T. I. pagal BK 140 str., 28 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-219-303/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-29242-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1;

1.1.5.1.1; 1.1.6.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

T. I., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, jo gynėjui advokatui Kęstučiui Dobilui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Jurgitos Patalavičienės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 3 d. nutarties, kuria nuteistojo T. I. apeliacinis skundas tenkintas, panaikintas Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 27 d. nuosprendis, kuriuo T. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį, ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, BK 28 straipsnio 2 dalimi, baudžiamoji byla nutraukta, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.

F. M. (F. M.) civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, nukentėjusiojo turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti nepriteistos.

Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 27 d. nuosprendžiu T. I. buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, bausmės atlikimo laikotarpiu T. I. įpareigotas neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu.

Priteista iš T. I. nukentėjusiajam F. M. 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, 600 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, T. I., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. T. I. nutraukta baudžiamoji byla dėl kaltinimo tuo, kad 2019 m. liepos 1 d. apie 12.00 val. Kaune, Laisvės al., pastato Nr. 27 vidiniame kieme, kilus žodiniam konfliktui, kaire ranka pastūmė F. M., dėl to šis dešinės rankos žastu, nugara ir pakaušiu atsitrenkė į plastikines duris, taip padarė F. M. nežymų sveikatos sutrikdymą, jis pasireiškė odos nubrozdinimu dešiniame žaste.

II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo T. I. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nusprendė panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį T. I. kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir baudžiamąją bylą jam nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto, BK 28 straipsnio 2 dalies pagrindu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors T. I. veika formaliai ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius, ji padaryta esant būtinajai ginčiai, neperžengus jos ribų. T. I. pastūmė nukentėjusįjį ne tyčia siekdamas padaryti jam nežymų sveikatos sutrikdymą, o gindamasis nuo nukentėjusiojo pavojingo kėsinimosi; T. I. siekė apsiginti nuo kilusios realios grėsmės jo sveikatai.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausioji prokurorė J. Patalavičienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorė skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, nevertino bylos įrodymų kaip visumos, prioritetą teikė T. I. parodymams ir jais vadovavosi, tai lėmė klaidingą, prielaidomis grįstą teismo išvadą, kad T. I. veikė būtinosios ginties sąlygomis, t. y. nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes buvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, pagal nustatytas aplinkybes neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas vienareikšmiškai rėmėsi T. I. nurodyta įvykio versija ir tam tikrus įrodymus – vaizdo įrašo fragmentus – adaptavo jai pagrįsti, o nukentėjusiojo F. M. ir liudytojų parodymus vertino kritiškai. Nukentėjusysis nuo pat pradžių davė išsamius ir nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtina kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisme ištirti duomenys, tačiau teismas jais nesivadovavo ir motyvuotai jų nepaneigė.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias būtinąją gintį (BK 28 straipsnio 1, 2 dalis), padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas, padarė klaidų dėl įrodymų turinio, nepagrįstai įvertino T. I. veiksmus kaip padarytus veikiant būtinosios ginties sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo teismų praktika, pagal kurią privaloma kiekvienu šios kategorijos bylų atveju preciziškai aiškintis du esminius konkrečios situacijos komponentus: pavojingą kėsinimąsi ir gynybą, didelę reikšmę teikiant tiksliam faktinių aplinkybių nustatymui ir teisiniam jų vertinimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012, 2K-71-895/2018). Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017 ir kt.). Svarbu tai, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą.

3.4. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai įvertinęs viso bylos proceso metu surinktus įrodymus, pagrįstai T. I. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Šis teismas, nustatęs, kad nukentėjusysis neatliko jokio akivaizdaus bei realaus kėsinimosi ir nekėlė akivaizdžios ir realios grėsmės T. I. sveikatai ar gyvybei, dėl ko šiam būtų reikėję gintis panaudojant fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, konstatavo, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo ir kaltinamasis nukentėjusįjį pastūmė tyčia, t. y. apimtas pykčio ir žinodamas, kad jis yra fiziškai stipresnis (stambaus kūno sudėjimo, praeityje žaidęs regbį), be to, matydamas, kad greta yra durys, į kurias krisdamas nukentėjusysis gali susižaloti, T. I., pastumdamas nukentėjusįjį, numatė, kad jis gali susižaloti, ir nors to nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams kilti, t. y. veikė netiesiogine tyčia.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo faktinių aplinkybių vertinimu, kad nukentėjusiojo spyris tebuvo jo nepasitenkinimo išraiška ir pasipriešinimas T. I. bandymui šiukšles vėl įnešti į restorano vidų, todėl tokie veiksmai negali būti vertinami kaip pavojus T. I. sveikatai, savo nutartyje T. I. paaiškinimus vertino selektyviai, išimtinai pagrįsdamas tik F. M. kaltę dėl susiklosčiusios situacijos.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad iš vaizdo įrašo negalima nuspėti, į kokį konkrečiai objektą buvo spiriama, tačiau T. I. suvokė, kad spiria į jį, jo pilvą, krūtinę, galbūt ir į galvą, todėl, pamatęs spyrimo veiksmą, gindamasis ir saugodamas savo kūną nuo galimo sužalojimo, jis instinktyviai pakėlė kairę ranką ir atstūmė F. M.; atstūmimo veiksmas buvo spontaninis, nulemtas savisaugos instinkto. Toks vaizdo įrašo įvertinimas neatitinka tikrųjų faktinių aplinkybių, tai lėmė netinkamas išvadas dėl T. I. kaltės nebuvimo. Be to, minėtos išvados prieštarauja ir F. M., liudytojų parodymams, jie parodė, kad buvo spirta būtent į didelį šiukšlių maišą.

3.7. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino liudytojų nurodytų aplinkybių, savaip įvertino pateiktus vaizdo įrašus, aiškindamas juos palankiai T. I.. Liudytojų parodymais nustatyta, kad spirta buvo į šiukšlių maišą, siekiant užblokuoti maišo patekimą į restorano patalpas, o ne siekiant sutrikdyti sveikatą T. I.. Liudytoja J. B. parodė, kad F. M. nenorėjo tų šiukšlių, todėl užblokavo jas koja, norėjo jas išstumti, jie (T. I. ir F. M.) apsižodžiavo ir įvyko susistumdymas. Liudytojas M. G. parodė, kad vyras, kuris kalbėjo anglų kalba, koja spyrė į maišą, tuo metu T. I. kaire ranka atstūmė nuo savęs F. M. ir šis nugara atsitrenkė į atidarytas restorano duris. Liudytojui rekomendavus apie įvykį informuoti policijos pareigūnus, T. I. atsisakė tai padaryti. Šių asmenų parodymus patvirtina ir vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuota konflikto eiga ir T. I. bei nukentėjusiojo veiksmų eiliškumas.

3.8. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai didesnę įrodomąją reikšmę suteikė T. I. parodymams, ir nors ir nurodo F. M. duotus parodymus, tačiau skundžiamą nutartį iš esmės grindžia T. I. pateiktu situacijos vertinimu.

3.9. F. M. nuosekliai viso bylos proceso metu teigė, kad, T. I. bandant padėti šiukšlių maišą restorano viduje, jis bandė savo koja sustabdyti jo padėjimą, buvo išsigandęs, kad kažkas nori patekti į jo valdas, spyrė instinktyviai, kad apsigintų. T. I. neabejotinai suprato, kad nukentėjusysis nenori, jog šiukšlės būtų sugrąžintos į restorano vidų, o nukentėjusiojo spyris buvo to nepasitenkinimo išraiška. Šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad nukentėjusiojo spyris į šiukšlių maišą buvo būtent tuo metu, kai T. I., pakėlęs jį nuo žemės, ketino padėti restorano viduje, nukentėjusiojo spyris buvo nukreiptas į maišą, kuris nebuvo toks mažas. Šios aplinkybės patvirtina, kad T. I. neturėjo jokio pagrindo manyti, jog jam gali grėsti realus pavojus, todėl šioje konkrečioje situacijoje nebuvo realaus pagrindo bijoti nukentėjusiojo ir jokia reali grėsmė T. I. sveikatai nebuvo kilusi.

3.10. Nesutiktina su T. I., o kartu ir su apeliacinės instancijos teismo pozicija, paremta jo parodymais, kad F. M. spyrį jis suprato kaip nukreiptą į jo kūną, nes nuo T. I. kūno iki maišo galėjo būti ne daugiau kaip 20 cm. Apeliacinės instancijos teismas, visiškai sutikdamas su apelianto pateikta pozicija ir nurodydamas, kad juos patvirtina ir vaizdo įrašas, bet nevertindamas šių įrodymų visų kitų įrodymų kontekste, nepagrįstai nusprendė apie grėsmingos aplinkos atsiradimą, o ne kaip konfliktinėje situacijoje atliktą spyrį į šiukšlių maišą (nors visas konfliktas klostėsi tik dėl jo), kaip buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas.

3.11. Liudytoja J. B. parodė, kad tarpusavio konfliktai vyksta apie trejus metus, T. I. nepatenkintas darbuotojų juoku, automobilių pastatymu, grasinęs ir jai, kad sugadins jos automobilio padangas, sakęs, kad F. M. yra italas ir jį iš čia „išgrūs“. Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir F. M.: T. I. šaukia ant jo darbuotojų, yra sugadinęs vieno iš darbuotojų automobilio padangas. Dėl šiukšlių konfliktuoja nuo 2017 metų. Dėl tokio T. I. elgesio blogai jaučiasi ne tik jis, bet ir jo darbuotojai. Šios aplinkybės patvirtina T. I. negatyvų, priešišką ir konfliktišką nusiteikimą F. M. atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad T. I. yra stambaus kūno sudėjimo, praeityje žaidęs regbį, todėl, kaip ir pats T. I. parodė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jo pastūmimas yra kitoks. T. I. pasirinko neproporcingą elgesio variantą, todėl jo veiksmai laikytini puolamaisiais, t. y. ne kaip gynyba nuo pavojingo kėsinimosi, bet kaip atsakas į jam nepatinkančius F. M. veiksmus.

3.12. T. I. veiksmai, tyčia ranka stumiant nukentėjusįjį, taip nežymiai sutrikdant jam sveikatą, atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtį ir negali būti laikomi būtinąja gintimi. Išvada dėl asmens kaltės padarius nusikalstamą veiką grindžiama ne tik pagal subjektyvius kaltininko paaiškinimus, bet ir pagal objektyvius bylos duomenis, atskleidžiančius kaltininko elgesį įvykio metu ir leidžiančius spręsti apie jo veikos aplinkybių suvokimą, valios pastangas vienaip ar kitaip veikti. T. I. nebuvo būtinosios ginties situacijoje, priešingai – jis nesilaikė elementarių elgesio normų (primygtinai kaišiojo šiukšlių maišą į nukentėjusiajam priklausančias patalpas), jis atliko puolamuosius veiksmus, jo iniciatyva dėl mažareikšmės dingsties – ne vietoje padėto šiukšlių maišo – buvo sukelta konfliktinė situacija, o jos metu pats ir panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pritaikė BK 28 straipsnio nuostatas, nes T. I. veiksmai negalėjo būti vertinami kaip besiginančio asmens veikimas.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiosios prokurorės J. Patalavičienės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 28 straipsnio 2 dalies taikymo

5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, t. y. įrodymų nevertino kaip visumos, prioritetą suteikė T. I. parodymams, tam tikrus įrodymus (vaizdo įrašo fragmentus) adaptuodamas jiems pagrįsti, nukentėjusiojo F. M. ir liudytojų parodymus vertino kritiškai. Dėl to, kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančią išvadą – kad T. I. veikė būtinosios ginties sąlygomis – ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 28 straipsnio 2 dalis).

6. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės, kurių privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal šias nuostatas teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tačiau teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018 ir kt.).

7. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus (kaltinamojo T. I., nukentėjusiojo F. M., liudytojų J. B., E. K., M. G. parodymus, vaizdo įrašus, specialisto išvadą, kitus rašytinius įrodymus), padarė išvadą, jog, kilus žodiniam konfliktui, T. I. kaire ranka pastūmė nukentėjusįjį F. M., dėl to šis dešinės rankos žastu, nugara ir pakaušiu atsitrenkė į duris, taip padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimu dešiniajame žaste. Šio teismo vertinimu, fizinio smurto veiksmus T. I. padarė veikdamas netiesiogine tyčia ir jokios būtinosios ginties situacijos nagrinėjamu atveju T. I. nebuvo kilę.

8. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo apskųsto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal tuos pačius byloje ištirtus įrodymus, kitaip nei pirmosios instancijos teismas įvertino subjektyviųjų požymių buvimą T. I. veikoje, t. y. šis teismas padarė išvadą, kad T. I., pastūmęs nukentėjusįjį F. M., nežymų sveikatos sutrikdymą padarė jam ne veikdamas tyčia, o gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nors nuteistojo veika formaliai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo požymius, tačiau ji padaryta esant būtinajai ginčiai; aplinkybių, kad susidariusioje situacijoje T. I. savo veiksmais būtų peržengęs būtinosios ginties ribas, teismas nenustatė.

9. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad šis teismas, darydamas išvadą, jog T. I. veikė esant būtinosios ginties sąlygoms (BK 28 straipsnio 2 dalis), nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimų (t. y. ištirtus įrodymus įvertino atskirai nuo jų visumos, nelygino tarpusavyje, klaidingai pasisakė dėl atskirų įrodymų turinio, išskirtinį dėmesį suteikdamas T. I. pateiktai versijai dėl būtinosios ginties ir pan.) ir dėl to padarė teisės taikymo klaidą.

10. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017 ir kt.). Teisė į būtinąją gintį nekyla ir esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-76/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-76/2011">2K-76/2011</a>, 2K-273/2012, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-501/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-163-303/2017, 2K-3-648/2021 ir kt.).

11. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė, kodėl atmeta nuteistojo argumentus dėl to, kad jis veikė esant būtinosios ginties sąlygoms. Pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio T. I. būtų turėjęs teisę gintis, šioje byloje nenustatytas. Nukentėjusiojo veiksmai (spyris į šiukšlių maišą) tiesiogiai buvo nukreipti ne į T. I., o tikslingai – į šiukšlių maišą, todėl T. I., kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nebuvo jokio pagrindo manyti, kad dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų jo sveikatai (ar gyvybei) kilo reali ir akivaizdi grėsmė, ir nuo jų gintis.

12. Teisėjų kolegija, pagal nustatytas bylos aplinkybes, taip pat neįžvelgia pagrindo pripažinti T. I. veikus būtinosios ginties sąlygomis ir daro išvadą, kad prokurorės kasacinio skundo argumentai dėl šios dalies yra pagrįsti.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

13. Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad T. I., veikdamas netiesiogine tyčia, nežymiai sutrikdė F. M. sveikatą. Tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad yra pagrindas atleisti T. I. nuo baudžiamosios atsakomybės, pritaikius BK 37 straipsnį.

14. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-409/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-409/2011">2K-409/2011</a>, 2K-416/2012, 2K-154/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzY0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-364/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-364/2013">2K-364/2013</a>, 2K-153-942/2016, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEzLTg5NS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-413-895/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-413-895/2016">2K-413-895/2016</a>, 2K-93-788/2017, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMxLTk3Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-231-976/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-231-976/2017">2K-231-976/2017</a>, 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.).

15. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzY0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-364/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-364/2013">2K-364/2013</a>).

16. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE5LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-319/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-319/2013">2K-319/2013</a>, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Kita vertus, to negalima suprasti taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso neturi teisės taikyti BK 37 straipsnį. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ir tokių precedentų, kai, pavyzdžiui, neintensyvūs smurtiniai veiksmai buvo pripažinti mažareikšme veika dėl abiejų konflikto dalyvių provokuojančio konfliktinio elgesio, taip pat atsižvelgus į atliktų veiksmų spontaniškumą, trumpalaikiškumą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMxLTk3Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-231-976/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-231-976/2017">2K-231-976/2017</a>, 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.).

17. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam F. M. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nors bet koks sveikatos sutrikdymas yra reikšmingas, tačiau, įvertinus nukentėjusiajam padaryto sužalojimo lokalizaciją ir pobūdį (odos nubrozdinimas dešiniajame žaste), darytina išvada, kad nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, jog kaltininkui negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.

18. Kita vertus, pagal BK 37 straipsnį konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEzLTg5NS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-413-895/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-413-895/2016">2K-413-895/2016</a>).

19. Byloje nustatyta, kad konfliktas tarp T. I. ir F. M. kilo dėl restorano šiukšlių, kurias šio restorano darbuotojai padeda už restorano durų, namo, kuriame gyvena ir T. I., vidiniame kieme. Nagrinėjamo įvykio dieną, T. I. pakartotinai siekiant grąžinti (padėti) restorano šiukšles atgal į restorano patalpų vidų, nukentėjusysis spyrė į šiukšlių maišą, po to T. I. nukentėjusįjį pastūmė. Dėl to nukentėjusysis atsitrenkė į restorano duris ir dėl odos nubrozdinimo dešiniajame žaste jam buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

20. Iš nustatytų bylos aplinkybių galima daryti išvadą, kad T. I. veiksmai buvo gana spontaniški, kontaktas tarp konfliktuojančių pusių buvo trumpalaikis ir neintensyvus, be to, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šios veikos padarymui įtakos turėjo ir provokuojantis paties nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad T. I. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, ją vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių (lot. ultima ratio) taikymas. Todėl T. I. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo BK 37 straipsnio pagrindu.

22. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis bei apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintini ir byla T. I. nutrauktina, esant BK 37 straipsnyje nustatytam pagrindui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 27 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 3 d. nutartį.

Pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsnį, T. I. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir bylą jam nutraukti.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Artūras Ridikas

Audronė Kartanienė