Dėl CK normų, reglamentuojančių vartotojo teisinį statusą (CK 6.401 straipsnis), ir proceso teisės normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-686-611/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02237-2010-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.8.4.; 2.5.11.6.; 3.3.1.13.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. V. ir A. V. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. V. ir A. V. ieškinį atsakovėms restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus nekilnojamasis turtas“, uždarajai akcinei bendrovei „Nord Service“, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė TNS LT, dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl CK normų, reglamentuojančių vartotojo teisinį statusą (CK 6.401 straipsnis), ir proceso teisės normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovai J. V. ir A. V. patikslintu ieškiniu prašė patvirtinti patalpų (duomenys neskelbtini), kurių unikalūs numeriai: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (toliau ir – ginčo patalpos), su balkonais (terasomis) bei 8 automobilių stovėjimo vietų po pastatu pirkimo–pardavimo sutartį; priimti sprendimą dėl patalpų pirkimo–pardavimo sutarties įregistravimo. Atskiru ieškiniu prašė panaikinti ir pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovės RUAB „Vilniaus nekilnojamasis turtas“ ir trečiojo asmens UAB „Nord Service“ 2010 m. sausio 4 d. patalpų nuomos sutarties dalį dėl ginčo patalpų su balkonais ir dėl 8 automobilių stovėjimo vietų po pastatu; prašė įpareigoti trečiąjį asmenį sustabdyti minėtose patalpose atliekamus darbus ir iš jų išsikelti. Patikslintu 2013 m. liepos 22 d. ieškiniu ir 2014 m. kovo 20 d. pareiškimu dėl patikslinto ieškinio dalyko pakeitimo prašė teismo pripažinti jiems nuosavybės teisę į ginčo patalpas bei pripažinti niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2010 m. sausio 4 d. patalpų nuomos sutartį.

Nurodė, kad 2006 m. liepos 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 8 000 000 Lt (2 316 960,15 Eur) pardavė atsakovei RUAB „Vilniaus nekilnojamasis turtas“ jiems nuosavybės teise priklausantį 0,0471 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (toliau – ir ginčo sklypas). Tą pačią dieną šalys sudarė preliminariąją patalpų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovė nupirktame ginčo sklype ir 121/646 dalyje žemės sklypo, kuris nuosavybės teise priklauso ieškovams, įsipareigojo pastatyti daugiabutį 6 aukštų gyvenamąjį namą ir šio pastato ketvirtame aukšte būsimas ginčo patalpas su priklausiniais bei 8 parkavimo vietomis po pastatu parduoti ieškovams ne vėliau kaip iki 2008 m. rugpjūčio 15 d. Patalpų pirkimo–pardavimo kaina – 3 000 000 Lt (868 860,05 Eur). Tą pačią dieną (2006 m. liepos 5 d.) šalys sudarė dar vieną susitarimą, pagal kurį įskaitė vienarūšius priešpriešinius reikalavimus, kylančius iš žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties ir 2006 m. liepos 5 d. preliminariosios sutarties. Ieškovų teigimu, pasirašius susitarimą dėl įskaitymo, laikoma, kad atsakovė įvykdė prievolę sumokėti 3 000 000 Lt (868 860,05 Eur) (susitarimo dėl įskaitymo 2.1 punktas) už perkamą sklypą, o ieškovai įvykdė prievolę sumokėti 3 000 000 Lt (868 860,05 Eur) už perkamas patalpas. 2008 m. spalio 15 d. šalys sudarė susitarimą prie 2006 m. liepos 5 d. sutarties dėl preliminariosios sutarties 2 punkto pakeitimo, kuriuo įsipareigojo ne vėliau kaip per 45 dienas nuo šio susitarimo sudarymo dienos (ne vėliau kaip iki 2008 m. lapkričio 29 d.) sudaryti patalpų pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau sutartis nebuvo sudaryta, nors ginčo pastatas jau buvo pastatytas ir priimtas naudoti 2008 m. lapkričio 15 d., o atsakovė nuosavybės teises į patalpas Registrų centre užregistravo dar 2008 m. spalio 8–10 d. Anot ieškovų, jie įgijo nuosavybės teisę į ginčo patalpas CK 6.401 straipsnio 5 dalies pagrindu, nes sumokėjo visą preliminariojoje sutartyje nustatytą statybos kainą. Todėl, jų vertinimu, nagrinėjamu atveju turi būti taikomos CK 6.309 straipsnio 3 dalies nuostatos. Tvirtino, kad atsakovės sudarytos su trečiuoju asmeniu patalpų nuomos sutarties dalis, susijusi su jų nupirktomis patalpomis, yra neteisėta ir niekinė nuo sudarymo momento, kadangi buvo sudaryta, nepaisant Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 27 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. 2-1061-104/2009) pritaikyto arešto.

Atsakovė RUAB,,Vilniaus nekilnojamasis turtas“ pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė 2006 m. liepos 5 d. susitarimą pripažinti negaliojančiu bei pripažinti, kad jos prievolė ieškovams pagal žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį nėra pasibaigusi ir ji privalo jiems sumokėti 3 000 000 Lt (868 860,05 Eur).

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu ieškovų reikalavimus patenkino iš dalies: pripažino jų nuosavybės teises į ginčo patalpas, o kitus ieškovų reikalavimus ir atsakovės priešieškinį atmetė.

Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. balandžio 11 d. nutartimi panaikino minėto sprendimo dalį dėl ieškovų reikalavimų ir perdavė pirmosios instancijos teismui šiuos klausimus nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad tenkinti ieškovų ieškinį, remiantis CK 6.309 straipsnio 3 dalimi, nėra pagrindo; teismas netyrė, ar sandoris, kurį šalys laiko preliminariąja sutartimi, atitinka CK 6.401 straipsnyje reglamentuojamos būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutarties požymius, ar ieškovai preliminariąja sutartimi siekė patenkinti ne su verslu ar profesija susijusį savo asmeninį šeimos poreikį į gyvenamąjį būstą (gyvenamąjį butą), neįvertino aplinkybių, susijusių su šalių valia, buvusia sudarant preliminariąją sutartį, ir tikslu, kurio ieškovai siekė įsigydami būsimas patalpas, iš esmės neišnagrinėjo šio reikalavimo tuo pagrindu, koks jis buvo pareikštas. Dėl ieškovų reikalavimo panaikinti patalpų nuomos sutarties dalį, pripažinti ją negaliojančia ir įpareigoti trečiąjį asmenį išsikelti iš patalpų pažymėjo, kad šie materialiniai teisiniai reikalavimai yra nukreipti prieš atsakovę RUAB „Vilniaus nekilnojamasis turtas“ ir trečiuoju asmeniu byloje dalyvaujančią UAB „Nord Service“, todėl pastarosios dalyvavimas procese trečiojo asmens teisėmis, kurios yra siauresnės nei šalies, neužtikrino teisės į tinkamą teismo procesą.

Ieškovai, patikslinę ieškinį, pareikštą atsakovei RUAB „Vilniaus nekilnotasis turtas“, pakeitė trečiojo asmens UAB „Nord Service“ procesinę padėtį, nurodydami bendrovę atsakove, prašė pripažinti jų nuosavybės teisę į ginčo patalpas su balkonais (terasomis) ir 8 automobilių stovėjimo vietas po pastatu, remiantis CK 6.401 straipsnio 5 dalies nuostatomis, taip pat pripažinti niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2010 m. sausio 4 d. patalpų nuomos sutartį. Patikslintas ieškinys grindžiamas pirmiau minėtais patikslintame ieškinyje nurodytais argumentais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad ginčo šalių sudaryta preliminarioji sutartis negali būti pripažinta pagrindine, nes ginčo daiktas (patalpos) pirkėjui nebuvo perduotos valdyti, kaip to reikalaujama CK 6.309 straipsnio 1 dalyje, taip pat byloje nenustatyta pagrindų taikyti CK 6.401 straipsnio nuostatas. Teismas, išanalizavęs visus tris 2006 m. liepos 5 d. ginčo susitarimus, nustatė, kad ieškovai siekė perleisti pradėtą įgyvendinti nekilnojamojo turto plėtros projektą ir jiems priklausantį ginčo sklypą su patvirtintu detaliuoju planu, techniniu projektu bei leidimais ginčo sklype statyti šešių aukštų gyvenamąjį daugiabutį namą, t. y. pradėtą įgyvendinti nekilnojamojo turto plėtros (verslo) planą; atsakovė už sutartą 8 000 000 Lt (2 316 960,15 Eur) kainą siekė įsigyti ginčo sklypą kartu su detaliuoju planu bei techniniu projektu ir toliau plėtoti projektą bei gauti pelno, todėl padarė išvadą, kad abiejų šalių tikslai sudarant ginčo sandorius buvo komerciniai investiciniai. Šią išvadą teismas grindė Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2767-433/13 pagal ieškovų J. ir A. V. ieškinį atsakovei RUAB „Vilniaus nekilnojamasis turtas“ dėl pažeistų teisių nustatytomis faktinėmis aplinkybės: ieškovai pripažino, kad iš pat pradžių planavo senojo (1940 metų statybos) pastato (duomenys neskelbtini), kuriame jiems priklausė negyvenamosios patalpos, trys butai, ir naujojo 6 aukštų daugiabučio pastato statybą atlikti patys pagal vieną projektą; jų užsakymu ir lėšomis 2006 m. balandžio 21 d. padarytas gyvenamojo namo renovavimo ir naujo daugiabučio gyvenamojo namo statybos žemės sklype statybos techninis projektas; Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2006 m. gegužės 22 d. išdavė statybos leidimą; 2006 m. liepos 5 d. ieškovai sudarė žemės sklypo, kuriame turėjo būti statomas naujas (dabar atsakovei nuosavybės teise įregistruotas) statinys, pirkimo–pardavimo sutartį, dėl to minėtas statybos leidimas buvo pakoreguotas, papildomai kaip statytoją nurodant ir atsakovę. Nurodė, kad į bylą buvo pateikta 2007 m. vasario 13 d. šalių sudaryta jungtinės veiklos sutartis Nr. 07/07/13, kuria šalys įsipareigojo kooperuodamos savo turtą, darbą ir žinias vykdyti bendrą ūkinę komercinę veiklą – parengti projektą dėl abiejų šalių statomo ir rekonstruojamo gyvenamojo namo su komercinėmis patalpomis prijungimo prie elektros tinklų, sudaryti sutartį dėl elektros tiekimo Pažymėjo, kad ieškovai šioje situacijoje negali būti laikomi vartotojais (siekiantys įsigyti ginčo patalpas savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti), nes verčiasi nekilnojamojo turto nuoma, sutarties pasirašymo metu turėjo pakankamai gyvenamųjų patalpų šeimos poreikiams tenkinti, dalis turėtų patalpų buvo nuomojama arba naudojama verslo tikslais.

Teismas netenkino ieškinio reikalavimų dėl 2010 m. sausio 4 d. ginčo patalpų nuomos sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia, nes atsakovės pranešė, jog minėta sutartis yra nutraukta 2013 m. rugsėjo 30 d., į bylą pateikė šią aplinkybę patvirtinančius įrodymus. Pažymėjo, kad šis reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo, o ieškovai šios ieškinio dalies neatsisakė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovų J. ir A. V. apeliacinį skundą, 2015 m. balandžio 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl CK 6.401 straipsnio nuostatų taikymo šalių sudarytai preliminariai sutarčiai pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog investicinis nekilnojamojo turto plėtros projektas (6 aukštų daugiabučio gyvenamojo namo statyba) buvo inicijuotas pačių ieškovų, kurie net ir pardavę ginčo žemės sklypą aktyviai dalyvavo jį plėtojant panaudos pagrindais suteikė teises atsakovei į jiems nuosavybės teise priklausančio sklypo dalį, planuojamų įsigyti patalpų plotas (2006 m. liepos 5 d. preliminariąja pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovai siekė įsigyti pastato ketvirto aukšto butus, kurių bendras plotas 421,9 kv. m, su balkonais (terasomis), kurių bendras plotas 22 kv. m), 8 automobilių stovėjimo vietų skaičius ir tuo metu jų vykdoma nekilnojamojo turto nuomos veikla nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kad ieškovų tikslai, finansuojant statybą, nebuvo skirti išimtinai tik gyvenamojo būsto poreikiams patenkinti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nebuvo ginčo dėl ieškovų ir atsakovės 2006 m. liepos 5 d. sandoriais įtvirtintų šalių susitarimų dėl atsiskaitymo tvarkos už ginčo žemės sklypą ir preliminariąja sutartimi planuojamų įsigyti ginčo patalpų Iš atsakovės priešieškinio turtinio teismas nustatė, kad ji neneigia savo įsipareigojimo ieškovams, kurį sudaro 3 000 000 Lt (868 860,05 Eur) suma.

Spręsdamas klausimą dėl 2010 m. sausio 4 d. patalpų nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 27 d. nutartimi ieškovų reikalavimams užtikrinti buvo areštuotos ginčo patalpos ir 8 automobilių stovėjimo vietos po pastatu, uždraudžiant juos perleisti, įkeisti kitiems asmenims arba apsunkinti kitomis daiktinėmis teisėmis – taigi šios laikinosios apsaugos priemonės neapribojo atsakovės teisės areštuotą turtą valdyti bei naudoti, taip pat ir jį nuomoti. Šios taikytų procesinių priemonių ribos buvo išaiškintos Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 3 d. nutartyje, sprendžiant atsakovės prašymą dėl galimų nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad ginčo nuomos sutartis buvo sudaryta pažeidžiant teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Be to, netenkinus ieškovų reikalavimų pripažinti jiems nuosavybės teises į ginčo patalpas bei nustačius, kad ginčo nuomos sutartis šalių sutarimu jau yra nutraukta, šios sutarties pripažinimas niekine ab initio šiuo atveju nedarys jokios įtakos ieškovų teisių gynybai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl CPK 320 straipsnio pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris buvo priimtas dėl kito dalyko. Nutartyje nurodytas neteisingas ginčo dalykas (patikslinto ieškinio reikalavimai) – patikslintame 2013 m. liepos 22 d. ieškinyje ir 2014 m. kovo 20 d. pareiškime dėl patikslinto ieškinio dalyko pakeitimo nurodyta, kad ieškovai prašė ne patvirtinti ginčo patalpų pirkimo–pardavimo sutartį ir priimti sprendimą dėl jos įregistravimo, bet prašė teismo pripažinti jiems nuosavybės teisę į ginčo patalpas bei pripažinti niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2010 m. sausio 4 d. patalpų nuomos sutartį.

2. Dėl CK 6.401 straipsnio nuostatų taikymo pažeidimo. Teismas, vadovaudamasis prielaidomis paremtomis aplinkybėmis, nepagrįstai sprendė, kad ieškovai neatitinka vartotojo teisinio statuso, nes šiuo metu jie gyvena nuosavame name (duomenys neskelbtini), užimdami asmeniniams ir šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti 435 kv. m plotą, kurį siekė panaudoti galerijai įrengti: ieškovė yra dailininkė-vitražistė, per daugelį metų sukūrusi dailės kūrinių, kuriais siekė papuošti ieškovų šeimos lėšomis restauruoto ir į kultūros paveldą įtraukto nuosavo namo interjerą ir įrengti jame savo darbų galeriją, skirtą ne verslui, bet vien tik jų šeimos poreikiams tenkinti. Ieškovai, atlaisvindami daugiau nei 400 kv. m ploto butą ruošiamai galerijai ir siekdami įsigyti tris 421,9 kv. m bendro ploto butus, nepažeidžia nei įstatymo (įstatymai neriboja žmogaus teisių CK 6.401 straipsnio pagrindu asmeniniams ar šeimos poreikiams tenkinti pasistatyti norimo skaičiaus ar dydžio patalpas), nei kieno nors teisių. Norimos įsigyti 8 automobilių parkavimo vietos po pastatu neturi jokio ryšio su verslu: 2–3 parkavimo vietas ieškovai planavo skirti savo automobiliams, o likusiame plote įrengti ūkinės paskirties uždarą patalpą, skirtą automobilių padangoms, vitražinio stiklo luitams, detalių projektams ir pan. saugoti.

3. Dėl patalpų nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia. Ieškovai kreipėsi į teismą dėl nuomos sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento (šis reikalavimas grindžiamas CK 1.80 straipsnio nuostatomis), o sprendimas priimtas ne dėl sandorio pripažinimo niekiniu, bet dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu, t. y. pagal CK 1.78 straipsnio 2 dalį. Ieškovų teigimu, ginčo patalpų nuomos sutartis yra daiktinė teisė, todėl atsakovė išnuomodama ginčo patalpas jas apsunkino šia teise (daiktine) ir taip pažeidė teismo nutartimi nustatytą ginčo patalpų naudojimo ribojimą.

4. Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo. Nutartyje nepagrįstai nurodyta, kad atsakovė neneigia savo įsipareigojimo ieškovams dėl 3 000 000 Lt (868 860,05 Eur) sumos. Priešingai, atsakovė tokio įsipareigojimo neturi nuo 2006 m. liepos 5 d., kai šalys pasirašė susitarimą, kurį teismai pripažino galiojančiu; be to, byloje nustatyta, kad atsakovė apskritai jokių piniginių skolų ieškovams neturi. Nepagrįstas motyvas, kad ieškovai ir atsakovė pastato statybos metu bendradarbiavo ir domėjosi statybomis, nes panaudos sutartis patvirtina, kad jokių bendrų reikalų ar siekiamų tikslų nei atsakovės versle, nei jos vykdomoje veikloje ieškovai neturėjo. Jungtinės veiklos sutartis taip pat buvo sudaryta ne dėl bendradarbiavimo su atsakove ir ne dėl ieškovų intereso bendrai dalyvauti atsakovės versle, o dėl atsakovės statomo gyvenamojo namo prisijungimo prie elektros tinklų (tokį prisijungimą galima buvo atlikti tik panaudojus elektros įvado įrengimus, esančius ieškovų name (duomenys neskelbtini) ir reikalaujant AB Rytų skirstomiesiems tinklams; atsakovės statomo namo prisijungimas prie ieškovų namo elektros įvado buvo nurodytas statybos projekte.

Atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą atsakovė UAB „Nord Servise“ prašo skundo dalį dėl 2010 m. sausio 4 d. patalpų nuomos sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime nurodoma, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. birželio 3 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-1061-104/2009) išaiškino ir apibrėžė 2009 m. kovo 27 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ribas. Teismas nurodė, kad „atsakovės UAB „Vilniaus nekilnojamasis turtas“ nekilnojamojo turto – administracinių patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buto/patalpų – buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); buto/patalpų – buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su balkonais (terasomis) ir 8 automobilių stovėjimo vietų po pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), areštas uždraudžiant minėtą turtą perleisti, įkeisti kitiems asmenims ar apsunkinti kitomis daiktinėmis teisėmis, neapriboja atsakovės teisės areštuotą turtą valdyti bei naudoti. Taigi atsakovė gali nevaržomai minėtą nekilnojamąjį turtą nuomoti ir taip gauti pajamų.“ Atsakovės teigimu, teismo paskirtose laikinosiose apsaugos priemonėse, kurios laikytinos imperatyviosiomis įstatymo normomis, teismas aiškiai išskyrė tik draudimą disponuoti ginčo patalpomis. Imperatyvus draudimas netaikytas turto valdymui ir naudojimui, todėl atsakovės ginčo patalpų nuomos sutartį sudarė teisėtai.

Atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą atsakovė RUAB „Vilniaus nekilnojamasis turtas“ prašo skundo netenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl CK 6.401 straipsnio nuostatų taikymo pažeidimo. Ieškovai neįrodinėjo, kad ginčo patalpas siekė įsigyti kaip vartotojai (savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti). Kadangi preliminarioji sutartis sudaryta ne ieškovų kaip vartotojų (ne jų asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti), ginčo patalpos jiems nebuvo perduotos valdyti, ginčo patalpų įsigijimas buvo ieškovų verslo dalis, todėl jų teisės negali būti ginamos kitais būdais, nei nustatyta CK 6.165 straipsnyje, – ginčui tarp šalių šioje byloje negali būti taikomos CK 6.401 straipsnio nuostatos.

2. Dėl patalpų nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia. Esant įsiteisėjusiai Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 3 d. nutarčiai, kurioje nurodyta, kad atsakovė turi teisę nuomoti ginčo patalpas ir iš to gauti pajamas, šios nutarties turinys vėlesne nutartimi negali būti aiškinamas (suprantamas) kitaip, nes tokiu atveju būtų akivaizdžiai pažeisti teismo sprendimo privalomumo ir civilinių teisinių santykių stabilumo principai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui; jame, be kita ko, privalo būti nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Šioje proceso normoje įgyvendinamas CPK 13 straipsnyje nustatytas dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad asmuo, nutaręs kreiptis į teismą pažeistai ar ginčijamai teisei ar įstatyme saugomam interesui apginti (CPK 5 straipsnis), ieškinyje privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėja pažeistą teisę, ir suformuluoti reikalavimą, kokias pažeistas teises ir kokiu būdu prašo apginti, tačiau jam nebūtina nurodyti ieškinio reikalavimo teisinį pagrindą, nes kiekvienu atveju teismas sprendžia, kokias teisės normas, nagrinėjant ginčą pagal ieškovo faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes, taikyti.

Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Teismas yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, tačiau kitoks, nei ieškovas nurodė, nustatytų aplinkybių teisinis įvertinimas nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu (ieškinio ribų peržengimu). Teismas, priimdamas sprendimą, negali jo grįsti faktais, kuriais pareiškėjas nesirėmė teikdamas reikalavimą, ir išplėsti reikalavimo ribų apimties bei priteisti daugiau, nei ieškovas prašė. Pažeistų teisių gynimas mažesne nei pasirinktas ieškovo pažeistų teisių būdas apimtimi nereiškia reikalavimo ribų peržengimo.

Apeliacinės instancijos teismas, nors nagrinėja bylą pagal apeliacinio proceso normų nustatytas taisykles, tačiau kaip ir pirmosios instancijos teismas yra saistomas pirmiau aptartų proceso normų, reglamentuojančių ieškinio pagrindą ir dalyką bei draudimą peržengti ieškinio ribas, taikant ieškovo pažeistų teisių gynybą didesne apimtimi, negu ji nustatyta ieškinyje. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, nagrinėja fakto ir teisės klausimus, tačiau yra saistomas ne tik byloje pareikšto reikalavimo ribų, bet ir apelianto pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo apeliaciniame procese ir negali peržengti apeliaciniu skundu nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris buvo priimtas dėl kito dalyko. Nutartyje nurodytas neteisingas ginčo dalykas (patikslinto ieškinio reikalavimai) – patikslintame 2013 m. liepos 22 d. ieškinyje ir 2014 m. kovo 20 d. pareiškime dėl patikslinto ieškinio dalyko pakeitimo nurodyta, kad ieškovai prašė ne patvirtinti ginčo patalpų pirkimo–pardavimo sutartį ir priimti sprendimą dėl jos įregistravimo, bet prašė teismo pripažinti jiems nuosavybės teisę į ginčo patalpas bei pripažinti niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2010 m. sausio 4 d. patalpų nuomos sutartį.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad šis teismas nagrinėjo ginčą pagal ieškovų 2014 m. kovo 20 d. pareiškime (dėl patikslinto ieškinio dalyko pakeitimo) (t. 5, b. l. 201–202) nurodytą ieškinio dalyką. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti visi pirminiai ieškovų reikalavimai, be kita ko, ir patikslinto ieškinio, pareikšto atsakovėms RUAB „Vilniaus nekilnojamasis turtas“, UAB „Nord Service“, kuriuo buvo prašoma pripažinti ieškovų nuosavybės teisę į ginčo patalpas su balkonais (terasomis) ir 8 automobilių stovėjimo vietas po pastatu, remiantis CK 6.401 straipsnio 5 dalies nuostatomis, taip pat pripažinti niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2010 m. sausio 4 d. patalpų nuomos sutartį. Taigi apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo bylą pagal ieškovų nurodytą ieškinio dalyką. Dėl to nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris buvo priimtas dėl kito dalyko. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyti teisiniai pagrindai pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė proceso teisės normas.

Dėl CK 6.401 straipsnio nuostatų taikymo ginčo teisiniams santykiams

CK 6.401 straipsnio, reglamentuojančio būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, 1 dalyje įtvirtinta, kad pirkėjas – fizinis asmuo gali sudaryti preliminariąją nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas – juridinis asmuo įsipareigoja pats ar pasitelkęs kitus asmenis pastatyti preliminariojoje sutartyje numatytą gyvenamąjį namą ar butą ir po to sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, o pirkėjas įsipareigoja pastatytą gyvenamąjį namą ar butą nupirkti už preliminariojoje sutartyje nurodytą kainą. Pagal šio straipsnio 5 dalį pirkėjas įgyja visišką nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą, kai sumoka visą preliminariojoje sutartyje nustatytą statybos kainą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad CK 6.401 straipsnyje reglamentuojama preliminarioji nepastatyto būsto (gyvenamojo namo ar buto) pirkimo–pardavimo sutartis yra specifinė preliminariosios sutarties rūšis, turinti bendrųjų preliminariosios sutarties požymių, taip pat specifinių, išskiriančių ją iš kitų preliminariųjų sutarčių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. J. IĮ v. UAB „Laivyno inžinerijos centras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-455/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-455/2008">3K-3-455/2008</a>; 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. Masilionio įmonė v. BUAB „Atolas“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-521/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-521/2012">3K-3-521/2012</a>; kt.). Svarbus būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutarties bruožas yra tas, kad, sudarydamas CK 6.401 straipsnyje reglamentuotą sutartį, pirkėjas – fizinis asmuo – siekia patenkinti savo poreikį į gyvenamąjį būstą. Tais atvejais, kai pirkėjas finansuoja gyvenamojo namo ar būsto statybą (CK 6.401 straipsnio 5 dalis), jis aktyviai savo lėšomis prisideda prie naujo nuosavybės objekto sukūrimo (CK 4.47 straipsnio 4 punktas). Tik dėl šios priežasties, siekiant ginti tokio pirkėjo interesus, užtikrinant, kad jis patenkintų savo poreikį į gyvenamąjį būstą, CK 6.401 straipsnio 5 dalyje nustatyta speciali pirkėjo nuosavybės įgijimo tvarka, besiskirianti nuo bendrosios CK 6.393 straipsnio 4 dalyje ir 6.398 straipsnyje reglamentuotos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą perdavimo ir įgijimo tvarkos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad statybos metu kuriamo objekto užsakovas yra statytojas. Jis ketina naujo daikto pagaminimu sukurti sau nuosavybės teisę. Taip jis įgyvendina savo ekonominį poreikį sukurti ir turėti daiktą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. Norvilos įmonė v. likviduojama 595-oji GNSB, bylos Nr. 3K-3-545/2004; 2011 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. BUAB,,Eudanas“, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-261/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-261/2011">3K-3-261/2011</a>; kt.).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad specifinė būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutarties subjektinė sudėtis (pirkėjas – fizinis asmuo, pardavėjas – juridinis asmuo), sutarties šalių tikslai (pirkėjo – savo ar savo šeimos narių aprūpinimas būstu, pardavėjo – paprastai veiklos vykdymas su verslu susijusiais tikslais) lemia tai, kad ši sutartis laikytina vartojimo sutartimi (CK 1.39 straipsnio 1 dalis) ir jai taikytinos vartotojo (šiuo atveju – pirkėjo) interesus apsaugančios specialiosios teisės normos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Kanaporienė v. UAB „Alsva“, bylos Nr. 3K-3-608/2008; 2010 m. liepos 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. Strelcovienė v. UAB „Senasis dvaras“, bylos Nr. 3K-3-353/2010; 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Č. v. UAB „Ilgalaikių investicijų kompanija“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-435/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-435/2010">3K-3-435/2010</a>; kt.).

Byloje nustatyta, kad ieškovai ir atsakovė 2006 m. liepos 5 d. sudarė tris sandorius: žemės pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovai pardavė jiems nuosavybės teise priklausantį ginčo sklypą už 8 000 000 Lt (2 316 960,15 Eur); preliminariąją ginčo patalpų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria šalys įsipareigojo sudaryti pagrindinę sutartį iki 2008 m. rugpjūčio 15 d. (kuri 2008 m. spalio 15 d. susitarimu pratęsta iki 2008 m. lapkričio 28 d.); susitarimą dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo pagal minėtas sutartis, patvirtinant, kad šalys tarpusavyje yra visiškai atsiskaičiusios. Pagrindinė ginčo patalpų pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. balandžio 11 d. nutartimi grąžindamas bylą dėl ieškovų pareikštų reikalavimų pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo konstatavo, kad minėta 2006 m. liepos 5 d. preliminarioji sutartis nėra pirkimo–pardavimo sutartis CK 6.305 straipsnio prasme ir negali būti pripažinta iš esmės pagal CK 6.309 straipsnį, tačiau pažymėjo, jog liko neįvertinta CK 6.401 straipsnyje nustatyta specifinė preliminariosios sutarties rūšis. Ieškovai, patikslinę teismui pateiktą ieškinį, prašė pripažinti jiems nuosavybės teisę į ginčo patalpas CK 6.401 straipsnio pagrindu ir pripažinti negaliojančia ginčo patalpų nuomos sutarties dalį. Šie jų reikalavimai netenkinti.

Kasaciniame skunde argumentuojama, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog jie neatitinka vartotojo teisinio statuso, nes atlaisvindami daugiau nei 400 kv. m ploto butą ruošiamai galerijai ir siekdami įsigyti tris 421,9 kv. m bendro ploto butus nepažeidžia nei įstatymo (įstatymai neriboja žmogaus teisių CK 6.401 straipsnio pagrindu asmeniniams ar šeimos poreikiams tenkinti pasistatyti norimo skaičiaus ar dydžio patalpas), nei kieno nors teisių. Kasatorių teigimu, norimos įsigyti 8 automobilių parkavimo vietos po pastatu neturi jokio ryšio su verslu.

Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą ir prieštaraujantį bylos medžiagai. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Visbalta“ v. N. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-399-701/2015; kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija išaiškina, kad ieškovų deklaravimas, jog jie atitinka vartotojų teisinį statusą, sukelia atsakovei pareigą paneigti vartojimo sutarties pobūdį. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovai negali būti laikomi vartotojais, nes: ginčo sutarčių pasirašymo metu jie ne tik turėjo gyvenamąjį būstą šeimos poreikiams tenkinti, tačiau dar tris butus ir administracinės paskirties patalpas, investicinis nekilnojamojo turto plėtros projektas (6 aukštų daugiabučio gyvenamojo namo statyba) buvo inicijuotas pačių ieškovų, kurie net ir pardavę ginčo žemės sklypą aktyviai dalyvavo jį plėtojant (įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimu (civilinės bylos Nr. 2-2767-433/2013) nustatyta, kad ieškovai ir atsakovė UAB „Vilniaus nekilnojamasis turtas“ statant pastatą bendradarbiavo, domėjosi statybomis, dalyvavo ir atstovavo atsakovei įvairiose institucijose, o dokumentuose kaip statytojai nurodomi tiek atsakovė, tiek ieškovai), kasatoriai planavo įsigyti pastato ketvirto aukšto butus, kurių bendras plotas – 421,9 kv. m, su balkonais (terasomis), kurių bendras plotas 22 kv. m, ir 8 automobilių stovėjimo vietas, taip pat nustatė, kad jie tuo metu vykdė nekilnojamojo turto nuomos veiklą (nuomojo tris jiems priklausančius nekilnojamojo turto objektus, šiai veiklai 2006 metais turėjo verslo liudijimą). Įvertinę bylos duomenis bylą nagrinėję teismai pripažino, kad atsakovė paneigė ieškovų kaip vartotojų prezumpciją.

Teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas ištyrė visus įrodymus byloje ir iš jų visumos padarė nurodytas išvadas. Teisėjų kolegija nenustatė įrodinėjimo taisyklių pažeidimo, apeliacinės instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Nustačius, kad ieškovai nėra vartotojai, jiems negali būti taikoma CK 6.401 straipsnio 5 dalies norma dėl nuosavybės teisės įgijimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartimi buvo palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl atsakovės priešieškinio reikalavimo pripažinti 2006 m. liepos 5 d. susitarimą dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo ir byloje nebuvo ginčo dėl ieškovų ir atsakovės 2006 m. liepos 5 d. sandoriais įtvirtintų šalių susitarimų dėl atsiskaitymo tvarkos už ginčo žemės sklypą ir preliminariąja sutartimi planuojamų įsigyti ginčo patalpų. Jeigu nagrinėjamu atveju būtų buvusi sudaryta pagrindinė patalpų pirkimo–pardavimo sutartis, remiantis 2006 m. liepos 5 d. susitarimu dėl įskaitymo, būtų laikoma, kad ieškovai yra atsiskaitę už įsigytas pagal pirkimo–pardavimo sutartį patalpas. Tačiau minėtas sandoris nesudarytas, todėl pagal galiojantį teisinį reguliavimą nekilnojamojo turto savininkas negali būti verčiamas sudaryti sandorį, bet privalo atlyginti pirkėjui (šiuo atveju ieškovams) pagal preliminariąją sutartį pastarojo patirtus nuostolius.

Dėl patalpų nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia

Kasatoriai kasaciniame skunde teigia, kad kreipėsi į teismą dėl nuomos sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento, ir šį reikalavimą grindė CK 1.80 straipsnio nuostatomis, o sprendimas priimtas ne dėl sandorio pripažinimo niekiniu, bet dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu, t. y. pagal CK 1.78 straipsnio 2 dalį. Ieškovų teigimu, ginčo patalpų nuomos sutartis yra daiktinė teisė, todėl atsakovė išnuomodama ginčo patalpas jas apsunkino šia teise (daiktine) ir taip pažeidė teismo nutartimi nustatytą ginčo patalpų naudojimo ribojimą.

Bylos duomenimis, nustatyta, kad ieškovų pateiktas patikslintas ieškinys ir apeliacinis skundas dėl niekinio sandorio fakto buvo grindžiami tuo, kad ginčo patalpoms nagrinėjamoje byloje yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl jos negalėjo būti nuomos objektas. Apeliacinės instancijos teismas iš Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 27 d. nutarties turinio nustatė, kad ieškovų reikalavimams užtikrinti buvo areštuotos ginčo patalpos ir 8 automobilių stovėjimo vietos po pastatu, uždraudžiant jas perleisti, įkeisti kitiems asmenims arba apsunkinti kitomis daiktinėmis teisėmis. Šios taikytų procesinių priemonių ribos buvo išaiškintos Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 3 d. nutartyje, sprendžiant atsakovės prašymą dėl galimų nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šios laikinosios apsaugos priemonės neapribojo atsakovės teisės areštuotą turtą valdyti bei naudoti, taip pat ir jį nuomoti, be to, netenkinus ieškovų reikalavimų pripažinti jiems nuosavybės teises į ginčo patalpas bei nustačius, kad ginčo nuomos sutartis šalių sutarimu jau yra nutraukta, šios sutarties pripažinimas niekine ab initio šiuo atveju nedarys jokios įtakos ieškovų teisių gynybai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nesutikti su tokia išvada nėra jokio teisinio pagrindo. Kasacinio skundo argumentai šiuo klausimu atmestini kaip nepagrįsti.

Kiti ieškovų kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, nebeturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra teisinio pagrindo (CPK 359 straipsnio 1 dalis 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos.

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimus į kasacinį skundą pateikusioms šalims. Atsakovės UAB „Nord Service“ ir RUAB „Vilniaus nekilnojamasis turtas“ atsiliepimuose į kasacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą, tačiau neprideda jas patvirtinančių įrodymų, todėl teisėjų kolegija šio prašymo netenkina (CPK 93 straipsnis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 19,50 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovų lygiomis dalimis (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 9,75 Eur (devynis Eur 75 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

Priteisti iš ieškovės J. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 9,75 Eur (devynis Eur 75 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Andžej Maciejevski

Gediminas Sagatys