Baudžiamoji byla Nr. 2K–602/2014
Teisminio proceso Nr. 1-95-1-00340-2013-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.3;
2.1.7 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gruodžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. ir jo gynėjo advokato Vilhelmo Keliuočio kasacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 4 dalį 15 MGL (1950 Lt) bauda.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 9 d. nutartis, kuria nuteistojo R. B. ir jo gynėjo advokato Vilhelmo Keliuočio apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
R. B. nuteistas už tai, kad tiesiogiai davė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį valstybės tarnautojui, siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus, o būtent: 2013 m. gruodžio 10 d. 9.46 val. Širvintų m., Zibalų ir Kalnalaukio gatvių sankryžoje, po to, kai jis buvo sustabdytas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 1-os kuopos 2-ojo būrio vado V. G. vairuojantis automobilį „Audi 100 Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriam nėra atlikta privaloma valstybinė techninė apžiūra, t. y. kai jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 238 punkto reikalavimus, ir būdamas informuotas, kad jam už šį pažeidimą bus surašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas, tiesiogiai, siekdamas neteisėto valstybės tarnautojo neveikimo vykdant įgaliojimus, t. y. kad nebūtų vykdomas „Policijos patrulių veiklos instrukcijų”, patvirtintų 2011 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-673, 61.7 punktas, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 259 straipsnio 1 dalies reikalavimai bei Kelių eismo taisyklių administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo instrukcijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2005 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 5-V-462, 4 ir 32 punktai, būdamas savo automobilyje „Audi 100 Avant“, pro atidarytą vairuotojo langą paduodamas būrio vadui V. G. į automobilio „Audi 100 Avant“ registracijos liudijimą Nr.. (duomenys neskelbtini) tyčia įdėtą 50 Lt banknotą, davė valstybės tarnautojui 50 Lt kyšį.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. B. ir jo gynėjas advokatas Vilhelmas Keliuotis prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir R. B. išteisinti.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai ištyrė byloje surinktą medžiagą, todėl neteisingai pritaikė baudžiamąjį ir baudžiamojo proceso įstatymą (BPK 20 ir 305 straipsnius). Kasatoriai mano, kad K. D., pareigūnų M. S. ir V. G. parodymai nedaug susiję su įrodinėjimo dalyku, nes šie asmenys neturėjo objektyvios galimybės tiesiogiai suvokti įvykio, o tik aplinkybes iki įvykio ir R. B. elgesį vėliau. Administracinio teisės pažeidimo protokolas įrodo Kelių eismo taisyklių pažeidimo faktą, tačiau neįrodo kyšio davimo fakto. Šiuo atveju, pasak kasatorių, netiesioginiai įrodymai nesudaro grandinės, tik leidžia daryti prielaidas ir nustatyti pavienius faktus. Be tarpinių grandžių įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes galima nustatyti tik nuteistojo R. B. ir pareigūno V. G. parodymais. V. G. tarnybinis pranešimas pagal informacijos teikimo būdą yra asmeninis įrodymas, vertintinas kaip ikiteisminio tyrimo metu gauti liudytojo parodymai. Pasak kasatorių, teismas turėjo patikrinti R. B. ir pareigūno V. G. parodymų patikimumą ir nuspręsti, kurio iš jų parodymais grįsti sprendimą. Kasatoriai teigia, kad R. B. parodymai dėl esminių aplinkybių buvo nuoseklūs ir nekito ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, be to jo parodymai sutampa su K. D. parodymais, kuriam taikytina liudytojo sąžiningumo prezumpcija. Pirminiai pareigūno V. G. parodymai (tarnybinis pranešimas), palyginus su išsamiais tuoj po sulaikymo duotais R. B. parodymais, kasatorių nuomone, kur kas glaustesni, nedetalūs, aplinkybės aprašytos trumpai ir nekonkrečiai.
Kasatoriai mano, kad teismas nenustatė liudytojo K. D. suinteresuotumo, todėl nepagristai nusprendė, kad jo parodymai yra nepatikimi. Apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nepasisakė dėl pareigūnų V. G., M. S. ir Ž. G. galimo suintresuotumo byloje, todėl tinkamai nepagrindė V. G. parodymų patikimumo. Teismas neargumentuotai atmetė R. B. parodymus ir sprendimą priėmė nepagrįstai remdamasis vieno liudytojo V. G. parodymais. Teismai, anot kasatorių, netinkamai įvertino šio pareigūno parodymų patikimumą (BPK 20 straipsnio 4 dalis), nepasisakė dėl tos aplinkybės, kad pareigūnas savo parodymus, išdėstytus tarnybiniame pranešime, teisminiame bylos nagrinėjime išplėtojo ir interpretavo akivaizdžiai siekdamas R. B. kaltės pripažinimo.
Pirmosios instancijos teismas, kasatorių teigimu, nebuvo nustatęs pareigūnų specialios užduoties tikslo, neišsiaiškino V. G. abejotino teiginio, kad sustabdė R. B. vairuojamą automobilį įtardamas, jog automobilio techninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų, (taigi, lyg iš anksto žinodamas), įtakos parodymų patikimumui. Apeliaciniame skunde buvo keliama versija, kad pareigūnai, vykdami į specialią užduotį Širvintose, galėjo turėti asmeninių tikslų bet kokiomis priemonėmis pasiekti pasižymėjimo tarnyboje. Šios versijos ištyrimas svarbus vertinant pareigūno V. G. parodymus, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė šiuos apeliacinio skundo argumentus ir nenurodė konkrečių motyvų, kodėl R. B. parodymus vertina kaip nenuoširdžius ir nenuoseklius bei kritiškai vertina K. D. parodymus.
Pasak kasatorių, pirmosios instancijos teismas nenustatė visų nusikalstamos veikos sudėties požymių, o apeliacinės instancijos teismas nepanaikino abejonių dėl R. B. kaltės. Teismai kaltės klausimą išsprendė remdamiesi tik liudytojų pareigūnų, iš kurių tik vienas tiesiogiai dalyvavo įvykyje, parodymais, administracinės teisės pažeidimo protokolu bei V. G. tarnybiniu pranešimu. Šie įrodymai atspindi tik objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Teismas nenustatė nuteistojo motyvo papirkti pareigūną ir kokios aplinkybės nulėmė, kad automobilio registracijos liudijime buvo 50 Lt, kokie įrodymai patvirtina, kad R. B. pinigus į registracijos liudijimą įdėjo pareigūno papirkimui. Kasatorių teigimu, R. B. vairuojamo automobilio techninės apžiūros galiojimas buvo pasibaigęs tik prieš vieną dieną, todėl Kelių eismo taisyklių pažeidimas buvo formalus.
Atsiliepimu į nuteistojo R. B. ir jo gynėjo advokato Vilhelmo Keliuočio kasacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros septintojo skyriaus prokurorė Palmira Pečiulienė prašo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas vertino kaip nepatikimus kasatoriaus R. B. ir liudytojo K. D. parodymus bei kodėl R. B. nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 227 straipsnio 4 dalį. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms. Teismai, pasak prokurorės, apkaltinamąjį nuosprendį grindė įrodymais, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus leistinumo ir liečiamumo reikalavimus. Visi byloje surinkti įrodymai patvirtina vieni kitus ir sudaro R. B. kaltės įrodymų visumą. Prokurorės nuomone, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, vertinant byloje esančius įrodymus bei priimant sprendimus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, nenustatyta.
Nuteistojo R. B. ir jo gynėjo advokato Vilhelmo Keliuočio kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių taikymo
Kasatoriai teigia, kad teismai liudytojo V. G. parodymų patikimumo nenustatė lygindami juos su visais byloje surinktais duomenimis, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą patikrinti duomenis procesiniais veiksmais, įrodymų pripažinimo ir vertinimo taisykles. Tokia šios teisės normos samprata yra neteisinga.
Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame kodekse numatytais proceso veiksmais. Nagrinėjamoje byloje visi duomenys gauti pagal BPK taisykles pradėjus ikiteisminį tyrimą ir jo metu surinkus medžiagą, kurios pagrindu prokuroras kreipėsi į apylinkės teismą su pareiškimu užbaigti baudžiamąją bylą pagreitinto proceso tvarka. Kasatoriai kelia abejonių liudytojo V. G. parodymais, bet tai niekaip nesusiję su tų parodymų gavimo teisėtumu. Kaip reikalaujama BPK 242 straipsnio 1 dalyje, apylinkės teismas tiesiogiai ištyrė bylos įrodymus: apklausė kaltinamąjį R. B., Kelių policijos pareigūnus liudytojus V. G., Ž. G., M. S., paties kaltinamojo pakviestą liudytoją K. D., perskaitė protokolus ir kitus bylos dokumentus. Taigi, priešingai negu teigia kasatoriai, teismas visus bylos duomenis patikrino BPK numatytais proceso veiksmais. Jų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kasatoriai, išdėstę šios teisės normos ir jos taikymo teismų praktikoje nuostatas, nepateikia jokių konkrečių duomenų, kokios bylos aplinkybės liko neišnagrinėtos, o remiasi bendro pobūdžio samprotavimais apie menamą pareigūnų siekį pasižymėti tarnyboje, kurį teismai esą privalėjo kasatorių nenurodomu būdu ištirti. Kolegija pažymi, kad teismai privalo tirti įrodymus, o ne proceso dalyvių samprotavimus. Teismai nenustatė policijos pareigūnų suinteresuotumo duoti melagingus parodymus. Teismai nustatė, kad pinigai į transporto priemonės registracijos liudijimą buvo įdėti prie pareigūno akių ir jam paduoti, prašant nesurašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo, o ne, kaip teigia nuteistasis, buvo šiame dokumente anksčiau. Kasatoriai nesutinka su tuo, kaip teismai įvertino liudytojų V. G. ir K. D. parodymus, tačiau tai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Įrodymų vertinimo klausimus nagrinėjo apeliacinės instancijos teismas ir išsamiai atsakė į nuteistojo R. B. ir jo gynėjo apeliacinio skundo teiginius. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme pats nuteistasis nedalyvavo, jo gynėjas atlikti įrodymų tyrimą neprašė ir toks tyrimas nebuvo atliktas, nes jį išsamiai ir nešališkai atliko pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kasacinio skundo argumentai tokios išvados nepaneigia ir nepatvirtina kasatorių nurodomų BPK normų pažeidimo.
Dėl BK 227 straipsnio 4 dalies taikymo
Kasatoriai nurodo, kad žemesnės instancijos teismai nuteistojo R. B. kaltės klausimą išsprendė, t. y. nustatė jo tiesioginę tyčią, remdamiesi vien tik objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais. Jie teigia, kad teismai, nenustatę nusikalstamos veikos motyvo, neturėjo pagrindo atmesti nuteistojo ir liudytojo K. D. parodymų apie pinigų atsiradimo automobilio registravimo liudijime aplinkybes ir jų paskirtį. Tokie argumentai neatitinka įstatyme įtvirtintų nuteistajam R. B. inkriminuoto baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 227 straipsnio 4 dalyje, subjektyviųjų požymių, t. y. pageidaujamo valstybės tarnautojo neteisėto veikimo vykdant įgaliojimus. Teismai tokį nuteistojo interesą nustatė – jis pageidavo, kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Motyvai, dėl kurių buvo duotas kyšis, nėra šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis, todėl apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo dalyką teisingai apibrėžė įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymiais. Pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas nuteistajam R. B. pritaikytas tinkamai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Atmesti nuteistojo R. B. ir jo gynėjo advokato Vilhelmo Keliuočio kasacinį skundą.
Teisėjai:
Olegas Fedosiukas
Viktoras Aidukas
Vladislovas Ranonis
