Dėl pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo, sumokėto įnašo grąžinimo ir neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-698-686/2015

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-01754-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija: 2.8.2; 3.2.4.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės ir Algio Norkūno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Z. P. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Torpol Baltija“ ieškinį atsakovei Z. P. ir atsakovės priešieškinį ieškovei dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, sumokėto įnašo grąžinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl vartotojo teisių gynimo šiam sudarius sutartį ne prekybos patalpose.

Ieškovė UAB „Torpol Baltija“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės Z. P. 2600 Lt (753,01 Eur) skolos pagal pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį, 551,20 Lt (159,64 Eur) delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. 2012 m. balandžio 5 d. su atsakove buvo sudaryta pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis, pagal kurią ji už 2800 Lt (810,94 Eur) įsigijo prekę „Biostat” komplektą (magnetinį antčiužinį, antklodę ir pagalvę). Sutarties sudarymo metu atsakovė sumokėjo 200 Lt (57,92 Eur) avansą, o likusią sutarties sumą įsipareigojo sumokėti dalimis mokėjimo grafike nurodytais terminais. Nesumokėjusi įmokų laiku, atsakovė įsipareigojo sumokėti 0,1 proc. delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną. Kadangi atsakovė neįvykdė prievolės pagal sutartį ir neatsiskaitė, tai ieškovė reikalauja priteisti 2600 Lt (753,01 Eur) skolos pagal sutartį ir delspinigius.

Atsakovė patikslintu priešieškiniu prašė nutraukti 2012 m. balandžio 5 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, atlyginti 200 Lt (57,92 Eur) sumokėtą pradinį įnašą, priteisti 10 000 Lt (2896,20 Eur) neturtinę žalą, bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad ne prekybai skirtoje vietoje per prekių pristatymą sudariusi sutartį su ieškovės platintoju įsigijo pagalvę, antklodę ir magnetinį antčiužinį. Šias prekes įsigijo patikėjusi, kad jos gydo nuo visų ligų, tačiau permiegojus ant įsigyto antčiužinio jai pablogėjo sveikata ir atsakovė tada suprato, jog negalės preke naudotis, nes ši yra netinkamos kokybės. Atsakovė ne kartą skambino į ieškovės atstovybę, prašydama nutraukti sutartį, o 2012 m. balandžio 16 d. kreipėsi į ieškovę raštu. Atsakovė pasinaudodama savo teise po kelių dienų informavo pardavėją apie sutarties nutraukimą, nes prekė neatitiko pardavėjos nurodytos informacijos. 2012 m. gegužės 11 d. nuvykusi į Vilnių kartu su liudytoja V. S. įsigytas prekes paliko UAB „Torpol Baltija“ atstovybėje, tačiau įrodymų, patvirtinančių prekių grąžinimą, neturi, nes prekių grąžinimo dokumento niekas neišrašė. Atsakovė nurodo, kad sutartis su ieškove yra nesąžininga, nes visos pareigos ir įsipareigojimai yra taikomi pirkėjai, o teisės pardavėjai; sutartis pasirašyta paskubomis; jos tekstas neįskaitomas; įsigyta prekė neatitinka per pristatymą nurodytų savybių; apribota galimybė prekę grąžinti; sutartyje nurodyta, kad pirkėja turi pristatyti netinkamą, didelio gabarito prekę pardavėjai (kitame mieste), tačiau pardavėja pakeitė adresą ir nepranešė apie tai pirkėjai; sutartyje nebuvo informacijos apie ginčo prekės šalutinį poveikį.

I. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu priešieškinį atmetė, o ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovės: ieškovei 2600 Lt (753,01 Eur) skolos pagal sutartį, 551,20 Lt (159,64 Eur) delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas, pripažinęs, kad šalių 2012 m. balandžio 5 d. sudaryta atsakovės ginčijama pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis Nr. 00490 yra vartojimo sutartis, ją vertino pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus, o kadangi ji sudaryta ne prekybai skirtoje vietoje, per prekių pristatymą, jai taikė CK 6.357 straipsnio nuostatas ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 226 patvirtintas Daiktų pardavimo ne prekybai skirtose patalpose taisykles. Iš 2012 m. balandžio 16 d. atsakovės rašto turinio, kurio gavimo fakto ieškovė neginčija, matyti, kad atsakovė ieškovei prekes norėjo grąžinti todėl, kad atsirado nenumatytų dantų taisymo išlaidų. Teismas laikė, kad šis įrodymas patvirtina, jog atsakovė praleido sutartyje nustatytą terminą pranešti pardavėjai apie sutarties nutraukimą, nes neįrodė, kad ji anksčiau nei 2012 m. balandžio 16 d. kreipėsi į pardavėją dėl sutarties nutraukimo (CK 6.357 straipsnio 6–11 dalys). Sutarties 5.3 punkte įtvirtinta, kad „pretenzijas dėl prekės paslėptų trūkumų pirkėjas gali pareikšti raštu ne vėliau kaip per 14 dienų nuo prekės gavimo“. Byloje nustatyta, kad atsakovė išbandė čiužinį iš karto jį įsigijusi, o 2012 m. balandžio 16 d. rašte ieškovei ji nenurodė, kad jai čiužinys netinka dėl to, kad jis yra netinkamos kokybės, sukelia sveikatos sutrikimų ar pan., todėl nekonstatuotas paslėptas prekės trūkumas. Nustatyta, kad ieškovė apie savo buveinės adreso pasikeitimą 2012 m. kovo 10 d. informavo įstatymo nustatyta tvarka, paskelbdama apie tai respublikiniame dienraštyje. Teismas, vertindamas sudarytos sutarties nuostatas sąžiningumo aspektu, nenustatė šalių sudarytos sutarties nesąžiningumo faktų.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės Z. P. apeliacinį skundą, 2015 m. gegužės 29 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Ieškovei neigiant, o atsakovei tvirtinant, kad ji 2012 m. gegužės 11 d., dalyvaujant liudytojai V. S., paliko prekes ieškovei biure, atsakovė turėjo pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius šią aplinkybę, tačiau atsakovė patikimų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę, nepateikė. Dėl to teisėjų kolegija laikė pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ginčo prekės ieškovei grąžintos nebuvo. Nors atsakovė tvirtino, kad ieškovė per pristatymą teigė, jog gaminys gydo nuo visų ligų ir nebereikės vartoti vaistų, tačiau šio argumento nepatvirtina jokie faktiniai duomenys. Kadangi byloje nebuvo įrodyta, kad atsakovė įsigijo netinkamos kokybės prekę, teisėjų kolegija sprendė, jog šiuo atveju nėra pagrindo taikyti CK 6.333 straipsnio 6 dalies nuostatų. Vadovaudamasis 2012 m. balandžio 16 d. atsakovės raštu, kurio gavimo ieškovė neginčijo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad, išskyrus pačios atsakovės paaiškinimus, byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovė anksčiau nei balandžio 16 d. kreipėsi į pardavėją dėl sutarties nutraukimo, todėl konstatuota, kad ji praleido sutartyje nustatytą terminą pardavėjai apie sutarties nutraukimą pranešti. Teisėjų kolegija įvertino, kad teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme atsakovė yra nurodžiusi, jog suprato ir žinojo, kad dėl sutarties nutraukimo reikia kreiptis į įmonę raštu per 7 dienų terminą, kad gilinosi, kiek laiko yra suteikiama sutarčiai nutraukti ir prekėms grąžinti, kad lygino terminus su „Top Shop“ suteikiamais terminais ir manė, jog nusprendusi, kad prekė yra netinkama, bet kada ją galės grąžinti. Tačiau byloje nėra nurodyta ir nustatyta, dėl kokių priežasčių atsakovė į ieškovę raštu kreipėsi tik 2012 m. balandžio 16 d. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo, remdamasis CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalimis, pripažinti, kad vartojimo sutarties sąlygos negalioja kaip prieštaraujančios sąžiningumo kriterijams ir iš esmės pažeidžiančios šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojų teises ir interesus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė Z. P. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl CK 6.333 ir 6.353 straipsnių aiškinimo ir taikymo. Vartotojai per prekių pristatymą buvo suteikta informacija, kad „Biostat“ komplektas turi gydomųjų savybių, to ieškovė neginčija. Lenkijos medicinos prietaisų įgaliota institucija patvirtino, kad gamintojas yra „Torpol sp. z. o. O“. Įregistruota ir lenkų kalba atitinka Medicinos prietaisų direktyvos 93/42 EEB reikalavimus, tačiau lietuvių kalba neatitinka medicinos normos MN 4:2009 reikalavimų, o pateikiama informacija instrukcijoje neatitinka gamintojo teikiamos informacijos. Taigi ieškovė, nebūdama prekės gamintoja, pateikė vartotojai kitą informaciją apie ginčo prekę, nei teikia gamintojas savo instrukcijoje. Apie pažeidimus Akreditavimo tarnyba pranešė ieškovei, ši 2014 m. gegužės mėn. ištaisė neatitikimus, taip pripažindama buvusius pažeidimus. Taigi vartotojos įsigyta prekė neatitiko per pristatymą pardavėjos teiktos informacijos ir buvo kitokia, nei naudojimo instrukcijoje, pardavėja nesilaikė imperatyvios pareigos suteikti pirkėjai teisingą ir visapusišką informaciją apie parduodamą prekę – „Biostat“ komplektą. Jeigu vartotojai per pristatymą būtų buvusi pateikta teisinga informacija, kad prekė neturi gydomųjų savybių, vartotoja prekės nebūtų pirkusi. Kasatorė atidavė prekę ieškovei, todėl Vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir Akreditavimo tarnyba negalėjo atlikti patikrinimo, ar ginčo prekė galėjo sukelti kasatorės nurodomus sveikatos pablogėjimus. Ieškovė pripažino, kad ji neišduoda prekių grąžinimo dokumentų.

Dėl vartojimo sutarties nutraukimo. Kad vartotoja pasirašytų sutartį, pardavėja sudarė tokią situaciją, kad vartotojai nebuvo suteikta laiko įvertinti esamą situaciją, apsvarstyti, ar prekė jai reikalinga. Ieškovė sudarydama sutartį buvo nesąžininga, pasinaudojo kitos šalies nepatyrimu, todėl sąžininga šalis (kasatorė) turi teisę vienašališkai atsisakyti sutarties ir reikalauti grąžinti savo sumokėtą pradinį įnašą. Kasatorė telefonu į pardavėją kreipėsi ne kartą. Prekę kasatorė pirko Panevėžyje per pristatymą, o pardavėjos buveinė yra Vilniuje; jau 2012 m. balandžio 16 d. ji išsiuntė pardavėjai laiškus, todėl šioje byloje turi būti taikomas įstatyme nustatytas 14 d. terminas prekei grąžinti ir pardavėjas negali sutrumpinti šio termino (CK 6.362 straipsnis). Sutarties sąlygos yra neįskaitomos, jose visos pareigos tenka vartotojai, o pardavėjai tik teisės; kasatorei taip pat nebuvo įteiktas sutarties priedas Nr. 3.

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimo. Nurodyta, kad vartojimo santykiuose įrodinėjimo našta negali būti perkelta silpnesniajai šių santykių šaliai. Kasatorė įrodinėjo aplinkybę, kad ji telefonu prašė nutraukti sutartį, jog pardavėja atsiimtų prekę ir ieškovė to neginčijo, netgi patvirtino, kad neišduoda prekių grąžinimo dokumentų. Kasatorė rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais įrodinėjo, kad prekę nuvežė ir pridavė ieškovės atstovybėje. Paskutiniu bylos nagrinėjimo iš esmės metu ieškovės atstovė nurodė, kad prekę vartotoja vis dėl to buvo atvežusi grąžinti, tačiau paliko statybininkams ar patalpų savininkui, tačiau savo parodymų jokiais įrodymais nepatvirtino. Bylą nagrinėjęs teismas atmetė visus kasatorės pateiktus oficialius rašytinius įrodymus, o teismo sprendime remtasi išskirtinai subjektyviais ieškovės parodymais. Ieškovė teismui nepateikė darbuotojų, dirbusių prekės grąžinimo dieną, paaiškinimų, liudijimų teisme ir pan., nors turėjo visas galimybes tai padaryti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl vartotojų teisių apsaugos sudarant sutartis ne prekybos patalpose įgyvendinimo

Byloje sprendžiamas ginčas dėl pardavėjo pareigos suteikti vartotojui teisingą informaciją apie parduodamas prekes, pirkėjo teisės atsisakyti sutarties (nutraukti sutartį), sudarytos ne prekybos patalpose, įgyvendinimo ir neturtinės žalos, nutraukus minėtą sutartį, atlyginimo.

Atsakovė Z. P. su ieškove UAB „Torpol Baltija“ 2012 m. balandžio 5 d. sudarė pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį, pagal kurią atsakovė įsigijo prekių komplektą „Biostat“ (pagalvę, antklodę ir magnetinį antčiužinį). Šalių sudaryta sutartis žemesnės instancijos teismų pagrįstai kvalifikuota kaip vartojimo sutartis, nes pirkėja (atsakovė) prekes įsigijo asmeniniams poreikiams tenkinti, iš verslininkės – juridinio asmens, kuriam prekių tiekimas yra jo komercinės veiklos dalis. Nagrinėjamu atveju vartojimo sutartis buvo sudaryta specialiai tam skirto renginio – prekių pristatymo – metu, todėl šiai sutarčiai greta bendrųjų vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių taisyklių taikytinos specialiosios, vartojimo sutartis, sudarytas ne prekybos patalpose, reglamentuojančios Europos Sąjungos teisės ir jas į nacionalinę teisę perkeliančių teisės aktų nuostatos.

Vartojimo sutarčių, sudarytų ne prekybos patalpose, specifiką ir vartotojų apsaugos taisykles, kai pirkimo–pardavimo sutartys su vartotojais sudaromos pasitelkiant šį specialų pardavimo metodą, nustatė 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose (toliau – Direktyva 85/577/EEB). Pagal Direktyvos 85/577/EEB 4 konstatuojamąją dalį ne prekybai skirtose patalpose sudarytų sutarčių ypatumas yra tas, kad deryboms vartotojas nėra pasirengęs arba yra netikėtai užkluptas ir dažnai negali palyginti pasiūlymo kokybės ir kainos su kitais pasiūlymais. Dėl šios priežasties, sudarant sutartis ne prekybai skirtose patalpose, būtina apsaugoti vartotojus nuo rizikos, kylančios dėl tokio sutarčių sudarymo. Nuostatos, nacionalinėje teisėje įgyvendinančios Direktyvą 85/577/EEB ir reglamentuojančios daiktų pirkimo–pardavimo sutartis, sudarytas ne prekybai skirtose patalpose, buvo įtvirtintos CK 6.357 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.) ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 226 patvirtintose Daiktų pardavimo ne prekybai skirtose patalpose taisyklėse (toliau – Daiktų pardavimo ne prekybai skirtose patalpose taisyklės) (neteko galios nuo 2014 m. birželio 13 d.).

Byloje ginčas kilo dėl to, ar pardavėjas tinkamai vykdė savo pareigą aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją apie parduodamą prekę, jos naudojimą (nagrinėjamu atveju – apie įsigyjamos prekės (magnetinio antčiužinio) galimą poveikį sveikatai). CK 6.353 straipsnis nustatė imperatyvią pardavėjo pareigą pateikti teisingą ir visapusišką informaciją apie parduodamas prekes (redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.). CK 6.357 straipsnio 4 dalyje, Daiktų pardavimo ne prekybai skirtose patalpose taisyklių 6 punkte nurodyta informacija, kurią pirkėjui įteiktame dokumente privalo nurodyti pardavėjas, parduodamas daiktą ne prekybai skirtose patalpose. Ieškovei, kaip verslo subjektui, savo srities profesionalei taikomi aukštesni rūpestingumo ir pareigingumo reikalavimai, tarp jų ir teikiant informaciją apie prekės naudojimo ypatumus bei specifiškumą. Pareiga įrodyti, kad nurodytas dokumentas buvo įteiktas vartotojui, tenka pardavėjui (CK 6.357 straipsnio 5 dalis) (redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.).

Atsižvelgiant į tai, kad teisė į informaciją yra viena iš kertinių vartotojo teisių, o šios teisės įgyvendinimo užtikrinimas – vienas pagrindinių vartotojų apsaugos tikslų tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniame vartotojų apsaugos teisiniame reguliavime, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad su vartotojo teisės į informaciją užtikrinimu susijusi ir vartotojų apsauga nuo nesąžiningos komercinės veiklos (praktikos), inter alia, ir ne prekybai skirtose patalpose sudaromų sutarčių atveju. Žemesnės instancijos teismai, spręsdami dėl pardavėjos pareigos suteikti vartotojui būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją bei dėl pirkėjos reikalavimo nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį pagrįstumo, nevertino aplinkybės, kad renginiai, kurių metu pristatomos prekės ir siūloma nedelsiant sudaryti pirkimo–pardavimo sutartis, kvalifikuotini kaip vartotojo atžvilgiu vykdoma nesąžininga komercinė veikla. Nesąžiningos komercinės veiklos draudimą įtvirtina 2005 m. gegužės 11 d. priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje (toliau – Direktyva 2005/29/EB). Direktyvos 2005/29/EB nuostatas į nacionalinę teisę perkelia ir komercinės veiklos sąžiningumo teisinio reguliavimo pagrindą sudaro Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymas kaip pagrindinis vartotojų ekonominių interesų apsaugą nuo nesąžiningos komercinės veiklos įtvirtinantis teisės aktas, Reklamos įstatymas, kuriame įtvirtintos blanketinės normos, nukreipiančios į Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymą, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 6 straipsnis, nustatantis bendrąjį sąžiningos verslo praktikos principą, bei Civilinio kodekso 6.228² straipsnis, kurio 4 dalyje įtvirtintas bendrasis nesąžiningos komercinės veiklos draudimas, kartu darant nuorodą į specialiuosius teisės aktus.

Tiek Direktyvos 2005/29/EB, tiek ją į nacionalinę teisę perkeliančių teisės aktų tikslas – užtikrinti komercinės veiklos sąžiningumą, nustatant nesąžiningos verslininko komercinės veiklos, kuri gali susilpninti vartotojo gebėjimą priimti informacija paremtą sprendimą ir taip paskatinti vartotoją priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs, draudimą. Kitaip tariant, minėtuose teisės aktuose įtvirtinti sąžiningumo standartai nustato, kaip verslininkas turi elgtis vartotojų atžvilgiu siekdamas įtikinti juos sudaryti sutartis, derėdamasis dėl sutarčių sudarymo ir vykdydamas su vartotojais sudarytų sutarčių sąlygas. Direktyva 2005/29/EB pasižymi itin plačia taikymo sritimi – greta reklamos, įtikinėjimo ir derybų ikisutartinėje stadijoje, nesąžiningos komercinės veiklos draudimą įtvirtinančios nuostatos taip pat apima tokią verslininko (prekybininko) veiklą kaip sudarius sutartį atliekami pakeitimai, produkto pristatymas, mokėjimų sąlygos, vartotojų pretenzijų nagrinėjimas, aptarnavimas po sutarties sudarymo ir pan.

Byloje nustatytų aplinkybių kontekste (atsakovei nebuvo išsamiai paaiškinta įsigyjamų prekių sudėtis, jų naudojimo instrukcija, galimas šalutinis poveikis, sutartis sudaryta skubotai, surašyta itin mažu šriftu, atsakovei siekiant įgyvendinti savo teisę atsisakyti sutarties ir susisiekus su pardavėja telefonu, jai nebuvo išaiškinta sutarties nutraukimo ir prekių grąžinimo tvarka, priešingai – apribota galimybė prekę grąžinti, o ją grąžinus grąžinimo dokumentas nebuvo išrašytas) svarbu tai, kad ieškovė (pardavėja) su vartotoja elgėsi nesąžiningai, nes nesąžininga komercine veikla, inter alia, pripažįstamas klaidinančios (apgaulingos) informacijos suteikimas (ar reikiamos informacijos nesuteikimas) vartotojui, taip pat kliūčių sudarymas vartotojui siekiant pasinaudoti savo sutartinėmis teisėmis (įskaitant teisę sutartį nutraukti). Kartu pažymėtina, kad tokie renginiai, kai sutartys su vartotojais sudaromos per prekių pristatymą, tiek Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, tiek administracinių teismų ne kartą buvo pripažinti nesąžininga komercine veikla (be kita ko, informacijos atskleidimo pirkėjams aspektu), nukreipta į sveikatos problemų turinčių, dažniausiai vyresnio amžiaus vartotojų grupę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A502-731/2013).

Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais darytina išvada, kad nors Direktyva 2005/29/EB ir ją į nacionalinę teisę perkeliantys teisės aktai mechanizmo, skirto individualaus vartotojo interesų, kylančių iš jo sudarytų sandorių, apsaugai, nenustato, teismas, nagrinėdamas vartotojo teisės nutraukti sutartį įgyvendinimo klausimą turi atsižvelgti į aplinkybę, kad sandoris buvo sudarytas dėl nesąžiningos komercinės veiklos.

Žemesnės instancijos teismai sprendė, kad pirkėja (atsakovė) praleido sutartyje nustatytą terminą pranešti pardavėjai apie sutarties nutraukimą. Sprendžiant dėl minėtų išvadų pagrįstumo, visų pirma pažymėtina, kad vartojimo sutarties instituto specifika, be kita ko, pasireiškia ir teisiškai reguliuojant sutarčių pabaigą (sutarties nutraukimą ar atsisakymą), pavyzdžiui, sutarčių, sudarytų ne prekybai skirtose patalpose, atveju vartotojui suteikiama teisė atsisakyti vartojimo sutarties ar ją nutraukti palankesne tvarka. Galiojęs teisinis reguliavimas nustatė, kad vartotojui turėtų būti suteikta teisė nutraukti sutartį, įvertinus iš sutarties kylančius įsipareigojimus. Vartotojas turi teisę atsisakyti savo veiksmų rezultatų išsiųsdamas pranešimą per ne trumpesnį kaip septynių dienų laikotarpį (Direktyvos 85/577/EEB 5 konstatuojamoji dalis). Analogiškos pirkėjo teisės buvo reglamentuotos ir CK 6.357 straipsnio 6 dalyje nustatant, kad pirkėjas turi teisę atsisakyti sutarties (nutraukti sutartį), sudarytos ne prekybai skirtose patalpose, apie tai pranešdamas raštu pardavėjui per septynias dienas nuo nurodytos informacijos gavimo dienos, ir Daiktų pardavimo ne prekybai skirtose patalpose taisyklių 8 punkte (redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.).

Nagrinėjamu atveju 2012 m. balandžio 5 d. sudarytos sutarties pagrindu šalys susitarė, kad atsakovė turi teisę nutraukti sutartį, vadovaujantis CK 6.357 straipsnio 6–11 dalimis, apie tai pranešusi ieškovei per 7 dienas nuo sutarties sudarymo ir priedo Nr. 2 gavimo dienos. Atsakovė be jokių išankstinių sąlygų ar priežasčių turėjo teisę nutraukti sutartį laikydamasi minėtame punkte nurodytos tvarkos ir terminų. Byloje nustatyta, kad atsakovė, nusprendusi nutraukti sutartį, su ieškove buvo susiekusi telefonu daugelį kartų, tačiau ieškovė į skambučius tinkamai nereagavo, nepaaiškino sutarties nutraukimo ir prekių grąžinimo tvarkos, tokiais savo veiksmais apribodama galimybę prekę grąžinti. Atsakovė raštu informavo ieškovę apie sutarties nutraukimą 2012 m. balandžio 16 d., t. y. praėjus 11 dienų nuo sutarties sudarymo; ieškovei į šį pranešimą nesureagavus, nuvyko į ieškovės patalpas ir ten įsigytą prekę paliko.

Vertinant minėtas aplinkybes, pažymėtina, kad, pirma, nors pagal CK 6.357 straipsnio 6 dalį ir Daiktų pardavimo ne prekybai skirtose patalpose taisyklių 8 punktą sutarties nutraukimo terminas buvo praleistas, kaip jau buvo minėta, ieškovė atsakovės atžvilgiu veikė nesąžiningai, neišaiškindama iš sutarties kylančių teisių ir pareigų, nesudarydama galimybės prekę grąžinti jos pirkimo vietoje ar kitoje pirkėjai patogioje vietoje ir taip apsunkindama vartotojos galimybę atsisakyti sutarties. Antra, 2011 m. spalio 25 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/83/ES dėl vartotojų teisių (toliau – Vartotojų teisių direktyva, Direktyva 2011/83/ES), kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB. Šiuo teisės aktu kodifikuotos esmines sutartines vartotojų teises įtvirtinusios direktyvos atsisakant atskiro vartojimo sutarčių, sudarytų ne prekybai skirtose patalpose ir nuotolinės prekybos sutarčių reguliavimo bei sujungiant šias taisykles į vieną teisės aktą, taip pat įtraukiant minimalius pakeitimus į bendrojo pobūdžio (horizontaliąsias) vartotojų teisių direktyvas dėl nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų ir vartojimo prekių pardavimo garantijų, Direktyvą 2011/83/ES įgyvendinančias priemones taikant nuo 2014 m. birželio 13 d.

Šios bylos kontekste aktualu pažymėti, kad CK 6.357 straipsnio 6 d. redakcija galiojo iki 2014 m. birželio 13 d. Nuo 2014 m. birželio 13 d. Direktyva 85/577/EEB ir ją įgyvendinančios nuostatos buvo panaikintos ir įsigaliojo vartotojui palankesnis režimas, minėta Direktyva 2011/83/ES (Vartotojų teisių direktyva) įtvirtinant 14 dienų terminą atsisakyti ne prekybai skirtose patalpose sudarytų sutarčių. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą vartotojas turi teisę, nenurodydamas priežasties ir nepatirdamas kitų, negu nustatyta šio kodekso 6.228¹¹ straipsnyje, išlaidų, per keturiolika dienų atsisakyti nuotolinės sutarties ar ne prekybos patalpose sudarytos sutarties, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytas išimtis (CK 6.228¹⁰ straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad Vartotojų teisių direktyva sutarties sudarymo metu jau buvo priimta, nacionalinės teisės nuostatos gali būti aiškinamos remiantis direktyvos tekstu ir atsižvelgiant į jos paskirtį, siekiant priimti jos tikslą atitinkantį sprendimą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad per direktyvos perkėlimui nustatytą terminą valstybės narės, kurioms ji skirta, privalo susilaikyti nuo priėmimo teisės aktų, kurie gali rimtai trukdyti pasiekti šioje direktyvoje nurodytą rezultatą (Teisingumo Teismo 2005 m. lapkričio 22 d. sprendimas Mangold, C-144/00, ECLI:EU:C:2005:709, 67 punktas). Kadangi pareiga užtikrinti Bendrijos teisės nuostatų veiksmingumą taikoma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, nurodyta susilaikymo pareiga taip pat įpareigoja ir nacionalinius teismus. Iš to išplaukia, kad nuo direktyvos įsigaliojimo datos valstybių narių teismai kuo labiau privalo susilaikyti nuo tokio nacionalinės teisės aiškinimo, kuris, pasibaigus terminui direktyvai perkelti, galėtų rimtai sutrukdyti įgyvendinti šia direktyva siekiamą tikslą (Teisingumo Teismo 2006 m. liepos 4 d. sprendimas Adeneler ir kt., C-212/04, ECLI:EU:C:2006:443, 121, 122, 123 punktai). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad formalus 7 d. termino praleidimas nagrinėjamu atveju negali būti laikomas kliūtimi nutraukti sutartį, sudarytą ne prekybai skirtose patalpose. Kadangi atsakovė raštu informavo ieškovę apie sutarties nutraukimą 2012 m. balandžio 16 d., žemesnės instancijos teismai šiuo atveju nepagrįstai sprendė, kad terminas pranešti pardavėjai apie sutarties nutraukimą buvo praleistas.

Žemesnės instancijos teismai taip pat sprendė, kad atsakovė (vartotoja) neįrodė, jog ginčo prekės buvo grąžintos ieškovei. Kasacinio teismo nuosekliai išplėtotoje jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB Medicinos bankas v. BUAB „Liturta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-290-706/2015; kt.). Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Ši išvada ne kartą pabrėžta kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011, 2008 m. vasario 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. M. v. UAB „Yazaky Wiring Technologies Lietuva“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-129/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-129/2008">3K-3-129/2008</a>; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. C. v. Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-439/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-439/2008">3K-3-439/2008</a>; ir kt.).

Esant nurodytam teisiniam reglamentavimui teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamos bylos atveju atsakovė prekės grąžinimo faktą įrodinėjo, o ieškovė šių įrodymų nepaneigė, priešingai – prekės grąžinimo faktas negalėjo būti tinkamai užfiksuotas ir įrodytas, nes ieškovė prekių grąžinimo dokumentų neišduodavo. Taigi žemesnės instancijos teismai nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė silpnesniajai šio santykio šaliai – vartotojai.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Atsakovė taip pat teikė reikalavimą dėl 2896,20 Eur (10 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo, nurodė, kad dėl ieškovės kaltės patyrė neigiamų išgyvenimų, pablogėjo sveikata, atsirado alerginė reakcija ir kiti procesiniuose dokumentuose nurodyti negalavimai.

Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluotos esminės neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo nuostatos, pagal kurias neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Vartotojo teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo priteisimo įtvirtinta Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte (redakcija, galiojusi 2011 m. gruodžio 15 d. – 2013 m. gegužės 24 d.). Pagal kasacinio teismo nutartyse pateiktus išaiškinimus, sprendžiant dėl vartotojo teisės į neturtinės žalos atlyginimą įgyvendinimo, taikytinos bendrosios CK normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. Ž. v. SP UAB „Vilniaus troleibusai“, bylos Nr. 3K-3-371/2003; 2009 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. Č. v. UAB „Makveža“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-256/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-256/2009">3K-3-256/2009</a>). Bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos yra neteisėta veika, atsiradusi žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos ir kaltė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 1999 m. spalio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Č. v. K. T., bylos Nr. 3K-3-683/1999; 2013 m. spalio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Teledema“ v. M. P., bylos Nr. 3K-3-476/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikri nepatogumai, sunkumai yra natūralus gyvenimo ir dalyvavimo civilinėje apyvartoje reiškinys ir ne kiekvienas teisės pažeidimas kartu reiškia ir neturtinės žalos padarymą. Neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jeigu įrodyta, kad neturtinė žala padaryta. Žalos padarymo faktą, remiantis CPK 178 straipsniu, turi įrodyti tai teigianti šalis (atsakovė, pareiškusi priešieškinį). Teismo byloje nustatytos faktinės aplinkybės nėra pakankamos faktui, kad atsakovei buvo padaryta neturtinės žalos, konstatuoti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė neįrodė, o teismas nenustatė neturtinės žalos padarymo fakto. Nenustačius šios civilinės atsakomybės sąlygos, nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2, 3 dalys). Teisėjų kolegijai panaikinant apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir priimant naują sprendimą ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti iš dalies, kasacinis skundas yra patenkintas iš dalies, todėl yra perskirstomos bylinėjimosi išlaidos proporcingai patenkintiems ir atmestiems ieškinio ir priešieškinio reikalavimams. Pirmosios instancijos teisme kasatorė patyrė 1000 Lt (289,62 Eur) bylinėjimosi išlaidų, todėl, atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų proporciją, jai iš ieškovės priteistina 188,25 Eur. Kasatorei apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba (100 proc.), už kurią išlaidos atlyginamos valstybei (CPK 96 straipsnis). Pagal Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. birželio 29 d. pažymą Nr. PP-1011, teikiant teisinę pagalbą, patirta atitinkamai 115,80 Eur išlaidų. Kadangi atsakovės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, tai iš ieškovės valstybei priteistina dalis antrinės teisinės pagalbos, suteiktos atsakovei, išlaidų, t. y. 75,27 Eur. Pirmosios instancijos teisme patirta 60 Lt (17,38 Eur) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei, todėl, atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų proporciją, valstybei iš ieškovės priteistina 11,30 Eur, o iš atsakovės – 6,08 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kasaciniame teisme patirta 9,53 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), tai šios bylinėjimosi išlaidos proporcingai į valstybės biudžetą priteistinos tik iš ieškovės – 6,19 Eur, nes, kaip minėta, atsakovė kasaciniame teisme visiškai atleista nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutartį ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti iš dalies.

Nutraukti UAB „Torpol Baltija“ (j. a. k. 302483312) ir Z. P. (duomenys neskelbtini) 2012 m. balandžio 5 d. sudarytą pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį Nr. TB00490, priteisti Z. P. (duomenys neskelbtini) iš UAB „Torpol Baltija“ (j. a. k. 302483312) 57,92 Eur (penkiasdešimt septynis Eur 92 ct) sumokėto pradinio įnašo. Kitą priešieškinio dalį atmesti.

Priteisti Z. P. (duomenys neskelbtini) iš UAB „Torpol Baltija“ (j. a. k. 302483312) 188,25 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt aštuonis Eur 25 ct) išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti atlyginimo.

Priteisti valstybei iš UAB „Torpol Baltija“ (j. a. k. 302483312) 75,27 Eur (septyniasdešimt penkis Eur 27 ct) išlaidų už atsakovei suteiktą teisinę pagalbą atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5630, nurodant mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Priteisti valstybei iš UAB „Torpol Baltija“ (j. a. k. 302483312) 17,38 Eur (septyniolika Eur 38 ct) ir iš Z. P. (duomenys neskelbtini) 6,08 Eur (šešis Eur 8 ct) bylinėjimosi išlaidų. Ši valstybei priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Birutė Janavičiūtė

Algis Norkūnas