(2K-7-104-719/2021) E. M. pagal BK 147 str. 2 d., 253 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-104-719/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-18269-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.6.2.2;

2.1.3.6; 1.1.9.11; 2.4.6.3.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (pirmininkas), Rimos Ažubalytės, Daivos Pranytės-Zalieckienės, Olego Fedosiuko, Prano Kuconio, Artūro Pažarskio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Eglei Matuizienei,

išteisintiesiems J. J. (J. J.), D. J. H. (D. J.H.) ir jų gynėjui advokatui Viktorui Kičiatovui,

mirusio išteisintojo E. M. gynėjui advokatui Mindaugui Dūdai,

R. K. atstovui advokatui Henrikui Mackevičiui,

vertėjai S. B.,

viešame teismo posėdyje, naudojant vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“, kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorės Eglės Matuizienės ir nukentėjusiojo S. K. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 23 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu E. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 2 dalį (už veiką, padarytą Jungtinėje Karalystėje) laisvės atėmimu penkeriems metams, 253 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-104-719/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-18269-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.6.2.2;

2.1.3.6; 1.1.9.11; 2.4.6.3.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Eglei Matuizienei,

išteisintiesiems J. J. (J. J.), D. J. H. (D. J.H.) ir jų gynėjui advokatui Viktorui Kičiatovui,

mirusio išteisintojo E. M. gynėjui advokatui Mindaugui Dūdai,

R. K. atstovui advokatui Henrikui Mackevičiui,

vertėjai S. B.,

viešame teismo posėdyje, naudojant vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“, kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorės Eglės Matuizienės ir nukentėjusiojo S. K. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 23 d. nuosprendžio.

E. M. išteisintas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (dėl nusikaltimo Lietuvoje), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

J. H. J. nuteista pagal BK 147 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams.

D. J. H. nuteistas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams.

Priteista solidariai iš E. M., J. H. J. ir D. J. H. nukentėjusiesiems V. U. 2000 Eur, M. P. 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Priteista iš E. M. nukentėjusiesiems S. K. 5000 Eur, A. G. 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 23 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Ruslano Ušinsko ir nukentėjusiojo S. K. apeliaciniai skundai atmesti, panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio dalis, kuria E. M., J. H. J. ir D. J. H. pripažinti kaltais pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis:

E. M., J. H. J., D. J. H. dėl kaltinimų pagal BK 147 straipsnio 2 dalį išteisinti, pripažinus, kad nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Baudžiamasis procesas dėl E. M. nusikalstamos veikos, nurodytos BK 253 straipsnio 2 dalyje, nutrauktas jam mirus.

Nukentėjusiųjų V. U., M. P., S. K., A. G. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios prokuratūros ir nukentėjusiojo kasacinius skundus tenkinti, išteisintųjų J. J., D. J. H. ir jų gynėjo advokato, prašiusių kasacinius skundus atmesti, mirusio išteisintojo E. M. gynėjo advokato, prašiusio kasacinius skundus palikti nenagrinėtus arba juos atmesti, R. K. atstovo advokato, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, pakeitus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, E. M., J. H. J., D. J. H. išteisinti pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (veika Jungtinėje Karalystėje) dėl kaltinimo tuo, kad veikdami bendrininkų grupe vykdė prekybą žmonėmis (daugiau nei du nukentėjusieji), t. y. nuo 2006 m. gruodžio mėnesio iki 2012 m. liepos 13 d. apgaule verbavo ir gabeno žmones, pasinaudodami jų pažeidžiamumu, žinodami, kad pasinaudojant jų priklausomumu ir pažeidžiamumu, panaudojant fizinį bei psichinį smurtą ir taip atimant galimybę priešintis jie bus išnaudojami priverstinam darbui, o nuo 2012 m. liepos 13 d. iki 2012 m. spalio 5 d. apgaule verbavo ir gabeno žmones, pasinaudodami jų priklausomumu ir pažeidžiamumu, panaudodami prie juos fizinį ir psichinį smurtą ir taip atimdami galimybę priešintis, žinodami, kad jie bus išnaudojami vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, t. y.:

2. E. M. iki 2006 m. gruodžio mėnesio būdamas Jungtinėje Karalystėje, tikslesnė vieta nenustatyta, susitarė su Jungtinės Karalystės piliečiais J. H. J. ir D. J. H. kartu daryti nusikalstamą veiką – verbuoti ir gabenti žmones siekiant išnaudoti juos priverstiniam darbui (vergiškomis ar panašiomis į vergiją sąlygomis) – ir pasiskirstė vaidmenimis. Susitarė, kad E. M. už atitinkamą mokestį pats tiesiogiai arba per kitus asmenis ieškos Lietuvos Respublikoje socialiai pažeidžiamų asmenų, apgaule jiems žadės gerai mokamą darbą užsienyje, geras darbo ir gyvenimo sąlygas, užverbavęs šiuos asmenis atgabens į Jungtinę Karalystę ir apgyvendins savo arba J. H. J. ir D. J. H. išnuomotuose namuose, kontroliuos, ką atvykę žmonės gali ir ko negali daryti, naudos prieš juos psichologinį ir fizinį smurtą, o J. H. J. ir D. J. H. išnaudos darbui paukštynuose, jų legaliai neįdarbins jiems priklausančioje vištų gaudymo įmonėje (duomenys neskelbtini), registruotoje adresu: (duomenys neskelbtini), Jungtinė Karalystė, (duomenys neskelbtini), nesuteiks socialinių garantijų, tinkamo darbo ir poilsio režimo, neaprūpins žmonių darbo saugos priemonėmis, nevykdys darbo mokymų. Taip pat visi susitarė, kad asmenims bus atskaičiuojamas įdarbinimo mokestis ir kad už nusižengimus bus taikomos baudos – atlyginimų neišmokėjimas.

3. Laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio mėnesio iki 2012 m. spalio 5 d. E. M., J. H. J. ir D. J. H., veikdami bendrininkų grupe, siekdami finansinės naudos, panaudodami apgaulę bei užverbavę S. K. (laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio mėnesio pabaigos iki 2007 m. kovo–balandžio mėnesių), M. P. (laikotarpiu nuo 2008 m. kovo mėnesio iki 2012 m. spalio 5 d.), A. G. (laikotarpiu nuo 2008 m. liepos mėnesio iki 2012 m. spalio 5 d.), N. A. (laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio pabaigos iki 2012 m. spalio 5 d.), T. B. (laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio pabaigos iki 2012 m. spalio 5 d.), L. K. (laikotarpiu nuo 2011 m. liepos mėnesio pabaigos iki 2012 m. spalio 5 d.), D. S. (laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio pradžios iki 2012 m. vasario mėnesio), A. B. (laikotarpiu nuo 2011 m. liepos pradžios iki 2011 metų pabaigos), R. T. (laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio mėnesio pabaigos iki 2012 m. spalio 5 d.), V. U. (laikotarpiu nuo 2012 m. liepos mėnesio iki 2012 m. spalio 5 d.), atgabeno juos į Jungtinę Karalystę ir pasinaudojo jų pažeidžiamumu bei priklausomumu dėl to, kad šie yra užsienio šalyje (Jungtinėje Karalystėje – Džilingame ir Maidstone), nemoka užsienio kalbos, nežino užsienio šalies įstatymų, neturi pinigų grįžti, neturi gyvenamosios vietos, išskyrus tą, kurią suteikė E. M., J. H. J. ir D. J. H., E. M. naudojo prieš nukentėjusiuosius bei kitus asmenis psichologinį smurtą (grasino, žemino, atėmė dokumentus) ir fizinį smurtą (taip pat ir pjudymą šunimis), 2007 m. kovo–balandžio mėnesį Jungtinėje Karalystėje, Džilingame, tiksliau tyrimo nenustatytu laiku ir vietoje, gyvenamajame name, E. M. užpjudė S. K. šunimi, dėl to jam buvo padaryti abiejų blauzdų sužalojimai. Taip pat buvo sukurta baimės atmosfera, kad psichologinis ir fizinis smurtas gali būti bet kada panaudotas, ir įspūdis, kad nukentėjusieji neturi kito pasirinkimo, kaip tik dirbti E. M., J. H. J. ir D. J. H. nurodytomis sąlygomis minėtoje vištų gaudymo įmonėje, J. H. J. ir D. J. H. legaliai jų neįdarbinant bei vežiojant po visoje Jungtinėje Karalystėje esančius paukštynus, neaprūpinant darbo saugos priemonėmis, darbo laikas nebuvo normuojamas, nebuvo vykdomi darbo mokymai, žmonės dirbo nesilaikydami tinkamo darbo ir poilsio režimo: darbas buvo dirbamas naktimis, už kelionėje praleistą laiką nebuvo mokamas atlyginimas, žmonės būdavo vežiojami ilgus atstumus mikroautobusu po paukštynus visoje Jungtinėje Karalystėje, nebuvo sustojama pailsėti, kelionės metu gamtinius reikalus buvo liepiama atlikti į butelius ir juos išmesti pro langą, ilgų kelionių metu maistu darbuotojai turėjo rūpintis patys, pasibaigus maistui valgė žalius vištų kiaušinius, prižiūrėtojai naudojo psichologinį ir fizinį smurtą. Taip pat E. M. grasino, kad žmonės gali būti išvaryti iš savo gyvenamųjų vietų, jeigu nedirbs. E. M., J. H. J. ir D. J. H. neatsižvelgė į žmonių sveikatos būklę, susižalojus nesirūpino suteikti medicinos pagalbos, nesuteikdavo poilsio dienų ir atostogų, apgyvendindavo darbuotojus perpildytuose gyvenamuosiuose namuose antisanitarinėmis sąlygomis, kur žmonės miegodavo ant čiužinių, buvo kandžiojami blakių. E. M. kontroliavo juos uždrausdamas bendrauti su kitų gyvenamųjų namų gyventojais, nurodydavo, ką jie gali ir ko negali daryti. Taikydami baudų sistemą net už menkaverčius nusižengimus, E. M. kartu su J. H. J. ir D. J. H. atimdavo darbo užmokestį, atskaičiuodavo 250–350 svarų įdarbinimo mokestį, taip nuo 2006 m. gruodžio mėnesio iki 2012 m. liepos 13 d. išnaudojo žmones priverstiniam darbui, o nuo 2012 m. liepos 13 d. iki 2012 m. spalio 5 d. išnaudojo vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis.

4. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria E. M. baudžiamasis procesas dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 253 straipsnio 2 dalyje, nutrauktas jam mirus, taip pat nuosprendžio dalis, kuria palikta galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl E. M. išteisinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (dėl nusikaltimo Lietuvoje), kasacine tvarka neskundžiamos.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

5. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistųjų E. M., J. H. J. ir D. J. H. bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad jų veiksmuose nėra BK 147 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl šio baudžiamojo įstatymo taikymo nepagrįsta bylos duomenimis, ji padaryta vadovaujantis prielaidomis, o ne įrodymais, apibendrintais visų nukentėjusiųjų parodymais, kuriuose nurodytos iš esmės skirtingos bylai teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės, susijusios su darbo susiradimu, jų atvykimu į Jungtinę Karalystę bei galimybėmis iš jos išvykti. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistieji apgaule verbavo ir gabeno žmones, pasinaudodami jų pažeidžiamumu, priklausomumu, taip pat nėra pagrindo teigti, kad jau darbuotojų paieškos metu nuteistieji turėjo tikslą nukentėjusiuosius išnaudoti priverstiniam darbui ar vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis. Nukentėjusieji, atvykę į Jungtinę Karalystę, iš esmės buvo fiziškai laisvi, į šią šalį vyko savo lėšomis, kelionė nebuvo kontroliuojama nuteistųjų ar su jais galimai susijusių asmenų. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad kaltinime dėl prekybos žmonėmis (BK 147 straipsnio 2 dalis) E. M., J. H. J. ir D. J. H. inkriminuoti ne tik jų veiksmai, susiję su darbininkų paieška bei jų atvykimu į Jungtinę Karalystę, bet ir veiksmai nukentėjusiesiems jau būnant Jungtinėje Karalystėje, susiję su jų darbo, gyvenimo sąlygomis, kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų tarpusavio bendravimu. Tam tikrais atvejais, įvertinus aplinkybių visumą (pavyzdžiui, darbo vietą užsienio valstybėje, kalbos barjerą, atsirandantį ekonominį priklausomumą ir pan.), prastos, nesaugios, pavojingos darbo ir gyvenimo sąlygos galėtų būti vertinamos kaip pakankamos išvadai apie išnaudojimą priverstiniam darbui (BK 1471 straipsnis). Ši veika yra savarankiška ir negali būti tapatinama su prekyba žmonėmis. Tačiau, įvertinus baudžiamojo įstatymo galiojimo erdvėje principus, veiksmų atlikimo vietą, traukiamų baudžiamojon atsakomybėn J. H. J. ir D. J. H. pilietybę bei jų gyvenamąją vietą, Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos vertinti, ar šių asmenų veiksmai, susiję su nukentėjusiųjų darbu ir gyvenimo sąlygomis Jungtinėje Karalystėje, atitinka išnaudojimo priverstiniam darbui požymius pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį įstatymą (BK 4, 5, 7 straipsniai). Tuo tarpu E. M. veiksmai galėtų būti vertinami kaip išnaudojimas priverstiniam darbui (BK 1471 straipsnis), tačiau bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme E. M. mirė, todėl, net ir esant poreikiui keisti kaltinime nurodytas veikos esmines faktines aplinkybes ir veikos kvalifikavimą, nėra galimybių tai padaryti.

III. Kasacinių skundų argumentai

6. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė E. Matuizienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

6.1. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad apeliantui E. M. mirus (mirė apeliacinio bylos proceso metu 2020 m. birželio 6 d.) kaltinimas jam negali būti keičiamas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas turi vykti neperžengiant pareikšto kaltinimo ribų, tačiau padarė neteisingas išvadas dėl jo veiksmų kvalifikavimo.

6.2. Kadangi kasacinis skundas paduodamas dėl nepagrįsto J. H. J. ir D. J. H. išteisinimo, o jų veiksmų teisinis vertinimas negali būti pateiktas atskirai nuo E. M. veiksmų teisinio vertinimo, laikytina, kad yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta sąlyga tęsti baudžiamąjį procesą, nes tai reikalinga kitų asmenų veiksmų teisiniam vertinimui ir kaltinimo pagrįstumui patikrinti. Baudžiamojo proceso tęsimas, siekiant nustatyti pareikštų kaltinimų asmeniui, kuris yra miręs, pagrįstumą, savaime nereiškia nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo. Aišku, tokio baudžiamojo proceso metu turi būti paisoma ir nekaltumo prezumpcijos principo tuo aspektu, kad, nepriklausomai nuo teismo sprendimo, šis asmuo negali būti pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo. Vienokio ar kitokio teismo sprendimo dėl asmeniui pareikštų kaltinimų pagrįstumo priėmimas bendriausia prasme reikštų ir teisingumo tokioje byloje įgyvendinimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzItMTA3My8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-72-1073/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-72-1073/2018">2K-72-1073/2018</a>). Kadangi E. M. pirmosios instancijos teismo buvo pripažintas kaltu dėl pareikšto kaltinimo prekyba žmonėmis, kaltinimo pagrįstumo patikrinimas pagal šias ribas nepažeidžia nekaltumo prezumpcijos. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, baudžiamojo proceso tęsimas siekiant nustatyti pareikštų kaltinimų asmeniui, kuris yra miręs, pagrįstumą savaime nereiškia nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo, byla mirusio asmens atžvilgiu nagrinėtina pagal bendrąsias bylų atitinkamos instancijos teisme nagrinėjimo taisykles, vadovaujantis bendraisiais teisės principais bei atsižvelgiant į situacijos, kad vienas iš asmenų, kurių byla nagrinėjama, mirė, ypatumus, toks procesas nėra mirusio asmens nuteisimo procesas, o tik procesas, per kurį tikrinamas tiek mirusiam asmeniui, tiek kitiems byloje nuteistiems asmenims pareikštų kaltinimų pagrįstumas, taip pateisinant nukentėjusiojo lūkestį, kad teisingai būtų nubaustas būtent tas asmuo, kuris padarė nusikalstamą veiką, kartu ir kito kaltinamojo toje pačioje byloje lūkestį dėl sąžiningo, nešališko ir išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzItMTA3My8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-72-1073/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-72-1073/2018">2K-72-1073/2018</a>).

6.3. Atsižvelgiant į proceso, kai vienas iš asmenų, kurių byla nagrinėjama, mirė, ypatumus, kasacinio teismo prašoma patikrinti apeliacinio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik tiek, kiek tai nepažeidžia nekaltumo prezumpcijos, t. y. dėl galimai nepagrįsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo, galimos teismo klaidos dėl asmens nepagrįsto reabilitavimo bei kitų asmenų išteisinimo ištaisymo. Teismui pripažinus mirusiam asmeniui pareikštų kaltinimų pagrįstumą, šis asmuo negali būti pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo. Šiuo atveju teismas turi priimti sprendimą nutraukti baudžiamąją bylą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00NDQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-444/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-444/2011">2K-P-444/2011</a>). Tačiau dėl kitos dalies – dėl bendravykdžių veiksmų kvalifikavimo, taip pat dėl baudžiamojo poveikio priemonių taikymo – baudžiamasis procesas gali vykti bendra tvarka.

6.4. Apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant svarbiausią įrodinėjimo, kaip logiško ir nuoseklaus proceso, išsamumo ir visų aplinkybių išnagrinėjimo, vadovaujantis įstatymu, principą (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nevertinant bylai išspręsti reikšmingų įrodymų visumos, juos vertinant neišsamiai ir selektyviai, dėl to nuosprendis neatitinka BPK 331 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų. Šie BPK pažeidimai laikytini esminiais, nes sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Skundžiamo nuosprendžio išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jos padarytos remiantis tik dalimi pirmosios instancijos teisme išnagrinėtų įrodymų, kurie buvo ir yra pagrindas E. M. pripažinti kaltu dėl BK 147 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo. Teismas įvertino tik dalį nukentėjusiųjų parodymų dėl darbo sąlygų, dėl kurių buvo tariamasi telefono pokalbių metu, ir visiškai nevertino nukentėjusiųjų parodymų, apžiūros protokolų, leidžiančių konstatuoti apgaulės panaudojimą prieš nukentėjusiuosius, dėl to padarė neteisingą išvadą, kad E. M., J. H. J. ir D. J. H. veiksmuose nėra BK 147 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymių – apgaulės ir verbavimo.

6.5. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nustatė verbavimo ir gabenimo pasinaudojant žmogaus pažeidžiamumu bei apgaule požymius, jo vertinimu, nukentėjusiųjų verbavimas pagal nuteistųjų susitarimą buvo E. M. užduotis, jis už atitinkamą mokestį pats tiesiogiai arba per kitus asmenis turėjo ieškoti Lietuvos Respublikoje socialiai pažeidžiamų asmenų, apgaule jiems žadėti gerai mokamą darbą užsienyje, geras darbo ir gyvenimo sąlygas. Nors apeliacinės instancijos teismas detaliai išanalizavo išteisintųjų parodymus apie jų nedalyvavimą nukentėjusiųjų verbavimo procese ir pažymėjo, kad tai buvo labiau nukentėjusiųjų iniciatyva susirasti darbą Jungtinėje Karalystėje, bei padarė išvadą, kad E. M. neatliko aktyvių veiksmų, iš nukentėjusiųjų parodymų, kurie taip pat aptarti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, matyti, kad verbavimo procesas buvo organizuojamas E. M. per trečiuosius asmenis, kurie teikdavo apgaulingą arba iš dalies tikrovę atitinkančią informaciją ir rūpinosi tolesniu asmenų nugabenimu ir perdavimu E. M. žinion ir kontrolėn kartu su J. H. J. ir D. J. H. išnaudoti juos priverstiniam darbui (vergiškomis ar panašiomis į vergiją sąlygomis). Todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis nukentėjusiųjų ir liudytojų, dirbusių vištų gaudytojais, parodymais, padarė pagrįstą išvadą, kad asmenys, rekomendavę vištų gaudytojo darbą, visiems nukentėjusiesiems, ieškojusiems darbo užsienyje per agentūras ar skelbimus, pateikė neteisingą informaciją apie gyvenimo ir darbo sąlygas bei darbo užmokestį. Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad vieni nukentėjusieji daugiau, kiti mažiau domėjosi būsimomis gyvenimo sąlygomis, darbu ir užmokesčiu už darbą, tačiau visiems buvo žadamas legalus darbas, geras darbo užmokestis, apgyvendinimas. Tokie pažadai lėmė žmonių apsisprendimą išvykti iš Lietuvos, tačiau nuvykus į užsienį realybė visiškai neatitiko lūkesčių.

6.6. Verbavimas gali pasireikšti kaltininko pasiūlymais ir pažadais dėl materialinio atlyginimo, gero, viskuo aprūpinto gyvenimo, kai jie nulemia nukentėjusiųjų valios palenkimą bei sprendimą atlikti veiksmus, kurie lemtų jų išnaudojimą. Verbavimu kaltininkai siekia sutelkti potencialias aukas bet kuriai iš galimų išnaudojimo formų. Asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, jog jis bus išnaudojamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjgzLTQ1OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-283-458/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-283-458/2019">2K-283-458/2019</a>). Teismų praktikoje pažymėta, kad skelbimų laikraščiuose ar internete įdėjimas yra verbavimo, kaip veiksmo, viena iš sudėtinių dalių, jo pirminis etapas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjg4LTY0OC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-288-648/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-288-648/2018">2K-288-648/2018</a>). Nors apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad turi būti įvertinti ir tolesni kaltininkų veiksmai verbavimo procese bei kiek jie nulėmė nukentėjusiųjų apsisprendimą, tačiau pats to nepadarė – tolesnių E. M., taip pat J. H. J. ir D. J. H. veiksmų nevertino. Išteisintųjų parodymai, kad nukentėjusieji susižinodavo apie darbą vieni iš kitų ar iš E. M. bendrovėje dirbusių moterų, kurios apie siūlomą darbą papasakojo savo vyrams, pasitvirtino tik iš dalies – dėl S. K. ir M. P.. V. U. apie darbą sužinojo iš kito asmens, bet dėl darbo telefonu bendravo su pačiu E. M.. Kiti nukentėjusieji darbą surado per skelbimus, ir nors pagal skelbimus skambino patys, tačiau bendravo su asmenimis, kurie jiems teikdavo informaciją apie darbo pobūdį, užmokestį, gyvenimo sąlygas, nuvykimą į Jungtinę Karalystę. Būtent šių asmenų, kurie atsiliepdavo pagal skelbimus, pateikta informacija bei nutylėta informacija apie būsimų darbdavių naudojamą psichinį ir fizinį smurtą, baudų jiems taikymą, antisanitarines, žmogaus orumą žeminančias sąlygas buvo lemiamas veiksnys nukentėjusiesiems apsisprendžiant priimti darbo pasiūlymą ir vykti į Jungtinę Karalystę. Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad jiems buvo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija, jos pateikimas ir sudaro esminės apgaulės elementą, kuris šiuo atveju buvo lemiamas užverbuojant nukentėjusiuosius ir yra vienas iš BK 147 straipsnio 1 dalyje nurodytų neteisėtų valios palenkimo būdų. Tai, kad informacija neatitiko tikrovės, rodo nukentėjusiųjų parodymai apie tolesnius būtent E. M. veiksmus: naudojamą psichologinį ir fizinį smurtą, baudų sistemą, įdarbinimo ir nuomos mokesčius, be to, nukentėjusiesiems T. B. ir A. B. nebuvo pasakyta, koks bus darbo pobūdis, T. B. tikėjosi dirbti žemės ūkyje, o A. B. – vairuotoju. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šios pateikiamos informacijos pobūdį ir pirminį šaltinį, t. y. kad ši informacija būdavo teikiama nukentėjusiesiems E. M. valia.

6.7. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiųjų nurodytos vištų gaudytojo darbo susiradimo ir atvykimo į Jungtinę Karalystę aplinkybės nepatvirtina, kad E. M. ar kiti nuteistieji atliko kokius nors veiksmus, kurie galėtų būti vertinami kaip verbavimas (kasaciniame skunde pateikiama teismų praktika kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzEyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-312/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-312/2013">2K-312/2013</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMtOTQyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-43-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-43-942/2016">2K-43-942/2016</a>, 2K-453-648/2016, 2K-108-788/2018, 2K-188-719/2018, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjgzLTQ1OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-283-458/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-283-458/2019">2K-283-458/2019</a>, atskleidžianti apgaulės kaip prekybos žmonėmis nusikaltimo požymio sampratą). Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas apgaulės požymį, neatkreipė dėmesio ir nevertino, kad nukentėjusiesiems buvo suteikta tik ta informacija, iš kurios jie galėjo susidaryti įspūdį, jog su jais darbdaviai elgsis dalykiškai, sąžiningai ir nenusikalstamai, tačiau buvo nuslėpta, kad E. M. kontroliuos, ką atvykę žmonės gali ir ko negali daryti, naudos psichologinį ir fizinį smurtą, o J. H. J. ir D. J. H. minėtus asmenis išnaudos darbui paukštynuose, jų legaliai neįdarbins jiems priklausančioje vištų gaudymo įmonėje, nesuteiks socialinių garantijų, tinkamo darbo ir poilsio režimo, neaprūpins žmonių darbo saugos priemonėmis, nevykdys darbo mokymų. Taip pat visi susitarė, kad asmenims bus atskaičiuojamas įdarbinimo mokestis ir kad už nusižengimus bus taikomos baudos – atlyginimų neišmokėjimas. Nėra duomenų, kad ši informacija buvo žinoma tretiesiems verbavime dalyvavusiems asmenims, tačiau neabejotinai buvo žinoma išteisintiesiems. Tai buvo jų nusikalstamo plano dalis: apgaule užverbuoti asmenis, juos gabenti organizuojant jų vykimą, o šiems atvykus, pasinaudojant jų pažeidžiamumu ir priklausomumu, išnaudoti priverstiniam darbui (vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis). Nukentėjusieji buvo verbuojami ir nugabenti į Jungtinę Karalystę, kad būtų išnaudojami priverstiniam darbui, to siekė tiek E. M., tiek J. H. J. ir D. J. H., jie tam buvo pasiruošę, nes kai tik nukentėjusieji buvo nugabenti į Jungtinę Karalystę, jie buvo apgyvendinti E. M. arba J. H. J. ir D. J. H. nuomojamuose namuose, išteisintieji E. M. ir J. H. J. nuolat kontaktuodavo trumposiomis žinutėmis apie atvykusius asmenis ir skirstydavo juos į darbą, taigi tam buvo iš anksto pasiruošta.

6.8. Faktinės bylos aplinkybės rodo akivaizdžią E. M. ir vairuotojų (iš jų nustatytas ir apklaustas tik R. A.) sąsają: vairuotojų užduotis buvo atgabenti iš Lietuvos asmenis pas E. M., t. y. jie patys darbo ir pragyvenimo sąlygų nežinojo, pas E. M. negyveno ir tokio darbo kaip nukentėjusieji nedirbo, taigi galėjo nukentėjusiesiems perduoti tik tą informaciją, kurią jiems suteikė E. M.. Verbavimu turi būti pripažįstamas ir veikimas per trečiuosius asmenis, kurie veikia nežinodami apie daromą nusikalstamą veiką, tačiau vykdydami iniciatoriaus valią. Verbavimas gali vykti įdedant skelbimus laikraščiuose ar internete, per neformalius tinklus, specialius agentus (profesionalius verbuotojus), nelegalias turizmo, įdarbinimo ar mokslo užsienyje agentūras ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjg4LTY0OC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-288-648/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-288-648/2018">2K-288-648/2018</a>). Vairuotojų tiesioginę sąsają su E. M. patvirtina ir tai, kad nukentėjusieji būdavo nugabenami būtent tais adresais, kur E. M. apgyvendindavo dirbti atvykusius asmenis. Taigi, kadangi vykstantys į Jungtinę Karalystę asmenys nežinojo adreso, kuriuo vyksta, jų vykimas buvo suorganizuojamas ir visą kelionę kontroliuojamas E. M., tokie E. M. veiksmai visiškai atitinka prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėties objektyvųjį gabenimo požymį. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visų nukentėjusiųjų ir liudytojų, taip pat dirbusių vištų gaudytojais, parodymus ir teisingai konstatavo, kad įdarbinimo agentūros, privačius skelbimus į spaudą dedantys asmenys, keleivius į Didžiąją Britaniją gabenantys vairuotojai vienokiais ar kitokiais ryšiais buvo susiję su E. M. ir iš Lietuvos atvykstančių žmonių įdarbinimo bei apgyvendinimo klausimai buvo iš anksto suderinti su J. H. J. ir D. J. H., o darbuotojai būdavo pristatomi į jų valdomus namus. Gabenimas kaip prekybos žmonėmis veika apibrėžiama kaip išnaudojimo tikslais atliekamas asmens transportavimas iš vienos vietos į kitą, pavyzdžiui, vežimas automobiliu, lydėjimas traukiniu ar lėktuvu. Be to, gabenimu prekybos žmonėmis kontekste taip pat laikytinas asmens transportavimas ne tik į būsimo išnaudojimo vietą, bet ir į kitą vietą, pavyzdžiui, parodyti potencialiems pirkėjams, apgyvendinti prieš išgabenant į užsienį ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjgzLTQ1OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-283-458/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-283-458/2019">2K-283-458/2019</a>).

6.9. Apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad nustatytas tik gabenimo faktas, o inkriminuoti neteisėti nukentėjusiųjų valios palenkimo būdai nenustatyti. Nors byloje esantys nukentėjusiuosius ir jų socialinę aplinką apibūdinantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusieji buvo socialiai pažeidžiami, ir iš nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymų matyti, kad jie buvo netekę darbo, pajamų šaltinio, patekę į tokią situaciją, jog, norėdami patenkinti būtiniausius poreikius, išlaikyti save, o kai kurie – ir savo šeimas, buvo priversti ieškotis darbo užsienyje, šie duomenys nepatvirtina, kad E. M., per trečiuosius asmenis verbuodamas nukentėjusiuosius, galėjo žinoti apie jų pažeidžiamumą ir tuo pasinaudoti, todėl laikytina, kad verbavimo stadijoje nukentėjusiųjų valia buvo neteisėtai palenkta būtent apgaule, kuri lėmė jų apsisprendimą priimti pasiūlymą dėl darbo. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog iki išvykimo dirbti į Jungtinę Karalystę nukentėjusieji kaip nors būtų buvę priklausomi nuo E. M. ar J. H. J. ir D. J. H.. Pasinaudojimo priklausomumu požymis inkriminuotinas vėlesnėje nusikalstamos veikos stadijoje, kai nukentėjusieji jau buvo nuvykę į Jungtinę Karalystę, apsigyvenę išteisintųjų valdomuose namuose bei pradėję dirbti J. H. J. ir D. J. H. įmonėje, kaip nukentėjusiųjų kontrolės būdas.

6.10. Vertinant kaip visumą nusikalstamą sumanymą, akivaizdu, kad išteisintieji turėjo vientisą iš anksto suderintą planą, kurio tikslas buvo, sudarant patrauklaus darbo pasiūlymo įspūdį, nutylint esminę informaciją, užverbuoti asmenis vykti dirbti į Jungtinę Karalystę, juos gabenti, t. y. organizuoti jų nuvykimą, pasitikimą, bei perimti savo kontrolėn, turint tikslą juos išnaudoti. E. M. atlikti veiksmai (skelbimo įdėjimas į internetą, perduota tikrovės neatitinkanti informacija apie darbą, siekiant sudaryti patrauklaus darbo pasiūlymo įvaizdį) pirmosios instancijos teismo pagrįstai vertinti kaip verbavimas BK 147 straipsnio prasme, nes jais siekta palenkti nukentėjusiųjų valią ir perimti juos E. M. ar J. H. J. ir D. J. H. kontrolėn. Tokią išvadą patvirtina ir pirmosios instancijos teismo nustatyti vėlesni išteisintųjų veiksmai.

6.11. Bylos duomenys patvirtina, kad apgaule užverbuotus ir atgabentus nukentėjusiuosius E. M. apgyvendino savo arba J. H. J. ir D. J. H. išnuomotuose namuose, kontroliavo, naudodamas psichinį ir fizinį smurtą, sudarė sąlygas išnaudoti nukentėjusiuosius priverstiniam darbui ir išnaudojimui vergijos ar į vergiją panašiomis sąlygomis darbui paukštynuose Jungtinėje Karalystėje bei kartu su J. H. J. ir D. J. H. iš to pelnėsi. Nusikalstamo sumanymo, tikslo ir veiksmų bendrumas bei vaidmenų pasiskirstymas leidžia konstatuoti išteisintųjų veiksmuose tiesioginę tyčią verbuoti, gabenti ir išnaudoti nukentėjusiuosius, tai atitinka prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėtį.

6.12. Apeliacinės instancijos teismas išteisintųjų veiksmuose nepagrįstai įžvelgė tik išnaudojimo priverstiniam darbui požymius (BK 1471 straipsnis). Prekybos žmonėmis nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji ir laikoma baigtu nusikaltimu nuo verbavimo momento, taigi išteisintųjų nusikalstamos veikos pradžios momentas yra ne veiksmai prieš nukentėjusiuosius jiems atvykus į Jungtinę Karalystę, o verbavimo momentas. Vėlesni veiksmai, kuriuos atliko kaltininkai, išnaudodami prekybos žmonėmis aukas, gali sudaryti atskiro nusikaltimo, šiuo atveju – BK 1471 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo, sudėtį, tokiu atveju veika būtų kvalifikuojama kaip prekybos žmonėmis ir išnaudojimo priverstiniam darbui realioji sutaptis. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pagal BK 7 straipsnį Lietuvos Respublika neturi jurisdikcijos vertinti Jungtinės Karalystės piliečių veiksmų Jungtinėje Karalystėje, ši nusikalstama veika J. H. J. ir D. J. H., taip pat ir E. M. nebuvo inkriminuota. Kaltinime inkriminuojamos faktinės aplinkybės, aprašant E. M., J. H. J. ir D. J. H. veiksmus Jungtinėje Karalystėje, susijusius su nukentėjusiųjų darbo, gyvenimo sąlygomis, kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų tarpusavio bendravimu, atskleidžia E. M., J. H. J. ir D. J. H. nusikalstamą sumanymą ir tikslą – išnaudoti nukentėjusiuosius priverstiniam darbui (vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis), kuris yra būtinas prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėties požymis.

6.13. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad E. M., J. H. J. ir D. J. H., veikdami bendrininkų grupe, vykdė prekybą žmonėmis (BK 147 straipsnio 2 dalis). Visi trys veikė bendrai, t. y., pasiskirstę vaidmenimis, panaudodami apgaulę, verbavo ir gabeno žmones, naudodami fizinį ir psichinį smurtą, pasinaudodami nukentėjusiųjų pažeidžiamumu ir priklausomumu nuo kaltininkų, išnaudojo nukentėjusiuosius priverstiniam darbui (vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis). Šioje byloje išnagrinėtų įrodymų pakanka pripažinti, kad išteisintieji suprato dalyvavę viename ar keliuose iš nusikalstamos veikos etapų ir siekė su bendrininkais bendro tikslo. Ikiteisminio tyrimo metu tiek J. H. J., tiek D. J. H. patvirtino, kad E. M. jiems tiekė žmones darbui, o jie jam už tai mokėjo atlygį. Nors teisminio bylos nagrinėjimo metu jie pakeitė parodymus, teigdami, kad žmonės patys juos susirasdavo, o E. M. jų verslui įtakos neturėjo, bylos duomenys leidžia daryti priešingas išvadas. Iš J. H. J. susirašinėjimo SMS žinutėmis su E. M. ir kitais asmenimis akivaizdu, kad tiek ji, tiek D. J. H. buvo nuolat informuojami apie esamą padėtį. Nukentėjusieji jai tiesiogiai rašė apie tai, kad jiems neišmokami atlyginimai, jie neturi pinigų maistui, badauja. Visas be išimties žinutes J. H. J. persiųsdavo E. M.. Be to, J. H. J. E. M. rašydavo SMS žinutes ir klausdavo, ar bus naujų žmonių, liepdavo suskaičiuoti žmones, gyvenančius įvairiuose nuomojamuose būstuose, tiek jam, tiek kitiems asmenims nurodydavo, kiek žmonių ir kada turi išvažiuoti į darbą. Kilus nesusipratimų, nukentėjusiesiems liepdavo kreiptis į E. M., kuris prieš juos naudodavo psichinį ir fizinį smurtą.

6.14. Byloje nustatytas išankstinis E. M. ir J. H. J. bei D. J. H. susitarimas ir konkretus vaidmenų pasiskirstymas, t. y. kiekvienas iš bendrininkų žinojo, kokius veiksmus atliks ne tik jis pats, bet ir kiti bendrininkai. E. M. susitarė su Jungtinės Karalystės piliečiais J. H. J. ir D. J. H. kartu daryti nusikalstamą veiką – verbuoti ir gabenti žmones, siekdami išnaudoti juos priverstiniam darbui (vergiškomis ar panašiomis į vergiją sąlygomis), ir pasiskirstė vaidmenimis: E. M., per skelbimus laikraščiuose ir internete tikrovės neatitinkančiai informacijai apie būsimo darbo ir gyvenimo sąlygas perduoti pasitelkdamas trečiuosius asmenis, ieškos asmenų, apgaule jiems žadės gerai mokamą darbą užsienyje, geras darbo ir gyvenimo sąlygas, užverbavęs minėtus asmenis trečiųjų asmenų pagalba atgabens į Jungtinę Karalystę, apgyvendins juos savo arba J. H. J. ir D. J. H. išnuomotuose namuose, kontroliuos, ką atvykę žmonės gali ir ko negali daryti, naudos psichologinį ir fizinį smurtą, o J. H. J. ir D. J. H. minėtus asmenis išnaudos darbui paukštynuose. Visi bendrininkai iš anksto žinojo, kad nukentėjusiųjų legaliai neįdarbins vištų gaudymo įmonėje, nesuteiks jiems socialinių garantijų, tinkamo darbo ir poilsio režimo, neaprūpins žmonių darbo saugos priemonėmis. Taip pat visi susitarė, kad asmenims bus atskaičiuojamas įdarbinimo mokestis ir kad už nusižengimus bus taikomos baudos – atlyginimų neišmokėjimas. Tai, kad J. H. J. ir D. J. H. tiesiogiai neįvykdė visų objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių, lemiamos įtakos veikos kvalifikavimui neturi. Todėl klaidinantis yra apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad byloje nėra duomenų, jog skelbimai lietuviškuose laikraščiuose ir interneto portaluose buvo dedami nuteistųjų J. H. J. ir D. J. H. iniciatyva. Tokio susitarimo ir nebuvo nustatyta ar įrodinėjama, svarbu tai, kad kiekvieno bendrininko veiksmai turėjo kryptingą tyčią ir padėjo pasiekti nusikalstamą tikslą – išnaudoti nukentėjusiuosius priverstiniam darbui (vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis). Nukentėjusiųjų parodymais, iš Jungtinės Karalystės teisėsaugos gautais duomenimis, iš kurių matyti tarp išteisintųjų ir nukentėjusiųjų vykęs susirašinėjimas, atsiskaitymai, duomenys apie pervedimus, pagrįstai nustatyta, kad E. M., J. H. J. ir D. J. H. suvokė savo atliekamų veiksmų bendrumą, jų nusikalstamą pobūdį ir siekė bendro tikslo – nukentėjusiuosius išnaudoti priverstiniam darbui ir vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis.

6.15. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, prokuroro apeliacinio skundo argumentų neišnagrinėjo, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Prokuratūros apeliaciniame skunde buvo prašoma pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir, vadovaujantis BK 723 straipsniu, taikyti E. M. išplėstinį turto konfiskavimą – turto, įgyto nuo 2012 m. iki 2013 m., t. y. 180 874 Eur sumos, ir bendro E. M. ir R. M. turto, įgyto nuo 2014 m. iki 2016 m., t. y. 120 538 Eur sumos. Kadangi apeliacinės instancijos teismas E. M., J. H. J. ir D. J. H. dėl kaltinimų prekyba žmonėmis išteisino, prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl išplėstinio turto konfiskavimo taikymo pripažino teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisakė. Kasaciniam teismui tenkinus prokurorės kasacinį skundą dėl išteisintųjų veiksmų teisinio vertinimo, atsiranda teisinis pagrindas apeliacinės instancijos teismui bylą iš naujo nagrinėjant apeliacine tvarka nagrinėti apeliacinio skundo argumentus ir dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo.

6.16. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų išplėstinio turto konfiskavimo taikymo sąlygų, todėl BK 723 straipsnio netaikė. Teismas sprendimą netaikyti BK 723 straipsnio motyvavo tuo, kad nenustatyta ir kaltinime neinkriminuota konkreti suma, kurią iš nusikalstamos veikos gavo nuteistieji. Teismo nuosprendyje cituojama kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ1LTEwNzMvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-245-1073/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-245-1073/2018">2K-245-1073/2018</a>, joje nurodyta, kad nustačius iš konkretaus nusikaltimo gautą turtinę naudą (pasipelnymo faktą) visų pirma turi būti vertinama, ar ši nauda neturi konfiskuotino turto pagal BK 72 straipsnį požymių, t. y. ar nėra pripažintina nusikalstamos veikos priemone ar rezultatu, ir tik nenustačius šių požymių pereinama prie klausimo dėl galimos turtinės naudos iš konkrečios nusikalstamos veikos nustatymo, o esant kitoms būtinosioms BK 723 straipsnio sąlygoms, galima svarstyti išplėstinio turto konfiskavimo klausimą.

6.17. Tačiau BK 72 straipsnio taikymas nėra BK 723 straipsnio taikymo sąlyga, kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, turi būti įvertinta taikytina turto konfiskavimo forma. Nesant pagrindų taikyti turto konfiskavimą, tačiau esant išplėstinio turto konfiskavimo sąlygoms, gali būti taikoma būtent ši turto konfiskavimo forma. BK 723 straipsnyje nustatyta galimybė konfiskuoti net ir tą turtą, kuris nėra tiesioginės pajamos iš nusikaltimo, jei yra įstatyme nurodytos sąlygos. Tuo šis institutas skiriasi nuo turto konfiskavimo, nurodyto BK 72 straipsnyje.

6.18. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nenustatyta konkreti pinigų suma, kuri buvo gauta kaip nusikalstamos veikos rezultatas, todėl byloje nebuvo prašoma taikyti turto konfiskavimo, tačiau tai neužkerta kelio taikyti išplėstinį turto konfiskavimą. Išplėstinio turto konfiskavimo taikymas galimas tik esant visoms BK 723 straipsnio 2 dalyje nurodytoms sąlygoms. Darant išvadas dėl šių sąlygų buvimo konkrečioje byloje, būtina įvertinti nusikalstamų veikų sudėtis, nustatyti iš jų kylančius padarinius ir įvertinti visas aplinkybes, leidžiančias patikimai konstatuoti, kad kaltininkas iš padarytos nusikalstamos veikos gavo konkrečią turtinę naudą. Visos šios sąlygos baudžiamojoje byloje yra nustatytos. Pagal teismų praktiką, duomenims, kurie pagrįstų nusikalstamų lėšų kilmę, gali būti priskirti duomenys apie nusikalstamos veikos trukmę, iš jos gaunamos turtinės naudos pobūdį, jos adekvatumą kaltininko turtui, nuteistojo ilgalaikius ryšius su „pinigų šaltiniu“. Šiuo atveju išplėstinį turto konfiskavimą galima taikyti suvartoto turto vertei, t. y. 2012–2013 m. E. M. ir 2014–2016 m. E. M. ir jos tuometinės sutuoktinės R. M. išlaidoms, kurios negali būti pagrįstos teisėtomis pajamomis. Byloje nustatyta, kad tuo metu E. M. vykdė nusikalstamą veiką, iš kurios turėjo pajamų.

6.19. Byloje buvo įrodytas pinigų gavimo iš nusikalstamos veikos faktas, būtent tai teismų praktikoje nurodoma kaip pakankamas pagrindas taikyti išplėstinį turto konfiskavimą, esant kitoms sąlygoms. Bylos duomenimis, kratos metu pas E. M. rasti du 3205,24 svaro ir 1520,93 svaro sumos čekiai; jie buvo išrašyti E. M. išmokėti iš įmonės „DJ H. C. Services“. 2009 m. gegužės mėn. – 2012 m. rugsėjo mėn. E. M. iš įmonės „DJ H. C. Services“ gavo 40 čekių, kurių bendra suma – 89 456,77 svaro. Ši suma apskaičiuota pagal čekių knygelės kvitus, likusius nuplėšus čekius. Rasti įrašai apie atsiskaitymo lapelių ir išgryninimo skirtumus. Kento policijos duomenų bazės įrašai patvirtina, kad nukentėjusieji skundėsi tuo, kad E. M. nesumokėjo darbo užmokesčio, kad reikalavo didesnės nuomos. Taip pat nustatyta, kad nukentėjusiesiems buvo mažinamas darbo užmokestis, atskaitant 250 svarų už įdarbinimą. Taigi šios pajamos negali būti laikomos teisėtomis, nes gautos iš neteisėtos, baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos.

6.20. Nusikalstama veika gali trukti tam tikrą laikotarpį, kai daromi trunkamieji ar tęstiniai nusikaltimai. Tokiu atveju nusikaltimo padarymo laikas yra visas laikas, per kurį daroma nusikalstama veika. BK 723 straipsnis įsigaliojo 2012 m. gruodžio 11 d., t. y. gali būti taikomas tik tam turtui, kuris įgytas po įstatymo įsigaliojimo ir įgytas per penkerius metus iki nusikalstamos veikos padarymo. Prokuroro prašymas konfiskuoti turto, kuris buvo suvartotas 2012–2016 metais, vertę atitinka įstatyme nurodytą laikotarpį, kuriam esant galimas išplėstinis turto konfiskavimas.

6.21. BK 723 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai konfiskuotinas visas turtas arba jo dalis yra paslėpta, suvartota, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 3 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto ar jo dalies vertę atitinkančią pinigų sumą. BK 723 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas, skirdamas išplėstinį turto konfiskavimą, turi nurodyti konfiskuojamus daiktus arba konfiskuojamo turto ar jo dalies vertę pinigais. Šiomis nuostatomis siekiama užkirsti kelią atvejams, kai kaltininkas, išleidęs savo reikmėms iš nusikalstamų veikų įgytą turtą, išvengtų turto konfiskavimo taikymo. Jei turtas, gautas iš nusikalstamos veikos, suvartotas, išieškojimas gali būti nukreiptas ir į teisėtai turimą turtą. Šiuo atveju – į E. M. nuosavybės teise turėtą paveldėtiną turtą.

6.22. BPK 94 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą BK 72 ir 723 straipsniuose nurodytas turtas konfiskuojamas. Kai baudžiamasis procesas nutraukiamas BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytu pagrindu, t. y. kaltininkui mirus, turtas, jeigu jis atitinka BK 72 straipsnyje nurodytus požymius, teismo sprendimu gali būti konfiskuojamas pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktą. BPK 94 straipsnio 1 dalyje pateikta nuoroda į BK 723 straipsnį suponuoja išvadą, kad išplėstinis turto konfiskavimas nutraukiant procesą galimas tik tada, kai byloje esančių duomenų pakanka išvadai dėl turto atitikties konfiskuotino turto požymiams.

7. Kasaciniu skundu nukentėjusysis S. K. prašo: 1) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl E. M. išteisinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimu, kad baudžiamasis procesas E. M. nutraukiamas jam mirus; 2) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiojo S. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, patenkinti visą civilinį ieškinį arba palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį šiuo klausimu nepakeistą; 3) nesant galimybės patenkinti nurodytus prašymus, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

7.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybių visumą ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl priėmė nepagrįstą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistieji, pasinaudodami žmonių pažeidžiamumu, apgaule verbavo juos ir gabeno. Tai, kad nukentėjusieji (tarp jų ir kasatorius) buvo pažeidžiami, šis teismas pripažino nuosprendžio 20 punkte, nurodydamas, kad visi nukentėjusieji buvo pažeidžiami dėl savo socialinės padėties, t. y. netekę darbo, pajamų šaltinio, buvo patekę į tokią situaciją, kai, norėdami patenkinti būtiniausius poreikius, išlaikyti save, o kai kurie – ir savo šeimas, buvo priversti ieškotis darbo užsienyje. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas teigia, kad nėra įrodymų, jog apie nukentėjusiųjų pažeidžiamumą žinojo ir E. M.. Darydamas tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi liudytojo L. S. parodymais, kuriuose jis teigė, kad yra medikas, tačiau tuo metu, kai nusprendė vasaros laikotarpiu vykti uždarbiauti į Jungtinę Karalystę, nedirbo, todėl norėjo užsidirbti ir „atsinaujinti diplomą“. Iš šių parodymų teismas nusprendė, kad į skelbimus dėl darbo Jungtinėje Karalystėje gaudyti vištas galėjo atsiliepti ir atsiliepė taip pat ir išsilavinę, anglų kalbą mokantys asmenys. Tačiau vienintelio galimai socialiai mažiau pažeidžiamo liudytojo profesija (medikas) ir anglų kalbos žinios nepaneigia, kad tas žmogus, o juo labiau kiti vištų gaudytojai buvo pažeidžiami. Svarbūs yra kiti apeliacinės instancijos teismo nepacituoti liudytojo L. S. parodymai, kad, atvykęs dirbti į Jungtinę Karalystę, jis „pateko į pinkles“, gyvenimo sąlygas apibūdino kaip baisias (prie durų buvo numestas čiužinys kaip šuniui, lovų nebuvo, žmonės miegojo ant čiužinių, tačiau nebuvo kur dėtis, suprato, kad čia gyveno ir dirbo žmonės, kurie neturi nei namų, nei šeimų, kai kurie suvažiavę iš kaimų). Be to, turi būti įvertinta tai, kad šis liudytojas vištų gaudyti vyko ne šiaip sau, o dėl to, kad ilgą laiką buvo be darbo, todėl šia prasme jis irgi buvo pažeidžiamas. Tiek iš L. S., tiek iš kitų liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymų akivaizdu, kad vištų gaudytojams buvo suteiktos itin prastos, pavojingos darbo ir buities sąlygos, artimos vergovei. Nėra abejonių ir dėl to, kad E. M., kaip vištų gaudytojus prižiūrintis asmuo, apie tokias darbo ir buities sąlygas puikiai žinojo, nes nukentėjusiojo S. K. atvykimo į Jungtinę Karalystę metu vištų gaudymo „verslas“ jau vyko, dar iki jo atvykimo buvo išnaudojami kiti asmenys (nors kai kurie ir neįtraukti į bylą kaip liudytojai ar nukentėjusieji), name, į kurį S. K. buvo atgabentas gyventi, jau buvo kiti vištų gaudytojai ir pamatyta buitis bei patirtos darbo sąlygos buvo nė kiek ne geresnės, kaip jas savo parodymuose apibūdino liudytojas L. S.. Tokias aplinkybes patvirtina ir kitų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai. Tai leidžia daryti aiškią išvadą, kad E. M. suprato, jog vištų gaudytojais tokiomis sąlygomis gali dirbti tik pažeidžiami asmenys.

7.2. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodo, kad nukentėjusysis S. K. nebuvo verbuojamas vykti gaudyti vištų. Iš tikrųjų apie šį „darbą“ jis sužinojo iš savo šeimos narių ir negali tvirtinti, kad jiems pateikta informacija apie vištų gaudymą kaip apie normalų darbą atėjo iš E. M.. Tačiau tai nereiškia, kad šis asmuo nebuvo susijęs su nukentėjusiojo S. K. patekimu į priverstinį išnaudojimą. Teismų praktikoje pažymėta, kad BK 147 straipsnio specifika yra tokia, jog pats įstatymas detalizuoja nusikalstamos veikos padarymą tyčia pagal kai kuriuos labai svarbius požymius. BK 147 straipsnyje detalizuojamas kaltininko suvokimas, kad jis turi tikslą įtraukti auką į išnaudojimą arba, net ir neturėdamas tokio tikslo, suvokia, kad auka yra įtraukta arba bus įtraukta į išnaudojimą. Tokiu atveju svarbiausia tampa tai, kad kaltininkas tiesiog supranta, jog jis įgyvendina kažkokią sandorio su žmogumi tam, kad jį išnaudotų, funkciją, todėl tokio pobūdžio bylose svarbu atskleisti ir įrodyti asmens tyčią daryti tokias nusikalstamas veikas. Be to, atsakomybė už BK 147 straipsnyje nurodytą nusikaltimą siejama ne su pačiu nukentėjusiojo išnaudojimu, o su kaltininko žinojimu, kad nukentėjusysis bus išnaudojamas. Toks detalizavimas yra pateisinamas, nes prekyba žmonėmis yra pakankamai funkcionalus verslas. Vieni auką verbuoja, kiti ruošia ją išvežti, treti gabena ir t. t. Todėl, turint tokią įstatymu įtvirtintą formuluotę, asmens veiksmams kaip prekybai žmonėmis kvalifikuoti pakanka fakto, kad nusikaltėlis tiesiog suvokia, jog jis atlieka kažkokią funkciją dėl šio sandorio, kuriame siekiama žmogų išnaudoti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMtOTQyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-43-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-43-942/2016">2K-43-942/2016</a>).

7.3. Teisinėje literatūroje išaiškinta, kad gabenimas – tai išnaudojimo tikslais atliekamas asmens transportavimas iš vienos vietos į kitą (vežimas automobiliu, lydėjimas kelionėje traukiniu ar lėktuvu ir pan.). Asmuo gali būti gabenamas ne tik į tą vietą, kur jis bus išnaudojamas, bet ir į kitą vietą, pavyzdžiui, parodyti galimam pirkėjui, apgyvendinti prieš gabenant į užsienį ir pan. Tai gali būti daroma vienos šalies ribose arba gabenant iš vienos šalies į kitą. Dar iki išvykstant į Jungtinę Karalystę nukentėjusiajam S. K. buvo žinoma, kad įdarbinimo ir apgyvendinimo reikalus tvarkys asmuo, vardu Edikas. Jam atskridus į Jungtinę Karalystę, oro uoste, laikydama lentelę su užrašytu jo vardu, pasitiko E. M. duktė. Ji nukentėjusįjį nugabeno iki namo, kuriame buvo apgyvendintas. Susitikus su E. M., iš pokalbio buvo aišku, kad būtent jam reikės mokėti už įdarbinimą. E. M. iš S. K. paėmė ir asmens tapatybės kortelę, ją atgavo tik po mėnesio. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad E. M. nebuvo netikėtas S. K. ir kitų nukentėjusiųjų atsiradimas. Todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš Lietuvos atvykstančių žmonių įdarbinimo ir apgyvendinimo klausimai buvo iš anksto suderinti su kaltinamaisiais, o surasti darbuotojai būdavo pristatomi į jų valdomus namus. Šios aplinkybės patvirtina, kad nors paties E. M. nukentėjusiojo S. K. atvykimo į Jungtinę Karalystę metu šalia nebuvo, iki gyvenamosios vietos Jungtinėje Karalystėje buvo gabenamas su jo žinia ir jo valia. Kad kasatorius buvo gabenamas iki nuteistųjų valdomų namų Jungtinėje Karalystėje, pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, tačiau nepagrįstai nurodydamas, kad E. M. nesuvokė apie nukentėjusiojo S. K. pažeidžiamumą, klaidingai konstatavo, kad nėra nustatyti būtinieji prekybos žmonėmis sudėties požymiai, t. y. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo būdai – apgaulė, pasinaudojimas nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, o nuo 2012 m. liepos 13 d. – ir pasinaudojimas nukentėjusiųjų priklausomumu. Šios aplinkybės, kurių apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino, patvirtina, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo S. K. atžvilgiu yra nustatyta viena iš prekybos žmonėmis sudėtyje nurodytų alternatyvių veikų – gabenimas ir šios veikos padarymo būdas – pasinaudojimas jo pažeidžiamumu. Kaip minėta, gabenimas, kaip viena iš BK 147 straipsnyje nurodytos veikos alternatyvių veikų, galimas ir vienos šalies viduje, todėl tai, kad S. K. už savo lėšas atskrido į Jungtinę Karalystę, kur buvo gabenamas iki priverstinio išnaudojimo vietos, kaltininko baudžiamosios atsakomybės nepanaikina. Todėl teismo išvada, kad E. M. veiksmai galėtų būti vertinami tik kaip išnaudojimas priverstiniam darbui (BK 1471 straipsnis), nėra teisinga. Tai lėmė ir kitą teisės taikymo klaidą – kasatoriaus civilinio ieškinio atmetimą, net nesvarstant apeliacinio skundo argumentų dėl civilinio ieškinio dydžio. Dėl to liko nevisiškai atlyginta turtinė ir neturtinė E. M. nukentėjusiajam padaryta žala, pasireiškusi užgauliojimu, žeminimu, mušimu, užpjudymu šunimi, padarant nežymų sveikatos sutrikdymą, atlyginimo sumažinimu ar neišmokėjimu taikant įvairiais pretekstais išsigalvotas baudas. Toks nuosprendis neatitinka baudžiamojo proceso paskirties – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas, todėl nėra pagrįstas. Dėl E. M. mirties baudžiamasis procesas jam nutrauktinas, tačiau prieš tai turi būti konstatuota, kad dėl prieš nukentėjusįjį S. K. padarytų veiksmų pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas pagrįstai, nukentėjusiajam atlygintina padaryta žala, ji turi būti padidinta, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde pateiktus argumentus.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorės E. Matuizienės ir nukentėjusiojo S. K. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Nenagrinėti kasacinių skundų argumentai

9. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų netiriant ir nevertinant, naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes buvo atsižvelgta į visus svarbius bylos duomenis, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant pagrindo konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus. Todėl kasacinių skundų teiginiai, kuriais ginčijamas šioje byloje esančių įrodymų vertinimas (taip pat ir siekiant padidinti ar sumenkinti tam tikrų įrodymų įrodomąją reikšmę) ir pateikiamas savas jų vertinimas bei interpretavimas, prašoma atskirus įrodymus vertinti kitaip, jų pagrindu daryti kitokias išvadas ir priimti kitokius sprendimus, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas, nebus nagrinėjami.

10. Prokurorės kasaciniame skunde nurodoma, kad skunde nekeliamas įrodymų vertinimo ar jų pakankamumo klausimas, tačiau siekiama atkreipti dėmesį į tai, jog apeliacinės instancijos teisme buvo pažeistas esminis įrodinėjimo, kaip logiško ir nuoseklaus proceso, išsamumo ir visų aplinkybių išnagrinėjimo, vadovaujantis įstatymu, principas (BPK 20 straipsnis). Teigiama, kad teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė įrodinėjimo tvarkos, BPK 20 straipsnyje nustatytų sąlygų, neteisingai vertino byloje apklaustų asmenų parodymus, surašė įstatymų reikalavimų neatitinkančius procesinius sprendimus ir pan. Šie pažeidimai kasaciniame skunde nurodomi deklaratyviai, iš esmės nesutinkant su apeliacinės instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pateiktomis išvadomis. Todėl minėti argumentai nesudaro pagrindo nagrinėti juos kasacine tvarka.

Dėl BK 147 straipsnio taikymo

11. Kasaciniu skundu prokurorė, prašydama panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, iš esmės nesutinka su E. M., J. H. J. ir D. J. H. išteisinimu dėl BK 147 straipsnio 2 dalyje nurodytos veikos, mano, kad E. M. veiksmai buvo netinkamai kvalifikuoti ir nepagrįstai netaikytas BK 723 straipsnis.

12. Pirmosios instancijos teismas E. M., J. H. J. ir D. J. H. buvo pripažinęs kaltais pagal BK 147 straipsnio 2 dalį už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, vykdė prekybą žmonėmis (daugiau nei du nukentėjusieji) – nuo 2006 m. gruodžio mėn. iki 2012 m. liepos 13 d., pasinaudodami žmogaus pažeidžiamumu, apgaule verbavo ir gabeno žmones, žinodami, kad, pasinaudojant jų priklausomumu ir pažeidžiamumu, panaudojant fizinį ir psichinį smurtą, taip atimant galimybę priešintis, jie bus išnaudojami priverstiniam darbui, o nuo 2012 m. liepos 13 d. iki 2012 m. spalio 5 d., pasinaudodami žmonių priklausomumu ir pažeidžiamumu, apgaule verbavo ir gabeno žmones, pavartodami fizinį ir psichinį smurtą, taip atimdami galimybę priešintis, žinodami, kad jie bus išnaudojami vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis.

13. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl E. M., J. H. J. ir D. J. H. nuteisimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir išteisindamas juos dėl šių jiems pareikštų kaltinimų, iš esmės konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog nuteistieji apgaule verbavo ir gabeno žmones, pasinaudodami jų pažeidžiamumu, priklausomumu, taip pat nėra pagrindo teigti, kad jau darbuotojų paieškos metu nuteistieji turėjo tikslą nukentėjusiuosius išnaudoti priverstiniam darbui ar vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis. Šis teismas taip pat pažymėjo, kad išteisintųjų veiksmai galėtų būti vertinami kaip pakankami išvadai apie išnaudojimą priverstiniam darbui (BK 1471 straipsnis), tačiau bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme E. M. mirė, todėl, net ir matant galimybę bei poreikį keisti kaltinime nurodytos veikos esmines faktines aplinkybes ir veikos kvalifikavimą, to padaryti negali. Dėl J. H. J. ir D. J. H. apeliacinis teismas nurodė, kad, įvertinęs baudžiamojo įstatymo galiojimo erdvėje principus, veiksmų atlikimo vietą, traukiamų baudžiamojon atsakomybėn asmenų pilietybę ir jų gyvenamąją vietą, daro išvadą, jog Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos vertinti, ar J. H. J. ir D. J. H. veiksmai, susiję su nukentėjusiųjų darbu ir gyvenimo sąlygomis Jungtinėje Karalystėje, atitinka išnaudojimo priverstiniam darbui požymius pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį įstatymą. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada atitinka bylos medžiagą ir yra pagrįsta.

14. BK 147 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstinei, fiktyviai santuokai, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais. O pagal šio straipsnio 2 dalį – tam, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė dviem ar daugiau nukentėjusių asmenų arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei, arba dalyvaudamas organizuotoje grupėje, arba žinodamas ar siekdamas, kad būtų paimtas nukentėjusio asmens organas, audinys ar ląstelės, arba būdamas valstybės tarnautojas ar viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo ir vykdydamas įgaliojimus.

15. BK 147 straipsnyje nustatyta prekybos žmonėmis veika – tai įvairūs sandoriai (pardavimas, pirkimas, kitoks perleidimas ar įgijimas, verbavimas, gabenimas ar laikymas nelaisvėje žmogaus), kurių objektas yra žmogus ir kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų. Prekybos žmonėmis atveju svarbu, kad su asmeniu yra elgiamasi lyg su daiktu, juo disponuojama kaip preke, varžoma jo laisvė ir valia.

16. Prekybos žmonėmis tikslas yra žmogaus išnaudojimas, kuris gali pasireikšti šiomis formomis: 1) išnaudojimas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, 2) prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, 3) priverstinei, fiktyviai santuokai, 4) priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, 5) nusikalstamai veikai daryti, 6) kitais išnaudojimo tikslais.

17. Prekyba žmonėmis yra priskiriama nusikaltimams asmens laisvei. Veika gali būti kvalifikuojama kaip BK 147 straipsnyje nustatytas nusikaltimas tik nustačius, kad žmogaus laisvė buvo pažeista. Todėl būtinas prekybos žmonėmis požymis yra ir jo priešingumas žmogaus laisvei, siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam, leidžiančiu palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą. Šis poveikis gali būti padaromas tokiais alternatyviais būdais: 1) panaudojant fizinį smurtą ar grasinimus arba 2) kitaip atimant galimybę priešintis, arba 3) pasinaudojant nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba 4) panaudojant apgaulę, arba 5) priimant ar sumokant pinigus, arba 6) gaunant ar suteikiant kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas.

18. Kadangi, kaip paminėta, objektyvieji prekybos žmonėmis požymiai BK 147 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padarytas bent vienas nurodytų veiksmų (sandoriai), atliktų bent vienu iš jame nurodytų alternatyvių būdų, žinant arba siekiant, kad nukentėjęs asmuo būtų išnaudojamas bet kuria nurodyta išnaudojimo forma.

19. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad įgyja, perleidžia, verbuoja, gabena ar laiko nelaisvėje kitą žmogų, žino, kad siekiant kontrolės prieš šį žmogų buvo ar bus naudojamas smurtas, grasinimai, apgaulė, piktnaudžiaujama jo priklausomumu ar pažeidžiamumu arba sumokama jį kontroliuojančiam asmeniui, siekia, kad šis žmogus būtų jo ar kitų asmenų išnaudojamas prostitucijai, pornografijai ar priverstiniam darbui, arba nors to ir nesiekia, bet žino apie tai ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-487/2014, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU2LTY5OS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-156-699/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-156-699/2018">2K-156-699/2018</a>, 2K-281-489/2019).

20. Nagrinėjamoje byloje E. M., J. H. J. ir D. J. H. buvo inkriminuoti prekybos žmonėmis veiksmai, pasireiškę verbavimu, panaudojant apgaulę, ir gabenimu, pasinaudojant priklausomumu ir pažeidžiamumu bei panaudojant fizinį ir psichinį smurtą ir tokiu būdu atimant galimybę priešintis. Kasaciniame skunde prokurorė sutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu, jog priklausomumas ir pažeidžiamumas pirmosios instancijos teismo buvo nustatyti nepagrįstai, o nukentėjusysis, teigdamas buvus šį požymį, nepateikė savo teiginius pagrindžiančių teisinių argumentų, todėl bylą nagrinėjanti išplėstinė septynių teisėjų kolegija apie šį požymį nepasisako. Taip pat nepasisako ir apie fizinio ir psichinio smurto panaudojimą, tokiu būdu atimant galimybę priešintis, kadangi šių požymių buvimą iš esmės konstatavo apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog išteisintųjų veiksmai galėtų būti vertinami kaip pakankami išvadai apie išnaudojimą priverstiniam darbui. Apeliacinės instancijos teismo sprendimui įvertinti būtina nustatyti, ar nagrinėjamoje byloje jis priimtas tinkamai taikant ir aiškinant būtinuosius BK 147 straipsnio požymius – verbavimą, apgaulę ir gabenimą.

21. Teismų praktikoje gabenimas, kaip viena iš alternatyvių prekybos žmonėmis veikų, apibrėžiamas kaip išnaudojimo tikslais atliekamas asmens transportavimas (fizinis perkėlimas) iš vienos vietos į kitą, nepriklausomai nuo to, ar ta vieta yra galutinė išnaudojimo vieta, ar tik tarpinė. Tokie veiksmai gali būti daromi tiek vežant automobiliu ar kita transporto priemone, tiek lydint traukiniu, lėktuvu ir pan. Tačiau gabenimu nelaikomi atvejai, kai nukentėjęs asmuo savarankiškai vyksta iš vienos vietos į kitą, išskyrus atvejus, kai toks asmens judėjimas yra iš anksto suplanuotas ir nulemtas kaltininko (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU2LTY5OS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-156-699/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-156-699/2018">2K-156-699/2018</a>). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad visi nukentėjusieji į Jungtinę Karalystę vyko savo lėšomis, jiems nebuvo nupirkti bilietai ar sumokėta už vykimą, taip pat byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiesiems būtų primygtinai siūloma vykti mikroautobusais, vairuojamais su E. M. galimai susijusių vairuotojų, tai patvirtina, kad nukentėjusiųjų kelionė į Jungtinę Karalystę nebuvo kontroliuojama nuteistųjų ar su jais galimai susijusių asmenų. Esant tokiai situacijai, nėra pagrindo konstatuoti buvus gabenimą, kaip prekybos žmonėmis veiką.

22. Verbavimas kasacinės instancijos teismo praktikoje suprantamas kaip kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai) išnaudojimo tikslais atlikti veiksmus (duoti sutikimą, vykti į užsienį ir pan.), kurie leistų vėliau tą žmogų išnaudoti laisvę varžančios kontrolės sąlygomis. Tai iš esmės aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valią ir jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn. Toks verbavimas gali pasireikšti kaltininko pasiūlymais ir pažadais dėl materialinio atlyginimo, gero, viskuo aprūpinto gyvenimo, nulėmusiais nukentėjusiųjų valios palenkimą bei sprendimą atlikti veiksmus, kurie lemtų jų išnaudojimą. Asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, jog jis bus išnaudojamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMtOTQyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-43-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-43-942/2016">2K-43-942/2016</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTMtNzE5LzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-13-719/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-13-719/2020">2K-13-719/2020</a>). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad verbuoti nukentėjusiuosius buvo E. M. užduotis ir jis už atitinkamą mokestį tiesiogiai arba per kitus asmenis turėjo ieškoti Lietuvoje socialiai pažeidžiamų asmenų, apgaule jiems žadėti gerai mokamą darbą užsienyje, geras darbo ir gyvenimo sąlygas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytos aplinkybės dėl nukentėjusiųjų verbavimo, tų aplinkybių nepatvirtina byloje esantys įrodymai, tarp jų ir pačių nukentėjusiųjų parodymai. Nors šis teismas nustatė, kad kai kurie iš nukentėjusiųjų apie galimą darbą sužinojo iš skelbimų laikraščiuose ar internete ir tie skelbimai galimai buvo dedami su E. M. žinia, tačiau nėra duomenų, kad išteisintasis būtų atlikęs kokius nors kitus aktyvius veiksmus, nulėmusius nukentėjusiųjų pasiryžimą vykti dirbti. Nors teismų praktikoje skelbimų įdėjimas gali būti vertinamas kaip viena iš verbavimo kaip veiksmo sudėtinių dalių, jo pirminis etapas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjg4LTY0OC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-288-648/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-288-648/2018">2K-288-648/2018</a>), tačiau vien tik skelbimų įdėjimo fakto nepakanka konstatuoti, kad buvo atlikti verbavimo veiksmai. Būtina atsižvelgti į tokių skelbimų turinį, tolesnius kaltininkų veiksmus su nukentėjusiaisiais, susisiekusiais dėl tokių skelbimų ir pan. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar buvo atlikti verbavimo veiksmai, yra svarbus ir poveikio nukentėjusiesiems būdo (apgaulės) įvertinimas, kadangi pagal suformuluotus kaltinimus veika (verbavimas) ir jos padarymo būdas šiuo atveju sutampa.

23. Apgaulė – tai tyčinis žmogaus suklaidinimas, siekiant, kad šis savo noru elgtųsi pagal kaltininko pageidavimą. Apgaulė kaip prekybos žmonėmis požymis gali pasireikšti netikrų žinių pranešimu ar tiesos nutylėjimu. Prekybos žmonėmis auka gali būti suklaidinama dėl visko, kas su ja (bus) daroma, arba tik dėl tam tikrų aplinkybių. Apgaulė dėl būsimo darbo ir jo sąlygų paprastai yra požymis, bylojantis apie prekybą žmonėmis, kai aukos išnaudojimas yra pridengtas savotišku aukos ir kaltininko susitarimu. Taigi apgaulė kaip poveikio aukai priemonė yra būdinga „savanoriškos vergijos“ byloms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQ0LTk0Mi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-344-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-344-942/2016">2K-344-942/2016</a>). Sistemiškai aiškinant verbavimo ir apgaulės požymius teigtina, kad verbavimu yra laikytinas toks elgesys, kuriuo siekiama įtraukti asmenį į tam tikrus veiksmus taip, kad būtų galima suvaržyti jo laisvę, būtų galima jį kontroliuoti ir atitinkamai išnaudoti. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tokia situacija šioje byloje nenustatyta. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir prokurorės skundo motyvų galima padaryti išvadą, kad apgaulė pasireiškė tuo, jog nukentėjusiesiems buvo pateikta neteisinga informacija apie gyvenimo ir darbo sąlygas bei darbo užmokestį – visiems buvo žadamas legalus darbas, geras darbo užmokestis, apgyvendinimas. Tokie pažadai lėmė žmonių apsisprendimą išvykti iš Lietuvos. Tokie motyvai yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nei darbo pobūdis, nei nukentėjusiesiems žadėtas darbo užmokesčio dydis, kuris ir buvo esminis kriterijus jų apsisprendimui vykti dirbti į Jungtinę Karalystę, iš esmės nesiskyrė nuo to, kurį jiems J. H. J. ir D. J. H. mokėjo už vištų gaudymą. Iš bylos duomenų matyti, kad darbo ir gyvenimo sąlygomis nukentėjusieji nelabai domėjosi, o tie, kuriems tos sąlygos netiko, tiesiog išėjo iš darbo. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad šioje byloje apgaulė, kaip prekybos žmonėmis požymis, nebuvo nustatyta.

24. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad prekybą žmonėmis BK apibrėžia kaip sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, su kuriais kovojama tarptautiniu lygiu ir kurie yra įtraukti į tarptautinių organizuotų nusikaltimų sąrašą. Tai rodo šių nusikaltimų išskirtinį pavojingumą, kartu reikalauja ypatingo dėmesio atskleidžiant tokias veikas bei vertinant jų požymių pagrįstumą. Tam, kad veika būtų kvalifikuojama pagal aptariamą BK straipsnį, nepakanka vien fakto, kad prieš žmogų buvo panaudota apgaulė, smurtas, grasinimai ir pan. Prekybos žmonėmis sudėtis apima daug įvairių požymių, kuriuos būtų galima kvalifikuoti kaip atskiras nusikalstamas veikas. Dėl BK 147 straipsnyje įtvirtintos sudėtingos prekybos žmonėmis objektyviųjų požymių struktūros, nustatančios daug alternatyvių veikų, poveikio būdų ir išnaudojimo formų, atsiranda sąlygos netinkamai taikyti šią normą ir pernelyg išplėsti jos taikymo sritį. Todėl, atsižvelgdami į šio straipsnio svarbą, ginamas vertybes ir paskirtį, teismai turėtų itin atsakingai įvertinti objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą, motyvuotai pagrįsti savo išvadas dėl šio straipsnio taikymo ir nustatyti pagrįstas taikymo ribas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTMtNzE5LzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-13-719/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-13-719/2020">2K-13-719/2020</a>).

25. Buvo paminėta, kad prekyba žmonėmis yra priskiriama nusikaltimams asmens laisvei ir veika gali būti kvalifikuojama kaip BK 147 straipsnyje nurodytas nusikaltimas tik nustačius, jog buvo pažeista žmogaus laisvė. Todėl akivaizdu, kad yra svarbu nustatyti atitinkamo poveikio faktą nukentėjusiajam, siekiant suvaržyti jo laisvę. Laisvė gali būti suprantama ne tik kaip fizinė žmogaus laisvė (galimybė daryti kūno judesius, judėti erdvėje, pasirinkti buvimo vietą), bet ir kaip jo valios laisvė (gebėjimas nuspręsti ir veikti savarankiškai, galimybė pasirinkti savo elgesio variantą, rinktis iš keleto apsisprendimo ir veikimo alternatyvų ir pan.). Pažeisti kito žmogaus valios laisvę reiškia atimti galimybę pačiam pasirinkti elgesio variantą arba priversti jį elgtis taip, kaip nori kaltininkas. Kai kurios alternatyvios prekybos žmonėmis veikos (sandoriai) pačios savaime yra susijusios su laisvės varžymu (pvz., laikymas nelaisvėje žmogaus), likusios veikos (išskyrus verbavimą) duoda užuominą į tai, kad žmogaus laisvė yra suvaržyta, nes nesuvaržius laisvės žmogaus pirkimas, pardavimas ir kiti nurodyti veiksmai sunkiai įgyvendinami. Tam tikrais atvejais laisvės suvaržymus gali lemti ne pati veika (sandoris), o poveikio būdas (pvz., pasinaudojimas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, fizinio smurto naudojimas). Tačiau verbavimo atveju laisvės varžymo nustatymas reikalauja atskiro ir detalesnio pagrindimo. Ypač tada, kai verbuojant žmogų poveikis yra daromas naudojant apgaulę, o išnaudojimo tikslas yra susijęs su darbiniais santykiais.

26. Nekyla abejonių, kad atlyginimas už darbą ir jo dydis dažniausiai yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys žmogaus apsisprendimą dirbti kažkokį konkretų darbą. Tačiau ne bet koks žmogaus suklaidinimas dėl žadamo mokėti atlyginimo dydžio, darbo pobūdžio ar kitų sąlygų, lėmusių žmogaus apsisprendimą sutikti su siūlomu darbu, gali būti vertinamas kaip prekybos žmonėmis požymis. Priešingu atveju bet kokie teisės pažeidimai darbo santykių srityje ar bet kokia apgaulė, tarp jų ir susijusi su darbo sąlygomis ar žadamo atlyginimo dydžiu, gali būti nepagrįstai vertinama kaip prekyba žmonėmis. Todėl aptariamais atvejais tam, kad veika būtų kvalifikuojama kaip prekyba žmonėmis, būtina nustatyti, jog verbavimu ir apgaule buvo siekiama taip palenkti ar suvaržyti aukos laisvę, kad ši fiziškai arba dėl palaužtos valios pakliūtų kaltininko įtakon, būtų kontroliuojama, negalėtų pasirinkti kitokio elgesio varianto, kaip tik paklusti kaltininko valiai būti išnaudojamai. Tokios aplinkybės šioje byloje nebuvo nustatytos. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusieji galėjo laisvai pasirinkti savo elgesio variantą, bet kada galėjo išeiti iš darbo ir nedirbti, kai kurie atvykę iš viso nepradėjo dirbti, kiti ne kartą buvo grįžę į Lietuvą atostogauti, tačiau po to vėl grįžo dirbti į tą pačią vietą.

27. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė septynių teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog išteisintųjų veiksmuose nėra nusikaltimo, nurodyto BK 147 straipsnio 2 dalyje, sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada išplėstinė septynių teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo, nes ji padaryta kruopščiai patikrinus ir įvertinus visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio turinį bei apeliacinių skundų argumentus.

Dėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimo

28. Abu kasatoriai iš esmės teigia, jog apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas E. M. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, o ne nutraukdamas procesą, pažeidė BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Bylą nagrinėjanti išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie kasacinių skundų argumentai iš dalies pagrįsti.

29. BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte yra nurodyta viena iš aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas yra negalimas, – mirusiajam baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Ši aplinkybė yra viena iš baudžiamojo proceso bendrųjų nuostatų, taikomų ir apeliaciniame procese. Visų pirma pažymėtina, kad draudimas tęsti procesą nurodytu pagrindu nėra ir negali būti siejamas su galimybe apskųsti priimtą sprendimą ir jį nagrinėti apeliacine ar kasacine tvarka. Teisė apskųsti teismo sprendimą yra įtvirtinta ne tik nacionaliniuose įstatymuose, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą, aiškinama kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų kontekste, suponuoja ir tai, jog įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Teisingumas vykdomas visada paliekant galimybę ištaisyti galimą klaidą (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2008 m. sausio 24 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai). Žemesnės instancijos teismų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs kelio neteisingumui užkirtimas yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės apskritai pasitikėjimo ne tik atitinkamą bylą nagrinėjančiu bendrosios kompetencijos teismu, bet ir visa bendrosios kompetencijos teismų sistema conditio sine qua non (būtina sąlyga) (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto apskundimo instituto paskirtis yra ne tik teisinėn atsakomybėn patraukto asmens (nuteistojo) teisių, bet ir kitų asmenų, inter alia (be kita ko), nukentėjusiojo, teisių ir teisėtų interesų, taip pat viešojo intereso, valstybės teisinės tvarkos gynimas ir apsauga. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) taip pat yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą turi būti „praktiška ir veiksminga“ ir negali būti tik „teorinė ar iliuzinė“. Kad asmens turima teisė kreiptis į teismą būtų veiksminga, jis turi turėti aiškias ir praktines galimybes ginčyti bet kokį aktą, kuris pažeidžia jo teises (1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Bellet prieš Prancūziją, peticijos Nr. 23805/94).

30. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu E. M. buvo pripažinęs kaltu. Šį nuosprendį E. M. apskundė apeliacine tvarka, tačiau mirė 2020 m. birželio 6 d. apeliacinio proceso metu. Kadangi apeliaciniame skunde buvo ginčijama nuteistojo kaltė, apeliacinės instancijos teismas, tęsdamas procesą, BPK reikalavimų nepažeidė, pasisakė dėl apeliacinio skundo motyvų, užtikrindamas tiek apeliacinio proceso paskirtį, tiek teisingumo principo įgyvendinimą byloje. BPK tiesiogiai nereglamentuoja, koks turėtų būti priimamas sprendimas, tęsiant procesą, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti. Sistemiškai aiškinant BPK normas, darytina išvada, kad tokiais atvejais gali būti priimamas tiek išteisinamasis nuosprendis (reabilituojantis pagrindas), tiek ir sprendimas nutraukti procesą mirusiajam (nereabilituojantis pagrindas). Pažymėtina, kad pagal Konvencijos 6 straipsnį taip pat negarantuojama teisė į konkrečią baudžiamojo proceso baigtį, taigi ir į formalų kaltinimų pagrįstumo patvirtinimą ar išteisinimą po kaltinimų pareiškimo (pvz., 2003 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Withey prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 59493/00; 2018 m. liepos 3 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Unsal prieš Turkiją, peticijos Nr. 40306/09). Ta pati nuostata pakartota daugelyje EŽTT sprendimų dėl įvairių procesinių situacijų, be kita ko, ir tuo atveju, kai procesas dėl formalių kliūčių jį tęsti nutraukiamas nepaisant to, kad paskutinis jame priimtas sprendimas buvo išteisinamasis nuosprendis (pvz., Konvencijos 6 straipsnio pažeidimo požymių nenustatyta byloje Unsal prieš Turkiją, kurioje pirmosios instancijos teismas pareiškėją išteisino, o aukštesnės instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį panaikino ir nutraukė bylą dėl senaties). Be to, pagal EŽTT praktiką, asmuo paprastai negali teigti esąs teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, nustatytos pagal Konvencijos 6 straipsnį, pažeidimo auka baudžiamajame procese, kuriame jis buvo išteisintas arba procesas buvo nutrauktas (pvz., 2011 m. sausio 25 d. sprendimas byloje?etinkaya prieš Turkiją (Nr. 2), peticijos Nr. 17860/07). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad BPK 3 straipsnis nereglamentuoja baudžiamojo proceso nutraukimo formos, kuri nėra bendroji baudžiamojo proceso nuostata, o priklauso nuo proceso stadijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-114/2011). Tačiau sprendimas, kuriuo užbaigiamas procesa, turi būti priimtas užtikrinant visas įmanomas procesines teises ir nepažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principo.

31. Bylos nutraukimą apeliacinės instancijos teisme reglamentuoja BPK 327 straipsnis, jo 1 punkte yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukia bylą, jeigu yra šio kodekso 3 straipsnio 1 dalies 3–7 punktuose nurodytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Tačiau teismų praktikoje konstatuota, kad tai nereiškia, jog turi būti paliekami galioti neteisėti ir nepagrįsti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo išteisinamieji nuosprendžiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2005, 2K-75/2006, 2K-7-114/2011). Bylų proceso apeliacinės instancijos teisme paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys. Taigi ir kaltinamojo mirtis po pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio negali būti kliūtis priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

32. Pagrįstai konstatavęs, kad išteisintųjų veiksmuose nėra nusikaltimo, nurodyto BK 147 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių, apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad E. M. veiksmai galėtų būti vertinami kaip pakankami išvadai apie išnaudojimą priverstiniam darbui (BK 1471 straipsnis). BPK 256 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad teismas tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, jog kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, apie šią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad E. M. mirė, net ir matydamas galimybę bei poreikį keisti kaltinime nurodytos veikos esmines faktines aplinkybes ir veikos kvalifikavimą, teismas to padaryti negalėjo. Kitaip tariant, apeliacinės instancijos teismas nustatė tokią situaciją, kai faktinės bylos aplinkybės sudaro prielaidas manyti, kad galimai buvo padaryta kitokia nusikalstama veika, tačiau tai gali būti nustatyta tik tęsiant procesą, kuris šioje byloje negalimas, nes E. M. mirė. Taigi apeliacinės instancijos teismas, iš esmės nustatęs, jog procesas mirusiajam negali būti tęsiamas, tačiau priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, o ne nutraukdamas procesą, padarė BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 327 straipsnio 1 dalies pažeidimus. Kadangi asmens išteisinimo ir proceso nutraukimo pagrindai yra skirtingi, galintys sukelti skirtingas pasekmes, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie pažeidimai yra esminiai.

33. Šis apeliacinės instancijos teismo pažeidimas gali būti ištaisytas kasacinės instancijos teisme, todėl skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis keistinas (BPK 382 straipsnio 6 punktas), panaikinant nuosprendžio dalį dėl E. M. išteisinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, ir dėl šios bylos dalies baudžiamąjį procesą nutraukiant E. M. mirus (BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Atsižvelgdama į priimamą sprendimą, bylą nagrinėjanti išplėstinė septynių teisėjų kolegija dėl nukentėjusiojo skundo argumentų, susijusių su civiliniu ieškiniu, nebepasisako.

Dėl BK 723 straipsnio taikymo ir BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo

34. Prokurorė kasaciniame skunde nurodo, kad teismai turėjo taikyti E. M. išplėstinį turto konfiskavimą 180 874 Eur vertės turtui, įgytam nuo 2012 m. iki 2013 m., ir bendram E. M. ir R. M. 120 538 Eur vertės turtui, įgytam nuo 2014 m. iki 2016 m. Taip pat teigia, kad prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl išplėstinio turto konfiskavimo taikymo apeliacinės instancijos teismas pripažino teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisakė, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tokie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

35. BK 723 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išplėstinis turto konfiskavimas yra kaltininko turto ar jo dalies, neproporcingos kaltininko teisėtoms pajamoms, paėmimas valstybės nuosavybėn, kai yra pagrindas manyti, kad turtas gautas nusikalstamu būdu. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išplėstinis turto konfiskavimas taikomas, kai yra visos šios sąlygos: 1) kaltininkas pripažintas padaręs apysunkį, sunkų arba labai sunkų tyčinį nusikaltimą, iš kurio jis turėjo ar galėjo turėti turtinės naudos; 2) kaltininkas turi šio kodekso uždraustos veikos padarymo metu, po jos padarymo arba per penkerius metus iki jos padarymo įgyto turto, kurio vertė neatitinka jo teisėtų pajamų, ir šis skirtumas viršija 250 MGL dydžio sumą, arba per šiame punkte nurodytą laikotarpį kitiems asmenims yra perleidęs tokio turto; 3) baudžiamojo proceso metu kaltininkas nepagrindžia šio turto įsigijimo teisėtumo.

36. Konstatavus, kad E. M. nepadarė BK 147 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo, už kurį jis buvo nuteistas pirmosios instancijos teismo, nelieka BK 723 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytos privalomos sąlygos taikyti išplėstinį turto konfiskavimą. Nors minėta norma nereikalauja, kad kaltininkas būtų pripažintas kaltu, tačiau apeliacinės instancijos teismo padaryta prielaida, kad byloje nustatytos aplinkybės pakankamos išvadai apie išnaudojimą priverstiniam darbui (BK 1471 straipsnis), nesudaro pagrindo pripažinti, jog kaltininkas padarė apysunkį, sunkų arba labai sunkų tyčinį nusikaltimą, iš kurio jis turėjo ar galėjo turėti turtinės naudos. Ar kaltininkas padarė nusikaltimą, šioje byloje galėtų būti nustatyta tik tęsiant procesą, kuris mirusiajam šiuo atveju yra negalimas. Todėl, nesant visų būtinų sąlygų, išplėstinio turto konfiskavimo taikymas šioje byloje nėra galimas.

37. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 723 straipsnio nuostatų ir išplėstinio turto konfiskavimo E. M. ir R. M. turtui. Taip pat, atsižvelgiant į priimamą sprendimą, nėra pagrindo teigti, kad šis teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kadangi skundžiamame nuosprendyje (29 punkte) nurodė motyvus, kodėl išplėstinis turto konfiskavimas netaikomas. Kaip jau buvo paminėta, nenustačius bent vienos iš BK 723 straipsnio 2 dalyje nustatytų privalomų sąlygų, išplėstinis turto konfiskavimas negali būti taikomas, nenurodant papildomų motyvų.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 23 d. nuosprendį.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl E. M. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 147 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, ir dėl šios dalies baudžiamąjį procesą E. M. nutraukti, jam mirus (Lietuvos Respoublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Rima Ažubalytė

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Olegas Fedosiukas

Artūras Pažarskis

Pranas Kuconis

Artūras Ridikas

Norite matyti visą bylą?

Užsiregistruokite nemokamai per 30 sekundžių ir skaitykite visą bylą be apribojimų

Visas šios bylos tekstas be apribojimų
Paieška tarp daugiau nei 2407322 teismų bylų
AI teisės asistentas bylų ir dokumentų analizei
Teisininkams — 7 d. visos platformos bandymas nemokamai

Skaitykite visą bylą nemokamai

Teisininkams — 7 d. bandymas su AI asistentu

Pasirinkite šalį ir kalbą

Kalba

E. M. pagal BK 147 str. 2 d., 253 str. 2 d.

Bylos numeris

Proceso numeris

Data

Teismas

Bylos tipas

Šalys

Teisėjai

Norite matyti visą bylą?

Susijusios bylos

Pranešimas išsiųstas!

Pasirinkite šalį ir kalbą

Mums rūpi privatumas