Baudžiamoji byla Nr. 2K-34/2009
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.2.11.; 2.4.5.2.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. sausio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,
dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,
išteisintajam R. V.,
išteisintojo gynėjui advokatui Anatolijui Svilai,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 9 d. nuosprendis ir priimtu nauju nuosprendžiu R. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikaltimą. Tuo pačiu nuosprendžiu M. L. Č. civilinis ieškinys atmestas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas); proceso išlaidas paskirta apmokėti iš valstybės lėšų (BPK 105 straipsnio 5 dalis); M. L. Č. ir Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliaciniai skundai atmesti.
Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu R. V. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas dvejiems metams laisvės atėmimo. Tuo pačiu nuosprendžiu R. V. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį išteisintas nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, subendrinus paskirtą bausmę su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008 m sausio 17 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, iš dalies jas sudedant, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę, paskirta galutinė bausmė – penkeri metai ir šeši mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiosios pareikštas civilinis ieškinys dėl 975 Lt nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo visiškai patenkintas ir priteista iš R. V. 975 Lt nukentėjusiosios M. L. Č. naudai. Konfiskuoti iš R. V. nusikalstamos veikos gauti pinigai – 180 Lt, gauti pardavus iš nukentėjusiosios pagrobtą mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ ir kroviklį. Išieškota iš R. V. 7,50 Lt proceso išlaidų valstybės naudai.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
R. V. buvo kaltinamas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (plėšimas) ir BK 302 straipsnio 1 dalį (dokumento pagrobimas) būtent tuo, kad jis 2007 m. liepos 18 d., apie 17 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Kėdainių mieste, J. Basanavičiaus g., prie tilto per Nevėžio upę, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. užšokęs ant M. L. Č. nugaros, ją pargriovė, smaugė ir laikė nukentėjusiąją už gerklės bei sudavė rankomis ir kojomis jai 5 smūgius į įvairias kūno vietas, padarydamas kairio skruosto sumušimą su poodine kraujosruva, kairės blauzdos paviršiaus sumušimą su poodine kraujosruva, taip sukeldamas M. L. Č. nežymų sveikatos sutrikdymą ir atimdamas galimybę nukentėjusiajai priešintis, pagrobė svetimą turtą: 20 Lt vertės moterišką rankinę, 800 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ su SIM kortele, 20 Lt vertės telefono kroviklį, 30 Lt, 45 Lt vertės autobuso nuolatinį bilietą; iš viso, panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė svetimo M. L. Č. priklausančio turto už 915 Lt.
Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu R. V. pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir tuo pačiu nuosprendžiu išteisintas pagal BK 302 straipsnio 1 dalį nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžiu panaikino Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 9 d. nuosprendį ir priėmė naują – R. V. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisinantį nuosprendį, konstatuodamas, kad neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikaltimą.
Apygardos teismas konstatavo, kad prokuroras ir nukentėjusioji nesuformulavo prašymo pakeisti kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių iš esmės skirtingomis, o nusikalstamos veikos padarymo laikas yra viena esminių faktinių aplinkybių, kurių tikslinti nepakeitus kaltinimo negalima. Be to, iš byloje esančių įrodymų viseto nėra jokio pagrindo išvadai, kad minėtą nusikaltimą R. V. galėjo padaryti kitu apeliaciniuose skunduose minimu laiku.
Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendį panaikinti dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 301 straipsnio 1 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 331 straipsnio 2 dalies) pažeidimų ir baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad nei prokuroras, nei nukentėjusioji apeliaciniuose skunduose negalėjo suformuluoti prašymo pakeisti kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių iš esmės skirtingomis ir tik atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme buvo galima nustatyti naują faktinę aplinkybę – nusikaltimo padarymo laiką. Apygardos teismas pilnai ir išsamiai neištyrė visų bylos aplinkybių ir pažeidė baudžiamojo proceso įstatyme nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Teismas neištyrė aplinkybių, kurias nukentėjusioji nurodė apeliacinės instancijos teisme ir kurių ištyrimas yra reikšmingas nustatinėjant nusikaltimo padarymo laiką: neišsiaiškino, ar nukentėjusioji iškart po įvykio skambino į policiją, ar buvo išleista neapmokamų atostogų, neišreikalautos visos jos medicininės kortelės, neišsiaiškinta, kokiomis aplinkybėmis R. V. prisipažino įvykdęs nusikaltimą. Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė nukentėjusiosios bei R. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, jų nesugretino bei netinkamai įvertino jų patikimumą; taip pat be pagrindo atmetė nukentėjusiosios pateiktą laišką kaip įrodymą. Nuosprendyje nukentėjusiosios parodymai įvertinti tik vienu aspektu (dėl nusikaltimo padarymo laiko), tačiau nepasisakyta dėl jos parodymų, kad būtent R. V. įvykdė plėšimą. Prokuroras taip pat pažymi, kad teismo medicinos eksperto išvada apie M. L. Č. sužalojimus leidžia teigti, kad nusikaltimas buvo padarytas iki 2007 m. liepos 14 d., t. y. iki R. V. suėmimo. Teismas neįvertino kiekvieno įrodymo atskirai ir įrodymų visumos. Be to, teismas nuosprendyje rėmėsi įrodymu, neišnagrinėtu teisiamajame posėdyje – nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu.
Kasacinis skundas atmetamas.
Kolegija, patikrinusi kasacinio skundo argumentus, nerado pagrindo konstatuoti, kad apeliacinis teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 301 straipsnio 1 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir dėl to reikia baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 9 punkte išaiškino, kad tam tikromis sąlygomis kaltinimo pakeitimas yra galimas ir apeliacinėje instancijoje. Tačiau ir apeliacinės instancijos teisme kaltinimo pakeitimo bei pranešimo kaltinamajam apie galimybę keisti kaltinimą tvarką reglamentuoja BPK 256 straipsnyje esančios taisyklės. Pagal šias taisykles teisę prašyti keisti kaltinime nurodytas aplinkybes turi teisę prokuroras ir nukentėjusysis pateikę rašytinį prašymą. Apeliacinis teismas savo iniciatyva neturėjo jokios procesinės galimybės pakeisti kaltinamajame akte nurodyto nusikaltimo padarymo laiko, jį išplėsti iki neapibrėžto 4 dienų termino ir konstatuoti, kad R. V. nusikaltimą padarė liepos mėnesio pradžioje, 8-11 dienomis. Tokiu atveju iš pagrindų keistųsi esminė faktinė aplinkybė ir kartu svarbus veikos objektyvusis požymis – plėšimo padarymo laikas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų ir tuo atveju, kai iš esmės pasikeičia nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir panašiai, jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikacijai, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 32 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, nustatančias teisminio nagrinėjimo ribas“ 7 punkto 2 dalis). Teismui pačiam nuosprendyje suformulavus naują kaltinimą, R. V. nebūtų suteikta galimybė gintis nuo tokio iš esmės pakeisto kaltinimo, ginčyti naujai nustatytą plėšimo padarymo laiką apeliacine tvarka, todėl tokiu atveju kaltinimo pakeitimas turėtų esminės įtakos nuteistojo teisės į gynybą realizavimui. BPK 255 straipsnio 2 dalis įtvirtina nuostatą, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Kaltinamojo teisės į gynybą įgyvendinimas neįmanomas atėmus jo teisę žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), ir teisę pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis).
BPK 331 straipsnio 2 dalyje numatyta apeliacinio teismo pareiga pagrįsti šio teismo nuosprendį aplinkybėmis ir įrodymais, kuriais atmetami arba kitaip įvertinami apeliacine tvarka apskųsto nuosprendžio įrodymai. Šių baudžiamojo proceso taisyklių apeliacinės instancijos teismas nepažeidė. Nustatęs, kad R. V. neturėjo galimybių apiplėšti nukentėjusiąją kaltinime nurodytu metu – 2007 m. liepos 18 d., nes nuo 2007 m. liepos 14 d. buvo suimtas, ir nesulaukęs prokuroro bei nukentėjusiosios rašytinio prašymo veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, apeliacinis teismas visiškai pagrįstai patikrino bylą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, priėmė naują išteisinamąjį nuosprendį ir tokį sprendimą motyvavo.
Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad byloje esančių įrodymų visuma neįrodo, jog nusikaltimą R. V. galėjo padaryti kitu apeliaciniuose skunduose minimu laiku, BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimų nepadarė. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus.
Jeigu nepavyksta išsiaiškinti įvykio, dėl kurio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas esminių aplinkybių, teismas negali patikimai nustatyti materialios tiesos. Šiuo atveju nukentėjusiajai apeliacinės instancijos teisme negalint konkretizuoti plėšimo padarymo dienos, jos nurodomoms galimoms nusikaltimo padarymo datoms prieštaraujant kitiems bylos duomenims, teisės medicinos duomenims negalint patvirtinti tikslaus jos sužalojimo laiko, psichinės ir fizinės sveikatos trūkumų turinčiam A. V., kuris yra ne Kėdainių gyventojas, neturinčiam teistumų už smurtinius nusikaltimus, nuo 2008 m. liepos 13 d. (sulaikymo kitoje byloje) turint alibi ir neigiant buvus nusikaltimo padarymo vietoje, nesant daiktinių įrodymų ar kitų objektyvių duomenų, saistančių R. V. buvimą įvykio vietoje, byloje pagrįstai įžvelgtas patikimų išteisintojo kaltės įrodymų trūkumas. Kai asmens dalyvavimas padarant plėšimą įrodinėjamas iš esmės vien asmeniniais įrodymais (asmenų parodymais), t. y. duomenimis, kurie proceso eigoje dėl įvairių aplinkybių gali pasikeisti, tokie parodymai turėtų būti laikomi patikimais tokiu atveju, kai viso proceso metu išlieka nuoseklūs ir būna patvirtinti kitų bylos duomenų visuma, o esamus prieštaravimus tokiems parodymams galima logiškai paaiškinti ir paneigti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto 1 dalyje teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties punkto 2 dalyje nurodyta, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Apeliacinis teismas ėmėsi priemonių pašalinti byloje atsiradusius prieštaravimus, tačiau to nepavyko padaryti. Dėl to, nesant neginčijamų R. V. kaltės įrodymų, teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
Pagal nusistovėjusią teismų praktiką tirti įrodymus, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, yra būtina, jei kitaip negali būti nustatytas apeliacinio skundo argumentų pagrįstumas ar nepagrįstumas. Įrodymų tyrimo atlikimas yra teismo teisė, o jo apimties nustatymas taip pat priklauso teismo kompetencijai. Šiuo atveju įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas toks, kokio prašė prokurorė ir reikalavo apeliacinių skundų argumentai dėl įrodymų vertinimo. Teismo atliktoje nukentėjusiosios apklausoje pagal esamus bylos duomenis buvo tikslinama, kada ji galėjo būti apiplėšta, o R. V. buvo apklausiamas apie savo prisipažinimo, parodymų pakeitimo, nukentėjusiajai rašyto atsiprašymo laiško parašymo aplinkybes. Jokių naujų bylos duomenų nei prokurorė, nei nukentėjusioji neprašė išreikalauti, kasaciniame skunde išvardytų įrodymų tyrimo veiksmų nei apeliaciniame skunde, nei apeliacinio proceso metu proceso dalyviai taip pat neprašė atlikti. Todėl nepagrįstai skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus.
Išties apygardos teismas, išteisinamajame nuosprendyje nurodydamas nukentėjusiosios parodymų neatitikimą kitiems bylos duomenims, rėmėsi dalimi jos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kurie anksčiau teismuose nebuvo perskaityti. Toks teismo veiksmas pažeidžia BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimą nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, tačiau, atsižvelgiant į nukentėjusiosios parodymų turinį, jų įtaką įrodinėjimo dalykui, toks pažeidimas yra formalus ir jo padarymas nerodo, kad šis pažeidimas sukliudė teismui priimti teisingą išteisinamąjį nuosprendį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Rimantas Baumilas
Tomas Šeškauskas
