Dėl vienašališko vartojimo kredito sutarties nutraukimo teisėtumo, teismo pareigos ištirti šios sutarties sąlygų atitiktį sąžiningumo reikalavimams

Civilinė byla Nr. e3K-3-318-611/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33755-2014-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.3; 2.6.8.11.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo prieš terminą pripažinimo neteisėtu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl vienašališko vartojimo kredito sutarties nutraukimo teisėtumo, teismo pareigos ištirti šios sutarties sąlygų atitiktį sąžiningumo reikalavimams.

Ieškovė prašė pripažinti 2013 m. rugsėjo 26 d. atsakovės sprendimą vienašališkai nutraukti kredito sutartį neteisėtu ir nesąžiningu, pripažinti kredito sutarties sąlygas dėl vienašališko sutarties nutraukimo prieš terminą nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo kredito sutarties sudarymo dienos, įpareigoti atsakovę atnaujinti kredito sutarties galiojimą, nekeičiant ankstesnių šios sutarties sąlygų.

Ieškovė ir atsakovė 2008 m. gruodžio 10 d. sudarė kredito sutartį, pagal kurią ieškovė pasiskolino 25 metams iš atsakovės 18 872,31 Eur buto kapitaliniam remontui (toliau – Kredito sutartis). Kredito sutarties vykdymas buvo užtikrintas ieškovei priklausančio buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), hipoteka. 2011 m. birželio 16 d. ieškovė pasirašė Kredito sutarties pakeitimo susitarimą Nr. 1, pagal kurį jai buvo suteiktas papildomas 309,45 Eur kreditas iki 2012 m. birželio 10 d., 2012 m. kovo mėn. ieškovė su atsakove sudarė Kredito sutarties sąlygų pakeitimo susitarimą Nr. 2, pagal kurį ieškovei papildomai buvo suteiktas 614,41 Eur dydžio kreditas iki 2017 m. kovo 10 d.

Atsakovė vienašališkai nutraukė Kredito sutartį 2013 m. rugsėjo 26 d. Ieškovė negavo įspėjimo apie Kredito sutarties nutraukimą, nors atsakovė turėjo visus ieškovės, jos įgalioto asmens A. C. kontaktus. Pasak ieškovės, Kredito sutartis nutraukta neteisėtai, nes atsakovė tinkamai neinformavo ieškovės apie ketinimą vienašališkai nutraukti Kredito sutartį. Ieškovė neturėjo galimybės imtis kokių nors veiksmų tam, kad Kredito sutartis nebūtų nutraukta, jai nebuvo suteiktas papildomas terminas įvykdyti sutartinius įsipareigojimus. Ieškovė mano, kad ji nepažeidė jokių esminių Kredito sutarties sąlygų, o vienašališko Kredito sutarties nutraukimo dieną jos pradelsti įsipareigojimai buvo susidarę nedidelėmis sumomis per ilgą laikotarpį, bet buvo nežymūs, lyginant juos su visa paskolos suma.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimu atmetė ieškinį.

Teismas nustatė, kad 2008 m. gruodžio 10 d. Kredito sutarties pagrindu atsakovė suteikė ieškovei 18 825,30 Eur dydžio paskolą buto kapitaliniam remontui 25 metų laikotarpiui. Kredito sutarties sąlygos buvo keistos du kartus: 2011 m. birželio 16 d. susitarimu dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo Nr. 1 ieškovei iki 2012 m. birželio 10 d. buvo suteiktas papildomas 309,45 Eur dydžio kreditas, 2012 m. kovo 20 d. susitarimu dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo Nr. 2 buvo suteiktas dar vienas 701,45 Eur dydžio kreditas iki 2017 m. kovo 10 d. Atsakovė vienašališkai nutraukė Kredito sutartį prieš terminą nuo 2013 m. rugsėjo 26 d., motyvuodama tai ieškovės esminiu sutarties sąlygų pažeidimu – netinkamu prievolės vykdymu (periodinių įmokų nemokėjimu).

Teismas kvalifikavo Kredito sutartį kaip vartojimo sutartį bei nurodė, kad, nagrinėdamas šalių ginčą, atsižvelgia ir į vartojimo teisinių santykių specifiką. Teismas nurodė, kad byloje neįrodyta, jog atsakovė pažeidė bendradarbiavimo pareigą ir siuntė pranešimus, pažeisdama Kredito sutarties nuostatas.

Teismas nustatė, kad atsakovė 2013 m. birželio 11 d. registruota pašto siunta siuntė ieškovės Kredito sutartyje nurodytu adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, įspėjimą dėl galimo Kredito sutarties nutraukimo. Šis įspėjimas buvo grąžintas atsakovei, pasibaigus siuntinio saugojimo laikui. 2013 m. rugpjūčio 26 d. atsakovė registruota pašto siunta išsiuntė adresu: (duomenys neskelbtini) / (duomenys neskelbtini), Vilnius, pranešimą apie įspėjimą dėl Kredito sutarties nutraukimo nuo 2013 m. rugsėjo 26 d. Šis pranešimas buvo grąžintas atsakovei 2013 m. rugsėjo 30 d., nurodyta, kad adresatas neatsiėmė pašto siuntos.

Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, sukliudžiusias jai per mėnesį (kurio metu atsakovės siųstas pranešimas buvo saugotas pašte) nuvykti į paštą ir atsiimti jai skirtą kreditorės pranešimą apie Kredito sutarties nutraukimą. Ieškovė neįrodė, kad ne dėl jos kaltės nuo 2013 m. rugpjūčio 26 d. iki rugsėjo 30 d. nebuvo įmanoma atsiimti pranešimo, todėl ieškovė nepaneigė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.166 straipsnyje įtvirtintos žinojimo prezumpcijos.

Teismas nurodė, kad ginčo šalys Kredito sutarties 11–13 straipsniuose sulygo dėl kontaktinių duomenų informacijos reikšmės, šių duomenų atnaujinimo bei visų pranešimų nurodytais kontaktiniais duomenimis siuntimo. Kredito sutarties 12 straipsnyje nurodyta, kad visi pranešimai ieškovei įteikiami arba pasirašytinai, arba siunčiami paštu, faksu ar banko paslaugų internetu sistema. Kredito sutarties specialiosiose sąlygose ieškovė nurodė tik adresą: (duomenys neskelbtini), Vilnius, bei telefono numerį, jokių kitų kontaktinių adresų (tarp jų – elektroninio pašto adreso) ieškovė nenurodė. Kredito sutarties 5 straipsnio 2 punkte šalys sulygo, jog pranešimas apie Kredito sutarties nutraukimą siunčiamas registruotu laišku. Teismas sprendė, kad pranešimų siuntimas Kredito sutartyje nurodytu būdu nepažeidė nei CK 6.218 straipsnio 1 dalies, nei 6.166 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Teismas nurodė, kad, bylos duomenimis, su ieškove buvo bandoma susisiekti telefonu. Įgaliojimas su A. C. sudarytas 2013 m. spalio 31 d., t. y. po atsakovės 2013 m. birželio 11 d. ir rugpjūčio 26 d. ieškovei siųstų pranešimų bei Kredito sutarties nutraukimo (2013 m. rugsėjo 26 d.). Atsakovės darbuotojai nebendravo su A. C. nuo 2013 m. balandžio mėn., o A. C. ir anksčiau buvo informuotas, kad atsakovės darbuotojai neteiks jokios informacijos iki bus pateiktas įgaliojimas. Ieškovės įgalioto asmens A. C. įgaliojimas buvo gautas elektroniniu paštu tik 2013 m. spalio 31 d. Teismas sprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog įgaliojimas buvo sudarytas tik 2013 m. spalio 31 d., nepagrįsti ieškovės teiginiai, jog atsakovė privalėjo siųsti pranešimus kitais, nei nurodyta Kredito sutartyje, kontaktiniais adresais.

Teismas pažymėjo, kad ieškovės pozicija dėl adreso, kuriuo turėjo būti siunčiami pranešimai, yra nenuosekli. Ieškovė nurodo, kad pranešimai turėjo būti siunčiami adresu: Ulonų g. 1-120, Vilnius, bet ne (duomenys neskelbtini), Vilnius, tačiau ji teikiamuose raštuose ir pretenzijose atsakovei nurodydavo tik adresą Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Bylos nagrinėjimo metu pasiūlius sudaryti taikos sutartį, ieškovė teikė atsakovei pranešimus, kuriuose taip pat nurodydavo tik adresą – (duomenys neskelbtini), Vilnius. Tokie ieškovės veiksmai, pasak teismo, parodo jos pozicijos nenuoseklumą ir prieštaringumą, tai vertintina jos nenaudai. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovės ieškovei 2013 m. rugpjūčio 26 d. siųstas pranešimas dėl vienašališko Kredito sutarties nutraukimo nuo 2013 m. rugsėjo 26 d. buvo įteiktas netinkamai, priešingai, būtent toks pranešimų įteikimo būdas buvo aptartas Kredito sutartyje.

Teismas nurodė, kad Kredito sutarties 5 straipsnio 2 punkte šalys susitarė, jog vienašališkai kredito davėja gali nutraukti kredito sutartį tuo atveju, jeigu kredito gavėja padaro esminių Kredito sutarties pažeidimų. Kredito sutarties 5 straipsnio 2 punkto 1 papunktyje šalys susitarė, kad 4 straipsnio 1–10 punktuose nustatytas kredito gavėjos įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas yra esminis Kredito sutarties pažeidimas. Kredito sutarties 4 straipsnio 1, 2, 4 punktuose ieškovė įsipareigojo pagal kredito davėjos pateiktą mokėjimų grafiką mokėti grąžinamo kredito dalį, palūkanas ir delspinigius, taip pat mokėjimo dieną banko sąskaitoje, nurodytoje Kredito sutartyje, turėti sukaupus reikalingą kiekį lėšų. Šios Kredito sutarties nuostatos iš esmės atitinka CK 6.881 straipsnio 1 dalyje nurodytas kredito gavėjo pareigas – grąžinti gautą kreditą ir mokėti palūkanas. Teismas vertino pirmiau aptartas Kredito sutarties sąlygas kaip atitinkančias sąžiningumo ir teisėtumo aspektus.

Teismas pažymėjo, kad atsakovės pateikti duomenys pagrindžia ieškovės susidariusios 2013 m. birželio 10 d. skolos dydį – 334,15 Eur. 2013 m. rugpjūčio 25 d. ieškovės skola atsakovei buvo 373,72 Eur. 2013 m. rugsėjo 26 d. ieškovė buvo skolinga atsakovei 409,63 Eur. Iš atsakovės pateiktų lentelių duomenų matyti, kad ieškovės pradelstų įsipareigojimų sumos nuolat svyruodavo ir tam tikrais laikotarpiais ieškovė apskritai neturėjo jokių pradelstų mokėjimų. Tačiau lentelės duomenys patvirtina, kad ieškovė Kredito sutarties galiojimo metu žymiai dažniau turėjo pradelstų mokėjimų, o pradelstų įsipareigojimų trukmė svyruodavo net iki 229 kalendorinių dienų.

Teismas, vertindamas ieškovės elgesį, pažymėjo, kad ji pervedė gautą iš banko kreditą A. C., šis, sprendžiant klausimą dėl ieškovės atstovavimo tinkamumo teisme, paaiškino, kad yra jos pusbrolis. Byloje nėra duomenų, kad kreditas buvo panaudotas ieškovės pagal paskirtį. Teismas iš dalies sutiko su ieškovės argumentu, jog neįvykdyta prievolė sudarė nedidelę sutartinių prievolių dalį, tačiau, kita vertus, vien tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti vienašalio Kredito sutarties nutraukimo neteisėtumą.

Teismas, nurodęs, kad įvertina pradelstų laikotarpių pasikartojimo dažnumą, sisteminį sutartinių įsipareigojimų pažeidimą, ieškovės finansinį pajėgumą Kredito sutarties vykdymo ir nutraukimo metu, ieškovės elgesį prieš Kredito sutarties nutraukimą, per jį ir po nutraukimo, sprendė, jog atsakovė turėjo pagrindą manyti, kad ieškovės prisiimti įsipareigojimai ir toliau nebus tinkamai vykdomi, todėl pagrįstai vienašališkai nutraukė Kredito sutartį.

Teismo teigimu, ieškovės pateiktos lentelės nėra pakankamai išsamios, kadangi negalima patikrinti ieškovės atliktų apskaičiavimų, pagal kuriuos ji dengė sumas, skirtas kredito daliai, palūkanoms bei delspinigiams. Ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atsakovės atliktų apskaičiavimų neteisingumą, nors teismas siūlė jai pasirūpinti tinkamu atstovavimu.

Pasak teismo, byloje nėra pagrindo spręsti, kad ieškovė nuolat pažeisdavo sutartinius įsipareigojimus dėl to, kad jai tariamai nebuvo pateiktas mokėjimo grafikas. Iš susirašinėjimo elektroniniu paštu matyti, kad ieškovė turėjo mokėjimo grafikus, iš susitarimų Nr. 1 ir Nr. 2 matyti, jog šalys susitarė, kaip bus pateikiamas banko grafikas – banko paslaugų interneto sistema / atsiėmimas banke, bei sutarė, kad jeigu ieškovė per 30 kalendorinių dienų nesikreips į kredito davėją dėl grafiko nepateikimo, bus laikoma, jog ieškovė gavo grafiką. Ieškovė buvo prisijungusi prie elektroninės bankininkystės sistemos ne kartą, to neneigė ir ji pati. Teismas nustatė, kad ieškovei buvo žinomi mokėjimų grafikai.

Teismas nurodė, kad, bylos duomenimis, ieškovė kėlė klausimą dėl skolos suvestinės pateikimo, atsakovė buvo nurodžiusi, jog šios informacijos parengimas yra mokamas. Ieškovė turėjo galimybę gauti jos prašomą informaciją, tačiau šia teise nepasinaudojo. Teismas sprendė, kad ieškovė laiku nevykdė sutartinių įsipareigojimų iš esmės dėl sunkios savo finansinės padėties. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ekonominė krizė turėjo kokią nors įtaką, pateisinančią jos nuolatinį Kredito sutarties nevykdymą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė turi nuolatinį darbą, laikotarpiu nuo Kredito sutarties sudarymo iki vienašalio jos nutraukimo turėjo ne tik pagrindinį, bet ir keletą kitų darbdavių (asmenų, kurie mokėjo ieškovei su darbo santykiais susijusias pajamas). Šalyje kilusi finansų krizė neturėjo įtakos ieškovei, ji nebuvo praradusi darbo, nenustatyta, kad jos pajamos būtų gerokai sumažėjusios, jos pajamos buvo stabilios.

Teismas nustatė, kad nors ieškovė disponuoja butu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kurio vertė yra 223 007,41 Eur, gauna nuolatines pajamas, eilinė mėnesinė kredito įmoka nėra didelė (apie 105 Eur), tačiau ji nuo civilinės bylos iškėlimo dienos neatliko jokių mokėjimų, iki Kreditavimo sutarties nutraukimo nuolat vėluodavo sumokėti kreditą. Ieškovei nepakako gaunamų pajamų prisiimtiems įsipareigojimams įvykdyti, jos finansinė padėtis nuo prašymų pakeisti Kredito sutartį 2011 m. gegužės 5 d., 2012 m. vasario 27 d. iš esmės nepasikeitė, todėl byloje nėra pagrindo teigti, kad atnaujinus Kredito sutartį ieškovė būtų pajėgi šiuo metu tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.

Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė nebuvo atsiskaičiusi su kitais kreditoriais: iš ieškovės priteista 3599 Lt skola už šilumos tiekimą laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 26 d. iki 2013 m. vasario 28 d.; priimtas šiuo metu neįsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo iš ieškovės priteista 4451,14 Lt skola už šilumos tiekimą nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2014 m. liepos 31 d. Ieškovė nurodė, kad šias skolas yra sumokėjusi, bet nepateikė teismui tai patvirtinančių įrodymų. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė iki ir po Kredito sutarties nutraukimo turėjo bei šiuo metu turi finansinių sunkumų, dėl kurių buvo iš esmės pradelstas sutartinių įsipareigojimų vykdymas ir nutraukta Kredito sutartis.

Teismas konstatavo, kad ieškovės finansinė padėtis yra sunki, todėl ji būtų finansiškai nepajėgi toliau vykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Sutarties vykdymo atnaujinimas negali būti savitikslis, jis turėtų būti orientuotas į realias ieškovės galimybes vykdyti sutartinius įsipareigojimus, tačiau ieškovė tokių duomenų nepateikė.

Teismas nurodė, kad, ieškovei netinkamai vykdant prisiimtus įsipareigojimus, atsakovė buvo geranoriška, siekė išsaugoti Kredito sutartį, atsižvelgė į ieškovės prašymą ir suteikė papildomą kreditą skolai dengti, atidėjo kredito sumos mokėjimą 6 mėnesiams, po Kredito sutarties nutraukimo siūlė galimas sutarties atnaujinimo alternatyvas bei teisminio nagrinėjimo metu siūlė spręsti ginčą taikiai. Šalims iš esmės aptarus taikos sutarties sąlygas, ieškovė atsisakė ją sudaryti, motyvuodama tuo, kad atsakovė, siūlydama taikos sutarties 7.1 punktą, buvo nesąžininga. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo spręsti, jog atsakovė elgėsi nesąžiningai, priešingai nei teigia ieškovė, atsakovė tinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą (CK 6.200 straipsnio 2 dalis).

Teismas pažymėjo, kad analogiškas rezultatas (t. y. Kredito sutarties nutraukimas) būtų pasiektas ir vertinant esminio sutarties pažeidimo sąlygas pagal CK 6.217 straipsnio 1–2 dalis. Ieškovės Kredito sutarties pažeidimai yra sisteminiai, negrąžinta kredito suma nuolat auga, o nukentėjusi šalis (kredito davėja) iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš Kredito sutarties, todėl turėjo pagrindą nesitikėti, kad Kredito sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Atsakovė turėjo pagrindą manyti, jog prisiimti įsipareigojimai ir toliau nebus tinkamai vykdomi, todėl pagrįstai vienašališkai nutraukė Kredito sutartį.

Teismas nurodė, kad byloje nesprendžiamas ginčas dėl sutarties vykdymo ar skolos pagal Kredito sutartį priteisimo ir sutarties sąlygų, nustatančių skolininko pareigą mokėti delspinigius ir jų dydį, pripažinimo nesąžiningomis ir negaliojančiomis. Byloje nesant pareikšto savarankiško reikalavimo pripažinti negaliojančiomis sutarties sąlygas dėl delspinigių, pareiga jas įvertinti sąžiningumo aspektu ex officio (pagal pareigas) teismui atsiranda tais atvejais, jei skolininko pareigos mokėti delspinigius pagal Kredito sutartį nevykdymas sudaro tokią sutarties pažeidimo dalį, dėl kurios sutarties pažeidimą būtų galima kvalifikuoti kaip esminį, arba jei byloje būtų sprendžiama dėl skolos pagal sutartį priteisimo.

Teismas nustatė, kad atsakovės apskaičiuota pradelstų delspinigių pagal Kredito sutartį suma nėra esminė, palyginti su ieškovės nevykdytomis prievolėmis. Nesant savarankiško reikalavimo pripažinti Kredito sutarties sąlygas dėl delspinigių negaliojančiomis, taip pat nenustatęs, jog delspinigių suma yra reikšminga, atsižvelgiant į bendrą ieškovės neįvykdytų įsipareigojimų sumą, teismas plačiau dėl šių argumentų nepasisakė. Be to, teismas atmetė ieškovės teiginį, kad visais atvejais netesybos gali būti tik 0,02 proc. dydžio už kiekvieną pradelstą prievolės nevykdymo dieną, nes pagal kasacinio teismo praktiką konkrečiu atveju tinkamu netesybų dydžiu gali būti pripažintas skirtingas netesybų dydis.

Teismas, netenkinęs pagrindinio ieškinio reikalavimo, nurodė, kad neturi reikšmės išvestinių reikalavimų vertinimas, todėl nepasisakė papildomai dėl įpareigojimo atnaujinti Kredito sutartį. Teismas nurodė, kad ieškovės teiginiai dėl galimų jos nuostolių, neteisėtai pradėto vykdymo išieškojimo proceso, galimai neteisėtos ir nusikalstamos atsakovės veiklos nereikšmingi, sprendžiant vienašališko Kredito sutarties nutraukimo klausimą, todėl teismas neanalizavo jų plačiau.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. lapkričio 17 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimą.

Kolegija nurodė, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės prašymo pripažinti atsakovės veiksmus kaip neteisėtus ir nesąžiningus, nereiškia, jog šis reikalavimas nebuvo nagrinėjamas. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl esminio Kredito sutarties pažeidimo ir ieškovės finansinių galimybių vykdyti sutartinius įsipareigojimus, vertino atsakovės vienašališką Kredito sutarties nutraukimą šios sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais. Sąžiningumo aspektu buvo vertinamas ir atsakovės elgesys derinant taikos sutarties sąlygas. Kolegija nenustatė absoliutaus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Kolegijos teigimu, iki ieškovės atstovui pateikiant jos atstovavimą patvirtinantį dokumentą (įgaliojimą) atsakovės atstovai neturėjo teisinio pagrindo jam siųsti informaciją apie pradelstus ieškovės mokėjimus ar įspėjimus apie gresiantį ginčo sutarties nutraukimą, nors dėl informacijos siuntimo A. C. galbūt ir buvo tartasi žodžiu pasirašant Kredito sutartį.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ieškovės bei atsakovės pateiktus įrodymus, pagrindžiančius ieškovės įsiskolinimus, o ieškovės teiginiai, jog jai nėra aiškios atsakovės pateiktos skolos skaičiavimo lentelės, nesuponuoja fakto, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai įvertino minėtus įrodymus.

Kolegija pažymėjo, kad ieškovė nenurodė įrodymų, patvirtinančių, jog ji, prisijungdama prie elektroninės bankininkystės sistemos, neturėjo galimybės matyti mokėjimo grafikus. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad kai ji sumokėjo nustatytą atsakovės įkainį, pastaroji atsisakė pateikti ieškovei skolos skaičiavimo suvestinę. Kolegija sprendė, kad pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė turėjo galimybę, sumokėjusi banko nustatytą mokestį, gauti prašomą informaciją, tačiau šia teise nepasinaudojo.

Pasak kolegijos, ieškovės teiginys, kad jos vėlavimas mokėti įmokas atsirado dėl atsakovės neteisėto ir nesąžiningo sutarties nutraukimo, prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir ieškovės teiginiams. Kredito sutartį atsakovė nutraukė dėl to, kad ieškovė nuolat vėluodavo mokėti įmokas, o ne vėlavimas mokėti įmokas susidarė dėl Kredito sutarties nutraukimo.

Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog Kredito sutartimi šalys sulygo, jog vienašališkai kredito davėja gali nutraukti Kredito sutartį tuo atveju, jei kredito gavėja padaro esminių Kredito sutarties pažeidimų, o esminis Kredito sutarties pažeidimas pagal sutartį yra nevykdymas įsipareigojimo pagal kredito gavėjai pateiktą grafiką laiku mokėti grąžinamą kredito dalį, palūkanas ir delspinigius, taip pat mokėjimo dieną banko sąskaitoje, nurodytoje Kredito sutartyje, turėti sukaupus reikalingą kiekį lėšų. Kolegija sprendė, kad atsakovė turėjo pagrindą manyti, jog prisiimti įsipareigojimai ir toliau nebus tinkamai vykdomi, todėl pagrįstai vienašališkai nutraukė Kredito sutartį. Ieškovė nepateikė tai paneigiančių argumentų.

Kolegija pažymėjo, kad didesnes ieškovės pajamas 2009 m. lėmė vienkartinės išmokos iš UAB „Medicinos spaudos namai“ ir UAB „Siemens Medical Solutions Diagnostics“. Šios išmokos nevertintinos kaip su nuolatine ieškovės darbine veikla susijusios išmokos. Tai, kad kitais metais iš šių subjektų ieškovė negavo išmokų, nevertintina kaip jos darbinių pajamų sumažėjimas dėl pasaulinės ekonominės krizės – ieškovė ir toliau gavo pastovias mėnesines pajamas iš savo darbovietės Vilniaus universiteto, kuriame dirba nuo 1998 m. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės argumentus, jog ji negalėjo vykdyti prievolinių įsipareigojimų pagal Kredito sutartį dėl šalyje kilusios finansų krizės.

Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės finansinė padėtis iš esmės nepasikeitė nuo prašymų pakeisti Kredito sutartį ir nėra pagrindo daryti išvadą, jog atnaujinus Kredito sutartį ieškovė būtų pajėgi tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.

Kolegija nurodė, kad byloje nenustatyta, jog atsakovės apskaičiuota pradelstų delspinigių pagal Kredito sutartį suma yra esminė, palyginti su ieškovės neįvykdytomis prievolėmis. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams dėl delspinigių dydžio kontrolės, nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo ieškinio atmetimo motyvais, todėl jų nekartoja ir atmeta ieškovės apeliacinį skundą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas padarė proceso teisės pažeidimus, susijusius su įrodymų įvertinimu, nes ignoravo ieškovės įrodymus ir rėmėsi pirmosios instancijos teismo bei atsakovės teiginiais, nepagrįstais byloje esančia medžiaga. Teismai ignoravo ieškovės įrodymus, patvirtinančius, kad ji yra blogesnėje finansinėje padėtyje nutraukus Kredito sutartį, nei esant tęstiniams sutartiniams santykiams, kad ji neturėjo galimybės matyti skolos mokėjimo grafikų, kad ji galės vykdyti sutartinę prievolę, atnaujinus Kredito sutarties galiojimą, kad atsakovė turėjo visas galimybes tinkamai informuoti ieškovę apie vėlavimą atsiskaityti pagal prievoles, tačiau ieškovė nebuvo tinkamai apie tai informuota. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad iki Kredito sutarties nutraukimo atsakovės darbuotojai bendravo su ieškovės įgaliotu asmeniu A. C. elektroniniu paštu, bet nepranešė jam apie galimą ieškovės Kredito sutarties nutraukimą, taigi atsakovė nepranešė ieškovei visais įmanomais būdais apie galimą Kredito sutarties nutraukimą. Teismai neatsižvelgė į tai, kad ieškovė nevengė priimti jai siunčiamų pranešimų, neturėjo jokių galimybių ir negalėjo nuvykti atsiimti jai skirto kreditorės pranešimo apie Kredito sutarties nutraukimą.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė tikslų ieškovės įsiskolinimą atsakovei Kredito sutarties nutraukimo dieną. Apeliacinės instancijos teismas turėjo padaryti išvadą, kad atsakovės nurodyta ieškovės skola Kredito sutarties nutraukimo dieną nebuvo pagrįsta tinkamais įrodymais, jos tiksli suma nebuvo aiški; nors atsakovė ir pateikė daug didelės apimties lentelių, bet jos buvo nesuprantamos, neaiškios. 2015 m. gegužės 4 d. teismo posėdžio metu teismas įpareigojo atsakovę pateikti rašytinius paaiškinimus dėl ieškovei pateiktų apskaičiavimų per 10 dienų nuo teismo posėdžio dienos. Atsakovė to nepadarė, bet pateikė teismui per EPP sistemą dar 3 papildomas lenteles, iš kurių nebuvo aiški ir suprantama ieškovės pavėluota sumokėti suma Kredito sutarties nutraukimo dieną (2013 m. rugsėjo 26 d.) ir ieškovės nurodytą dieną (2013 m. gruodžio 10 d.).

Apeliacinės instancijos teismas pagrindė savo nutartį faktine aplinkybe, kuri nebuvo tiriama bylos nagrinėjimo metu, ir nepagrįstai nurodė, kad didesnes ieškovės pajamas 2009 m. lėmė vienkartinės įmokos iš UAB „Medicinos spaudos namai“ ir UAB „Siemens Medical Solutions Diagnostics“ ir kad šios įmokos nevertintinos kaip su nuolatine ieškovės darbine veikla susijusios išmokos. Tik dėl pasaulinės krizės ieškovės darbovietė Vilniaus universitetas negavo papildomų užsakymų laboratorijoje, kurioje ieškovė dirba, bet teismas netyrė šių aplinkybių.

Teismai nesiėmė iniciatyvos surinkti papildomus įrodymus, pagrindžiančius ieškovės galimybę tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus, atnaujinus Kredito sutarties galiojimą. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą apie tai, kad ieškovė nesugebės tinkamai vykdyti sutartinių prievolių, tinkamai neištyręs šios aplinkybės, išeidamas už ginčo ribų. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nemotyvavo savo argumento, kad ieškovė negalės vykdyti sutartinių įsipareigojimų, atnaujinus Kredito sutartį, padaręs prieštaringą išvadą, jog ieškovei finansų krizė neturėjo įtakos, nes ji nebuvo praradusi darbo, nenustatyta, kad jos pajamos smarkiai sumažėjo, nustatyta, kad jos pajamos buvo stabilios.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.38 straipsnio 2 dalį, 6.256 straipsnio 3 dalį, nes nepasisakė dėl atsakovei keliamų profesinių reikalavimų, apdairumo, rūpestingumo standartų, kurių ji turėjo laikytis. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nemotyvavo savo procesinio sprendimo, nes nepasisakė dėl dalies ieškovės argumentų ir pateiktų įrodymų, nenurodė argumentų, dėl kurių atmeta ieškovės įrodymus bei jų nevertina. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjEvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-461/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-461/2007">3K-3-461/2007</a>. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad ieškinio ir apeliacinio skundo motyvuose esantys kiti ieškovės teiginiai nereikšmingi, sprendžiant vienašališko Kredito sutarties nutraukimo klausimą, ir dėl jų nepasisakė.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias iš sutartinių vartojimų santykių kilusią atsakomybę, nesilaikė paskutinių Europos Parlamento ir Europos Tarybos nuostatų, direktyvų ir reglamento reikalavimų. Europos Sąjungos direktyvose įtvirtintos nuostatos, kad tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimų santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais ex officio turi įvertinti sutarties sąlygas pagal Europos Tarybos direktyvose įtvirtintus sąžiningumo kriterijus. Ieškovės sutarties pažeidimai nebuvo sisteminiai, negrąžinta kredito suma nuolat neaugo, o nukentėjusi sutarties šalis iš esmės gavo tai, ko tikėjosi iš Kredito sutarties, todėl neturėjo pagrindo nesitikėti, kad Kredito sutartis nebus vykdoma ateityje. Ieškovės įsiskolinimas buvo nežymus, palyginti su visa paskola, jis buvo panaikintas 2013 m. gruodžio 5 d., tą dieną ieškovės permokėta suma buvo 44,81 Eur, todėl atsakovė negalėjo vienašališkai nutraukti Kredito sutarties pirma laiko netgi pagal savo pačios pateiktus apskaičiavimus 2013 m. rugsėjo 26 d.

Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl Kredito sutarties sąlygų atitikties sąžiningumo ir teisėtumo aspektams, todėl nenustatęs, kad Kredito sutarties sąlygos, nustatančios vienašališko kredito sutarties nutraukimą prieš terminą, buvo nesąžiningos, visiškai nepasisakė dėl ieškovės reikalavimo pripažinti Kredito sutarties sąlygas dėl sutarties nutraukimo negaliojančiomis ab initio (nuo pradžios). Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos panašiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDEvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-141/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-141/2006">3K-3-141/2006</a>; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008). Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktikos, suformuotos 2000 m. birželio 27 d. sprendime C-240/98-C-244/98, kur nurodyta, kad teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad atsakovės elgesys prieštaravo 2012 m. spalio 29 d. Lietuvos bankų klientų asociacijos rekomendacijoms dėl Finansų įstaigų veiksmų, klientams susidūrus su laikinais finansiniais sunkumais, kuriose nurodyta, kad sutarties nutraukimas ir skolos išieškojimas iš įkeisto turto turi būti kraštutinė priemonė, sprendžiant kliento sunkumus. Atsakovės elgesys taip pat prieštaravo 2013 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus sprendimu patvirtintų Įsiskolinimų, susidariusių klientams nesilaikant finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartis, valdymo gairių 15, 17 punktams. Šiuose punktuose nurodyta, kad iki kredito sutarties nutraukimo ar pareikalavimo sugrąžinti visą skolą prieš terminą klientas ne mažiau kaip du kartus raštu ar kitoje patvarioje laikmenoje turi būti informuojamas apie nevykdomus finansinius įsipareigojimus, nurodant tikslų susidariusio įsiskolinimo dydį ir protingą terminą pradelstiems finansiniams įsipareigojimams įvykdyti.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad, byloje nesant pareikšto savarankiško reikalavimo pripažinti negaliojančiomis sutarties sąlygas dėl delspinigių, pareiga jas įvertinti sąžiningumo aspektu ex officio teismui atsiranda tais atvejais, jei skolininko pareigos mokėti delspinigius pagal sutartį nevykdymas sudaro tokią sutarties pažeidimo dalį, kuri gali nulemti sutarties pažeidimo kvalifikavimą kaip esminį arba jei byloje būtų sprendžiama dėl skolos pagal sutartį. Apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, nes CK nenurodytos baudinės netesybos. Kredito sutartyje nustatyti ir atsakovės apskaičiuoti delspinigiai buvo neproporcingai didelė atsakomybė už sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą, todėl turėjo būti panaikinti.

Neįvykdyta prievolė sudarė labai nedidelę ieškovės sutartinių prievolių dalį, todėl CK 6.209 straipsnio 3 dalis negalėjo ir neturėjo būti taikoma (CK 6.209 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nevertino CK nustatytų Kredito sutarties nutraukimo pagrindų pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalį. Atsakovės veiksmai apeliacinės instancijos teismo turėjo būti įvertinti kaip piktnaudžiavimas savo, kaip stipresnės sandorio šalies, padėtimi (CK 1.137 straipsnis) bei sutarties vykdymo principų pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yOTcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-297/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-297/2012">3K-7-297/2012</a>).

Teismai be pagrindo rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartimi Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDIwLTk2OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-420-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-420-969/2015">e3K-3-420-969/2015</a>, nes šios bylos ir nurodytos civilinės bylos faktinės aplinkybės buvo skirtingos: atsakovė civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDIwLTk2OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-420-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-420-969/2015">e3K-3-420-969/2015</a> nutraukė kreditavimo sutartį prieš terminą ne sutartyje, bet įstatyme nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas taip pat be pagrindo rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais (pateiktais 2012 m. vasario 20 d. nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-58/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-58/2012">3K-3-58/2012</a>), kad, jei iš turimų įrodymų matyti, jog skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių ir pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto. Nagrinėjamu atveju ieškovė sistemingai ir laiku vykdė prievoles pagal Kredito sutartį. Šios bylos aplinkybės iš esmės buvo panašios į Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MlMtMjA4LTg4MS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2S-208-881/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2S-208-881/2012">2S-208-881/2012</a> faktines aplinkybes, kurioje Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 24 d. nutarė panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nutartį Nr. I-1522V/2010 dėl priverstinio skolos išieškojimo ir klausimą išsprendė iš esmės – atmetė pakartotinį kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinės skolos išieškojimo. Šioje byloje nagrinėjama situacija iš esmės atitiko tą, kuri buvo nagrinėjama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yNzIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-272/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-272/2011">3K-7-272/2011</a>.

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo netenkinti šio kasacinio skundo ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Ieškovė, nesutikdama su jai nepalankiais teismų sprendimais, akcentuoja dalies byloje esančių įrodymų svarbą, nors teismai šioje byloje vertino visus surinktus įrodymus ir aplinkybes. Teismai išsamiai nagrinėjo ieškovės skolos dydžio klausimą, sulyginę atsakovės pateiktų lentelių duomenis su jos pranešimuose apie įsipareigojimų nevykdymą ir sutarties nutraukimą nurodomomis skolomis, bei nustatė, kad pranešimuose nurodytos sumos matematiškai atitinka skolos apskaičiavimus. Ieškovės teiginiai, esą atsakovė jai net dvejus metus nepateikė grafikų, skundžiamuose teismų sprendimuose buvo išanalizuoti, išsamiai aptarti ir pripažinti neįrodytais ir neteisingais.

Ieškovė teigia, kad byloje surinkti įrodymai buvo įvertinti netinkamai, tačiau grindžia tai tik kitokiu tų pačių įrodymų aiškinimu, taip realiai kvestionuodama ne įrodymų tyrimo ir vertinimo būdą, procedūrą, bet tos procedūros išvadas (nepalankų jai teismo sprendimą). Tačiau vien tai negali būti priežastis kasaciniam teismui iš naujo vertinti byloje surinktus įrodymus. Ieškovė kasaciniame skunde prašo kasacinio teismo iš naujo vertinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas aplinkybes bei priimti kitokį, jai palankų, sprendimą.

Ieškovės kaip vartotojos statusas nesuteikia jai jokių papildomų privilegijų nevykdyti Kredito sutarties sąlygų, pažeisti Kredito sutarties privalomumo principą ir patirti tokio nevykdymo pasekmes arba jų nepatirti. Tokioje situacijoje, kai sutartį pažeidžia kredito gavėja, kreditorius iš esmės laisvas apsispręsti, ar tęsti sutartinius santykius su sutartį nuolat pažeidžiančia kita šalimi. Todėl šioje byloje nustatytų aplinkybių ir įrodymų visumos kontekste teismo sprendimas įpareigoti atsakovę atnaujinti sutartį ir susisieti sutartiniais santykiais su ieškove būtų atsakovės sutarties laisvės pažeidimas.

Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl pranešimo apie Kredito sutarties nutraukimą būdo

Nagrinėjamoje byloje ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad atsakovė netinkamai informavo ją apie Kredito sutarties nutraukimą, nes pranešimas buvo išsiųstas 2013 m. rugpjūčio 26 d., o ji šį pranešimą gavo tik 2013 m. lapkričio 25 d. Pranešimas apie Kredito sutarties nutraukimą buvo išsiųstas registruotu paštu, tačiau laiškas 2013 m. rugsėjo 30 d. grąžintas atsakovei, ieškovei jo neatsiėmus.

Šalių sudarytos Kredito sutarties 12 punkte įtvirtintos šalių tarpusavio bendravimo ir susižinojimo taisyklės. Vienas iš šalių susisiekimo būdų pagal šį punktą – registruotos pašto siuntos siuntimas sutartyje nurodytu šalies adresu. Atsakovė būtent šį būdą pasirinko informuoti ieškovę apie būsimą sutarties nutraukimą, ir šis būdas yra teisėtas bei atitinka šalių sutartį, kadangi ieškovės nurodytu telefonu pastaroji neatsiliepė (šios nutarties 11 punktas). Pagal Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 12 punktą laikoma, kad paskutiniu atsakovei žinomu ieškovės adresu paštu išsiųstus dokumentus ieškovė gavo trečią darbo dieną, einančią po tos dienos, kai atsakovė ieškovei siunčiamus dokumentus įteikė pašto paslaugas teikiančiai įmonei. Be to, ieškovė Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 13 punkte įsipareigojo informuoti atsakovę apie pasikeitusius adresą, banko sąskaitos numerį ar kitus rekvizitus. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, todėl sutarties sąlygų nesilaikanti šalis prisiima su tuo susijusią riziką. CK 6.166 straipsnis nustato žinojimo prezumpciją, pagal kurią preziumuojama, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją vietą.

UNIDROIT tarptautiniai sutarčių principai nustato panašią taisyklę 1.10 punkte. Pagal ją pranešimas laikomas įteiktu tinkamai, jeigu yra išsiunčiamas kontrahento adresu. Pranešimas laikomas įteiktu nuo to momento, kai pasiekia kontrahentą. „Pasiekia“ nebūtinai reiškia, kad patenka į kontrahento rankas ir yra jo perskaitomas. Tam, kad pranešimas būtų laikomas pasiekusiu kontrahentą, užtenka, kad jis pasiektų jo adresą.

Atsižvelgdama į tai, kas aptarta pirmiau, teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų padaryta išvada, kad atsakovės pranešimas ieškovei apie Kredito sutarties nutraukimą įteiktas tinkamai, nepažeidžiant sutartimi įtvirtinto šalių susitarimo. Ieškovė, nepriimdama siuntos arba nenurodydama kito adreso, prisiėmė neigiamus to padarinius, nes netinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą. Dėl šios priežasties bylą nagrinėję teismai pagrįstai ir teisėtai atmetė ieškovės argumentus dėl jos netinkamo informavimo apie Kredito sutarties nutraukimą kaip teisiškai nepagrįstus.

Dėl teismo vaidmens nagrinėjant vartojimo teisinius santykius

Bylą nagrinėję teismai bylos šalis siejančią Kredito sutartį pripažino vartojimo sutartimi, todėl ieškovei taikytinos vartotojų apsaugą reglamentuojančios teisės normos. Byloje taikytinas ginčijamų Kredito sutarties sąlygų sudarymo metu galiojęs CK 6.188 straipsnis (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.), įtvirtinantis nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse draudimą ir sąžiningumo kontrolę.

CK 6.188 straipsniu į nacionalinę teisę perkeltos 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13) nuostatos. Tai lemia būtinybę šio straipsnio nuostatas aiškinti ir taikyti Direktyvos 93/13 nuostatų kontekste bei atsižvelgiant į šias nuostatas aiškinančius Teisingumo Teismo sprendimus.

Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas numatyti standartines sąlygas, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jų atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai. Ši norma įgyvendinta CK 6.188 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Taigi, pagal šią normą nesąžiningomis, be kita ko, laikomos tokios sąlygos, kurios nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą (CPK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Teisingumo Teismas savo praktikoje yra pabrėžęs, kad nacionalinis teismas turi ex officio įvertinti sutarties sąlygos, patenkančios į Direktyvos 93/13/EEB taikymo sritį, nesąžiningumą ir taip kompensuoti disbalansą tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo (žr. Teisingumo Teismo 2000 m. birželio 27 d. sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores, C-240/98–C-244/98, ECLI:EU:C:2000:346, 26, 28 ir 29 punktus; 2002 m. lapkričio 21 d. sprendimo Cofidis, C-473/00, ECLI:EU:C:2002:705, 32 ir 33 punktus; 2006 m. spalio 26 d. sprendimo Mostaza Claro, C-168/05, ECLI:EU:C:2006:675, 27 ir 28 punktus ir kt.). Nacionalinio teisėjo teisę ex officio vertinti sutarties sąlygų nesąžiningumą, nepaisant to, kad vartotojas to neprašo, Teisingumo Teismas yra konstatavęs 2000 m. birželio 27 d. sprendime Océano Grupo Editorial et Salvat Editores (C-240/98–C-244/98, ECLI:EU:C:2000:346, 26, 29, 32 punktai).

Teisingumo Teismas 2009 m. birželio 4 d. sprendime Pannon GSM (C-243/08, ECLI:EU:C:2009:350, 32 punktas) minėtą poziciją patikslino, nurodydamas, kad nacionaliniam teismui pagal Europos Sąjungos teisę suteikiamas vaidmuo neapribojamas tik teise priimti sprendimą dėl galimo sutarties sąlygos, patenkančios į minėtos direktyvos taikymo sritį, nesąžiningumo; jis taip pat apima pareigą nagrinėti šį klausimą savo iniciatyva, jei tik teismui žinomos šiuo klausimu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės. Tokią sąlygą pripažinęs nesąžininga, jis jos netaiko, nebent vartotojas tam prieštarauja. Teisingumo Teismas šią nacionalinio teismo pareigą yra ne kartą priminęs ir vėlesnėje savo praktikoje (žr., pvz., sprendimo Banco Espa?ol de Crédito 42 ir 43 punktus; 2013 m. vasario 21 d. sprendimo Banif Plus Bank Zrt prieš Csaba Csipai, Viktória Csipai, C-472/11, 22 punktą; 2014 m. liepos 17 d. sprendimo Juan Carlos S?nchez Morcillo ir Mar?a del Carmen Abril Garc?a prieš Banco Bilbao Vizcaya Argentaria SA, C-169/14, ECLI:EU:C:2014:2099, 24 punktą; 2015 m. spalio 1 d. sprendimo ERSTE Bank Hungary Zrt prieš Attila Sug?r, C-32/14, 41 punktą ir kt.).

Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yNzIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-272/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-272/2011">3K-7-272/2011</a>; 2016 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDM4LTQxNS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-438-415/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-438-415/2016">e3K-3-438-415/2016</a>, 28 punktas, ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai byloje nėra pareikštas reikalavimas dėl delspinigių priteisimo ir nesant byloje pareikšto reikalavimo pripažinti negaliojančiomis sutarties sąlygas dėl delspinigių, pareiga jas įvertinti sąžiningumo aspektu ex officio teismui atsiranda tais atvejais, jei skolininko pareigos mokėti delspinigius pagal sutartį nevykdymas sudaro tokią sutarties pažeidimo dalį, kuri galėtų nulemti sutarties pažeidimo kvalifikavimą kaip esminį arba jei byloje būtų sprendžiama dėl skolos pagal sutartį (įskaitant delspinigius) priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDIwLTk2OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-420-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-420-969/2015">e3K-3-420-969/2015</a>). Toje pačioje kasacinio teismo nutartyje išaiškinta, kad aptariamų sutarties sąlygų sąžiningumo ir galiojimo klausimas, atsižvelgiant į kasatoriaus, kaip vartotojo, teisinį statusą, turi būti sprendžiamas tuo atveju, jei kreditorius pradės delspinigių išieškojimą pagal sutartį.

Iš byloje pateiktos ginčo šalių sudarytos Kredito sutarties bendrosios dalies matyti, kad ieškovė įsipareigojo už kiekvieną uždelstą grąžinti kredito dalį, palūkanas dieną mokėti bankui 0,1 (vieną dešimtąją) proc. laiku nesumokėto kredito ar jo dalies, bei palūkanų delspinigius (Kredito sutarties 4.5, 4.6 punktai). Nagrinėjamoje byloje nėra pareikštas reikalavimas priteisti iš ieškovės delspinigius, atsakovės apskaičiuota pradelstų delspinigių pagal Kredito sutartį suma nėra esminė bendrame ieškovės neįvykdytų prievolių kontekste, todėl neturi įtakos kredito sutarties pažeidimo esmingumui. Bylą nagrinėję teismai vadovavosi pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika ir nagrinėjamu atveju pagrįstai nesprendė dėl Kredito sutarties sąlygų dėl netesybų dydžio atitikties CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punkto normai.

Dėl Kredito sutarties sąlygų, įtvirtinančių banko teisę vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą, atitikties sąžiningumo reikalavimams

Direktyvos 93/13 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog visada yra laikoma, kad dėl sutarties sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu ji buvo parengta iš anksto, ir vartotojas dėl to negalėjo padaryti įtakos sąlygos esmei, ypač iš anksto suformuluotos tipinės sutarties atveju (žr. Teisingumo Teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutarties Pohotovos? s.r.o. prieš Iveta Korčkovsk?, C-76/10, 57 punktą). Ši norma įtvirtinta nacionalinėje teisėje, nurodant, kad individualiai neaptartomis laikomos sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tokios sąlygos nustatytos iš anksto pardavėjo ar paslaugų teikėjo parengtoje standartinėje sutartyje (CK 6.188 straipsnio 4 dalis).

Teisingumo Teismas, spręsdamas, ar ilgalaikėse hipoteka užtikrintose paskolos sutartyse nustatyta sąlyga dėl tokių sutarčių nutraukimo prieš terminą, kai nesumokamos pagal sutartį nustatytos įmokos, yra sąžininga, išaiškino, kad, norint sužinoti, ar dėl sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų „neatitikimas“ vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar ir prireikus – kiek dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su numatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje. Be to, šiuo tikslu gali pasirodyti svarbu įvertinti teisinę situaciją, kurioje yra minėtas vartotojas, atsižvelgiant į nacionalinės teisės nuostatose įtvirtintas priemones, kad būtų užkirstas kelias naudoti nesąžiningas sąlygas (Teisingumo Teismo sprendimo Aziz 68 punktas, 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimas Banco Popular Espa?ol SA prieš Maria Teodolinda Rivas Quichimbo, Wilmar Edgar Cun Pérez ir Banco de Valencia SA prieš Joaqu?n Valldeperas Tortosa, Mar?a?ngeles Miret Jaume, C-537/12 ir C-116/13).

Aptardamas sąlygą dėl pirmalaikio ilgalaikių sutarčių pasibaigimo per nustatytą laikotarpį skolininkui neįvykdžius įsipareigojimų, Teisingumo Teismas nurodytame sprendime Aziz konstatavo, kad nacionalinis teismas visų pirma turi patikrinti, ar pardavėjo arba tiekėjo teisė reikalauti grąžinti visą paskolą priklauso nuo to, kad vartotojas neįvykdo pareigos, kuri aptariamiems sutartiniams santykiams yra esminė, ar ši teisė įtvirtinta tais atvejais, kai toks neįvykdymas yra pakankamai svarbus, palyginti su paskolos trukme ir suma, ar tokia teise nukrypstama nuo šioje srityje taikytinų nuostatų ir ar nacionalinėje teisėje nustatyta atitinkamų ir veiksmingų priemonių, leidžiančių vartotojui, kuriam taikoma tokia sąlyga, pašalinti minėto reikalavimo grąžinti visą paskolą pasekmes (Teisingumo Teismo sprendimo Aziz 73 punktas).

Pažymėtina, kad, siekiant užtikrinti Direktyvos 93/13 7 straipsniu siekiamą atgrasomąjį poveikį, nacionalinio teismo, kuris konstatuoja, jog yra nesąžininga sąlyga, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, prerogatyvos negali priklausyti nuo to, ar ši sąlyga faktiškai buvo taikyta (Teisingumo Teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimo Banco Primus SA prieš Jes?s Gutiérrez Garc?a, C-421/14, 73 punktas; 2015 m. birželio 11 d. nutarties Banco Bilbao Vizcaya Argentaria, SA prieš Fernando Quintano Ujeta, Mar?a Isabel S?nchez Garc?a, C-602/13, 50 ir 54 punktai).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad kreditavimo sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, yra pripažįstamos kaip prieštaraujančios bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžiančios šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1, 2 dalys), todėl pripažintinos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yNzIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-272/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-272/2011">3K-7-272/2011</a>; 2012 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-247/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-247/2012">3K-3-247/2012</a>).

Teismai šioje byloje nustatė, kad ginčo Kredito sutarties 5 straipsnio 2 punkte šalys sulygo, jog vienašališkai kredito davėjas kredito sutartį gali nutraukti tuo atveju, jeigu kredito gavėjas padaro esminių kredito sutarties pažeidimų. Kredito sutarties 5 straipsnio 2 punkto 1 papunktyje šalys sulygo, kad 4 straipsnio 1–10 punktuose nustatytas kredito gavėjo įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas yra esminis kredito sutarties pažeidimas. Kredito sutarties 4 straipsnio 1, 2, 4 punktuose ieškovė įsipareigojo pagal kredito gavėjui pateiktą mokėjimų grafiką laiku mokėti grąžinamą kredito dalį, palūkanas ir delspinigius, taip pat mokėjimo dieną banko sąskaitoje, nurodytoje kredito sutartyje, turėti sukaupus reikalingą kiekį lėšų.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šiam pritarė ir apeliacinės instancijos teismas, nurodytos Kredito sutarties nuostatos iš esmės atitinka CK 6.881 straipsnio 1 dalyje nustatytas kredito gavėjo pareigas – grąžinti gautą kreditą bei mokėti palūkanas, todėl Kredito sutarties sąlygas dėl atsakovės teisės nutraukti sutartį prieš terminą teismai vertino kaip atitinkančias sąžiningumo ir teisėtumo aspektus.

Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad kadangi šalių sudaryta Kredito sutartis buvo ilgalaikė, galutinis kredito grąžinimo terminas buvo 25 metai, bendra kredito suma sudarė 18 872,31 Eur, kreditas turėjo būti grąžinamas nedidelėmis dalimis kas mėnesį, Kredito sutarties sąlygos, nustatančios vienašališką sutarties nutraukimą prieš terminą, yra nesąžiningos, iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą ieškovės, kaip vartotojos, nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Iš šios nutarties 57 punkte nurodytų teismų nustatytų faktinių aplinkybių darytina išvada, kad nurodytų sutarties sąlygų pagrindu atsakovė (kreditorė) paprasčiau įgyja teisę vienašališkai nutraukti Kredito sutartį prieš terminą (t. y. ieškovei praleidus bet kurį mokėjimą ar jo dalį), o įstatymo pagrindu ji tokią teisę įgytų tik dėl netinkamo griežtesnių reikalavimų, neatitinkančių ieškovės prievolių pagal sutartį, vykdymo. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių sudarytoje Kredito sutartyje įtvirtintas ginčijamas vienašalis sutarties nutraukimo prieš terminą pagrindas iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei ieškovės, kaip vartotojos, teises ir interesus, nes pastato ją į mažiau palankią padėtį, lyginant su nacionalinės teisės normomis.

Bylą nagrinėję teismai, atsižvelgiant į tai, kas pirmiau aptarta, neteisingai aiškino ir taikė CK 6.188 straipsnio 2 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos (žr. nutarties 56 punktą), dėl to nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti Kredito sutarties sąlygas dėl vienašališko sutarties nutraukimo prieš terminą nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo Kredito sutarties sudarymo dienos (lot. ab initio). Todėl ši apeliacinės instancijos teismo nutarties ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina, tenkinant ieškovės reikalavimą iš dalies, pripažįstant Kredito sutarties sąlygas dėl vienašališko sutarties nutraukimo prieš terminą pagal sutarties 5 straipsnio 2 punkto 1 papunktį, 4 straipsnio 1, 2, 4 punktus nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo Kredito sutarties sudarymo dienos (CPK 359 straipsnio 3 dalis, 346 straipsnio 1–2 dalys).

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad net ir tenkinus nurodytą ieškovės reikalavimą, tai per se (savaime) nereiškia, jog kiti jos reikalavimai – pripažinti vienašališką Kredito sutarties nutraukimą prieš terminą neteisėtu ir įpareigoti atsakovę atnaujinti Kredito sutarties galiojimą nekeičiant ankstesnių sutarties sąlygų – turėtų būti tenkinami.

Dėl Kredito sutarties nutraukimo esant esminiam sutarties pažeidimui

Direktyvoje 93/13 neįtvirtinta galimybė nacionaliniams teismams pakeisti (modifikuoti) galimai nesąžiningą sąlygą vartotojo naudai. Vadovaujantis Direktyvos 93/13 nuostatomis, tokios sąlygos nacionalinis teismas gali tik netaikyti ir palikti galioti šalių sudarytą sutartį, jei tai įmanoma, be šios sąlygos.

Teisingumo Teismas savo sprendimuose yra pažymėjęs, kad galimybė modifikuoti vartojimo sutartis neprisidėtų prie Direktyva 93/13 siekiamų tikslų užtikrinimo, skatintų pardavėjus ir paslaugų tiekėjus ir toliau naudoti tokias nesąžiningas sąlygas sutartyse su vartotojais, tačiau pabrėžė, kad tais atvejais, kai nacionalinėje teisėje yra dispozityvi nuostata, kuria gali būti pakeista nesąžininga vartojimo sutarties sąlyga, ir pagal nacionalinės teisės nuostatas nesąžiningą sąlygą galima pakeisti tokia dispozityvia sąlyga, šis pakeitimas galimas siekiant išsaugoti sutartį (Teisingumo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimas?rp?d K?sler, Hajnalka K?slerné R?bai prieš OTP Jelz?logbank Zrt, C-26/13, 76–85 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad tais atvejais, kai kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą ne sutartyje, o įstatyme nustatyta tvarka, šalys privalo laikytis CK 6.217 straipsnyje ir 6.209 straipsnyje įtvirtintų taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-58/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-58/2012">3K-3-58/2012</a>).

CK 6.209 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu sutartis neįvykdyta, nukentėjusi šalis gali raštu nustatyti protingą papildomą terminą sutarčiai įvykdyti ir pranešti apie tai kitai šaliai. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, nustačiusi papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, nukentėjusi šalis gali šiam terminui sustabdyti savo prievolių vykdymą ir pareikalauti atlyginti nuostolius, tačiau ji negali taikyti kitų gynimosi būdų. Jeigu nukentėjusi šalis gauna kitos šalies pranešimą apie tai, jog pastaroji sutarties neįvykdys ir per papildomą terminą, arba pasibaigus šiam terminui sutartis neįvykdoma, tai nukentėjusi šalis gali taikyti kitus savo teisių gynimo būdus. Pagal CK 6.209 straipsnio 3 dalį, jeigu termino praleidimas nėra esminis sutarties pažeidimas ir nukentėjusi šalis nustatė protingą papildomą terminą, tai pasibaigus šiam terminui ji gali sutartį nutraukti. Jeigu papildomas terminas nustatytas neprotingai trumpas, tai jis turi būti atitinkamai pailgintas. Nukentėjusi šalis savo pranešime dėl papildomo termino gali nurodyti, kad sutartis bus vienašališkai nutraukta, jeigu kita šalis jos neįvykdys per nustatytą papildomą terminą. Pagal CK 6.209 straipsnio 4 dalį, šio straipsnio 3 dalis netaikoma, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį.

CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal šio straipsnio 2 dalį, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas nuolat laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-58/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-58/2012">3K-3-58/2012</a>).

Nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-58/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-58/2012">3K-3-58/2012</a>).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-58/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-58/2012">3K-3-58/2012</a>).

Pagal kasacinio teismo praktiką, analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, pirma, vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso dėl prievolės egzistavimo praradimą. Trečia, sprendžiant, ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas tęsti sutartinius santykius yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yOTcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-297/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-297/2012">3K-7-297/2012</a>).

Šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė; paskutinis argumentas) priemonę. Pripažįstant sutarties stabilumo (lot. favor contractus) principo svarbumą sutartiniams santykiams, negalima šio principo suabsoliutinti, paneigiant kitų kreditoriaus teisių gynimo būdų egzistavimą ir panaudojimo galimybę. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jos interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Dažnai šį pasirinkimą lemia kitos sutarties šalies veiksmai ir elgesys vykdant sutartinius įsipareigojimus, o esant sutartinių įsipareigojimų pažeidimui – pažeidimo mastas ir reikšmė. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašalio sutarties nutraukimo galimybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl atsakovės vienašališko Kredito sutarties prieš terminą nutraukimo teisėtumo, taikytinos CK 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatos. Pirmosios instancijos teismas vertino Kredito sutarties nutraukimo teisėtumą pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas.

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad nors pradelstas įsiskolinimas sudarė nedidelę sutartinių prievolių dalį, tačiau įmokos buvo mokamos praleidžiant mokėjimo terminus, ieškovei du kartus buvo suteikiamas papildomas kreditas, buvo atidedamas kredito įmokų mokėjimas, šiuo metu ieškovės finansinė padėtis nėra gera, todėl nėra pagrindo teigti, kad jei Kredito sutartis bus atnaujinta, ji bus tinkamai ir laiku vykdoma. Atsakovė negavo to, ko tikėjosi, nes ji (kaip kredito įstaiga) tikėjosi, kad prievolė bus vykdoma laiku, banko veiklai griežtas terminų laikymasis yra reikšmingas, vėlesnis ieškovės elgesys nemokant bankui įmokų nuo bylos iškėlimo teisme, jos finansinė padėtis leido teismams daryti išvadą, kad ji ir toliau nevykdys atnaujintos Kredito sutarties. Pati ieškovė nebuvo aktyvi bendradarbiaudama su banku. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo esant pagrindą pripažinti sutarties nutraukimą teisėtu pagal CK 6.217 straipsnį ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką (žr. nutarties 68–72 punktus).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, kurių pažeidimo klausimas keliamas kasaciniame skunde, suformuluotos CPK 176–185 straipsniuose ir išplėtotos kasacinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; kt.).

Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, kurie aktualūs nagrinėjamoje byloje, kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-373/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-373/2013">3K-3-373/2013</a>).

Ieškovė, nesutikdama su bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pateiktu įrodymų vertinimu dėl pagrindo nutraukti Kredito sutartį prieš terminą buvimo, nepagrindė, kaip teismai, vertindami įrodymus, pažeidė proceso teisės normas, bet pateikė tik savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio, kitokio jų vertinimo. Taigi ieškovė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos jai palankios aplinkybės. Ieškovei išsamiais teisiniais argumentais nepagrindus pirmiau nurodytų proceso teisės normų pažeidimų ar netinkamo proceso teisės normų aiškinimo bei taikymo, šie argumentai vertintini kaip nesudarantys kasacijos dalyko.

Kiti ieškovės argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi teisinės reikšmės šios bylos rezultatui bei vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir laikinųjų apsaugos priemonių

Teisėjų kolegijai nutarus pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, byloje perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, turėtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, bei paskirstomos šalių bylinėjimosi kasaciniame procese išlaidos (CPK 93 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

Bylos duomenimis, ieškovė buvo atleista nuo žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartimi kaip vartotoja byloje dėl reikalavimų, atsirandančių iš vartojimo santykių (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškinyje buvo pareikšti reikalavimai: pripažinti Kredito sutarties sąlygas dėl vienašališko sutarties nutraukimo prieš terminą nesąžiningomis ir negaliojančiomis, pripažinti Kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, atnaujinti Kredito sutarties galiojimą, nekeičiant ankstesnių Kredito sutarties sąlygų. Už šioje byloje išnagrinėto ieškinio padavimą mokėtina žyminio mokesčio suma – 375 Lt, arba 108 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 5 dalis, 2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1480 redakcija, galiojusi nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.).

Teisėjų kolegijai konstatavus, kad iš dalies pagrįstas ieškinio reikalavimas dėl Kredito sutarties sąlygų dėl vienašališko sutarties nutraukimo prieš terminą pripažinimo nesąžiningomis ir negaliojančiomis, darytina išvada, kad ieškovės ieškinys iš dalies turėjo būti patenkintas. Todėl vadovaujantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgiant į tai, kad kiti ieškovės ieškinio reikalavimai buvo atmesti, iš atsakovės valstybės naudai priteistina 15 proc. žyminio mokesčio už ieškinį, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista, t. y. 16,20 Eur (108 Eur × 0,15).

Ieškovė taip pat buvo atleista ir nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo. Už ieškovės paduotą apeliacinį skundą mokėtina taip pat 108 Eur žyminio mokesčio suma (CPK 80 straipsnio 4 dalis). Pripažinus, kad dalis ieškovės apeliacinio skundo buvo pagrįsta, iš atsakovės valstybės naudai priteistina 15 proc. žyminio mokesčio, mokėtino ieškovės už apeliacinį skundą, t. y. 16,20 Eur.

Ieškovė, pateikdama kasacinį skundą, sumokėjo 31 Eur žyminio mokesčio. Pagal CPK 80 straipsnio 4 dalį, ieškovė už kasacinį skundą turėjo sumokėti tokio paties dydžio žyminį mokestį, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį, t. y. 108 Eur. Įvertinus tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ieškovė buvo atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, ieškinio reikalavimai pareikšti iš esmės dėl nesąžiningų Kredito sutarties sąlygų taikymo, darytina išvada, kad ieškovė turi būti atleista ir nuo žyminio mokesčio, mokėtino už kasacinį skundą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Todėl, vadovaujantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ieškovei grąžintinas jos sumokėtas už kasacinio skundo padavimą 31 Eur žyminis mokestis. Patenkinus dalį ieškovės kasacinio skundo iš atsakovės valstybės naudai priteistina 15 proc. žyminio mokesčio, mokėtino už kasacinio skundo padavimą, t. y. 16,20 Eur (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Vadovaujantis CPK 150 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, byloje naikintina laikinoji apsaugos priemonė (sustabdymas išieškojimo veiksmų, susijusių su hipoteka įkeisto turto priverstiniu pardavimu), pritaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2017 m. vasario 24 d. nutartimi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 150 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį pakeisti ir išdėstyti taip:

„Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimą, panaikinant jo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti kredito sutarties sąlygas dėl vienašališko sutarties nutraukimo prieš terminą nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo kredito sutarties sudarymo dienos, ir šioje dalyje ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti 2008 m. gruodžio 10 d. kredito sutarties, sudarytos tarp akcinės bendrovės SEB banko ir A. S., sąlygas dėl vienašališko sutarties nutraukimo prieš terminą pagal sutarties 5 straipsnio 2 punkto 1 papunktį, 4 straipsnio 1, 2, 4 punktus, nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo kredito sutarties sudarymo dienos.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš akcinės bendrovės SEB banko (j. a. k. 112021238) valstybės naudai 32,40 Eur (trisdešimt du Eur 40 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo“.

Priteisti iš akcinės bendrovės SEB banko (j. a. k. 112021238) valstybės naudai 16,20 Eur (šešiolika Eur 20 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

Grąžinti A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 31 (trisdešimt vieną) Eur žyminio mokesčio už kasacinio skundo padavimą.

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2017 m. vasario 24 d. nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę – išieškojimo veiksmų, susijusių su hipoteka įkeisto turto (buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priverstiniu pardavimu, sustabdymą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Andžej Maciejevski

Donatas Šernas