A. R. pagal BK 22 str., 178 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-152/2006

Procesinio sprendimo kategorija:

3.1.18.

1.1.1.2.2. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Kuconio, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

sekretoriaujant D. Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei J. Zieniūtei,

gynėjui advokatui A. Koskui,

civilinio ieškovo atstovui Š. B.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. kasacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per šešis mėnesius atlyginti nusikaltimu padarytą žalą ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Valstybinei įmonei „Šiaulių miškų urėdijai“ priteista 937,58 Lt žalai atlyginti.

Skundžiama taip pat Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nutartis, kuria nuteistojo A. R. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies - Kelmės rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 14 d. nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio pakeista: VĮ „Šiaulių miškų urėdijos“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. R. nuteistas už tai, kad 2004 m. liepos 28 d., apie vidurdienį (duomenys neskelbtini) pasikėsino pagrobti Šiaulių miškų urėdijos, (duomenys neskelbtini) girininkijos kv. Nr. 48, sklypo Nr. 3, 4, 5 savavališkai nupjautus, „Šiaulių miškų urėdijai“ priklausančius 21 vnt. augančių beržų, t. y. 10,99 m3, 1099 Lt vertės beržo medienos, bet nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes išvežti medieną sutrukdė atvykęs (duomenys neskelbtini) girininkijos eigulys S. J.

Kasaciniame skunde nuteistasis A. R. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 14 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nutartį, o baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasatorius tvirtina, kad teismai pažeidė draudimo bausti asmenį du kartus už tą patį teisės pažeidimą principą. Kaip šio teiginio pagrindą nurodo tai, jog jis jau buvo baustas už neteisėtą medžių iškirtimą ir jų realizavimą administracine tvarka pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 62 straipsnio 2 dalį, nepaisant to, už tą patį pažeidimą jis buvo patrauktas ir baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį. Be to, kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodomu motyvu, kad nei Europos Sąjungos, nei Lietuvos Respublikos vidaus teisės aktai nedraudžia dvigubos atsakomybės.

Dėl principo non bis in idem laikymosi

Kasacinio skundo argumentas, jog teismai pažeidė draudimo bausti asmenį du kartus už vieną ir tą patį teisės pažeidimą principą (lotyniškai – non bis in idem), yra nepagrįstas, o apeliacinės instancijos teismas, ištaisęs pirmosios instancijos teismo klaidą, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

A. R. yra nubaustas už dvi atskiras neteisėtas veikas- administracinį teisės pažeidimą ir nusikaltimą, kurios skiriasi tiek savo objektyviais, tiek subjektyvias požymiais. Teismai nustatė, kad A. R. ne tik savavališkai iškirto medžius, bet ir kėsinosi juos pagrobti. Administracine tvarka A. R. nubaustas pagal ATPK 62 straipsnio 2 dalį už tai, kad savavališkai iškirto 10,99 m3 medžių, o pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį jis nuteistas už kėsinimąsi pagrobti šį svetimą jam turtą, t.y. už pasikėsinimą įvykdyti vagystę.

Kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvu, kad savavališkas medžių kirtimas, numatytas ATPK 62 straipsnio 2 dalyje, ir pasikėsimas įvykdyti vagystę (BK 22 straipsnio 1 dalis ir 178 straipsnio 1 dalis), skiriasi savo esminiais veikos požymiais. Skirtingai nei teigia kasatorius, šios veikos neapima viena kitos. ATPK 62 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos kėsinimosi objektas yra gamtos apsauga, tuo tarpu vagystės norma saugo kitą vertybę - nuosavybę. Minėti straipsniai ir jų dalys apima skirtingas neteisėtas veikas: savavališką medžių kirtimą ir kėsinimąsi pagrobti svetimą turtą; skirtingas pasekmes: medžių iškirtimą ir atitinkamai svetimo turto užvaldymą (baigto nusikaltimo atveju). Skiriasi ir tyčios turinys: savavališko medžių kirtimo atveju asmuo supranta, kad savavališkai iškerta medžius valstybei nuosavybės teise priklausančioje miško žemėje, numato žalingas to pasekmes gamtai, o kėsinimosi įvykdyti vagystę atveju- supranta, kad kėsinasi užvaldyti svetimą turtą (medžius), numato, kad dėl tokių jo veiksmų teisėtas šio turto savininkas- valstybė jo neteks, ir to nori. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos vagystės sudėtis neapima jokių kitų pasekmių, išskyrus vienintelę - svetimo turto užvaldymą baigto nusikaltimo atveju, kai kaltininkas turi realią galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią.

Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. R. nuteistas už skirtingų rūšių teisės pažeidimus, taikant skirtingų teisės šakų normas, todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr.7 4 straipsnio, BK 2 straipsnio 6 dalies, BPK 3 straipsnio reikalavimų.

Darydama tokias išvadas, kolegija taip pat remiasi Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija, kuri turi didžiulę reikšmę formuojant Lietuvos teismų praktiką. Priimdama sprendimą dėl kasacinio skundo, kolegija remiasi reikšminga mūsų nagrinėjamam atvejui Grandinger prieš Austriją byla (1995 m. spalio 23 d.). Europos žmogaus teisių teismas šioje byloje priimtame sprendime padarė išvadą, kad Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis buvo pažeistas. Vienas iš esminių tokios išvados argumentų buvo tai, kad skirtingi teisės pažeidimai buvo pagrįsti tuo pačiu elgesiu. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje A. R. atlikti neteisėti veiksmai sudaro du atskirus poelgius – savavališką medžių kirtimą ir pasikėsimą juos pagrobti, kurie, beje, skiriasi ir laike: bylos teisminio nagrinėjimo metu teismai nustatė, kad A. R., savavališkai iškirtęs medžius, vėliau juos pakrovė ir bandė išvežti. Kita vertus, vogti medieną stataus miško pavidalu neįmanoma – prieš vagystę miškas turi būti iškirstas. BK 178 straipsnio 1 dalies dispozicija neapima miško kirtimo. Tačiau už šią veiką yra numatyta administracinė atsakomybė. Šios dvi veikos yra susijusios, nes neteisėtą miško kirtimą sąlygoja medienos vagystė. Tačiau net jeigu šiuos neteisėtus veiksmus laikyti viena veika, tai ji išsidalina į du atskirus teisės pažeidimus – neteisėtą miško kirtimą, padarant žalą aplinkai, ir svetimo turto pagrobimą. Europos žmogaus teisių teismas byloje Oliveira prieš Šveicariją (1998 m. liepos 30 d. sprendimas) panašų atvejį įvardijo idealiąja teisės pažeidimų sutaptimi ir nepripažino Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnio pažeidimo.

Nepagrįstai kasatorius nurodo ir tai, kad dviguba teisinė atsakomybė yra draudžiama. Joks teisės aktas iš esmės nedraudžia taikyti dvigubos teisinės atsakomybės, tačiau tiek tarptautiniai teisės aktai, tiek valstybių vidaus teisės aktai draudžia asmenį bausti du kartus už tą patį teisės pažeidimą. Todėl praktikoje galima kartu taikyti civilinę ir administracinę atsakomybę, civilinę ir baudžiamąją atsakomybę. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad tarp administracinės ir baudžiamosios atsakomybės yra daug kas bendra. Antai, ir administracinė atsakomybė, ir baudžiamoji atsakomybė neretai numatoma iš esmės už tas pačias veikas, kurios tesiskiria tam tikrais papildomais požymiais, kuriuos įstatymų leidėjas panaudoja konstruodamas veikų sudėtis, be to, abiejų šių teisės šakų reguliavimo metodas - nubaudimas taip pat yra bendras. Todėl tais atvejais, kai ATPK ir BK numatytų veikų esminiai požymiai sutampa, t. y. kai veikos iš esmės yra tapačios, baudžiamosios ir administracinės atsakomybės taikymas vienu metu yra negalimas. Tuo tarpu, A. R. yra nubaustas už dvi atskiras, skirtingas neteisėtas veikas.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka, daro išvadą, kad Kelmės rajono apylinkės teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo, nepažeisdamas BPK reikalavimų, tačiau baudžiamasis įstatymas dėl A. R. veikos buvo pritaikytas netinkamai. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, pakeisdama nuosprendį, ištaisė šią pirmosios instancijos teismo klaidą ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Nenustačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų (BPK 369 straipsnis), kasacinis skundas netenkintinas, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais ir pagrįstais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. R. kasacinį skundą.

Teisėjai Pranas Kuconis

Albinas Sirvydis

Antanas Klimavičius