Dėl teisės normų, reglamentuojančių deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-456-684/2015

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00039-2013-4

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Andžej Maciejevski,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. L. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 5 d. nutarties, Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 17 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. L. ieškinį atsakovams R. J. ir E. Ž. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas R. L. patikslintu ieškiniu atsakovams R. J. ir E. Ž. prašė priteisti solidariai iš atsakovų 173 043,62 Lt (50 116,90 Eur) turtinės žalos (kurią sudaro: 150 089,94 Lt (43 469,05 Eur) dėl sužlugdytų gyvenamojo namo projektavimo ir statybos darbų; 5839,80 Lt (1691,32 Eur) dėl sklypo sugadinimo ir statinių atkėlimo į buvusią vietą bei statinių sužalojimo; 200 Lt (57,92 Eur) už vienkartinį riboženklių sunaikinimą; 377 Lt (109,19 Eur) dėl statybinių medžiagų iškrovimo darbų sužlugdymo; 205 Lt (59,37 Eur) (59,37 Eur) (59,37 Eur) dėl 2003 m. rugpjūčio mėnesį atsakovų nurodymu suarto jo žemės sklypo bei sunaikintų augalų; 212 Lt (61,40 Eur) dėl priverstinės ieškovo ir darbininkų apsaugos jo sklype; 1946 Lt (563,60 Eur) dėl išvilktų su laikinais statiniais suvirinimo aparato ir gelžbetonio plokščių; 2773,88 Lt (803,37 Eur) dėl ieškovo gydymosi išlaidų; 11 400 Lt (3301,67 Eur) dėl ieškovo turėtų išlaidų teisinei pagalbai baudžiamojoje byloje apmokėti), 25 000 Lt (7240,50 Eur) neturtinės žalos bei 5 proc. metinių palūkanų nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovo teigimu, turtinę ir neturtinę žalą jis patyrė dėl atsakovų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 294 straipsnio 1 dalyje, t. y. savavaldžiavimo, ir dėl atsakovo R. J. prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui priklausančiam žemės sklypui. Ieškovas nurodė, kad atsakovai 2003 m. balandžio 29 d., nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos ir savavališkai vykdydami ginčijamą savo tariamą teisę į ieškovui nuosavybės teise priklausantį 0,1515 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), suniokojo šiame sklype esančius ieškovui nuosavybės teise priklausančius statinius (metalinį garažą, metalinį namelį, metalinį tualetą). Atsakovai minėtus statinius bei po statiniais buvusias gelžbetonines plokštes išvilko iš sklypo ir paliko laukuose neapsaugotus. Atsakovai nuo 2003 m. balandžio 29 d. iki 2003 m. rugpjūčio 28 d. faktiškai užvaldė ir naudojo kaip savo ieškovui nuosavybės teisėmis priklausantį žemės sklypą, trukdė jam laisvai disponuoti žemės sklypu, jame auginti sodo augalus, vykdyti statybas ir taip pažeidė įstatymais garantuotą nuosavybės neliečiamumo teisę, padarydami ieškovo teisėms ir teisėtiems interesams didelę turtinę ir neturtinę žalą. Dėl šių atsakovų veiksmų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nutartimi baudžiamoji byla Nr. 1-42-540/2009 buvo nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Teismų nuosprendžiuose buvo nustatyta, kad atsakovai įvykdė BK 294 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas, t. y. savavaldžiavimą, padarydami didelę žalą ieškovo teisėms ir teisėtiems interesams. Dėl to ieškovui šioje byloje nereikia įrodinėti atsakovų kaltės dėl jų įvykdytų kaltų veiksmų (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Baudžiamojoje byloje buvo pareikštas nukentėjusiojo R. L. civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo, tačiau, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, jis paliktas nenagrinėtas, pripažįstant nukentėjusiajam teisę ieškinį pareikšti civilinio proceso tvarka.

Laikinosios apsaugos priemonės, dėl kurių taikymo kildinamas žalos atlyginimas, buvo pritaikytos civilinėje byloje Nr. 2-307-390/2007, kurioje Kauno apygardos teismas 2007 m. gegužės 16 d. priėmė sprendimą atmesti R. J. ieškinį. Šį sprendimą Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. kovo 31 d. nutartimi paliko nepakeistą; Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. spalio 7 d. nutartimi sprendimo dalį, kuria reikalavimai R. L. buvo atmesti, paliko nepakeistą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. vasario 12 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovų solidariai 8155 Lt (2361,85 Eur) turtinės žalos atlyginimo, 7000 Lt (2027,34 Eur) neturtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. sausio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovui iš atsakovo R. J. 205 Lt (59,37 Eur) žalą už augalų sunaikinimą bei 3000 Lt (868,86 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl civilinėje byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. sausio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; ieškinio reikalavimą priteisti 10 000 Lt (2896,20 Eur) ieškovo turėtų išlaidų teisinei pagalbai baudžiamojoje byloje paliko nenagrinėtą, išaiškinant ieškovui teisę kreiptis į baudžiamąją bylą nagrinėjusį teismą dėl advokato pagalbos išlaidų priteisimo Baudžiamojo proceso kodekso 361 straipsnio tvarka; kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Kauno apygardos teismas 2014 m. vasario 17 d. papildomu sprendimu priteisė ieškovui už advokato teisinę pagalbą iš atsakovo R. J. 223,80 Lt (64,82 Eur) ir iš atsakovo E. Ž. 157,50 Lt (45,62 Eur); priteisė valstybei iš atsakovo R. J. 323 Lt (93,55 Eur) žyminio mokesčio ir iš atsakovo E. Ž. 227,80 Lt (65,98 Eur) žyminio mokesčio.

Teismas, spręsdamas dėl turtinės 150 089,94 Lt (43 469,05 Eur) žalos dėl sužlugdytų gyvenamojo namo projektavimo ir statybos darbų, nurodė, kad ieškovas, pagal faktinį ieškinio pagrindą (teigdamas, jog namas iki šiol nebaigtas statyti (neįrengtas iki galo) dėl atsakovų nusikalstamos veikos bei sklypo arešto nuo 2003 m. iki 2009 m. smarkiai padidėjus statybos kainoms) grįsdamas savo reikalavimą ne tik CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, bet ir 3 dalimi, privalėjo įrodyti tiek realiai turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius), tiek tai, kad kainų skirtumas neišvengiamai egzistuos, kai atsakovas patirs išlaidas visiems darbams ir namas bus baigtas statyti. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pats ieškovas pripažino, jog didesnė gyvenamojo namo dalis šiuo metu jau yra pastatyta, tačiau namas nėra įrengtas iki galo, sprendė, kad ieškovas, vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius tiek jo turėtas išlaidas namo projektavimui ir statybai, tiek įrodymus, patvirtinančius tai, kiek tai jam būtų kainavę, kai jis namą būtų projektavęs ir pasistatęs tuo laiku, jeigu tam nebūtų sutrukdę atsakovų neteisėti nusikalstami veiksmai bei atsakovo R. J. prašymu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių tai, kiek jam būtų kainavęs namo projektavimas 2003 metais ir kiek 2004 metais jam būtų kainavę šiuo metu jau atlikti statybos darbai. Teismo nuomone, šiuo atveju, sprendžiant dėl šio ieškinio reikalavimo nepagrįstumo, itin svarbi aplinkybė yra tai, kad bet kokiems namo statybos darbams pradėti yra būtinas statybos leidimas, o iki 2003 m. balandžio 29 d. (kai atsakovai atliko nusikalstamus veiksmus) ir iki 2003 m. gruodžio 5 d. (kai atsakovo R. J. prašymu civilinėje byloje buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės) jokio išduoto ir galiojančio statybos leidimo ieškovas neturėjo. Statybos leidimas ieškovui buvo išduotas tik 2009 m. liepos 3 d. Net ir tuo atveju, jeigu būtų įrodyta aplinkybė, kad ieškovas vis dėlto būtų sugebėjęs operatyviai parengti projektą, gauti statybos leidimą ir pasistatyti namą per 2004 metus, tai žala, kurią jis nurodo kaip statybos kainų padidėjimą 2008 metais (lyginant ją su 2004 metais), teismo nuomone, yra apskaičiuota visiškai nepagrįstai vien dėl tos priežasties, kad namas, kuris galėjo būti pradėtas statyti tik po 2009 m. liepos 3 d. statybos leidimo išdavimo, nėra baigtas statyti iki šiol.

Dėl civilinėje byloje teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių teismas nurodė, kad areštas ginčo sklypui minėtoje byloje teismo nutartimis buvo pritaikytas: nuo 2003 m. gruodžio 5 d. iki 2004 m. vasario 9 d., nuo 2004 m. balandžio 29 d. iki 2005 m. gegužės 31 d. ir nuo 2006 m. gruodžio 20 d. iki 2008 m. sausio 21 d. (nors galėjo būti panaikintas ir 2007 m. birželio 1 d.). Teismo teigimu, nė viena iš nutarčių R. L. nebuvo uždrausta ginčo sklype vykdyti projektavimo darbų, taigi dėl jam pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovas R. L. negalėjo patirti jokios žalos dėl namo projektavimo darbų sutrukdymo. Be to, teismas konstatavo, kad R. L. nepakankamai naudojosi procesine teise skųsti nutartis atskiraisiais skundais.

Dėl ieškinio senaties reikalavimui atlyginti žalą dėl civilinėje byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių teismas nurodė, kad trejų metų ieškinio senaties terminas dėl reikalavimo atlyginti žalą dėl laikinųjų apsaugos priemonių prasidėjo tą dieną, kai pasibaigė ieškovo nurodytas tęstinis pažeidimas, t. y. kai buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-73/2008). Teismas konstatavo, kad nenustatytos jokios svarbios aplinkybės, dėl kurių reikėtų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ieškinio reikalavimui atlyginti žalą dėl civilinėje byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

Dėl turtinės 5839,80 Lt (1691,32 Eur) žalos dėl sugadinto sklypo ir suniokotų laikinų statinių atkėlimo ir sugrąžinimo į buvusią vietą teismas nurodė, kad žemės sklypo parengimo statybai faktas yra nustatytas Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 26 d. nuosprendžiu, todėl paties fakto papildomai įrodinėti nereikia. Teismas sprendė, kad bendra tiesioginė atstatymo darbų vertė nustatytina pagal ieškovo pateiktas sąmatas yra 3797 Lt (1099,69 Eur).

Dėl turtinės 200 Lt (57,92 Eur) žalos dėl riboženklių sunaikinimo teismas nurodė, kad riboženklių įrengimo faktas yra nustatytas Kauno rajono apylinkės teismo 2009-10-26 nuosprendžiu, todėl paties fakto papildomai įrodinėti nereikia. Kadangi už riboženklių sunaikinimą prašoma priteisti minimalią sumą – 200 Lt, kuri atitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas šį ieškinio reikalavimą tenkino, nors ir nesant pateiktų duomenų, kurie patvirtintų, jog už riboženklius ieškovas buvo sumokėjęs jo nurodomus 200 Lt (57,92 Eur) (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

Dėl turtinės 377 Lt (109,19 Eur) žalos dėl statybinių medžiagų iškrovimo darbų sužlugdymo teismas nurodė, kad baudžiamojoje byloje yra fiksuota, jog 2003-08-29 R. L. statybines medžiagas savo sklype išsikrovė, todėl jokie darbai nebuvo sužlugdyti. Teismas, atsižvelgdamas į tai, šį ieškinio reikalavimą atmetė.

Dėl turtinės 205 Lt (59,37 Eur) žalos dėl augalų sunaikinimo teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 6 d. nuosprendyje nustatyta, jog R. J. padarė R. L. 205 Lt (59,37 Eur) turtinę žalą. Kadangi baudžiamojoje byloje nustatyto fakto papildomai įrodinėti nereikia, teismas šį ieškovo reikalavimą tenkino.

Teismas, esant nuosprendžiu nustatytoms atsakovų nusikalstamoms tęstinėms veikoms, tenkino ieškinio reikalavimą priteisti 212 Lt (61,40 Eur) Lt žalą dėl priverstinės ieškovo ir darbininkų apsaugos, taip pat 1946 Lt (563,60 Eur) žalą dėl suvirinimo aparato ir gelžbetonio plokščių išvilkimo iš ieškovo žemės sklypo.

Teismas, ieškovo reikalavimą priteisti 2773,88 Lt (803,37 Eur) gydymo išlaidų tenkindamas iš dalies (priteisė 2000 Lt (579,24 Eur)), atsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovas konkrečiai nenurodė, kada, kur ir kokie konkretūs vaistai bei kokiai ligai gydyti buvo pirkti, be to, didelė dalis pateiktų čekių yra išblukę arba neįkaitomi, arba juose tiesiog nenurodyti pirktų vaistų pavadinimai, per ilgesnį nei 10 metų laikotarpį daugelis vaistinių yra pakeitusios pavadinimus, ir sprendė, jog šiuo atveju teisinga, sąžininga ir protinga iš atsakovų priteisti tik dalį ieškovo prašomos sumos.

Dėl neturtinės žalos teismas nurodė, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog vien tik dėl atsakovų įvykdytų nusikalstamų veikų nuo 2003 m. balandžio 29 d. iki 2003 m. rugpjūčio 28 d. ieškovui atsirado didelių sveikatos sutrikimų ir pablogėjimų, tačiau nėra abejonių, kad ieškovas dėl atsakovų įvykdytų nusikalstamų veiksmų, kuriose pats ieškovas tiesiogiai dalyvavo, neabejotinai per visus tris atsakovams baudžiamojoje byloje inkriminuotus epizodus patyrė ūmų stresą, perėjusį į ilgalaikį psichologinį stresą dėl daugelį metų užsitęsusio proceso, kas išryškino depresinę bei kardiologinę simptomatikas. Teismas sprendė, kad teisinga, sąžininga ir protinga suma, priteistina ieškovui, yra 10 000 Lt (2896,20 Eur) – 7000 Lt (2027,34 Eur) priteisė solidariai iš atsakovų, o 3000 Lt (868,86 Eur) – iš atsakovo R. J., kurio prašymu civilinėje byloje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Dėl turtinės 11 400 Lt (3301,67 Eur) žalos, susijusios su turėtomis teisinės pagalbos išlaidomis baudžiamojoje byloje, teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 22 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje V. Z. v. L. G., bylos Nr. 3K-3-157/2013, ir 2008 m. birželio 13 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje D. B. ir kt. v. G. Č., bylos Nr. 3K-3-331/2008, konstatavo, kad civilinio ieškovo baudžiamojo proceso metu turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje civilinėje byloje negali būti sprendžiamas, todėl reikalavimas paliktas nenagrinėtas CPK tvarka.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. lapkričio 5 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimą pakeitė: ieškinį tenkino iš dalies; priteisė ieškovui iš atsakovų solidariai 6155 Lt (1782,61 Eur) turtinės žalos atlyginimo, 3000 Lt (868,86 Eur) neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. sausio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovui iš atsakovo R. J. 205 Lt (59,37 Eur) turtinės žalos atlyginimo ir 3000 Lt (868,86 Eur) neturtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. sausio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; civilinės bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovų solidariai turtinę 11 400 Lt (3301,67 Eur) žalą, susijusią su turėtomis teisinės pagalbos išlaidomis baudžiamojoje byloje, nutraukė; ieškinį dėl kitų reikalavimų atmetė; Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 17 d. papildomą sprendimą pakeitė: priteisė ieškovui iš atsakovo R. J. 160 Lt (46,34 Eur), iš atsakovo E. Ž. – 95 Lt (27,51 Eur) advokato teisinės pagalbos išlaidų; priteisė iš atsakovo R. J. 233 Lt (67,48 Eur), iš atsakovo E. Ž. – 137 Lt (39,68 Eur) žyminio mokesčio valstybei; priteisė atsakovui E. Ž. iš ieškovo R. L.1183 Lt (342,62 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl 150 089,94 Lt (43 469,05 Eur) turtinės žalos nepriteisimo, pažymėjo, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog ketinimus ginčo sklype statyti gyvenamąjį namą ieškovas būtų įgyvendinęs. Teismo vertinimu, ieškovo nurodyti argumentai, kad jis žemės sklype pastatė laikinus statinius, atsivežė statybines medžiagas, taip pat nepatvirtina jo nurodytos galimybės pastatyti namą iki 2004 metų. Nenustačius vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo dėl šios dalies atsakovams taikyti civilinę atsakomybę.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymu padarytos žalos atlyginimo, pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas byloje, kurioje buvo atmestas R. J. ieškinys R. L., dar nereiškia, kad R. L., kurio turtui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, galėjo būti padaryta žala. Viena iš aplinkybių, galinčių turėti reikšmės nustatant nuostolių faktą ir dydį, yra paties atsakovo, kurio turtui buvo taikyti procesiniai suvaržymai, veiksmai – kaip jis naudojosi savo teisėmis, kol nebuvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir vėliau jas taikant, t. y. ar jis veikė aktyviai, siekdamas pakeisti ar panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Byloje nėra duomenų, kad laikotarpiais, kai laikinosios apsaugos priemonės ginčo žemės sklypui negaliojo, ieškovas būtų ėmęsis namo projektavimo ar statybos darbų ar mėginęs gauti statybos leidimą.

Spręsdama dėl senaties terminą reglamentuojančių teisės normų ieškovo šioje byloje pareikštam reikalavimui taikymo, teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas apie savo pažeistą teisę – galimybę kreiptis į teismą dėl laikinosiomis apsaugos priemonėmis patirtos žalos priteisimo – sužinojo 2008 m. spalio 7 d., kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė nutartį, kuria apeliacinės instancijos teismo sprendimas atmesti ieškinį atsakovui R. L. buvo paliktas nepakeistas. Dėl to trejų metų ieškinio senaties terminas baigėsi 2011 m. spalio 7 d.; ieškinys šioje byloje teismui pateiktas tik 2013 m. sausio 21 d., t. y. praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą terminą reikalavimui dėl žalos, padarytos laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, atlyginimo.

Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui priteista 2000 Lt (579,24 Eur) gydymo išlaidų, nurodė, kad nėra įrodytas priežastinis ryšys tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir ieškovo patirtos žalos. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors ieškovas nurodė, jog nervinio pobūdžio sveikatos sutrikimai jam atsirado dėl atsakovų neteisėtų, nusikalstamų veiksmų, tačiau baudžiamojoje byloje pateikti liudytojos – gydytojos J. Š., parodymai patvirtina, kad ieškovo sveikatos sutrikimai buvo atsiradę anksčiau, nei kilo ginčas tarp šalių. Teisėjų kolegija sutiko su atsakovų argumentu, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog, jeigu nebūtų 2003 metų įvykių, ieškovo liga būtų išgydyta, jog liga apskritai išgydoma. Nagrinėjamu atveju priežastinio ryšio nustatymo aspektu būtina nustatyti faktą, kad būtent atsakovų neteisėti veiksmai lėmė ieškovo sveikatos sutrikimo atsiradimą ir / ar pablogėjimą, tačiau tokių duomenų byloje nepateikta.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl 11 400 Lt (3301,67 Eur) žalos, susijusios su turėtomis teisinės pagalbos išlaidomis baudžiamojoje byloje, pažymėjo, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas sprendžiamas proceso įstatymų nustatyta tvarka, t. y. remiantis juose įtvirtintomis tokių išlaidų atlyginimą reglamentuojančiomis teisės normomis. Baudžiamojoje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas, kai civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka, sprendžiamas vadovaujantis BPK normomis. Jeigu proceso išlaidų dydžio nustatymo ir jų paskirstymo klausimai neišspręsti teismo nuosprendyje, teismas turi teisę šį klausimą išspręsti nuosprendžio vykdymo metu (BPK 361 straipsnis). Aplinkybė, kad baudžiamojoje byloje atsakovams nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir nukentėjusiajam nebuvo priteistos turėtos išlaidos, negali būti pagrindas šias išlaidas atlyginti civilinio proceso tvarka. Advokato atstovavimo išlaidos yra procesinio pobūdžio išlaidos, atlygintinos proceso įstatymų (šiuo atveju – BPK) nustatyta tvarka, o ne materialieji nuostoliai, atsiradę dėl neteisėtų kito asmens veiksmų.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovo baudžiamojo proceso metu turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas šioje byloje negali būti priteisiamas, tačiau teismas šiuo atveju turėjo atsisakyti priimti šį ieškovo ieškinio pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną CPK nustatyta tvarka, o ieškinį priėmęs, paaiškėjus, kad bylinėjimosi išlaidų, turėtų nagrinėjant baudžiamąją bylą, priteisimo klausimas turėtų būti svarstomas baudžiamojo proceso tvarka, turėjo šią bylos dalį nutraukti pagal CPK 293 straipsnio 1 punktą.

Apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas ieškovui priteistą iš atsakovų solidariai žalos dydį iki 3000 Lt (868,86 Eur), pažymėjo, kad pagal formuojamą teismų praktiką, kuri grindžiama principu, jog kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo ir teisingo atlyginimo veiksnių yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškovo patirtus jo nuosavybės teisių suvaržymus, nepatogumus ir dėl to patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, sprendė, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų. Teisėjų kolegija, vertindama teismų praktikoje nustatytus neturtinės žalos dydžius ne už fundamentalias, tokias kaip sveikata ar gyvybė, neturtines vertybes, padarė išvadą, kad šioje byloje pakankama ir adekvati ieškovo pažeistų teisių gynimo priemonė yra 1000 Lt (289,62 Eur) neturtinės žalos kompensacija.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl 11 400 Lt (3301,67 Eur) žalos, patirtos baudžiamajame procese dėl atsakovų neteisėtų veiksmų. Kasatoriaus teigimu, išlaidos advokato pagalbai baudžiamajame procese, kurios negalėjo būti baudžiamajame procese atlygintos dėl įstatymo spragų, turi būti atlygintos civilinio proceso tvarka. Kadangi atsakovams baudžiamoji byla nutartimi buvo nutraukta dėl senaties, nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, todėl baudžiamajame procese nebuvo priteistos nukentėjusiajam jo turėtos išlaidos. Tokiu būdu ieškovas R. L. patyrė nuostolių ir jie turi būti kaltų asmenų atlyginti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamoji byla įvairių instancijų teismuose buvo nagrinėjama nuo 2004 metų iki 2011 metų. Suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui ir baudžiamąją bylą nutraukus, dalis ieškovo patirtų išlaidų baudžiamajame procese liko neatlyginta, nes, pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, išlaidos nukentėjusiam R. L. gali būti priteisiamos už teisinę pagalbą tik priėmus apkaltinamąjį nuosprendį. Ieškovas patyrė 11 400 Lt (3301,67 Eur) nuostolių, kurie atsirado dėl atsakovų neteisėtų veiksmų. Kasatoriaus teigimu, aiškinant CK 6.249 straipsnį akivaizdu, kad žala suvokiama ne tik kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, tačiau ir turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai). Įstatymo leidėjas nedetalizuoja ir nevardija asmens turėtų išlaidų, priskirtinų CK 6.249 straipsnyje įvardytai žalos sąvokai, rūšių. Todėl visos asmens turėtos išlaidos, susijusios su kitų asmenų atliktais neteisėtais veiksmais, yra nuostoliai arba žala. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiaurino žalos sąvoką, kas lėmė neteisingo sprendimo priėmimą.

Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad ieškovo turėtos išlaidos advokato pagalbai baudžiamajame procese negali būti priskiriamos prie tiesioginių išlaidų, nurodė, kad, nutraukus baudžiamąją bylą dėl senaties, ieškovo pareikštas baudžiamojoje byloje atsakovams civilinis ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas ir nebuvo sprendžiamas ieškovo teismui pateiktas išlaidų, susijusių su advokato pagalba, priteisimo prašymas, todėl ieškovo tiesioginius nuostolius sudaro visa žala, patirta dėl atsakovų kaltų veikų, lėmusių papildomas ieškovo tiesiogines išlaidas, susijusias su 8 metus trukusiu teisminiu baudžiamosios bylos procesu. Kasatorius pažymėjo, kad nors atsakovai nebuvo nuteisti, tačiau visų instancijų teismai, nagrinėję baudžiamąją bylą, pripažino, kad ieškovo atžvilgiu atsakovai įvykdė baudžiamojo nusikaltimo sudėtį atitinkančias veikas, jie nebuvo išteisinti, o nebuvo nuteisti tik dėl to, kad suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas.

Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai matė, jog ieškovas tokį reikalavimą kėlė ir baudžiamojoje byloje, tačiau joje šis klausimas nebuvo išspręstas. Dėl to susidarė situacija, kai ieškovo pareikštas reikalavimas nebuvo sprendžiamas nei baudžiamojo proceso, nei civilinio proceso tvarka. Kasatoriaus teigimu, toks teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įtvirtinančiai asmens teisę į teisminę gynybą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos apeliacinis teismas visiškai ydingai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nutartyje cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V.Z. v. L.G., bylos Nr. 3K-3-157/2013, nes skiriasi bylų fabula.

2. Dėl 150 089,94 Lt (43 469,05 Eur) žalos, atsiradusios dėl sužlugdytų gyvenamojo namo projektavimo ir statybos darbų. Kasatoriaus teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atmesdami jo reikalavimą, padarė esminę CK 6.249 straipsnio taikymo klaidą. Ieškovas jam padarytą žalą dėl sužlugdytų gyvenamojo namo projektavimo ir statybos darbų grindė ne statybos vertės skirtumu tarp ieškovo ketinto statyti gyvenamojo namo ir pradėto statyti 2009 m. didesnės kvadratūros gyvenamojo namo, o aplinkybe, kad atsakovai ieškovui 6 metus (nuo 2003 m. balandžio 29 d. iki 2009 m. birželio 3 d.) trukdė pradėti gyvenamojo namo statybą, o per šį laikotarpį statybos medžiagų ir darbų kainos pagal Statistikos departamento statybos sąnaudų kainų indeksą (SSKI) padidėjo 47,6 procento. Dėl to kasatorius patyrė tiesioginius nuostolius. Kasatoriaus vertinimu, žalos dydžio nustatymui jokios reikšmės neturi aplinkybė, kad kasatorius neįrodė (kaip sprendimuose teigia abiejų instancijų teismai), jog gyvenamąjį namą būtų pasistatęs iki 2004 m. pabaigos. Žalos dydžio nustatymui aktualu, kiek pabrango atitinkamo gyvenamojo namo statyba nuo 2003 m. balandžio 29 d. iki 2009 m. birželio 3 d.

Kasatoriaus teigimu, net ir darydami prielaidą, kad nėra byloje tikslių įrodymų žalos dydžiui nustatyti, teismai privalėjo taikyti CK 6.249 straipsnio l dalies nuostatą, įpareigojančią teismą pagal savo vidinį įsitikinimą nustatyti žalos dydį. Šiuo atveju tai yra imperatyvioji įstatymo norma, neleidžianti teismui atmesti ieškinį dėl žalos priteisimo, kai žalos faktas yra nustatytas baudžiamojo proceso metu.

Kasatoriaus nuomone, byloje buvo pateikti oficialūs rašytiniai įrodymai, patvirtinantys prašomos priteisti žalos dydį.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, nagrinėję šią civilinę bylą, nukrypo nuo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Druskininkų savivaldybė v. E. B. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yNDUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-245/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-245/2010">3K-7-245/2010</a>.

3. Argumentai dėl laikinosiomis apsaugos priemonėmis padarytos žalos, susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatomis.

Kasatorius nurodo, kad, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotais teisės taikymo aiškinimais, asmens kaltės dėl jo iniciatyva taikytų laikinųjų apsaugos priemonių įrodinėti nereikia, nes toks asmuo sąmoningai veikia, siekdamas laikinai apriboti kito asmens civilines teises ir pareigas. Taigi R. J. yra kaltas dėl jo neteisėtais veiksmais – jo prašymu taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, padarytos žalos ieškovui. Tai, kad R. J. atliko neteisėtus veiksmus, patvirtina įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo sprendimas, kuriuo buvo atmestas jo reikalavimas panaikinti kasatoriaus R. L. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį. Kasatorius pažymėjo, kad yra priežastinis ryšys tarp R. J. neteisėtų veiksmų ir ieškovo R. L. patirtos žalos, nes dėl atsakovo R. J. veiksmų ieškovas R. L. nuo 2003 metų iki 2009 metų negalėjo vykdyti projektavimo ir statybos darbų savo žemės sklype. Teismai nepagrįstai atsakovo R. J. kaltę, kuri yra preziumuojama jau įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 16 d. sprendimu, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perkėlė ieškovui.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai neišanalizavo ieškovo nuosavybės teisių apribojimo nuo 2008 m. liepos 3 d. iki 2009 m. birželio 3 d., kai laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi ir draudimas disponuoti ieškovui sklypu galiojo iki 2009 m. birželio 3 d.

Kasatorius, nesutikdamas su teismo sprendimo argumentu, kad jis galėjo pradėti projektavimo darbus nuo 2003 m. rugpjūčio 29 d. (paskutinis baudžiamosios bylos epizodas) iki 2003 m. gruodžio 5 d. (pirmoji teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo), nurodė, jog tuo metu vyko ikiteisminis tyrimas, dar nebuvo apžiūrėta įvykio vieta, todėl jokių statybos veiksmų ieškovas negalėjo atlikti (tai įvyko tik 2006 metais). Be to, teisme jau buvo iškelta byla dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, todėl kiekvienas protingas ir sąžiningas žmogus, esant ginčui, būtų priverstas sustabdyti ginčo sklype vykdomus darbus.

Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, kad ieškovas nepakankamai naudojosi procesine teise skųsti nutartis atskiraisiais skundais, nes ieškovas R. L. šioje byloje pateikė ne mažiau kaip 5 prašymus raštu dėl nepagrįstai pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių bei 3 atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Kasatoriaus nuomone, net ir nė karto nepateikus jokio prašymo ar atskirojo skundo dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas R. J. negali būti atleistas nuo atsakomybės dėl savo neteisėtų veiksmų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu ieškovo žemės sklypui.

4. Dėl ieškinio senaties taikymo. Kasatorius, nesutikdamas su Lietuvos apeliacinio teismo išvada, kad ieškinio senaties pradžia yra 2008 m. spalio 7 d., kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo bylą kasacine tvarka, nurodė, jog tik 2009 m. birželio 3 d. buvo išregistruotas turto areštas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai CK 1.127 straipsnį turėjo taikyti kartu su CK 1.130 straipsnio nuostatomis. Ieškovo tapatus civilinis ieškinys buvo pareikštas baudžiamojoje byloje, todėl skaičiuoti ieškinio senaties pradžią teismai šiuo atveju privalėjo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nutarties, priimtos baudžiamojo proceso tvarka.

5. Dėl žalos, susijusios su gydymo išlaidomis. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas, ieškovo reikalavimą priteisti gydymo išlaidas tenkindamas iš dalies, o apeliacinės instancijos teismas – šį reikalavimą atmesdamas, pažeidė CPK 177 ir 185 straipsnius, reglamentuojančius įrodymų leistinumą ir įrodymų vertinimą.

Kauno apygardos teismas, sumažindamas priteistiną sumą, nurodė, kad ieškovas negali įrodyti nuostolių dydžio, tačiau, kasatoriaus teigimu, jis bylos nagrinėjimo metu prašė skirti teismo kompleksinę medicininę–psichologinę ekspertizę ieškovui, siekdamas surinkti įrodymus dėl gydymo išlaidų, neturtinės žalos dydžio, priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir ieškovo sveikatos būklės, tačiau teismas šio prašymo netenkino. Be to, teismui buvo pateikti rašytiniai įrodymai, kad ieškovas patyrė 2773,88 Lt (803,37 Eur) gydymo nuostolių. Lietuvos apeliacinis teismas, nustatinėdamas priežastinį ryšį tarp atsakovų neteisėtų veikų bei gydymo išlaidų, privalėjo vadovautis CPK 177 straipsnio 3 dalimi ir suteikti galimybę ieškovui įrodyti šį priežastinį ryšį teismo medicinos ekspertizės aktu.

6. Dėl neturtinės žalos. Kasatoriaus teigimu, Kauno apygardos teismas, iš dalies tenkindamas reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, teisingai konstatavo tik dalį faktinių aplinkybių ir nustatė per mažą neturtinės žalos dydį. Kasatoriaus vertinimu, teismo priteisti 10 000 Lt (2896,20 Eur) yra standartiškai priteisiama suma už garbės ir orumo pažeminimą. Tačiau šiuo atveju buvo ne tik pažeminti ieškovo orumas ir garbė, bet buvo įvykdytas nusikaltimas, kuriuo buvo pasikėsinta į Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamas asmens teises (Konstitucijos 21, 23, 28 straipsniai). Teismas sprendime neįvertino, kad žala, padaryta nuo 2003 metų iki 2014 metų, nėra atlyginta. Teismas taip pat neįvertino atsakovų kaltės, jų elgesio tiek baudžiamajame, tiek civiliniame procesuose. Be to, teismas neįvertino ir atsakovų turtinės padėties – abu atsakovai yra turtingi asmenys.

Kasatoriaus teigimu, Lietuvos apeliacinio teismo nutarties dalis, kuria šis sumažino priteistą neturtinę žalę iki 3000 Lt (868,86 Eur) solidariai iš abiejų atsakovų, yra prieštaringa ir neteisinga. Spręsdamas dėl neturtinės žalos, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovui priteistina neturtinė žala yra ne už fundamentalias neturtines vertybes, tokias kaip sveikata ar gyvybė. Ši teismo išvada prieštarauja baudžiamojoje byloje priimtiems procesiniams sprendimams. Pagal BK 248 straipsnį, didelė turtinė žala yra tokia, kuri yra ne mažesnė kaip 250 MGL. Taigi baudžiamojo proceso tvarka priimtuose teismų dokumentuose yra pasisakyta, kad nukentėjusiajam R. L. nusikalstama veika buvo padaryta žala ne mažesnė kaip 32 500 Lt (MGL – 125 Lt). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesivadovavo nustatytais prejudiciniais faktais ir priėmė neteisingus sprendimus.

Kasatorius pažymėjo, kad nuosavybės neliečiamumo pažeidimas, trukęs ilgą laiko tarpą, taip pat yra Konstitucijos saugoma vertybė ir ji negali būti vertinama kitokiu lygmeniui nei kitos konstitucinės vertybės. Be to, atsakovų veiksmais buvo pasikėsinta ir į ieškovo sveikatą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai prašo ieškovo kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl 11 400 Lt (3301,67 Eur) turtinės žalos, patirtos baudžiamajame procese, atlyginimo. Atsakovai, nesutikdami su kasacinio skundo argumentais, kad ieškovas šioje byloje prašo priteisti ne išlaidas advokato pagalbai, turėtas baudžiamajame procese, o nuostolius, kuriuos patyrė dėl kaltų atsakovų veiksmų, nurodo, jog bylinėjimosi išlaidų atlyginimas sprendžiamas proceso įstatymų nustatyta tvarka, t. y. remiantis juose įtvirtintomis tokių išlaidų atlyginimą reglamentuojančiomis teisės normomis. Taigi šios išlaidos nėra atskiras žalos ar nuostolių atlyginimo objektas. Kadangi ieškovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas baudžiamojo proceso metu, sprendžiant dėl jų atlyginimo, turėjo būti vadovaujamasi BPK normomis.

Atsiliepime nurodoma, kad procesinių išlaidų priteisimas iš kaltinamojo, kuriam yra suėjusi patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis, ne pagal įstatymą apsunkintų teisiamojo padėtį. Teismui konstatavus apkaltinamojo nuosprendžio senatį, nutrūksta ir baudžiamojo proceso teisiniai santykiai, o kaltininkui nekyla jokių baudžiamųjų teisinių padarinių.

2. Dėl reikalavimo priteisti 150 089,94 Lt (43 469,05 Eur) žalos dėl sužlugdytų gyvenamojo namo projektavimo ir statybos darbų. Atsakovų teigimu, namo statybos darbų kasatorius pradėti negalėjo dėl kitų priežasčių, t. y. tam buvo būtinas statybos leidimas, o išduoto ir 2003 m. balandžio 29 d. galiojančio statybos leidimo ieškovas neturėjo; netgi nebuvo pradėtas rengti namo projektas.

Atsakovai, nesutikdami su kasatoriaus nuomone, kad baudžiamojoje byloje buvo konstatuota, jog nukentėjusiajam padaryta didelė žala ir nuostoliai, nurodė, kad baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pagal pateiktą kaltinimą nagrinėjant tas aplinkybes, kurios nustatytos kaip BK 294 straipsnio sudėties elementai. Vienas iš būtinųjų šios veikos požymių – didelė žala asmens teisėms ir interesams, teismų praktikoje nėra siejama su didele materialine žala, kaip tą įrodinėja kasatorius. Konstatuojant didelę žalą asmens teisėms ir interesams pakanka nustatyti, kad buvo pasikėsinta į Konstitucijoje įtvirtintas ir saugomas vertybes, šiuo atveju, kaip nurodė teismas, į nuosavybės teisę (patraukiant nuo žemės sklypo R. L. priklausančius laikinus statinius). Tačiau tai nereiškia, kad turi būti padaryta didelė turtinė ar neturtinė žala, kaip tą vertina ieškovas.

Atsakovų teigimu, pasistatyti namą 2004 metais kasatorius negalėjo dar ir dėl to, kad neturėjo realių finansinių galimybių. Tą patvirtina aplinkybė, kad nuo 2009-07-03, kai buvo išduotas statybos leidimas, iki šiol ieškovas tokio namo nepasistatė, jo baigtumas yra tik 64 proc.

Atsakovai pažymėjo, kad nuostolių dydį teismas gali nustatyti tuomet, kai jie atsiranda. Tačiau šiuo atveju tokių padarinių, kuriuos nurodo kasatorius, apskritai neatsirado, todėl ir nuostolių dydžio teismas nustatinėti negalėjo. Tarp padarinių, kuriuos nurodo kasatorius, ir atsakovų veiksmų nėra jokio priežastinio ryšio.

3. Dėl reikalavimo atlyginti žalą, susijusią su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Atsiliepime pažymėta, kad atsakovas E. Ž. civilinėje byloje, kurioje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nedalyvavo. Taigi reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo jam nepagrįstas vien jau dėl šios priežasties.

Atsakovas R. J. civilinėje byloje sąžiningai gynė savo pažeistas teises, dėl žemės sklypo buvo kilęs ginčas. Kasatorius, įsigydamas žemės sklypą, už jį mokėjo gerokai pigiau nei rinkoje, nes žinojo, kad jis yra ginčo objektas ir toje vietoje yra sprendžiamas nuosavybės teisių atkūrimo buvusiems savininkams klausimas.

Kasatorius skunde nurodo, kad per labai trumpus laikotarpius, kai buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, jis nieko negalėjo atlikti. Tačiau šiuo atveju svarbi aplinkybė, kurią nurodo teismas, kad netgi nebuvo kreiptasi dėl statybos leidimo išdavimo. Atsiliepime pažymėta, kad tie laikotarpiai nebuvo tokie trumpi – vienas iš jų truko 19 mėnesių.

4. Dėl ieškinio senaties taikymo. Nors kasatorius teigia, kad apie tai, jog byla buvo išnagrinėta teisme, VĮ Registrų centrui buvo pranešta tik 2009 m. birželio 3 d., tačiau tai neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl padarinių, atsiradusių reikalavimo, kylančio dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrindu. Pranešimas ir informacija apie nagrinėjamą civilinę bylą nėra laikomi laikinąja apsaugos priemone, todėl CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatytos pasekmės netaikomos. Be to, teismui galutinai išnagrinėjus bylą, apie jos rezultatus kasatoriui buvo žinoma.

5. Dėl žalos, susijusios su gydymo išlaidomis. Atsakovai, nesutikdami su kasacinio skundo argumentu, kad teismas atmetė kasatoriaus prašymą skirti medicininę ekspertizę ir užkirto kelią jam įrodyti priežastinį ryšį tarp 2003 veiksmų ir atsiradusio gydymo išlaidų, pažymėjo, jog sąlygos kasatoriui pateikti įrodymus, susijusius su jo gydymu ir liga, buvo sudarytos: teismas buvo pasiūlęs kasatoriui pateikti papildomus dokumentus, kurie pagrįstų priežastis, dėl kurių buvo vartojami vaistai (jei jie išvis buvo vartojami) ir kokioms ligoms gydyti jie buvo skirti. Tačiau kasatorius tokių įrodymų teismui nepateikė. Taip pat teismas buvo sudaręs galimybę kasatoriui pateikti ligos istoriją, jos dokumentus, išrašą iš paciento kortelės, tačiau jis teismui to nepateikė. Be to, byloje jau buvo apklausta gydytoja J. Š., kuri taip pat yra specialistė ir jos pateikti paaiškinimai fiksuoti liudytojų apklausos protokole.

6. Dėl neturtinės žalos. Atsakovų teigimu, apeliacinės instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis daug kartų viršija teismų praktikoje panašiais atvejais priteisiamos neturtinės žalos dydį.

Vertinant veiksmų pobūdį ir kilusias pasekmes, svarbu, kad atsakovų veiksmais nebuvo padaryta ir negalėjo būti padaryta žala R. L. sveikatai, nebuvo jokios fizinės ar psichinės prievartos, kaip tai atsitinka veikų, nukreiptų prieš asmenį, atveju. Tiesiogiai atsakovų veiksmų sukeltos pasekmės buvo nuo R. L. žemės sklypo į šalį patrauktas metalinis namelis, metalinis garažas ir tualetas.

Nors kasaciniame skunde nurodoma, kad žala atsirado dėl užtrukusio proceso, taip pat patirtų išgyvenimų, bet nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo dalyvavimas baudžiamajame procese pagal BPK 251, 252 straipsnius nėra privalomas. Kasatorius procese naudojosi advokato teisine pagalba ir jo asmeninis atvykimas, jeigu jis sukeltų emocinius pergyvenimus, nebuvo būtinas ir tokiu atveju, jeigu jam sukeliamas papildomas stresas, netgi nerekomenduotinas.

Nors Lietuvos apeliacinis teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad priteistinas neturtinės žalos dydis yra 1000 Lt (289,62 Eur), kas atitiktų susiformavusią praktiką, rezoliucinėje dalyje dėl techninės klaidos nurodė 3000 Lt (868,86 Eur) sumą, kuri neišplaukia iš motyvuojamosios nutarties dalies ir yra didesnė, nei joje nurodytoji.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių – iš naujo nenustatinėja faktinių aplinkybių, o vadovaujasi teismų jau nustatytomis ir sprendimuose konstatuotomis bylos aplinkybėmis. Kasacinis teismas tik patikrina, ar pagal konstatuotų faktinių aplinkybių visumą teismai tinkamai taikė ir aiškino teisės normas.

Kasaciniame skunde teisės taikymo aspektu keliami klausimai dėl žalos, padarytos teisei priešingais veiksmais ir dėl civilinėje byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, priteisimo, dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų baudžiamajame procese, priteisimo civilinio proceso tvarka.

Dėl nukentėjusiojo išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jo atstovas, paslaugoms apmokėti, patirtų baudžiamajame procese, nutrauktame suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, atlyginimo

Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atsisakė nagrinėti ieškovo reikalavimą dėl turtinės žalos, susijusios su teisinės pagalbos išlaidomis baudžiamojoje byloje, priteisimo iš esmės dėl to, kad, šių teismų nuomone, civilinio ieškovo baudžiamojo proceso metu turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas negali būti sprendžiamas šioje civilinėje byloje, ir turėtų būti svarstomas baudžiamojo proceso tvarka nepriklausomai nuo to, kad apkaltinamasis nuosprendis tame procese nebuvo priimtas.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija su šia civilinę bylą nagrinėjusių teismų išvada nesutinka.

Teismų praktikoje baudžiamosiose bylose laikomasi pozicijos, kad teismas, nutraukdamas baudžiamąją bylą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, byloje pareikštą civilinį ieškinį palieka nenagrinėtą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzI3LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-327/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-327/2008">2K-327/2008</a>). Tokiu atveju (kai civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas) paliekamas nenagrinėtas ir nukentėjusiojo prašymas atlyginti jo patirtas bylinėjimosi (konkrečiai – atstovavimo) išlaidas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDk1LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-495/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-495/2014">2K-495/2014</a>). Prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas paliekamas nagrinėti kartu su civiliniu ieškiniu. Tokia pozicija grindžiama tuo, kad baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio pagrindas yra nusikalstamos veikos padarymas, o ieškinio dalykas – reikalaujamos atlyginti turtinės ar (ir) neturtinės žalos dydis. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties esmė ta, kad, konstatavus jos buvimą, nutrūksta baudžiamieji ir baudžiamojo proceso teisiniai santykiai, o kaltininkui nekyla jokių baudžiamųjų teisinių padarinių. BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas reikalavimas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai, iš esmės reiškia ir reikalavimą nutraukti byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimą. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, todėl, šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išsprendimas iš esmės – jo tenkinimas ar atmetimas baudžiamojoje byloje. Tad nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas, tačiau gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYwLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-260/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-260/2006">2K-260/2006</a>; 2008 m. spalio 7 d. nutartį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzI3LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-327/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-327/2008">2K-327/2008</a>). Tais pačiais pagrindais pripažintina galimybė civilinio proceso tvarka reikšti reikalavimą dėl nukentėjusiojo bylinėjimosi (konkrečiai – atstovavimo) išlaidų, turėtų baudžiamajame procese, kuris buvo nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Priešingas aiškinimas atimtų iš nukentėjusiojo teisę kreiptis į teismą dėl tokių išlaidų atlyginimo. Pagal vieną iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško žalos atlyginimo principą – nukentėjusįjį būtina grąžinti į padėtį, kokia būtų buvusi nepadarius jam žalos, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę (CK 6.251 straipsnio 1 dalis). Civilinėje teisėje turtinė žala suprantama kaip asmens turtiniai praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis. Tarp jų – ir išlaidos, patirtos dėl kito asmens neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į išdėstytas baudžiamojo proceso įstatymo ir teismų praktikos nuostatas bei konkrečius baudžiamojoje byloje, kurioje ieškovas dalyvavo kaip nukentėjusysis, priimtus teismų sprendimus, darytina išvada, kad tuo atveju, kai baudžiamasis procesas yra nutraukiamas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nukentėjusiojo išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo klausimas negali būti (nėra) sprendžiamas baudžiamojo proceso tvarka ir atitinkamai nebuvo sprendžiamas konkrečiu ieškovo atveju. Taigi ieškovo reikalavimas dėl nurodytų išlaidų atlyginimo ir ateityje negalėtų būti išspręstas baudžiamojo proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad klausimas, kuris, esant analizuojamai procesinei situacijai, nėra sprendžiamas baudžiamajame procese, negali būti sprendžiamas ir nuosprendžio vykdymo stadijoje BPK 361 straipsnio nustatyta tvarka. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje civilinėje byloje teismai, spręsdami nukentėjusiojo atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimą, netinkamai aiškino baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas ir vadovavosi teismų praktika civilinėse bylose, kuriose buvo nagrinėjamos iš esmės skirtingos situacijos, kitaip reglamentuojamos baudžiamojo proceso įstatyme. Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V.Z. v. L.G., bylos Nr. 3K-3-157/2013, nagrinėta situacija, kai atsakovas baudžiamojoje byloje buvo pripažintas kaltu, taigi, atsižvelgiant į pirmiau aptartą BPK įtvirtintą reglamentavimą, ieškovas (nukentėjusysis baudžiamajame procese) turėjo galimybę prašyti atlyginti savo proceso išlaidas, be kita ko, ir atstovavimo išlaidas, baudžiamajame procese. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje D. B. ir kt. v. G. Č., bylos Nr. 3K-3-331/2008, nagrinėta situacija, kai ieškovai buvo išteisinti atsakovo inicijuotame privataus kaltinimo procese; šiuo atveju proceso išlaidų išieškojimą reglamentuoja specialios BPK 105 straipsnio 6 dalies nuostatos, taikytinos tik privataus kaltinimo procesui. Taigi teismai tik formaliai taikė teismų praktikos nuostatas, suformuotas kitame teisiniame kontekste, nagrinėjamai situacijai, nemotyvuodami, kaip ieškovas galėtų pasinaudoti nukentėjusiojo atstovavimo išlaidų atlyginimo tvarka. Šiuo atveju teismai neatsižvelgė ne tik į bylai aktualią kasacinę praktiką baudžiamosiose bylose, bet ir nepaisė baudžiamojoje byloje, kurioje ieškovas dalyvavo kaip nukentėjusysis, priimtų teismų sprendimų (ypač Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutarties, priimtos baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDcyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-472/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-472/2010">2K-472/2010</a>) nuostatų. Tokie civilinėje byloje priimti teismų sprendimai (jeigu būtų palikti galioti) sukeltų teisinį netikrumą ir suvaržytų ieškovo teisę į teisminę gynybą (teisę kreiptis į teismą), garantuojamą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnyje.

Kadangi klausimas dėl nukentėjusiojo išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jo atstovas, paslaugoms apmokėti, patirtų baudžiamajame procese, nutrauktame suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, atlyginimo bylą nagrinėjusiuose teismuose nebuvo sprendžiamas, taip pat nebuvo nustatinėjamos civilinės atsakomybės sąlygos, nebuvo tirti įrodymai dėl ieškovo patirtos žalos dydžio, kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad naikintina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas civilinės bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovų solidariai turtinę žalą, susijusią su turėtomis teisinės pagalbos išlaidomis baudžiamojoje byloje, nutraukė, ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškinio reikalavimas dėl ieškovo turėtų išlaidų teisinei pagalbai baudžiamojoje byloje paliktas nenagrinėtas (CPK tvarka), ir ši bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 5 punktas).

Dėl turtinės žalos priteisimo

Kasaciniame skunde ginčijami teismų sprendimai nepriteisti kasatoriui turtinės žalos, atsiradusios dėl teisei priešingų atsakovų veiksmų ir dėl atsakovo R. J. prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui priklausančiam žemės sklypui: 150 089,94 Lt (43 469,05 Eur) dėl sužlugdytų gyvenamojo namo projektavimo ir statybos darbų, 2773,88 Lt (803,37 Eur) gydymo išlaidų.

1. Dėl gyvenamojo namo projektavimo ir statybos darbų. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atmesdami reikalavimą priteisti 150 089,94 Lt (43 469,05 Eur) žalos, atsiradusios dėl sužlugdytų gyvenamojo namo projektavimo ir statybos darbų, padarė esminę CK 6.249 straipsnio taikymo klaidą. Kasatoriaus teigimu, jis patyrė tiesioginių nuostolių, nes per laikotarpį, kurį atsakovai jam trukdė pradėti gyvenamojo namo statybą, statybos medžiagų ir darbų kainos padidėjo.

Nagrinėjamoje byloje keliamas deliktinės civilinės atsakomybės klausimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje ginčas kilo dėl vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. dėl žalos atsiradimo fakto ir jos dydžio, nustatymo. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žalos sampratą turtinė žala padaroma, kai nukenčia asmens turtiniai (ekonominiai) interesai; žala, įvertinta pinigais, laikoma nuostoliais. Šie, kaip ir žala, skirstomi į tiesioginius (realius) ir netiesioginius (negautas pajamas). Taikant civilinę atsakomybę atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję priežastiniu ryšiu su tam tikrais skolininko veiksmais (CK 6.247 straipsnis). Tiesioginė (reali) žala paprastai yra neteisėtų veiksmų tiesioginis rezultatas, kuris atsiranda iš karto, tiesiogiai veikiant tam tikrą objektą.

Kasatoriaus teigimu, žalos dydžio nustatymui jokios reikšmės neturi aplinkybė, kad jis neįrodė, jog gyvenamąjį namą būtų pasistatęs iki 2004 m. pabaigos, o šiuo atveju aktualu, kiek pabrango atitinkamo gyvenamojo namo statyba. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad statybos darbams pradėti ieškovui buvo būtinas statybos leidimas, o jis buvo išduotas tik 2009 m. liepos 3 d. Neturėdamas leidimo statyti, ieškovas negalėjo atlikti ir namo statybos darbų. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovui nepateikus jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog ketinimus ginčo sklype statyti gyvenamąjį namą ieškovas būtų įgyvendinęs, jeigu nebūtų buvę teisei priešingų atsakovų veiksmų ir pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė patirtos žalos ir jos dydžio. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepaneigia šių teismų išvadų.

Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl CK 6.249 straipsnio l dalies normos, nustatančios, kad jei šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas, taikymo. Kasatoriaus teigimu, ši norma įpareigoja teismą pagal savo vidinį įsitikinimą nustatyti žalos dydį už žalą. Teisėjų kolegija pažymi, kad rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis); konkrečiai – žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiajam asmeniui. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įrodyti žalos dydį turi jos priteisimo reikalaujantis ieškovas. Vis dėlto ši principinė taisyklė nereiškia, kad teismas yra tik pasyvus įrodinėjimo proceso dalyvis, įstatymas įtvirtina teismo galimybę siūlyti šalims teikti papildomus įrodymus, kai jų nepakanka, įstatymo nustatytais atvejais gali įrodymus rinkti savo iniciatyva (CPK 179 straipsnis). Ginčuose dėl žalos atlyginimo, kai įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas diskrecijos teisę dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti, atsižvelgdamas į tai, kad nenustačius tikrojo žalos dydžio negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas.

Byloje teismų nustatyta, kad kasatorius nepateikė įrodymų, jog jis neįgyvendino gyvenamojo namo statybos darbų būtent dėl atsakovų veiksmų, taip pat patvirtinančių, kokios būtų namo projektavimo ir statybos išlaidos tuo metu, jeigu tam nebūtų sutrukdę atsakovų neteisėti veiksmai bei atsakovo R. J. prašymu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius reikalavimus priteisti turtinę žalą, atsiradusią dėl sužlugdytų gyvenamojo namo projektavimo ir statybos darbų, grindžia prielaidomis, jokių pagrįstų argumentų, paneigiančių teismų išvadas, jog atsakovų neteisėtų veiksmų atlikimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu jis buvo pasiruošęs ginčo sklype statyti gyvenamąjį namą, kasaciniame skunde nenurodyta. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad teismai pažeidė CK 6.249 straipsnio l dalies nuostatas.

Dėl civilinėje byloje teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių kasatorius nurodė, kad atsakovas R. J. yra atsakingas dėl ieškovo patirtų nuostolių, kuriuos jis patyrė dėl R. J. (ieškovo kitoje civilinėje byloje) prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Teisėjų kolegija pažymi, kad, taikant laikinąsias apsaugos priemones, paprastai yra laikinai suvaržomos atsakovo teisės, kuris dėl to gali patirti žalos. CPK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Įstatyme neįtvirtinama, kokios civilinės atsakomybės sąlygos įrodinėtinos, pareiškus reikalavimą atlyginti nuostolius, patirtus dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CPK 146 straipsnio 2 dalies nuostatas, formuoja praktiką, kad teismas, spręsdamas dėl civilinės atsakomybės už laikinosiomis apsaugos priemonėmis padarytą žalą taikymo, turi nustatyti tokias sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį (CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniai). Ieškovo kaltė nenustatinėjama, t. y. pripažįstama, kad ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ginčo išsprendimo, veikia savo rizika ir turi pareigą atlyginti atsakovui atsiradusius nuostolius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. G. ir kt. v. V. G., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMzUvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-335/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-335/2013">3K-7-335/2013</a>; 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Čili holdingas“ v. R. A. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-607/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-607/2013">3K-3-607/2013</a>; 2014 m. sausio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. D. v. J. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-115/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-115/2014">3K-3-115/2014</a>). Tačiau, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas byloje, kurioje buvo atmestas R. J. ieškinys R. L., nereiškia, kad R. L., kurio turtui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, galėjo būti padaryta žala. Žalos padaryto faktą bei dydį turi įrodyti ieškovas. Sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą svarbu įvertinti įrodymų pakankamumą, kurie pagrįstų ieškovo įrodinėjamą žalą ir jos dydį.

Teismai, atmesdami kasatoriaus reikalavimą priteisti žalą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, pagrįstai sprendė, kad kasatorius neveikė aktyviai, siekdamas pakeisti ar panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, nors tokias procesines galimybes turėjo. Be to, byloje konstatavus, kad statybos darbams pradėti ieškovui statybos leidimas buvo išduotas tik 2009 m. liepos 3 d., o tai reiškia, kad iki tol epizodiškai galiojusių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpiais ieškovas nebuvo pasiruošęs statyboms, nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad kasatorius, jo turtui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, patyrė turtinę žalą dėl sužlugdytų gyvenamojo namo projektavimo ir statybos darbų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad, nenustatęs vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – žalos, apeliacinės instancijos teismo padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo atsakovams taikyti civilinę atsakomybę ir tenkinti ieškovo reikalavimą priteisti 150 089,94 Lt (43 469,05 Eur) žalos atlyginimo.

Pripažinus, kad ieškovas neįrodė savo reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo, teisiniu požiūriu neaktualiais tampa kasatoriaus argumentai dėl ieškinio senaties instituto aiškinimo ir taikymo, sprendžiant ieškovo teisės į žalos atlyginimą klausimą (CK 1.127 straipsnis, 1.131 straipsnio 2 dalis).

2. Dėl gydymo išlaidų. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, ieškovo reikalavimą priteisti gydymo išlaidas tenkindamas iš dalies, o apeliacinės instancijos teismas – šį reikalavimą atmesdamas, pažeidė CPK 177 bei 185 straipsnius, reglamentuojančius įrodymų leistinumą bei įrodymų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui priteista 2000 Lt (579,24 Eur) gydymo išlaidų, nurodė, kad nėra įrodytas priežastinis ryšys tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir ieškovo patirtos žalos. Kasatoriaus teigimu, Lietuvos apeliacinis teismas, nustatinėdamas priežastinį ryšį tarp atsakovų neteisėtų veikų bei gydymo išlaidų, privalėjo vadovautis CPK 177 straipsnio 3 dalimi ir suteikti ieškovui galimybę įrodyti šį priežastinį ryšį teismo medicinos ekspertizės aktu.

CPK 212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. CPK 212 straipsnio 1 dalies norma nėra įpareigojanti. Aiškindamas ir taikydamas šią proceso teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad ekspertizę skiria teismas, jei tam yra pagrindas – būtinybė išsiaiškinti tam tikrą byloje kilusį klausimą, kai reikalingos specialios mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinios (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad ekspertizės atlikimas yra tikslingas. Dalyvaujantis byloje asmuo, reikalaudamas teismo skirti ekspertizę tam tikram klausimui išsiaiškinti, turi tokį reikalavimą motyvuoti, kuo remiantis tikimasi nustatyti ar paneigti tam tikras byloje reikšmingas aplinkybes, nurodyti, kokių specialių žinių, jo nuomone, reikia tokiam klausimui išsiaiškinti. Ekspertizės skyrimas, nepagrindus tikėtinumo jos metu nustatyti byloje reikšmingus duomenis, prieštarauja proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principui (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. A. v. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-26/2005). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką bylose dėl žalos priteisimo ekspertizės skyrimas nelaikomas kaip visais atvejais būtinas bei privalomas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-155/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-155/2010">3K-3-155/2010</a>; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-35/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-35/2011">3K-3-35/2011</a>; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-396/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-396/2011">3K-3-396/2011</a>; kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo procesinio sprendimo turinį, kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą priteisti gydymo išlaidas, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185, 212 straipsniai). Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas, spręsdamas dėl žalos už gydymo išlaidas atlyginimo bei atsakovų atsakomybės, priežastinio ryšio, vertino byloje esančius įrodymus, o išvados, kad nėra įrodytas priežastinis ryšys tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir ieškovo patirtos žalos (gydymo išlaidų), padarytos vadovaujantis CPK 185 straipsniu. Tokia teismo išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių.

Dėl neturtinės žalos

Apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismo ieškovui priteistą 10 000 Lt (2896,20 Eur) iš atsakovų solidariai žalos dydį sumažino iki 3000 Lt (868,86 Eur) Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas reikalavimą priteisti neturtinę žalą, teisingai konstatavo tik dalį faktinių aplinkybių ir nustatė per mažą neturtinės žalos dydį, o apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas sumažino priteistą neturtinę žalą iki 3000 Lt (868,86 Eur), yra prieštaringa ir neteisinga.

Ieškovas reikalavimą priteisti neturtinę žalą grindė nurodydamas atsakovų veiksmus, kurie teisiškai kvalifikuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 13 d. nutartyje, dėl kurių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, prarastą poilsį, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, baudžiamajame ir civiliniuose procesuose patirtus neigiamus patyrimus, piniginius nuostolius bei prarastą sveikatą. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien nusikalstamų veiksmų padarymas, kuomet tai konstatuota atitinkamu BPK numatytu procesiniu sprendimu, pakenkimas asmens sveikatai ar kitų neteisėtų veiksmų padarymas nepreziumuoja neturtinės žalos fakto. Esant nusikaltimo, sveikatos sužalojimo ar kitiems įstatymo nustatytiems faktams neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jeigu įrodyta, kad neturtinė žala padaryta – asmuo patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės ar kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Konkretaus neturtinės žalos dydžio nustatymas konkrečioje byloje yra fakto klausimas.

Pažymėtina, kad kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymu saugoma teisinė vertybė, taigi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų ir teismo konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintų aplinkybių, kaip į vieną iš kriterijų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti teismas privalo atsižvelgti į pažeistos teisinės vertybės pobūdį, specifiką. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad skundžiamoje nutartyje nurodyti argumentai, dėl kurių žalos atlyginimo dydis nustatytas mažesnis nei buvo priteistas pirmosios instancijos teismo, yra pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas ieškovui iš atsakovų solidariai priteistą neturtinę žalą iki 3000 Lt (868,86 Eur), žalos dydį nustatė pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą, t. y. teismas atsižvelgė į atsakovų teisei priešingus veiksmus, atitinkamai dėl to patirtus ieškovo nuosavybės teisių suvaržymus, nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kurioje teismas nurodo 1000 Lt (289,62 Eur) dydžio neturtinės žalos kompensaciją, neturi jokių sąsajų su rezoliucine teismo nutarties dalimi. Netikslumą sprendžiant neturtinės žalos priteisimo klausimą atsiliepime į kasacinį skundą nurodė ir atsakovai. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamąją ir rezoliucinę dalis, nekonstatuoja, kad nutarties motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados nesuderintos su nutarties rezoliucine dalimi. Nors, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo ir formuluodamas argumentus, apeliacinės instancijos teismas kaip pakankamą ir adekvačią neturtinės žalos sumą nurodė 1000 Lt (289,62 Eur), tačiau pateikdamas apibendrintas išvadas dėl ieškovui priteistinos neturtinės žalos teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad ieškovui iš atsakovų solidariai priteistinas neturtinės žalos dydis yra 3000 Lt (868,86 Eur), tokią pačią sumą nurodydamas ir nutarties rezoliucinėje dalyje. Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad buvo padarytas CPK 276 nustatyta tvarka taisytinas rašymo apsirikimas, nutarties rezoliucinės dalies išvados aiškios vykdymo veiksmų atlikimui. Taigi galutinė teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl patirtos neturtinės žalos dydžio, dėl ko skundžiama sprendimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo pakeistina sumažinant ieškovui priteistiną iš atsakovų solidariai žalos dydį iki 3000 Lt (868,86 Eur), atitinka nutarties rezoliucinę dalį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę ir turtinės žalos (atsiradusios dėl gyvenamojo namo projektavimo ir statybos darbų, gydymo išlaidų) bei neturtinės žalos atlyginimą, todėl ši apeliacinės instancijos teismo nutartis dalis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Kasacinis teismas patyrė 25,57 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. rugpjūčio 6 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Byloje pateikti įrodymai, kad už kasacinio skundo surašymą ieškovas R. L. advokatui sumokėjo 5000 Lt (1448,10 Eur), už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą atsakovai R. J. ir E. Ž. advokatui sumokėjo po 400 Eur. Kasaciniam teismui nutarus grąžinti bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktais, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 5 d. nutarties dalį, kuria civilinės bylos dalis dėl ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovų R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir E. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) solidariai turtinę žalą, susijusią su turėtomis teisinės pagalbos išlaidomis baudžiamojoje byloje, nutraukta, ir Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimas dėl ieškovo turėtų išlaidų teisinei pagalbai baudžiamojoje byloje paliktas nenagrinėtas (CPK tvarka), ir bylą dėl šios dalies perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 5 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Egidijus Laužikas

Andžej Maciejevski