Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-527/2014

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-01396-2012-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 27.3.1.13; 35.3.6; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės LESTO ieškinį atsakovui savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo skolą – 118 339,42 Lt, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas nurodė, kad 1999 m. vasario 1 d. su UAB „Bendruva“, kurios teisių ir pareigų perėmėjas yra atsakovas, buvo sudaryta elektros energijos tiekimo ir vartojimo sutartis Nr. 7666, pagal kurią ieškovas įsipareigojo tiekti elektros energiją atsakovo administruojamiems daugiabučiams gyvenamiesiems namams, o UAB „Bendruva“ – kiekvieną mėnesį pateikti tiekėjui pažymą apie energijos suvartojimą ir per 40 dienų nuo sąskaitos gavimo atsiskaityti. 2003 m. gruodžio 22 d. patikslintu ieškiniu ieškovas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl 1 758 365,56 Lt skolos už elektros energiją, patiektą laikotarpiu nuo 2002 m. birželio 1 d. iki 2003 m. birželio 30 d., ir 224 571,56 Lt delspinigių išieškojimo. Pirmosios ir aukštesniųjų instancijų teismai, išnagrinėję bylą (2004 m. gegužės 25 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-907-38/2004; 2004 m. spalio 25 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis c. b. Nr.2A-345/2004 ir 2005 m. sausio 31 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2005), ieškinį tenkino iš dalies. Atsakovas pateikė teismui sąrašus skolininkų, iš kurių dar nebuvo atgavęs 428 338,30 Lt už sunaudotą elektros energiją. Teismai, įvertinę atsakovo pateiktus skolininkų sąrašus, vadovaudamiesi Vyriausybės 1995 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 124 „Dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos“, padarė išvadą, kad komunalinių paslaugų įmonės gali išieškoti įsiskolinimus ir delspinigius tik tada, kai gyventojai yra atsiskaitę su patalpas eksploatuojančiomis įmonėmis, todėl tik nustačius, kad įmonė yra gavusi ar išieškojusi teismo keliu delspinigius už pavėluotą atsiskaitymą, gali šias sumas išieškoti iš gyvenamąsias patalpas eksploatuojančios įmonės. Dėl to reikalavimas dėl 428 338,30 Lt skolos buvo atmestas. Nuo sprendimo priėmimo atsakovas iš administruojamų daugiabučių namų gyventojų yra atgavęs didžiąją dalį skolos už tuose namuose sunaudotą elektros energiją. Atsižvelgdamos į tai, šalys 2011 m. lapkričio 18 d. pasirašė susitarimą, kuriame susitarė, kokiais terminais atsakovas ieškovui perves išieškotus pinigus ir dėl informacijos apsikeitimo išieškant dar neatgautus įsiskolinimus. Ruošiant susitarimą ir renkant duomenis išaiškėjo, kad 2004 m. teikiant teismui duomenis apie dar neatgautus įsiskolinimus iš daugiabučių namų gyventojų kai kurių gyventojų tapačios skolos (to paties gyventojo skola už tą patį laikotarpį) buvo įtrauktos į kelis skirtingus sąrašus. Dėl to skolos dalis, kuri, anot UAB „Bendruva“, dar nebuvo išieškota iš gyventojų, buvo dirbtinai padidinta. Atsakovo darbuotojai, sutikrinę visų tuo metu teismui pateiktų sąrašų duomenis, nustatė, jog bendra tapačių skolų, įtrauktų į skirtingus sąrašus, suma yra 118 339,42 Lt. Skolos dydis pagrįstas sąskaitomis faktūromis, kurių kopijos pateiktos ir nagrinėjamoje byloje, papildomai pateiktos sąskaitų išplėstinės skaičiuotės. Mažiausias objektas, kurį ieškovas gali identifikuoti, yra daugiabutis namas, nes ginčo laikotarpiu UAB „Bendruva“ administruojamuose butuose nebuvo įrengta atskirų elektros skaitiklių. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-907-38/2004 skolos dydžio klausimas nebuvo ginčijamas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 13 d. sprendimu ieškinį patenkino.

Teismas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2002 m. birželio 1 d. iki 2003 m. gegužės 31 d. elektros energijos buvo sunaudota už 1 581 898,26 Lt. Skolos dydis pagrįstas sąskaitomis faktūromis ir atsakovo nebuvo ginčijamas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-907-38/2004. Pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį, sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys nebegali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Taigi Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-907-38/2004 nustatyti faktai laikytini prejudiciniais šioje byloje. Ieškovas pateikė duomenis, kiek elektros energijos konkrečiais laikotarpiais buvo perduota kiekvienam daugiabučiam namui, kur ją fiksavo vienas elektros skaitiklis, tačiau kokiems vartotojams ir kaip ji buvo paskirstyta objekto viduje, gali žinoti tik atsakovas, sutarties galiojimo laikotarpiu atlikęs elektros paskirstymo funkciją. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-907-38/2004 pripažinta, kad 1999 m. elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis galiojo iki 2003 m. birželio 1 d., dalis skolos jau yra priteista, o ieškovo šioje byloje prašoma priteisti skolos dalis atsirado sutarties galiojimo laikotarpiu (iki 2003 m. gegužės 31 d.). Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-907-38/2004 būtent atsakovas teikė įrodymus, pagrindžiančius neatgautą iš gyventojų 428 338,30 Lt įsiskolinimą. Vykdant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2005, įtvirtintą įpareigojimą bendradarbiauti ir veikti išvien išieškant iš tiesioginių vartotojų skolas už sunaudotą elektros energiją, buvo nustatyta, kad 118 339,42 Lt skola Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje byloje pateiktuose sąrašuose (lentelėse) dubliuojasi. Šios aplinkybės leido spręsti, kad tikroji atsakovo iš administruojamų namų gyventojų neatgauta suma buvo ne 428 338,30 Lt, o 118 339,42 Lt mažesnė, t. y. 309 998,88 Lt. Pripažintina, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog nėra šios ieškovo prašomos priteisti sumos atgavęs iš gyventojų.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. vasario 17 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Kadangi teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis), o 1999 m. elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu jos galiojimo laikotarpiu būtent atsakovas įsipareigojo ieškovui mokėti už patiektą elektros energiją administruojamuose namuose, pareiga tinkamai atsiskaityti su ieškovu tenka būtent atsakovui. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-907-38/2004 nustatytas aplinkybes, pagrįstai nurodė, jog būtent atsakovas teikė įrodymus, pagrindžiančius neatgautą iš gyventojų 428 338,30 Lt įsiskolinimo sumą ir ši suma buvo apskaičiuota netinkamai, nes jos dalis, t. y. 118 339,42 Lt, pateiktuose skaičiavimuose dubliavosi.

II. Kasaciniai skundai ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 17 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

Dėl CPK 178 ir 265 straipsnių aiškinimo ir taikymo. Ieškovas negalėjo nurodyti, kokiems vartotojams jis pateikė elektros energiją. Pareigą įrodyti, kad gyventojų neatsiskaitė už elektros energiją, teismai nepagrįstai perkėlė atsakovui. Pagal teismų praktiką, iš eksploatuojančios organizacijos komunalinių paslaugų įmonės gali išieškoti įsiskolinimus ir delspinigius tik tada, kai gyventojai – paslaugų tiesioginiai gavėjai, su jomis yra atsiskaitę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-390/2004 ir Nr. 3K-3-33/2005). Nagrinėjamoje byloje nebuvo tirta ir vertinta, ar buvo atsiskaityta su atsakovu ir kokie vartotojai su juo atsiskaitė. Teismai byloje privalėjo veikti ex officio, surinkti visus objektyvius įrodymus gindami viešąjį interesą.

Dėl CK 6.210 straipsnio aiškinimo. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ yra viešasis ne pelno siekiantis juridinis asmuo, todėl iš jo 6 procentų dydžio metinės palūkanos negalėjo būti priteistos.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 17 d. nutartį. Procesiniame dokumente nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

Dėl CPK 178 ir 265 straipsnių aiškinimo ir taikymo. Nepagrįsti kasacinio skundai argumentai, kad teismas turėjo išsiaiškinti, ar visi gyventojai su atsakovu atsiskaitė, nes pats atsakovas to nežino. Šiuo atveju informaciją apie tai, ar visi administruojamų namų gyventojai atsiskaitė su kasatoriumi, galėtų turėti tik jis pats, nes veda buhalterinę apskaitą ir žino, kas yra skolingas. Pirmosios instancijos teisme surengtas ne vienas parengiamasis teismo posėdis, buvo siūlyta šalims teikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus, tačiau kasatorius šia teise nepasinaudojo. Teismas sprendimą priėmė remdamasis byloje surinktais įrodymais. Buvo tinkamai paskirstyta šalių įrodinėjimo pareiga: ieškovas turėjo įrodyti skolos dydį, o atsakovas – kad gyventojai su juo dar neatsiskaitė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Šios nuostatos teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama kasatoriaus SĮ „Vilniaus miesto būstas“ kasacinį skundą, nes nenustatyta pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnis).

Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir teismo aktyvumo bylose dėl įsiskolinimų ir delspinigių už laiku neapmokėtas komunalines paslaugas priteisimo iš gyvenamąsias patalpas eksploatuojančių įmonių, įstaigų, organizacijų ar bendrijų

Kasatorius, remdamasis Vyriausybės 1995 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 124 „Dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos“ 3.4 punktu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota civilinėse bylose Nr. 3K-3-390/2004 ir Nr. 3K-3-33/2005, teigia, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai jam perkėlė įrodinėjimo pareigą dėl gyventojų neatsiskaitymo už elektros energiją.

Vyriausybės nutarimo Nr. 124 „Dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos“ (toliau – Tvarka) 3.4 punktas nustato, kad įsiskolinimai ir delspinigiai už laiku neapmokėtas komunalines paslaugas, dėl kurių išieškojimo iš gyventojų įstatymų nustatyta tvarka kreipiasi gyvenamąsias patalpas eksploatuojančios įmonės, įstaigos, organizacijos ar bendrijos, negali būti išieškomi anksčiau, negu jos gauna šias sumas iš gyventojų pagal įstatymus. Aiškinant minėtą teisės normą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymėta, kad „įstatymas – CK 6.38 straipsnis – įpareigoja kiekvieną sutarties šalį ne tik sąžiningai, tinkamai vykdyti savo prievoles, bet ir atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau, bendradarbiauti su kita šalimi. Siekdamos išieškoti iš tiesioginių vartotojų skolas už sunaudotą elektros energiją, šalys turi bendradarbiauti ir veikti išvien. Remiantis nurodytomis nuostatomis ir elektros energijos tiekimo (pirkimo–pardavimo) sutartimi, ieškovas turi teisę žinoti, kaip vyksta skolų išieškojimas ir gauti apie tai visą informaciją. Elektros energijos tiekėjas (ieškovas) atsiskaitymo dokumentų priežiūros metu ar kitu būdu nustatęs, kad atsakovas gavo iš gyventojų delspinigius ir jų neperveda tiekėjui, turi teisę derybų ar teisminiu būdu išreikalauti delspinigius kreipdamasis į teismą nauju pagrindu. Kadangi aptartas Vyriausybės nutarimas numato, jog komunalinių paslaugų įmonės gali išieškoti įsiskolinimus ir delspinigius tik tada, kai gyventojai yra atsiskaitę su gyvenamąsias patalpas eksploatuojančiomis įmonėmis, todėl tik nustačius, kad gyvenamąsias patalpas eksploatuojanti įmonė yra gavusi ar išieškojusi teismo keliu mokestį už elektros energiją ir delspinigius už pavėluotą atsiskaitymą, gali šias sumas išieškoti iš gyvenamąsias patalpas eksploatuojančios įmonės“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. UAB „Bendruva“, bylos Nr. 3K-3-390/2004).

Teisėjų kolegija, pildydama ir tikslindama pirmiau nurodytą teisės aiškinimą pažymi: pirma, kad Tvarka taikytina išieškant ne tik delspinigius, bet ir pagrindinį įsiskolinimą; antra, kad pagal Tvarkos 3.4 punktą teismas gali atleisti gyvenamąsias patalpas eksploatuojančias įmones, įstaigas, organizacijas ar bendrijas nuo sutartinės prievolės atsiskaityti su elektros, šiluminę energiją, dujas, vandenį teikiančiomis įmonėmis tik tada, kai gyvenamąsias patalpas eksploatuojančios įmonės, įstaigos, organizacijos ar bendrijos įstatymo nustatyta tvarka yra kreipusiosios dėl įsiskolinimų ir delspinigių išieškojimo iš gyventojų, ir tik ta apimtimi, kuria pagal tokius įstatymo nustatyta tvarka kreipimusis iš gyventojų nėra išieškoti atitinkami įsiskolinimai ir delspinigiai. Tik toks teisės aiškinimas užtikrina gyvenamąsias patalpas eksploatuojančių įmonių, įstaigų, organizacijų ar bendrijų suinteresuotumą imtis įstatyme nustatytų priemonių dėl įsiskolinimų ir delspinigių išieškojimo iš gyventojų, kurios, savo ruožtu, sudaro prielaidas joms pačioms vykdyti savo sutartines prievoles elektros, šiluminę energiją, dujas, vandenį teikiančiomis įmonėms.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl kasatoriaus skolos dalies už pagal ieškovo ir kasatoriaus 1999 m. vasario 1 d. elektros energijos tiekimo ir vartojimo (pardavimo–pirkimo) sutartį Nr. 7999 ieškovo patiektą elektros energiją laikotarpiu nuo 2002 m. birželio 1 d. iki 2003 m. birželio1 d. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-907-38/2004 nustatyta, kad AB „Rytų skirstomieji tinklai“ filialui „Vilniaus elektros tinklai“ (kurio turto, teisių ir pareigų perėmėjas yra ieškovas) nėra apmokėta 1 581 838,26 Lt už per šį laikotarpį kasatoriaus administruojamuose namuose sunaudotą elektros energiją. Pirmiau nurodytoje byloje teismas, remdamasis kasatoriaus pateiktais sąrašais (lentelėmis) apie neatgautą iš gyventojų 428 338,30 Lt įsiskolinimą, atmetė šią ieškovo reikalavimo dalį, priteisdamas iš UAB „Bendruva“ (kurios teisių perėmėjas yra kasatorius SĮ „Vilniaus miesto būstas“) ieškovo naudai 1 153 559,96 Lt. Vėliau, vykdant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2005, suformuluotą taisyklę, pagal kurią, siekdamos išieškoti iš tiesioginių vartotojų skolas už sunaudotą elektros energiją, šalys turi bendradarbiauti ir veikti išvien, ir minėtoje nutartyje įtvirtintą ieškovo teisę žinoti, kaip vyksta skolų išieškojimas ir gauti apie tai visą informaciją, buvo nustatyta, kad kasatoriaus iš administruojamų namų gyventojų neatgauta suma yra ne 428 338,30 Lt, o 118 339,42 Lt mažesnė, t. y. 309 998,88 Lt. Atsižvelgdamos į tai, šalys 2011 m. lapkričio 18 d. pasirašė susitarimą, kuriuo, be kita ko, susitarė, kad 118 339,42 Lt skolos mokėjimo klausimas „bus sprendžiamas atskirai“ (susitarimo 6 punktas). Ši aplinkybė, atsižvelgiant į tai, kad 2011 m. lapkričio 18 d. susitarime ginčo sumą (118 339,42 Lt) šalys tiesiogiai įvardijo kaip „skolą“, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2004, suformuota teisės aiškinimo taisykle, nulėmė ieškovo teisės išieškoti nurodytą sumą iš kasatoriaus atsiradimą. Laikytina, kad 2011 m. lapkričio 18 d. elektros energijos tiekėjas (ieškovas) nustatė, kad kasatorius – gyvenamąsias patalpas eksploatuojanti įmonė – yra gavusi ar išieškojusi teismo keliu mokestį už elektros energiją iš gyventojų ir jų neperveda tiekėjui. Kasatorius nagrinėjamoje byloje nepaneigė, kad susitarimo 6 punkto nuostata, kuria pripažintas 118 339,42 Lt skolos fakto egzistavimas, atsirado šalims sutarus, kad ši skola atsirado būtent dėl įsiskolinimų už elektros energiją, kurių kasatorius nebuvo atgavęs iš gyventojų, dubliavimosi kasatoriaus Vilniaus apygardos teismui civilinėje byloje Nr. 2-907-38/2004 pateiktuose dokumentuose. Teismo vertinimu, pasirašydamos 2011 m. lapkričio 18 d. susitarimą šalys pripažino jas siejančius prievolinius teisinius santykius dėl 118 339,42 Lt skolos, todėl bylą nagrinėjantiems teismas nebuvo pagrindo abejoti pareikšto reikalavimo pagrįstumu. Kasatorius nepateikė įrodymų, jog dėl ieškovo prašomos priteisti sumos įstatymo nustatyta tvarka yra kreipęsis dėl įsiskolinimų išieškojimo iš gyventojų ir nėra atgavęs šių įsiskolinimų iš gyventojų. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms teismai neturėjo papildomai tirti, ar UAB „Bendruva“ (ar kasatorius) išieškojo iš gyventojų ginčo sumą. Pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, jog pakanka duomenų išvadai, kad tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-428/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-428/2010">3K-3-428/2010</a>; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-340/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-340/2011">3K-3-340/2011</a>; kt.). Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas nuostatas ir remdamasi byloje teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias CPK normas, todėl atmestini kasatoriaus argumentai dėl šių normų pažeidimo ar nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos.

Atmestinas ir kasatoriaus argumentas, kad teismai byloje privalėjo veikti ex officio, surinkti visus objektyvius įrodymus gindami viešąjį interesą. Pažymėtina, kad teismo pareigas įrodinėjimo procese nustato CPK 179 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalį, teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik šio kodekso ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasatoriaus teiginį, kad ginčo santykiai yra susiję su viešuoju interesu. Pažymėtina, kad byloje nagrinėjamas ginčas kilo ne iš socialinio būsto nuomos santykių, o iš elektros pirkimo–pardavimo santykių. Todėl atsakovo juridinio asmens forma – savivaldybės įmonė – savaime neimplikuoja viešojo intereso, kuris savo turiniu yra savarankiškas ir skiriasi nuo savivaldybės intereso (žr., pvz., 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą), egzistavimo.

Dėl procesinių palūkanų dydžio

Kasatorius ginčija skundžiamos nutarties dalį, kuria iš jo priteistos šešių procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 118 339,42 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. vasario 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasatoriaus teigimu, atsižvelgiant į jo, kaip savivaldybės įmonės, teisinį statusą, taikytinas CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytas palūkanų dydis – t. y. ne šeši, o penki procentai. Su šiuo kasatoriaus argumentu teisėjų kolegija sutinka.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Remiantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodytos procesinės palūkanos yra kompensuojamosios, CK 6.210 straipsnyje nustatyti kompensuojamųjų palūkanų dydžiai taikytini ir procesinėms palūkanoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos nacionalinė filharmonija v. UAB „Lichua“, bylos Nr. 3K-3-161/2004).

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovų CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatytas šešių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą. Pirmosios instancijos teismas tokį reikalavimą tenkino, bet nenurodė motyvų, kodėl pasirinkta taikyti CK 6.210 straipsnio 2 dalyje, o ne 1 dalyje nustatytą palūkanų normą. Nors skųsdamas šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį apeliaciniame skunde kasatorius kėlė klausimą dėl CK 6.210 straipsnio 2 dalies nepagrįsto taikymo, apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, dėl šio klausimo apskritai nepasisakė.

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad viešiesiems juridiniams asmenims, pavyzdžiui, valstybės įmonėms, vykdančioms jų kompetencijai priskirtas viešojo administravimo funkcijas, taikytinas 5 procentų procesinių palūkanų tarifas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-3-400/2005). CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad 6 procentų dydžio metinės palūkanos už termino praleidimą mokamos, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys. Taigi įstatymas išskiria dviejų kategorijų teisinių santykių dalyvius, kuriems ši norma taikoma, – verslininkus ir privačius juridinius asmenis. Verslininkų sąvoka yra pateikta CK 2.4 straipsnyje, tai – fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla. Privačiųjų juridinių asmenų požymiai įtvirtinti CK 2.34 straipsnio 3 dalyje, t. y. jie steigiami tam, kad tenkintų privačius interesus. Savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ įstatuose, patvirtintuose Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-474, įtvirtintas pagrindinis įmonės tikslas – administruoti ir prižiūrėti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teise turimas gyvenamąsias bei negyvenamąsias patalpas, skirtas gyventojams naudotis kaip pagalbinėmis patalpomis. Kasatorius yra savivaldybės įmonė – viešasis juridinis asmuo, kuris pagal CK 2.34 straipsnio 2 dalį apibrėžiamas kaip nesiekiantis sau naudos, įsteigtas juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti viešuosius interesus. Kadangi CK 6.210 straipsnio 2 dalis taikytina tik tada, kai abi sutarties šalys yra verslininkai arba privatūs juridiniai asmenys, darytina išvada, kad tuose teisiniuose santykiuose, kuriuose viešieji juridiniai asmenys vykdo savo kompetencijai priskirtas viešojo administravimo funkcijas tiek su verslininkais, tiek su privačiais juridiniais asmenimis, CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatytos didesnės palūkanos negali būti taikomos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nepagrįstai taikė CK 6.210 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą normą, apskaičiuodami procesines palūkanas, nustatytas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, todėl, remdamasi CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, sprendžia esant pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš kasatoriaus priteistos šešių procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 118 339,42 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. vasario 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje nebuvo pakeistas, priteisiant iš kasatoriaus penkių procentų dydžio procesines palūkanas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi dėl ginčo esmės kasacinis skundas yra atmetamas, tai kasatoriaus turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteisiamas ir pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose priteistos šalių bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje pateiktas įrodymas apie sumokėtą 3367 Lt žyminį mokestį už kasacinio skundo padavimą (T. 3, b. l. 18). Kasacinis skundas teismui pateiktas tik elektroninių ryšių priemonėmis, todėl turėjo būti mokama 75 procentai už kasacinį skundą mokėtinos žyminio mokesčio sumos, t. y. 2525 Lt (CPK 80 straipsnio 7 dalis). Dėl to kasatoriaus permokėta žyminio mokesčio dalis, t. y. 842 Lt, jam grąžintina per Valstybinę mokesčių inspekciją (CPK 87 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 17 d. nutarties dalį, kuria Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimas priteisti ieškovui AB LESTO iš atsakovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 6 procentų dydžio metinės palūkanas nuo priteistos 118 339,42 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. vasario 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo paliktas nepakeistas, – priteisti 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 118 339,42 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. vasario 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Grąžinti atsakovui SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 842 (aštuonis šimtus keturiasdešimt du) Lt žyminio mokesčio, sumokėto 2014 m. balandžio 3 d. AB „Swedbank“ mokėjimo pavedimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Gediminas Sagatys Dalia Vasarienė