Dėl sprendimo panaikinimo

Administracinė byla Nr. eA-1535-415/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04717-2025-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėja A. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2025 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 25S180115 (toliau – ir Sprendimas), taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėja, kuri yra Rusijos Federacijos pilietė, skunde nurodė:

2.1. pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) Nr. 760212254 (toliau – ir Leidimas), galiojantis iki 2026 m. gruodžio 19 d. Atsakovas Sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą Leidimą, nustatęs, kad pareiškėja per pastaruosius 3 mėnesius 2 kartus, t. y. 2025 m. liepos 6 d. ir 19 d., buvo išvykusi į Rusiją (Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (toliau – ir Ribojamųjų priemonių įstatymas) 3 str. 9 d.);

2.2. pareiškėja nuo 2016 metų nuolat gyvena Lietuvoje, nuo 2021 metų vykdo individualią veiklą Lietuvoje, taip pat ji yra ištekėjusi už Lietuvos Respublikos piliečio ir augina 2 nepilnamečius vaikus – Lietuvos Respublikos piliečius. Pareiškėja yra išlaikiusi valstybinės kalbos mokėjimo egzaminą pagal pirmosios kategorijos reikalavimus;

2.3. pagal galimybes pareiškėja yra nutraukusi visus ryšius su Rusija, neturi ten nei turto, nei verslo, nei draugų. Tačiau Rusijoje liko gyventi jos tėvai, kurių dėl amžiaus ir sveikatos būklės jų iš pareiškėjai nepavyko išvežti;

2.4. pareiškėja 2025 m. liepos 6 d. tik perdavė savo vaikus seneliams, kurie atvyko prie pasienio, ir ji Rusijoje praleido apie 1,5 val. Pareiškėjos tėvai neturi galimybės susitikti su vaikaičiais trečiojoje šalyje tiek dėl savo amžiaus bei sveikatos būklės, tiek dėl prastos turtinės padėties;

2.5. pareiškėja 2025 m. liepos 19 d. nuvyko į Rusiją pasiimti vaikų, nes pablogėjo jos motinos sveikata, o jos tėvas negalėjo vienu metu lankyti sutuoktinę ligoninėje ir rūpintis dviem mažamečiais vaikais. Pareiškėja vaikus vėlgi pasiėmė prie pasienio, Rusijoje praleido apie 1,5 val.;

2.6. Sprendime nėra jokių motyvų, kodėl prieš tai nurodytos priežastys nelaikytinos objektyviomis ir nepriklausančiomis nuo pareiškėjos. Atsakovas apsiribojo vien deklaratyviu įvertinimu, esą pareiškėja galėjo pasirinkti vykti ar nevykti į Rusijos Federaciją. Šioje situacijoje, kai pareiškėjos tėvui buvo reikalinga pagalba ir jis negalėjo pasirūpinti jos vaikais, toks atsakovo teiginys visiškai neatitinka moralės bei teisės normų, įtvirtinančių besąlyginę tėvų pareigą rūpintis vaikais;

2.7. pareiškėją su Lietuva sieja itin glaudūs socialiniai, ekonominiai ir šeimyniniai ryšiai. Priimant Sprendimą, neatsižvelgta į pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje trukmę, Sprendimu sukuriamas kliūtis tęsti individualią veiklą Lietuvoje, taip pat į daromą neigiamą poveikį mažamečiams vaikams (šiuo aspektu akcentuojami geriausių vaiko interesų prioriteto principas, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir VTAPĮ) nuostatos) bei teisę į šeimos gyvenimo gerbimą (šiuo aspektu nurodomas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 str.);

2.8. nėra jokio realaus pagrindo įtarti, kad pareiškėja, vykdama į Rusiją, galėjo būti užverbuota. Kaip matyti iš sienos kirtimo spaudų, pareiškėja buvo Rusijos teritorijoje itin trumpą laiką, kurio reikėjo tam, kad nuvažiuotų iki vaikų buvimo vietos, paruoštų juos ir parsivežtų atgal. Be to, pareiškėja laikosi opozicinių pažiūrų prieš Rusijos valdžią, ką įrodo pareiškėjos atsakymai klausimyne. Paskutinį kartą leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo pakeistas 2022 m. gruodžio 19 d., t. y. aktualios geopolitinės situacijos sąlygomis pareiškėja buvo pripažinta nekeliančia grėsmės valstybės saugumui;

2.9. Sprendimas yra neadekvatus susiklosčiusiai situacijai ir akivaizdžiai neproporcingas, pritaikyta administracine priemone nėra pasiekiami įstatymo leidėjo keliami tikslai. Sprendimu taip pat nėra užtikrinami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 79 patvirtintose Lietuvos migracijos politikos gairės (toliau – ir Gairės) įtvirtinti principai (pvz., perspektyvumo, informuotumo principai). Nurodytos aplinkybės apie pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje trukmę, vykdomą individualią veiklą, sukurtą šeimą ir kt. patvirtina, kad pareiškėja padarė labai daug integracijos link. Pareiškėja nepažeidė jokių Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, o atsakovas nėra pateikęs užsieniečiams jokių rekomendacijų ar išaiškinimo, kokios aplinkybės bus vertinamos objektyviomis ir pateisinančiomis vykimą į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjos skundą.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė:

4.1. atsakovas, įvertinęs surinktus duomenis apie pareiškėjos išvykimus į Rusiją ir pareiškėjos pateiktus paaiškinimus, taip pat kitą informaciją apie pareiškėją, vadovaudamasis Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalimi, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą;

4.2. Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostata yra imperatyvi, o Departamentas neturi diskrecijos teisės jos netaikyti, jeigu pareiškėja neatitinka minėtoje nuostatoje nurodytų išimčių. Įvertinus pareiškėjos paaiškinimą dėl vykimo į Rusiją priežasčių, yra pagrindas daryti išvadą, jog ji vyko į Rusiją ne dėl nuo jos nepriklausančių objektyvių priežasčių, t. y. ji galėjo pasirinkti, vykti ar nevykti į Rusiją;

4.3. pareiškėjos nepilnamečiai vaikai yra Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos piliečiai. Šiuo atveju pareiškėjos vaikai turi visas galimybes keliauti ir kirsti Rusijos bei Lietuvos sieną, lankyti ir gyventi su abejais tėvais. Sprendime yra tinkamai nustatytos ir įvertintos visos Departamentui žinomos aplinkybės ir prieinama informacija, susijusi individualiai su pareiškėja. Vien tai, kad pareiškėja nurodė, jog jos vaikai turi Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietybes, o sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis, neatleidžia jos nuo imperatyvios įstatymo normos taikymo ir negali būti pagrindas išvengti leidimo laikinai gyventi panaikinimo;

4.4. Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostata yra proporcinga, tikslinga ir reikalinga nuostata, siekiant įgyvendinanti šio įstatymo paskirtį. Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.

II.

5. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimu atmetė pareiškėjos A. B. skundą.

6. Teismas nustatė:

6.1. Departamentas 2022 m. gruodžio 15 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu (Lietuvos Respublikoje gyvena asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis). Pareiškėjai 2022 m. gruodžio 19 d. buvo išduotas Leidimas, galiojantis iki 2026 m. gruodžio 19 d.;

6.2. patikrinus asmens duomenis Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinėje sistemoje (toliau – ir VSATIS), nustatyta, kad pareiškėja, įsigaliojus Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytai ribojamajai priemonei, per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius 2 kartus vyko į Rusiją: 2025 m. liepos 6 d. ir 19 d.;

6.3. Departamentas 2025 m. rugpjūčio 12 d. priėmė Sprendimą, kuriuo, vadovaudamasis Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 3 straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatomis bei UTPĮ 28 straipsnio 4 dalimi, nusprendė panaikinti pareiškėjai išduotą Leidimą.

7. Teismas apžvelgė ginčui aktualias UTPĮ ir Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatas. Teismas nurodė, kad, sprendžiant leidimo laikinai gyventi panaikinimo Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytu pagrindu klausimą, pirmiausiai būtina įvertinti, ar konkrečiu atveju egzistuoja šioje normoje numatytos išimtys, dėl kurių leidimas laikinai gyventi negali būti panaikintas. Šiuo atveju byloje esantys VSATIS duomenys aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina, jog pareiškėja 2025 m. liepos 6 d. ir 19 d. vyko į Rusiją, o pareiškėja neginčijo šių aplinkybių ir teigė, kad vykimo priežastis buvo palydėti vaikus pas savo tėvus ir pasiimti vaikus. Teismas pažymėjo, kad Departamentas, priimdamas sprendimą, turėjo vertinti kelionių tikslą Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte numatytos išimties aspektu, nes nėra ginčo, kad pareiškėja nėra ekipažų ir įgulų narė, dirbanti tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdanti tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką, t. y. ji negali pasinaudoti Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatyta išimtimi.

8. Teismo vertinimu, sprendžiant dėl Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte numatytos išimties, pareiškėjos nurodytų aplinkybių, kad kelionių tikslu buvo vaikų nuvežimas aplankyti jos tėvus (vaikų senelius), negalima laikyti objektyviomis, nuo pareiškėjos valios nepriklausančiomis priežastimis. Pareiškėjos sprendimas vykti į Rusiją nebuvo nulemtas neišvengiamų aplinkybių, dėl kurių antrosios kelionės būtų buvę neįmanoma išvengti, žinant taikomus apribojimus kelionių skaičiui. Pareiškėjos nurodomos aplinkybės, jog, netikėtai pablogėjus jos motinos sveikatai, motina buvo paguldyta į ligoninę, o dėl to reikėjo skubiai parsivežti vaikus iš Rusijos, taip pat nelaikytinos svarbia priežastimi. Pareiškėja nenurodė kaip, dar prieš išveždama vaikus į Rusiją, ji planavo pasiimti vaikus iš savo tėvų, pati nevykdama į Rusiją ar pasiimdama vaikus vėliau nei po 3 mėnesių nuo jų nuvežimo. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš VSATIS duomenų matyti, kad pareiškėja 2025 m. liepos 23 d. išvyko iš Lietuvos per Vilniaus oro uosto PKP. Teismo posėdyje pareiškėja ir jos sutuoktinis D. B. paaiškino, kad pareiškėja vyko pas savo seserį į Sakartvelą, o kelionė buvo suplanuota ir lėktuvo bilietai nupirkti tiek pareiškėjai, tiek ir jos vaikams, prieš parsivežant vaikus iš Rusijos. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, priėjo prie išvados, kad pareiškėjos vykimas į Rusiją 2025 m. liepos 19 d. nelaikytinas objektyvia, nepriklausančia nuo pareiškėjos valios aplinkybe.

9. Teismas nustatė, kad Departamentas 2 kartus oficialiai kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti papildomus paaiškinimus bei dokumentus, kurie galėtų pagrįsti jos nurodytą kelionių tikslą, pareiškėjai buvo sudaryta galimybė ne tik detaliau apibūdinti kelionių priežastis, bet ir pateikti informaciją, kas galėtų būti reikšminga vertinant jos teiginius. Teismo vertinimu, tokie Departamento veiksmai atitiko gero administravimo principą, kadangi institucija neapsiribojo formaliu vertinimu, bet aktyviai siekė užtikrinti, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės būtų tinkamai patikrintos ir įvertintos, tačiau pareiškėja nepateikė pakankamų ir objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįsti jos kelionių neišvengiamumą bei jų atitiktį įstatyme numatytoms išimtims. Kadangi buvo nustatytas Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos taisyklės taikymo faktas, t. y. 2 kelionės į Rusiją per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius, ir nebuvo pakankamais bei patikimais duomenimis pagrįsta išimtis, leidžianti netaikyti ribojamosios priemonės, atsakovas pagrįstai priėmė Sprendimą. Teismas konstatavo, kad Sprendimas buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai, o pareiškėjos argumentai dėl individualių jos aplinkybių negali paneigti įstatymo nustatytos imperatyvios pareigos panaikinti leidimą laikinai gyventi.

10. Teismas akcentavo, kad Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatomis, kurios yra skirtos užtikrinti nacionalinį saugumą, todėl individualūs pareiškėjos argumentai dėl jos šeimos narių gyvenimo Lietuvoje, nepilnamečio vaiko interesų, asmeninių nepatogumų, atsiradusių dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, socialinių ryšių negali turėti lemiamos reikšmės vertinant ginčijamo administracinio akto teisėtumą. Sprendimu pareiškėja nėra atskiriama nuo šeimos, taip pat nėra išsiunčiama iš Lietuvos, todėl jos argumentai, kad mažamečiai vaikai liks be mamos, neturi teisinio pagrindo. Teismas laikė, kad pareiškėjos šeimos gyvenimo aplinkybės gali būti reikšmingos proporcingumo principo kontekste, tačiau šiuo atveju atsižvelgtina, jog įstatymų leidėjas imperatyviai įtvirtino, kad esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms leidimas gyventi privalo būti panaikintas. Dėl šių aplinkybių Departamentas neturėjo diskrecijos teisės spręsti kitaip, o teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant proporcingumo ar teisėtų lūkesčių principus.

11. Teismas priėjo prie išvados, kad Departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ bei Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtą Sprendimą. Departamentas laikėsi nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. Sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjos situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką. Teismas, atsižvelgdamas į tai, pareiškėjos skundą pripažino nepagrįstu.

12. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Ribojamųjų priemonių įstatymo pakeitimo įstatymo. Šiuo atveju teismui, išnagrinėjus bylos medžiagą, įvertinus nustatytas bylos faktines aplinkybes, byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, nekilo abejonių dėl jų galimo neatitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teismo vertinimu, pareiškėja iš esmės nepateikė pagrįstų ir konkrečių teisinių argumentų, leidžiančių abejoti byloje taikytinų teisės aktų nuostatų atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams.

13. Teismas likusius bylos šalių argumentus laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų nedėstė ir neanalizavo. Teismas taip pat netenkino pareiškėjos prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nes jos skundas atmestas.

III.

14. Pareiškėja A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir Sprendimą, taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

15. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo:

15.1. pareiškėja skunde buvo išdėsčiusi argumentus, kad Sprendimas yra nemotyvuotas, neproporcingas ir neatitinkantis Gairėse nurodytų principų (perspektyvumo, patrauklumo ir informuotumo principų). Teismas neatsižvelgė į šiuos argumentus ir visiškai sutiko su Sprendime išdėstytais teiginiais. Teismas skundžiamame sprendime nepaneigė pareiškėjos argumentų;

15.2. teismo sprendimas buvo priimtas visapusiškai neišnagrinėjus bylos. Atsakovas Sprendimo negrindė aplinkybėmis, susijusiomis su pareiškėjos suplanuota kelione į Sakartvelą, o teismas šį klausimą iškėlė savo iniciatyva. Teismas netenkino pareiškėjos (jos atstovo) prašymo atidėti teismo posėdį, siekiant šias aplinkybes įvertinti, dėl jų pasisakyti ir, esant poreikiui, pateikti naujus įrodymus. Teismas taip pat netenkino pareiškėjos prašymo apklausti liudytoją, kuris būtų galėjęs patvirtinti, jog jis sutiko parvežti pareiškėjos vaikus iš Rusijos prieš kelionę į Sakartvelą, tačiau, kai kilo skubus poreikis vaikus parvežti nedelsiant, jis negalėjo to padaryti dėl savo užimtumo. Teismas atsisakė patikrini, nustatyti ir įvertinti šias esmines aplinkybes, todėl ši teismo sprendimo dalis yra skirta svarbios informacijos įvertinimui išimtinai teismo nuožiūra, o ne remiantis leistinais įrodymais;

15.3. teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nėra pagrindo sutikti su teismo išvadomis dėl pareiškėjos Departamentui pateiktų paaiškinimų. Pareiškėja sąžiningai atsakė į atsakovo klausimus apie vykimo į Rusiją priežastis. Pareiškėja nenurodė, jog jos motina buvo hospitalizuota ir kilo poreikis skubiai atsiimti vaikus, nes atsakovas to konkrečiai neklausė, t. y. atsakovas pareiškėjai nepaaiškino klausimo potekstės ir neprašė pagrįsti, ar pareiškėja turėjo galimybę išvengti kelionės į Rusiją. Pareiškėja nėra teisininkė, o Departamentas yra viešojo administravimo subjektas, todėl jam taikomi padidinto atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, kurie pasireiškia, inter alia (be kita ko), pareiga užtikrinti aiškią komunikaciją su užsieniečiais. Šiuo atveju atsakovas nepakankamai konkrečiai suformulavo klausimą, todėl nurodytos aplinkybės negali vertintinos pareiškėjos, kaip silpnesnės pusės, naudai, o kelionės aplinkybės nustatytinos ne tik pagal pareiškėjos paaiškinimus Departamentui, o pagal visą bylos medžiagą;

15.4. teismo atsisakymas vertinti pareiškėjos šeiminius ryšius rodo, kad skundžiamas sprendimas yra be pakankamų motyvų, kurie privalomi tokio pobūdžio sprendimui (šiuo aspektu akcentuojami VAĮ 3 str. 10 d., proporcingumo principas);

15.5. teismo teiginiai, kad Sprendimu pareiškėja nėra atskiriama nuo šeimos, nėra išsiunčiama iš Lietuvos ir pan., yra nepagrįsti. Sprendimu panaikinus pareiškėjai išduotą Leidimą, jos buvimas Lietuvoje tapo neteisėtu, o tai reiškia, kad be atskiro sprendimo dėl išsiuntimo pareiškėja negali būti Lietuvoje kartu su savo šeima. Remiantis atsakovo praktika, jei pareiškėja neišvyks geruoju, bus priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo. Tai reiškia, kad dėl Sprendimo įprastas pareiškėjos šeimos gyvenimas yra neįmanomas. Šiame kontekste nurodomos Konstitucijos 38 straipsnio nuostatos, numatančios šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsaugą, bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.3 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriose, be kita ko, įtvirtinti prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, vaiko auklėjimo šeimoje, motinystės visokeriopos apsaugos principai;

15.6. aktualios geopolitinės situacijos sąlygomis net reguliarūs susitikimai yra neįmanomi ar reikšmingai apribojami. Susisiekimas tarp Lietuvos ir Rusijos yra apribotas, todėl iš vienos valstybės į kitą neįmanoma patekti autobusu, traukiniu ar lėktuvu. Kelionė automobiliu dėl geografinio atstumo, eilių pasienyje ir kt. dažnai pareikalauja ir 24 val. Atsižvelgiant į tai, teismo teiginys, kad pareiškėja nėra atskiriama nuo šeimos, yra akivaizdžiai neteisingas, nes pareiškėjai lieka reali alternatyva matytis su savo vaikais tik per atostogas. Tokiu būdu Sprendimu ir teismo sprendimu grubiai pažeidžiami Lietuvos Respublikos piliečių šeimos vientisumas ir privataus gyvenimo neliečiamumas;

15.7. teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pareiškėja pateikė epikrizę, patvirtinančią jos motinos hospitalizavimą prieš pat pareiškėjos kelionę į Rusiją, tačiau teismas sprendime neužsiminė apie šį dokumentą. Teismo sprendimas grindžiamas ne pateiktais įrodymai, o subjektyviu vertinimu, kad nėra objektyvių priežasčių, lėmusių kelionės būtinumą. Vietoj to teismas ėmėsi prognozavimo, kad pareiškėja vis tiek būtų vykusi į Rusiją, net jei jos motina nebūtų buvusi hospitalizuota, nes pareiškėja buvo suplanavusi kelionę su vaikais į Sakartvelą;

15.8. teismo sprendimas neatitinka aktualios teismų praktikos (nurodomi Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUkyLTE3Mzk5LTEyNDQvMjAyNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eI2-17399-1244/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eI2-17399-1244/2025">eI2-17399-1244/2025</a>, 2025 m. spalio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUkyLTE3MTUwLTEyNDcvMjAyNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eI2-17150-1247/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eI2-17150-1247/2025">eI2-17150-1247/2025</a>). Teismas neatsižvelgė į teismų sprendimus, kuriuose priimti užsieniečiams palankūs sprendimai.

16. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą.

17. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus, be kita ko, kad Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostata yra imperatyvi ir Departamentas neturėjo diskrecijos teisės jos netaikyti, o byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja per nurodytą laikotarpį buvo 2 kartus išvykusi į Rusiją ne dėl nuo jos valios nepriklausančių priežasčių. Atsakovas teigia, kad Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUkyLTE3MTUwLTEyNDcvMjAyNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eI2-17150-1247/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eI2-17150-1247/2025">eI2-17150-1247/2025</a> negali būti pritaikytas šiai situacijai, nes minėtas teismo sprendimas yra neįsiteisėjęs ir minėtoje byloje užsienietė išvykimo priežastis grindė medicininėmis priežastimis, o nagrinėjamoje byloje pareiškėja neužsiminė apie medicinines priežastis ir nepateikė Departamentui dokumentų apie tai.

18. Pareiškėja A. B. 2026 m. sausio 22 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, taip pat bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Pareiškėja rašytiniuose paaiškinimuose teigia, kad atsakovas iškraipo pareiškėjos argumentaciją, nes pareiškėja neteigė, jog Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatos jai nėra taikomos, tačiau rėmėsi VAĮ 3 straipsnio 10 punkte įtvirtintu proporcingumo principu. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad atsakovas ir teismas turėjo vertinti, ar leidimo laikinai gyventi panaikinimas šiuo atveju yra tikrai būtinas įstatymų leidėjo tikslams pasiekti, o bylos aplinkybės patvirtina, kad šiuo atveju atsakovo pritaikyta priemonė yra neadekvati toms pasekmėms, kurios kyla Lietuvos Respublikos piliečiams (pareiškėjos sutuoktiniui ir nepilnamečiams vaikams). Pareiškėja pakartotinai nurodo, jog ji sąžiningai atsakė į atsakovo klausimus apie vykimo į Rusiją priežastis, o atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi padidinto atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, kurie pasireiškia, inter alia, pareiga užtikrinti aiškią komunikaciją su užsieniečiais (šiuo aspektu papildomai nurodomi gero viešojo administravimo, protingumo, teisingumo ir kiti principai). Net jei pareiškėja turėtų pareigą žinoti Ribojamųjų priemonių įstatymą, tai nereiškia, kad pareiškėja būtų pajėgi suprasti, ką reiškia šio įstatymo nuostata „objektyvi priežastis“ (ypač kai ginčui aktualiu metu Ribojamųjų priemonių įstatymas buvo ką tik priimtas ir nebuvo suformuota gausi teismų praktika dėl jo taikymo, o net Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2025 m. balandžio 14 d. išvadoje Nr. XVP-112(2) nurodoma, kad sąvoka „objektyvios priežastys“ yra abstrakti, vertinamojo pobūdžio ir tokiu būdu suteikia plačią diskreciją viešojo administravimo subjektams spręsti, kokios priežastys yra objektyvios). Pareiškėjo vertinimu, atsakovo išvados, kad pareiškėjos nurodytos vykimo į Rusiją priežastys nebuvo objektyvios, yra nepagrįstos ir neatitinkančios teismų praktikos panašiose bylose. Šiuo atveju atsakovas nepaaiškino savo motyvų, kodėl dėl močiutės hospitalizacijos be priežiūros likusių 2 nepilnamečių vaikų atsiėmimas nėra laikytinas objektyvia priežastimi. Pareiškėja pateikė įrodymus dėl jos motinos hospitalizacijos, o susitarimą dėl vaikų parvežimo iš Rusijos galėjo patvirtinti liudytojas (šiuo atveju nurodytam asmeniui taip ir neteko parvežti pareiškėjos vaikus, todėl jam nebuvo išduotas atitinkamas įgaliojimas). Be to, pareiškėja pakartotinai pabrėžia savo šeimyninių ryšių teisinę reikšmę ir teismų praktiką šiuo aspektu (nurodomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gruodžio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjgxOS01MjAvMjAyNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2819-520/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2819-520/2025">eA-2819-520/2025</a>), nurodo, kad sprendimo dėl išsiuntimo priėmimas yra tik laiko klausimas, o Sprendimu ir teismo sprendimu užkertamas kelias pareiškėjai gyventi kartu su šeima, tokiu būdu pažeidžiant privataus gyvenimo neliečiamybės ir šeimos vientisumo principus. Pareiškėjas pažymi, kad Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUkyLTE3Mzk5LTEyNDQvMjAyNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eI2-17399-1244/2025')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eI2-17399-1244/2025">eI2-17399-1244/2025</a>, taip pat pareiškėja pateikė dokumentus dėl medicininių priežasčių, lėmusių vykimą į Rusiją, t. y. 2025 m. liepos 25 d. epikrizę.

k o n s t a t u o j a :

IV.

19. Remiantis aktualia Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalimi, Rusijos Federacijos piliečiui, turinčiam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, leidimas panaikintas, jei jis per pastaruosius tris mėnesius daugiau kaip vieną kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, išskyrus atvejus, kai: 1) Rusijos Federacijos pilietis yra ekipažų ar įgulų narys, dirbantis tarptautinius krovinių ar keleivių vežimus vykdančiose įmonėse arba vykdantis tokius vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) taip pat tais atvejais, kai vykimas į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo nulemtas nuo asmens nepriklausančių objektyvių priežasčių.

20. Byloje nustatytų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad šio teismo sprendimo 19 punkte nurodytame teisiniame reguliavime įtvirtinta pirmoji išimtis neaktuali.

21. Byloje vertintina, ar antrasis pareiškėjos vykimas į Rusijos Federaciją buvo nulemtas nuo jos nepriklausančių objektyvių priežasčių:

21.1. byloje nėra ginčo, kad pareiškėja 2025 m. liepos 6 d. ir 2025 m. liepos 19 d. vyko į Rusijos Federaciją. Pirmą kartą ji savo vaikus nuvežė pas senelius, antrą kartą vyko jų pasiimti;

21.2. dėl antrojo vykimo į Rusijos Federaciją karto (pasiimti vaikų iš senelių) pareiškėja teisme nurodė, kad šis vykimas į Rusijos Federaciją buvo nulemtas nuo jos nepriklausančių objektyvių priežasčių – pareiškėjos mama (vaikų močiutė) buvo paguldyta į ligoninę, dėl ko pareiškėjos tėvui (vaikų seneliui) kilo sunkumų užtikrinant pareiškėjos vaikų (anūkų) priežiūrą. Šias aplinkybes ji įrodinėja teikdama medicininius dokumentus – epikrizę, iš kurios matyti, kad pareiškėjos motina 2025 m. liepos 17 d. paguldyta į ligoninę (stacionarą), medicinos pagalbos teikimo būdas – neatidėliotina, stacionare buvo iki 2025 m. liepos 25 d. Šie įrašai medicininiame dokumente leidžia konstatuoti, kad pareiškėjos vaikų lankymosi pas senelius metu iš esmės pasikeitė jų priežiūros galimybės dėl pareiškėjos motinos (vaikų močiutės) hospitalizavimo, todėl yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėja vykdydama pareigą užtikrinti vaikų tinkamą priežiūrą, vadovaujantis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 31 straipsnio 2 ir 7 dalimis, pasirinko būdą, kas vaikui yra geriausia – vaikus grąžino į šeimos aplinką. Tokie pareiškėjos veiksmai šios bylos kontekste teisėjų kolegijos vertinami kaip privalomi ir proporcingi susiklosčiusiai neordinarinei situacijai, o Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies taikymo aspektu – atitinkantys veiksmų, kai vykimas į Rusijos Federaciją buvo nulemtas nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių, teisinę apibrėžtį;

21.3. nurodytos teisėjų kolegijos išvados suponuoja, kad šioje byloje ginčijamas atsakovo Sprendimas panaikinamas. Tačiau tuo pačiu teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sprendimas panaikinamas dėl teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, kurių atsakovas neturėjo galimybių įvertinti dėl pačios pareiškėjos nerūpestingo ir neatidaus elgesio – pareiškėja, teikdama paaiškinimus atsakovui, nenurodė aplinkybių, išdėstytų šio teismo sprendimo 21.2 punkte, nepateikė ir medicininių duomenų, pagrindžiančių tas aplinkybes. Tokios aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai pateikti tik teisme. Ši situacija teisėjų kolegijos pripažįstama kaip teisinis pagrindas panaikinti atsakovo Sprendimą, paaiškėjus naujoms aplinkybėms ABTĮ 91 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, tuo pačiu pažymint, kad konstitucinių teisingumo vykdymo tikslų neatitiktų tokie teismo vertinimai, jei vien tai, jog atsakovui priimant sprendimą nebuvo žinomos reikalų tikrąją padėtį atskleidžiančios aplinkybės, iš esmės keičiančios faktų teisinį įvertinimą remiantis Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatomis, savaime suponuotų tų aplinkybių nepaisymą teisme.

22. Šio teismo sprendimo 21.3 punkte pateikti argumentai sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, remiantis ABTĮ 40 straipsniu, leidžia teisėjų kolegijai konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje teismui pritaikius ABTĮ 91 straipsnio 2 dalyje nustatytus individualaus administracinio akto panaikinimo pagrindus privalu įvertinti, ar nėra teisinio pagrindo taikyti ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies nuostatas. Šiuo atveju, kai atsakovo Sprendimas panaikinamas dėl aplinkybių, kurių atsakovas neturėjo galimybių įvertinti dėl pačios pareiškėjos nerūpestingo ir neatidaus elgesio, yra pagrindas padaryti išvadą, kad teisinga, jog bylinėjimosi išlaidos nebūtų priteisiamos iš atsakovo, remiantis ABTĮ 40 straipsnio 4 dalimi.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimą panaikinti.

Priimti naują sprendimą.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų 2025 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 25S180115.

Pareiškėjos A. B. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys