V. B. pagal BK 25 str. 3 d., 167 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-234-489/2022 Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01240-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.10.3; 1.2.20.1; 2.1.7.4; 2.2.4.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

T. B., kuriai baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, gynėjui advokatui Kęstučiui Ragaišiui,

nuteistiesiems V. B. ir G. B., jų gynėjui advokatui Arnoldui Blaževičiui,

nuteistajai R. B., jos gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal T. B., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, gynėjo advokato Kęstučio Ragaišio, nuteistosios V. B., nuteistojo G. B. ir nuteistosios R. B. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 6 d. nuosprendžio.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu:

T. B. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 25 straipsnio 3 dalį ir BK 167 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką;

V. B. nuteista pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 167 straipsnio 1 dalį 90 MGL (3389,40 Eur) dydžio bauda;

G. B. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 167 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda;

R. B. nuteista pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 228 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 231 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimo bausme vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 6 d. nuosprendžiu:

pripažinta, kad T. B. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, nurodytos BK 25 straipsnio 3 dalyje ir BK 167 straipsnio 1 dalyje, požymių, ir baudžiamoji byla jai nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui;

R. B. išteisinta pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 228 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 7 dalimi, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 231 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme vieneriems metams nuteistai R. B. paskirtas įpareigojimas – atsiprašyti nukentėjusiosios S. V..

Nuteistojo G. B. ir jo gynėjo advokato bei nuteistosios V. B. ir jos gynėjo advokato apeliaciniai skundai atmesti.

Šioje byloje taip pat nuteisti A. S., D. K., A. L., R. Š., o V. K. baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Dėl jų kasacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjo, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, ir prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas T. B. baudžiamąją bylą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nustatė, kad T. B. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, nurodytos BK 25 straipsnio 3 dalyje ir BK 167 straipsnio 1 dalyje, požymių, nes ji, veikdama su A. S. suburta organizuota grupe, kartu su D. K. ir A. L. 2012 m. gegužės 20 d. domėjosi, aiškinosi ir ieškojo, kur Palangos mieste yra apsistojusios valstybės saugomos L. S. su dukterimi D. S. (K.) ir kur yra L. S. advokato G. Č. namas. Tokiais veiksmais ji neteisėtai rinko informaciją apie valstybės saugomų asmenų L. S., D. S. (K.) ir G. Č. privatų gyvenimą (buvimo vietą). Taip pat ji, veikdama su A. S. suburta organizuota grupe kaip vykdytoja, 2012 m. gegužės 20 d. gavusi informacijos iš A. L., o šiam – iš A. S. apie tai, kad galbūt Klaipėdos miesto ligoninėje ar sveikatos centre yra valstybės saugomos L. S. su mažamete dukterimi D. K., A. L. ir A. S. pavedimu, kuris buvo jai perduotas telefonu, kartu su moterimi, kuri nėra traukiama baudžiamojon atsakomybėn, lankėsi sveikatos centre Palangoje, ieškodama ir klausinėdama tuo metu budinčios administratorės, kur jų įstaigoje yra apsistojusi L. S. su savo mažamete dukterimi D. K., ir visą sužinotą informaciją perdavinėjo A. L..

2. V. B. nuteista pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 167 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdama su A. S. ir asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, suburta organizuota grupe kaip vykdytoja, 2012 m. kovo 29 d. 17.15 val., jos sutuoktiniui G. B. tuo pat metu neteisėtai renkant informaciją apie privatų S. V. ir L. S. gyvenimą prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame yra antstolės S. V. kontora, žinodama, kad antstolė S. V. yra saugoma policijos pareigūnų, o L. S. privatus gyvenimas yra įslaptintas, sutuoktinio G. B. surinktą informaciją apie L. S. ir S. V. judėjimą perdavė asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, ir A. S., po to apie 17.30 val. Kaune, Nemuno gatvėje, jos sutuoktiniui važiuojant minėtu automobiliu iš paskos ir persekiojant bei stebint Policijos departamentui priklausantį automobilį, kuris iš antstolės kontoros išvežė valstybės saugomą L. S., taip pat apie 18.30 val. Kaune, Nemuno gatvėje ir kitose Kauno miesto gatvėse, G. B. minėtu automobiliu persekiojant antstolei S. V. priklausantį automobilį, kuriuo policijos saugoma S. V. važiavo iš darbo vietos namo, visą iš sutuoktinio sužinotą informaciją perdavė asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, ir A. S.. Taip ji neteisėtai rinko informaciją apie antstolės S. V. ir L. S. privatų gyvenimą.

2.1. Taip pat ji 2012 m. balandžio 26 d. 9.20–10.55 val., jos sutuoktiniui G. B. tuo pat metu neteisėtai renkant informaciją apie privatų S. V. gyvenimą, t. y. Kaune, Nemuno gatvėje ir kitose Kauno miesto gatvėse, G. B. automobiliu „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiuojant iš paskos ir persekiojant antstolei S. V. priklausantį automobilį, kuriuo policijos saugoma S. V. važiavo iš savo darbo vietos, esančios (duomenys neskelbtini), iki Kauno r. savivaldybės, esančios Savanorių pr. 371, Kaune, ir Kauno r. savivaldybės pastato pirmojo aukšto fojė stebint S. V. veiksmus, visą iš G. B. sužinotą informaciją perdavė asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, ir A. S.. Taip ji neteisėtai rinko informaciją apie antstolės S. V. privatų gyvenimą.

2.2. Taip pat ji 2012 m. balandžio 27 d. apie 8.30 val., jos sutuoktiniui G. B. tuo pat metu neteisėtai renkant informaciją apie privatų S. V. gyvenimą, t. y. jam nuvykus prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame yra įsikūrusi antstolės S. V. kontora, žinant, kad S. V. yra saugoma policijos pareigūnų, ir stebint kontoros patalpas, visą iš G. B. sužinotą informaciją perdavė asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, ir A. S.. Taip neteisėtai rinko informaciją apie antstolės S. V. privatų gyvenimą.

3. G. B. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 167 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, veikdamas su A. S. ir asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, suburta organizuota grupe kaip vykdytojas, 2012 m. kovo 29 d. 17.15 val. automobiliu „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atvyko prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame yra antstolės S. V. kontora; žinodamas, kad antstolė S. V. yra saugoma policijos pareigūnų, o L. S. privatus gyvenimas yra įslaptintas, vaikščiojo prie kontoros langų ir stebėjo, kas vyksta viduje; po to apie 17.30 val. Kaune, Nemuno gatvėje, minėtu automobiliu važiuodamas iš paskos persekiojo ir stebėjo Policijos departamentui priklausantį automobilį, kuris iš antstolės kontoros išvežė valstybės saugomą L. S.; taip pat apie 18.30 val. Kaune, Nemuno gatvėje ir kitose Kauno miesto gatvėse, minėtu automobiliu, važiuodamas iš paskos, persekiojo antstolei S. V. priklausantį automobilį, kuriuo policijos saugoma S. V. važiavo iš darbo vietos namo; jis sužinotą informaciją apie L. S. ir S. V. judėjimą telefonu perdavinėjo savo sutuoktinei V. B., o ši visą sužinotą informaciją perdavė asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, ir A. S.. Taip jis neteisėtai rinko informaciją apie antstolės S. V. ir L. S. privatų gyvenimą.

3.1. Taip pat jis 2012 m. balandžio 26 d. 9.20–10.55 val. Kaune, Nemuno gatvėje ir kitose Kauno miesto gatvėse, automobiliu „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodamas iš paskos, persekiojo antstolei S. V. priklausantį automobilį, kuriuo policijos saugoma S. V. važiavo iš savo darbo vietos, esančios (duomenys neskelbtini), iki Kauno rajono savivaldybės, esančios Savanorių pr. 371, Kaune, ir Kauno r. savivaldybės pastato pirmojo aukšto fojė stebėjo S. V. veiksmus bei visą sužinotą informaciją telefonu perdavė savo sutuoktinei V. B., o ši visą sužinotą informaciją perdavė asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, ir A. S.. Taip jis neteisėtai rinko informaciją apie privatų S. V. gyvenimą.

3.2. Taip pat jis 2012 m. balandžio 27 d. apie 8.30 val. nuvyko prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame yra įsikūrusi antstolės S. V. kontora, žinodamas, kad S. V. yra saugoma policijos pareigūnų, stebėjo kontoros patalpas, visą sužinotą informaciją telefonu perdavė savo sutuoktinei V. B., o ši visą sužinotą informaciją perdavė asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, ir A. S.. Taip jis neteisėtai rinko informaciją apie privatų S. V. gyvenimą.

4. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. B. nuteista pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 228 straipsnio 1 dalį, taip pat pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 228 straipsnio 2 dalį už tai, kad kartu su A. S., veikdamos A. S. ir asmens, kuriam tyrimas išskirtas, suburta organizuota bendrininkų grupe, organizuodamos ir užtikrindamos aktyvų pasipriešinimą galimam D. S. (K.) paėmimui ir perdavimui motinai L. S. pagal Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 14 d. ir 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimus, siekdamos sutrukdyti antstolei S. V. įvykdyti minėtus teismo sprendimus, davė nurodymus organizuotos grupės narei R. B., einančiai Lietuvos Respublikos Seimo nario R. K. padėjėjos pareigas, neteisėtai rinkti informaciją iš Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus, Kauno miesto savivaldybės administracijos, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto apie valstybinių institucijų pareigūnų ir tarnautojų veiksmus ir sprendimus, susijusius su mažametės D. S. (K.) perdavimu jos motinai L. S., ir R. B., būdama valstybės tarnautoja (politinio asmeninio pasitikėjimo) ir eidama Lietuvos Respublikos Seimo nario R. K. padėjėjos pareigas, pasinaudodama Seimo nario padėjėjos–sekretorės tarnybine padėtimi ir tarnybinėmis pažintimis, vykdydama duotus nurodymus, laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2012 m. liepos 17 d. neteisėtai rinko informaciją iš Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus, Kauno miesto savivaldybės administracijos, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto apie valstybinių institucijų pareigūnų ir tarnautojų veiksmus ir sprendimus, susijusius su mažametės D. S. (K.) perdavimu jos motinai L. S., bei perdavė surinktą informaciją A. S. ir asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas:

- 2012 m. kovo 30 d. 14.09 val. telefonu informavo A. S. apie tai, kad vaiko teisių pareigūnai tą dieną tikrai pas juos neatvyks;

– 2012 m. balandžio 2 d. 14.25 val. telefonu informavo A. S., kad vaiko teisių pareigūnai tą dieną tikrai pas juos neatvyks;

– 2012 m. balandžio 3 d. 16.32 val. telefonu informavo A. S., kad 2012 m. balandžio 4 d. Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto sudaryta darbo grupė – komiteto pirmininkas R. J. D. kviečia Kauno m. savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėją B. D. į pasitarimą (gautas raštas Nr. 19-1-3336);

– 2012 m. balandžio 6 d. telefonu informavo A. S., kad Vaiko teisių apsaugos skyrius kreipėsi dėl psichologų skyrimo perduodant D. S. (K.) motinai (gautas 2012 m. kovo 29 d. raštas Nr. S-932/19-2-1094);

– 2012 m. balandžio 9 d. 20.46 val. telefonu informavo A. S., kad iš Seimo narės V. V. M. sužinojo, jog vaiko perdavimas nebus vykdomas greitu laiku, nes 2012 m. balandžio 12 d. vėl vyks Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto sudarytos darbo grupės posėdis dėl visų šių įvykių, jame dalyvaus daugelis pareigūnų, susijusių su šiuo perdavimu (gautas 2012 m. balandžio 10 d. raštas Nr. S-2012-2753);

– 2012 m. balandžio 17 d. 10.56 val. telefonu informavo A. S. apie tai, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės išvyko į Vilnių į pasitarimą (gautas 2012 m. balandžio 17 d. raštas Nr. 12-1-592);

– 2012 m. balandžio 19 d. 17.22 val. telefonu informavo A. S., kad Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierė E. Ž. yra parašiusi potvarkius dėl siūlymo Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriui ir Kauno r. savivaldybės administracijos direktoriui panaikinti D. S. (K.) globą (2012 m. balandžio 18 d. raštas Nr. 6.7.-2012-100)PR-85);

– 2012 m. balandžio 23 d. 12.43 val. telefonu informavo A. S., kad iš Policijos departamento savivaldybėje yra gautas raštas dėl pasirengimo vykdyti teismo nutartį (2012 m. balandžio 23 d. raštas Nr. R20-357);

– 2012 m. balandžio 24 d. 0.42 val. telefonu pranešė A. S. informaciją, gautą iš Seimo narės V. V. M., apie tai, kad darbo grupė žada priimti sprendimą, jog iki pedofilijos bylos išnagrinėjimo D. S. (K.) būtų palikta gyventi pas asmenį N. V., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas;

– 2012 m. balandžio 25 d. 22.12 val. telefonu informavo A. S., o vėliau – ir asmenį N. V., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, tai, ką sužinojo apie 2012 m. balandžio 25 d. Seime vykusį Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto sudarytos darbo grupės „Dėl vaiko teisių apsaugos įstaigų veiksmų, apsaugant vaiko teises ir teisėtus interesus“ išvadų svarstymą;

– 2012 m. gegužės 7 d. 10.05 val. telefonu informavo A. S., kad 15 val. vaiko teisių specialistės vyksta į pasitarimą su policija (2012 m. gegužės 7 d. raštas Nr. 12-1-694);

-2012 m. gegužės 23 d. 11.33 val. telefonu informavo A. S., kad D. S. (K.) laikinoji globa buvo panaikinta Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo D. R. pasirašytu įsakymu 2012 m. gegužės 9 d. (2012 m. gegužės 9 d. raštas Nr. A-1770).

4.1. Šiais veiksmais R. B. piktnaudžiavo tarnyba, o R. B. ir A. S. šiais bendrais veiksmais apsunkino paminėtų teismo sprendimų vykdymą – D. S. (K.) perdavimo motinai L. S. organizavimą ir atlikimą, siekiant įvykdyti teismų sprendimus teko pasitelkti dideles policijos pareigūnų pajėgas; dėl šių jų veiksmų buvo sumenkintas Lietuvos Respublikos teismų ir policijos autoritetas.

4.2. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, kaip nustatyta iš nuosprendžio 56, 80 ir 84 punktų, ir rezoliucinės dalies, R. B. liko nuteista pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 231 straipsnio 1 dalį už tai, kad ji, veikdama su A. S. ir asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, suburta organizuota grupe, laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2012 m. gegužės 7 d. (neteisėtai) rinko informaciją iš Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus, Kauno miesto savivaldybės administracijos, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto apie valstybinių institucijų pareigūnų ir tarnautojų veiksmus ir sprendimus, susijusius su mažametės D. S. (K.) perdavimu jos motinai L. S., ir perdavė surinktą informaciją A. S., taip apsunkindama teismo sprendimų – perduoti D. S. (K.) motinai L. S. – vykdymo organizavimą ir atlikimą, nes, siekiant įvykdyti minėtus teismų sprendimus, teko pasitelkti dideles policijos pareigūnų pajėgas.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

5. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nuosprendžio dalį, kuria T. B. buvo išteisinta pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 167 straipsnio 1 dalį, ir priėmė naują nuosprendį – pripažino, kad T. B. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 25 straipsnio 3 dalyje ir BK 167 straipsnio 1 dalyje, požymių, ir, vadovaudamasi BK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamąją bylą nutraukė, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

5.1. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad įrodymais pripažinti duomenys neabejotinai leidžia daryti išvadą apie T. B. aktyvius veiksmus, kuriais ji 2012 m. gegužės 20 d. domėjosi, aiškinosi ir ieškojo, kur Palangos mieste yra apsistojusios valstybės saugomos L. S. su dukterimi D. S. (K.) ir kur yra G. Č. namas.

5.2. Atlikdama iš anksto suderintus veiksmus, T. B. dalyvavo padarant nusikaltimą, turint bendrą tikslą – neteisėtai rinkti informaciją apie asmenų privatų gyvenimą. Vėlesnis T. B. prisijungimas prie daromos nusikalstamos veikos nepaneigia nei jos dalyvavimo organizuotos grupės vykdomoje veikoje, nei jos atliktų neteisėtų veiksmų, nei organizuotos grupės narių bendro tikslo. T. B. suprato savo veiksmų neteisėtumą ir tai, kad dalyvauja kelių asmenų bendroje veikoje, atlieka jai skirtą vaidmenį ir užduotis kartu su D. K. ir A. L..

6. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija taip pat panaikino Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nuosprendžio dalį, kuria R. B. nuteista pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 228 straipsnio 1 dalį, ir R. B. išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

6.1. Teismas nurodė, kad R. B. nėra inkriminuoti jokie nuostatų ar bendrųjų principų reikalavimų pažeidimai, o nenustačius, kokius bendro pobūdžio teisės aktus ar specialius teisės aktus, kurie susiję su konkrečias pareigas einančio valstybės tarnautojo įgaliojimais, ji pažeidė, nebuvo pagrindo ją nuteisti pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.

6.2. Taip pat iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalino aplinkybę, kad R. B. 2012 m. gegužės 23 d. 11.33 val. telefonu informavo A. S., jog D. S. (K.) laikinoji globa buvo panaikinta Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo D. R. pasirašytu įsakymu 2012 m. gegužės 9 d. (2012 m. gegužės 9 d. raštas Nr. A-1770).

6.3. Taip pat nuspręsta nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatyti, kad R. B. neteisėtai rinko informaciją iš Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus, Kauno miesto savivaldybės administracijos, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto apie valstybinių institucijų pareigūnų ir tarnautojų veiksmus ir sprendimus, susijusius su mažametės D. S. (K.) perdavimu jos motinai L. S., ir perdavė surinktą informaciją A. S. laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2012 m. gegužės 7 d., taip padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje ir BK 231 straipsnio 1 dalyje.

III. Kasacinių skundų argumentai

7. Kasaciniu skundu T. B., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, gynėjas advokatas K. Ragaišis prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 6 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

7.1. Apeliacinės instancijos teisme buvo netinkamai pritaikyta BK 167 straipsnio 1 dalis ir padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, BPK 301 straipsnio 1 dalies, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, BPK 331 straipsnio nuostatų pažeidimai. Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių BPK pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos T. B. teisės, be to, esminiai BPK pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

7.2. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržyta įstatymų garantuota T. B. teisė į gynybą ir kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė bendrųjų įrodymų pripažinimo ir vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 1, 3, 5 dalyse: netinkamai įvertino tiek atskirus įrodymus, tiek jų prieštaringą visumą, išvados dėl nusikaltimo sudėties buvimo T. B. veiksmuose nepagrįstos byloje surinktų ir ištirtų, teisingai įvertintų neprieštaringų įrodymų visuma, teismas ignoravo ją teisinančias svarbias ir esmines aplinkybes, vertindamas įrodymus, padarė klaidų dėl jų turinio – netinkamai vertino liudytojų K. S., S. Š. ir A. K. parodymus, neteisėtai ir nepagrįstai vadovavosi byloje nesančiu T. B. ir R. Š. 2012 m. gegužės 20 d. telefoniniu pokalbiu, 2014 m. birželio 17 d. asmens atpažinimo pagal fotonuotraukas protokolu. Taigi nuosprendis nepagrįstas neginčijamais, neabejotinais, neprieštaringais, patikimais ir pakankamais objektyviais įrodymais, jis grįstas prielaidomis ir spėjimais, abejonių keliančiais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino T. B. su A. L. 2012 m. gegužės 20 d. vykusių telefoninių pokalbių faktą ir neatkreipė dėmesio į kitas byloje nustatytas aplinkybes.

7.3. Nėra jokių duomenų, kad T. B. būtų buvusi aktyvi Klonio gatvės įvykių dalyvė ar kad iki 2012 m. gegužės 20 d. būtų galėjusi ką nors žinoti apie kitiems asmenims šioje byloje inkriminuojamas kitas nusikalstamas veikas, ar kad ji būtų žinojusi apie neteisėtą informacijos rinkimą apie kitų asmenų privatų gyvenimą. Ji dalies kaltinime nurodytų asmenų nepažįsta, kitus pažįsta tik iš matymo, nes su jais bendravo mažai, lankėsi tik kelis kartus, didesnis tarpusavio bendravimas su kai kuriais iš jų vyko per socialinius tinklus, bet tai nėra niekaip susiję su jai inkriminuojama nusikalstama veika, o bendravimas vyko įvairiomis temomis. Ji teismui paaiškino, kad apie aptariamus įvykius sužinojo iš masinės informacijos priemonių, kuriomis tuomet tikėjo, ir atvyko išreikšti, kaip ji pati suprato, savo pilietinės pozicijos, kad nebuvo jokio judėjimo aktyvistė, dalyvė ar atskirų pavedimų vykdytoja ir ja būti negalėjo, nes atvyko tik 2012 metais, kai pagrindiniai įvykiai buvo besibaigiantys, ji buvo tik pasyvi įvykių stebėtoja. Be to, ji pirmiau dalyvauti judėjime neturėjo jokių galimybių, nes buvo ką tik gimęs vaikas, taip pat augino kitą mažametį vaiką, jos vyras yra tolimojo plaukiojimo jūrininkas. Nėra užfiksuota, kad T. B. iš anksto būtų įsipareigojusi rinkti informaciją, būtų pažinojusi A. S., tai jau dariusi anksčiau, kad tokia jos kelionė būtų buvusi specialiai suplanuota, todėl T. B. galėjo būti tik atsitiktinė 2012 m. gegužės 20 d. įvykių dalyvė.

7.4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo T. B. bei liudytojos K. S. parodymais ir jų nevertino. Byloje nėra paneigti T. B. parodymai, kad ji apie tai, jog kažkas atsitiko su D. K. sveikata, atsitiktinai sužinojo tik 2012 m. gegužės 20 d. iš socialiniame tinkle esančio susirašinėjimo ir jai telefonu paskambinus A. L., kad ji, būdama klaipėdietė, buvo nutarusi tą dieną su savo dviem mažamečiais vaikais ir seserimi vykti prie jūros pasivaikščioti, be to, buvo pažadėjusi iš autobusų stoties paimti ir pavėžėti D. K., kad jokios informacijos apie kitus asmenis nerinko, D. K., L. S. ir G. Č. namo neieškojo, o visą dieną praleido pajūryje. Šiuos jos parodymus patvirtino liudytoja K. S..

7.5. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad yra pagrindas netikėti T. B. parodymais, nes juos paneigia liudytojos S. Š. parodymai, iš kurių matyti, kad buvo atėjusi jauna mergina ir pasiteiravusi, ar neguli D. K., kad už pusvalandžio ji ją matė su kita vyresne moterimi, vedina dviračiu, kad iš 2014 m. birželio 17 d. asmens atpažinimo pagal nuotrauką protokolo matyti, kad ji atpažino tą jauną moterį – K. S., kuri yra T. B. sesuo, o tai paneigia T. B. teiginius, kad ji jokių duomenų apie G. Č. namą, L. S. ir jos dukterį D. S. (K.) nerinko. Vadinasi, tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad liudytoja pagal fotonuotraukas po dvejų metų atpažino T. B. seserį, kaip jauną moterį, klausinėjusią apie D. K.. Vis dėlto liudytoja S. Š. nenurodė, kad jauna moteris būtų klausinėjusi apie G. Č. namą, be to, K. S. nėra patraukta atsakomybėn, o tai, kad S. Š. matė K. S. su kita moterimi, kuri vedėsi dviratį, neįrodo T. B. kaltės, nes S. Š. jos neatpažino.

7.6. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje esančius elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės suvestinėse užfiksuotus A. L., A. S., D. K., T. B., R. Š. telefoninius pokalbius, iš kurių matyti, kad 2012 m. gegužės 20 d. visi šie asmenys aktyviai bendravo tarpusavyje, vadovavosi realybėje nevykusiu ir byloje nesančiu telefoniniu pokalbiu tarp R. Š. ir T. B.. Šie asmenys net nėra pažįstami. R. Š. 2012 m. gegužės 19 d. telefonu bendravo su T. N., o ne su T. B.. Be to, teisme T. B. parodė, kad jai nepriklauso jai priskiriamas telefono numeris. Be to, šio pokalbio turinys prieštarauja jos 2012 m. gegužės 20 d. telefoninių pokalbių su A. L. turiniui. Byloje, išskyrus 2012 m. gegužės 20 d. kelis telefoninius pokalbius tarp T. B. ir A. L., nėra jokių kitų įrodymų, siejančių ją su minėtu įvykiu. Apeliacinės instancijos teismas nepakankamai atsargiai vertino minimų telefoninių pokalbių su A. L. turinį, neatsižvelgdamas į T. B. nurodomas pokalbių atsiradimo objektyvias ir subjektyvias aplinkybes, į tai, kad T. B. bijojo žodžiu prieštarauti A. L., ir į tai, kad veiksmai, kurie buvo papasakoti, nebuvo atlikti.

7.7. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai T. B. kaltę grindė liudytojo A. K. visiškai nepatikimais ir neinformatyviais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Šis asmuo negali būti patikimas liudytojas, nes jis T. B. nepažįsta, teisme jos neatpažino, paties informacijos rinkimo įvykio nematė, jame nedalyvavo, apie viską sprendžia tik iš susirašinėjimo socialiniame tinkle „Facebook“, kurio byloje nėra. Be to, duodamas parodymus teisme apie Klonio gatvės įvykius, nurodė visai kitą T. B. dalyvavimo įvykiuose laikotarpį, kuriuo T. B. fiziškai dėl objektyvių priežasčių negalėjo dalyvauti, nurodė ir tai, kad jam buvo daroma įtaka duoti tokius parodymus.

7.8. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje T. B. padarytos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 167 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai nėra atskleisti, o argumentai, kuriais grindžiamos daromos išvados, nėra pagrįsti išsamiai byloje ištirtomis aplinkybėmis. Be to, teismas tinkamai neįvertino jos tyčios neteisėtai rinkti informaciją apie kito asmens privatų gyvenimą kryptingumo nebuvimo ir jos jokių aktyvių veiksmų nebuvimo. Baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 167 straipsnio 1 dalį nepakanka vien tik išreikštų pažadų ar ketinimų, o nustatyti T. B. veiksmai nebuvo aktyvūs.

8. Kasaciniu skundu nuteistoji V. B. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 6 d. nuosprendžius ir baudžiamąją bylą nutraukti arba panaikinti pirmiau nurodytus nuosprendžius ir baudžiamąją bylą grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

8.1. Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir BPK 20 straipsnio nuostatas, nes išvadas dėl kaltės padarė nesiėmę įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti. Nuosprendžiai yra nepagrįsti ir neteisėti, nes neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų, neįrodyta, kad nuteistoji padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, jos kaltė grindžiama subjektyviomis prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo byloje surinktų įrodymų, išimtinai vertino tik nuteistajai nepalankius įrodymus, o atmesdamas nuteistosios ir gynybos prašymus dėl procesinių veiksmų atlikimo, bylą išnagrinėjo nevisapusiškai.

8.2. Buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, susijusių su liudytojo apklausa, taip pat pažeistas rungimosi principas, nes nepagrįstai buvo atmesti nuteistosios prašymai dėl įrodymų ištyrimo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė Baudžiamojo kodekso nuostatas ir nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo formuojamos praktikos, pažeidė ultima ratio (paskutinė priemonė) principą. Teismai pažeidė BPK 7, 22, 205, 270, 275, 276 straipsnių nuostatas, suvaržė nuteistosios teisę į gynybą ir rungtynišką procesą. Teismai nemotyvuotai N. V. parodymus vertino kaip nepatikimus. Apeliacinės instancijos teismas neatliko savo funkcijos ir formaliai atmetė apeliacinį skundą, išsamiai neanalizavo bylos medžiagos ir apeliacinio skundo argumentų, netenkino nuteistosios prašymų, į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus atsakė tik formaliai arba iš viso neatsakė.

8.3. Nuteistosios su neva nustatytos organizuotos grupės nariais nesiejo nei ilgesni ir glaudesni ryšiai, nei pastovumas, nei ilgalaikiškumas, jie net nepažinojo vienas kito ir jokio susitarimo daryti nusikaltimus tarp jų nebuvo. Nagrinėjamu laikotarpiu visuomenėje buvo kilęs didelis susidomėjimas nukentėjusiosios L. S. ir jos dukters istorija, todėl daugelis žmonių vienokiu ar kitokiu būdu šiais įvykiais domėjosi. Iš baudžiamosios bylos nesimato, kad V. B. (ar kiti asmenys kaip A. S.) būtų apgalvojusi nusikalstamos veiklos mechanizmą, savo veiksmų padarymo intensyvumą, tarpusavio vaidmenų pasiskirstymą, jai suteikto vaidmens ar konkrečios užduoties atlikimą, siekiant bendro nusikalstamo tikslo. Vadinasi, net ir konstatavus asmenų kaltę, negalima teigti, jog jie būtų galėję suvokti priklausantys asmenų grupei, atitinkančiai organizuotą grupę. Jei visi šie asmenys ir veikė, tai veikė kaip pavieniai asmenys. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad asmenys veikė organizuota grupe ir kad tai yra jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nėra pakankamai motyvuota, todėl iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šalintina. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo surinkta jokių įrodymų apie V. B. susitarimą su kitais asmenimis daryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą arba keletą nusikaltimų. Ypač svarbu tai, kad, inkriminuojant asmeniui organizuotos grupės požymį, būtina, kad šis suprastų priklausęs tokiai grupei, tačiau šiuo atveju nei nuteistoji, nei kiti asmenys nesuprato tokiai grupei priklausę. Nuteistosios veiksmuose nėra jokių organizuotos grupės požymių: grupės pastovumo, veiklos trukmės ir intensyvumo, pasiskirstymo konkrečiomis pareigomis ir pan.

8.4. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 56 pastraipoje deklaratyviai teigiama, kad V. B. dalyvavimas organizuotoje grupėje yra įrodytas pirmosios instancijos teismo. Byloje tokių duomenų nebuvo, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atsirado naujas ir išgalvotas teiginys apie V. B. ryšius su A. S., vadovaujantis A. S. 2012 m. kovo 29 d. pokalbiu su nenustatytu asmeniu. Vis dėlto A. S. pokalbių stenogramoje (17 t., b. l. 26–33) nėra minimas nei G. B., nei V. B.. Teismas ignoravo prašymą ištirti šias aplinkybes.

8.5. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi prielaidomis ir versijomis, išdėstytomis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 90–92 lapuose, jos neatitinka stenogramose fiksuotų pokalbių tekstų (21 t., b. l. 47–66). Šis teismas vadovavosi kaltinamajame akte surašyta laisva kūryba, įvardydamas menamus asmenis, pastatus ar institucijas savo nuožiūra. Prašymas palyginti ir konstatuoti laisvą prokuroro nuomonę su dokumentiniais faktais teismo nebuvo išnagrinėtas, taip buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą. Be to, šis teismas laisvai traktavo buitinį sutuoktinių pokalbį. Pokalbių stenogramoje nėra nurodyta apie S., V., policijos pastatus. Tai buvo sutuoktinių pokalbis apie aplinkybes, nesusijusias su šia byla. Abiejų instancijų teismai, apklausdami V. B., neuždavė klausimo, apie ką kalbėjo sutuoktiniai. Negalima dėl nežinia ko teiktų patarimų ir perspėjimų vertinti to kaip veikos, veikiant organizuota grupe, padarymo.

8.6. Nuteistasis G. B. prašė apeliacinės instancijos teismo atnaujinti įrodymų tyrimą ir atmesti visus byloje esančius fiksuotus jo telefoninių pokalbių įrašus, kaip neteisėtu būdu gautus duomenis, ir nevertinti jų kaip įrodymų šioje byloje. G. B. telefoninių pokalbių kontrolė buvo atlikta neteisėtai, nes byloje yra prokurorės R. P. prašymas ikiteisminio tyrimo teisėjui leisti klausytis G. B. naudojamo mobiliojo ryšio telefono telefoninių pokalbių ir daryti jų įrašus. Prokurorė savo prašyme aiškiai nurodė G. B. veiką, dėl kurios prašoma leidimo klausytis jo telefonų pokalbių (2012 m. kovo 29 d. bandė sekti antstolės S. V. kontorą ir iš jos išėjusią L. S., tai atitinka BK 167 straipsnio 1 dalį). Prokurorės prašymo ikiteisminio tyrimo teisėjui tekstas identiškas kitam – kito policijos pareigūno tekstui, kuriame vyresnysis tyrėjas kreipiasi į savo tiesioginį viršininką tarnybiniu pranešimu, nurodydamas, kad yra tikslinga gauti teismo nutartį leisti klausytis 20 asmenų telefonų pokalbius. Prokurorė R. P., neturėdama teisėtų motyvų, nusirašė policijos tyrėjo motyvacinį raštą, nesigilindama į netinkamus motyvus. Tokio policijos pareigūnų tarnybinio pranešimo byloje nėra. Prokurorės prašymas buvo neteisėtas ir nepagrįstas, prieštaraujantis galiojantiems įstatymams, o ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis priimta pažeidžiant BPK 154 straipsnį. Šių duomenų, nurodytų Šiaulių apygardos teisme paskutinio žodžio metu, teismas nevertino ir nieko dėl to nepasisakė. Šių neteisėtų veiksmų pasekmės tapo kaltinimo ir nuosprendžio pagrindu V. B..

8.7. Baudžiamoji teisė yra ultima ratio priemonė, todėl tokia atsakomybė turėtų būti taikoma už pačius sunkiausius asmens privataus gyvenimo pažeidimus. Svarbu nustatyti, ar konkreti kaltininko veika išties pasiekusi tokį pavojingumo laipsnį, kad, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas. Nagrinėjamu atveju teismas pamynė ne tik in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą, bet ir konstitucinį nekaltumo prezumpcijos principą, suponuojantį, kad neįrodytas kaltumas prilygsta įrodytam nekaltumui. Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai neatliko išsamaus byloje surinktų įrodymų tyrimo, visapusiškai neišnagrinėjo ir neįvertino bylos medžiagos, todėl nepašalino byloje esančių abejonių, nors tokią pareigą turėjo. Teismai pažeidė įrodymų pakankamumo reikalavimą, nes apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik nustačius, kad tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Šiuo atveju teismas perkėlė kaltinamajame akte išdėstytas formuluotes, o darydamas išvadas dėl kaltės, analizavo vien tik nukentėjusiojo parodymus.

8.8. V. B. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, nurodytos BK 167 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Byloje nėra jokių duomenų ir įrodymų, kokiais V. B. veiksmais pasireiškė neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, V. B. teikė patarimus ir perspėjimus, jokių duomenų apie tai, kad ji būtų rinkusi duomenis apie privatų asmenų gyvenimą, nėra. Teismo argumentai, kuriais ji pripažinta kalta, neatitinka BK 167 straipsnio turinio, akivaizdžiai prieštarauja tokio pobūdžio bylose suformuotai teismų praktikai. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, turėjo nustatyti, kaip nuteistoji rinko duomenis ir kokios informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas padarė žalą žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumui. Šioje byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistoji rinko informaciją apie S. V.. Teismas, nuteisdamas V. B., turėjo pasisakyti, kokiais jos veiksmais pasireiškė neteisėtas konkrečios informacijos rinkimas ir kokie konkretūs duomenys apie asmens privatų gyvenimą buvo surinkti.

9. Kasaciniu skundu nuteistasis G. B. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 6 d. nuosprendžius ir baudžiamąją bylą nutraukti arba panaikinti pirmiau nurodytus nuosprendžius ir baudžiamąją bylą grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

9.1. Buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, susijusių su liudytojo apklausa, nemotyvuotai N. V. parodymus vertinant kaip nepatikimus, taip pat pažeistas rungimosi principas, nes nepagrįstai buvo atmesti prašymai dėl įrodymų ištyrimo. Abiejų instancijų teismai kaltę grindė subjektyviomis prielaidomis, nors ištirti įrodymai nepagrindžia kaltės. Teismai netinkamai aiškino ir taikė BPK nuostatas, susijusias su įrodymų vertinimu, be to, pažeidė rungimosi principo reikalavimus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė BK nuostatas, nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo praktikos ir pažeidė ultima ratio principą. Apeliacinės instancijos teismas neatliko savo funkcijos ir formaliai atmetė apeliacinį skundą.

9.2. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 7, 8, 22, 205, 207, 270, 275, 276 straipsnių nuostatas, suvaržė nuteistojo teisę į gynybą ir rungtynišką procesą: bylą nagrinėję teismai nepagrįstai atsisakė teisiamojo posėdžio metu tenkinti prašymus apklausti liudytojus ir išreikalauti papildomą medžiagą. Teismai vadovavosi atpažinimo protokolu, kuris buvo atliktas pažeidžiant BPK 192 straipsnio 5 dalies nuostatas. Atpažinimas iš nuotraukų negalėjo būti daromas, todėl asmens parodymo atpažinti protokolas negali būti vertinamas kaip įrodymas šioje byloje. Tokia praktika formuojama kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-33/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-33/2014">2K-33/2014</a>. Be to, buvo suklastotas parodymo atpažinti protokolas, fotolentelės ir nukentėjusiosios S. V. apklausos protokolas.

9.3. G. B. kaltė iš esmės grindžiama nukentėjusiosios S. V. parodymais. Apeliacinės instancijos teismui G. B. pateikė nagrinėtinus klausimus, bet teismas prašymus ignoravo ir niekaip dėl to nepasisakė. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atsirado aplinkybė, susijusi su G. B. sustabdymu su automobiliu ir jo asmenybės patikrinimu. Tokie teiginiai iškreipia tikrovę, nes sudaro įspūdį, kad G. B. persekiojo nukentėjusiąją ir buvo sulaikytas. Vyriausiasis patrulis R. B. patikrino G. B. asmenybę, kai šis stovėjo netoli antstolės S. V. kontoros. Teisme R. B., paklaustas, kodėl neįspėjo G. B. dėl galimai neteisėtų jo veiksmų, atsakė, kad G. B. nieko nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas nevertino tokių prieštaravimų ir vadovavosi R. B. parodymais kaip grindžiančiais G. B. kaltę.

9.4. G. B. prašė apeliacinės instancijos teismo atnaujinti įrodymų tyrimą ir atmesti visus byloje esančius G. B. telefoninių pokalbių įrašus, kaip neteisėtu būdu gautus duomenis, ir nevertinti jų kaip įrodymų šioje byloje. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas daugiausia vadovavosi telefoniniais pokalbiais, patvirtindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį. G. B. apeliacinės instancijos teismo prašė ištirti trylika punktų, tačiau teismas netenkino nė vieno, taip aiškiai pažeidė sąžiningo rungimosi principą ir suvaržė nuteistojo teisę į gynybą. Teismas vadovavosi tokiais duomenimis, kurie apeliaciniame skunde tiksliai nurodyti kaip iškreipti arba išgalvoti ir neatitinkantys bylos medžiagos. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis grindžiamas prokuroro asmeniniu supratimu padarytomis prielaidomis ir versijomis, išdėstytomis 90–92 lapuose, o tai visiškai neatitinka stenogramose fiksuotų pokalbių tekstų (21 t., b. l. 47–66).

9.5. Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes išvadas dėl nuteistojo kaltės padarė nesiėmę įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti. Nuosprendžiai yra nepagrįsti ir neteisėti, nes neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų, baudžiamojoje byloje neįrodyta, kad G. B. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo kaltę grindė tik patvirtindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, grįstą subjektyviomis prielaidomis, neanalizavo byloje surinktų įrodymų, vertino tik pirmosios instancijos teisme prokuroro pateiktus išgalvotus duomenis, kurie visiškai neatitinka faktinių bylos duomenų.

9.6. Apeliacinės instancijos teismas neatliko savo funkcijos, neanalizavo bylos medžiagos ir apeliacinio skundo argumentų, netenkino G. B. prašymų, iš esmės pakartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus argumentus, o į G. B. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus atsakyta tik formaliai arba iš viso neatsakyta.

9.7. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 56 pastraipoje deklaratyviai teigiama, kad B. dalyvavimas organizuotoje grupėje yra įrodytas pirmosios instancijos teismo. Byloje tokių duomenų nebuvo, o ši išvada grindžiama išgalvotu teiginiu apie V. B. ryšius su A. S.. G. B. su neva nustatytos organizuotos grupės nariais nesiejo nei ilgesni ir glaudesni ryšiai, nei pastovumas, nei ilgalaikiškumas, jie net nepažinojo vienas kito ir jokio susitarimo daryti nusikaltimus tarp jų nebuvo. Nagrinėjamu laikotarpiu visuomenėje buvo kilęs didelis susidomėjimas nukentėjusiosios L. S. ir jos dukters istorija, todėl daugelis žmonių vienokiu ar kitokiu būdu šiais įvykiais domėjosi. Iš baudžiamosios bylos nesimato, kad G. B. būtų apgalvojęs nusikalstamos veiklos mechanizmą, savo veiksmų padarymo intensyvumą, tarpusavio vaidmenų pasiskirstymą, jam suteikto vaidmens ar konkrečios užduoties atlikimą, siekiant bendro nusikalstamo tikslo. Vadinasi, net ir konstatavus asmenų kaltę, negalima teigti, kad jie būtų galėję suvokti priklausantys organizuotai grupei. Taigi asmenų grupė pagal kaltinime nurodomas aplinkybes nebuvo tokio organizuotumo lygio, kad būtų galima ją pripažinti organizuota grupe. Jei visi šie asmenys ir veikė, tai veikė kaip pavieniai asmenys ar bendravykdytojai. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo surinkta jokių įrodymų apie G. B. pažintį su kitais nuteistaisiais ar susitarimą su kitais asmenimis daryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą arba keletą nusikaltimų. A. S. yra kaltinama 2010 m. pradžioje subūrusi organizuotą asmenų grupę, kurioje dalyvavo ir G. B., tačiau jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos apima laikotarpį nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2012 m. balandžio 27 d. Būtina, kad asmuo suprastų priklausęs organizuotai grupei, tačiau šiuo atveju nei G. B., nei kiti asmenys (netgi V. K.) nesuprato priklausę tokiai grupei.

9.8. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje deklaratyviai ir formaliai konstatuoja, kad nusikalstamą veiką G. B. padarė kaip vykdytojas veikdamas su kaltinamosios A. S. ir asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, suburta organizuota grupe. Šio teismo vertinimu, šias aplinkybes patvirtina 2012 m. kovo 29 d. užfiksuoti A. S. pokalbiai su kitais asmenimis. Tokie abiejų instancijų teismų teiginiai visiškai prieštarauja faktinei bylos medžiagai, t. y. A. S. pokalbių stenogramai (17 t., b. l. 26–33). Pokalbiuose niekur nėra minimas nei G. B., nei V. B., o apeliacinės instancijos teismas ignoravo prašymą ištirti šias aplinkybes. G. B. veiksmuose nėra organizuotos grupės požymių: grupės pastovumo, veiklos trukmės ir intensyvumo, pasiskirstymo konkrečiomis pareigomis ir pan., o pirmosios instancijos teismas iš esmės vadovavosi tik kaltinamuoju aktu.

9.9. Nukentėjusiosios parodymai ir pirmosios instancijos teismo argumentai, kuriais G. B. nuteistas, neatitinka BK 167 straipsnio sudėties ir akivaizdžiai prieštarauja tokio pobūdžio bylose suformuotai teismų praktikai. Šioje byloje nėra jokių duomenų, kad buvo renkama informacija apie privatų S. V. gyvenimą ar kad dėl G. B. veiksmų tokia informacija būtų buvusi kam nors pateikta, panaudota, išlikusi bet kokiu pavidalu ir pan., t. y. rinkta. Visi epizodai, susiję su antstolės S. V. menamu asmens duomenų rinkimu, iš tikrųjų susiję su jos profesine veikla, kuri yra viešai paskelbta prie jos kontoros pastato įėjimo durų, be to, internetinėje erdvėje ir prieinama visiems interesantams. Kokie buvo renkami duomenys apie antstolės privatų gyvenimą jos tarnybinių pareigų atlikimo metu, nenustatyta. Spręsdamas BK 167 straipsnio 1 dalies taikymo klausimą, teismas privalėtų atkreipti dėmesį į tai, kad pagal formuojamą kasacinės instancijos teismo praktiką neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas visų pirma sietinas su informacijos gavimo būdo ir pažeisto asmens privatumo įvertinimu. Viešoje vietoje, netoli antstolės S. V. kontoros, atsidūręs G. B. buvo pastebėtas kontoroje esančių asmenų ir apie tai pranešta policijos pareigūnams. Galima tai įvardyti taip, kad jis atsidūrė netinkamu metu, netinkamoje vietoje.

9.10. Pirmosios instancijos teismas turėjo motyvuotai atsakyti, kokie apie asmens privatų gyvenimą surinkti duomenys, kurių neteisėtas rinkimas galimai buvo nustatytas, iš tiesų laikytini tokiais svarbiais duomenimis apie asmens privatų gyvenimą, ar jų rinkimo aplinkybės yra tokios pavojingos, kad visiems – tiek ieškojusiems informacijos asmenims, tiek ją suteikusiam asmeniui – reikėtų taikyti baudžiamąją atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismui pateiktame prašyme dėl įrodymų tyrimo atlikimo G. B. punktu prašė ištirti ir konstatuoti, ar teiginys socialiniame tinkle „Facebook“ apie L. S. ir S. V. buvimą 2012 m. kovo 29 d. antstolės kontoroje atitinka tikrovę.

9.11. Baudžiamoji teisė yra ultima ratio priemonė, todėl tokia atsakomybė turėtų būti taikoma už pačius sunkiausius asmens privataus gyvenimo pažeidimus. Šios rūšies atsakomybei esant ne vienintelei poveikio priemonei teisės pažeidėjui galimų pritaikyti teisinės atsakomybės formų sistemoje, svarbu nustatyti, ar konkreti kaltininko veika išties pasiekusi tokį pavojingumo laipsnį, kad, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas.

9.12. Abiejų instancijų teismai nesivadovavo pamatiniu baudžiamosios justicijos in dubio pro reo principu, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja abejones, išnaudojus visas galimybes jas pašalinti ir nepavykus to padaryti, vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai. Nagrinėjamu atveju teismas pamynė ne tik in dubio pro reo principą, bet ir konstitucinį nekaltumo prezumpcijos principą, suponuojantį, kad neįrodytas kaltumas prilygsta įrodytam nekaltumui.

10. Kasaciniu skundu nuteistosios R. B. gynėjas advokatas D. Svirinavičius prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 6 d. nuosprendžius ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

10.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria nuteista R. B., yra nepagrįsta, taip pat nepagrįstos apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalys, kuriomis nuteistosios R. B. gynėjo apeliacinis skundas atmestas, o prokurorės apeliacinis skundas tenkintas.

10.2. Kaltinamasis aktas neatitiko baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Kaltinimo pradžioje nurodoma, kad R. B. veikė A. S. ir asmens N. V., kuriam tyrimas išskirtas, suburta bendrininkų grupe ir joms vadovaujant, su G. A., D. K., V. K., A. L., R. S. R., T. B., R. Š., asmeniu T. S., kuriam tyrimas išskirtas, V. B., G. B. ir kitais ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, susitarusi daryti kelis ir daugiau nusikaltimų. Iš šios kaltinimo dalies neaišku, kokie dar nusikaltimai inkriminuoti R. B., nes ji buvo kaltinama padariusi du nusikaltimus. Iki galo nėra aišku, ar R. B. turi gintis tik nuo nusikalstamų veikų, nurodytų BK 228 straipsnio 1 dalyje ir BK 231 straipsnio 1 dalyje, ar ir dėl nusikalstamų veikų, inkriminuotų kitiems kaltinamiesiems.

10.3. Neaišku, kokiu pagrindu R. B. inkriminuotas bendrininkavimas (bendrininkų grupė) su kitais asmenimis, kurių daugumos ji nepažinojo, niekada su jais neturėjo jokių reikalų. Taigi kaltinamajame akte nėra motyvuojamosios dalies.

10.4. Visiškai neaišku, kuo pasireiškė kaltinime nurodytas aktyvus pasipriešinimas ir kada aktyvus pasipriešinimas galimam D. S. (K.) paėmimui ir perdavimui motinai L. S. buvo atliktas. Taip pat neaišku, kokios R. B. pažintys turimos omenyje, kuo pasireiškė informacijos rinkimas, informacijos rinkimo neteisėtumas. Nei kaltinamajame akte, nei prokurorės pareiškime dėl kaltinimo patikslinimo nenurodyta, kodėl informacija apie valstybinių institucijų pareigūnų ir tarnautojų veiksmus bei sprendimus, susijusius su mažametės D. S. (K.) perdavimu jos motinai L. S., būtų buvusi kokia nors paslaptis. Taip pat visiškai neaišku, kaip R. B. bendrais veiksmais apsunkino teismo sprendimų vykdymą – D. S. (K.) perdavimo motinai L. S. organizavimą ir atlikimą. Taip pat neaišku, koks yra ryšys tarp kaltinamajame akte ir patikslintame kaltinime išdėstytųjų R. B. bendrųjų veiksmų ir pasitelkimo itin didelių policijos pareigūnų pajėgų, siekiant įvykdyti teismų sprendimus, dėl ko policija, kaip valstybinė institucija, vykdydama savo pareigą padėti užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, patyrė didelę žalą, dėl šių jos veiksmų sumenkinant Lietuvos Respublikos teismų ir policijos autoritetą. Kaltinime pateiktos abstrakčios ir deklaratyvios nuorodos, kad dėl R. B. veiksmų buvo sumenkintas Lietuvos Respublikos teismų ir policijos autoritetas, to niekaip nedetalizuojant, nekonkretinant. Gynybą apsunkina ir kaltinime neįvardytų asmenų N. V. ir T. S., kuriems tyrimas išskirtas, nurodymas, nes tenka gintis spėliojant, apie kokius asmenis kalbama.

10.5. Dar ikiteisminio tyrimo metu R. B. ir jos gynėjas prašė pranešime apie įtarimą išdėstytą įtarimą patikslinti taip, kad jis atitiktų BPK normas, būtų aiškus bei suprantamas įtariamajai ir ji galėtų realizuoti savo teisę į gynybą arba ikiteisminį tyrimą nutraukti reabilituojančiu pagrindu. Prokurorė atsisakė tai atlikti, po to surašė kaltinamąjį aktą ir jį kartu su bylos medžiaga perdavė teismui, vėliau bandė tikslinti kaltinimą, tačiau tai padarė tik minimaliai, esminių kaltinamojo akto trūkumų neištaisė.

10.6. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės deklaratyviais motyvais atmetė nuteistosios R. B. gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK normoms. Taip ir liko neaišku, koks ryšys tarp kaltinime nurodytų telefoninių pokalbių ir konstatuoto sutrukdymo antstolei S. V. įvykdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimus, taip pat koks ryšys tarp kaltinime nurodytų telefoninių pokalbių ir konstatuotų paminėtų teismo sprendimų vykdymo apsunkinimo – D. S. (K.) perdavimo motinai L. S. organizavimo ir atlikimo, didelių policijos pareigūnų pajėgų, siekiant įvykdyti teismų sprendimus, pasitelkimo ir taip Lietuvos Respublikos teismų ir policijos autoriteto sumenkinimo. Kaltinime neatskleidus inkriminuojamos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 231 straipsnio 1 dalyje, sudėties, R. B. gynyba buvo nepagrįstai ir neteisėtai apribota. Jeigu kaltinamasis aktas surašytas neaiškiai, tai laikytina kliūtimi kaltinamajam realizuoti teisę į gynybą. Todėl buvo pagrindas baudžiamąją bylą perduoti prokurorui dėl surašyto kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnio nuostatoms.

10.7. Bylos nagrinėjimo teisme metu buvo gauta duomenų apie bylą nagrinėjusio teismo teisėjų išankstines nuomones (kaltinimo naudai), dėl to kaltinamieji buvo pareiškę teismui pagrįstą nušalinimą. Vis dėlto nušalinimas nebuvo tenkintas. Apygardos teismo teisėjai negalėjo nematyti minėtų kaltinamojo akto trūkumų, juos matė, tačiau, turėdami išankstinę nuomonę, palankią kaltinimui, nepagrįstai netenkino kaltinamosios R. B. gynybos pagrįstų, motyvuotų prašymų dėl kaltinamojo akto perdavimo prokurorei to akto trūkumams ištaisyti. Kaltinamasis aktas dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnį neatitiko BPK nuostatų, nes jame nebuvo nurodyta, kokius teisės aktus pažeidė R. B., tačiau, nepaisydamas to, kas minėta, pirmosios instancijos teismas R. B. nuteisė. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė kaltinamųjų pateiktus pagrįstus prašymus dėl įrodymų rinkimo ir nagrinėjimo, taip apribodamas kaltinamųjų teisės į gynybą realizavimą, o rungimosi principas buvo paverstas formaliu. R. B. ir kiti kaltinamieji motyvuotai ir pagrįstai prašė apklausti trylika liudytojų, kuriems turi būti žinomos šiai bylai teisingai išnagrinėti ir galutinai išspręsti svarbios aplinkybės. Liudytojai, gerai žinomi visuomenės veikėjai, įskaitant kunigus, buvusius Lietuvos Respublikos Seimo narius, galėjo ir gali paneigti organizuotos grupės buvimą. Be to, gynyba prašė išreikalauti iš atskirų institucijų šiai bylai teisingai išnagrinėti būtinus duomenis, kurių R. B. ir jos gynėjas dėl tų duomenų pobūdžio negalėjo gauti, tačiau bylą nagrinėję apygardos teismo teisėjai prašymus nepagrįstai atmetė.

10.8. Apeliacinės instancijos teismas nevisiškai išnagrinėjo nuteistosios R. B. gynėjo apeliacinį skundą. Teismas neatsakė į tokius svarbius apeliacinio skundo argumentus: a) byloje nepaneigti R. B. parodymai apie tai, kad tiek, kiek ji domėjosi Klonio gatvės įvykiais, ji jais domėjosi kaip visuomenininkė, tai patvirtina ir gausi dokumentinė medžiaga apie R. B. visuomeninį darbą, apie daugybę jos paskatinimų už tą darbą, Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus 2012 m. pareiškimai; b) nors kaltinime ir deklaruojama, kad pokalbiais su A. S. R. B. sumenkino Lietuvos Respublikos teismų ir policijos autoritetą, tačiau nei pačiame kaltinime, nei vėliau šios bylos nagrinėjimo metu taip ir nebuvo niekaip atskleista, koks yra ryšys tarp tų tariamų pokalbių ir inkriminuoto kaltinimo deklaracijų apie Lietuvos Respublikos teismų ir policijos autoriteto sumenkinimą; c) nusikalstama veika, nurodyta BK 231 straipsnio 1 dalyje, gali būti padaroma tik tyčia, tačiau byloje neįrodyta, kad R. B. būtų turėjusi tyčią padaryti jai inkriminuojamą nusikaltimą (būdama solidaus amžiaus, buvusi su tėvais ištremta į Sibirą ir ten kentėjusi, praeityje neteista, mokėsi, dirbo, gyveno šeimoje, yra našlė, senatvės pensininkė, gyvenanti iš gaunamos nedidelės pensijos, nėra jokių ją kompromituojančių duomenų). Be to, apeliacinės instancijos teismas atmetė pagrįstus nuteistosios R. B. gynybos prašymus dėl įrodymų, kurių negalėjo gauti nuteistoji ir jos gynėjas, išreikalavimo.

10.9. Nuosprendis neatitinka BPK normų – padaryti esminiai BPK 305 ir BPK 331 straipsnių nuostatų pažeidimai. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip ir nėra aiškiai išdėstyta R. B. nusikaltimo, nurodyto BK 25 straipsnio 3 dalyje ir BK 231 straipsnio 1 dalyje, sudėtis. Apie atskiras aplinkybes nuosprendyje nurodoma padrikai atskirose dalyse, tačiau nėra aiškiai išdėstyta šio nusikaltimo konkreti sudėtis. Negelbsti ir tai, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma, kad kita pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalis dėl R. B. paliekama nepakeista. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje R. B. kaltinimas pagal du straipsnius išdėstytas vientisai ir įvardytas kaip nusikaltimų sutaptis, o apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pagal vieną straipsnį R. B. išteisino, šalino kai kurias aplinkybes, tačiau liko neaišku, už ką konkrečiai R. B. nuteista.

10.10. Netinkamai pritaikyta BK 25 straipsnio 3 dalis. Lietuvos apeliaciniam teismui išteisinus R. B. dėl vieno nusikaltimo, ji liko nuteista už vieną nusikalstamą veiką, todėl visiškai nepagrįstai ir neteisėtai konstatuota, kad ji veikė organizuota grupe su kitais nuteistaisiais. Nė viename iš skundžiamų nuosprendžių nekonstatuota, kad R. B. būtų susijusi su kitų asmenų padarytomis nusikalstamomis veikomis.

10.11. Nebuvo laikomasi BK 2 straipsnio nuostatų, nes yra pagrindas nutraukti šią baudžiamąją bylą. Neatskleidus inkriminuojamos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 231 straipsnio 1 dalyje, sudėties, R. B. baudžiamoji byla turi būti nutraukta. Byloje nenustatyta R. B. tyčia, motyvas, tikslas padaryti nusikalstamą veiką, nepanaikintos abejonės dėl šio asmens kaltumo, todėl jeigu byloje nebūtų nustatytas pagrindas perduoti kaltinamąjį aktą prokurorui ar bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui ar apeliacine tvarka, ši baudžiamoji byla nutrauktina. Juo labiau nors ir yra pagrindai perduoti kaltinamąjį aktą prokurorui, nors ir nustatytas pirmosios instancijos teismo šališkumas, jau yra suėję asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai. Be to, R. B., sąžiningai pragyvenusi visą savo gyvenimą, nenori likti nepagrįstai nuteista.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

11. T. B., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, gynėjo advokato K. Ragaišio ir nuteistojo G. B. kasaciniai skundai atmestini, nuteistosios V. B. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuteistosios R. B. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

12. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos priimtose kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų nuosprendžių ir nutarčių teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis ne bet kokiomis, tačiau šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0zMS03ODgvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-31-788/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-31-788/2021">2K-P-31-788/2021</a>). Dėl to paduotų kasacinių skundų teiginiai ir argumentai, susiję su įrodymų vertinimu, be kita ko, dauguma iš jų išdėstyti pakartojant apeliacinių skundų argumentus, į kuriuos atsakyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

13. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Todėl kasacinių skundų argumentai, kurie nurodyti nesilaikant šio imperatyvo, paliekami nenagrinėti.

14. Taigi, atsižvelgdama į kasacinių skundų nagrinėjimo ribas, teisėjų kolegija, nagrinėdama T. B. gynėjo advokato kasacinį skundą, tikrina, ar atliekant įrodymų vertinimą nebuvo pažeistos jį reglamentuojančios BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Nagrinėjant R. B. gynėjo advokato kasacinį skundą, tikrinama, ar buvo padaryti esminiai skunde nurodyti BPK pažeidimai, ar tinkamai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 25 straipsnio 3 dalis ir BK 231 straipsnio 1 dalis. Nagrinėdama V. ir G. B. kasacinius skundus, teisėjų kolegija tikrina, ar nebuvo pažeistos BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, 22 ir 270 straipsnių nuostatos, ar buvo tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nuteisiant šiuos nuteistuosius pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 167 straipsnio 1 dalį.

15. Pasakytina ir tai, kad kasacinės instancijos teismas negali nagrinėti klausimų, kurie nebuvo nagrinėjami apeliacine tvarka, nes pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Dėl šios priežasties T. B. gynėjo kasacinio skundo teiginiai dėl R. Š. ir T. B. 2012 m. gegužės 19 d. telefoninio pokalbio nenagrinėtini, nes apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį T. B., tokios dienos pokalbiu apskritai nesivadovavo ir jo nenurodė. V. B. kasaciniame skunde nurodyti teiginiai, susiję su netenkintu G. B. prašymu apeliacinės instancijos teisme dėl G. B. telefoninių pokalbių klausymosi, paliekami nenagrinėti dėl dviejų priežasčių: pirma, V. B. ir jos gynėjo skunde gali būti keliami klausimai, susiję tik su V. B. ir jos gynėjo teiktais prašymais apeliacinės instancijos teisme, o šių klausimų apeliacinės instancijos teisme savarankiškai nei V. B., nei jos gynėjas nekėlė; antra, V. B. ir jos gynėjo apeliaciniame skunde nebuvo keltas klausimas dėl Šiaulių apygardos teismo nereagavimo į paskutinio žodžio metu išsakytus V. B. teiginius.

Dėl T. B., kuriai byla nutraukta, gynėjo kasacinio skundo argumentų, susijusių su esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu

16. Kasaciniu skundu T. B., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, gynėjas, įžvelgdamas esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, ginčija apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria konstatuota, kad T. B. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, nurodytos BK 25 straipsnio 3 dalyje ir BK 167 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių.

17. Teisėjų kolegija, patikrinusi T. B. aktualią skundžiamo nuosprendžio dalį, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad T. B. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, nurodytos BK 25 straipsnio 3 dalyje ir BK 167 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, nustatydamas tokio kaltinimo pagrįstumą, esminių teisės taikymo klaidų nepadarė.

18. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-314-693/2018, 2K-4-511/2020).

19. Patikrinus bylos dalį dėl T. B. teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai įrodymų vertinimo klaidų nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl T. B. aktyvių veiksmų, kuriais buvo nustatytas neteisėto informacijos apie privatų asmenų gyvenimą rinkimo pagrįstumas, grindė įrodymų visetu, į logišką grandinę sujungdamas liudytojos S. Š. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, šios liudytojos atlikto asmens atpažinimo pagal jo nuotrauką protokole fiksuotus duomenis. Šiais įrodymais buvo paneigta T. B. versija, kad ji su seserimi 2012 m. gegužės 20 d. tik pasivaikščiojo Palangoje. Didelę reikšmę, sprendžiant dėl T. B. neteisėtų informacijos rinkimo veiksmų, turi tarp jos ir nuteistojo A. L. užfiksuoti telefoniniai pokalbiai ir jų turinys, be to, A. S. atsiųsta trumpoji žinutė, jų turinį yra detalizavęs apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 183 punkte. Pažymėtina, kad pastarieji įrodymai aiškiai patvirtina teismų padarytą išvadą, jog T. B. atliko aktyvius veiksmus – ieškojo G. Č. namo (pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 45 punktą (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2010 m. spalio 18 d. iki 2015 m. spalio 1 d.), be kita ko, privačiu gyvenimu taip pat laikytinas asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija), taip pat kur buvo apsistojusios L. S. su mažamete dukterimi D. K. (S.).

20. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, liudytojo A. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, apeliacinės instancijos teismas tik sustiprino daromą išvadą apie privataus gyvenimo rinkimo faktus, tačiau jų nelaikė ir nepripažino įrodymu, turinčiu lemiamą reikšmę. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais galima patikrinti įrodymus, jie turi įtakos vidiniam teismo įsitikinimui, tačiau neturi savarankiškos įrodomosios reikšmės. Atitinkamai kasatoriaus argumentai, kad A. K. teikė parodymus apie neegzistuojantį susirašinėjimą socialiniame tinkle, yra prielaidų pobūdžio, nepagrįsti bylos medžiaga. A. K., duodamas parodymus, nurodė aplinkybes, kurias, grįsdamas kitais bylos duomenimis, pripažintais įrodymais, pripažino įrodytomis apeliacinės instancijos teismas, todėl šio liudytojo parodymai tik sustiprino teismo nustatytą aplinkybę. Be kita ko, kasatorius kasaciniame skunde ir pats nurodo, kad įvykio dieną T. B. iš socialiniame tinkle esančio susirašinėjimo sužinojo apie galimus D. K. sveikatos sutrikimus.

21. Vis dėlto, atsakydama į kasacinio skundo argumentą dėl BPK pažeidimų, vertinant R. Š. ir T. B. telefoninio pokalbio turinį, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai suklydo nurodydamas, jog 2012 m. gegužės 20 d. 16.25 val. R. Š. kalbėjosi telefonu su T. B. (R. Š. kalbėjo, kad jie visi suvažiavę į pajūrį, o T. B. jam sako, kad pajūris jau „šmonuojamas“ (19 t., b. l. 32–33)), nes tokiame pokalbyje T. B. išties nedalyvavo. R. Š. su T. B. kalbėjosi 2012 m. gegužės 20 d. 16.14 val. (19 t., b. l. 32), o po to 16.25 val. R. Š. kalbėjosi su moterimi, tačiau tai nėra T. B. (kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, net telefono numeris nesutampa). Taigi T. B. gynėjas kasaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas grindė pokalbio, kuriame T. B. nedalyvavo, turiniu. Atitinkamai darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes padarė klaidų dėl šio įrodymo (telefoninio pokalbio) turinio. Vis dėlto teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nelaikė šio pokalbio vieninteliu ar esminę reikšmę turinčiu įrodymu, neturi pagrindo daryti išvadą, kad, kaip teigia kasatorius, padarytas pažeidimas turėtų būti pripažintas esminiu, nes buvo suvaržyta įstatymų garantuojama T. B. teisė į gynybą. Taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad šis pažeidimas sutrukdė apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Pažymėtina, kad T. B. viso proceso metu apskritai neigė kaltinime pagal BK 167 straipsnio 1 dalį išdėstytus faktus dėl neteisėto informacijos apie privatų asmenų gyvenimą rinkimo, pateikė savo gynybinę versiją, kurią apeliacinės instancijos teismas paneigė, todėl nėra pagrindo manyti, kad jos gynyba dėl nurodyto 2012 m. gegužės 20 d. 16.25 val. nebuvusio pokalbio su R. Š. būtų pasikeitusi.

22. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, neturi pagrindo daryti išvadą, kad dėl šios bylos dalies apeliacinės instancijos teisme vertinant bylos įrodymus buvo padarytas esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas.

Dėl nuteistųjų V. ir G. B. kasacinių skundų argumentų, susijusių su esminiais BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, 22 ir 270 straipsnių pažeidimais

23. Nuteistasis G. B. kasaciniame skunde nurodo, kad teismai pažeidė BPK 7, 22, 270 straipsnių nuostatas, suvaržė nuteistojo teisę į gynybą ir rungtynišką procesą, nes nepagrįstai atsisakė tenkinti prašymus apklausti liudytojus ir išreikalauti papildomą medžiagą, o apeliacinės instancijos teismas neatliko savo funkcijos ir formaliai atmetė apeliacinį skundą. Taip pat teigiama, kad buvo suklastotas parodymo atpažinti protokolas, fotolentelės ir nukentėjusiosios S. V. apklausos protokolas. Taip pat teigiama, kad G. B. prašė apeliacinės instancijos teismą atnaujinti įrodymų tyrimą ir atmesti visus byloje esančius jo telefoninių pokalbių įrašus kaip neteisėtu būdu gautus duomenis bei nevertinti jų kaip įrodymų šioje byloje. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas jais vadovavosi. Nuteistosios V. B. kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė BPK 7, 22, 270 straipsnių nuostatas, suvaržė nuteistosios teisę į gynybą ir rungtynišką procesą. Apeliacinės instancijos teismas neatliko tinkamo bylos patikrinimo ir formaliai atmetė apeliacinį skundą, išsamiai neanalizavo bylos medžiagos ir apeliacinio skundo argumentų, netenkino nuteistosios prašymų, į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus atsakė tik formaliai arba iš viso neatsakė.

24. Atsakant į tokius abiejų kasacinių skundų argumentus, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo ribos pirmiausia yra apibrėžtos BPK 320 straipsnio 3 dalyje – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Nuteistojo G. B. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nebuvo keliami klausimai dėl pirmosios instancijos teismo atmestų G. B. prašymų, dėl BPK 154 straipsnio nuostatų, susijusių su jo pokalbių klausymusi, pažeidimo ar dėl S. V. atlikto asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolo suklastojimo. Apeliaciniame skunde ginčijama nuosprendžio forma ir turinys, organizuotos grupės buvimas ir nusikaltimo, nurodyto BK 167 straipsnio 1 dalyje, padarymas (49 t., b. l. 106–119). Nuteistosios V. B. ir jos gynėjo apeliaciniame skunde buvo keliami analogiški klausimai (49 t., b. l. 151–162).

25. Iš kasatorių skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas į argumentus, susijusius su nuosprendžio formai ir turiniui keliamais reikalavimais, ne tik atsakė, bet ir pripažino, jog pirmosios instancijos teismas iš dalies nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytų reikalavimų (37 punktas). Dėl organizuotos grupės ir dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 167 straipsnio 1 dalyje, šis teismas pasisakė itin plačiai ir detaliai (42–65, 188–191 punktai). Taigi nėra pagrindo teigti, kad G. B. ir jo gynėjo bei V. B. ir jos gynėjo apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas formaliai ar neatsakyta į jame keliamus klausimus.

26. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas neturi pareigos nagrinėti visus naujus apelianto pateiktus prašymus dėl bylos baigties ir tokius prašymus pagrindžiančius argumentus, kurie nebuvo nurodyti apeliaciniame skunde (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDk0LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-494/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-494/2011">2K-494/2011</a>, 2K-422/2014, 2K-176-511/2021), tačiau toks naujų prašymų ir argumentų vertinimas negali būti visiškai formalus ir sukliudyti teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimas laikantis rungimosi principo reiškia, jog kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jai teisingai išspręsti (BPK 7 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio proceso dalyviai teismo posėdžio metu taip pat turi teisę pateikti teismui įvairių prašymų, įskaitant ir susijusius su bylos nagrinėjimo ribomis, pateikti papildomos medžiagos, baigiamosiose kalbose pateikti naujų argumentų, kurie, atsižvelgiant į jų reikšmę ir esmingumą, gali tapti svarbiu teismo vidinį įsitikinimą formuojančiu ir priimamam sprendimui įtakos turinčiu veiksniu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-422/2014, 2K-162-303/2017). Pagal BPK 293 straipsnyje ir BPK 324 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas nuostatas baigiamųjų kalbų metu bylos nagrinėjimo teisme dalyviai paprastai pateikia savo išvadas dėl įrodymų tyrimo rezultatų, išdėsto teismui savo samprotavimus ir vertinimus apie kaltinimo teisingumą ir pagrįstumą, skirtiną bausmę ir kt. Baigiamųjų kalbų metu išdėstyti argumentai turi reikšmės formuojantis teisėjo vidiniam įsitikinimui, teisingo sprendimo priėmimui, tačiau šių klausimų išsprendimas yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTQtNTExLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-94-511/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-94-511/2018">2K-94-511/2018</a>, 2K-147-788/2022).

27. Iš kasacine tvarka nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, 2020 m. vasario 10 d. posėdyje G. B. pateikė net 14 lapų apimties prašymą atnaujinti įrodymų tyrimą ir įvertinti, ar nuosprendyje nurodytas V. B. ir G. B. pokalbių turinys atitinka tekstą, nurodytą pokalbių stenogramoje; atnaujinti įrodymų tyrimą ir nustatyti, kuo vadovaujantis jis nuteistas kaip organizuotos grupės narys; išnagrinėti 2012 m. kovo 29 d. epizodus; ištirti ir konstatuoti, ar nuosprendyje nurodytas teiginys apie 2012 m. kovo 30 d. atpažinimą atitinka tikrovę, nes tokio dokumento nėra; apklausti liudytojus (V. V., A. M., A. V. ir kitus); atnaujinti įrodymų tyrimą ir atmesti G. B. asmens parodymo pagal nuotrauką atpažinimo protokolą, nes buvo pažeista BPK 192 straipsnio 5 dalis, ir panašūs kiti prašymai. V. B. taip pat pateikė prašymą, prašydama atnaujinti įrodymų tyrimą ir įvertinti A. S. telefoninių pokalbių, kuriuose nieko nekalbama apie V. ir G. B., turinį bei, atnaujinus įrodymų tyrimą, įvertinti, ar nuosprendyje nurodytas V. ir G. B. pokalbių turinys atitinka nurodytą stenogramoje. G. B. gynėjas taip pat prašė atlikti įrodymų tyrimą ir pateikė savarankiškus prašymus. Teisėjų kolegija nurodė šiuos prašymus išspręsianti 2020 m. kovo 13 d. teismo posėdyje, tačiau šis teismo posėdis buvo atšauktas dėl vienos iš teisėjų kolegijos narės teisėto nebuvimo darbe (50 t., b. l. 145–158, 166–167, 180–190, 197). Dėl karantino, paskelbto dėl COVID-19 ligos, ir dėl kai kurių proceso dalyvių nesutikimo bylą nagrinėti vaizdo ir garso nuotolinio perdavimo priemonėmis kitas teismo posėdis įvyko 2021 m. balandžio 2 d., o byla buvo pradėta nagrinėti iš naujo, nes pasikeitė vienas iš teisėjų kolegijos narių (51 t., b. l. 39–43). 2021 m. balandžio 21 d. teismo posėdyje buvo pradėta klausyti prašymų dėl įrodymų tyrimo atlikimo, 2021 m. balandžio 23 d. teismo posėdyje prašymus išsakė V. ir G. B. gynėjas advokatas A. Blaževičius, o V. B. nurodė, kad tiek ji, tiek G. B. palaiko gynėjo išsakytus prašymus ir savarankiškų prašymų atlikti įrodymų tyrimą jie neturi. Šiuose teismo posėdžiuose G. B. nedalyvavo, nes, pasak gynėjo, to nepageidavo (51 t., b. l. 56–61, 77–82). Tikslinga pažymėti tai, kad 2021 m. balandžio 23 d. teismo posėdyje buvo nutarta atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti N. V. (51 t., b. l. 81). 2021 m. gegužės 7 d. teismo posėdyje teismas nutarė išsireikalauti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenis apie tai, kas užsakė didelį pareigūnų susitelkimą vykdant teismo sprendimą ir kokie veiksmai buvo atlikti, taip pat išsireikalauti duomenis iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apie tai, ar nagrinėjamoje byloje priėmusiam skundžiamą apygardos teismo nuosprendį teisėjų kolegijos nariui teisėjui R. J. yra reiškiami įtarimai, susiję su nagrinėjama byla, ar su šioje byloje priimtu teismo nuosprendžiu, o kitus prašymus atmetė. Atmesdamas V. ir G. B. gynėjo prašymą dėl pareigūnų apklausos, susijusios su G. B. atpažinimu, teismas nurodė, kad apeliacinio skundo argumentams dėl šio procesinio veiksmo įvertinimo bylos medžiagoje duomenų pakanka (51 t., b. l. 97–105). 2021 m. gegužės 18 d. buvo baigtas įrodymų tyrimas, o 2021 m. gegužės 27 d. teismo posėdyje, kuriame dalyvavo V. ir G. B., pastarieji nepareiškė prašymų dėl įrodymų tyrimo papildymo (51 t., b. l. 121–124, 131–139).

28. Taigi apeliacinės instancijos teismas, motyvuotai teismo posėdžių metu protokoline nutartimi atmetęs prašymus, pateiktus bylą nagrinėjančiai naujos sudėties teisėjų kolegijai, neturėjo pareigos ne tik atskirai motyvuoti, aptarti ar išspręsti nuosprendyje šiuos prašymus, tačiau juo labiau neturėjo pareigos dėl pirmiau nurodytų priežasčių nuosprendyje pasisakyti dėl pirmiau procese pateiktų G. ir V. B. prašymo.

29. 2021 m. gegužės 27 d. posėdyje G. B. gynėjas baigiamojoje kalboje atkreipė dėmesį į parodymų patikrinimo veiksmą – asmens parodymą atpažinti, kurio metu S. V. atpažino G. B., kvestionuodamas jo teisėtumą, V. B. prašė ją išteisinti (51 t., b. l. 137–138), o G. B. baigiamojoje kalboje, be kita ko, kėlė abejones dėl jo atžvilgiu taikyto pokalbių klausymosi teisėtumo (51 t., b. l. 222–225). Po šių baigiamųjų kalbų taip pat nebuvo pateikta prašymų atnaujinti įrodymų tyrimą, o apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliaciniame skunde keliamus klausimus ir tikrindamas, ar buvo padaryta nusikalstama veika, nurodyta BK 167 straipsnio 1 dalyje, nors ir nepasisakė dėl šių G. B. ir jo gynėjo baigiamojoje kalboje išsakytų teiginių, tačiau vertino visus, taip pat ir apeliaciniuose skunduose bei prašymuose kvestionuojamus, bylos įrodymus ir, susiejęs juos į vieną visumą, padarė išvadą, kad neturi pagrindo paneigti pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą dėl G. B. kaltės. Tai, kad S. V. parodymais, parodymo atpažinti protokolu, fiksuotų telefoninių pokalbių turiniu ir kitais įrodymais apeliacinės instancijos teismas grindė savo daromas išvadas, rodo, jog teismas nenustatė pagrindo šiuos įrodymus pripažinti gautais neteisėtu būdu. Teisėjų kolegija tik atkreipia dėmesį, kad kasaciniame skunde ginčijamą G. B. pokalbių klausymosi teisėtumą grindžia prokurorės 2012 m. balandžio 12 d. prašymas dėl elektroninio ryšio tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo bei ikiteisminio tyrimo teisėjos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, o šiuose dokumentuose aiškiai matyti, kad vienas iš pagrindų taikyti šią procesinę prievartos priemonę buvo nukentėjusiosios M. M. pareiškimas, kuriame ji nurodė mananti, jog jos šeimai gresia realus pavojus gyvybei, nes internete ir žiniasklaidos priemonėse nuolat teigiama, kad su jos šeima reikia susidoroti (23 t., b. l. 78–79, 81–82).

30. Atitinkamai nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeisti BPK 7, 22 ir 270 straipsniai ir juolab kad tokie pažeidimai būtų esminiai.

31. Kaip jau nurodyta pirmiau, kasacinės instancijos teismo praktikoje yra pabrėžti atvejai, kada BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai paprastai laikytini esminiais. Nagrinėjamu atveju G. B. gynėjas kasaciniame skunde šį pažeidimą iš esmės sieja su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų, kuriais grindžiama G. B. kaltė, ir N. V. parodymų, kurie nebuvo pripažinti įrodymu, vertinimu. Nuteistosios V. B. gynėjas kasaciniame skunde BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą sieja su N. V. parodymų, kurie nebuvo pripažinti įrodymu, vertinimu.

32. Patikrinusi bylą pagal šią kasacinių skundų dalį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl G. B. aktyvių veiksmų, kuriais buvo padaryta nusikalstama veika, nurodyta BK 167 straipsnio 1 dalyje, grindė įrodymų visetu, į logišką grandinę sujungdamas nukentėjusiosios S. V., liudytojų (policijos pareigūnų R. B. ir N. Z., žurnalisto N. P., antstolės kontoros darbuotojos N. M.) parodymus, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolą, iš kurio matyti, kad S. V. atpažino G. B., taip pat G. B. ir jo sutuoktinės V. B. telefoniniuose pokalbiuose fiksuotą informaciją bei kitų asmenų telefoniniuose pokalbiuose fiksuotą informaciją. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 190 punkte detaliai ir išsamiai aptarė susietų į vieną visumą šių įrodymų turinį. Be kita ko, iš nuosprendžio aiškiai matyti, kurie įrodymai grindžia 2012 m. kovo 29 d. atliktus neteisėtus veiksmus, o kurie – 2012 m. balandžio 26 d. ir 2012 m. balandžio 27 d. atliktus neteisėtus veiksmus. Be kita ko, teismai nenustatė, kad pirmiau nurodyti įrodymai buvo gauti neteisėtu būdu, todėl nėra pagrindo teigti, kad jais negalėjo būti grindžiamas nuosprendis.

33. V. B. kaltę apeliacinės instancijos teismas grindė šiais įrodymais: jos ir G. B. 2012 m. balandžio 26 d. bei 2012 m. balandžio 27 d. telefoninių pokalbių turiniu, A. S. ir N. V. 2012 m. balandžio 26 d. telefoninio pokalbio turiniu.

34. Vis dėlto pažymėtina, kad G. B. ir V. B. 2012 m. balandžio 27 d. telefoninio pokalbio turinys nepagrįstai teismų pripažintas reikšmingu ir atskleidžiančiu organizuota grupe vykdytą neteisėtą informacijos rinkimą apie privatų asmens gyvenimą, jis grindžia tai, kad 2012 m. gegužės 27 d. G. B. paskambino sutuoktinei V. B. ir pastarąją informavo, kad yra Nemuno gatvėje (stebi antstolės kontorą), o V. B. jam nurodė, kad nieko ten nebus, nes ji skaitė (atsidarė „lietrytį“), kad ėmimas atidėtas kitai savaitei (21 t., b. l. 61). Pastarasis pokalbis niekaip neįrodo, kad stebėjimą G. B. vykdė padedamas V. B. ar su jos žinia, ar kitais būdais su ja bendrininkaudamas arba kad pirmiau buvo aptartas tos dienos neteisėtas veikimas. Priešingai, jis rodo, kad V. B. sutuoktinis pranešė, kur yra, o ji jam nurodė, kad nėra reikalo ten būti, nes ji skaitė naujienas, jog ėmimas perkeltas. Taigi V. B. nuteista už 2012 m. balandžio 27 d. epizodą, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes padaryta klaidų dėl įrodymo (telefoninio pokalbio) turinio. Toks pažeidimas pripažintinas esminiu, nes sutrukdė teismams priimti teisingus baigiamuosius aktus.

35. Be to, abiejų instancijų teismai V. B. kaltės dėl kitos dienos – 2012 m. kovo 29 d. –neteisėtų veiksmų nepagrindė jokiais įrodymais, jos kaltę paprasčiausiai preziumuodami. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2–3 punktuose nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTI5LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-529/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-529/2013">2K-529/2013</a>, 2K-41-648/2019). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neįrodė V. B. kaltės, t. y. kad ji neteisėtai rinko duomenis apie privatų asmenų gyvenimą 2012 m. kovo 29 d., apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo ne tik nenustatė, bet ir neištaisė, todėl pripažįstama, kad buvo padarytas esminis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų pažeidimas, nes V. B. kaltė buvo preziumuota.

36. Atitinkamai iš abiejų nuosprendžių yra šalinamos aplinkybės, kad V. B. 2012 m. kovo 29 d. ir 2012 m. balandžio 27 d. rinko informaciją apie S. V. ir L. S. ir ją perdavė A. S. ir asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas.

37. Atitinkamai yra keičiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl L. S. civilinio ieškinio, vietoj „L. S. solidariai iš A. S., D. K., G. B., V. B., A. L. ir R. Š. priteisti 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo“ nurodant „L. S. solidariai iš A. S., D. K., G. B., A. L. ir R. Š. priteisti 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo“.

38. Pasisakant dėl V. B. kaltės neteisėtai rinkus informaciją apie privatų asmens gyvenimą 2012 m. balandžio 26 d., sutiktina, kad jos kaltę grindžiančių įrodymų nėra daug, tačiau pirmiau nurodytų telefoninių pokalbių pakako apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, o su šia išvada kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti. V. B., veikdama bendrai su G. B., šiam atliekant sekimą, nuolat palaikant ryšį telefonu, davė jam nurodymus, pamokymus ir kartu su juo surinktą informaciją apie S. V. judėjimą perdavė A. S. ir asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas.

39. Dėl kasaciniuose skunduose kvestionuojamų N. V. duotų parodymų apeliacinės instancijos teismas pasisakė nuosprendžio 63–64 punktuose, be kita ko, nurodydamas, kad pastaroji pateikė subjektyvų vertinimą apie nuteistiesiems nepalankius parodymus duodančius ir kitus šioje byloje nuteistus ar nukentėjusius asmenis, ir detaliai nurodydamas, kodėl dalimi jų nesivadovauja (dalį jų paneigė kiti byloje esantys įrodymai, dalį teismas pripažino prielaida).

40. Taigi buvo atliktas išsamus tiek nuteistųjų V. ir G. B. kaltę grindžiančių įrodymų, tiek N. V. duotų parodymų vertinimas, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, išskyrus pirmiau nurodytas aplinkybes dėl V. B. veiksmų 2012 m. kovo 29 d. ir 2012 m. balandžio 27 d.

Dėl nuteistųjų V. ir G. B. kasacinių skundų argumentų, susijusių su netinkamu baudžiamojo įstatymo – BK 25 straipsnio 3 dalies ir BK 167 straipsnio 1 dalies – taikymu

41. Kasaciniuose nuteistųjų V. ir G. B. skunduose taip pat išdėstyti prieštaravimai dėl BK 25 straipsnio 3 dalies ir BK 167 straipsnio 1 dalies taikymo.

42. BK 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Organizuota grupė gali susiformuoti rengimosi padaryti nusikaltimą stadijoje arba jau pradėtos ar tęsiamos veikos metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy05Ni8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-96/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-96/2012">2K-7-96/2012</a>, 2K-297-942/2017, 2K-257-719/2019). Pagal teismų praktiką, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-275/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-275/2012">2K-275/2012</a>, 2K-35/2013, 2K-301/2015, 2K-60-942/2019), be to, organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria būtent vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas, kuriam būdingas nevienalaikiškumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy05Ni8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-96/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-96/2012">2K-7-96/2012</a>, 2K-60-942/2019, 2K-72-489/2020). Pagal teismų praktiką vaidmenų pasiskirstymas esant organizuotai grupei nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai ar iš dalies realizuotų nusikaltimo sudėtį. Skirtingai nei esant bendrininkų grupei, kelių vykdytojų buvimas nėra būtinas organizuotos grupės požymis. Organizuotą grupę išskiria vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Kai kurie organizuotos grupės nariai gali atlikti veiksmus, kurie atitinka padėjėjo požymius, aprašytus BK 24 straipsnio 6 dalyje, tačiau, konstatavus organizuotą grupę, jie prilyginami nusikaltimo vykdytojui ir atsako kaip nusikaltimo vykdytojai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEwLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-210/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-210/2009">2K-210/2009</a>). Apie tai, kad nebūtina, jog kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje nurodytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, ir kad tokie organizuota grupe veikiantys bendrininkai, nepriklausomai nuo jų vaidmens, laikomi nusikaltimo vykdytojais, pasisakyta ir naujesnėje kasacinės instancijos teismo praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzUtNjQ4LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-75-648/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-75-648/2017">2K-75-648/2017</a>). Pažymėtina, kad, inkriminuojant bendrininkui organizuotos grupės aplinkybę, būtina, jog šis suprastų priklausąs tokiai grupei (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjAwLTEwNzMvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-200-1073/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-200-1073/2019">2K-200-1073/2019</a>).

43. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliaciniuose skunduose keliamą klausimą būtent dėl šios bendrininkavimo formos nustatymo, nuosprendžio 43–64 punktuose detaliai ir aiškiai išskyrė bei aptarė organizuotos grupės požymius, be kita ko, 56 punkte nurodydamas, kad ilgalaikio pobūdžio nuteistųjų tarpusavio susitarimas ir veiksmų koordinavimas, jų intensyvumas ir planavimas atliekant visus įmanomus veiksmus, siekiant galutinio rezultato – surinkti informaciją apie privatų asmenų gyvenimą, grindžia veikimą organizuota grupe. Be to, dėl V. ir G. B. veikimo organizuota grupe pasisakyta ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 189–190 punktuose.

44. Šioje byloje nustatyta, kad bendrininkaujant buvo susitarta, be kita ko, daryti kelis nesunkius nusikaltimus, nurodytus BK 167 straipsnio 1 dalyje, nes, kaip nustatyta, G. B. neteisėtai rinko informaciją apie S. V. ir L. S., o V. B. – apie S. V., padarydami nusikaltimą, nurodytą BK 167 straipsnio 1 dalyje, D. K. ir A. L. neteisėtai rinko informaciją apie D. K. (S.), L. S. ir G. Č., padarydami analogišką nusikaltimą, R. Š. atitinkamai neteisėtai rinko informaciją apie D. K. (S.) ir L. S., o A. S. vadovavo bendram nusikalstamam sumanymui (davė nurodymus šiuos asmenis sekti). Svarbu ir tai, kad, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 190 punkte, V. B. 2012 m. balandžio 26 d. telefonu G. B. akivaizdžiai sakė, jog be A. S. leidimo nieko nedarys (saviveiklos nedarys, važiuos ir pasiklaus A.), o tai tik parodo siekį veikti ne savarankiškai, o bendrai, klausant nurodymų ir juos vykdant. Iš anksto numatytas, detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų paskirstymas yra pripažįstami ne paprastos bendrininkų grupės požymiais, o sudėtingesnės ir pavojingesnės bendrininkavimo formos – organizuotos grupės (BK 25 straipsnio 3 dalis) požymiais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>). Be kita ko, tai, kad V. ir G. B., kaip jie teigė, nepažinojo kitų asmenų, nuteistų už nusikalstamų veikų padarymą veikiant organizuota grupe, įtakos neturi, nes nėra būtina, kad visi bendrą sumanymą įgyvendinantys asmenys pažinotų vienas kitą, palaikytų tarpusavio ryšius ir pan., pakanka tarpusavio supratimo, kad iš anksto parengtą nusikalstamos veikos padarymo planą jie realizuoja bendrai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzUtNjQ4LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-75-648/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-75-648/2017">2K-75-648/2017</a>, 2K-257-719/2019). O šioje byloje, kaip nustatyta, visi turėjo bendrą tikslą – surinkti informaciją apie privatų asmenų, kuriais domėjosi A. S., gyvenimą.

45. Pagal BK 167 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą. Šios nusikalstamos veikos objektas yra asmens privataus gyvenimo neliečiamumas, dalykas – informacija, kurios turinį sudaro žinios apie privatų žmogaus gyvenimą. Nusikaltimas objektyviai pasireiškia neteisėtu informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimu, neteisėtais veiksmais kėsinamasi į asmens privataus gyvenimo neliečiamumą. Šiame baudžiamajame įstatyme nurodytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, nusikaltimas laikomas baigtu atlikus veiksmus, kuriais neteisėtai buvo renkama informacija apie privatų žmogaus gyvenimą. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – asmuo, darydamas pavojingą veiką, suvokia pavojingą daromos veikos pobūdį ir nori taip veikti. Tai, kad BK 167 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, nereiškia, kad, sprendžiant dėl konkrečios veikos kvalifikavimo pagal šį straipsnį, nereikalaujama įvertinti panaudotų konkrečių neteisėto informacijos rinkimo priemonių, nustatyti, kaip ir į kokią privataus asmens gyvenimo sritį jomis buvo įsiterpta. Pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas visų pirma sietinas su informacijos gavimo būdo ir pažeisto asmens privatumo įvertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NC00ODkvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-84-489/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-84-489/2018">2K-7-84-489/2018</a>, 2K-52-942/2020). Pažymėta, kad privataus gyvenimo sąvoka yra gana plati, BK 167 straipsnyje nedetalizuojama, todėl apie tai, kas yra konkretaus asmens privataus gyvenimo dalis, kokia informacija patenka į konkretaus asmens privataus gyvenimo sferą, teismas sprendžia įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir faktų visumą. Informacijos rinkimo samprata apima visus įmanomus tam skirto neteisėto veikimo būdus – asmens sekimą, jo paties ar jo būsto stebėjimą, pokalbių klausymąsi ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEzLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-213/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-213/2014">2K-213/2014</a>, 2K-185-976/2021).

46. Byloje nėra ginčo, kad antstolė S. V. bylai aktualiu laikotarpiu buvo saugoma policijos pareigūnų, o L. S. privatus gyvenimas buvo įslaptintas. Toks įslaptinimas ir apsauga akivaizdžiai reiškė, kad valstybės pastangomis siekiama papildomai apsaugoti šių asmenų privatų gyvenimą ne tik nuo pavojingų kėsinimųsi, bet ir nuo bet kokios intervencijos, maskuoti, slėpti, saugoti bet kokius duomenis, informaciją apie asmenų privatų gyvenimą, įskaitant jų buvimo vietą, judėjimą, veiklą. Šia informacija disponavo, kaip pagrįstai nustatė abiejų instancijų teismai, tiek G. B., tiek V. B.. Vis dėlto, nepaisydami to, jie, neturėdami jokio teisėto pagrindo, pažeidė S. V. ir L. S. privataus gyvenimo neliečiamumą, rinkdami tretiesiems asmenims reikalingus užsakytus svarbius privataus gyvenimo duomenis apie jų buvimo vietą, judėjimą Kauno mieste, t. y. G. B. nukentėjusiąsias stebėjo ir persekiojo automobiliu, be to, bandė patekti į antstolės kontoros vidų, stebėjo aplinką, o V. B., veikdama bendrai, davė jam nurodymus, pamokymus ir kartu su juo surinktą informaciją perdavė. Pažymėtina, kad antstolės judėjimas Kauno mieste, jos veikla kontoroje po darbo valandų, įskaitant susitikimą su L. S. ir žurnalistu, savaime nėra susiję su jos darbinėmis funkcijomis ir jokiu būdu, išskyrus įstatymų nustatyta tvarka, negali būti tyčia stebimi, fiksuojami ir perduodami kitiems asmenims. Be kita ko, antstolio kontora, naudojama profesinei antstolio veiklai, priskiriama privačiam gyvenimui pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 45 punkte (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2010 m. spalio 18 d. iki 2015 m. spalio 1 d.) nurodytą privataus gyvenimo apibrėžimą (privatus gyvenimas – asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro fizinio asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias fizinis asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat fizinio asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, fizinio asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, informacija apie fizinio asmens sveikatą, privatus susirašinėjimas ar kitoks ryšio palaikymas, fizinio asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus), todėl jos tyčinis stebėjimas, asmens sekimas, siekiant ne gauti viešai prieinamą informaciją apie antstolės darbo laiką ir pan., kaip teigia nuteistojo G. B. gynėjas, bet turint tikslą sekti L. S. ir S. V., yra neleistini. Svarbu ir tai, kad nukentėjusiosios S. V. ir L. S. pateikė civilinius ieškinius, nurodydamos apie patirtus išgyvenimus dėl jų persekiojimo ir prašydamos priteisti nusikaltimais privataus gyvenimo neliečiamumui padarytos neturtinės žalos atlyginimą. Taigi visų išdėstytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą daryti išvadą, kad V. B. ir G. B. veiksmai negali būti laikomi nepavojingais, nes jie brovėsi į privatų asmenų, kurių fizinę apsaugą tuo metu užtikrino pareigūnai, gyvenimą ir jiems dėl persekiojimo kėlė neigiamus išgyvenimus.

47. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nagrinėjamos bylos aplinkybės dėl padarytų nusikaltimų atskirų asmenų privataus gyvenimo neliečiamumui yra specifinės, padarytos esant išskirtinei situacijai. Bylai aktualiu laikotarpiu prie namų, kuriuose gyveno D. K. pas globėją N. V., rinkosi minios žmonių, tikinčių, kad buvo daromi nusikaltimai mažametei, jos seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui (įtikėję pedofilijos istorija), kad tai žinojo jos motina L. S., todėl rinkosi protestuodami prieš Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 14 d. ir 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimus, kuriais nuspręsta panaikinti globą ir perduoti mergaitę jos motinai. Asmenys, besidomintys šiais dalykais, buvo susipriešinę, N. V. šalininkai buvo pasirengę daryti nusikalstamas veikas ir jas darė: rinko informaciją apie antstolę, kuri turėjo vykdyti šiuos teismo sprendimus, grasino jai (jai buvo paskirta valstybės apsauga), persekiojo L. S. ir D. K. (privatus gyvenimas įslaptintas), ieškojo advokato G. Č. namo, manydami, kad jame yra mergaitė, juos fotografavo, informaciją platino internete. Taip persekiojami žmonės, įskaitant ir kitus persekiotus asmenis, jautėsi nesaugiai, asmenys, tikintys pedofilijos istorija, kėlė pavojų šių asmenų gyvybei ir sveikatai, jų gyvenimo kokybė nukentėjo, o pasekmės yra ilgalaikės. Todėl negalima teigti, kad L. S., kurios privatus gyvenimas įslaptintas, ir S. V., kuriai buvo paskirta apsauga, sekimas ir duomenų apie privatų jų gyvenimą rinkimas (apie buvimo vietą ir judėjimą) nėra baudžiamojo įstatymo uždrausta ir pavojinga ar mažareikšmė veika. Be to, nors kasatoriai nurodo, kad nuosprendžiai akivaizdžiai prieštarauja tokio pobūdžio bylose suformuotai teismų praktikai, pažymėtina, kad tokio pobūdžio bylų Lietuvoje, t. y. kad būtų sekama valstybės saugoma antstolė ir asmuo, kurio privatus gyvenimas įslaptintas, kaip jau minėta, nebuvo, todėl jokia kita kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nelaikytina precedentu, be to, tokia nutartis kasaciniuose skunduose ir nenurodyta.

48. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, konstatuotina, kad teismai, pritaikę nuteistiesiems V. ir G. B. BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 167 straipsnio 1 dalį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

Dėl nuteistosios R. B. gynėjo kasacinio skundo argumentų, susijusių su jos nuteisimu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 231 straipsnio 1 dalį

49. Kasaciniame skunde gynėjas, kvestionuodamas BK 25 straipsnio 3 dalies ir BK 231 straipsnio 1 dalies taikymą nuteistajai R. B., pagrįstai nurodo, kad po apeliacinio proceso padarytų pakeitimų liko neaišku, koks ryšys tarp R. B. kaltinime nurodytų telefoninių pokalbių ir teismų konstatuoto sutrukdymo antstolei S. V. įvykdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimus. Skunde taip pat pagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka ir BPK normų – padaryti esminiai BPK 305 ir 331 straipsnių nuostatų pažeidimai, nes nėra aiškiai išdėstytos nusikaltimo, nurodyto BK 25 straipsnio 3 dalyje ir BK 231 straipsnio 1 dalyje, aplinkybės, nesuformuluota ir nenurodyta šio nusikaltimo sudėtis.

50. Pagal BK 231 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas bet kokiu būdu trukdė teisėjui, prokurorui, ikiteisminio tyrimo pareigūnui, advokatui arba Tarptautinio Baudžiamojo Teismo ar kitos tarptautinės teisminės institucijos pareigūnui atlikti su baudžiamosios, civilinės, administracinės arba tarptautinės teisminės institucijos bylos tyrimu ar nagrinėjimu susijusias pareigas arba trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į normalią teisėjų, prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tarptautinių teisminių institucijų pareigūnų, antstolių veiklą, atliekant bylų tyrimą ar nagrinėjimą arba vykdant teismų sprendimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-648/2016, 2K-215-719/2018, 2K-318-458/2019).

51. Teisinės (be kita ko, baudžiamosios) atsakomybės nustatymas už trukdymą antstolio normaliai veiklai gali būti siejamas su bendra valstybės pareiga garantuoti veiksmingą teismų sprendimų vykdymą. Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas neapibrėžia trukdymo veiksmų, nenurodo šios veikos padarymo būdų, taip pat nenustato trukdymo veiksmų turinio. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad BK 231 straipsnyje nustatyta veika gali pasireikšti bet kokios formos trukdymu teisėjų, prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tarptautinių teisminių institucijų pareigūnų, antstolių profesinei veiklai; trukdymas gali būti suprastas kaip bet kokie veiksmai, sudarantys kliūtis atlikti profesines procesines pareigas atvirai kišantis į atitinkamo pareigūno veiklą ar sudarant fizines kliūtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-648/2016, 2K-215-719/2018, 2K-318-458/2019).

52. Atsižvelgiant į pakankamai platų BK 231 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos turinį, kasacinės instancijos teismo praktikoje akcentuota, kad trukdymas, kaip teisinis požymis, nėra vienareikšmis ir pavojingumo prasme gali turėti labai skirtingų formų, todėl negali būti nustatomas ir pripažįstamas savaime (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2009, 2K-381-697/2015, 2K-350-693/2017, 2K-80-976/2017, 2K-318-458/2019). Šiuo aspektu pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pasisakyta prieš dirbtinį išimtinai civilinių, administracinių, mokestinių ir drausminių santykių kriminalizavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262/2011, 2K-P-267/2011, 2K-7-58/2013, 2K-98/2014, 2K-515/2014, 2K-350-693/2017). Perteklinis baudžiamosios teisės normų taikymas neatitinka šios teisės šakos paskirties ir principų.

53. Taigi, vertinant trukdymą antstoliui vykdyti teismo sprendimą ir sprendžiant klausimą, kokia teisinė atsakomybė turėtų būti taikoma, būtina tinkamai įvertinti padarytos trukdymo veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, priešingumą teisei. Teismas, vertindamas vieną ar kitą elgesį, kuriuo sudaromos kliūtys antstoliui vykdyti teismo sprendimą, ir pripažindamas šį elgesį nusikalstamu, privalo įvertinti ne vien tik kliūtis, su kuriomis susidūrė antstolis, bet ir įvykio kontekstą: vykdomo teismo sprendimo turinį, asmenų, kurių interesai susiję su teismo sprendimu, padėtį, jų informuotumą apie teismo sprendimo turinį, veiksmų, kuriais trukdoma antstoliui, intensyvumą, taip pat paties antstolio veiksmų teisėtumą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2009, 2K-80-976/2017). Tik visapusiškai įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą įmanoma konstatuoti pakankamą baudžiamajai atsakomybei kilti padarytos veikos pavojingumą. Atsižvelgiant į tai, sprendžiant dėl trukdymo veikos pavojingumo, atitinkamai dėl baudžiamosios atsakomybės už tokią veiką taikymo, turėtų būti pagrindžiama, ar dėl trukdymo (be kita ko, antstoliui vykdyti teismo sprendimą) veikos padaryta žala teisingumui, t. y. ar tokia veika buvo sukelti teisiškai reikšmingi padariniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-51-942/2020).

54. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas R. B. veiką, už kurią ji buvo nuteista pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 231 straipsnio 1 dalį, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašė kartu su nusikalstama veika, nurodyta BK 25 straipsnio 3 dalyje ir BK 228 straipsnio 1 dalyje, ir šias abi veikas kvalifikavo kaip dviejų nusikaltimų idealiąją sutaptį. Šis teismas nustatė, kad bendrais veiksmais R. B., suorganizuota A. S., piktnaudžiavo tarnyba. Išteisindamas R. B. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 228 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad R. B. piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi siejamas tik su kaltinime nurodytu neteisėtu informacijos rinkimu ir perdavimu, kuriuo buvo apsunkintas sprendimų vykdymas. Tačiau atskirai BK 25 straipsnio 3 dalyje ir BK 231 straipsnio 1 dalyje nurodyto organizuota grupe padaryto nusikaltimo – antstolio veiklos trukdymo – įrodytomis pripažintų aplinkybių šis teismas neaprašė; tokios aplinkybės tik fragmentiškai išdėstytos nuosprendžio 56, 72, 80 ir 84 punktuose.

55. Esant tokiai nuosprendžio struktūrai, kasaciniame skunde pagrįstai atkreiptas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje kaltinime neatskleista inkriminuojamos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 231 straipsnio 1 dalyje, sudėtis. Šio nuosprendžio 122 lape teismas nors ir motyvavo, kodėl sumažina R. B. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 231 straipsnio 1 dalį inkriminuoto nusikaltimo apimtį, laiko tarpą, kurio metu rinkta ir perduota A. S. informacija apie valstybinių institucijų pareigūnų ir tarnautojų veiksmus bei sprendimus, tačiau aprašomosios nuosprendžio dalies ir tinkamų baudžiamojo taikymo motyvų pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų bei BPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus neišdėstė.

56. Atkreiptinas dėmesys, kad nei kaltinamajame akte, nei R. B. patikslintame kaltinime pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 231 straipsnio 1 dalį, nei apeliacinio teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje taip ir nebuvo aiškiai atskleista, kaip konkrečiai R. B. veiksmai prisidėjo prie trukdymo antstolei vykdyti teismo sprendimus. Apeliaciniam teismui konstatavus, kad byloje neatskleista, kad R. B. negalėjo gauti informacijos apie valstybinių institucijų pareigūnų veiksmus ir sprendimus, susijusius su mažametės D. S. (K.) perdavimu jos motinai L. S., nenustatyta, kad ši informacija buvusi tarnybinio naudojimo, konfidenciali ar sudaranti valstybinę paslaptį, kurios ji būtų pasižadėjusi neatskleisti, t. y. kad šią informaciją R. B. gavo neteisėtai (nuosprendžio 72 punktas), kitoje nuosprendžio aprašomosios dalies vietoje šio teismo nustatyta, kad R. B., pasinaudojusi Seimo nario padėjėjos-sekretorės tarnybine padėtimi ir tarnybinėmis pažintimis, jau neteisėtai rinko (beje, 80 nuosprendžio punkte neteisėtumo požymio neminint) ir perdavė informaciją apie valstybinių institucijų pareigūnų ir tarnautojų veiksmus bei sprendimus, susijusius su mažametės D. S. (K.) perdavimu jos motinai L. S.. Nepaaiškinus ir neatskleidus Seimo nario padėjėjos tarnybinės informacijos rinkimo ir perdavimo neteisėtumo aplinkybių, nenurodžius, kokiems teisės aktams tokia veikla prieštaravo, lieka neaišku, kaip organizuotos grupės vadovei A. S. (beje, šioje byloje nekaltintai pagal BK 231 straipsnio 1 dalį) teikta intelektualinė pagalba trukdė antstolės veiklai. Visiškai neatskleista, koks yra priežastinis ryšys tarp R. B. sužinotos informacijos iš Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus, Kauno miesto savivaldybės administracijos, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto apie valstybinių institucijų pareigūnų ir tarnautojų veiksmus ir sprendimus perdavimo bei antstolės vykdytų konkrečių antstolės veiksmų trukdymo.

57. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo buvo padaryti BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų pažeidimai, nes apeliacinės instancijos teismas, iš dviejų nusikaltimų, aprašytų sutaptimi, pašalinęs vieną sunkesnį nusikaltimą, taip tinkamai ir neišdėstė įrodyta pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių, atitinkančių nusikaltimo, nurodyto BK 25 straipsnio 3 dalyje ir BK 231 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, ir nenurodė aiškių veikos kvalifikavimo motyvų. Taip pat pažeisti BPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimai. Šiame BPK straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų, o pakeičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį turi būti nurodomos išvados dėl baudžiamojo įstatymo taikymo. Šių reikalavimų visada aktualu laikytis, kai iš susietų tarpusavyje tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis daugeto nusikaltimų, ypač tų, kurie aprašyti idealiąja sutaptimi, pašalinama dalis nusikalstamų veiksmų. Tokiais atvejais būtina aiškiai nurodyti, kokie pavojingi baudžiamojo įstatymo uždrausti veiksmai liko byloje nustatyti ir kodėl jie kvalifikuojami tik pagal vieną atitinkamą BK straipsnį.

58. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas pirmiau išdėstyta, konstatuoja, kad konstatuoti BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų bei BPK 331 straipsnio 4 dalies pažeidimai yra esminiai, nes buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos R. B. teisės, o baudžiamasis įstatymas – BK 231 straipsnio 1 dalis – buvo pritaikytas netinkamai.

59. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai konstatavus, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas ir apeliaciniame teisme pakeistas R. B. nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 231 straipsnio 1 dalį yra netinkamas, kitų R. B. gynėjo kasacinio skundo argumentų, susijusių su teismų padarytais kitais BPK pažeidimais, svarstymas kasacinės instancijos teismo nutarčiai įtakos nebeturi, todėl jie paliekami nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 2, 6 punktais,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 6 d. nuosprendžių dalis dėl R. B. nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 231 straipsnio 1 dalį ir bylą jai nutraukti.

Pakeisti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 6 d. nuosprendžius – pašalinti aplinkybes, kad V. B. 2012 m. kovo 29 d. rinko informaciją apie S. V. ir L. S. ir kad 2012 m. balandžio 27 d. rinko informaciją apie S. V. ir ją perdavė A. S. ir asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas.

Pakeisti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nuosprendžio dalį dėl L. S. civilinio ieškinio išsprendimo ir ją išdėstyti taip: L. S. solidariai iš A. S., D. K., G. B., A. L. ir R. Š. priteisti 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Kitas Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 6 d. nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

T. B., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, gynėjo advokato Kęstučio Ragaišio ir nuteistojo G. B. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Artūras Ridikas

Tomas Šeškauskas