų dalį. Priešingai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos RAAD kelia statybos padarinių šalinimo išlaidų proporcingo ir teisingo perskirstymo tarp atsakovų klausimą, kas tik patvirtina teisėjų kolegijos išvadą, kad teismo sprendimo vykdymo atidėjimas dėl to, kad 2016 m. kitų dviejų atsakovų biudžetuose bus reikalingų lėšų, neįrodo, kad tai yra vienintelė teismo sprendimo įvykdymo kliūtis, siekiant kiek galima greičiau ir efektyviau atkurti tvarką ir pašalinti neteisėtos statybos padarinius.
Kasatorė teigia, kad yra nepagrįsta ir nesąžininga reikalauti, jog visos išlaidos kaip statytojai tektų jai vienai, o kiti kalti asmenys – valstybės ar savivaldybės institucijos – prisidėtų tik tada, kai nori ir gali.
Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad visų pirma už neteisėtą statybos padarinių šalinimą yra atsakingas statytojas (kasatorė), o kiti kalti asmenys yra įpareigoti padengti tokių padarinių šalinimo išlaidas. Kadangi įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas ne tik fiziniams ir juridiniams asmenims, bet ir valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, šioje byloje nustatyti visi trys kalti asmenys yra atsakingi už sprendimo tinkamą įvykdymą ir padarinių šalinimo išlaidos turi būti atlyginamos visų kaltų asmenų. Tam, kad būtų išvengta nereikalingų spekuliacijų dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos, bylą nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad yra pagrindas taikyti atsakomybę ne tik statytojui, bet ir statybai vykdyti reikalingą projektą ir statybą leidžiantį dokumentą išduodančioms institucijoms, turi nurodyti, kokia turi būti taikoma – solidari ar dalinė – atsakomybė, o jeigu dalinė – kokiomis dalimis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. Č. ir kt. v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-469-611/2015).
Kadangi šiuo atveju bylą nagrinėję teismai neišsprendė atsakovų atsakomybės rūšies ir dydžio klausimų, atsakovai turi pareigą savo iniciatyva susitarti dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos (pavyzdžiui, dėl statinio griovimo projekto parengimo, darbų organizavimo ir finansavimo, taip pat išlaidų padengimo būdo, t. y. ar visi atsakovai sumoka savo dalį iš karto, ar, statytojai nugriovus statinį, kiti atsakovai atlygina dalį statytojos patirtų išlaidų). Atsakovams nesusitarus, teismo sprendimas bet kuriuo atveju turi būti įvykdytas, o už jo tinkamą vykdymą visų pirma yra atsakinga kasatorė, nes pareiga griauti neteisėtai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę tenka statytojui (kitam Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytam asmeniui), kuris privalo atlikti šiuos veiksmus net ir tais atvejais, kai jis pats jokių neteisėtų veiksmų neatliko ir nėra kaltas dėl to, kad statybą leidžiantis dokumentas buvo panaikintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. LUAB „Saunų rojus“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTkvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-499/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-499/2014">3K-3-499/2014</a>). Tokiu atveju išlaidų neteisėtai statybai nugriauti priteisimas kaip žalos iš kaltų asmenų gali būti savarankiškos (atskiros) bylos nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. Šilalės rajono savivaldybės administracija, UAB „Jozita", bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-196/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-196/2013">3K-3-196/2013</a>).
Kasatorė nurodo nesuprantanti, kieno ir kokius interesus gynė teismas, atmesdamas jos prašymą atidėti teismo sprendimo vykdymo terminą, nes pats namas savaime jokios žalos gamtai ir žmonėms nedaro. Teisėjų kolegija pažymi, kad miško žemės naudojimo ribojimai (taip pat statybų leistinumo aspektu) nėra savitiksliai, jie nulemti miškų, kaip ypatingų nuosavybės teisės objektų, pobūdžio, pagrįsti būtinumu užtikrinti natūralios gamtinės aplinkos, biologinės įvairovės išsaugojimą, gamtos išteklių racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, miškų produktyvumo didinimą, kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. B. v. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-20/2012), o toks kasatorės požiūris ir nesutikimas su įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytu neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdu, neturint jokios kitos teisėtos alternatyvos, parodo jos tikruosius ketinimus šiame procese vilkinti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą.
Teisėjų kolegija, spręsdama, ar nebuvo pažeistos teismo sprendimo įvykdymo atidėjimą reglamentuojančios proceso teisės normos, sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovės nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai negali būti pripažinti pakankamais konstatuoti, jog sprendimo dėl jos gyvenamojo namo nugriovimo įvykdymas turi būti atidėtas iki 2016 m. gegužės 1 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, CPK 3 straipsnio 1 dalis), pagrįstai netenkino atsakovės prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymo terminą.
Dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, procesinių teisių
Spręsdamas konkretų ginčą teismas konkrečioms bylos aplinkybėms taiko materialiosios teisės normas. Byloje dalyvaujančių asmenų teisės ir pareigos vienų kitiems nustatomos užtikrinant jiems galimybę pasinaudoti visomis įstatymų įtvirtintomis procesinėmis teisinėmis garantijomis išnagrinėjus bylą ir priėmus teismo sprendimą.
Kasatorė ginčija trečiojo asmens B. Z. R. dalyvavimą nagrinėjant šią bylą, nurodydama, kad trečiasis asmuo neturi teisės reikalauti, jog teismo sprendimas būtų priverstinai įvykdytas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylą nagrinėjusių teismų nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nėra pagrindo nesutikti su teismų padarytomis išvadomis, jog šioje byloje B. Z. R. gynė ne tik viešąjį interesą, bet ir savo, kaip ežero savininkės, interesus, nes vykdant neteisėtą statybą buvo užpilta dalis užpelkėjusios ežero, kad B. Z. R., pasinaudodama jai įstatymo suteikta teise, pateikė atsiliepimą į kasatorės prašymą, kuriuo nesutiko su minėto prašymo motyvais, o vėliau tuo pačiu pagrindu pateikė atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo tenkintas kasatorės prašymas atidėti teismo sprendimo vykdymo terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad trečiasis asmuo nereikalavo teismo sprendimo priverstinio vykdymo, kaip teigia kasatorė, o tik pasisakė prieš vykdymo termino atidėjimą. Tai, kad neatidėjus teismo sprendimo vykdymo termino ir kasatorei jo neįvykdžius geranoriškai teismo sprendimas gali būti vykdomas priverstinai, nereiškia, kad trečiasis asmuo reikalavo priverstinio teismo sprendimo vykdymo. Atsižvelgiant į tai, trečiajam asmeniui pateikus prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, vadovaujantis CPK 98 straipsnio nuostatomis, jos turėtų būti atlygintos.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas atidėti teismo sprendimo, įpareigojančio nugriauti statinį, vykdymo terminą, tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasacinis teismas patyrė 29,54 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės L. K. (a. k. duomenys neskelbtini) 29,54 Eur (dvidešimt devynis Eur 54 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Virgilijus Grabinskas
Vincas Verseckas
