Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-348/2013 (S)

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos:

63.1; 114.12

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. V. (J. V.) kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. B. ieškinį atsakovui J. V. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 40 000 Lt negrąžintos paskolos. Ieškovas paaiškino, kad paskolino atsakovui 40 000 Lt, atsakovas pasirašė apie gautus iš jo pinigus. Ieškovo manymu, 1998 m. birželio 15 d. raštelis atitinka paskolos sutarties sampratą, nors ir nėra išsamiai aptarti visi tokios sutarties elementai. Ieškovas pasitikėjo atsakovu ir gana ilgai laukė skolos grąžinimo, todėl tik pablogėjus tarpusavio santykiams kreipėsi į teismą.

Atsakovas nesutiko su pareikštu ieškiniu, nurodydamas, kad jam nebuvo poreikio skolintis, nes pinigų turėjo užtektinai. Be to, jis turėjo teisę veikti ir veikė kaip ribotos civilinės atsakomybės JAV bendrovės „Lincoln Euroventures L. L. C“ atstovas ir dažnai pervesdavo pinigus ieškovui, nes jis skolinosi pinigų iš šios bendrovės ir atvirkščiai. Ieškovo nurodomas raštelis, atsakovo nuomone, negali būti pripažįstamas paskolos sutartimi, nes aplinkybė, kad ieškovas perdavė jam pinigus kaip paskolą, nurodyta tik 1998 m. gegužės 30 d. įsipareigojime, pasirašytame vieno asmens – ieškovo. Atsakovas apie ieškovo įsipareigojimą paskolinti jam 40 000 Lt nieko nežinojo iki dienos, kada šio įsipareigojimo kopija buvo atsiųsta kartu su 2005 m. sausio 18 d. pretenzija grąžinti paskolą. Atsakovo nuomone, 1998 m. gegužės 30 d. įsipareigojimas ir 1998 m. birželio 15 d. pažyma tarpusavyje nesusiję dokumentai.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2006 m. kovo 29 d. sprendimu už akių tenkino ieškinį, priteisė iš atsakovo ieškovui 40 000 Lt skolą, bylinėjimosi išlaidas. Sprendimas įvykdytas, vykdomoji byla baigta.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2006 m. gegužės 15 d. nutartimi atmetė atsakovo prašymą peržiūrėti sprendimą už akių. Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. birželio 22 d. nutartimi atmetė atsakovo atskirąjį skundą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 29 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. birželio 22 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. vasario 1 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą už akių, atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2007 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė, taikė sprendimo vykdymo atgręžimą ir iš ieškovo atsakovo naudai priteisė 41 600 Lt. Teismas nurodė, kad 1998 m. birželio 15 d. pažyma, kuria atsakovas patvirtino, jog gavo iš ieškovo 40 000 Lt, neatitinka CK 291 straipsnyje nustatyto paskolos sutarties turinio, nes raštu šalys neaptarė būtinų paskolos sutarties sąlygų. Dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų, rašytinių įrodymų pagrindu teismas nustatė, kad 1998 m. birželio 15 d. pažymoje nurodytą 40 000 Lt sumą atsakovas gavo iš ieškovo. Tačiau tokia atsakovo pasirašyta pažyma neatitinka pagrindinių paskolos sutarties sąlygų. Pažymoje nenurodyta, kad atsakovas skolinasi iš ieškovo pinigų, taip pat atsakovo įsipareigojimo grąžinti skolą. Taigi, pažymoje apie pinigų gavimą užfiksuota pinigų suma, jos gavimo faktas ir juos paėmęs asmuo, bet nenurodytas gavimo pagrindas.

Teismo nuomone, byloje nėra įrodymų, kad prašomi priteisti pinigai atsakovui buvo paskolinti (perduoti nuosavybėn), nepaneigtas atsakovo atsikirtimas, jog pažymoje nurodyta pinigų suma buvo skirta bendrovei „Lincoln Euroventures L. L. C“ vieno iš šios bendrovės ir ieškovo sudarytų sandorių pagrindu. Byloje pateiktas generalinis įgaliojimas atsakovui būti bendrovės patikėtiniu, turinčiu išimtinę teisę veikti bendrovės vardu visose pasaulio šalyse, atliekant ir vykdant visus įgaliojime nurodytus veiksmus. Nesant susitarimo dėl paskolos suteikimo ir atsakovo įsipareigojimo pinigus grąžinti, teismas sprendė, kad nėra ir prievolės pagal paskolos sutartį grąžinti pinigus.

Teismas nustatė, kad atsakovas įvykdė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą už akių, kuris vėliau teismo nutartimi buvo panaikintas. Kadangi teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, atmetė ieškinį dėl 40 000 Lt skolos priteisimo, tai taikė sprendimo vykdymo atgręžimą ir pagal 2006 m. liepos 11 d. vykdomąjį dokumentą Nr. 2-501/622/06 ieškovui priteistą 41600 Lt sumą priteisė atsakovo naudai.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimu ieškovo apeliacinį skundą tenkino, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys, panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino; kitą sprendimo dalį, kuria panaikintas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, paliko nepakeistą. Kolegija nustatė šias aplinkybes: 1998 m. birželio 15 d. pažyma atsakovas patvirtino, jog jis gavo pažymoje nurodytą 40 000 Lt sumą iš ieškovo; byloje esančia 2006 m. vasario 3 d. specialisto išvada patvirtinta, kad šią pažymą pasirašė atsakovas; 2003 m. rugpjūčio 15 d. atsakovo pasirašytu įsipareigojimu dėl skolos grąžinimo termino patvirtinta, kad jis grąžins 40 000 Lt, priklausančių ieškovui pagal 1998 m. birželio 15 d. pasirašytą lėšų gavimo dokumentą, ir jo asmeniškai gautus pinigus (15 000 JAV dolerių) iš Ukrainos piliečio P. R. ne vėliau kaip iki 2003 m. rugsėjo 31 d.; 2008 m. gegužės 7 d. specialisto išvada patvirtinta, kad 2003 m. rugpjūčio 15 d. įsipareigojimą grąžinti skolą pasirašė atsakovas; Lietuvos teismo ekspertizės centro 2008 m. rugsėjo 19 d. ekspertizės išvadoje teigiama, kad didelė tikimybė, jog 2003 m. rugpjūčio 15 d. atsakovo įsipareigojimo grąžinti ieškovui 40 000 Lt skolą ir 15 000 JAV dolerių P. R. tekstas ir įrašai po tekstu buvo išspausdinti vienu sudėjimu į spausdintuvą, vieno spausdintuvo proceso metu; Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus specialistas 2011 m. spalio 20 d. išvadoje nurodyta, kad 2003 m. rugpjūčio 15 d. įsipareigojimo grąžinti skolą turinys nebuvo keičiamas, visas tekstas yra pirminis, tikėtina, kad pirmiau buvo išspausdintas tekstas, o po to pasirašytas atsakovo. Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros Trečiojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus prokuroro 2012 m. sausio 30 d. nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas pagal atsakovo pareiškimą, kad ieškovas Klaipėdos apygardos teismui pateikė suklastotą 2003 m. rugpjūčio 15 d. įsipareigojimą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros Trečiojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2012 m. kovo 30 d. nutarimu netenkintas atsakovo skundas dėl 2012 m. sausio 30 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą panaikinimo.

Šalių sandoris sudarytas 1998 m., galiojant 1964 m. CK 291 straipsnio nuostatai, pagal kurią paskolos sutartis galėjo būti įforminta skolos rašteliu, tačiau raštelio turinys turėjo atspindėti, kokia pinigų suma skolinama ir kokiam konkrečiai asmeniui. Kolegija nurodė, kad lingvistinis 1998 m. birželio 15 d. pažymos turinio aiškinimas leidžia objektyviai teigti, jog atsakovas gavo skolos raštelyje nurodytą pinigų sumą. Pažymoje nenurodyta pinigų paskirtis, tačiau 2003 m. rugpjūčio 15 d. įsipareigojime atsakovas patvirtino, kad grąžins 40 000 Lt, priklausančių ieškovui pagal 1998 m. birželio 15 d. pasirašytą lėšų gavimo dokumentą. Šiuos rašytinius įrodymus kolegija vertino kaip šalių paskolos sutartį – jie patvirtina tiek šalių paskolos teisinių santykių buvimą, tiek sutarties dalyko – atitinkamos pinigų sumos? perdavimą atsakovui. Atsakovo argumentus, kad paskolos santykiai egzistavo tarp įmonių, kolegija atmetė kaip nepagrįstus, nes atsakovo nurodytos įmonės „Lincoln Euroventures L. L. C.“ ir ieškovo paskolos santykiai buvo Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-111-513/2006 nagrinėjimo dalykas, byloje esantys duomenys apie šalių prievolinius santykius su kitais fiziniais asmenimis šiuo atveju neturi įrodomosios reikšmės. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šalis siejusius teisinius santykius, neatsižvelgė į jų prigimtį, todėl sprendimą panaikino ir ieškinį tenkino.

Kadangi sprendimas įvykdytas, kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 27 d. nutartimi, panaikinimo, tai ši sprendimo dalis palikta nepakeista.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl netinkamo įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują įrodymą, kuris buvo pateiktas kartu su apeliaciniu skundu, ir vėliau grįsdamas šiuo įrodymu savo sprendimą, pažeidė CPK 176, 178, 185, 314 straipsnių, 331 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatas. Kasatorius pažymi, kad ieškovas, pateikdamas apeliacinės instancijos teismui naują įrodymą (kasatoriaus pasirašytą 2003 m. rugpjūčio 15 d. įsipareigojimą P. R. ir ieškovui), nurodė, kad šio įrodymo pirmosios instancijos teismui pateikti negalėjo, nes apie jo egzistavimą sužinojo iš buvusio juristo po to, kai jau buvo priimtas sprendimas atmesti ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl Ukrainos vidaus reikalų ministerijos Kijevo kriminalinio skyriaus 2008 m. gruodžio 26 d. pranešimo ir P. R. 2008 m. gruodžio 22 d. paaiškinimų, kuriuose nurodyta, kad P. R. neskolino pinigų atsakovui ir apie atsakovo pasirašytą 2003 m. rugpjūčio 15 d. įsipareigojimą nieko nežinojo. Kasatorius mano, kad oficialieji rašytiniai įrodymai (Kijevo kriminalinio skyriaus 2008 m. gruodžio 26 d. pranešimas ir P. R. 2008 m. gruodžio 22 d. paaiškinimai) prieštarauja ieškovo nurodytoms aplinkybėms. Be to, nors ieškovas nurodė, kad P. R. jam davė kasatoriaus 2003 m. rugpjūčio 15 d. pasirašytą įsipareigojimą, tačiau pats P. R. paaiškino, kad pinigų kasatoriui neskolino. Kasatoriui neaiškios ir aplinkybės, kaip buvo sudarytas 2003 m. rugpjūčio 15 d. jo pasirašytas įsipareigojimas P. R. ir ieškovui, iš kur ieškovas sužinojo ir kaip gavo šį įrodymą, apie kurį anksčiau nežinojo. Apeliacinės instancijos teismas, pridėdamas prie bylos šį įrodymą, net nesvarstė kasatoriaus nurodytų aplinkybių, jam užteko to, kad ekspertizės išvadomis buvo patvirtintas parašo autentiškumas, teksto surašymo vientisumas ir pan. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio į specialisto 2008 m. gegužės 7 d. išvadoje išsakytą teiginį, kad atlikti tyrimų ir spręsti, ar 2003 m. rugpjūčio 15 d. įsipareigojimas atspausdintas ir pasirašytas tuo pačiu metu, o jei ne – kuris anksčiau padarytas, negalima, nes šiuo metu nėra moksliškai pagrįstų ar aprobuotų metodikų rašytinių ir spausdintinių štrichų absoliučiam amžiui nustatyti. Taigi, negalima moksliškai pagrįsti, ar buvo suklastotas įsipareigojimas, juolab kad kasatorius bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog jis pas ieškovą buvo palikęs tuščią lapą su savo parašu. Kasatorius mano, kad iš esamų byloje aplinkybių labiau tikėtina, jog nesusiklostė šalių paskolos santykiai. Apeliacinės instancijos teismas, netinkamai taikydamas įrodinėjimą reglamentuojančias normas, padarė priešingą išvadą. Kasatorius pažymi, kad teismas netyrė ieškovo pateikto į bylą 2003 m. rugpjūčio 15 d. įsipareigojimo dėl skolos grąžinimo atsiradimo aplinkybių, nors nė vienas šiame dokumente įvardytų asmenų nenurodė, kur ir kada buvo sudarytas šis dokumentas, iš kur jis atsirado pas ieškovą. Kasatoriaus nuomone, byloje yra rašytinių įrodymų, paneigiančių įsipareigojime nurodytas aplinkybes dėl kasatoriaus ir P. R. prievolinių santykių.

2. Dėl netinkamo 1964 m. CK 291 straipsnio taikymo. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai 1998 m. birželio 15 d. pažymą ir 2003 m. rugpjūčio 15 d. įsipareigojimą vertino kaip patvirtinančius šalių prievolinių santykių egzistavimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad 1998 m. birželio 15 d. pažymoje nebuvo nurodyta pinigų paskirtis ir įsipareigojimas juos grąžinti, tačiau 2003 m. rugpjūčio 15 d. įsipareigojime kasatorius patvirtino, kad grąžins 40 000 Lt, priklausančių ieškovui pagal 1998 m. birželio 15 d. pasirašytą pinigų gavimo dokumentą. Kasatoriaus teigimu, teismas išaiškino, kad paskolos sutarties dalykas buvo perduotas 1998 m. birželio 15 d., o įsipareigojimas šiuos pinigus grąžinti atsirado tik 2003 m. rugpjūčio 15 d., ir pripažino, kad paskolos sutartis buvo sudaryta 1998 m. birželio 15 d. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neteisingai kvalifikavo paskolos teisinius santykius, nes pagal tuo metu galiojusią 1964 m. CK 291 straipsnio normą, paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Taigi, 1998 m. birželio 15 d. pažyma, juolab ši pažyma kartu su 2003 m. rugpjūčio 15 d. įsipareigojimu negali būti pripažįstama paskolos sutartimi 1964 m. CK 291 straipsnio prasme.

Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka nepateikta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ginčo teisinių santykių kvalifikavimo atitikties paskolos sutarčiai

Byloje nagrinėjamo reikalavimo teisinis kvalifikavimas pasireiškia tuo, kad teismas, spręsdamas šalių ginčą, ištyręs bei įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustato konkrečias materialiosios teisės normas, kurios reglamentuoja ginčijamą materialųjį teisinį santykį (ieškinio dalyką) ir kurių pagrindu teismas patenkina ieškinį. Nagrinėjamoje byloje ieškovas nurodo, kad buvo sudaryta šalių paskolos sutartis, ir reikalauja kasatoriui suteiktą paskolą pinigais grąžinti. Kasatoriaus teigimu, šalys iš viso nebuvo sudariusios ieškovo nurodomos paskolos sutarties. Spręsdamas šiuos klausimus, teismas pirmiausia aiškinasi būtinąsias paskolos sutartis sąlygas. Nors ieškovo nurodoma paskolos sutartis, pavadinta,,Pažyma dėl pinigų gavimo“, sudaryta 1998 m. birželio 15 d., t. y. galiojant 1964 m. CK 291–295 straipsnio normoms, reglamentavusioms reikalavimus paskolos sutarčiai, tačiau pagrindiniai šios sutarties bruožai sutampa ir su 2000 m. CK šeštosios knygos XLIII skyriaus (CK 6.870–6.880 straipsnių) reglamentavimu. Tuo atveju, kai kalbama apie pinigus, iš paskolos sutarties sampratos išplaukia, kad bet kuriuo atveju viena paskolos sutarties šalis – paskolos davėjas perduoda kitai šaliai – paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) (1964 m. CK 291 straipsnio 1 dalis, CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Palūkanų mokėjimas priklauso nuo šalių susitarimo ir paskolos davėjo pasirinkimo. Pagal savo prigimtį paskolos sutartis yra realinė, nes paskolos teisiniai padariniai atsiranda tik perdavus pinigus. Be to, pagal šalių teisių ir pareigų pasiskirstymą tai yra vienašalė sutartis, nes po sutarties sudarymo (taigi, ir po paskolos sumos perdavimo paskolos gavėjui) paskolos davėjas turi tik teises, o paskolos gavėjas – tik pareigas. Iš paskolos sutarties sąvokos matyti, kad paskolos sutarties būtinosios sąlygos yra šios: 1) paskolos davėjo paskolos gavėjui paskolos dalyko perdavimas; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas paskolos davėjui grąžinti paskolą. Pagal ginčo sutarties sudarymo metu galiojusį 1964 m. CK 43 straipsnio 2 punktą fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu didesnė kaip 500 litų, turėjo būti sudaromi rašytine forma. Sutarties laisvės principas, kuris civilinėje teisėje galiojo ir iki jo nustatymo CK 6.156 straipsnyje, leidžia šalims laisva valia ne tik sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, bet ir jas keisti. Kita vertus, jeigu įstatyme tiesiogiai nenustatyta, kad tam tikras sutarties trūkumas daro sutartį negaliojančią, tai nedraudžiama pačioms šalims pašalinti jį ir taip išvengti ginčo dėl atitinkamos sutarties dalies turinio aiškinimo ateityje.

Nagrinėjamos bylos atveju susidarė situacija, kai kasatoriaus 1998 m. birželio 15 d.,,Pažymoje dėl pinigų gavimo“ yra nurodytas tik faktas, kad kasatorius Klaipėdoje gavo iš ieškovo 40 000 Lt. Tačiau 2003 m. rugpjūčio 15 d. Kaliningrade kasatoriaus pasirašytame,,Įsipareigojime dėl skolos grąžinimo termino“ yra patvirtintas kasatoriaus įsipareigojimas grąžinti ieškovui pagal pirmiau nurodytą pinigų gavimo dokumentą gautus 40 000 Lt ne vėliau kaip 2003 m. rugsėjo 3 d., o laiku negrąžinus – mokėti 0,05 proc. už kiekvieną vėlavimo dieną. Kaip matyti iš šio dokumento pavadinimo, įsipareigojama dėl paskolos grąžinimo. Abiejų rašytinių įrodymų visuma leidžia konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai kvalifikavo šalis siejančius teisinius santykius kaip šalių sudarytą paskolą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija išaiškina, kad paskolos sutarties sąlygų išdėstymas, nesant tam draudžiančiųjų ir (ar) imperatyviųjų įstatymo nuostatų, yra galimas ne tik viename, bet ir dviejuose ar daugiau skirtingu laiku surašomuose dokumentuose, kurių visuma atitinka paskolos sutarčiai keliamus reikalavimus. Tokios paskolos sutarties sudarymo momentu laikytinas šios sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn.

Dėl įrodymų ir įrodinėjimo

Šalis siejančius teisinius santykius galima kvalifikuoti tik tinkamai išaiškinus bylos faktines aplinkybes bei ištyrus ir įvertinus byloje šalių pateiktus įrodymus. Siekiant, kad procesas vyktų sąžiningai, šalys nevilkintų proceso ir nepiktnaudžiautų savo teisėmis procese, visas faktines bylos aplinkybes būtina nurodyti dar prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės. Kartu turi būti nurodomi bei pateikiami įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes. Taigi, įrodymai turi būti pateikiami pirmosios instancijos teisme (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis). Operatyvus įrodymų pateikimas užtikrina galimybę tiek kitai šaliai, tiek teismui kuo skubiau su jais susipažinti, taip pat sklandžiai vykti procesui. Bylos proceso eigai optimizuoti yra nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu šie galėjo būti pateikti anksčiau, o jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 181 straipsnio 2 dalis). Vis dėlto reikalavimas pateikti įrodymus pirmosios instancijos teismui kartu su ieškiniu nėra absoliutus ir įrodymai tam tikrais atvejais gali būti pateikiami net apeliacinės instancijos teismui. Taip CPK 314 straipsnyje, pakartojus nuostatą, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, padaroma išlyga, jog draudimas priimti naujus įrodymus netaikomas atvejais, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi, proceso reikalavimai yra nukreipti į kuo ankstesnį įrodymų byloje pateikimą, taip užtikrinant proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, tačiau jie nereiškia absoliutaus draudimo esant svarbioms priežastims pateikti įrodymus vėliau, t. y. apeliacinėje instancijoje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, sprendžiant naujų įrodymų priėmimo klausimą, šių įrodymų įrodomoji vertė nagrinėjamam byloje ginčui turi būti esminė, t. y. nuo jų paprastai gali priklausyti bylos ginčo nagrinėjimo rezultatas. Sprendžiant dėl tokių įrodymų priėmimo vėliau, t. y. apeliacinės instancijos teisme, būtina atsižvelgti ir į tai, kad teismas ne formaliai nagrinėja ginčą, bet vykdo konstitucinį imperatyvą – vykdo teisingumą. Tai lemia, kad teismo atsisakymas priimti, kad ir vėliau pateikiamą, bet turintį tokią bylai svarbią įrodomąją reikšmę, nuo kurios priklausytų bylos išnagrinėjimo rezultatas, būtų nepateisinamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo požiūriu.

Nagrinėjamos bylos atveju būtent ir yra susidariusi situacija, kai ieškovo pateiktas apeliacinės instancijos teisme įrodymas yra iš esmės vienintelis rašytinis įrodymas, patvirtinantis šalių paskolos santykių egzistavimą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą ieškovo pateiktą rašytinį įrodymą – kasatoriaus įsipareigojimą dėl paskolos grąžinimo termino – priimti.

Kasatorius dėl ieškovo pateiktų šalių paskolos sutartį patvirtinančių įrodymų buvo pareiškęs apie jų suklastojimą ir netgi buvo kreipęsis dėl ikiteisminio tyrimo šiuo klausimu atlikimo (CPK 184 straipsnis), tačiau tiek ekspertinių tyrimų aktais, tiek specialistų išvadomis buvo patvirtinta, kad raštus pasirašė kasatorius. Šio įrodymo patikimumo klausimas keliamas ir kasaciniame skunde. Kasatoriaus nurodoma aplinkybė, kad jis kitai šaliai buvo palikęs tuščią lapą su savo parašu, pati savaime nesudaro pagrindo pripažinti paskolos sutarties sudarymo faktą patvirtinantį dokumentą suklastotu ar negaliojančiu. Pirma, buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, kurio metu, minėta, toks faktas nenustatytas. Antra, asmuo yra verslininkas, turintis veikti pagal protingo žmogaus elgesio standartus. Vien tokio paaiškinimo, nesant kitų patikimų sandorį paneigiančių įrodymų, nepakanka, kad būtų galima konstatuoti sandorio nesudarymo faktą.

Be to, ginčijant įrodymus, pvz. dėl jo suklastojimo, pareiga tai pagrįsti išlieka teigiančiajam. Dėl kasatoriaus iškeltos versijos dėl spausdintinio teksto ir parašo eiliškumo pažymėtina, kad aplinkybė, jog ekspertas negali atsakyti į tokį klausimą, vertintina kaip kasatoriaus teiginio neįrodantis įrodymas. Jei kyla ginčas dėl įrodymo tikrumo ir patikimumo, teismui reikšminga specialistų, ekspertų pateikiama informacija, kuri tam tikras aplinkybes patvirtina ar paneigia. Tuo atveju, kai specialistai ir (ar) ekspertai nurodė, kad į užduotą klausimą dėl tam tikrų priežasčių, pvz., nesant moksliškai pagrįstos ar aprobuotos įrodymų tyrimo metodikos ir pan., negalima atsakyti, laikytina, jog toks įrodymas lieka nenuginčytas ir teismas privalo vadovautis jame esančia informacija tiek, kiek tai aktualu ginčui išspręsti. Taigi, ekspertams nenustačius spausdintinio teksto ir parašo atlikimo eiliškumo dėl to, kad šiuo metu nėra moksliškai pagrįstų ar aprobuotų metodikų rašytinių ir spausdintinių štrichų atlikimo laikui nustatyti, taip pat nesant kitų patikimų ir pakankamų įrydomų, kurie paneigtų šią aplinkybę, reiškia, jog nebuvo nustatytas pagrindas nesivadovauti tokiu teismui pateiktu įrodymu.

Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad nenustatyta įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo. Kasatoriaus nurodomas jo subjektyvus byloje esančių įrodymų vertinimas nesudaro teisinio pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje išvardytų pagrindų panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 31,26 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo J. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 31,26 Lt (trisdešimt vieną litą 26 ct) bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Česlovas Jokūbauskas

Dalia Vasarienė