Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių actio Pauliana (CK 6.66 straipsnis) taikymo sąlygas, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-703-706/2015

Teisminio proceso Nr. 2-17-3-00985-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.1.6.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Andžej Maciejevski ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Top Decor“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Jonsta“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Top Decor“, trečiajam asmeniui Jonavos rajono savivaldybės administracijai dėl reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių actio Pauliana (CK 6.66 straipsnis) taikymo sąlygas, aiškinimo ir taikymo.

Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartimi UAB „Jonsta“ iškelta bankroto byla (nutartis įsiteisėjo 2013 m. kovo 28 d.), bankroto administratore paskirta UAB Kauno įmonių restruktūrizavimo centras. Bankroto administratorė nustatė, kad ieškovė (rangovė) 2010 m. rugsėjo 14 d. sudarė su trečiuoju asmeniu Jonavos rajono savivaldybės administracija (užsakove) rangos sutartį Nr. 10/03-707 (toliau – ir rangos sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo atlikti Jonavos rajono savivaldybės kultūros centro pastato kapitalinio remonto darbus, kurių vertė 7 688 810,49 Lt (2 226 833,44 Eur). 2012 m. rugpjūčio 10 d. statybos rangos sutartimi Nr. 12-6 (toliau – ir subrangos sutartis) ieškovė dalį statybos darbų perdavė atlikti atsakovei (subrangovei), o šios sutarties 3.1 punktu susitarė, kad atsiskaitymas už patiektas medžiagas ir atliktus darbus bus vykdomas pagal reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartį, 2012 m. rugpjūčio 10 d. pasirašytą rangovės ir subrangovės. Rangovė ir subrangovė 2012 m. rugpjūčio 29 d. ir 2012 m. rugsėjo 27 d. sudarė reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartis, kuriomis ieškovė (rangovė) perleido atsakovei (subrangovei) reikalavimo teises į užsakovę (Jonavos rajono savivaldybės administraciją), kylančias iš pagrindinės 2010 m. rugsėjo 14 d. rangos sutarties dėl 6603 Lt (1912,36 Eur) ir 24 317,37 Lt (7042,80 Eur) atlyginimo už atliktus darbus pagal 2012 m. rugpjūčio 10 d. subrangos sutartį.

BUAB „Jonsta“ bankroto administratorė 2014 m. balandžio 15 d. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiomis reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartis, taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės 30 920,70 Lt (8955,25 Eur). Ieškovės nuomone, šiems sandoriams nuginčyti egzistuoja visos būtinosios actio Pauliana sąlygos (CK 6.66 straipsnis) – atsakovė neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių, nes turėjo žinoti apie sunkią ieškovės padėtį (bendrovės turimus kreditorius, pradelstus įsipareigojimus valstybei, tai, kad ji nepajėgi įvykdyti savo prievolių, jos turto ir turtinės teisės areštą bei faktinį nemokumą); turėjo žinoti, kad sudarydama reikalavimo perleidimo sutartis ieškovė pažeidė savo kreditorių interesus, nes suteikė pirmenybę vienai savo kreditorių – atsakovei; šalys buvo nesąžiningos, nes, žinodamos apie ieškovės faktinį nemokumą, nustatė atsakovei teisę gauti atlyginimą iš užsakovės, taip atsakovei įgyjant nepagrįstą pranašumą prieš kitus UAB „Jonsta“ kreditorius.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Jonavos rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento ieškovės ir atsakovės 2012 m. rugpjūčio 29 d. ir 2012 m. rugsėjo 27 d. sudarytas reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartis, taikė restituciją ir priteisė iš atsakovės ieškovei 30 920,70 Lt (8955,25 Eur), išsprendė bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą.

Teismas, pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino, pažymėjo, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas nesiejamas su nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimu, todėl sprendė, kad šis terminas actio Pauliana pareikšti nėra pasibaigęs.

Spręsdamas klausimą dėl ginčijamų sandorių sudarymo privalomumo, teismas pažymėjo, kad ginčijamomis sutartimis buvo pakeista 2012 m. rugpjūčio 10 d. statybos darbų rangos (subrangos) sutartyje nustatyta atsiskaitymų tvarka, šalims sutarus, kad UAB „Jonsta“ (rangovė) su UAB „Top Decor“ (subrangove) atsiskaito per 15 kalendorinių dienų nuo darbų perdavimo–priėmimo akto pasirašymo ir PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos (sutarties 3.1 punktas). Teismas nustatė, kad ieškovė prisiimtų įsipareigojimų pagal 2010 m. rugsėjo 14 d. rangos sutartį visa apimtimi neįvykdė ir nepateikė įrodymų, kad šioje sutartyje nurodyta 7 688 810,49 Lt (2 226 833,44 Eur) suma jai buvo sumokėta, todėl sprendė, kad tam tikro etapo darbų spartesnis ar lėtesnis atlikimas iš esmės nepablogintų nei jos pačios, nei jos kreditorių turtinės padėties. Teismo vertinimu, nebuvo jokios sutarties, įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs šalis pakeisti anksčiau sudarytoje statybos rangos sutartyje nustatytą atsiskaitymo tvarką, todėl sprendė, kad actio Pauliana taikymo prasme šalys ginčijamų reikalavimo perleidimo sutarčių sudaryti neprivalėjo.

Teismas pripažino atsakovę nesąžininga sutarties šalimi, kadangi ši, žinodama apie ieškovės kreditorius ir jos nemokumą, vis tiek sudarė ginčijamas sutartis bei įgavo neteisėtą pranašumą prieš kitus kreditorius.

Spręsdamas klausimą dėl teisės sudaryti reikalavimo perleidimo sutartį galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms teismas pažymėjo, kad CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, be kita ko, reiškia ir draudimą perleisti reikalavimą, kurio pradinis kreditorius neturi, arba negaliojantį reikalavimą, nes tokio reikalavimo neįmanoma įgyvendinti, t. y. patenkinti. Teismas sprendė, kad ginčo reikalavimo teisės perleidimo sutartys prieštaravo imperatyviosioms teisės normoms – UAB „Jonsta“ 2011 m. gruodžio 13 d. buvo nustatytos konkrečios laikinosios apsaugos priemonės, t. y. įregistruotas turtinių teisių areštas, dėl to UAB „Jonsta“ buvo apribota teisė perleisti savo turtines teises tretiesiems asmenims; apie tai žinojo ieškovė ir turėjo bei privalėjo žinoti atsakovė.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovės UAB „Top Decor“ apeliacinį skundą, 2015 m. balandžio 21 d. nutartimi Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą; išsprendė bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl kreditorių teisių pažeidimo, pažymėjo, kad UAB „Jonsta“ ginčijamų sandorių sudarymo dieną buvo nemoki, nes per vienerius metus mokėtinos sumos bei trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės ir ieškovė su kreditoriais jau negalėjo atsiskaityti – ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė turėjo 58 kreditorius, kurių bendra reikalavimų suma siekė 1 032 477,27 Lt (299 026,09 Eur), o 2012 m. įmonės balanso duomenimis, ieškovė turėjo turto, kurio vertė – 981 863 Lt (284 367,18 Eur), taigi ieškovės įsipareigojimai viršijo visą įmonės turtą, o nuostoliai per minėtą laikotarpį siekė 974 711 Lt (282 295,82 Eur). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė, neturėdama pakankamai turto ir lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, neturėjo pagrindo prisiimti įsipareigojimų, kurie apsunkintų atsiskaitymą su kitais savo kreditoriais.

Spręsdamas klausimą dėl sandorio privalomumo apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šalių 2012 m. rugpjūčio 10 d. sudarytos statybos darbų rangos sutarties Nr. 12-6, 3.1 punkte nustatyta, jog „atsiskaitymas už patiektas medžiagas bei atliktus darbus vykdomas pagal reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartį, pasirašytą tarp „Rangovo“ ir „Subrangovo“ 2012 m. rugpjūčio 10 d.“. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad 2012 m. rugpjūčio 10 d. cesijos sutartis sudaryta nebuvo (į bylą tokių duomenų nepateikta), todėl sprendė, kad sudaryti ginčijamas sutartis nebuvo teisinio pagrindo. Iš 2012 m. rugpjūčio 10 d. statybos darbų rangos sutarties Nr. 12-6, 3.1 punkto analizės apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ginčijamos sutartys buvo perteklinės, nes atsiskaitymo sąlyga buvo nustatyta pagrindinėje statybos darbų rangos sutartyje. Įvertinęs aplinkybes dėl ieškovės nemokumo ir nesąžiningumo, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nei ginčijamoms sutartims, nei statybos darbų rangos sutarčiai sudaryti nebuvo privalomo pagrindo.

Teismo vertinimu, atsakovė turėjo pagrindą suabejoti ieškovės mokumu, todėl, būdama apdairi ir rūpestinga verslininkė, privalėjo pasidomėti ieškovės finansine būkle ir tik įsitikinusi, kad nėra kreditorių, kurių interesai gali būti pažeisti, sudaryti ginčijamas sutartis.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio sudarymo, nustatė, kad ieškovė ginčijamas sutartis sudarė galiojant turto ir turtinių teisių areštui (Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nutartimi ieškovei (skolininkei) buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – kilnojamųjų ir nekilnojamųjų daiktų, esančių pas skolininkę ar trečiuosius asmenis, areštas 93 207,75 Lt (26 994,83 Eur) sumai, uždraudžiant šiuos daiktus bei turtines teises perleisti ar suteikti naudoti tretiesiems asmenims). Todėl, teismo vertinimu, ginčijami sandoriai laikytini negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, nes ieškovė (skolininkė) perleido atsakovei savo turtinę teisę galiojant šios teisės disponavimo apribojimui – areštui.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Top Decor“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2015 m. balandžio 21 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl kreditorių teisių pažeidimo kaip actio Pauliana sąlygos. Subrangos ir reikalavimo perleidimo sandoriai šioje byloje negali būti aiškinami izoliuotai. Reikalavimo perleidimo sandoriai yra subrangos sutarties vykdymo sandoriai, kurių sudarymas buvo iš anksto nurodytas ir įtvirtintas subrangos sutarties 3.1 punkte. Subrangos sutarties sudarymo metu ieškovė buvo nepajėgi įvykdyti rangos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų trečiajam asmeniui, todėl, siekdamos sumažinti galimus jos nuostolius dėl įsipareigojimų nevykdymo, šalys 2012 m. rugpjūčio 10 d. sudarė subrangos sutartį ir susitarė atsiskaityti perleidžiant ieškovės reikalavimo teisę į kasatorės darbų užsakovę. Ieškovės galimybės atsiskaityti su savo kreditoriais dėl ginčijamų sandorių nesumažėjo – reikalavimo perleidimo sutartys buvo sudarytos daugiau kaip pusę metų iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo, ieškovės veikla nebuvo nutrūkusi, trumpalaikiai įmonės įsipareigojimai tiekėjams ir darbuotojams buvo mažesni už įmonės turimo turto vertę.

2. Dėl neprivalėjimo sudaryti ginčijamus sandorius kaip actio Pauliana sąlygos. Teismas ignoravo faktą, kad šalys privalėjo sudaryti ginčijamas reikalavimo perleidimo sutartis, nes tai buvo nurodyta subrangos sutarties 3.1 punkte (ieškovės tinkamas atsiskaitymas su kasatore už atliktus remonto darbus); dėl šios priežasties buvo nustatyta ir atsiskaitymo už atliktus darbus tvarka, t. y. kad bus sudarytos reikalavimo perleidimo sutartys, kuriomis reikalavimo teisė bus perleidžiama tiesiai į trečiąjį asmenį ir tokiu būdu bus atsiskaitoma su atsakove. Ginčijamos sutartys sudarytos per trumpą laiką, jos akivaizdžiai tiesiogiai susijusios su subrangos sutarties vykdymu.

3. Dėl atsakovės sąžiningumo sudarant ginčijamas cesijos sutartis. Vien laikinųjų apsaugos priemonių egzistavimas per se negali paneigti šalių tarpusavio įsipareigojimų vykdymo. Teismas nevertino aplinkybės, kad atsakovė jokiu būdu nėra susijusi su ieškovės asmeniu: ji nebuvo kviečiama į akcininkų susirinkimus, o ikisutartinių santykių metu šalys ekspresyviai siekė padėti ieškovei įvykdyti sutartinius įsipareigojimus trečiajam asmeniui. Atsižvelgiant į viešuosius Jonavos miesto interesus ir darbų skubą, kasatorė, neturėdama informacijos apie ieškovės pradelstus įsipareigojimus, veikė itin atidžiai, rūpestingai ir visapusiškai sąžiningai.

Atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą ieškovė BUAB „Jonsta“ prašo skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl kasatorės reikalavimo atitikties kasacijos pagrindams. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje analizavo ir pasisakė dėl dviejų cesijos sutarčių negaliojimo pagrindų – CK 6.66 straipsnio ir CK 1.80 straipsnio 1 dalies taikymo. Tačiau kasacinis skundas grindžiamas išimtinai CK 6.66 straipsnio netinkamu taikymu ir aiškinimu (skunde keliami klausimai dėl kreditorių teisių pažeidimo, cesijos sutarčių sudarymo privalomumo, kasatorės sąžiningumo). Jokių išsamių teisinių argumentų, kurie patvirtintų netinkamą CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyti sandorio negaliojimo pagrindo taikymą, skunde nenurodyta. Taigi apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kurioje cesijos sutartys buvo pripažintos prieštaraujančiomis imperatyviosioms įstatymo normoms ir dėl to negaliojančiomis, kasaciniu skundu neskundžiamos. Todėl kasatorės reikalavimas panaikinti abiejų instancijų teismų priimtus procesinius sprendimus ir atmesti ieškinį neatitinka kasacinio skundo pagrindo; netgi pripažinus netinkamą actio Pauliana instituto taikymą ir aiškinimą, šis reikalavimas negali būti patenkintas, nes cesijos sutarčių negaliojimas taipogi buvo grindžiamas jų prieštaravimu imperatyvioms įstatymo normoms. Kasacinis teismas tikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu neperžengdamas kasacinio skundo ribų, todėl kasaciniame skunde nenurodant išsamių teisinių argumentų dėl netinkamo CK 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo ir aiškinimo, kasacinis teismas dėl šio cesijos sutarčių negaliojimo pagrindo pasisakyti negali.

2. Dėl kreditorių teisių pažeidimo kaip actio Pauliana sąlygos. Vertinant šalių sudarytas sutartis, ta aplinkybė, kad jos buvo sudarytos per trumpą laiko tarpą, neturi jokios teisinės reikšmes, nes ne laikotarpis, praėjęs tarp sutarčių sudarymo, lemia kreditorių teisių pažeidimą. Kreditorių teisių pažeidimą nusako tai, kad ieškovė, sudarydama tiek subrangos, tiek cesijos sutartis, buvo nemoki, turėjo 58 kreditorius (kurių bendra reikalavimų suma siekė 1 032 477,27 Lt (299 026,09 Eur), todėl 30 920,70 Lt (8955,25 Eur) suma iš dalies patenkintų jau esamų kreditorių reikalavimus. Cesijos sutartimis buvo pakeista rangos sutartyje nustatyta atsiskaitymo tvarka, pagal kurią trečiasis asmuo Jonavos rajono savivaldybės administracija už atliktus pagal šią sutartį darbus turėjo atsiskaityti tiesiogiai su generaline rangove (ieškove), o ne su subrangove (atsakove). Rangos sutarties 2.6 ir 5.2 punktuose įtvirtinta sąlyga atitiko ieškovės kreditorių interesus, nes gautos už rangos darbų atlikimą lėšos patektų į bendrą ieškovės turto masę ir būtų skirtos visų kreditorių, ne vien tik kasatorės, reikalavimams patenkinti. Nepagrįstas skundo argumentas, kad šalių sudarytos sutartys buvo ieškovei naudingos, nes sudarė sąlygas jai tinkamai įvykdyti rangos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir gauti atsiskaitymą iš užsakovės. Priešingai, byloje nėra baigiamojo darbų akto, 2010 m. rugsėjo 14 d. rangos sutartyje nustatyta 7 688 810,49 Lt (2 226 833,44 Eur) suma ieškovei nebuvo sumokėta.

3. Dėl neprivalėjimo sudaryti ginčijamus sandorius kaip actio Pauliana sąlygos. Ginčijamos cesijos sutartys sudarytos ne vykdant subrangos sutarties 3.1 punkto sąlygą, o atskirų susitarimų pagrindu – subrangos sutarties 3.1 punkto sąlyga neatitinka rangos sutarties 2.6 punkto nuostatų, pagal kurias už atliktus statybos darbus trečiasis asmuo (užsakovė) turėjo mokėti ieškovei (generalinei rangovei) per 5 darbo dienas po lėšų gavimo iš valstybinės investicijų programos (mokėjimas galėjo trukti 60 dienų). Be to, šiame subrangos sutarties punkte kalbama apie cesijos sutartį, šalių pasirašytą 2012 m. rugpjūčio 10 d., o ginčijamos cesijos sutartys pasirašytos atitinkamai 2012 m. rugpjūčio 29 d. ir 2012 m. rugsėjo 27 d., taigi jos nėra siejamos su subrangos sutartyje nurodyta reikalavimo perleidimo sutartimi. Cesijos sutarčių sudarymo negali pateisinti ir neva galimos žalos dėl neįvykusių renginių atsiradimas.

4. Dėl atsakovės sąžiningumo sudarant ginčijamas cesijos sutartis. Kasatorė yra nesąžininga, nes byloje esantys duomenys (liudytojo V. L. parodymai, kasatorės apeliacinio skundo argumentai) parodo, kad jai buvo žinoma, jog ieškovė nemoki ir nesugeba vykdyti prisiimtų finansinių įsipareigojimų. Cesijos ir subrangos sutarčių pasirašymo metu galiojo laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis ieškovei buvo uždrausta perleisti savo turtines teises. Laikinosios apsaugos priemonės buvo išviešintos (įregistruotos Turto arešto aktų registre), taigi kasatorė turėjo galimybę apie tai sužinoti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės teisėjų sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB Nord v. A. M., D. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012).

Šioje byloje ginčas kilęs tik dėl kai kurių actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų, dėl kurių kasacinis teismas ir pasisako. Taip pat kasacinis teismas pasisako ir dėl imperatyviosioms įstatymo normoms (galiojant turto ir turtinių teisių areštui) prieštaraujančio sandorio sudarymo.

Dėl imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio sudarymo

Atsakovės kasaciniame skunde teisės taikymo aspektu keliamas ginčijamų sandorių sudarymo teisėtumo galiojant turto ir turtinių teisių areštui klausimas.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas susijęs su tam tikrų ribojimų atsakovui taikymu. Tiek teismui taikant laikinąsias apsaugos priemones, tiek antstoliui vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtina siekti ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyros, kad atsakovui taikomi ribojimai būtų būtini, teisėti ir pagrįsti, užtikrintų ir atsakovo teisių bei teisėtų interesų apsaugą. Skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ir disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas (CPK 675 straipsnis). Šio instituto tikslas – laikinai apriboti skolininkui galimybes perleisti ar kitaip apsunkinti turtą, kad būtų išlaikomas skolininko turtas, iš kurio būtų galima išieškoti.

Vykdydamas teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo antstolis privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo proceso tvarkos, taip pat privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisti kitų vykdymo proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad iki ginčijamų sandorių sudarymo ieškovei (skolininkei) Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – kilnojamųjų ir nekilnojamųjų daiktų, esančių pas skolininkę ar trečiuosius asmenis areštas 93 207,75 Lt (26 994,83 Eur) sumai, uždraudžiant šiuos daiktus bei turtines teises perleisti ar suteikti naudotis tretiesiems asmenims.

Iš byloje esančio turto arešto akto matyti, kad 2011 m. gruodžio 21 d. antstolė R. M. atliko minėto turto arešto pakeitimą, t. y. įregistravo areštą konkrečiam ieškovei priklausančiam nekilnojamajam turtui (patalpoms) ir išregistravo areštą ieškovės kilnojamiesiems ir nekilnojamiesiems daiktams, turtinėms teisėms, lėšoms. Taigi ginčijamų sandorių sudarymo metu (2012 m. rugpjūčio 29 d. ir 2012 m. rugsėjo 27 d.) ieškovės turtinėms teisėms nebuvo taikytų apribojimų. Bylą nagrinėję teismai nepasitikrino, ar pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė yra galiojanti.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra imperatyvaus pobūdžio pažeidimo, ir iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies šalina argumentus apie tai, kad ieškovė perleido atsakovei savo turtinę teisę galiojant šios teisės disponavimo apribojimui – areštui, todėl ginčijami sandoriai laikytini negaliojančiais nuo jų sudarymo momento.

Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio ir buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises – vertinimo

Viena actio Pauliana taikymo sąlygų – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Iš esmės ši sąlyga gali būti paaiškinama kaip teisinės prievolės neturėjimas sudaryti sandorį. Pažymėtina, kad actio Pauliana nesudaro teisinių prielaidų ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas, ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010; išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Murena“ v. AB „Eurovia Lietuva“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMzAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-130/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-130/2013">3K-7-130/2013</a>; kt.).

Šių teisės aiškinimų kontekste paminėtinos byloje nustatytos aplinkybės. Ieškovė UAB „Jonsta“ (rangovė), vykdydama supaprastiną viešąjį pirkimą, 2010 m. rugsėjo 14 d. sudarė su trečiuoju asmeniu Jonavos rajono savivaldybės administracija (užsakove) rangos sutartį Nr. 10/03-707, kuria ieškovė įsipareigojo atlikti trečiojo asmens Jonavos rajono savivaldybės kultūros centro pastato kapitalinio remonto darbus. Darbams atlikti UAB „Jonsta“ turėjo teisę, užsakovės sutikimu, samdyti konkrečius subrangovus, informuoti užsakovę apie jų pasikeitimą (rangos sutarties 13 dalis). Rangos sutarties 13 dalies Subrangovai ir jų keitimo tvarka 13.2 punkte Rangovo numatomi subrangovai ir jų procentinė dalis vykdant darbus subrangovė UAB „Top Decor“ nėra nurodyta; įrodymų, kad trečiasis asmuo būtų davęs sutikimą samdyti subrangovę UAB „Top Decor“, byloje nepateikta. Teismų išvada, kad kasatorė neturėjo pagrindo sudaryti ginčo sandorius, yra pagrįsta.

Sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu sąlyga yra skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumas. Sąžiningumas – tai teisinė ir faktinė kategorija, vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu – nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises.

Ginčijamomis sutartimis buvo pakeista rangos sutartyje nustatyta atsiskaitymo tvarka, pagal kurią trečiasis asmuo Jonavos rajono savivaldybės administracija už atliktus pagal šią sutartį darbus turėjo atsiskaityti tiesiogiai su generaline rangove (ieškove), o ne su subrangove (atsakove) – jokio įstatymo, sutarties ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs šalis pakeisti anksčiau sudarytoje statybos rangos sutartyje nustatytą atsiskaitymo tvarką, nenurodyta. Pagal rangos sutarties 2.6 ir 5.2 punktus gautos už rangos darbų atlikimą lėšos patektų į bendrą ieškovės turto masę ir būtų skirtos visų kreditorių, ne vien tik kasatorės, reikalavimams patenkinti.

Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad šalių sudarytos sutartys buvo ieškovei naudingos, nes sudarė sąlygas jai tinkamai įvykdyti rangos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir gauti atsiskaitymą iš užsakovės. Byloje nėra baigiamojo darbų akto, įmonės bankroto administratorė teismą informavo, kad 2010 m. rugsėjo 14 d. rangos sutartyje nustatyta 7 688 810,49 Lt (2 226 833,44 Eur) suma ieškovei nebuvo sumokėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks atsiskaitymo su atsakove būdas, taikytas ginčijamų sandorių atveju, vertintinas kaip sąžiningai verslo praktikai prieštaraujantys veiksmai, pažeidžiantys kitų rangos sutarties šalių (subrangovų) ir kitų kreditorių teises bei interesus.

Teismai, vertindami atsakovės sąžiningumą, aiškinosi ir vertino aplinkybes, ar ji žinojo apie ieškovės turtinę padėtį, turimus kreditorius, skolų mastą, atsiskaitymus su kreditoriais, daiktinių teisių suvaržymus. Ištyrę byloje surinktus įrodymus, teismai nustatė faktines aplinkybes, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė buvo faktiškai nemoki, nes turėjo 58 kreditorius ir skolos jiems (1 032 477,27 Lt (299 026,09 Eur) viršijo įmonės turimą turtą (981 863 Lt (284 367,18 Eur), taip pat buvo taikytas priverstinis nuosavybės teisės į ieškovės turtą laikinas apribojimas – turto areštas. Paminėti duomenys yra vieši ir atsakovei buvo prieinami. Ginčo sandorių sudarymo metu atsakovė turėjo pagrindą suabejoti ieškovės mokumu (kad ji nebus pajėgi atsiskaityti už atliktus darbus), šią aplinkybę patvirtina 2012 m. rugpjūčio 10 d. statybos darbų rangos sutartyje nustatyta atsiskaitymo tvarka, kai su atsakove už atliktus darbus atsiskaito ne kita sutarties šalis, bet trečiasis asmuo (sutarties 3.1 punktas).

Kasacinio skundo argumentai nepaneigia teismo išvados, kad ieškovė, neturėdama pakankamai turto ir lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, neturėjo pagrindo prisiimti įsipareigojimų, kurie apsunkintų atsiskaitymą su kitais savo kreditoriais. Be teisėto pagrindo suteikdama pranašumą atsakovei ir sudarydama galimybę jai gauti apmokėjimą iš trečiojo asmens, ieškovė pažeidė kitų kreditorių teises ir toks jos elgesys vertintinas kaip prieštaraujantis sąžiningai verslo praktikai.

Nagrinėjamu atveju egzistuoja actio Pauliana taikymo sąlygos – tiek ieškovės, tiek atsakovės nesąžiningumas, kreditorių teisių pažeidimas, neprivalėjimas sudaryti ginčijamus sandorius. Taigi pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, o jo išvados atitinka kasacinio teismo formuojamoje praktikoje pateiktus išaiškinimus.

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą nėra teisinio pagrindo. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos.

Kasacinį skundą atmetus, kasatorės (atsakovės) UAB „Top Decor“ turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Ieškovė BUAB „Jonsta“ atsiliepime į kasacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą, pateikė įrodymus, kad už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 900 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ši suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, netenkinus kasacinio skundo, ji priteistina iš kasatorės ieškovės naudai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei bankrutuojančiajai uždarajai akcinei bendrovei „Jonsta“ (j. a. k. 156612068) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (j. a. k. 135816975) 900 (devynis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Andžej Maciejevski

Janina Stripeikienė