Baudžiamoji byla Nr. 2K-77-648/2021
Teisminio proceso Nr. 1-06-2-00197-2018-7
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.5.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gegužės 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,
nuteistojo V. K. gynėjui advokatui Stanislovui Butkevičiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio, kuriuo, be kita ko, Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. liepos 2 d. nuosprendžio dalis, kuria V. K. išteisintas, panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda, BK 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį – 80 MGL (4000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė paskirta 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda.
Taip pat nustatyta, kad D. S. nusikalstamas veikas, nurodytas BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdamas su padėjėju V. K.. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. liepos 2 d. nuosprendžiu V. K. buvo išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį bei 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Šioje baudžiamojoje byloje taip pat nuteistas D. S., tačiau dėl jo kasacinių skundų negauta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjo ir prokuroro paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. K. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas MB „V“ vadovas, turėdamas pareigą sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį MB „V“ automobiliui „Volkswagen Bora“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) žinodamas, kad tokia sutartis minėtam automobiliui nesudaryta, veikdamas MB „V“ naudai ir interesais, padėjo D. S. suklastoti tikrus dokumentus, kad MB „V“ tokiu būdu apgaule išvengtų turtinės prievolės. Nustatytos tokios bylos aplinkybės: 2018 m. rugpjūčio 14 d. apie 16.10 val., nenustatytu būdu sužinojęs, kad 2018 m. rugpjūčio 14 d. apie 16.05 val. Panevėžyje, Beržų gatvėje, ties pastatu Nr. 6, įvyko eismo įvykis, kurį sukėlė MB „V“ darbuotojas D. S., vairuodamas MB „V“ automobilį „Volkswagen Bora“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir kad šio eismo įvykio metu dėl D. S. kaltės apgadinti trys automobiliai – R. V. automobilis „Volkswagen Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) A. M. automobilis „Audi 100“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) A. S. automobilis „Volkswagen Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 16.13 val. telefonu susisiekė su UADBB „Insurance Brokers Group“ draudimo brokere J. D. ir paprašė apdrausti automobilį „Volkswagen Bora“ transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. J. D. šį prašymą patenkinus ir parengus draudimo sutartį Nr. 128747790 dėl įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, kuri įsigaliojo nuo 2018 m. rugpjūčio 14 d. 16.20 val., pats šią draudimo sutartį apie 16.30 val. paėmė iš J. D. ir nugabenęs perdavė ją eismo įvykio vietoje esančiam D. S., kad šia sutartimi būtų pasinaudota užpildant eismo įvykio deklaracijas. D. S., žinodamas, kad eismo įvykis įvyko prieš įsigaliojant draudimo sutarčiai, ir šią aplinkybę nuslėpdamas nuo eismo įvykyje nukentėjusių asmenų bei į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų, šios draudimo sutarties duomenis pateikė eismo įvykio deklaracijas pildžiusiems asmenims, ir šie, nežinodami, kad minėta draudimo sutartis eismo įvykio metu negaliojo, įrašė jos duomenis į deklaracijas. Po to D. S. deklaracijas pildžiusiems asmenims nurodė įrašyti jam žinomai melagingą informaciją – ištaisyti eismo įvykio laiką į vėlesnį, t. y. kad eismo įvykis įvyko 16.25 val., t. y. jau įsigaliojus draudimo sutarčiai, ir savo parašais patvirtino A. M., R. V. ir S. L. vardais surašytas eismo įvykio deklaracijas. Tokiu būdu V. K. padėjo D. S. suklastoti tikrus dokumentus – eismo įvykio deklaracijas, žinodamas, kad šie žinomai suklastoti dokumentai bus panaudoti, kai R. V., A. M. ir A. S. pateiks juos bendrovės „AAS BTA Baltic Insurance Company“ filialui Lietuvoje, bei taip padėjo MB „V“ apgaule išvengti 3793,59 Eur dydžio turtinės prievolės, kurią eismo įvykyje nukentėjusiems asmenims išmokėjo bendrovės „ASS BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl panaikino dėl V. K. priimtą išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė naują, apkaltinamąjį, nuosprendį. Dėl D. S. nuosprendį pakeitė, t. y. konstatavo, kad D. S. nusikalstamas veikas, nustatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdamas su padėjėju V. K..
2.1. Teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus (2018 m. rugpjūčio 18 d. A. M. paaiškinimą draudimo bendrovei, liudytojų D. D., R. V. ir S. L. parodymus ikiteisminiame tyrime ir teisme), padarė išvadą, kad jie neginčijamai patvirtina, jog duomenys į eismo įvykio deklaracijas buvo įrašyti iš D. S. turėto ir pateikto draudimo liudijimo popierinio varianto. Kartu tai paneigia D. S. ir V. K. parodymus, kad D. S. buvo atsiųsta draudimo liudijimo nuotrauka telefonu. Taip pat ši aplinkybė (atsižvelgiant ir į tai, kad V. K. draudimo liudijimą pasiėmė apie 16.30 val., o deklaracijos pradėtos pildyti po 16.46 val., kai atvyko policijos pareigūnai) leidžia daryti išvadą, kad V. K. draudimo liudijimą atgabeno į eismo įvykio vietą ir perdavė D. S.. Taigi įrodyta, kad V. K. apie D. S. sukeltą eismo įvykį sužinojo iki deklaracijų pildymo, todėl D. S. ir V. K. parodymai, kad V. K. nežinojo apie D. S. sukeltą eismo įvykį ir neperdavė D. S. popierinio draudimo liudijimo, atmesti kaip prieštaraujantys įrodymų visetui.
2.2. Eismo įvykis įvyko apie 16.05 val., V. K. D. S. pristatyta draudimo sutartis įsigaliojo nuo 16.20 val., deklaracijose nurodytas tikrasis eismo įvykio laikas (16.05 val.) buvo ištaisytas į 16.25 val. ir visose deklaracijose nurodyti būtent V. K. pristatyto draudimo liudijimo rekvizitai. Eismo įvykio laikas buvo aktualus ne tik įvykio kaltininkui D. S., kuris vairavo bendrovei priklausantį neapdraustą automobilį, bet ir MB „V“ vadovui V. K., nes tokiu atveju pareiga atlyginti dėl eismo įvykio atsiradusią žalą pirmiausia kyla būtent MB „V“ (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270, 6.264 straipsniai).
2.3. V. K. elgesys – iš karto po eismo įvykio kreipėsi dėl draudimo sutarties sudarymo, per labai trumpą laiką draudimo liudijimą pristatė į eismo įvykio vietą – rodo jo tyčią, t. y. V. K. siekė, kad D. S. panaudotų draudimo liudijimą įrašydamas jo duomenis į eismo įvykio deklaracijas ir kad eismo įvykio laiką nurodytų kaip įvykusį draudimo sutarčiai jau galiojant, taip siekdamas išvengti MB „V“ civilinės atsakomybės. V. K. atlikti veiksmai buvo būtini šiam tikslui pasiekti, nes būtent D. S., tik turėdamas V. K. pateiktą draudimo liudijimą, galėjo pateikti jį kitiems asmenims, sužinoti sutarties įsigaliojimo laiką ir jį atitinkamai koreguoti. Tikslus eismo įvykio laiko nurodymas deklaracijose buvo aktualus tik D. S. ir V. K.. Taigi įrodyta, kad V. K., tokiomis aplinkybėmis sudarydamas draudimo sutartį ir jos liudijimą, kaip būtiną nusikaltimo priemonę, perduodamas D. S., veikė tiesiogine tyčia ir padėjo D. S., šiam panaudojus draudimo liudijimą, eismo įvykio deklaracijose suklastoti eismo įvykio laiką, kad tokiu būdu V. K. vadovaujama bendrovė išvengtų turtinės prievolės atlyginti turtinę žalą.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 18 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. liepos 2 d. išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorius nurodo:
3.1. Pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino išsamiai ir visapusiškai, todėl priėmė pagrįstą bei teisėtą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, šie pažeidimai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad bylai teisingai išspręsti svarbūs įrodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo iš viso tiriami arba tai buvo daroma pažeidžiant BPK nuostatas, privalo organizuoti apeliacinės instancijos teismo posėdyje įmanomų ištirti įrodymų tyrimą. Tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS01MDcvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5-507/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5-507/2017">2K-5-507/2017</a>). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo (BPK 324 straipsnio 6 dalis), o tiesiog pritarė prokurorės apeliaciniame skunde pateiktų aplinkybių vertinimui, net nesiekė nustatyti, ar įrodymai (tarp jų ir V. K. bei liudytojų parodymai) gauti teisėtu būdu, ar jie įvertinti laikantis BPK reikalavimų, o tiesiog įrodymus įvertino priešingai nei pirmosios instancijos teismas. Taip teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą ir priėmė BPK 305 straipsnio reikalavimų neatitinkantį sprendimą.
3.3. Jis (V. K.) nuteistas remiantis prielaidomis, nenustatytomis aplinkybėmis, netiksliai nurodant bylos aplinkybes. Teismas, padaręs pagrįstą išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog kuris nors iš įvykio vietoje buvusių asmenų matė V. K., toliau padarė prielaidą, kad,,vien pastaroji aplinkybė niekaip neįrodo, jog V. K. įvykio vietoje nebuvo“. Ši prielaida padaryta netinkamai įvertinus įrodymus, neatlikus įrodymų tyrimo, be to, teismas nurodė nenustatytą faktinę aplinkybę, t. y. kad eismo įvykio dalyviai nenurodė, jog draudimo liudijimo duomenis būtų rašę ne iš D. S. jiems pateikto draudimo liudijimo. Nė vienas liudytojas neparodė, kad duomenis rašė iš draudimo liudijimo. D. S. parodė, kad su savimi turėjo seną (negaliojantį) draudimo liudijimą. Nė vienas liudytojas nepatvirtino, jog matė draudimo liudijimo popierinį variantą. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o įrodymai įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Todėl teismo išvada, kad pildant deklaracijas D. S. turėjo būtent popierinį draudimo liudijimą ir kad kartu paneigiami D. S. ir V. K. parodymai, jog draudimo liudijimo nuotrauka buvo atsiųsta telefonu, klaidinga ir nepagrįsta. Be to, teismas nemotyvavo, kaip V. K. per tokį trumpą laiką galėjo atsirasti įvykio vietoje ir dar nepastebėtas perduoti draudimo liudijimą D. S. (beje, byloje yra jo (V. K.) telefono pokalbių išklotinės ir duomenys apie telefono buvimo vietą). Teismo nurodytos aplinkybės tik patvirtina D. S. parodymus, kad, gavęs telefonu persiųstą draudimo liudijimą, jis ne tik jo duomenis įrašė į eismo įvykio deklaraciją (nuo kurios duomenis nusirašinėjo kiti eismo įvykio dalyviai), bet ir sugalvojo ištaisyti laiką, kad įvykio metu draudimo liudijimas būtų galiojantis ir jam nekiltų civilinė atsakomybė dėl padarytos žalos atlyginimo regreso tvarka.
3.4. Apeliacinės instancijos teismas jo (V. K.) kaltę padarant inkriminuotas nusikalstamas veikas bendrininkaujant su D. S. tiesiog konstatavo, o ne įrodė, taip pat nepaneigė pirmosios instancijos teismo išsamiai motyvuotų išvadų, susijusių tiek su konkrečių nusikalstamų veikų inkriminavimu, tiek ir su bendrininkavimo požymių pagrindimu. Apeliacinės instancijos teismas tik nurodė nenustatytas aplinkybes ir, remdamasis CK 6.270 ir 6.264 straipsnių nuostatomis dėl prievolės atlyginti žalą, konstatavo jo (V. K.) kaltę. Eismo įvykio metu kilusią žalą, dėl kurios susiklostė civiliniai teisiniai santykiai tarp MB „V“, draudimo bendrovės ir trečiojo asmens V. K., teismas dirbtinai kriminalizavo, nepaisydamas teismų praktikos išaiškinimų, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus; baudžiamosios teisės ginamų vertybių apsauga yra nustatyta ir kitų teisės šakų – civilinės, administracinės ir kt. Taigi apeliacinės instancijos teismas neatribojo baudžiamosios teisės nuo civilinių teisinių santykių, taip nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjIwLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-620/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-620/2010">2K-620/2010</a>, 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012).
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo V. K. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo apeliacinės instancijos teisme ir baudžiamojo įstatymo taikymo
5. Kasatorius, prašydamas panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, tokį prašymą iš esmės argumentuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes, neatlikęs įrodymų tyrimo (BPK 324 straipsnio 6 dalis), įrodymus įvertino priešingai nei pirmosios instancijos teismas, dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė BPK 305 straipsnio reikalavimų neatitinkantį sprendimą.
6. BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimas atliekamas ir atnaujinamas pagal BPK XXI skyriuje nustatytas taisykles. Taigi apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123-1073/2020, 2K-126-511/2019, 2K-375-1073/2018, 2K-66-942/2017, 2K-214-976/2017, 2K-282-303/2017, 2K-240-677/2016, 2K-246-648/2016) ir pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą gali tikrinti tiek atlikdamas įrodymų tyrimą, tiek jo neatlikdamas (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-54-628/2020). Apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, ir ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio jų ištyrimo. Tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-719/2018, 2K-272-895/2018, 2K-220-689/2018, 2K-139-689/2018, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS01MDcvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5-507/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5-507/2017">2K-5-507/2017</a>, 2K-107-507/2016). Apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą ir tais atvejais, kai reikia pašalinti pirmosios instancijos teismo padarytus esminius BPK pažeidimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjg0LTY0OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-284-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-284-648/2016">2K-284-648/2016</a>).
7. BPK nenustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą privalo atlikti kiekvieną kartą proceso dalyviams abejojant pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu???(kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI5LTQ5NS8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-129-495/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-129-495/2020">2K-129-495/2020</a>, 2K-119-895/2019, 2K-241-2018, 2K-93-788/2018, 2K-107-507/2016). Tais atvejais, kai nėra pagrindo manyti, kad pakartotinis pirmosios instancijos teismo tirtų įrodymų ar naujų duomenų ištyrimas leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar leistų daryti kitas išvadas dėl bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių, įrodymų tyrimas neatliekamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-719/2018, 2K-272-895/2018, 2K-220-689/2018, 2K-139-689/2018, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS01MDcvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5-507/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5-507/2017">2K-5-507/2017</a>, 2K-107-507/2016, 2K-411-222/2015). Apeliacinės instancijos teismas neprivalo atlikti papildomo įrodymų tyrimo ir tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus bylos įrodymus, tačiau tinkamai jų neįvertino. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas iš naujo įvertina pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir priima atitinkamą sprendimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc4LTUxMS8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-178-511/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-178-511/2020">2K-178-511/2020</a>, 2K-323-895/2017, 2K-191-648/2017).
8. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo neatliko, tačiau padarė išvadą, kad nors bylos įrodymai pirmosios instancijos teisme buvo ištirti, teismo atliktas bylos įrodymų vertinimas buvo neišsamus. Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada sutiktina.
9. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad V. K. neatliko jokių aktyvių veiksmų, kurie būtų tiesiogiai nukreipti į draudimo bendrovės, išmokėjusios draudimo išmokas eismo įvykyje nukentėjusiems asmenims, suklaidinimą ir apgaulę, siekiant išvengti MB „V“ prievolės atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą, t. y. jis neįrašė į eismo įvykio deklaracijas neteisingų duomenų, tai padarė D. S., veikdamas savo naudai ir interesais. Šią išvadą teismas grindė tuo, kad byloje esančių duomenų nepakanka paneigti kaltinamųjų versijai, jog V. K. nežinojo apie eismo įvykį ir nebuvo atvykęs į eismo įvykio vietą, o draudimo poliso nuotrauką telefonu persiuntė D. S., pastarasis būtent tokiu būdu sužinojo draudimo poliso duomenis, kurie ir buvo įrašyti eismo įvykio deklaracijose.
10. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro apeliacinį skundą, iš naujo įvertinęs įrodymus, jų visumos pagrindu padarė išvadą, kad V. K. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nustatytas BK 24 straipsnio 6 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs tiek teisiamojo posėdžio metu duotus nuteistųjų, liudytojų parodymus, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis (rašytinius bylos dokumentus, ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus liudytojų parodymus).
11. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti liudytojų A. J., R. V. ir D. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (BPK 276 straipsnio 4 dalis), nes šie liudytojai neprisiminė kai kurių bylos aplinkybių; perskaičius parodymus, liudytojai juos patvirtino. Taip pat teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti bylos duomenys, be kita ko, liudytojo A. M. paaiškinimas draudimo bendrovei, liudytojų D. D., R. V. ir S. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui.
12. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUxLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-451/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-451/2013">2K-451/2013</a>, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015).
13. Kita vertus, teismų praktikoje yra pasakyta ir taip, kad teismas gali grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, tačiau tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tokiais atvejais šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA2LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-206/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-206/2008">2K-206/2008</a>, 2K-274/2008, 2K-7-198/2008, 2K-412/2008, 2K-287/2013, 2K-107-489/2017, 2K-7-57-648/2021 ir kt.). Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui bei galutiniam įrodymų įvertinimui.?????
14. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs 2018 m. rugpjūčio 18 d. A. M. paaiškinimą draudimo bendrovei, liudytojų D. D., R. V. ir S. L. parodymus ikiteisminiame tyrime ir teisme, padarė išvadą, kad duomenys į eismo įvykio deklaracijas buvo įrašyti iš D. S. turėto ir pateikto draudimo liudijimo popierinio varianto, kurį V. K., sužinojęs apie eismo įvykį, iki deklaracijų pildymo atgabeno į eismo įvykio vietą ir perdavė D. S..
15. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo (kitaip nei pirmosios instancijos teismas) vertindamas bylos įrodymus ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų nepažeidė, savo išvadas grindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė faktinių bylos aplinkybių įvertinimą, pateikė motyvus, kodėl nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir kodėl juos vertina kitaip (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
16. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis).????Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas (BK 24 straipsnio 2 dalis). Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis).?? Būtinas bendrininkavimo požymis yra tarpusavio susitarimas veikti bendrai, siekiant realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus. Pripažįstant asmenį bendrininku, būtina nustatyti, kad jo veiksmai yra reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nes sudaro sąlygas kitų bendrininkų veiksmams ar papildo juos, t. y., jei bendrininkas neatliktų savo veiksmų, bendros nusikalstamos veikos būtų neįmanoma padaryti arba jos padarymas iš esmės pasunkėtų??? (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.???2K-1-719/2020).??BK 24 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus.
17. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad baudžiamasis įstatymas – BK 24 straipsnio 6 dalis, 300 straipsnio 1 dalis ir 24 straipsnio 6 dalis, 182 straipsnio 1 dalis – V. K. padarytoms veikoms pritaikytas tinkamai. V. K. savo veiksmais padėjo D. S. suklastoti tikrus dokumentus (eismo įvykio deklaracijas), žinodamas, kad šie žinomai suklastoti dokumentai bus panaudoti pateikiant juos draudimo bendrovei, ir taip padėjo MB „V“ apgaule išvengti 3793,59 Eur dydžio turtinės prievolės, kurią eismo įvykyje nukentėjusiems asmenims išmokėjo bendrovės „AAS BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje. V. K. veiksmai buvo reikšmingi siekiant bendro nusikalstamo rezultato. V. K., byloje nustatytomis aplinkybėmis sudarydamas draudimo sutartį ir jos liudijimą, kaip būtiną nusikaltimo priemonę, perduodamas D. S. (eismo įvykio kaltininkui, kuris vairavo neapdraustą MB „V“ automobilį), veikė tiesiogine tyčia ir padėjo D. S., šiam panaudojus draudimo liudijimą, eismo įvykio deklaracijose suklastoti eismo įvykio laiką, kad tokiu būdu V. K. vadovaujama bendrovė išvengtų turtinės prievolės atlyginti turtinę žalą. V. K. veiksmai (iš karto po eismo įvykio kreipėsi dėl draudimo sutarties sudarymo, per labai trumpą laiką draudimo liudijimą pristatė į eismo įvykio vietą) rodo jo tyčią, t. y. jis siekė, kad D. S. panaudotų draudimo liudijimą įrašydamas jo duomenis į eismo įvykio deklaracijas ir kad eismo įvykio laiką nurodytų kaip įvykusį draudimo sutarčiai jau galiojant, taip siekdamas išvengti MB „V“ civilinės atsakomybės. V. K. atlikti veiksmai buvo būtini šiam tikslui pasiekti, nes D. S., tik turėdamas V. K. pateiktą draudimo liudijimą, galėjo pateikti jį kitiems asmenims, sužinoti sutarties įsigaliojimo laiką ir jį atitinkamai koreguoti.
18. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas surinktus įrodymus ir nustatydamas faktines bylos aplinkybes, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį tinkamai taikydamas baudžiamąjį įstatymą. Skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis, priešingai nei teigiama nuteistojo kasaciniame skunde, visiškai atitinka BPK 305, 331 straipsniuose jam keliamus reikalavimus, t. y. teismo padarytos išvados yra motyvuotos, pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, iš jų aiškiai matyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio motyvais argumentai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo V. K. kasacinį skundą.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Alvydas Pikelis
Artūras Pažarskis
