Baudžiamoji byla Nr. 2K-173-495/2021
Teisminio proceso Nr. 1-03-6-00060-2018-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.7.2.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. lapkričio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Prano Kuconio ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,
civilinės ieškovės BUAB „S“ atstovei advokatei Donatai Lapėnienei,
nuteistajam S. M., jo gynėjui advokatui Rolandui Mištautui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinės ieškovės BUAB „S“ atstovės advokatės Donatos Lapėnienės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 6 d. nuosprendžio, kuriuo pakeistas Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 4 d. nuosprendis.
Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžiu S. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme šešiems mėnesiams; pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme trejiems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d.), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant S. M. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje.
Iš S. M. priteista 17 950,70 Eur Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir 42 705 Eur BUAB „S“ turtinei žalai atlyginti.
Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 6 d. nuosprendžiu S. M. išteisintas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Panaikinta Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio dalis, kuria S. M. bausmės, paskirtos pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, subendrintos su bausme, paskirta pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžiu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir S. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2015 m. kovo 24 d.), laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant S. M. per laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje.
Taip pat panaikinta Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo BUAB „S“ ir BUAB „S“ pareikštas civilinis ieškinys dėl nusikalstama veika BUAB „S“ padarytos 42 705 Eur žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. S. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už apgaulingą UAB „S“ buhalterinės apskaitos tvarkymą ir BK 182 straipsnio 2 dalį už didelės vertės turtinės prievolės išvengimą. Ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
2. S. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas ir pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis iššvaistė pagal einamas pareigas jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, būtent: laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d., būdamas UAB „S“ direktorius, turėdamas teisę jai atstovauti, priimti sprendimus bendrovės vardu ir kontroliuoti jos veiklą, pagal einamas pareigas savo žinioje turėdamas šios bendrovės turtą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. IX-1889 redakcija) 19 straipsnio 8 dalies reikalavimus, pagal kuriuos „bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais“, siekdamas iššvaistyti UAB „S“ turtą – lėšas, iš viso avansinėse apyskaitose nurodė, kad atsiskaitymams už neva suteiktas paslaugas ir įgytas prekes buvo panaudota 42 705,11 Eur, nepateikė dokumentų, patvirtinančių pinigų sumokėjimo faktą, taip iššvaistė pagal einamas pareigas jam patikėtą didelės vertės UAB „S“ priklausantį turtą, iš viso 42 705,11 Eur, ir taip padarė UAB „S“ to paties dydžio didelę turtinę žalą.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo S. M. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalį ir S. M. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. BUAB „S“ civilinį ieškinį dėl 42 705 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą.
4. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad UAB „S“ turtas – lėšos, pervestos į nuteistojo S. M. asmeninę banko sąskaitą, buvo panaudotas išmokant bendrovės darbuotojams darbo užmokestį ir kitoms su bendrovės veikla susijusioms išlaidoms padengti, t. y. nebuvo iššvaistytas, o buvo išimtinai panaudotas UAB „S“ reikmėms.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Kasaciniu skundu civilinės ieškovės BUAB „S“ atstovė advokatė Donata Lapėnienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorė skunde nurodo:
5.1. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio dalį, kuria išteisino S. M. dėl BK 184 straipsnio 2 dalyje nurodytos veikos padarymo, priėmė neteisingai įvertinęs bylos įrodymus. Kasaciniame skunde pateikiami argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo netinkamo liudytojų A. K., A. T., Z. B., K. P., R. P., R. S. ir V. U. parodymų vertinimo. Remdamasis šiais liudytojų parodymais, teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, kad S. M., į savo banko sąskaitą neteisėtai pervedęs BUAB „S“ lėšas, atsiskaitydavo jomis su darbuotojais.
5.2. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog pagal fiktyvias PVM sąskaitas faktūras į S. M. banko sąskaitą buvo pervesta 42 702,11 Eur dydžio suma, o iš S. M. banko sąskaitos tretiesiems asmenims išmokėta 43 574,08 Eur dydžio suma, todėl civilinė ieškovė žalos nepatyrė. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsta. Byloje nesurinkta duomenų, kurie leistų konstatuoti, kad liudytojus ir BUAB „S“ siejo darbo santykiai, o jei siejo, tai kokio dydžio atlyginimas su jais galėjo būti sutartas ir turėjo būti mokamas. Bylos duomenimis, S. M. pervesdavo skirtingas sumas tretiesiems asmenims, o iš jo banko sąskaitos išrašo objektyviai negalima nustatyti, kokiu pagrindu buvo pervedamos lėšos tretiesiems asmenims. Pats nuteistasis pripažino, kad suklastojo PVM sąskaitas faktūras, jose nurodydamas faktiškai neįvykusias ūkines operacijas, taigi BUAB „S“ lėšas įgijo neteisėtai. Tai, kad iš BUAB „S“ sąskaitos į S. M. sąskaitą pervestų lėšų suma ir iš jos išmokėta tretiesiems asmenims suma yra panašios, nesuponuoja išvados, jog civilinė ieškovė nepatyrė žalos. Be to, tokia išvada yra iš esmės priešinga byloje surinktiems duomenims, kurie neginčijamai patvirtinta, jog S. M. suklastotų dokumentų pagrindu sumažino bendrovės turtą 42 705,11 Eur dydžio suma ir ją panaudojo nenustatytiems tikslams, t. y. ją iššvaistė.
5.3. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos nagrinėjimo metu surinktus įrodymus, pagrįstai pripažino S. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad S. M. minėtą sumą įgijo suklastodamas PVM sąskaitas faktūras, kurių pagrindu nebuvo atlikti atsiskaitymai su įmonėmis, tariamai suteikusiomis paslaugas civilinei ieškovei. S. M. pateiktas banko sąskaitos išrašas nepatvirtina, kad nusikalstamu būdu pagal avansines apyskaitas gautos lėšos buvo skirtos ir išmokėtos kaip atlyginimas įdarbintiems ir neįdarbintiems pagal darbo sutartį darbuotojams. Iš banko sąskaitos išrašo objektyviai neįmanoma nustatyti atliktų pervedimų paskirties, taip pat nenustatyta aplinkybė, kad iš civilinės ieškovės į S. M. asmeninę banko sąskaitą pervestos lėšos buvo skirtos būtent atlyginimams išmokėti, o jei buvo, tai kokia šių lėšų dalis buvo išmokėta atlyginimo forma. Tariamas atlyginimas buvo mokamas neįdarbintiems asmenims arba asmenims, kurie, oficialiais duomenimis, dirbo trumpiau, nei jiems buvo pervedamos lėšos, ir su kuriais nebuvo sudaryti susitarimai ar sutartys, kurių pagrindu galima būtų konstatuoti, kad byloje kaip liudytojus apklaustus asmenis ir BUAB „S“ siejo darbo santykiai bei kokio dydžio atlygis jiems buvo mokamas, taip pat nėra BUAB „S“ buhalterinių duomenų, kurie patvirtintų atsiskaitymo faktą su darbuotojais. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad S. M. parodymai dėl iššvaistytų lėšų panaudojimo bendrovės reikmėms išmokant atlyginimus darbuotojams yra gynybinė pozicija, nes, bylos duomenimis, kaltinamasis suklastotu PVM sąskaitų faktūrų, kuriomis buvo grindžiamos realiai neįvykusios ūkinės operacijos, pagrindu pagal avansines apyskaitas įgijo civilinės ieškovės lėšas ir jas panaudojo nenustatytiems tikslams, t. y. iššvaistė.
5.4. S. M., siekdamas naudos sau, suklastojo PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodytos fiktyvios ūkinės operacijos nebuvo atliktos, t. y. kryptingai siekė sumažinti BUAB „S“ turtą. S. M. teisiamojo posėdžio metu buvo nurodęs, kad žmonės nenorėjo oficialiai dirbti ir jiems buvo mokėtas atlygis „vokeliuose“, vis dėlto dalis S. M. nurodytų asmenų buvo įdarbinta oficialiai, tai patvirtina ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikti duomenys. Šie duomenys iš esmės paneigia kaltinamojo duotus parodymus ir, be kita ko, nesudaro teisinio pagrindo teigti, kad oficialiai dirbantiems asmenims nebuvo galimybės išmokėti darbo užmokesčio tiesiogiai iš civilinės ieškovės banko sąskaitos laikantis teisinio reguliavimo. Pritartina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktai išvadai, kad bendrovės turtu vadovas negali disponuoti kaip nuosavu ir turi laikytis įstatymo reikalavimų, todėl nesant byloje duomenų, neabejotinai patvirtinančių, jog lėšos panaudotos įmonės reikmėms, taip pat kokio dydžio suma iš tikrųjų yra panaudota, yra pagrindas inkriminuoti turto iššvaistymą. Kita vertus, net jei dalis šių lėšų būtų buvusios panaudotos BUAB „S“ naudai ir reikmėms, dėl kaltinamojo S. M. veiksmų objektyviai neįmanoma nustatyti, kokia jų dalis panaudota civilinės ieškovės naudai, šios aplinkybės savaime nesudaro pagrindo išteisinti S. M. dėl nusikalstamos veikos padarymo.
5.5. Byloje neginčijamai nustatyta, kad S. M., būdamas BUAB „S“ direktorius, iššvaistė bendrovės lėšas, bendra suma – 42 702,11 Eur. Teisiamojo posėdžio metu S. M. pripažino, jog lėšas įgijo neteisėtai, o sužinojęs apie Valstybinės mokesčių inspekcijos rengiamą patikrinimą, siekdamas nuslėpti nusikalstamą veiką, suklastojo PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo atvaizduotos fiktyvios, tikrovės neatitinkančios ūkinės operacijos. Šios aplinkybės patvirtina, kad S. M. veikė tiesiogine tyčia, suprasdamas veikos priešingumą teisei ir kryptingai siekdamas padarinių, nesant teisinio pagrindo įgijo ir iššvaistė BUAB „S“ lėšas. S. M. banko sąskaitos išrašas nepatvirtina, kad tretiesiems asmenims pervedamos sumos buvo skirtos užmokesčiui už darbą BUAB „S“. Liudytojų parodymai dėl darbo užmokesčio dydžio neatitinka S. M. banko sąskaitos išrašo duomenų apie tretiesiems asmenims pervedamas lėšų sumas ir periodiškumą, pervedimo pagrindą.
5.6. Skundžiamame nuosprendyje nurodytų liudytojų parodymai nepatvirtina ir tos aplinkybės, kad visa neteisėtai gautų lėšų suma buvo panaudota tariamiems atlyginimams išmokėti, todėl, net jei ir būtų nustatyta, jog daliai asmenų buvo mokamas darbo užmokestis, būtent dėl kaltinamojo veiksmų šios bylos nagrinėjimo metu objektyviai neįmanoma nustatyti, kokia dalis iššvaistytų lėšų buvo panaudota atlyginimams išmokėti. Vien ši aplinkybė yra pagrindas kvalifikuoti S. M. veiką pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.
6. Nuteistasis S. M. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Nuteistasis atsiliepime nurodo, kad kasatorės keliami argumentai yra deklaratyvūs. Taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai konstatavo, jog reali turtinė žala jo valdomai įmonei padaryta nebuvo, aišku, kur buvo panaudoti įmonės pinigai, todėl pagal BK 184 straipsnio 2 dalį jis išteisintas pagrįstai.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Civilinės ieškovės BUAB „S“ atstovės advokatės Donatos Lapėnienės kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
8. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-P-89/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTc4OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-788/2019">2K-274-788/2019</a>). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzAtNjk5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-130-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-130-699/2015">2K-7-130-699/2015</a>). Taigi, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.??? Dėl šių priežasčių kasaciniame skunde keliami konkrečių įrodymų vertinimo klausimai bus nagrinėjami tiek, kiek tai tikslinga sprendžiant dėl apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimo proceso atitikties BPK reikalavimams.???
Dėl įrodymų vertinimo
9. Kasaciniame skunde gausiai kvestionuojamas atskirų byloje ištirtų įrodymų vertinimas (konkrečių liudytojų parodymai, mokėjimo pavedimuose nurodytos paskirties turinys ir kt.), kritikuojamos teismo išvados, jog S. M. į jo asmeninę sąskaitą pervestas bendrovės lėšas panaudojo ne asmeniniams, bet išimtinai bendrovės interesams. Kaip jau minėta, kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija patikrina skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį tiek, kiek tai susiję su BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, laikymusi.
10. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis pagrindinių nuosprendžio surašymo taisyklių, reglamentuotų BPK XXIII skyriuje (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal šio straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas, jame turi būti analizuojami visi bylos įrodymai ir daromos nešališkos, neprieštaringos, nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančios išvados (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-67/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-67/2012">2K-67/2012</a>, 2K-21/2014, 2K-393/2014, 2K-29-489/2015). Nors BPK 331 straipsnyje nenurodyta jokių specifinių nuosprendžio surašymo taisyklių, tačiau naujame nuosprendyje paprastai sukritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, kitaip įvertinami byloje esantys ar naujai gauti įrodymai, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus jas nustatydamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTEyLTg5NS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-112-895/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-112-895/2019">2K-112-895/2019</a>). Kitas svarbus reikalavimas tikrinant, ar teisingai nustatytos tikrosios bylos aplinkybės, yra įrodymų vertinimas, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDkxLTMwMy8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-491-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-491-303/2015">2K-491-303/2015</a>, 2K-55-489/2016, 2K-7-84-489/2018). Be to, nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LTEwNzMvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276-1073/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276-1073/2020">2K-276-1073/2020</a>).
11. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar jį pakeisdamas ir priimdamas naują nuosprendį, turi aiškiai nurodyti pirmosios instancijos teismo padarytus įstatymo taikymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, kitus nustatytus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esminius trūkumus, taip pat ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Toks nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LTEwNzMvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276-1073/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276-1073/2020">2K-276-1073/2020</a>).
12. Kasaciniame skunde iš esmės nekeliami apeliacinės instancijos teismo ištirtų įrodymų teisėtumo ir patikimumo klausimai, iš esmės kritikuojamas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų turinys bei jų pagrindu padarytos išvados, kurios, pasak kasatorės, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais argumentais, kasatorės pozicija yra deklaratyvi.
13. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus dėl aptariamos nusikalstamos veikos padarymo, apsiribojo konstatavimu, kad S. M. valdoma įmonė negavo prekių ir paslaugų iš kaltinime nurodytų nebeegzistuojančių įmonių. Iš esmės panašius argumentus nurodo ir kasatorė. Tačiau svarbu pažymėti, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl S. M. kaltės pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, nepakanka konstatuoti, jog realūs atsiskaitymai tarp juridinių asmenų nevyko. Šios aplinkybės teisiškai yra reikšmingos sprendžiant dėl S. M. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, t. y. už ką jis tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu yra nuteistas. Apeliacinės instancijos teismas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, įvertino būtent BK 184 straipsnio 2 dalies aspektu ir jų pagrindu konstatavo, kad S. M. atliko mokėjimus įmonės darbuotojams, o ne juos iššvaistė, kaip buvo konstatuota pirmosios instancijos teismo.
14. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai analizavo ir vertino tiek liudytojų, gavusių į savo banko sąskaitas mokėjimo pavedimais atlygį iš S. M. asmeninės sąskaitos, parodymus, tiek atliktų pačių bankinių mokėjimo pavedimų duomenis. Pripažino patikimais pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų A. T., Z. B., K. P., R. P., R. S., V. U. parodymus, šie liudytojai patvirtino, kad tam tikru laikotarpiu tiek oficialiai, tiek neoficialiai dirbo S. M. valdomoje įmonėje ir gaudavo atlygį už darbą (prenumeratos platinimą ir kt.). Darbo užmokestis būdavo pervedamas į jų banko sąskaitas individualiai sutartu periodiškumu, nurodant skirtingą mokėjimo pavedimo paskirtį. Visi byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad jie žinojo ir suprato, kad tokiu būdu jiems pervedamas būtent jų darbo užmokestis ir kad tai nėra „sąskaitos papildymas“, „linkėjimai“ ar „skolos grąžinimas“, kaip būdavo nurodoma mokėjimo paskirtyje. Šios instancijos teismo, vertinant asmenų parodymus visų byloje ištirtų įrodymų kontekste, teisingai nustatyta, kad nors S. M. realiai neįsigijo paslaugų iš kaltinime nurodytų nebeegzistuojančių įmonių pagal kaltinime nurodytas avansines apyskaitas, tačiau šias iš įmonės gautas lėšas panaudojo būtent atsiskaitydamas su darbuotojais ir kitais asmenimis, realiai atlikusiais darbus bendrovei. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste pažymėtina ir tai, kad skundžiamame nuosprendyje vartojamos frazės „atlyginimų mokėjimas vokeliuose“, „darbuotojai“ ir pan. neturi būti suprantamos tiesiogiai. Šiuo atveju kaip darbuotojas gali būti suprantamas ir oficialiai teisės aktų tvarka neįdarbintas asmuo, tačiau svarbu nustatyti, kad jis realiai atliko darbą įmonės naudai. Atlyginimų mokėjimas vokeliuose taip pat nereiškia, kad sumokama pinigus įdedant į voką ir juos perduodant darbuotojui, tai yra teisės aktų tvarka neapskaityto atlyginimo mokėjimas.
15. Taigi, apeliacinės instancijos teismas įvertino ir galimą liudytojų suinteresuotumą ir padarė išvadą, kad nėra pagrindo jais abejoti ir laikyti jų parodymus nepatikimais. Teismas nustatė, kad S. M. atliktų banko pavedimų periodiškumas, jų dydis atitinka pirmiau nurodytų liudytojų parodymus apie jiems mokėto užmokesčio periodiškumą, dydį (skundžiamo nuosprendžio 25–27 punktai). Byloje nėra duomenų apie tai, kad dalį (ar visus) pervestų pinigų darbuotojams, šiems juos išgryninus, S. M. vėliau būtų pasisavinęs. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad pinigai buvo mokami su įmonės veikla nesusijusiems asmenims. Nuoseklią S. M. poziciją dėl pinigų pervedimo paskirties patvirtino visi apklausti liudytojai. Be kita ko, pinigų pervedimo faktą patvirtina ir bylos priede Nr. 1 esantys banko pavedimų išrašai, iš kurių matyti, kad S. M. su įmone susijusiems (joje tiek oficialiai, tiek neoficialiai dirbusiems) asmenims iš viso pervedė 43 574,08 Eur. Ginčo dėl banko pavedimų išrašų patikimumo byloje nekyla. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, priešingai nei teigia kasatorė, būtent apeliacinės instancijos teismas, nors ir neatlikęs įrodymų tyrimo, skundžiamame nuosprendyje nuosekliai išanalizavo bylos įrodymų visumą ir aiškiais bei konkrečiais motyvais paneigė pirmosios instancijos teismo išvadas, kad nuteistasis S. M. iššvaistė į jo asmeninę sąskaitą pervestus bendrovės pinigus.
16. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įrodymai nebuvo įvertinti išsamiai, pagrindžiant visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir toks vertinimas dėl bendrovės lėšų iššvaistymo neatitiko įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnyje, tačiau šiuos procesinius pažeidimus ištaisė apeliacinės instancijos teismas. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos aiškia ir nuoseklia įrodymų analize. BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai nenustatyti.
Dėl BK 184 straipsnio 2 dalies taikymo
17. Turto iššvaistymas (BK 184 straipsnis) – tai tyčinis arba neatsargus kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto ar turtinės teisės neteisėtas, neatlygintinas perleidimas padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (pvz., yra ir materialiai atsakingas už šį turtą ar turtinę teisę). Žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi. Turto iššvaistymas objektyviai pasireiškia kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto ar turtinės teisės neteisėtu, neatlygintinu perleidimu padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Patikėtas ar kaltininko žinioje esantis svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai perleidžiami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala. Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar savo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę perleidžia tretiesiems asmenims, tačiau turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą ar turtinę teisę nėra atlyginama arba atlyginama aiškiai neteisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123-895/2017, 2K-234-699/2017, 2K-7-648/2019 ir kt.).
18. Nusikalstamos veikos sudėties požymis, dėl kurio kilo ginčas šioje byloje, – žala. Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas S. M. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, konstatavo, kad jo valdomai įmonei buvo padaryta turtinės žalos, nes jis įmonės lėšų nepanaudojo tuo tikslu, kuris buvo nurodytas finansiniuose dokumentuose, t. y. įmonės vardu neįgijo prekių ir paslaugų, o tai, kad iš įmonės lėšų mokėjo už darbą nelegaliems įmonės darbuotojams, neįrodyta. Tapačios pozicijos laikosi ir kasatorė, ji akcentavo, kad S. M. veiksmai negali būti vertinami kaip veikimas įmonės naudai. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas S. M., padarė priešingą išvadą, kad S. M. iš įmonės lėšų mokėjo už darbą įmonės darbuotojams bei nelegaliai dirbusiems asmenims, taip veikė įmonės naudai ir nepadarė jai žalos.
19. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kiekvienu atveju, be kita ko, būtina įsitikinti ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, kad patirta reali žala dėl kaltininko veiksmų (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC03OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-78/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-78/2012">2K-P-78/2012</a>, 2K-196-788/2017, 2K-179-697/2018). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėjo, jog konstatuojant turtinės žalos atsiradimą svarbu įvertinti, kieno – įmonės ar asmeninėms – reikmėms turtas (turtinė teisė) buvo panaudotas. Nustačius, kad iš įmonės neteisėtai paimtu turtu disponuojama šios įmonės naudai (interesais), turtinė žala, būdinga turto iššvaistymui, nėra padaroma, todėl tokia veika pagal BK 184 straipsnį nekvalifikuojama.
20. Kaip jau minėta šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad S. M. kaltinime nurodytą pinigų sumą panaudojo atsiskaitydamas su įmonės naudai veikusiais asmenimis, tai yra tiek bendrovės darbuotojais, tiek ir nelegaliai dirbusiais asmenimis. Vadinasi, įmonės lėšas S. M. naudojo ne asmeniniais tikslais, finansinės naudos pats iš to negavo. Finansinę naudą (gaudami teisės aktų tvarka ir neapskaitytą atlyginimą) dėl S. M. veiksmų gavo asmenys, kurie savo ruožtu atlikdavo sklandžiai įmonės veiklai užtikrinti reikalingus darbus (A. T., K. P. ir Z. B. vežiojo spaudą, R. P., R. S. ir V. U. išnešiodavo spaudą, A. K. pervestomis lėšomis buvo dengiamos kuro sąnaudos, automobilių remonto išlaidos ir kt.). Nagrinėjamų aplinkybių kontekste pažymėtina ir tai, kad nors S. M. valdoma įmonė dėl tokių jo veiksmų išvengė pareigos mokėti mokesčius valstybei, tačiau, tai vertinant BK 184 straipsnio 2 dalies aspektu, teisiškai reikšminga byloje nustatyta aplinkybė, jog S. M. jam inkriminuotą pinigų sumą panaudojo įmonės naudai, o ne savo ar kitų asmenų asmeninėms reikmėms. Byloje nustatyta, kad buvo atliktas realus darbas (spaudos platinimas), taip užtikrinant tolesnę įmonės veiklą. Be kita ko, byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad asmenys, gavę iš S. M. asmeninės sąskaitos pinigus į savo banko sąskaitas, būtų bendrai jais disponavę ar pan.
21. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad S. M. iš savo banko sąskaitos įmonės darbuotojams iš viso pervedė 43 574,08 Eur, t. y. beveik tūkstančiu eurų didesnę sumą, nei kaltinime nurodoma tariamai iššvaistyta suma (42 705,11 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad mokėjimai darbuotojams buvo atliekami dažnai, pervedamos sumos dažniausiai būdavo nuo keliasdešimties iki kelių šimtų eurų, toks nežymus realiai pervestų sumų ir kaltinime nurodytos tariamai iššvaistytos pinigų sumos neatitikimas nelaikytinas esminiu. Kasaciniame skunde nurodoma, kad vien tai, jog darbuotojams pervesta pinigų suma sutampa su S. M. inkriminuota iššvaistyta pinigų suma, nepanaikina jo kaltės ir nepaneigia įmonei padarytos turtinės žalos fakto. Atsakant į šiuos kasatorės argumentus pažymėtina, kad, visų pirma, byloje nustatyta, jog visa S. M. inkriminuota tariamai iššvaistyta pinigų suma buvo realiai pervesta įmonės darbuotojams bei kitiems asmenims, atlikusiems bendrovei darbus. Antra, pinigai (taip pat ir lėšos banko sąskaitoje) nėra individualiais požymiais apibrėžti daiktai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.4 straipsnio prasme, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vertino banko pavedimų duomenų visumą (jų sumą), o ne atskirų (konkrečių) pavedimų finansavimo šaltinį ir aplinkybes.
22. Pažymėtina ir tai, kad nors S. M. ir elgėsi neteisėtai, skatindamas dirbti jo įmonėje asmenis be darbo sutarčių ir mokėdamas jiems teisės aktų tvarka neapskaitytą atlyginimą, tačiau įmonės lėšas naudojo išimtinai tik atsiskaitydamas būtent su tais asmenimis ir su įmonės darbuotojais, tai reiškia, kad BK 184 straipsnio prasme veikė įmonės naudai. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad įmonė dėl tokių S. M. veiksmų patyrė turtinės žalos. Taigi, apeliacinės instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai ir S. M. pagrįstai išteisino pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių.
Dėl proceso išlaidų atlyginimo
23. Kasatorė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė prašymą dėl proceso išlaidų išieškojimo iš S. M. (už atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimą, kasacinio skundo parengimą ir pateikimą bei atstovavimą kasacinės instancijos teisme). Pagal BPK 105 straipsnio 1 dalį, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, ir išlaidas, patirtas atliekant nepilnamečio įtariamojo ar nepilnamečio kaltinamojo individualų vertinimą, o BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.
24. Civilinės ieškovės atstovės advokatės kasacinis skundas dėl S. M. išteisinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį atmetamas. Todėl, nesant BPK 105 ir 106 straipsniuose nustatyto pagrindo išieškoti iš S. M. proceso išlaidų, prašymas dėl proceso išlaidų atlyginimo atmetamas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti civilinės ieškovės BUAB „S“ atstovės advokatės Donatos Lapėnienės kasacinį skundą ir prašymą dėl proceso išlaidų atlyginimo.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Pranas Kuconis
Daiva Pranytė-Zalieckienė
