V. M. pagal BK 281 str. 5 d., 144 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-29/ 2009

Procesinio sprendimo kategorija

1.1.10.1

1.2.25.5 (S)

2009 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,

sekretoriaujant Dianai Šataitytei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

nuteistajam V. M. ir jo gynėjui advokatui Vidmantui Plėdžiui,

nukentėjusiajam V. B.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Valdemaro Mociškio ir nukentėjusiojo V. B. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžio, kuriuo Rokiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 21 d. nuosprendis pakeistas: V. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis savo noru atlygino dalį padarytos žalos; pagal BK 281 straipsnio 5 dalį V. M. paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki trejų metų šešių mėnesių; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant V. M. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms; iš V. M. priteistos neturtinės žalos atlyginimas V. B. ir R. B. sumažintas iki 30 000 Lt kiekvienam.

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 21 d. nuosprendžiu V. M. buvo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 144 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, paskirtos bausmės buvo subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė buvo paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams, ją atliekant pataisos namuose; iš V. M. buvo priteista: V. B. ir R. B. po 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, valstybei 21 Lt proceso išlaidų ir 480 Lt už suteiktą nukentėjusiems teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės ir nukentėjusiojo V. B., prašiusių kasacinius skundus tenkinti, nuteistojo V. M. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. M. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. sausio 9 d., apie 22 val. kelio Rokiškis–Juodupė– Onuškis 3 kilometre 950 metre, Bajorų g., Bajorų k., Rokiškio r., vairuodamas automobilį „NISSAN TERRANO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeisdamas kelių eismo taisyklių (toliau tekste KET) 53, 164, 172 punktų reikalavimus, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukeldamas pavojų kitų asmenų saugumui nevažiavo važiuojamosios dalies dešine puse kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į kelio ir meteorologines sąlygas, nesuvaldė automobilio, išvažiavo į dešinės pusės kelkraštį ir partrenkė kelkraščiu ėjusį E. B.. Šio eismo įvykio metu E. B. žuvo.

Be to, V. M. eismo įvykio metu partrenkęs, nubloškęs nuo kelio ir taip sukėlęs pavojų E. B. gyvybei, dėl to privalėdamas pasirūpinti nukentėjusiu asmeniu, turėdamas galimybę suteikti pagalbą, apie eismo įvykį nepranešė tarnyboms ar asmenims, galintiems suteikti pagalbą bei pats jam nepagelbėjo ir iš įvykio vietos pasišalino.

Kasaciniame skunde Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas V. Mociškis prašo Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžio dalį, kurioje V. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis atlygino dalį padarytos žalos, tiek pagal BK 281 straipsnio 5 dalį paskirta, tiek subendrinta laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki trejų metų šešių mėnesių, taikytas BK 75 straipsnis ir laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas, bei neturtinė žala sumažinta iki 30 000 Lt kiekvienam nukentėjusiajam, panaikinti ir palikti galioti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 21 d. nuosprendį be pakeitimų. Savo prašymą prokuroras motyvuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, o būtent: pažeidė BPK 328 straipsnio 1, 4 punktų reikalavimus ir nepagrįstai taikė BK 75 straipsnio, 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Prokuroras skunde nurodo, kad nepripažindamas V. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe to, kad jis atlygino laidojimo išlaidas, pirmosios instancijos teismas šį sprendimą motyvavo tuo, jog nukentėjusiesiems pareiškus ieškinį neturtinei žalai atlyginti, V. M. tuojau pat perleido didžiąją dalį savo turto tretiesiems asmenims, taip stengdamasis apginti savo turtinius interesus. Tuo tarpu, apeliacinės instancijos teismas, kaip skunde nurodo prokuroras, pripažindamas šią aplinkybę nuteistojo atsakomybę lengvinančia, rėmėsi tuo, kad teisminėje praktikoje žalos atlyginimas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama ir tada, kai kaltininkas atlygina tik dalį žalos ir, vadovaudamasis BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatomis, sumažino laisvės atėmimo bausmę. Prokuroras pažymi, kad nors BK 59 straipsnio 2 dalies nuostatos nedraudžia teismui pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tuos atvejus, kai atlyginama dalis žalos, tačiau šiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, kas leistų pagrįstai tikėtis neuždelsto likusios žalos atlyginimo ir patvirtintų, kad kaltininko pastangos atlyginti likusią žalą yra nuoširdžios. Iš bylos medžiagos, kaip nurodo kasatorius, matyti, kad V. M. atlygino tik nedidelę nusikaltimu padarytos žalos dalį – 4782 Lt, nes pirmosios instancijos teismas priteisė nukentėjusiesiems po 150 000 Lt. Todėl spręsdamas klausimą dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų taikymo, prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos dydį. Anot prokuroro, tai, kad V. M. perleido dalį turto tretiesiems asmenims, atlygino tik nežymią žalos dalį, po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo susilaikė nuo tolesnio žalos atlyginimo rodo, kad jo pastangos atlyginti žalą nėra nuoširdžios ir jo veiksmai nėra pakankami pripažinti juos atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Apeliacinės instancijos teismui nepagrįstai pritaikius BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, kasatoriaus nuomone, nepagrįstai buvo sumažinta ir V. M. paskirta laisvės atėmimo bausmė. Kitų pagrindų, kaip pažymi prokuroras, dėl ko švelninama bausmė, apygardos teismas nenurodė. Nesutikdamas su BK 75 straipsnio nuostatų taikymu, prokuroras kasaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas svarstė galimybę taikyti V. M. BK 75 straipsnio nuostatas, tačiau padarė išvadą, kad kaltinamasis viso bylos tyrimo metu buvo nenuoširdus, stengėsi apginti savo interesus, todėl paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę. Tuo tarpu, apeliacinės instancijos teismas, prokuroro nuomone, tik formaliai įvertino tai, kad V. M. padarė vieną neatsargų ir vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, iš esmės atsižvelgė tik į V. M. teigiamus socialinius ryšius, kuriuos vertindamas padarė bylos duomenimis nepagrįstas išvadas. Prokuroras skunde pažymi, kad iš Rokiškio kaimiškos seniūnijos pateiktos pažymos matyti, kad V. M. gyvena vienas, o išrašas iš medicininių dokumentų apie D. M. sveikatos stovį dar nepatvirtina, jog būtent V. M. ją prižiūri. Skunde prokuroras nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m vasario 15 d. Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą apžvalgos išvadų 11 punkte išaiškinta, kad sprendžiant, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe. Bylos duomenys, anot prokuroro, turi duoti o pagrindą išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo. Kasatorius teigia, kad išvadą dėl galimybės pasiekti bausmės tikslus apeliacinės instancijos teismas padarė nenustatęs jokių naujų aplinkybių, o tik kitaip įvertinęs pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, nuodugniai jų neišnagrinėjęs. Prokuroro nuomone, atsižvelgęs vien tik į teigiamus socialinius V. M. ryšius, apeliacinės instancijos teismas pakankamai neįvertino jo padarytų veikų pavojingumo bei nuteistojo požiūrio į padarytas veikas. Anot prokuroro, tinkamai buvo neįvertintos šios aplinkybės: V. M. nepranešė apie autoįvykį, nesirūpino partrenktu žmogumi, tai rodo jo žymiai didesnį pavojingumą, siekį išvengti atsakomybės; js savo kaltės nepripažino nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu; V. M. nedavė nuoširdžių parodymų, visaip stengėsi palengvinti savo padėtį, atkakliai teigė nesupratęs, jog partrenkė žmogų, tai rodo jo visiškai nekritišką požiūrį į padarytas veikas. Prokuroras skunde pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas V. M. teiginius apie prisipažinimą bei gailėjimąsi įvertino kaip formalius ir nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Skunde kasatorius nurodo, kad žymiai sumažindamas priteistos neturtinės žalos dydį, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino žalą padariusio asmens kaltės, nepagrįstai nurodė, kad V. M. elgėsi nesąžiningai ir neatsižvelgė į didelį žuvusiojo neatsargumą. Tokia išvada, prokuroro nuomone, yra nepagrįsta, nes iš pirmosios instancijos nuosprendžio turinio matyti, kad teismas šias aplinkybes įvertino pabrėždamas, kad nukentėjusysis ėjo važiuojamosios kelio dalies kelkraščiu ir jeigu V. M. nebūtų pažeidęs KET reikalavimų, tai autoįvykis nebūtų įvykęs. Prokuroras mano, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, tuo tarpu, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nepaneigdamas pirmosios instancijos teismo išvadų, nenustatydamas jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų buvusios žinomos pirmosios instancijos teismui, nesilaikydamas Civilinio Kodekso (toliau tekste – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardintų kriterijų (atsižvelgė tik į tai, kad vienas nusikaltimas neatsargus ir neatsižvelgė į tai, kad antras nusikaltimas – tyčinis), visiškai nepagrįstai, žymiai sumažino priteistinos neturtinės žalos dydį. Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių, kasatoriaus nuomone, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, nepateikdamas pakankamai motyvuotų išvadų dėl baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 331 straipsnio 4 dalis) ir pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nesant BPK 328 straipsnyje numatytų nuosprendžio pakeitimo pagrindų, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

Kasaciniame skunde nukentėjusysis V. B. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendį ir palikti galioti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 21 d. nuosprendį. Tuo atveju, jei bus paliktas galioti skundžiamas nuosprendis, kasatorius prašo taikyti V. M. BK 68 straipsnio nuostatas atimant teisę vairuoti transporto priemones maksimaliam laikui. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų ir pagrįstai nepripažino V. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe to, kad jis atlygino turtinę žalą. Nukentėjusysis nesutinka ir su BK 75 straipsnio pritaikymu V. M.. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas akcentavo tai, kad V. M. turi šeimą, teigiamai charakterizuojamas ir kt., tačiau, jo nuomone, atkreiptinas dėmesys į šias aplinkybes: V. M. padarė dvi nusikalstamas veikas, viena iš jų tyčinė; jis šiurkščiai pažeidė KET 269.3 punkto reikalavimus, t. y. paliko jo sūnų be pagalbos, nepranešė policijai, pasišalino iš įvykio vietos; V. M. prisipažinimas ir gailėjimasis yra formalūs, tai rodo jog jis nesuvokia savo padarytos veikos pavojingumo; veika sukėlė itin sunkias pasekmes – žuvo žmogus. Dėl paminėtų aplinkybių, nukentėjusiojo nuomone, nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo ir nėra pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatų. Kasatoriaus nuomone, palikus galioti skundžiamą nuosprendį, turi būti pritaikytos BK 68 straipsnio nuostatos ir V. M. trejiems metams atimta teisė vairuoti transporto priemones, nes tokių priemonių privaloma imtis vairuotojo atžvilgiu, kuris šiurkščiai pažeidė KET reikalavimus ir dėl to žuvo žmogus. Nukentėjusiojo nuomone, apeliacinės instancijos teismo jam ir R. B. priteista neturtinei žalai atlyginti pinigų suma (po 30 000 Lt) neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų. Nukentėjusiojo nuomone, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos priteisimo klausimą, nepagrįstai nurodė, kad nustatant žalos dydį įtakos turi ir didelis žuvusiojo neatsargumas, nes nei ekspertizių aktuose padarytos išvados, nei liudytojų parodymai, nei jokie kiti bylos duomenys nepatvirtina, kad žuvusysis buvo neatsargus. Kasatorius mano, kad nepagrįstai sumažindamas priteistinos neturtinės žalos dydį apeliacinės instancijos teismas nepaisė CK 6.250 straipsnio nuostatų. Be to, nukentėjusysis skunde pažymi, kad apeliacinės instancijos teisme jam atstovavo Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos skirtas advokatas, todėl atstovavimo išlaidos turėjo būti priteistos valstybei iš nuteistojo.

Prokuroro ir nukentėjusiojo kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo ir bausmės sumažinimo

Byloje nustatyta, kad V. M. savo iniciatyva pirmosiomis dienomis po autoįvykio per kelis kartus atlygino nukentėjusiajam V. B. visas avarijoje žuvusio jo sūnaus E. laidojimo išlaidas, t. y. atlygino visą turtinę žalą. Tai visiškai atitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, jog tokie veiksmai yra kaltinamojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuos V. M. veiksmus pripažindamas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, apeliacinės instancijos teismas aptariamą BK Bendrosios dalies normą pritaikė tinkamai, o tos normos netaikęs pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą buvo pritaikęs netinkamai. Ta aplinkybė, kad po kurio laiko byloje buvo pareikštas ieškinys ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurio dydį V. M. ginčijo tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek savo apeliaciniame skunde, aptartų jo veiksmų (savanoriško turtinės žalos visiško atlyginimo) nei pobūdžio, nei esmės nekeičia. Todėl dėl tos aplinkybės negali keistis ir tų veiksmų teisinis vertinimas. Netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir yra BPK 328 straipsnio 1 punkte numatytas pagrindas pakeisti apskųstą nuosprendį, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka. Todėl kasatorių teiginys, kad nuosprendis buvo pakeistas, nenustačius BPK 328 straipsnyje numatytų pagrindų, yra nepagrįstas. Naujai nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra vienas iš BK 61 straipsnyje numatytų pagrindų švelninti bausmę. Todėl prokuroro kasacinio skundo teiginys, kad V. M. bausmė buvo sumažinta nepagrįstai, prieštarauja bylos medžiagai ir bausmės skyrimą reglamentuojančių normų turiniui.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiai kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Tai viena iš įstatymo keliamų sąlygų bausmės vykdymui atidėti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. vasario 15 d. „Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą apžvalgos“ išvadų 2.1. punkte išaiškinta, kad ir už tyčinio, ir už neatsargaus nusikaltimų padarymą nuteistam pilnamečiam asmeniui bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jei už tyčinį nusikaltimą paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmė neviršija trejų metų, o subendrintoji bausmė neviršija šešerių metų. Už nesunkaus BK 144 straipsnyje numatyto tyčinio nusikaltimo padarymą V. M. nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams, už dėl neatsargumo padarytą nusikaltimą jam paskirta trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Taigi, pirmąją įstatymo reikalaujamų sąlygų V. M. tiek už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės, tiek subendrintoji bausmė atitinka. Be to, BK 75 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tai antroji įstatymo keliama sąlyga bausmės vykdymui atidėti. Sprendžiant, ar ši sąlyga yra, būtina įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe. Motyvuodamas savo sprendimą V. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad: V. M. padarė vieną neatsargų ir vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą; nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė; jis anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, charakteristikoje iš gyvenamosios vietos nurodoma, kad nusiskundimų jo elgesiu negauta; V. M. gyvena šeimoje, turi savo verslą, prižiūri sunkai sergančią motiną. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog aptartos aplinkybės yra pagrindas manyti, kad V. M. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo, atidėjus jos vykdymą dvejiems metams, t. y. apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ši baudžiamosios atsakomybės realizavimo forma (bausmės vykdymo atidėjimas) bus pakankamai efektyvi poveikio priemonė, siekiant sulaikyti nuteistąjį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, paveikti nuteistąjį, kad ateityje jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad sprendimas atidėti V. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atitinka tiek BK 75 straipsnio nuostatas, tiek bylos medžiagą, todėl tokį sprendimą priimdamas apeliacinės instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Dėl šios priežasties kasatorių prašymas panaikinti skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kurioje tas sprendimas priimtas, yra nepagrįstas.

Dėl BPK 367 straipsnio 3 dalies taikymo

Nukentėjusysis V. B. savo kasaciniame skunde yra suformulavęs ir alternatyvų prašymą. Skunde šis kasatorius nurodo, kad tuo atveju, jei bus paliktas galioti skundžiamas Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendis, jis prašo taikyti V. M. BK 68 straipsnio nuostatas, atimant teisę vairuoti transporto priemones maksimaliam laikui. BPK 367 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį teismo nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Iš bylos medžiagos matyti, kad BK 68 straipsnio taikymo klausimas apeliacine tvarka nebuvo nagrinėtas. Ši byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta pagal nuteistojo V. M. ir jo gynėjo apeliacinį skundą, kuriame BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo nuteistajam klausimai nebuvo keliami, o prokuroras ir nukentėjusieji apeliacinių skundų nebuvo padavę. Aptariamas nukentėjusiojo kasaciniame skunde suformuluotas prašymas viršija BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisės apskųsti teismo nuosprendį ar nutartį kasacine tvarka ribas, todėl jis paliktinas nenagrinėtas.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Iš abiejų kasatorių prašymų turinio – palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų – seka, kad, jų nuomone, nukentėjusiesiems padarytos neturtinės žalos dydį tinkamai nustatė ne apeliacinės, o pirmosios instancijos teismas. Įvertinusi bylos duomenis kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo šiuo klausimu priimtas sprendimas keistinas, abiejų kasatorių skundus patenkinant iš dalies. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas šį savo sprendimą motyvavo nepakankamai, atitinka tiek bylos medžiagą, tiek taikytinos CK normos nuostatas. CK 6. 250 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas akcentavo tik vieną iš išvardintų kriterijų – pasekmes, t. y. tai, kad tėvai neteko sūnaus. Tačiau liko tinkamai neįvertinta žalą padariusio asmens kaltė (tai, kad nuteistasis sąmoningai nesiekė sukelti nukentėjusiesiems dvasinių išgyvenimų – BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytas nusikaltimas yra padarytas dėl jo neatsargumo), jo turtinė padėtis (pirmosios instancijos teismas perdėtai didelę reikšmę suteikė sandoriams, kuriais nuteistasis perleido dalį savo turto kitiems asmenims). Nustatydamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad nuteistasis gera valia atlygino turtinę žalą, kad autoįvykiui, kurio metu E. B. žuvo, įtakos turėjo ir paties žuvusiojo didelis neatsargumas. Sprendimą sumažinti pirmosios instancijos teismo nustatytą neturtinės žalos dydį apeliacinės instancijos teismas priėmė įvertinęs visas paminėtas aplinkybes. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tokio sprendimo esmė yra teisinga, tačiau pats sprendimas nėra pakankamai tikslus. Tai sąlygojo aplinkybė, kad liko neįvertintos kai kurios BPK nuostatos, reglamentuojančios civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje pareiškimą ir jo nagrinėjimą. Nukentėjusiojo teisė pareikšti civilinį ieškinį įvirtinta BPK 109 straipsnyje, o BPK 112 straipsnis reglamentuoja ieškinio pareiškimo tvarką ir civilinio ieškovo teisę pareikšto ieškinio atsisakyti. Įvertinus BPK 7 straipsnyje nurodytą taisyklę, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, BPK 113 straipsnio nuostatas apie ieškinio įrodinėjimą, tampa akivaizdu, kad ieškinio dydžio nustatymui esminę reikšmę turi paties nukentėjusiojo pozicija, kurią jis turi pagrįsti. Įstatymai neturtinės žalos nei minimumo, nei maksimumo nenustato. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką konkretų jam padarytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos dydį nurodo pats nukentėjusysis ieškininiame pareiškime. Ikiteisminio tyrimo metu pateiktuose ieškininiuose pareiškimuose nukentėjusieji V. B. ir R. B. nurodė, kad kiekvienas iš jų sūnaus netektimi jiems padarytą neturtinę žalą vertina po 50 000 Lt. Kaip pagrindą tokiam reikalavimui jie nurodė didelius dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją. Priimdamas aptariamą sprendimą apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiųjų pareiškimuose nurodytų jų ieškininių reikalavimų dydžio nevertino. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6. 250 straipsnio 2 dalyje suformuluotą reikalavimą, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas turi įvertinti visas turinčias reikšmės šio klausimo sprendimui aplinkybes. Įvertinusi visas šioje nutarties pastraipoje aptartas aplinkybes, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje turėjo būti visiškai patenkinti nukentėjusiųjų ikiteisminio tyrimo metu pareikšti civiliniai ieškiniai neturtinei žalai atlyginti, t. y. kiekvienam iš jų turėjo būti priteista po 50 000 Lt. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo įstatymo pritaikymo (BPK 383 straipsnis). Tuo pačiu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ir pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu priimtas sprendimas nebuvo teisėtas. Teismas neturėjo pagrindo viršyti pirmuosiuose nukentėjusiųjų pareiškimuose suformuluotų ieškininių reikalavimų ribų. BPK normos nereglamentuoja, kas turi įrodinėti ieškinio dydį, tačiau BPK 113 straipsnio 2 dalyje yra numatyta galimybė taikyti atitinkamas civilinio proceso normas. Civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 178 straipsnyje, kuris reglamentuoja įrodinėjimo pareigą, yra nurodyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. BPK 115 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad ieškinio patenkinimas priklauso nuo to, kiek jis yra įrodytas. Iš jau teisminėje bylos nagrinėjimo stadijoje pateiktų V. B. ir R. B. pareiškimų turinio matyti, kad nukentėjusieji (civiliniai ieškovai) juose nenurodė jokių naujų aplinkybių savo reikalavimams pagrįsti, o tik penkis kartus padidino prašomą priteisti pinigų sumą. Nemotyvuotas ir bylos aplinkybėmis nepagrįstas ieškininių reikalavimų padidinimas prieštarauja aptartų BPK ir CPK normų nuostatoms, todėl negalėjo būti patenkintas net iš dalies.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendį pakeisti: iš V. M. priteistos neturtinės žalos atlyginimą V. B. ir R. B. padidinti iki 50 000 Lt kiekvienam.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Antanas Klimavičius

Olegas Fedosiukas

Valerijus Čiučiulka