Dėl savininko teisių pažeidimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-374/2013

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-04871-2011-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.3.2; 20.3.6; 21.4.1.1; 30.1; 30.2; 30.12; 30.12.2; 32.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Rimvydo Norkaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 3 d. nutarties ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. P. ieškinį atsakovams UAB „Bitė Lietuva“, uždarajai akcinei bendrovei „OMNITEL“, UAB „TELE2“ dėl savininko teisių pažeidimo; tretieji asmenys: Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovė „Vanaginė“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas G. P. 2005 m. liepos 11 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo 3,1818 ha žemės sklypą, unikalus Nr. 4117-0600-0615, esantį Vilniaus r. sav., Vanaginės k. Šiam sklypui Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. gegužės 14 d. įsakymu nustatytos specialiosios sklypo naudojimo sąlygos ir servitutai (tarnaujantysis daiktas), teisė kitiems asmenims eiti, važiuoti prie jiems nuosavybės teise priklausančių arba jų naudojamų pastatų ir įrenginių, taip pat naudotis žemės sklypo dalimi aptarnaujant, bei remontuojant šiuos pastatus ir įrenginius; apie tai nurodyta sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje.

Ieškovo žemės sklype stovi vienuolika Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovei „Vanaginė“ priklausančių pastatų ir statinių, kurių įsigijimo pagrindas – 1992 m. birželio 11 d. Nuosavybės teisės liudijimas.

2002 m. vasario 6 d. nuomos sutartimi Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovė „Vanaginė“ įsipareigojo leisti UAB „OMNITEL“ naudotis katilinės dūmtraukio, esančio nurodytame sklype, apibrėžta dalimi sutartyje nurodytiems tikslams. Sutartis sudaryta dešimčiai metų.

2004 m. gegužės 1 d. nuomos sutartimi Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovė „Vanaginė“ įsipareigojo už užmokestį perduoti UAB „Bitė Lietuva“ laikinai naudoti dalį to paties kamino bei leisti pasistatyti konteinerį aparatūrai pagal šalių suderintą projektą. Sutartis sudaryta penkeriems metams.

2006 m. gruodžio 14 d. nuomos sutartimi Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovė įsipareigojo išnuomoti UAB „TELE2“ dalį žemės (šalia dūmtraukio) bei dalį dūmtraukio telekomunikacijų ir duomenų tinklo įrangos konteineriui ir kabeliams įrengti, suteikti teisę pastatyti antenas ant katilinės kamino. Sutartis sudaryta dvejiems metams.

Atsakovo UAB „OMNITEL“ ryšių stoties konteinerio išoriniai matmenys yra 4400 mm×2450 mm×2240 mm; atsakovo UAB „TELE2“ – 2430 mm×3760 mm×2900 mm; atsakovo UAB „Bitė Lietuva“ – 2430 mm×3830 mm×2940 mm.

Ieškovas G. P. prašė įpareigoti atsakovus UAB „OMNITEL“, UAB „Bitė Lietuva“ ir UAB „TELE2“ per dešimt kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti neteisėtai pastatytus statinius – metalinius konteinerius, pastatytus ant ieškovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo. Ieškovas nurodė, kad atsakovai savo veiksmais neteisėtai trukdo ieškovui įgyvendinti nuosavybės teisę, neturi teisėto pagrindo žemės sklype pastatyti metalinius konteinerius bei įrengti mobiliojo ryšio siųstuvus: jie nėra žemės sklypo savininkai, nėra nustatyto servituto naudotis žemės sklypu aptarnaujant šiuos siųstuvus, galiojančios nuomos ar panaudos sutarties, į ieškovą nesikreipta dėl leidimo pastatyti konteinerius bei ant žemės sklype esančio kamino įrengti siųstuvus.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovo žemės sklype esantys pastatai ir statiniai buvo pastatyti dar iki ieškovui jį nuperkant, todėl kartu su žemės sklypu jam perėjo ir visi žemės sklypo naudojimo apribojimai; pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu ieškovas žinojo, kad ant perkamo žemės sklypo yra ŽŪB „Vanaginė“ nuosavybės teise priklausantys pastatai ir statiniai bei kad visam sklypui yra nustatytas servitutas (tarnaujantysis daiktas); šiuo metu ieškovui priklausančiame žemės sklype, be ŽŪB „Vanaginė“ priklausančių pastatų ir statinių, yra įsiterpę ir kiti žemės sklypo naudotojai: 9 kv. m yra Vilniaus elektros tinklų žemė po atramomis ir 80 kv. m – transformatorinė pastotė. Bendras sklypo plotas yra 31 818 kv. m, tačiau 28 905 kv. m yra užstatyta teritorija, 2179 kv. m užima keliai, taigi laisvos žemės plotas yra tik 734 kv. m. Nustatęs, kad visam ieškovui priklausančiam žemės sklypui yra nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos bei servitutai ir byloje nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad atsakovams priklausantys metaliniai konteineriai stovi būtent ant laisvos neužstatytos 7,34 aro žemės (nors bylos nagrinėjimo metu šalims ne kartą buvo siūloma pateikti tai patvirtinančius įrodymus), teismas sprendė, jog ieškovo reikalavimai ydingi ir netenkintini, taikant CK 4.98 straipsnį, nes tokio teisių gynimo būdo pripažinimas reikštų proporcingumo, teisinio apibrėžtumo ir pagarbos įgytoms teisėms principų pažeidimą (CK 1.2 straipsnis), nes įstatymas draudžia įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar darytų žalos kitiems asmenims (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Ieškovas prašė nugriauti atsakovams priklausančius metalinius konteinerius, remdamasis CK 4.103 straipsnio 3 dalies 2 punktu, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad ginčijami objektai atitinka statinio požymius ir gali būti tokiais laikomi.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 3 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad trečiasis asmuo ŽŪB „Vanaginė“ bei atsakovai, teigdami, kad ginčo dalykas – metaliniai konteineriai – pastatyti ne ant ieškovo žemės, o ant ŽŪB „Vanaginė“ nuosavybės teise priklausančių pamatų, nepateikė jokių įrodymų šioms aplinkybėms pagrįsti. Byloje esančiame antstolio 2008 m. spalio 13 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad šalia mūrinio pastato ir bokšto ant žemės stovi keturios telefoninio ryšio operatorių pastotės. Atsižvelgdama į tai, kad dvi nuomos sutartys buvo sudarytos dar iki ieškovui įsigyjant minėtą žemės sklypą, kolegija pripažino nepagrįstu ieškovo argumentą, jog atsakovai ir trečiasis asmuo turėjo gauti ieškovo sutikimą. Kita vertus, tai, kad buvę žemės savininkai nereiškė pretenzijų dėl pažeistų teisių, neatima teisės naujajam žemės sklypo savininkui ginti savo teises. Teisėjų kolegija sutiko, kad trečiasis asmuo neturėjo teisės išnuomoti ieškovui priklausančios žemės sklypo dalies be žemės sklypo savininko leidimo, ir pripažino, jog ieškovo nuosavybės teisės buvo pažeistos. Kolegijos vertinimu, tai, kad ieškovui nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui yra nustatytas servitutas, nes ant jo stovi ŽŪB „Vanaginė“ priklausantys pastatai, nesuteikia atsakovams bei trečiajam asmeniui statyti metalinių konteinerių, negavus žemės sklypo savininko sutikimo. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. gegužės 14 d. įsakymu nustačius žemės sklypui servitutą, šiame sklype nebuvo jokių nė vienam iš atsakovų priklausančių pastatų ar įrenginių (metalinių konteinerių), todėl jiems pastatyti (įrengti) buvo būtinas žemės savininko leidimas. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad ant ŽŪB „Vanaginė“ katilinės dūmtraukio sumontuoti atsakovų siųstuvai bei ant žemės sklypo esantys konteineriai jiems aptarnauti, kuriuos ieškovas prašo nugriauti, garantuoja mobiliojo ryšio kokybę vartotojams bei užtikrina galimybę gyventojams naudotis mobiliojo ryšio paslaugomis, taigi ieškovo, kaip žemės savininko, teisių apribojimas šiuo atveju pagrįstas viešuoju interesu, patenkinus ieškovo reikalavimą ir nugriovus konteinerius, neigiamų padarinių bei nepatogumų dėl neveikiančio mobiliojo ryšio patirs didelė dalis Vilniaus rajone gyvenančių bei dirbančių mobiliojo ryšio vartotojų, t. y. neproporcingai būtų padaryta žalos kitiems asmenims bei pažeistos jų teisės ir teisėti interesai (CK 1.2 straipsnis). Kolegija pažymėjo, kad ieškovas savo pažeistas teises gali ginti kitais civilinių teisių gynimo būdais (CK 1.138 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas G. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Dėl Konstitucijos 23 straipsnio, CK 1.2 straipsnio, 4.37 straipsnio 1 dalies netinkamo taikymo ir aiškinimo. Įstatymuose ir teismų praktikoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-2/2009) aiškiai pasisakyta, kad nuosavybės teisė yra viena iš svarbiausių asmens teisių, kiekvienas asmuo turi teisę nevaržomai valdyti, naudoti ir disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu turtu. Niekas neturi teisės pažeisti ar varžyti savininko teisių, o valstybė (taip pat ir teismai) turi pareigą ginti ir saugoti asmens nuosavybę nuo bet kokių pažeidimų. Nuosavybė gali būti ribojama tik išimtiniais ir ypatingais atvejais, t. y. dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Teismas, ketindamas apriboti asmens nuosavybės teises (taip pat ir atsisakydamas ginti pažeistas asmens nuosavybės teises), privalo įsitikinti, ar šiuo konkrečiu atveju įstatymas suteikia teisę apriboti asmens nuosavybės teises, ar nuosavybės teisių apribojimai yra būtini siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus. Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 9 d. nutarime yra pasisakęs, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija; kiekvieną kartą, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, turi būti įmanoma pagrįsti, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos ir tam tikros Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. O tais atvejais, kai sprendimą, ar tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, turi priimti bylą sprendžiantis teismas, būtina tai motyvuoti atitinkamame teismo akte. Priešingu atveju kiltų pagrįsta abejonė, kad tai, kas teismo yra ginama ir saugoma kaip viešasis interesas, iš tikrųjų yra ne viešasis, bet privatus tam tikro asmens interesas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai apribojo ieškovo nuosavybės teises, nurodęs, kad atsakovų daromas ieškovo nuosavybės teisių pažeidimas yra pagrįstas viešuoju interesu. Kaip nuosavybės teisių apribojimo pagrindą teismas nurodė CK 1.2 straipsnį, kuriame nenustatyta konkretaus įstatymų numatytų atvejų, kai būtų galimas ieškovo nuosavybės teises ribojimas. Nesant įstatyme nustatyto pagrindo ieškovo nuosavybės teisėms riboti, teismas neturi teisės jų riboti, o privalo jas ginti įstatyme nurodytais gynimo būdais. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo nuosavybės teisės pažeidimą, tačiau apribojo ieškovo nuosavybės teises ne dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio, o išskirtinai dėl kelių privačių pelno siekiančių juridinių asmenų (verslininkų, mobiliojo ryšio operatorių) poreikio. Mobiliojo ryšio siųstuvų įrengimas yra atsakovų veiklos dalis, siekiant suteikti paslaugas ir gauti pelną. Atsakovų teikiamos paslaugos vartotojams yra tiek pat naudingos, kaip ir bet kurio kito pelno siekiančio verslininko teikiamos paslaugos ar parduodamos prekės, tačiau kitų pelno siekiančių asmenų veikla nelaikoma viešuoju interesu, visuomenei būtinu ir konstituciškai pagrįstu poreikiu. Atsakovai turėjo galimybę Vilniaus rajone įsigyti žemės sklypą, jame pastatyti specialų bokštą, skirtą mobiliojo ryšio siųstuvams įrengti, tačiau jiems buvo paprasčiau ir ekonomiškai naudingiau tiesiog pažeisti ieškovo nuosavybės teises. Palikus galioti skundžiamus teismų sprendimus, mobiliojo ryšio operatoriai ir(ar) kiti ne konstituciškai svarbias viešąsias paslaugas teikiantys asmenys galės be savininko sutikimo užvaldyti ir naudotis bet kurio žemės savininko sklypu ar jo dalimi.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Bitė Lietuva“ prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl ieškovo nuosavybės teisių pažeidimo. Šiuo atveju išnuomojus ieškovui nepriklausantį turtą (katilinės dūmtraukį) ir leidus juo naudotis kitiems asmenims, joks ieškovo nuosavybės teisių pažeidimas negalėjo būti padarytas. Įranga, sumontuota ant trečiajam asmeniui priklausančio bokšto, taip pat šalia bokšto, kuriam eksploatuoti reikalingu žemės sklypu trečiasis asmuo naudojasi servituto teise, nėra nekilnojamieji daiktai, jie pagal savo technines specifikacijas ir savybes yra inžinerinė įranga, kuriai sumontuoti nereikalingas specialus statybą leidžiantis dokumentas, nes montavimo metu jokie statybos darbai, kaip jie suprantami pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 13 dalį, neatliekami. Tai patvirtino ir trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, atliekanti statybos valstybinę priežiūrą. Nesant savavališkos statybos, ieškovo teisės negali būti pažeistos: tokiems darbams nereikalingi statybą leidžiantys dokumentai, kurių gavimas (parengimas, derinimas, išdavimas) yra siejamas su žemės sklypo savininko sutikimo dėl statybos teisės įgyvendinimo gavimu. Sutartis su atsakove UAB „Bitė Lietuva“ buvo sudaryta anksčiau nei ieškovas įsigijo žemės sklypą, ieškovas pirkdamas žemės sklypą žinojo, kad ant šio sklypo yra trečiajam asmeniui ŽŪB „Vanaginė“ nuosavybės teise priklausantys pastatai ir statiniai ir kad visam perkamam žemės sklypui yra nustatytas servitutas – akivaizdu, jog ieškovui buvo žinoma ir apie atsakovų sumontuotą inžinerinę įrangą, tai tik patvirtina aplinkybę, kad ieškovo teisės nebuvo pažeistos. Kaminas, kuris buvo išnuomotas atsakovams, gali būti naudojamas pagal paskirtį net ir sumontavus ant jo antenas bei kitą inžinerinę įrangą – teisės aktai to nedraudžia, taigi būtų nepagrįsta drausti ŽŪB „Vanaginė“ naudotis kaminu savo nuožiūra ar perleisti šią teisę kitiems. Taigi, nors Vilniaus apygardos teismas teisingai išsprendė bylą, tačiau nepagrįstai pripažino esant ieškovo teisių pažeidimą.

2. Dėl ieškovo nuosavybės teisių apribojimo. Ieškovo teisės jau yra apribotos administraciniu aktu (CK 4.124 straipsnio 1 dalis) ir niekas šio apribojimo nepaneigė. Vilniaus apygardos teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog atsakovo inžinerinė įranga buvo sumontuota dar prieš ieškovui tampant žemės sklypo savininku, todėl nelaikytinas pagrįstu teiginys, jog nustačius servitutą žemės sklype nebuvo atsakovams priklausančių įrenginių, todėl jiems įrengti buvo būtinas žemės savininko leidimas – toks leidimas galbūt būtų buvęs būtinas, jei sumontuota inžinerinė įranga būtų laikoma nekilnojamuoju daiktu, kuriam statyti reikalingas statybą leidžiantis dokumentas. Atsakovų ant kamino sumontuotos įrangos naudojimas pasižymi specifika, kad jos aptarnavimui reikalingas konteineris. Teisės aktai nedraudžia ant naudojamų statinių sumontuoti inžinerinės įrangos, savininkas tokią naudojimosi teisę gali suteikti savo nuožiūra ir kitiems tretiesiems asmenims. Kasatorius inžinerinę įrangą painioja su nekilnojamaisiais daiktais. Ryšių stoties konteineris yra tik dalis inžinerinės įrangos, naudojamos tam pačiam tikslui – mobiliojo ryšio užtikrinimui. Konteineriai nėra nekilnojamieji daiktai, neatitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos statinio sąvokos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad statinio sąvoka turi būti aiškinama kartu su nekilnojamojo daikto sąvoką apibrėžiančiomis CK 1.98 ir 4.2 straipsnių nuostatomis. Tokio daikto sąlytis su žeme turi būti patvarus, t. y. neleidžiantis be gana didelių sąnaudų perkelti jį į kitą vietą, bei pasižymėti atsparumu, neleidžiančiu statiniui atsidurti kitoje vietoje veikiant įprastoms gamtos jėgoms. Pakankamą tokio objekto sąsają su žeme, duodančia pagrindą jį pripažinti nekilnojamuoju daiktu, apibrėžia du esminiai požymiai: daikto paskirties pasikeitimas jį perkėlus ir galimybės daiktą perkelti iš esmės nesumažinus jo vertės nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012). Akivaizdu, kad antena ir prie jos įrengtas ryšių stoties konteineris negali būti laikomas nekilnojamuoju daiktu, nes neatitinka nurodytų požymių, t. y. yra mobilus, pritaikytas transportavimui į kitą vietą. Dėl to kasatoriaus reikalavimai įpareigoti atsakovus nugriauti neteisėtai pastatytus statinius negali būti laikomi pagrįstais.

3. Dėl viešojo intereso apsaugos. Galimybė gyventojams naudotis mobiliojo ryšio paslaugomis Vilniaus apygardos teismo viešuoju interesu buvo pripažinta pagrįstai. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra konstatavęs, jog viešasis interesas yra dinamiškas ir kinta, nes visuomenės poreikiai nėra statiškas reiškinys, taip pat yra pabrėžęs, kad atskirų objektų veikla paprastai turi didesnę reikšmę šalies ūkio funkcionavimui, visuotinai svarbių funkcijų atlikimui (pašto, telegrafo, energijos tiekimo ir pan.) (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. ir 2003 m. kovo 4 d. nutarimai). Galimybę naudotis mobiliuoju ryšiu dabar didžioji visuomenės dalis laiko vienu svarbiausių poreikių. Demokratinėje visuomenėje derinant priešingus interesus, būtina laikytis teisėtumo, proporcingumo, siekti tinkamo visuomenės vertybių balanso; teismo pareiga sprendžiant konfliktus – nustatyti teisingą susikirtusių interesų pusiausvyrą. Atsakovų sumontuota inžinerinė įranga yra sudėtinė telekomunikacijų (elektroninių) ryšių infrastruktūros, kuri sudaro elektroninių ryšių tinklą, dalis. Telekomunikacijų (elektroninių) ryšių infrastruktūra ir atskiros jos dalys yra viešojo ryšių tinklo dalis, be kurios viešųjų ryšių tinklų teikėjas negalėtų teikti viešųjų elektroninių ryšių paslaugų. Įstatymų leidėjas viešiesiems elektroniniams ryšiams teikia prioritetinę svarbą (kitų vertybių atžvilgiu), įstatyme įtvirtindamas viešųjų ryšių tinklų teikėjo teisę kreiptis į teismą, kad šis suteiktų teisę naudoti valstybės, savivaldybės ar privačią nuosavybę elektroninių ryšių infrastruktūrai įrengti, nustatydamas servitutą atitinkamai nuosavybei (Elektroninių ryšių įstatymo 40 straipsnio 1 dalis). Kasatoriaus interesų ar teisių pažeidimo nėra ir negalėjo būti, tariamo jo nuosavybės teisių pažeidimo gynimo būdas – įpareigojimas nugriauti atsakovų konteinerius – akivaizdžiai sukeltų neigiamų padarinių didelei daliai Vilniaus rajono gyventojų bei jame dirbančių asmenų, nes jiems nebūtų užtikrinta galimybė naudotis mobiliojo ryšio paslaugomis. Kita vertus, įpareigojus atsakovus išmontuoti sumontuotą inžinerinę įrangą, kasatoriaus teisinė padėtis niekaip nepasikeis – jo teisės naudotis žemės sklypu vis tiek lieka suvaržytos servitutu.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „TELE2“ prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį palikti nepakeistus; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl ieškovo žinojimo apie žemės sklypo suvaržymus jį įsigyjant. Kasatorius, įsigydamas žemės sklypą, žinojo, kad šis užstatytas ŽŪB „Vanaginė“, suvaržytas servitutu, taigi suvokė, jog negalės laisvai ir be jokių apribojimų naudotis nusipirkta žeme, tačiau prisiėmė riziką įsigyti sklypą.

2. Dėl žemės sklypo suvaržymų reikšmės savininko teisių gynybai. Kasacinio skundo argumentai prieštarauja teismų praktikoje įtvirtintoms nuostatoms, kad nuosavybė yra socialinis institutas ir ji negali tarnauti vien savininko interesams, ignoruojant kitų savininkų teisėtus interesus; jeigu vieno asmens nuosavybės teisė yra kliūtis kitiems asmenims naudotis savo nuosavybės teise, tai viešasis interesas reikalauja, kad tokio savininko teisė būtų protingai ribojama; servituto institutas leidžia užtikrinti protingą kelių skirtingų daiktų savininkų interesų pusiausvyrą.

3. Dėl atsakovams priklausančių konteinerių teisinio statuso nustatymo. Kasatorius nepateikė jokių įrodymų, kad jo ginčijami objektai atitinka statinio požymius; šie įrenginiai nėra savarankiški ir yra skirti tik kitai įrangai, teisėtai sumontuotai ant ŽŪB „Vanaginė“ priklausančių pastato pamatų, aptarnauti.

4. Dėl nuosavybės teisės ribojimo konstitucinių pagrindų. Teismas skundžiamame sprendime aiškiai pasisakė dėl žemės sklypo savininko teisių ribojimų ir jų pagrindimo viešuoju interesu. Mobiliojo ryšio tinklas (stotys) yra naudojamas ne tik jau įprastų viešųjų ryšio paslaugų telkimui, juo taip pat yra garantuojama galimybė skambinti nemokamais pagalbos numeriais esant bet kurioje vietovėje, taip pat valstybės lėšomis užtikrinamas skambinančiojo buvimo vietos duomenų nustatymas bei pateikimas Bendrajam pagalbos centrui, taip užtikrinant tinkamesnį bei skubesnį pagalbos suteikimą asmenims nelaimės atveju. Taigi viešojo intereso konstatavimas šiomis aplinkybėmis yra visiškai pagrįstas ir neabejotinas. Judriojo ryšio tiekimo objektai ir juos valdančios įmonės tenkina ypatingas visuomenės reikmes, todėl ši ūkinė veikla grindžiama viešuoju interesu, o tai pateisina (CK 4.39 straipsnio 1 dalies prasme), laikantis konstitucinių sąlygų, nekilnojamojo daikto, naudojamo mobiliojo ryšio duomenų perdavimo ir (ar) skirstymo įrenginiams aptarnauti, nuosavybės teisės ribojimus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Omnitel“ prašo kasatoriaus reikalavimų netenkinti; Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Atsakovo bazinė stotis – siųstuvai bei konteineris jiems aptarnauti – buvo sumontuoti teisėtai, laikantis sudarytos nuomos sutarties nuostatų bei nepažeidžiant jokių galiojančių teisės aktų reikalavimų. Atsakovo įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kasatoriaus, kaip žemės sklypo savininko, teisių apribojimas nagrinėjamoje byloje yra pagrįstas viešuoju interesu, užtikrinant ryšio paslaugų vartotojų teises bei teisėtus interesus. Elektroninių ryšių paslaugų teikėjai (atsakovai) privalo suteikti judriojo telefono ryšio paslaugas visiems to pageidaujantiems asmenims (CK 6.161 straipsnio 2 dalis, Elektroninių ryšių įstatymo 34 straipsnio 1 dalis, 421 straipsnio 2 dalis, 41 straipsnio 3 dalis) taip pat suponuoja atsakovų pareigą tinkamai eksploatuoti, prižiūrėti elektroninių ryšių infrastruktūrą bei užtikrinti elektroninių ryšių tinklų vientisumą ir elektroninių ryšių paslaugų nepertraukiamą tiekimą Atsakovai teikia viešąsias judriojo telefono ryšio paslaugas Lietuvos vartotojams per judriojo ryšio tinklą – judriojo ryšio bazinių stočių (antenų), kurių kiekviena turi savo aprėpties zoną, sistemą. Ginčo bazinė stotis per parą aptarnauja kelis tūkstančius mobiliojo ryšio abonentų. Patenkinus kasatoriaus reikalavimus būtų pažeistas judriojo ryšio tinklo vientisumas ir atsakovas UAB „OMNITEL“ prieš savo valią būtų priverstas pažeisti įstatyme nustatytą pareigą užtikrinti judriojo ryšio paslaugų nepertraukiamą teikimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nuosavybės teisės turinio ir įgyvendinimo

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Aiškindamas šią nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas), kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Nuosavybės teisės, taip pat ir jos apsaugos institutas visų pirma yra išplėtotas bei detalizuotas CK normose. Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Taigi nuosavybė, būdama viena iš prigimtinių asmens teisių, jos savininkui, be teisių (valdyti, naudoti, disponuoti), sukelia ir tam tikrų pareigų. Visų pirma savininkas savo teises gali įgyvendinti tik tokiu būdu, kad nepažeistų galiojančių įstatymų reikalavimų. Be to, savininko nuosavybės teisių įgyvendinimas yra neatskiriamas nuo pareigos nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Nuosavybės teisė gali būti ribojama, tačiau tik laikantis tam tikrų sąlygų. Visų pirma nuosavybės teisės apribojimas galimas, jeigu tam yra įstatyme nustatytas pagrindas, t. y. tik remiantis įstatymu. Nuosavybės teisės apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises, teisėtus interesus bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir konstituciškai svarbius tikslus. Nuosavybės teisių apribojimai turi nepažeisti proporcingumo principo – įstatymuose nustatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Be to, taikomi apribojimai negali paneigti nuosavybės teisės esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. M. v. AB „Lietuvos dujos“, bylos Nr. 3K-3-104/2008).

Dėl servituto kaip nuosavybės teisės ribojimo, jo suteikiamų teisių įgyvendinimo

CK 4.39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė gali būti apribota trimis atvejais: paties savininko valia, įstatymų, teismo sprendimo. Taigi savininkas, įgyvendindamas savo teises, gali perduoti kitam asmeniui dalį savo teisių į nuosavybės objektą. Ypatingais atvejais toks perdavimas gali būti ir be savininko valios – įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu, pavyzdžiui, nustatant servitutą (CK 4.123 straipsnio 1 dalis). Servituto nustatymas yra daikto savininko nuosavybės teisės suvaržymas, kuris yra nustatytas teisės aktais. CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Servituto turinys nusako tarnaujančiojo daikto apribojimus. Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 straipsnio 1 dalis). Servituto turinį konkrečiu atveju lemia viešpataujančiojo daikto poreikiai (CK 4.112 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamu atveju servitutas administraciniu aktu – Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. gegužės 14 d. įsakymu – nustatytas kasatoriaus žemės sklypui, kuriame yra trečiajam asmeniui Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovei „Vanaginė“ nuosavybės teise priklausantys pastatai. Nustatyto servituto turinys įsakyme apibrėžtas gana abstrakčiai – teisė kitiems asmenims eiti, važiuoti prie jiems nuosavybės teise priklausančių arba jų naudojamų pastatų ir įrenginių, taip pat naudotis žemės sklypo dalimi aptarnaujant bei remontuojant šiuos pastatus ir įrenginius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. gegužės 14 d. įsakymu nustačius žemės sklypui servitutą, šiame sklype nebuvo nė vienam atsakovų priklausančių įrenginių (metalinių konteinerių). Bylos duomenimis, nėra tokio žemės sklypo plano (schemos), kuriame būtų duomenys apie šiuo Vilniaus apskrities viršininko įsakymu nustatytų apribojimų išsidėstymą sklype (pavyzdžiui, ribojimų ribos, plotas ir kita). Iš byloje pateiktų ir teismų ištirtų įrodymų matyti, kad vienuolika trečiajam asmeniui priklausančių pastatų užima beveik visą kasatoriui priklausančio žemės sklypo teritoriją – 28 905 kv. m yra užstatyta teritorija, be to, 2179 kv. m užima keliai, taigi laisvos žemės plotas yra tik 734 kv. m. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors dėl ieškovui priklausančio žemės sklypo užstatymo tankio neįmanoma tiksliai apibrėžti apribojimų, atitinkamai – trečiajam asmeniui suteikiamų teisių naudojantis šiuo sklypu apimties naudojamo ploto prasme, ir byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovams priklausantys metaliniai konteineriai stovi būtent ant laisvos neužstatytos 7,34 aro žemės, tačiau tai nesuteikia teisės servituto turėtojui (nagrinėjamu atveju – trečiajam asmeniui ŽŪB „Vanaginė“) disponuoti jo servituto pagrindu naudojama kasatoriui priklausančia žeme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad visais atvejais servituto teisė yra mažesnė už savininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. S. v. Vilniaus rajono ŽŪM,,Vanaginė” ir kt., bylos Nr. 3K-3-1573/2002 (šioje byloje buvo sprendžiama dėl to paties servituto turinio); 2005 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB,,Lifosa“ v. Z. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-321/2005; kt.). Viena nuosavybės teisės turinį sudarančių – disponavimo – teisė įgyvendinama savininkui sudarant sandorius ir atliekant juridinius veiksmus. Disponuodamas savo turtu, savininkas savo nuožiūra sprendžia, ar gauti iš turimo turto ekonominės naudos. Servituto turinys, kaip matyti iš jo apibrėžties, neapima disponavimo tarnaujančiuoju daiktu teisės. Bylos duomenimis, trečiasis asmuo ŽŪB „Vanaginė“ bei atsakovai, teigdami, kad ginčo dalykas – metaliniai konteineriai – pastatyti ne ant kasatoriaus žemės, o ant ŽŪB „Vanaginė“ nuosavybės teise priklausančių pamatų, nepateikė jokių įrodymų šioms aplinkybėms pagrįsti, be to, 2006 m. gruodžio 14 d. nuomos sutartyje su atsakovu UAB „TELE2“ aiškiai įtvirtinta, kad šiam atsakovui išnuomojama dalis žemės (šalia dūmtraukio) telekomunikacijų ir duomenų tinklo įrangos konteineriui ir kabeliams įrengti. Teismas, nustatęs, kad sandoris prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, turi ex officio pripažinti sandorį niekiniu ir negaliojančiu ir taikyti atitinkamus teisinius padarinius, neatsižvelgdamas į bylos dalyvių reikalavimus (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). CK 6.477 straipsnio 4 dalyje imperatyviai nustatyta, kad nuomotojas gali būti išnuomojamo daikto savininkas arba asmenys, kuriems teisę išnuomoti svetimą daiktą suteikia įstatymai ar to daikto savininkas. Nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo ŽŪB „Vanaginė“ neturėjo nei įstatymo, nei savininko suteiktos teisės išnuomoti kasatoriui priklausančio žemės sklypo dalį. Tai reiškia, kad UAB „TELE2“ ir ŽŪB „Vanaginė“ 2006 m. gruodžio 14 d. nuomos sutarties 1.1 punkto sąlyga, pagal kurią nuomotojas išnuomoja nuomininkui dalį žemės (šalia dūmtraukio), esančios Vilniaus r., Riešės sen., Vanaginės k., telekomunikacijų ir duomenų tinklo konteineriui ir kabeliams įrengti, prieštarauja imperatyviajai įstatymo normai, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija ex officio ją vertina kaip niekinę (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad pagal CK 6.226 straipsnio 1 dalį sutarties sąlygos negaliojimas nedaro negaliojančios visos sutarties.

Taigi nagrinėjamos bylos atveju trečiasis asmuo ŽŪB „Vanaginė“, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę į pastatus, t. y. disponuodamas jais ir sudarydamas dūmtraukio (kamino) nuomos sutartis su atsakovais, kartu viršijo administraciniu aktu nustatyto servituto jam suteikiamas teises ir disponavo tarnaujančiuoju daiktu – kasatoriui priklausančiu sklypu, leisdamas juo naudotis atsakovams ir gaudamas iš to turtinės naudos. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog kasatoriaus žemės sklypo naudojimas konteineriams išdėstyti ir eksploatuoti be kasatoriaus sutikimo, nesant įstatyme ar teismo sprendime nustatyto pagrindo, reiškia neteisėtą žemės sklypo savininko teisių varžymą, yra pagrįsta.

Dėl savininko teisių gynimo būdų bei proporcingumo principo

Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Kokiu šioje normoje nustatytu būdu ginti savo teisę ar įstatymų saugomą interesą, pasirenka ieškovas, ieškinyje nurodydamas reikalavimą (ieškinio dalykas) ir aplinkybes, kuriomis grindžia šį reikalavimą. Ginčo santykių teisinį kvalifikavimą atlieka teismas. Savininkas savo teises gali ginti reikalaudamas pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 straipsnis), taip pat ir kitais CK reglamentuotais savininko teisių gynimo būdais. Kiekvienam asmeniui aktualu, kad nebūtų varžomos jo teisės naudotis turimu turtu, tačiau, naudodamasis savo nuosavybe, asmuo neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Civiline teise, kuria reglamentuojami priešingus interesus turinčių asmenų santykiai, siekiama asmenų konfliktinius santykius sureguliuoti taip, kad būtų galima pasiekti kompromisą, užtikrinantį ginčo šalių interesų pusiausvyrą. Siekiant to, svarbu nesureikšminti vienos šalies interesų, jų gynimo poreikiu ir būdu neproporcingai neapriboti kitos šalies nuosavybės teisių ir atitinkamai – teisėtų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. ir kt. v. E. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-233/2013).

Nagrinėjamos bylos atveju kasatorius kaip savo teisių gynimo būdą pasirinko ultima ratio priemonę – reikalavo nugriauti (nukelti) atsakovų konteinerius nuo jo sklypo. Bylą nagrinėję teismai, nors pripažino kasatoriaus teisių pažeidimą, tačiau atmetė šį jo reikalavimą, nurodę, kad tokio teisių gynimo būdo pripažinimas reikštų proporcingumo, teisinio apibrėžtumo ir pagarbos įgytoms teisėms principų pažeidimą (CK 1.2 straipsnis), nes įstatymas draudžia įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar darytų žalos kitiems asmenims (CK 1.137 straipsnio 3 dalis), o nugriovus konteinerius, neigiamų padarinių bei nepatogumų dėl neveikiančio mobiliojo ryšio patirtų didelė dalis Vilniaus rajone gyvenančių bei dirbančių mobiliojo ryšio vartotojų, t. y. neproporcingai būtų padaryta žalos kitiems asmenims bei pažeistos jų teisės ir teisėti interesai. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokia bylą nagrinėjusių teismų išvada. Nagrinėjamos bylos atveju susidariusi situacija, kai kasatoriaus žemės sklypo nuosavybės teisė yra labai suvaržyta teisėtai nustatyto servituto šiuo metu trečiajam asmeniui ŽŪB „Vanaginė“ priklausantiems pastatams naudoti ir aptarnauti, atsakovams priklausantys konteineriai išdėstyti šalia ŽŪB „Vanaginė“ priklausančio pastato – katilinės dūmtraukio, taigi, tikėtina, servitutu suvaržytoje teritorijoje, užima pakankamai nedidelį plotą, eksploatuojami gana ilgą laiką (nuo 2002 m. vasario 6 d., 2004 m. gegužės 1 d. ir 2006 m. gruodžio 14 d.) ir užtikrina galimybę neapibrėžtam skaičiui vartotojų naudotis atsakovų teikiamomis mobiliojo ryšio paslaugomis tam tikru spinduliu nuo dūmtraukio, ant kurio iškeltos antenos. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad kasatoriaus nuosavybės teisių pažeidimo mastas yra palyginti nedidelis, ir atsakovams priklausančių konteinerių nukėlimas, atsižvelgiant į tokio veiksmo padarinius mobiliojo ryšio paslaugų vartotojams, nepripažintinas proporcinga priemone kasatoriaus nuosavybės teisei apginti. Nors bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl kasatoriaus prašomo taikyti gynimo būdo neproporcingumo nustatytam jo teisių pažeidimui pripažintina pagrįsta, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, kai ginčas kilo iš nuosavybės teisinių santykių bei turint omenyje civilinio proceso tikslus, iš kurių vienas – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, bylą nagrinėję teismai, konstatavę kasatoriaus nuosavybės teisės pažeidimą, nors ginčo šalys nebuvo pareiškusios tokio reikalavimo, turėjo ex officio spręsti dėl kitų galimų kasatoriaus pažeistos teisės gynimo būdų taikymo esamoje teisinėje ir faktinėje situacijoje (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, CPK 2 straipsnis), pvz., konteinerių perkėlimo ant ŽŪB „Vanaginė“ priklausančių pastatų arba į juos, atlygintino servituto konteineriams naudoti ir aptarnauti nustatymo teismo sprendimu, kt., pasiūlant šalims pateikti atitinkamus argumentus ir įrodymus arba susitarti dėl savininko teisių pažeidimo kompensacijos. Teisėjų kolegija pažymi, kad, konstatavus kasatoriaus nuosavybės teisės pažeidimo faktą, jo prašomas taikyti išimtinis šios teisės gynimo būdas – nukelti konteinerius – gali būti netaikomas tik tuo atveju, jei pažeista teisė apginama kitu būdu, t. y. reikalavimas apginti pažeistą teisę ieškovo prašomu taikyti išimtiniu būdu negali būti atmestas vien konstatavus šio būdo neproporcingumą ir nepritaikius jokios kitos teisių gynimo priemonės. Žemės sklypo ir ant jo stovinčių metalinių konteinerių savininkų ginčas spręstinas teisėtais būdais, laikantis interesų pusiausvyros, būtinumo ir proporcingumo reikalavimų, kuo mažiau suvaržant savininkų galimybes įgyvendinti nuosavybės teises ir mažinant tikėtinų ginčų, susijusių su šių teisių įgyvendinimu, kilimo galimybę ateityje (CK 4.39 straipsnio 1 dalis, 4.93 straipsnio 1 dalis, 1.2 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, kitų (kasatoriaus neprašomų taikyti) pažeistos teisės gynimo būdų taikymo išnagrinėjimu šioje byloje būtų tinkamiausiai užtikrinamas proporcingumo principo ir civilinio proceso tikslų įgyvendinimas šioje konkretaus ginčo situacijoje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pareikšto ieškinio esmė yra ta, kad savininko (kasatoriaus) žemės sklypu atsakovai naudojasi be teisinio pagrindo ir neatlygintinai, t. y. neatlyginę kasatoriui už jo nuosavybės teisės suvaržymą. Naudojimosi svetimu daiktu santykiai gali kilti iš to daikto nuomos sutarties arba nustačius jam atitinkamą servitutą. Atsižvelgiant į CK 1.138 straipsnyje nustatytą reikalavimą teismui veikti neviršijant kompetencijos ribų ir į 6.156 straipsnio 2 dalyje nustatytą draudimą ir galimybes ribotais atvejais (tam tikroms sąlygoms esant) įpareigoti sudaryti sutartį ar nustatyti sutartinius santykius, teismas neturi teisės įpareigoti ginčo šalis sudaryti žemės sklypo nuomos sutartį, tačiau servitutas, kai šalys nesusitaria dėl savo interesų suderinimo ir teisingos pusiausvyros, yra teismo pagal jo kompetenciją galima ir ekonomiškai racionali priemonė konteinerių savininkų ir žemės sklypo savininko interesams dėl naudojimosi svetimu daiktu apimties ir atlygintinumo bei jo dydžio suderinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. P. v. UAB „Dextera“, bylos Nr. 3K-3-468/2008). Be to, atlygintino servituto įrengti elektroninių ryšių infrastruktūrą nustatymo teismo sprendimu viešųjų ryšių tinklų teikėjo naudai galimybė įtvirtinta ir Elektroninių ryšių įstatymo 40 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu viešųjų ryšių tinklų teikėjas negali įgyvendinti teisės įrengti elektroninių ryšių tinklus nei juos bendrai įrengdamas su kitais asmenimis, nei bendrai naudodamas infrastruktūrą, nei kitomis šio įstatymo nustatytomis priemonėmis, taip pat kai nepavyksta derybos su nuosavybės, kurią galima būtų panaudoti rengiant konkrečią elektroninių ryšių infrastruktūrą, esančią viešojo ryšių tinklo dalimi, savininkais dėl tokios nuosavybės panaudojimo, tas viešųjų ryšių tinklų teikėjas turi teisę kreiptis į teismą, kad šis, jeigu yra galimybė ir tai nesudaro nepagrįstų sunkumų tos nuosavybės savininkui, suteiktų teisę naudoti valstybės, savivaldybės ar privačią nuosavybę elektroninių ryšių infrastruktūrai įrengti, nustatydamas servitutą atitinkamai nuosavybei; 2 dalyje – kad valstybės, savivaldybės ar privati nuosavybė naudojama už teismo nustatytą pagrįstą kainą.

CK 4.126 straipsnyje įtvirtintos dvi sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu, tai: savininkų nesutarimas ir būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. K. v. J. J., bylos Nr. 3K-3-210/2012).

Servituto nustatymas yra daikto savininko nuosavybės teisės suvaržymas, kuris yra nustatytas teisės aktais. Nepaisant to, kad servituto nustatymas yra teisėtas veiksmas, jis gali sukelti tarnaujančiojo daikto savininkui turtinių ir neturtinių netekimų, suvaržymų ar nepatogumų, kurie turi būti kompensuojami. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje servituto nustatymo bylose nurodyta, kad civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪK,,Naujieji Berniūnai“, ir kt. v. J. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-157/2009). Naujausioje šios kategorijos bylų praktikoje konstatuota, kad CK 4.129 straipsnio prasme nuostolių atlyginimas reiškia teisingą atlyginimą savininkui dėl patiriamų jo teisių ribojimo, mokamą vienkartine ar periodine kompensacija. Civiliniams teisiniams santykiams būdingas atlygintinumo principas. Tai reiškia, kad įgydama naudos viena šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitą šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip. Servituto turėtojas įgyja teisę naudotis svetimu daiktu, o šio daikto savininkas patiria atitinkamų teisių ribojimų, kurie turi būti kompensuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. v. L. G., bylos Nr. 3K-3-419/2011; pirmiau nurodyta nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012). Teismo sprendime, kuriuo nustatomas servitutas, paprastai turi būti pasisakyta dėl prievolės mokėti kompensaciją pagal CK 4.129 straipsnį. Teisingo atlyginimo klausimas privalo būti svarstomas, net ir nesant pateikto savarankiško reikalavimo atlyginti nuostolius CK 4.129 straipsnio pagrindu (pirmiau nurodyta nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012).

Servituto atlygintinumo klausimas gali turėti reikšmės sprendžiant ir dėl servituto būtinumo, nes atlyginimo dydis ir galimi kitam savininkui daromi nuostoliai dėl suvaržymų gali būti tokie, kad verstų ieškoti kitų naudojimosi svetimu daiktu būdų (pvz., sutarčių sudarymas) ar net visiškai kitų susidariusios situacijos sprendimų (pvz., turto išpirkimas, mainymas ar nuostolių padengimas kitu turtu, turto paėmimas valstybės ar visuomenės poreikiams teisingai atlyginant), kad iš anksto būtų pasirūpinta galimų savininko nuostolių atlyginimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. UAB „Druskininkų vandenys“, AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-527/2009).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, konstatavę kasatoriaus nuosavybės teisės pažeidimą, tačiau atmetę jo ieškinį, neapsvarstę kitų jo pažeistos teisės gynimo būdų taikymo galimybių, neatsižvelgė į pirmiau nurodytus savininko teisių apsaugos ir gynimo teisinius aspektus ir priėmė neteisėtus sprendimus, taip neatskleidė bylos esmės, todėl skundžiami teismų procesiniai sprendimai naikintini, o byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 360 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 85,84 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai), bylinėjimosi išlaidų patyrė ir šalys. Kasaciniam teismui nutarus grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nėra galimybės šioje proceso stadijoje paskirstyti nurodytų bylinėjimosi išlaidų, todėl šiuo klausimu turės pasisakyti teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pripažinti negaliojančia UAB „TELE2“ ir ŽŪB „Vanaginė“ 2006 m. gruodžio 14 d. nuomos sutarties 1.1 punkto sąlygą, pagal kurią nuomotojas išnuomoja nuomininkui dalį žemės (šalia dūmtraukio), esančios Vilniaus r., Riešės sen., Vanaginės k., telekomunikacijų ir duomenų tinklo konteineriui ir kabeliams įrengti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė

Rimvydas Norkus