Baudžiamoji byla Nr. 2K-215-303/2021
Teisminio proceso Nr. 1-01-7-00004-2017-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.7.2;
1.2.19.4.1; 2.4.2.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gruodžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Audronės Kartanienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. R. gynėjos advokatės Linos Balčiūnės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį 3766 Eur (100 MGL) dydžio bauda, 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1, 2 dalis (2015 m. kovo 24 d. įstatymo redakcija), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas A. R. atidėtas vieneriems metams, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 941,50 Eur (25 MGL) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją įpareigotas sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Valstybės įmonei „O“ pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Priteista iš A. R. valstybės įmonei „O“ 2000 Eur atstovavimo išlaidų.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 26 d. nutartis, kuria nuteistojo A. R. ir jo gynėjos advokatės Linos Balčiūnės apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. R. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį už tai, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to didelę žalą patyrė valstybė, ir iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, t. y., būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – VĮ,,O“ generalinis direktorius, pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 3-979 patvirtintų VĮ,,O“ įstatų VI.29 punktą būdamas vienasmenis įmonės valdymo organas, pagal VI.32 punktą organizuodamas įmonės veiklą ir veikdamas įmonės vardu esant santykiams su kitais asmenimis, pagal VI.33 punktą turėdamas teisę vienvaldiškai be valdybos pritarimo sudaryti įmonės sandorius, kurių vertė be PVM ne didesnė kaip 3 000 000 Lt (t. y. 868 860 Eur), pagal VI.34.1 punktą būdamas atsakingas už įmonės veiklos organizavimą, pagal VI.34.8 punktą būdamas atsakingas už įmonės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo, organizuodamas įmonės veiklą būdamas atsakingas už įmonės tikslų, nustatytų tų pačių įstatų II.9.5 punkte, įgyvendinimą – įgyvendinti Europos Sąjungos bendrojo Europos dangaus koncepciją, pagal II.9.6 punktą privalėdamas užtikrinti Europos Sąjungos ir Europos saugios oro navigacijos organizacijos (Eurokontrolės) plėtros strategijų ir programų įgyvendinimą, siekdamas įvykdyti Europos Komisijos reglamento Nr. 29/2009 (toliau – ir Reglamentas Nr. 29/2009) reikalavimus koordinuotai diegti duomenų ryšio paslaugas, pagrįstas tiesioginiu duomenų perdavimu ryšiu oras–žemė iki 2015 m. vasario 5 d., darbo grupei „Dėl automatinio lakūno ir skrydžių vadovo duomenų perdavimo ryšio (CPDLC) diegimo“ 2013 m. spalio 15 d. tarnybiniu pranešimu Nr. T-831 pasiūlius priimtiniausią, alternatyvų ir ribotų galimybių CPDLC funkcijų diegimą AIMS (Automatizuotoje informacinėje meteorologinėje sistemoje) bei informavus, kad šis būdas bus tik laikinas sprendimas, nes CPDLC funkcijos privalomai turės būti naujoje ATM (Oro eismo valdymo) sistemoje, A. R., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, žinodamas, kad CPDLC funkcijų diegimas bus tik laikinas ir ribotų galimybių, kad ateityje CPDLC funkcijos privalomai turės būti naujoje ATM sistemoje, užrašydamas minėtame tarnybiniame pranešime Nr. T-831 vizą,,R. pritariu laikinam sprendimui“, davė rašytinį nurodymą darbo grupės vadovui M. R. vykdyti ribotų galimybių ir laikiną automatinio lakūno ir skrydžių vadovo duomenų perdavimo ryšio (CPDLC) diegimą.
1.1. Tęsdamas nusikalstamas veikas, A. R. savo parašu patvirtino 2014 metų turto įsigijimo ir skolinimosi planą, patvirtintą VĮ,,O“ valdybos 2014 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. VLN-3, kurio 1.2.4.4 punkte nurodytas įsigyti turtas – „Automatinio duomenų apsikeitimo su orlaiviais diegimas (CPDLC)“ už 610 000 Lt (t. y. 176 668,21 Eur) iš VĮ,,O“ lėšų, bendra projekto vertė – 900 000 Lt (260 658,01 Eur), o 2014 m. balandžio 24 įsakymu Nr. V-87 patvirtino Automatinio duomenų apsikeitimo su orlaiviais diegimo (CPDLC) paslaugų (Air Ground Data Link System) techninius reikalavimus, kurių 2.19.3 punkte nurodyta, kad AGDL sistemos bandymai turi būti atlikti pagal jiems taikomus reikalavimus, išdėstytus dokumentuose ETSI EN 301 841-1 ir ETSI EN 303 214.
1.2. Tęsdamas nusikalstamas veikas, A. R., žinodamas, kad automatinio lakūno ir skrydžių vadovo duomenų perdavimo ryšio (CPDLC) diegimas yra laikinas ir ribotų galimybių, pasirašė 2014 m. birželio 16 d. sutartį Nr. S-81 su Suomijos Respublikoje registruota įmone,,Z“, atstovaujama A. Y. (A. Y.), dėl oro ir žemės duomenų (AGDL) sistemos pirkimo už 495 000 Eur.
1.3. Europos Komisijai 2015 m. gegužės 26 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) 2015/310 pratęsus duomenų ryšio paslaugų, pagrįstų tiesioginiu duomenų perdavimu ryšiu oras–žemė, diegimo terminą iki 2018 m. vasario 5 d., M. R. 2016 m. gegužės 16 d. tarnybiniu pranešimu Nr. T-432 dėl duomenų ryšio oras–žemė paslaugų diegimo rekomendavus tolesnius projekto sprendimo būdus, tarp jų – tęsti sistemos diegimą pagal supaprastintas bandymų procedūras, kurios neapima visų techniniuose reikalavimuose nurodytų bandymų pagal ETSI EN 301 841-1 ir ETSI EN 303 214 standartų, A. R., suprasdamas, kad, neatlikus minėtų bandymų pagal minėtus standartus, duomenų perdavimo ryšiu oras–žemė nebus galimybės naudotis pagal paskirtį, kaip buvo nustatyta techninėje specifikacijoje, nebus gautas Civilinės aviacijos administracijos leidimas eksploatuoti įrangą, užrašė minėtame tarnybiniame pranešime vizą,,Rodokui siūlau p. 2 įgyvendink“, taip davė nurodymą toliau tęsti duomenų ryšio oras–žemė paslaugų diegimą.
1.4. A. R., žinodamas (M. R. 2016 m. gegužės 16 d. tarnybinio pranešimo Nr. T-432), kad Suomijos Respublikoje registruota įmonė,,Z“ negali atlikti įrangos bandymų pagal ETSI EN 301 841-1 ir ETSI EN 303 214 standartus, toliau tęsė nusikalstamas veikas ir pasirašė 2016 m. gegužės 25 d. papildomą susitarimą prie 2014 m. birželio 16 d. sutarties Nr. S-81 su Suomijos Respublikoje registruota įmone,,Z“, atstovaujama A. Y., dėl oro ir žemės duomenų (AGDL) sistemos pirkimo. Šiuo susitarimu buvo pakeistas sutarties 1 priedas sumažinant sutarties kainą iki 455 000 Eur ir susitarta, kad bandymai bus atlikti pagal šalių suderintas procedūras.
1.5. Šių A. R. nusikalstamų veikų pagrindu automatinio duomenų apsikeitimo su orlaiviais sistema AGDLS pripažinta tinkama naudoti pradedant AGDLS bandomąją eksploataciją tik uždaru režimu.
1.6. Taip A. R. pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 9 straipsnio 5 punktą, kuriame įtvirtinta, kad įmonės organai privalo veikti įmonės naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis įmonės įstatais, įmonės organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie akivaizdžiai viršija normalią gamybinę ūkinę riziką ir yra akivaizdžiai nuostolingi; Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 3-560 patvirtintų VĮ,,O“ generalinio direktoriaus pareigybės nuostatų V dalies 11.1 punktą, pagal kurį generalinis direktorius atsako už efektyvų finansinių išteklių naudojimą; tos pačios dalies 11.3 punktą, pagal kurį generalinis direktorius atsako už teisėtą teisių ir suteiktų įgaliojimų panaudojimą bei tinkamą priskirtų funkcijų atlikimą, pareigų vykdymą.
1.7. Taip A. R., žinodamas, kad CPDLC funkcijų diegimas bus tik laikinas, kad ateityje CPDLC funkcijos privalomai turės būti naujoje ATM sistemoje, pasirašė 2014 m. birželio 16 d. sutartį Nr. S-81 su Suomijos Respublikoje registruota įmone,,Z“, atstovaujama A. Y., dėl oro ir žemės duomenų (AGDL) sistemos pirkimo, žinodamas, kad Suomijos Respublikoje registruota įmonė,,Z“ negali atlikti įrangos bandymų pagal ETSI EN 301 841-1 ir ETSI EN 303 214 standartus, dėl to nebus galimybės naudotis įranga pagal jos paskirtį, kaip buvo nurodyta techninėje specifikacijoje, nebus gautas Civilinės aviacijos administracijos leidimas eksploatuoti įrangą, pasirašė 2016 m. gegužės 25 d. papildomą susitarimą prie 2014 m. birželio 16 d. sutarties Nr. S-81 su Suomijos Respublikoje registruota įmone,,Z“, neefektyviai naudodamas VĮ,,O“ finansinius išteklius davė nurodymą apmokėti,,Z“ pateiktas 2014 m. birželio 18 d., 2015 m. sausio 21 d., 2015 m. spalio 16 d. ir 2016 m. liepos 6 d. sąskaitas faktūras už suteiktas paslaugas, iš viso 455 000 Eur, t. y. tyčia piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to valstybė, kaip VĮ,,O“ savininkė, patyrė 455 000 Eur turtinės žalos, ir iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą – 455 000 Eur.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistojo A. R. gynėja advokatė L. Balčiūnė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir dėl A. R. priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorė skunde nurodo:
2.1.Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 184 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, be to, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20, 305 straipsnių pažeidimus; apkaltinamasis nuosprendis grįstas prielaidomis, nepašalinti prieštaravimai tarp liudytojų parodymų ir rašytinių bylos įrodymų, be pagrindo prioritetas suteiktas kaltinantiems įrodymams (liudytojų parodymams), taip buvo pažeistas iš nekaltumo prezumpcijos kylantis principas, kad visi kilę neaiškumai privalo būti aiškinami kaltinamojo naudai.
2.2. Nagrinėjamoje byloje netinkamai taikytos BK 2 straipsnio nuostatos, inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėtys aiškintos draudžiamai plečiamai. Bylos medžiaga neginčijamai patvirtina, kad nuteistojo veiksmuose nėra BK 184 straipsnio 2 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų požymių – pavojingų ir baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų (neteisėtų veiksmų), kaltės, padarinių ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusių padarinių. Pirma, VĮ „O“ buvo sudaryta speciali darbo grupė, kuri pateikė pasiūlymus dėl galimų CPDLC funkcionalumo įdiegimo variantų, tarp jų buvo ir pasirinktas įgyvendinti sprendimas. Šie specialistai parengė ir techninius reikalavimus projektui įgyvendinti. Nuteistasis, įvertinęs pateiktus variantus, ribotas biudžeto galimybes ir vykdydamas jam privalomą VĮ „O“ strateginės plėtros planą, vizuodamas dokumentą pritarė vienam iš pasiūlytų variantų, o ne nurodė sudaryti sutartį su kažkokiu konkrečiu tiekėju. Antra, sprendimą dėl įrangos įsigijimo priėmė ne nuteistasis vienasmeniškai, o VĮ „O“ viešųjų pirkimų komisija. Teismo posėdyje apklausti viešųjų pirkimų komisijos nariai patvirtino, kad jiems nebuvo daromas spaudimas dėl laimėtojo pasirinkimo. Trečia, sprendimą dėl įrangos įsigijimo patvirtino bendrovės valdyba, strateginis plėtros planas buvo derinamas su Civilinės aviacijos administracija (dabar – Transporto kompetencijų agentūra) ir patvirtintas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro. Visi techniniai projekto pakeitimai taip pat buvo derinami su tuometine Civilinės aviacijos administracija bei Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, kuri pagal aktualiu laikotarpiu galiojusių VĮ „O“ įstatų 18 punktą nustatė VĮ „O“ veiklos rodiklius ir veiklos strategiją. Ketvirta, įrangą priėmė ir jos pripažinimo tinkama naudoti aktą pasirašė įgaliota komisija. Penkta, VĮ „O“ niekada, net ir po to, kai A. R. nebebuvo jos vadovu, tiesiogiai nereiškė jokių pretenzijų įmonei „Z“ dėl, kaip teigiama, netinkamo sutarties įgyvendinimo. Šešta, nuteistasis A. R. teisme paaiškino, kad visi komisijos pasiūlyti variantai buvo susiję su įrangos diegimu esamame skrydžių valdymo centre, todėl jie visi vertintini kaip „laikini sprendimai“. Teismas šios aplinkybės tinkamai neįvertino ir nepagrįstai konstatavo, kad A. R. pritarimas vadinamajam laikinam sprendimui lėmė žalos VĮ „O“ atsiradimą.
2.3. Teismų praktikoje, vertinant baudžiamosios atsakomybės taikymo įmonės vadovui pagrįstumą, yra pabrėžta, kad teisinė sistema turi užtikrinti tai, jog asmenys nebijotų eiti vadovo pareigų dėl pernelyg griežtų atsakomybės standartų, taikomų dėl galimų klaidų; bendrovės vadovams turi būti užtikrinta teisė priimti rizikingus verslo sprendimus, nes tai viena esminių įmonės ekonominio efektyvumo didinimo priemonių; teisėsaugos institucijos neturėtų nepagrįstai kištis į vadovų veiklą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTE4LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-518/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-518/2014">2K-518/2014</a>). Įmonės vadovo veiksmai, sudarant įvairius sandorius, net ir tuo atveju, kai tie veiksmai atliekami viršijant turimus įgaliojimus, paprastai neturi būti laikomi baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiais veiksmais. Nusikalstamos veikos požymių buvimas gali būti konstatuojamos tuo atveju, kai įmonės vadovas, piktavališkai veikdamas, sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNjIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-262/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-262/2013">2K-7-262/2013</a>, 2K-7-251/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTE4LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-518/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-518/2014">2K-518/2014</a>). Tokiais atvejais būtina įsitikinti ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet ir objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, kad įmonė patyrė realią žalą dėl savo vadovo veiksmų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC03OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-78/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-78/2012">2K-P-78/2012</a>). Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) taikymo įmonės vadovui pagrįstumo klausimą, atsižvelgtina ir į tai, ar priešingas teisei elgesys esmingai pasunkino galimybę ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-297-222/2016, 2K-458-942/2016 ir kt.), ar bendrovė buvo moki, ar ji turėjo skolų, kitų įsipareigojimų, kurių būtent dėl kaltininko veiksmų nepajėgė įvykdyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-407/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-407/2014">2K-407/2014</a>).
2.4. Byloje nėra įrodymų, kad kaltinime nurodytos sutarties sudarymas buvo akivaizdžiai prieštaraujantis VĮ „O“ interesams ar kad nuteistasis veikė piktavališkai, tyčia siekdamas pakenkti VĮ „O“ veiklai. Priešingai, A. R. neturėjo tikslo padaryti žalos VĮ „O“, visi jo veiksmai buvo nukreipti į siekį užtikrinti, kad jo vadovaujamos įmonės veikla atitiktų Europos Sąjungos nustatytus reikalavimus; CPDLC funkcionalumo, dėl kurio buvo sudaryta sutartis, įsigijimas pagal Europos Komisijos reglamentą Nr. 29/2009 buvo privalomas. Taigi sutartis buvo sudaryta VĮ „O“ interesais. Be to, kaip minėta, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad civilinė ieškovė būtų siekusi ginti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Šios aplinkybės ne tik paneigia nuteistojo kaltę, bet ir vienareikšmiškai patvirtina, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas A. R. yra neproporcingas ir reiškia paties įstatymo draudžiamą plečiamąjį aiškinimą. Net tuo atveju, jei būtų objektyvus pagrindas teigti, kad pasirinktas Reglamento Nr. 29/2009 reikalavimų įgyvendinimo būdas nebuvo racionaliausias, tai nereiškia, kad nuteistojo veiksmai buvo nusikalstamo pobūdžio (skunde cituojami Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).
2.5. 2020 m. antroje pusėje Reglamento Nr. 29/2009 reikalavimai dar nebuvo įgyvendinti (tai patvirtina apeliacinės instancijos teismui nuteistojo pateiktas Europos Komisijos atstovybei Lietuvoje adresuotas raštas), nors per tą laiką pasikeitė keli VĮ „O“ vadovai. Tai reiškia, kad įgyvendinant šį projektą iš tiesų buvo susiduriama su esminėmis kliūtimis ir jo nebuvo įmanoma įgyvendinti dėl objektyvių, nuo nuteistojo nepriklausančių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo dar kartą įvertinti, ar yra pagrindas teigti, kad nuteistojo veiksmai pasiekė tokį pavojingumo lygį, jog už juos būtų pagrįsta ir proporcinga taikyti būtent baudžiamąją atsakomybę, tačiau to nepadarė. Teismų praktikoje nepritariama, kai bet kokie teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atliekamas funkcijas, pažeidimai kvalifikuojami kaip nusikalstamas piktnaudžiavimas neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar pakankamai yra duomenų išvadai apie didelės žalos padarymą, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo, atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2004, 2K-263/2010, 2K-161/2012, 2K-205/2012, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-98/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-98/2014">2K-98/2014</a>).
2.6. Abiejų instancijų teismų pateiktas didelės vertės (BK 184 straipsnio 2 dalis) ir didelės žalos (BK 228 straipsnio 1 dalis) požymių aiškinimas prieštarauja baudžiamojo įstatymo nuostatoms ir suformuotai teismų praktikai; minėti požymiai nuteistajam inkriminuoti nepagrįstai.
2.7. Teismų praktikoje BK 184 straipsnyje nurodytas didelės vertės požymis ir BK 228 straipsnio 1 dalyje didelės žalos požymis aiškinami skirtingai. Didelės vertės dydis apibrėžtas to paties BK skyriaus atskirame straipsnyje, o didelė žala yra vertinamasis kriterijus, jo turinys detaliai atskleistas teismų praktikoje. Tačiau abiejų instancijų teismai apsiribojo tik šių požymių konstatavimu, nepateikdami jokių motyvų, ignoruodami bylos įrodymus, patvirtinančius, kad sutarties įvykdymo metu VĮ „O“ perduotos įrangos vertė atitiko nurodytą sutartyje. Be to, pirmosios instancijos teismo išvados dėl didelės vertės dydžio yra prieštaringos, t. y. nurodęs, kad tiksli sutarties pagrindu įgytos įrangos vertė yra neaiški, kartu įžvelgė pagrindą inkriminuoti A. R. BK 184 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą didelės vertės kriterijų. Svarbu tai, kad pripažinęs, jog duomenys apie esamą įrangos vertę yra prieštaringi, šios instancijos teismas nesprendė civilinio ieškinio tenkinimo klausimo. Tai rodo, kad be papildomo aplinkybių tyrimo nėra galimybės nustatyti ieškinio dydžio (skunde cituojami pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 34 puslapyje išdėstyti motyvai). Be to, teismai nepatikrino A. R. nurodytos aplinkybės, kad jis, dirbdamas generaliniu direktoriumi, buvo apdraustas. Pasitvirtinus šiai aplinkybei, į procesą turėtų būti įtrauktas draudimo įstaigos atstovas.
2.8. Pagal visuotinai pripažintą teisės principą, negalima to paties kartu ir teigti, ir neigti (lot. allegans contraria non est audiendus). Teismų praktikoje pažymėta, kad tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2013).
2.9. Iš teismų sprendimų visiškai neaišku, kokiu pagrindu nustatyta įrangos vertė, nuo kurios priklauso A. R. veiksmais padarytos žalos dydis. Šiuo konkrečiu atveju turėjo būti vertinama, kokia buvo įrangos vertė jos įsigijimo metu. Bylos įrodymai patvirtina, kad įrangos vertė jos perdavimo VĮ „O“ metu atitiko nurodytąją sutartyje, tačiau teismai ignoravo tiek šią aplinkybę, tiek ir bylos įrodymus, patvirtinančius, kad įsigyta įranga, nors ir ne pagal tiesioginę paskirtį, yra naudojama iki šiol, t. y. kad ji tiek jos perdavimo metu, tiek ir šiuo metu turi vertę. Pirma, byloje pateiktas VĮ „O“ 2020 m. gegužės 27 d. raštas Nr. 2-432 patvirtinta, kad nenaudojama įranga nėra pripažinta nereikalinga ir netinkama naudoti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 1250 „Dėl Pripažinto nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudotis valstybės ir savivaldybių turto nurašymo, išardymo ir likvidavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatomis. Tačiau bylos įrodymai – sutarties pagrindu įgytos įrangos pripažinimo tinkama naudoti aktas bei įrangos perdavimo materialinėn atsakomybėn aktas – patvirtina, kad įranga visus jai keliamus reikalavimus ir sutartyje įvardytą jos kainą atitiko. Antra, VĮ „O“ specialistų komisijos 2016 m. rugsėjo 30 d. išvadoje nurodyta, kad „Z“ pateikta AGDL sistema susideda iš įvairių komponentų, todėl ji gali būti panaudota kaip atsarginės dalys kitoms įmonės turimoms sistemoms, moksliniams tyrimams ar kitiems naudingiems tikslams. Trečia, VĮ „O“ specialistų komisijos 2018 m. kovo 9 d. ataskaitoje Nr. 10-296 dėl automatinio duomenų apsikeitimo su orlaiviais sistemos diegimo projekto, kurią pasirašė Ryšių navigacijos ir stebėjimo tarnybos vadovas L. M., Ryšių navigacijos ir stebėjimo tarnybos paslaugų koordinatorius A. P., Skrydžių valdymo sistemų priežiūros skyriaus vadovas M. R., nustatyta, kad „Z“ pateikta AGDL sistema susideda iš įvairių komponentų (radijo siųstuvų, imtuvų, antenų, kabelių, LAN komutatorių, monitorių ir kt.), todėl ji gali būti panaudota kaip atsarginės dalys kitoms įmonės turimoms sistemoms, moksliniams tyrimams ar kitiems naudingiems tikslams. Ketvirta, tuo metu buvęs VĮ „O“ generalinis direktorius M. G., apklaustas kaip liudytojas, parodė, kad dalis iš „Z“ gautos įrangos yra pritaikyta radijo ryšiui gerinti Lietuvoje, tik negali pasakyti, kokia jos piniginė išraiška. Penkta, VĮ „O“ specialistų komisijos 2018 m. rugsėjo 6 d. ataskaitoje Nr. 10-1131 nustatyta, kad, iškomplektavus gautą įrangą, ją galima panaudoti įmonės reikmėms. Šešta, iš turto perdavimo materialinėn atsakomybėn akto matyti, kad iki 2023 m. pabaigos įranga bet kokiu atveju būtų nusidėvėjusi iki 1 Eur vertės. Vadinasi, nėra įrodymų, kad kokiais nors veiksmais A. R. padarė būtent didelę žalą, kuri yra jam inkriminuotų nusikalstamų veikų būtinasis požymis. Minėtas požymis turėjo būti nustatytas ir įvertintas itin atidžiai. Konstatuota aplinkybė, kad tiksliai neįmanoma nustatyti žalos dydžio, vadovaujantis in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu, turėjo būti aiškinama kaltinamojo naudai.
2.10. Dėl pirmiau nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad bendrovė gavo jai visai netinkamą įrangą, kuri, kaip neatitinkanti reikalavimų, įmonei nebuvo reikalinga, todėl, vertinant A. R. veiksmus, inkriminuojama visa padaryta turtinė žala, nevertinant to, kad perduota įranga turi tam tikrą vertę, nes įmonė už CPDLC projektą bendrovei „Z“ sumokėjo 455 000 Eur, būtent tokio dydžio žala buvo padaryta turto iššvaistymo ir piktnaudžiavimo tarnyba atvejais.
2.11. Teiginys, kad nuteistajam inkriminuotina žala šiuo atveju laikytina sutartyje nurodyta parduotos įrangos kaina, nėra objektyvus, prieštarauja įrodymams ir teisinei logikai. Tam, kad būtų objektyvus pagrindas teigti, jog padarytos žalos dydis yra lygus sutartyje nurodytai įrangos vertei, turėjo būti nustatyta, kad įrangos vertė jos perdavimo metu buvo lygi nuliui. Tačiau bylos įrodymai patvirtina, kad įranga turi atitinkamą vertę (tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas, nurodydamas ir tai, kad ji gali būti panaudojama pagal kitą paskirtį), tik ji nebuvo tinkamai nustatyta.
2.12. Pagal teismų praktiką, turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo sudėtys yra materialiosios, todėl, inkriminuojant šias nusikalstamas veikas, būtinasis požymis yra ir turtinė žala, kuri padaroma turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Ši žala turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC03OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-78/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-78/2012">2K-P-78/2012</a>). Nors pirmosios instancijos teismas įpareigojo civilinę ieškovę pateikti duomenis apie esamą įrangos vertę, ji to nepadarė. Neatmestina, kad duomenys nebuvo pateikti, nes būtų atskleistas faktas, kad įrangos vertė yra didelė, juolab kad įranga nėra nurašyta Vyriausybės nustatyta tvarka. Jei įranga būtų bevertė, kaip yra nurodoma, būtų buvęs priimtas atitinkamas sprendimas dėl jos nurašymo.
2.13. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad įrangos vertė neatitiko jos kainos pagal sutartį, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių argumentų tinkamai neįvertino. Teismų išvados, kad perduota įranga yra bevertė, padarytos remiantis tik liudytojų parodymais, jie prieštarauja bylos įrodymams (įrangos perdavimo–priėmimo aktui, įrangos perdavimo materialinėn atsakomybėn aktui).
2.14. Nėra pagrindo konstatuoti, kad nuteistojo veiksmais galėjo būti padaryta didelė žala ir kad jo veika atitinka BK 228 straipsnio 1 dalies sudėtį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pateikiami didelės žalos požymio kriterijai, tokie kaip: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais pažeidžiami ginami pažeisti interesai, koks teisių ir laisvių suvaržymo laipsnis, veiksmų, kuriais buvo piktnaudžiaujama, pobūdis (ar padaryti formaliai teisėti ar aiškiai neteisėti veiksmai), nukentėjusiųjų skaičius, nusikalstamos veikos trukmė, kaltininko einamų pareigų svarba, padarytos veikos įtaka valstybės tarnautojo ir valstybės institucijų autoritetui. Padarinių dydis yra lemiamas kriterijus nusikaltimus, nurodytus BK 228 straipsnyje, atribojant nuo drausminio nusižengimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDg0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-484/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-484/2008">2K-484/2008</a>).
2.15. Abiejų instancijų teismai, pažeisdami BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus, tinkamai nemotyvavo, kodėl, vertindami nuteistojo veiksmus pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, įžvelgė didelės žalos požymį. Pirmosios instancijos teismas apskritai nemotyvavo, kokiu pagrindu konstatavo buvus padarytą didelę žalą šio baudžiamojo įstatymo prasme. Iš pirmiau nurodytos teismų praktikos akivaizdu, kad vien turtinės žalos dydis (kuris šiuo atveju taip pat neįrodytas) negali būti pagrindas spręsti dėl didelės žalos buvimo ar nebuvimo kaltinamojo veiksmuose. Valstybinis kaltinimas privalėjo įrodyti, o pirmosios instancijos teismas – aiškiai atskirai motyvuoti, kaip, įvertinant pirmiau nurodytoje praktikoje suformuluotus kriterijus, įžvelgė A. R. veiksmuose didelės žalos kriterijų. Sutarties pagrindu buvo įsigyta VĮ „O“ veikloje būtina įranga, kurios diegimas buvo privalomas pagal Reglamento Nr. 29/2009 reikalavimus, todėl neaišku, kaip šiais veiksmais nuteistasis pakenkė valstybės ar jos institucijų autoritetui, kokie interesai pažeisti, kuo reikšmingos paties nuteistojo pareigos tiek, kad būtų pagrindas konstatuoti esant didelę žalą.
2.16. Teismų praktikoje nurodyta, kad didelės žalos požymis, inkriminuotas kaltininkui, kaip ir kiti nusikaltimo sudėties požymiai, turi būti nurodomas apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Didelės žalos požymio konstatavimas nuosprendyje turi būti motyvuotas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-98/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-98/2014">2K-98/2014</a>), neįrodytas didelės žalos požymis eliminuoja galimybę inkriminuoti BK 228 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju nėra įrodytas tiek šios veikos, tiek ir BK 184 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties būtinasis požymis reali žala, t. y. abiejų veikų pasekmės.
2.17. Nagrinėjamoje byloje padaryti šie BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimai: nenustatyta esminę reikšmę veikų kvalifikavimui turinti aplinkybė, t. y. nepaneigtas rašytiniais įrodymais pagrįstas faktas, kad įrangos vertė atitiko sutartyje nurodytą jos kainą; abiejų instancijų teismai, darydami išvadas, visiškai nepagrįstai rėmėsi teiginiais, nepatikrinę jų patikimumo, arba duomenimis, kurie prieštarauja bylos įrodymams. Be to, teismų sprendimai priimti neįvertinus nuteistojo kaltę paneigiančių byloje nustatytų aplinkybių, t. y. kad: 1) sprendimą dėl įrangos įsigijimo nuteistasis priėmė ne savo iniciatyva, o vykdydamas privalomus Europos Sąjungos teisės aktuose įtvirtintus įpareigojimus (tai, beje, nurodyta ir kaltinimo formuluotėje); 2) analizuojant galimus Reglamento Nr. 29/2009 įgyvendinimo būdus, buvo tartasi su specialistų komisija, kuri kaip vieną iš Reglamento Nr. 29/2009 įgyvendinimo būdų pasiūlė būtent CPDLC įrangos diegimą esamoje sistemoje (ši aplinkybė taip pat nurodyta ir kaltinime); 3) VĮ „O“ pasirinkimo galimybes ribojo turimas biudžetas; 4) rangovą pasirinko ne nuteistasis vienasmeniškai, o teisės aktų nustatyta tvarka sudaryta VĮ „O“ viešųjų pirkimų komisija, teisės aktų nustatyta tvarka atlikusi viešųjų pirkimų procedūrą, prieš tai gavusi kelių potencialių tiekėjų pasiūlymus. Viešųjų pirkimų komisijos nariai, apklausti pirmosios instancijos teisme, patvirtino, kad joks spaudimas dėl laimėtojo pasirinkimo viešojo pirkimo metu jiems nebuvo daromas; 5) pažeisdami nekaltumo prezumpciją, abiejų instancijų teismai bylos įrodymus vertino selektyviai, prioritetą suteikdami kaltę pagrindžiantiems, o ne ją paneigiantiems įrodymams.
2.18. Teismų sprendimuose kaip nustatytos įrodytos nurodomos aplinkybės, kurios nagrinėjant bylą nebuvo nustatomos. Šių byloje nenustatytų aplinkybių (prielaidų) pagrindu buvo daromos išvados apie tariamą nusikalstamų veikų požymių buvimą nuteistojo veiksmuose.
2.19. Visiškai neaišku, kokiu pagrindu apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad bylos duomenimis neginčijamai įrodyta, jog A. R. žinojo, kad galimas Reglamento Nr. 29/2009 įgyvendinimo termino atidėjimas ir kad vėluojant įdiegti CPDLC sistemą sankcijos įmonei nebus taikytos, taip pat žinojo, kad jų įmonė dėl naujo skrydžių valdymo centro statymo gali objektyviai prašyti atidėti Reglamento Nr. 29/2009 taikymo terminą. Priešingai – nagrinėjant bylą nustatyta (tai patvirtino visi liudytojai), kad istoriškai nėra buvę atvejų, jog Europos Sąjungos reglamento įgyvendinimo terminas būtų pratęstas, taigi nuteistasis neturėjo pagrindo manyti, kad toks Reglamento Nr. 29/2009 įgyvendinimo termino atidėjimas objektyviai įmanomas.
2.20. Abiejų instancijų teismai nepagrįstai nurodė, kad nuteistasis turėjo priimti sprendimą netęsti CPDLC projekto diegimo ir jį sustabdyti, remdamasis duomenimis apie konferencijoje vykusius pokalbius, esą Europos Komisija pratęs Reglamento Nr. 29/2009, įpareigojančio įdiegti CPDLC projektą, įgyvendinimo terminą. Akivaizdu, kad tuo, ką žodžiu nurodė vienas ar kitas asmuo, nuteistasis, kaip VĮ „O“ atstovas, nebūtų galėjęs pateisinti pareigos įgyvendinti CPDLC projektą nevykdymo. Teismų teiginiai, kad dar iki sutarties sudarymo A. R. buvo žinoma, jog Reglamento Nr. 29/2009 įgyvendinimo terminas galėtų būti pratęstas, yra tik prielaida.
2.21. Apeliacinės instancijos teismas padarė prielaidomis grįstą išvadą, kad „šios aplinkybės nurodymas Europos Komisijai būtų svarbi priežastis Reglamento Nr. 29/2009 įgyvendinimo vėlavimui pateisinti“, nes nėra aišku, kaip Europos Komisija būtų vertinusi prašymą, jei toks būtų pateiktas.
2.22. Taip pat visiškai nepagrįsti ir bylos įrodymams prieštaraujančiais laikytini ir apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad nuteistasis nepagrįstai neinicijavo kreipimosi į Europos Komisiją, nors buvo gavęs iš užsienio valstybių palaikymą prašymui atidėti Reglamento Nr. 29/2009 įgyvendinimo terminą. VĮ „O“ teismui nepateikė duomenų apie oro erdvės naudotojų gautą palaikymą. VĮ „O“ raštas patvirtina, kad VĮ „O“ neturi informacijos apie vykusį susirašinėjimą su minėtomis užsienio valstybėmis.
2.23. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad įmonė gavo įrangą, kuri, kaip neatitinkanti reikalavimų, jai nebuvo reikalinga. Byloje nėra įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad VĮ „O“ įsigyta įranga negalėjo būti naudojama pagal paskirtį, yra tik duomenys, kad įranga nebuvo išbandyta lauko režimu. Tokios išvados yra skubotos ir nepagrįstos – vien įrangos neišbandymo faktas nėra pagrindas teigti, kad ji netinkama. Teisminio bylos nagrinėjimo metu A. R. paaiškino, kad įrangos bandymas lauko sąlygomis būtų reiškęs gerokai didesnes papildomas išlaidas įmonei, kurias patirti naujo skrydžių valdymo centro diegimo kontekste būtų neracionalu (skunde cituojami liudytojo A. Y. apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai).
2.24. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino realios faktinės situacijos ir nepagrįstai nurodė, kad buvo rizikinga sudaryti sutartį su „Z“, argumentuodamas tuo, jog bendrovė iki tol nebuvo kūrusi tokios sistemos, neturėjo patirties, nes tai buvo pirmas toks jos gaminys. Šiuo atveju teismas tinkamai neįvertino fakto, kad tokio tipo įranga, kuri buvo įsigyta, buvo naujiena rinkoje apskritai ir toks gaminys buvo naujas visiems gamintojams (šią aplinkybę teisme patvirtino liudytojas N. M., tuo metu ėjęs viešųjų pirkimų komisijos pirmininko pareigas).
2.25. Pirmosios instancijos teismas padarė prielaidomis grįstą išvadą, kad po sutarties sudarymo padaryti nuteistojo veiksmai buvo išimtinai palankūs įmonei „Z“ ir nepalankūs VĮ „O“, kad jis nepagrįstai nepriėmė įmonės „Z“ pasiūlymo nutraukti sutartį sumokant jai 297 000 Eur. Tokios teismo išvados prieštarauja teisinei logikai, nes nutraukus sutartį VĮ „O“ nebūtų pateikta įranga (arba būtų pateikta ne visos komplektacijos), o tai reikštų nuostolius ir būtų vertinama kaip neracionalus valstybės lėšų naudojimas. Teismų teiginius apie A. R. vykdytą įmonės „Z“ protegavimą paneigia liudytojai VĮ „O“ viešųjų pirkimų komisijos nariai, jie patvirtino, kad spaudimas dėl laimėtojo jiems nebuvo daromas, o pasiūla rinkoje tuo metu buvo itin ribota.
2.26. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojų N. M., M. R., M. G. parodymais, tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad įrangos perdavimo–priėmimo metu šie asmenys (dalis jų) pasirašė įrangos perdavimo–priėmimo aktą, dalis šių asmenų dalyvavo nusprendžiant dėl galimų Reglamento Nr. 29/2009 įgyvendinimo variantų ir tuo metu nereiškė jokių pastabų, kad priimami sprendimai yra nepagrįsti ar neteisėti, o faktas, kad įranga neatitinka reikalavimų, grindžiamas tik jau prasidėjus ikiteisminiam tyrimui šių liudytojų duotais parodymais. Tačiau byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad įranga neatitiko jai keliamų reikalavimų. Teiginys, kad šį faktą patvirtina aplinkybė, jog įranga nebuvo išbandyta lauko režimu, yra tik prielaida. Jei įranga nebuvo išbandyta lauko režimu, vadinasi, nėra ir nustatyta, ar ji būtų veikusi lauko režimo sąlygomis. Šis nagrinėjant bylą kilęs neaiškumas turėjo būti aiškinamas kaltinamojo naudai. Svarbu tai, kad VĮ „O“ generalinio direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. V-lll buvo sudaryta komisija produkto (įrangos) tinkamumui įvertinti (komisijos sudėtyje buvo ir kaip liudytojai apklausti N. M., M. R., G. M., A. P.) ir komisijos nariams nurodyta, kad tuo atveju, jei vertinant produkto tinkamumą būtų nustatyta trūkumų, būtų pateiktos atitinkamos išvados ir rekomendacijos. Tačiau išvadų, kad įranga bevertė, nereikalinga ar netinkama, minėti asmenys nepateikė. Priešingai, teisme jie patvirtino, kad įrangos įsigijimas buvo tik viena dalis kompleksinių priemonių, kurios buvo būtinos CPDLC sistemos veikimui užtikrinti. Sutarties pagrindu įsigyta įranga nebuvo naudojama ne dėl to, kad neatitiko reikalavimų, bet dėl to, kad: 1) tam, kad įranga veiktų visa apimtimi, buvo būtina įsigyti papildomą programinę įrangą; 2) buvo planuojamas naujo skrydžių valdymo centro, kuriame jau būtų integruota AGDL sistema (CPDLC funkcionalumas), atidarymas (kasaciniame skunde cituojami liudytojų M. R., N. M., A. P., M. G., A. K. parodymai). Įrangos pripažinimo tinkama naudoti akte nurodyta, kad, siekiant visiškai įdiegti standartus ir reikalavimus atitinkančius CPDLC funkcionalumus, papildomai reikėtų įdiegti OLDI/FDPS sąsajas su skrydžių valdymo įranga, sąsajas su ATN, naudoti kitas atitinkamas technologijas. Nurodytos aplinkybės taip pat patvirtina, kad įranga nebuvo netinkama naudoti, tiesiog buvo reikalingi papildomi techniniai sprendimai ir programinė įranga, kurios įsigijimas tapo nebetikslingas pratęsus Reglamento Nr. 29/2009 įgyvendinimo terminą ir esant planams dėl naujo skrydžių valdymo centro statybos artimiausioje ateityje. Sprendimą nenaudoti įrangos lėmė su jos tolesniu diegimu susijusios sąnaudos, kurios prasidėjus naujo skrydžių valdymo centro statybai reikštų tik nuostolius, – tai patvirtina ir 2018 m. kovo 9 d. specialistų ataskaitos išvados. Išvadoje nėra pasakyta, kad ji nenaudotina dėl pačios įrangos trūkumų. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta prielaida.
2.27. Kaltinimas formuluojamas nurodant, kad A. R. suprato, jog neatlikus bandymų pagal minėtus standartus, kaip buvo nurodyta techninėje specifikacijoje, nebus gautas Civilinės aviacijos administracijos leidimas eksploatuoti įrangą. Tačiau byloje yra pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad Civilinės aviacijos administracija tinkamumo naudoti pažymėjimų tokio tipo įrangai iš viso neišduoda, nes tokia pareiga nenustatyta teisės aktuose.
2.28. Apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas išvadą, kad nuteistasis priėmė neracionalų ir ekonomiškai nepagrįstą sprendimą, nurodė, jog, darbo grupės nuomone, CPDLC funkcijų diegimas įsigyjant naują ATM sistemą būtų priimtiniausias. Kaip nustatyta nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ginčo dėl to, kad CPDLC funkcionalumo diegimas naujoje ATM sistemoje būtų priimtiniausias sprendimas, nėra, tačiau VĮ „O“ galimybę rinktis būtent tokį sprendimą ribojo finansinės galimybės – sutarties sudarymo metu VĮ „O“ neturėjo objektyvių duomenų, kad Reglamento Nr. 29/2009 įgyvendinimo terminas galėtų būti pratęstas, o naujos ATM sistemos įsigijimas tuo metu nebuvo įmanomas dėl finansinių priežasčių (šią aplinkybę patvirtino visi liudytojai). Taip pat nepagrįsti apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad A. R. sąmoningai pasirinko įmonei nenaudingą, laikiną sprendimo būdą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo, be pagrindo ignoravo aplinkybę, kad kiti darbo grupės pasiūlyti Reglamento Nr. 29/2009 įgyvendinimo būdai VĮ „O“ buvo per brangūs.
2.29. Teismas neginčija, kad 2013 metais, sprendžiant Reglamento Nr. 29/2009 įgyvendinimą, VĮ „O“ buvo iškilusios problemos: šiuo reglamentu buvo reikalaujama įdiegti CPDLC sistemą iki 2015 m. vasario 5 d., jos įdiegimas, ją perkant iš Europos centralizuoto tiekėjo, įmonei buvo per brangus (bendrovės „T“ pasiūlymas už 1 358 000 Eur, o su papildomomis paslaugomis – apie 2 000 000 Eur), jos įdiegimas įmonės turimoje „Eurocat-X“ sistemoje (ATM), nepakeitus techninės įrangos, taip pat buvo neracionalus. Be to, apsisprendimo dėl CPDLC sistemos diegimo būdo metu buvo žinoma, kad 2014 m. įmonės strateginiame plane buvo numatytas naujas projektas – naujo regioninio skrydžių valdymo centro pastato statyba. Šis projektas turėjo būti įgyvendintas 2014–2017 metais. Vykdant šį projektą, naujame skrydžių valdymo centre turėjo būti privalomai įdiegta CPDLC sistema, tačiau, priimant sprendimą dėl CPDLC diegimo būdo, buvo žinoma, kad naujas skrydžių centras su jame įdiegtais CPDLC funkcionalumais iki 2015 m. vasario 5 d. nebus pastatytas.
2.30. Abiejų instancijų teismai, šiurkščiai pažeisdami BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, savo sprendimų aprašomosiose dalyse konkrečiai nenurodė, kokie objektyvūs, patikimi ir neginčytini įrodymai pagrindžia nuteistojo veiksmuose egzistavus jam inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, savo išvadas dėl A. R. grindė subjektyviomis prielaidomis ir selektyviai ikiteisminio tyrimo metu atrinktų įrodymų tyrimo išvadomis, nepateikdami motyvų, kodėl atmeta nuteistojo parodymus, kuriuos pagrindžia rašytiniai įrodymai.
3. Atsiliepimu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Rimas Juodis prašo nuteistojo gynėjos kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo BK 228 straipsnio 1 dalies ir 184 straipsnio 2 dalies taikymo bei esminių BPK pažeidimų nepagrįsti.
3.2. Bylos duomenys patvirtina, kad A. R., pasirašydamas 2014 m. birželio 16 d. sutartį Nr. S-81 su įmone „Z“ dėl duomenų ryšio oras–žemė sistemos pirkimo už 495 000 Eur bei 2016 m. gegužės 25 d. papildomą susitarimą prie 2014 m. birželio 16 d. sutarties Nr. S-81, veikė piktavališkai, akivaizdžiai suprasdamas ir žinodamas, jog sudaro ekonomiškai nenaudingą ir su įmonės interesais nesutampantį sandorį, kartu suprasdamas, jog turi galimybę pasirinkti sprendimą, kuris VĮ „O“ nebūtų finansiškai nuostolingas.
3.3. Kasacinio skundo argumentai iš esmės analogiški apeliacinio skundo argumentams, dėl jų apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė. Šios instancijos teismas dar kartą įvertino VĮ „O“ generalinio direktoriaus pareigybės veiklos sričių ir atsakomybės teisinį pagrindą ir pritarė pirmosios instancijos teismui, kad už efektyvų finansinių išteklių naudojimą, įmonės veiklos organizavimą, įmonės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo buvo atsakingas būtent VĮ „O“ generalinis direktorius A. R., jis turėjo teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, kurių vertė be PVM yra ne didesnė kaip 3 000 000 Lt, ir jis atitinka specialiuosius BK 184 ir 228 straipsniuose nurodyto subjekto požymius. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino A. R. kaltės turinį bei priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir padarinių.
3.4. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad tai, jog laikiną sprendimą, kaip galimą automatinio lakūno ir skrydžių vadovo duomenų perdavimo ryšio (CPDLC) diegimą atskiroje sistemoje nuo pagrindinės skrydžių valdymo sistemos, pasiūlė paties A. R. sudaryta darbo grupė, įvertinusi galimą CPDLC diegimo įmonėje veiksmų planą, o VĮ „O“ viešųjų pirkimų komisija tam pritarė, neįrodo, kad VĮ „O“ generalinis direktorius A. R. sprendimus priėmė ne vienasmeniškai ir kad jis neturėjo galimybių pasirinkti ekonomiško ir efektyvaus situacijos sprendimo būdo. Bylos duomenys patvirtinta, kad A. R. įtaka sprendimams, nulėmusiems sutarties su įmone „Z“ sudarymą, buvo reali ir jis šia įtaka naudojosi, proteguodamas minėtą įmonę.
3.5. Apeliacinės instancijos teismas paneigė apeliacinio skundo argumentus, kad A. R. sprendimų priėmimas buvo apribotas kolegialių VĮ „O“ organų, remdamasis M. R. ir M. G., tuo metu ėjusio ir VĮ „O“ viešųjų pirkimų komisijos nario pareigas, parodymais. M. R. parodė, kad 2013 m. spalio 23 d. darbo grupės tarnybiniame pranešime Nr. T-831 buvo aiškiai nurodyta, jog sprendimas dėl CPDLC diegimo atskiroje sistemoje yra ribotų galimybių alternatyva, tačiau A. R. šiam laikinam sprendimui pritarė, įrašydamas minėtame tarnybiniame pranešime rezoliuciją. M. G. parodė, kad galutinį sprendimą priėmė įmonės vadovas A. R., viešųjų pirkimų komisijai buvo nurodytas vienas įrangos tiekėjas, todėl ir pasirinko jį.
3.6. Bylos duomenys patvirtinta, kad A. R., užtikrindamas VĮ „O“ interesus dėl Reglamento Nr. 29/2009 įgyvendinimo, turėjo objektyvią galimybę pasinaudoti išimtimi dėl jo įgyvendinimo termino atidėjimo, nes VĮ „O“ šiuo tikslu atliko pirminius veiksmus, kreipdamasi į oro transporto įmones, ir šios palaikė jų poziciją dėl sistemos diegimo termino nukėlimo. Taigi egzistavo reali galimybė pasirinkti VĮ „O“ finansiškai nenuostolingą veikimo būdą.
3.7. Nuteistojo nusikalstamo veikimo kryptingumą rodo faktas, kad A. R. neinicijavo kreipimosi į Vyriausybę ar Europos Sąjungos institucijas, nors žinojo apie lygiagrečiai planuojamą naujo skrydžių valdymo centro su integruota CPDLC funkcija statybą. Tiek pagal realią faktinę situaciją, buvusią A. R. sprendimų sudaryti žalingus VĮ „O“ sandorius priėmimo metu, tiek pagal liudytojų parodymus buvo akivaizdu, kad CPDLC funkcijos įdiegimo inicijavimas VĮ „O“ turimoje sistemoje, taip dubliuojant suplanuotą projektą dėl naujo skrydžių valdymo centro, sąmoningai atsisakant išnaudoti galimybes atidėti Reglamento Nr. 29/2009 įgyvendinimo terminą, yra akivaizdžiai nesutampantis su VĮ „O“ interesais.
3.8. Aptariamu atveju A. R. nesistengė ieškoti VĮ „O“ ekonomiškai naudingo sprendimo, jis savo veiksmais kryptingai siekė veikti įmonės „Z“ interesais ją proteguodamas. Tokias išvadas patvirtina ir abiejų instancijų teismų atlikta išsami bylos duomenų analizė, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, grindžiama ne tik liudytojų parodymais, bet ir rašytine bylos medžiaga.
3.9.Liudytojų M. R., G. M., M. G. parodymai patvirtina, kad A. R. turėjo būti žinoma, jog įmonė „Z“ nepajėgi atlikti darbų pagal nustatytus techninius reikalavimus, tačiau jis nekreipė į tai dėmesio. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas tokias išvadas, įvertino ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 2016 m. lapkričio 29 d. vidaus audito ataskaitą, kurioje nurodyta, kad įmonės „Z“ įdiegta AIMS nėra sertifikuota. Šių įrodymų pagrindu teismai padarė pagrįstą išvadą, kad A. R. žinojo, jog įmonė „Z“ nuo pat pradžių nebuvo pajėgi tinkamai įdiegti sudėtingą įrangą, tačiau, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, proteguodamas šią įmonę, sąmoningai ignoravo žinomas rizikas.
3.10. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. R. ir įmonės „Z“ atstovai A. Y. ir V. Y. buvo gerai pažįstami, bendravo ne tik darbo klausimais, bet ir laisvalaikiu, yra kartu atostogavę. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad akivaizdų įmonės „Z“ protegavimą patvirtina ir aplinkybė, jog prieš tai, kai jai buvo išsiųstas kvietimas dalyvauti derybose oficialiai, ji nebuvo pateikusi VĮ „O“ pasiūlymo dėl projekto, jo kainos ar įvykdymo termino, kaip tai padarė įrangos tiekėja įmonė „T“.
3.11. Nusikalstamas veikimo būdas ir tyčios kryptingumas rodo, kad A. R. siekė įgyvendinti Reglamento Nr. 29/2009 reikalavimus tik formaliai, turėdamas tikslą proteguoti įmonę „Z“, jis, pasirašydamas su šia įmone papildomą 2016 m. gegužės 25 d. susitarimą prie 2014 m. birželio 16 d. sutarties, sudarė situaciją, kad minėtas projektas, panaudojus jam įgyvendinti skirtas lėšas, tapo nebeįgyvendinamas apskritai. Taigi projektas nebuvo įgyvendintas A. R. vadovavimo laikotarpiu tiesiogiai dėl jo veikimo priešingais tarnybai interesais.
3.12. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį kaip kraštutinės priemonės taikymo klausimą, yra reikšmingas nusikalstamų veikų požymių buvimas, kuris gali būti konstatuojamas tuo atveju, kai įmonės vadovas, piktavališkai veikdamas, sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNjIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-262/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-262/2013">2K-7-262/2013</a>, 2K-7-251/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTE4LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-518/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-518/2014">2K-518/2014</a>). Pirmiau aptarti duomenys rodo, kad nagrinėjamu atveju civilinio pobūdžio santykiai transformavosi į baudžiamuosius teisinius santykius, nes, piktnaudžiaudamas tarnyba, veikdamas įmonės „Z“ interesais, numatydamas, kad dėl sudaromo sandorio su šia bendrove kils didelė žala VĮ „O“, tačiau šias aplinkybes ignoruodamas, A. R. veikė akivaizdžiai piktavališkai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas ultima ratio principas.
3.13. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad civiliniai teisiniai santykiai galioja tol, kol nėra nustatomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Tuo tarpu šiuo atveju A. R. veiksmai savo pavojingumu peržengė civilinių teisinių santykių ribas, todėl jis buvo pagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Baudžiamosios atsakomybės nešalina aplinkybė, kad VĮ „O“ nebandė savo pažeistų teisių ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis, VĮ „O“ inicijavo baudžiamąjį procesą ir pasinaudojo teise pareikšti civilinį ieškinį baudžiamojo proceso metu.
3.14. Tarp įmonės „Z“ ir VĮ „O“ sudarytų sandorių pobūdis ir tikslas, atsižvelgiant į tai, kad VĮ „O“ buvo įpareigota vykdyti Reglamento Nr. 29/2009 reikalavimus (reglamentu nustatyta, jog CPDLC funkcija turi veikti realiai (ne uždaru režimu)), rodo, kad A. R. inkriminuotų nusikalstamų veikų požymiai – didelė žala ir didelės vertės turto iššvaistymas – nustatyti tinkamai, įvertinus visus duomenis, rodančius, kad įmonės tikslai pagal Reglamento Nr. 29/2009 reikalavimus dėl A. R. nusikalstamų veiksmų (gavus tokią įrangą, kuri įmonės veikloje negali būti naudojama) negali būti įgyvendinami. Jokios teisinės reikšmės neturi kasacinio skundo teiginiai, kad įrangą priėmė ir jos tinkamumo naudoti aktą pasirašė įgaliota komisija, nes pagal A. P. parodymus nustatyta, kad 2016 m. rugsėjo 30 d. aktas dėl sistemos pripažinimo tinkama naudoti yra parengtas vadovaujantis 2016 m. gegužės 26 d. tarnybiniame pranešime Nr. T-432 A. R. užrašyta rezoliucija dėl 2 punkto, t. y. tęsti vietinius bandymus, kurie neapima visų techniniuose reikalavimuose ir standartuose nustatytų bandymų.
3.15. Taigi abiejų instancijų teismai teisingai nustatė, kad A. R., būdamas atsakingas už efektyvų finansinių išteklių naudojimą, sudarė su įmone „Z“ nenaudingą sandorį, o vėliau atidėjus Reglamento Nr. 29/2009 įgyvendinimo terminą ir paaiškėjus, kad projektas nereikalingas, A. R. minėtos sutarties nenutraukė, o inicijavo jos pakeitimus, šiuos pakeitimus įvykdžius VĮ „O“ buvo pateikta nereikalinga, nenaudotina pagal paskirtį įranga. Tokie A. R. neteisėti, prieštaraujantys įmonės interesams veiksmai lėmė didelės žalos tiek įmonei, tiek valstybei padarymą.
3.16. Apeliacinės instancijos teismas įvertino, kad nagrinėjamu atveju VĮ „O“ padaryta žala net keliasdešimt kartų viršija didelės vertės ribą, nurodytą BK 190 straipsnyje, todėl nuteistojo A. R. veikos aprašyme ji nurodyta pagrįstai. Kartu pagrįstai nustatyta ir tai, kad piktnaudžiavimo atveju didelę turtinę žalą per įmonę patyrė valstybė, kaip šios įmonės savininkė, tokią žalą valstybė patyrė tiek dėl A. R. piktnaudžiavimo tarnyba, tiek dėl turto iššvaistymo.
4. Atsiliepimu civilinės ieškovės VĮ „O“ generalinis direktorius S. B. prašo nuteistojo gynėjos kasacinį skundą atmesti.
4.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu VĮ „O“ pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Įsiteisėjus nuosprendžiui įmonė ėmėsi veiksmų ir ketina siekti iš A. R. žalos atlyginimo dėl padarytų nusikalstamų veikų (civilinę bylą nagrinėjanti Vilniaus apygardos teismo teisėja pranešė įmonės atstovui, kad veiksmai civilinėje byloje bus galimi tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui grąžinus baudžiamąją bylą). Įsiteisėjus nuosprendžiui, įmonė taip pat pradėjo oro ir žemės duomenų (AGDL) įrangos, įsigytos iš įmonės „Z“, pripažinimo nereikalinga ir netinkama (negalima) naudoti procedūras, kaip tai buvo nurodyta pirmosios instancijos teismui adresuotame 2020 m. gegužės 27 d. įmonės rašte Nr. 2-432.
4.2. Kasaciniame skunde nepagrįstai sutapatintos nusikalstama veika padarytos turtinės žalos dydžio ir iššvaistyto turto vertės sąvokos. Iššvaistyto turto vertei konstatuoti nėra būtina nustatyti padarytos žalos dydžio, o nusikalstama veika padarytos turtinės žalos dydis neturi sutapti su iššvaistyto turto verte. Visus duomenis, dokumentus ir savo argumentus dėl turtinės žalos dydžio VĮ „O“ pateiks civilinę bylą nagrinėjančiam teismui.
4.3. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl turto vertės ir žalos dydžio atskyrimo, A. R. pripažinimo kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas yra teisingi.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo A. R. gynėjos advokatės L. Balčiūnės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl esminių BPK nuostatų pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ir baudžiamojo įstatymo taikymo (BK 184 straipsnio 2 dalis, 228 straipsnio 1 dalis)
6. Viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės sąlygų yra ta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jei jo padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo įtvirtintą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Todėl teismui tenka pareiga nuosprendyje, be kita ko, nustatyti ir jame nurodyti visas faktines aplinkybes, tam, kad būtų galima konstatuoti BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtį sudarančių požymių (ne)buvimą. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas privalo išdėstyti tik įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl įrodymų analizė yra ypač svarbi apkaltinamojo nuosprendžio dalis; apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.
7. Savo ruožtu apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), aptarti esminius apeliacinio skundo argumentus ir juos motyvuotai atmesti arba patvirtinti, savo sprendime (nutartyje arba nuosprendyje) pateikti aiškius, logiškus, nuoseklius ir įtikinamus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir atitikties bylos aplinkybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjktNDg5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-29-489/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-29-489/2015">2K-29-489/2015</a>, 2K-7-56-511/2020, 2K-226-976/2020, 2K-253-458/2020 ir kt.).
8. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pirmiau aptartų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nesilaikė.
9. BK 184 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas, be kita ko, iššvaistė jam patikėtą svetimą turtą. Būtini aptariamos veikos objektyviosios pusės požymiai yra veika, padariniai (turtinė žala) ir priežastinis ryšys. Teismų praktikoje išaiškinta, kad turto iššvaistymo požymių buvimas gali būti konstatuojamas tuo atveju, kai įmonės vadovas, piktavališkai veikdamas, sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNjIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-262/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-262/2013">2K-7-262/2013</a>, 2K-7-251/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTE4LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-518/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-518/2014">2K-518/2014</a>, 2K-302-489/2017). Kartu bet kokiu atveju būtina įsitikinti ir padarytos žalos tikrumu bei nustatyti jos dydį; didelės vertės svetimo turto iššvaistymo požymis šios kategorijos bylose taikomas tik tais atvejais, kai objektyviai nustatoma, jog kaltininkui patikėto iššvaistyto svetimo turto reali vertė viršija 250 MGL sumą (BK 190 straipsnio 1 dalis).
10. Baudžiamoji atsakomybė už piktnaudžiavimą (BK 228 straipsnis) taip pat gali būti taikoma tik nustačius didelės žalos požymį, kuris yra vertinamasis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-98/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-98/2014">2K-98/2014</a>, 2K-361-895/2016, 2K-87-942/2017, 2K-189-1073/2019, 2K-7-9-976/2020 ir kt.). Didelė turtinė žala BK 228 straipsnio prasme kasacinio teismo praktikoje paprastai irgi siejama su žala, viršijančia 250 MGL.
11. Aptariamos kategorijos bylose taip pat būtina įsitikinti padarytos žalos tikrumu, t. y. įvertinti ne vien tik galimai ekonomiškai nepagrįsto ar nelogiško sandorio sumą, bet ir objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, ar BK 228 straipsnyje nurodyti subjektai (valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo) patyrė realią žalą dėl valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) veiksmų, jei taip, kokio dydžio ši žala yra. Žalos samprata baudžiamojoje ir baudžiamojo proceso teisėje pirmiausia susijusi su nusikalstamos veikos, aprašytos BK specialiosios dalies straipsnyje, požymiais, kurių buvimas įrodinėjamas kiekvienoje konkrečioje byloje. Tais atvejais, kai veikos kvalifikavimas susijęs su galimai padarytos turtinės žalos dydžiu, turi būti apskaičiuotas ir nustatytas realus turtinės žalos dydis. Vertinant turtinės žalos tikrumą, atsižvelgtina į visumą objektyvių veikos padarymo aplinkybių, be kita ko, į tai, kaip buvo panaudotas turtas, kieno interesais veikė asmuo, koks padarytų pažeidimų pobūdis, mastas. Tokiu atveju tik išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas sudaro galimybes padaryti išvadą, ar piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas minėtiems subjektams iš tiesų sukėlė didelę turtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC01OS00OTUvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-59-495/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-59-495/2021">2K-P-59-495/2021</a>).???
12. Byloje nustatyta, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis nuteistasis A. R., kaip VĮ „O“ generalinis direktorius, pasirašydamas sutartį su įmone „Z“ dėl oro ir žemės duomenų sistemos pirkimo, žinodamas, kad šios sistemos nebus galima naudoti pagal paskirtį, kaip buvo nurodyta techninėje specifikacijoje, nebus gautas leidimas eksploatuoti įrangą, pasirašė papildomą susitarimą prie šios sutarties, neefektyviai naudodamas VĮ,,O“ finansinius išteklius, davė nurodymą apmokėti įmonei,,Z“ už suteiktas VĮ,,O“ paslaugas pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras, iš viso 455 000 Eur. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad dėl neekonomiško ir įmonei finansiškai nenaudingo nuteistojo A. R. sprendimo įdiegti CPDLC sistemą VĮ „O“ įsigijo iš įmonės „Z“ nereikalingą jai įrangą. Taip buvo iššvaistytas nuteistajam A. R. patikėtas didelės vertės (455 000 Eur) svetimas turtas (BK 184 straipsnio 2 dalis), o valstybė, kaip VĮ „O“ savininkė, patyrė didelę (455 000 Eur) turtinę žalą (BK 228 straipsnio 1 dalis).
13. Apeliacinės instancijos teismas tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritarė, padarytos žalos bei jos dydžio tikrumu neįsitikino, t. y. atskirai nevertino ir nenustatinėjo, kokia reali žala (tiesioginiai nuostoliai, turėtos išlaidos, negauta nauda ar pajamos ir pan.) buvo padaryta valstybei dėl nuteistojo A. R. veiksmų.
14. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų išvada dėl nuteistojo A. R. veiksmais padarytos žalos ir jos dydžio, iššvaistyto turto vertės yra formali, pagrįsta ne bylos duomenų visumos analize, o iš esmės vien tik sandorio bei jo pagrindu išrašytų buhalterinės apskaitos dokumentų suma. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad vien sutarties ir (ar) papildomo susitarimo prie sutarties pasirašymas dėl oro ir žemės duomenų (AGDL) sistemos pirkimo, nurodymas apmokėti įmonei „Z“ tam tikrą sumą pagal šios pateiktas PVM sąskaitas faktūras, nors ir, kaip teismų konstatuota, už VĮ „O“ neekonomiškas ir įmonei finansiškai nenaudingas paslaugas, savaime nereiškia didelės turtinės žalos padarymo ir (ar) didelės vertės svetimo turto iššvaistymo požymių atitinkamai BK 228 straipsnio 1 dalies ir (ar) 184 straipsnio 2 dalies prasme. Bylos duomenimis (liudytojų M. R., A. P., M. G., A. K. ir kt. parodymais, buhalterinės apskaitos dokumentais, civilinės ieškovės pateiktais duomenimis, kitais rašytiniais duomenimis), VĮ „O“ sandoris su įmone „Z“ pagal sudarytą sutartį ir papildomą susitarimą prie šios sutarties įvyko; paslaugos buvo suteiktos, t. y. įranga pristatyta, sumontuota; dalį įrangos VĮ „O“ panaudojo, dalis įrangos, pagal įmonės specialistų aktų išvadą, galėtų būti panaudota kaip atsarginės dalys, kitoms įmonės turimoms sistemoms, mokymo tikslams ar kitoms reikmėms. Tačiau visos šios realios žalos klausimams spręsti reikšmingos aplinkybės kasacine tvarka apskųstoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nebuvo tinkamai įvertintos, taip pat nebuvo pateikta pakankamai teisinių argumentų, pagrindžiančių tiek padarytos turtinės žalos faktą, tiek ir jos dydį BK 228 straipsnio 1 dalies ir 184 straipsnio 2 dalies prasme. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje liko tinkamai nenustatyta galimai padaryta turtinė žala ir jos dydis, nepagrįstai šį klausimą perduodant spręsti BPK 115 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka; neišspręstas turtinės žalos dydžio klausimas, priešingai nei pasisakė apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, turi neabejotiną įtaką nuteistajam A. R. inkriminuojamų veikų kvalifikavimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-317-697/2015, 2K-147-648/2018 ir kt.).
15. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, dalies išvadų tinkamai nemotyvavo, taip padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimus. Iš naujo nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas turi išnaudoti visas jam suteiktas proceso galimybes, ištirti ir įvertinti įrodymus kaip visumą ir padaryti tinkamai motyvuotas išvadas, susijusias su visomis reikšmingomis bylos aplinkybėmis.
16. Dėl kitų nuteistojo A. R. gynėjos kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes tai prieštarautų BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, nes tai pažeistų apeliacine tvarka bylą nagrinėjančio teismo nepriklausomumą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 26 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Artūras Ridikas
Audronė Kartanienė
