Dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Administracinė byla Nr. eI2-757-1114/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02015-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.2.3; 55.1.3

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 31 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Indrės Pukanasytės-Biekšės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas

nustatė:

1. Pareiškėja R. M. 2021 m. birželio 14 d. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašoma: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2021 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. (9.8E) I-3283 Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atsisakymo grąžinti valstybinio socialinio draudimo įmokas“ (toliau – ir 2021 m. gegužės 14 d. sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) 2021 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. (7.2E) DV_S-33459 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų grąžinimo“ (toliau – ir 2021 m. balandžio 22 d. sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti darbdavių už pareiškėją per 2020 kalendorinius metus sumokėtas VSD įmokas, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurios viršijo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme (toliau – ir Įstatymas) 2020 kalendoriniams metams nustatytą socialinio draudimo įmokų bazę, t. y. 84 VDU, ir grąžinti permoką pareiškėjai.

2. Teigia, kad 2020 m. pareiškėja dirbo pagal darbo sutartis dviejose įmonėse – UAB „Litesko“ ir UAB „Vilniaus energija (toliau – ir Bendrovės). Bendrovės skaičiavo ir mokėjo valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokas nuo pareiškėjos darbo užmokesčio. Šiuo atveju VSDFV buvo pateikta visa informacija apie pareiškėjos darbo užmokestį bei nuo jo apskaičiuotas ir sumokėtas VSD įmokas. 2020 m. ataskaita patvirtina, jog pareiškėjos su darbo santykiais susijusių pajamų suma per 2020 m. viršijo 84 vidutinius darbo užmokesčius, t. y. 104 277, 60 Eur.

3. Pastebi, jog iki 2020 m. gruodžio 31 d. galiojusio Įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje buvo nustatyta, kad pagal šio įstatymo 4 straipsnį draudžiamų asmenų socialinio draudimo įmokos, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo sumos, ne didesnės kaip 2019 metais – 120 VDU suma, 2020 metais – 84 VDU suma, 2021 ir vėlesniais metais – 60 VDU suma, o šias sumas viršijančiai pajamų daliai taikomas 0 procentų įmokų tarifas. Priskaičiavus pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus vienos iš socialinio draudimo rūšies socialinio draudimo įmokas nuo šioje dalyje nurodytos maksimalios sumos, toliau pagal tuos tarifus skaičiuojamos tik kitų socialinio draudimo rūšių socialinio draudimo įmokos, iki bus pasiekta atitinkamų kalendorinių metų atitinkamos socialinio draudimo rūšies įmokų skaičiavimo maksimali suma. Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai. Nepaisant to, jog pareiškėjos bendros pajamos viršijo numatytas „lubas“, VSD įmokos buvo sumokėtos nuo visų pareiškėjos pajamų, t. y. taip pat ir nuo dalies, viršijančios įstatyme numatytą pajamų ribą/ Atskirų draudėjų išmokėtos darbo užmokesčio sumos neviršijo Įstatyme numatytos ribos, todėl darbdaviai per asmeninį VSDFV paskyrą nebuvo informuoti apie tai, kad pareiškėjos pajamos pasiekė nurodytą ribą ir VSD įmokos nebuvo perskaičiuotos automatiškai.

4. Pareiškėjos vertinimu, VSDFV kaupdama asmenų duomenis, reikalingus teisingam įmokų apskaičiavimui, o taip pat ir nustatydama ribas viršijančias VSD įmokas, turi teisingai identifikuoti priklausančių mokėti įmokų dydį, o šį dydį viršijančią sumą grąžinti apdraustajam asmeniui. Pareiškėjos apskaičiavimais, VSDFV permoka siekia 4 664,02 Eur, tačiau tikslų permokėtų VSD įmokų apskaičiavimą turėtų atlikti atsakovas. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatomis, pareiškėjos su darbo santykiais susijusios 2020 m. metinės pajamos, viršijančios nustatytus VDU dydžius, buvo apmokestintos padidintu 32 proc. gyventojų pajamų mokesčio tarifu. Taigi, pradėjus taikyti taip vadinamas VSDFV „lubas“ ir neapmokestinat atitinkamas sumas viršijančių pajamų VSD įmokos, šiai viršijančiai daliai yra pradedamas taikyti GPM tarifas. Pareiškėjos atveju, nustatant GPM prievoles, į tai, kad pajamos buvo gautos iš kelių darbdavių, niekaip neatsižvelgta, o VSD įmokų atžvilgiu tenkančią didesnę mokestinę naštą lėmė vienintelė aplinkybė – darbo sutarčių skaičius. Tuo tarpu didesnė mokestinė našta pareiškėjai nesuteikia jokių papildomų socialinio draudimo garantijų. 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojo Įstatymo 10 straipsnio 10 dalis, kuri numato, jog apdraustųjų socialinio draudimo įmokos, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurios per kalendorinius metus sumokėtos didesnės, negu šio straipsnio 9 dalyje nustatyta atitinkamų kalendorinių metų socialinio draudimo įmokų bazė, grąžinamos draudėjams iki kitų metų gegužės 31 d.

5. Pažymi, jog remiantis tuo metu galiojančio Įstatymo 10 straipsnio 10 punktu, pareiškėja VSDFV pateikė prašymą grąžinti nustatytus maksimalius dydžius viršijančius už pareiškėją sumokėtas VSD įmokas už 2020 m. VSDFV Vilniaus skyrius 2021 m. balandžio 22 d. sprendimu prašymo netenkino. Pareiškėja 2021 m. gegužės 10 d. pateikė skundą VSDFV, kuri 2021 m. gegužės 14 d. sprendimu atsisakė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. balandžio 22 d. sprendimą bei perskaičiuoti ir grąžinti permokėtas VSD įmokas. Pareiškėjos vertinimu, toks atsisakymas prieštarauja teisiniam reguliavimui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 46 ir 48 straipsniuose įtvirtintai, ūkinės veiklos laisvei ir laisvei pasirinkti darbą. Taip pat Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintam mokesčių mokėtojų lygybės principui.

6. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo skundą atmesti.

7. Nurodo, jog pareiškėja 2021 m. kovo 29 d. pateikė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą dėl 2020 m. sumokėtų socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo ir įmokų permokos grąžinimo, nurodydama, kad 2020 m. jos pajamų suma, nuo kurios yra sumokėtos socialinio draudimo įmokos, viršijo 84 VDU. VSDFV Vilniaus skyrius, patikrinęs Registro duomenų bazėje įrašytus pareiškėjos draudėjų UAB „Litesko“ ir UAB „Vilniaus energija“ pateiktus duomenis apie pareiškėjos pajamas, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos (draudžiamąsias pajamas) bei turimą informaciją apie sumokėtas socialinio draudimo įmokas, nustatė, kad UAB „Litesko“ VSDFV Vilniaus skyriui pateikė duomenis apie pareiškėjos 46 624,22 Eur draudžiamąsias pajamas laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d., o UAB „Vilniaus energija“ pateikė duomenis apie pareiškėjos 87 705,04 Eur draudžiamąsias pajamas laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. Nustatęs, kad laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. pareiškėjos darbo užmokesčio suma pas kiekvieną draudėją atskirai neviršijo 84 VDU sumos (104 277,60 Eur), VSDFV Vilniaus skyrius 2021 m. balandžio 22 d. apie tai informavo pareiškėją ir nurodė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti jos 2021 m. kovo 29 d. prašymo dėl socialinio draudimo įmokų už 2020 metus perskaičiavimo ir permokos grąžinimo.

8. Pažymi, jog pareiškėja nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. balandžio 22 d. sprendimu, kreipėsi su skundu į VSDFV, kuri 2021 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. VSDFV pagrįstai konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. balandžio 22 d. sprendimas atsisakyti grąžinti pareiškėjai socialinio draudimo įmokas dirbant pas du darbdavius ir veiksmai atlikti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir jiems neprieštarauja.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo skundą atmesti.

10. Nurodo, jog pareiškėjos uždirbtos 2020 m. pajamos pas kiekvieną draudėją, t. y. UAB „Litesko“ ir UAB „Vilniaus energija“ atskirai, neviršijo 84 VDU, todėl ji VSD įmokų nebuvo permokėjusi. Apie tai pareiškėjai buvo paaiškinta VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. balandžio 22 d. sprendime. Nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojo Įstatymo 10 straipsnio 10 dalies pakeitimas, kuriame nustatyta, kad apdraustųjų asmenų VSD įmokos, išskyrus PSD įmokas, kurios per kalendorinius metus sumokėtos didesnės, negu šio straipsnio 9 dalyje nustatyta atitinkamų kalendorinių metų VSD įmokų bazė (60 VDU suma), grąžinamos tiesiogiai apdraustiesiems asmenims iki kitų metų gegužės 31 dienos į apdraustojo asmens sąskaitą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje, į kurią buvo pervesta paskutinė išmoka, kurios mokėjimas pavestas Fondo valdybai ar jos teritoriniams skyriams. 2021 metais maksimali suma, nuo kurios skaičiuojamos VSD įmokos, bus skaičiuojama bendrai, jei asmuo dirba pas kelis darbdavius.

11. Pažymi, kad Įstatymo 10 straipsnio 9 ir 10 dalys yra materialinės teisės normos. Pagal bendrąją materialinių teisės normų galiojimo taisyklę jos yra taikomos tiems teisiniams santykiams, kurie atsiranda jų galiojimo metu, jeigu įstatymų leidėjas nenustato kitaip, ir atgalinio galiojimo laike galios neturi. Įstatymų leidėjas nėra nustatęs, kad nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojusios pakeistos Įstatymo 10 straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatos dėl VSD įmokų mokėjimo ir grąžinimo tvarkos tuo atveju, kai apdraustasis asmuo dirba pas kelis draudėjus ir asmens draudžiamosios pajamos viršija maksimalų VSD įmokų bazės dydį, turėtų būti taikomos ir už ankstesnį, 2020 metų laikotarpį.

12. Teigia, jog nors 2020 m. galiojęs GPMĮ Gyventojų pajamų mokesčio bazės skaičiavimą siejo tik su mokesčio mokėtojo maksimalia Gyventojų pajamų mokesčio baze, jos neskaidant pagal darbdavius, tačiau Įstatymas nustatė papildomą sąlygą, kad VSD įmokos pagal Įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai. Šios papildomos sąlygos taikymas apskaičiuojant mokėtinas už 2020 metus VSD įmokas buvo nustatytas 2020 galiojusiame Įstatyme, todėl yra privalomas. Taigi, VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. balandžio 22 d. sprendimu pagrįstai atsisakė grąžinti pareiškėjai VSD įmokų permoką už 2020 metus, nes tam nebuvo teisinio pagrindo.

konstatuoja:

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV 2021 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. (9.8E) I-3283 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. (7.2E) DV_S-33459, teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Pareiškėja prašo: 1) panaikinti VSDFV 2021 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. (9.8E) I-3283; 2) panaikinti VSDFV Vilniaus skyrius 2021 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. (7.2E) DV_S-33459; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti darbdavių už pareiškėją per 2020 kalendorinius metus sumokėtas VSD įmokas, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurios viršijo Įstatyme 2020 kalendoriniams metams nustatytą socialinio draudimo įmokų bazę, t. y. 84 VDU, ir grąžinti permoką pareiškėjai.

15. Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, jog pareiškėja R. M. 2021 m. kovo 29 d. pateikė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą dėl 2020 metais sumokėtų socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo ir įmokų permokos grąžinimo, nurodydama, kad 2020 m. jos pajamų suma, nuo kurios yra sumokėtos socialinio draudimo įmokos, viršijo 84 VDU.

16. VSDFV Vilniaus skyrius 2021 m. balandžio 22 d. sprendime informavo pareiškėją, kad Įstatymo 10 straipsnio 9 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.) pagal Įstatymo 4 straipsnį draudžiamų asmenų socialinio draudimo įmokos, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo (toliau - PSD) įmokas, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2020 metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus 2020 metais skaičiuojamos nuo sumos, ne didesnės kaip 84 vidutinių darbo užmokesčių (toliau - VDU) suma (104277,60 Eur), o šią sumą viršijančiai pajamų daliai taikomas 0 procentų įmokų tarifas. Pažymėjo, kad Įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal Įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 10 straipsnio 10 dalis (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.) reglamentuoja, kad socialinio draudimo įmokos, išskyrus PSD įmokas, kurios per kalendorinius metus sumokėtos didesnės, negu 10 straipsnio 9 dalyje nustatyta atitinkamų kalendorinių metų socialinio draudimo įmokų bazė, pagal pateiktą prašymą grąžinamos draudėjams iki kitų metų gegužės 31 dienos. Nurodė, kad Įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. sausio 1 d.) nebelieka nuostatos, kad kai asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal Įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai. Pažymėjo, kad pagal Įstatymo 10 straipsnio 10 dalį (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. sausio 1 d.) apdraustųjų socialinio draudimo įmokos, išskyrus PSD įmokas, kurios per kalendorinius metus sumokėtos didesnės, negu šio straipsnio 9 dalyje nustatyta atitinkamų kalendorinių metų socialinio draudimo įmokų bazė, gražinamos apdraustiesiems asmenims iki kitų metų gegužės 31 dienos. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre (toliau - Registras) turimais duomenimis pareiškėja yra draudėjų UAB „Litesko“ ir UAB „Vilniaus energija“ apdraustoji. Patikrinus Registro duomenų bazėje įrašytą informaciją, nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. pareiškėjos darbo užmokesčio suma pas kiekvieną draudėją atskirai neviršijo 84 VDU sumos, t. y. 104277,60 Eur. Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, atsakovas konstatavo, kad neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos 2021 m. kovo 29 d. prašymą.

17. Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. balandžio 22 d. sprendimu, 2021 m. gegužės 10 d. apskundė jį VSDFV, kuri 2021 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. (9.8E) I-3283 pareiškėjos skundo netenkino ir konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. balandžio 22 d. sprendimas atsisakyti grąžinti pareiškėjai socialinio draudimo įmokas dirbant pas du darbdavius yra pagrįstas, veiksmai atlikti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir jiems neprieštarauja. VSDFV 2021 m. balandžio 22 d. sprendime nurodė, kad Įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje (redakcija galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.) nustatyta, kad pagal Įstatymo 4 straipsnį draudžiamų asmenų socialinio draudimo įmokos, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus 2020 metais skaičiuojamos nuo sumos ne didesnės kaip 84 VDU suma. Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal Įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai. Nurodė, kad pareiškėjos uždirbtos 2020 metais pajamos pas kiekvieną draudėją, t. y. UAB „Litesko“ ir UAB „Vilniaus energija“ atskirai neviršijo 84 VDU, todėl valstybinio socialinio draudimo įmokų pareiškėja nėra permokėjusi.

18. Pareiškėja, nesutikdama su VSDV Vilniaus skyriaus 2021 m. balandžio 22 d. sprendimu bei VSDFV 2021 m. gegužės 14 d. sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

19. Pareiškėja savo skunde teismui taip pat prašė stabdyti administracinę bylą pagal jos skundą, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priims nutarimą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą administracinėje byloje Nr. eI2-1127-595/2021 dėl iki 2020 m. gruodžio 31 d. galiojusios Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies redakcijos atitikimo Konstitucijai.

20. Taigi ginčo teisiniams santykiams yra aktuali Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies 2018 m. gruodžio 11 d. redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.

21. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 29 d. kreipėsi su prašymu į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašydamas ištirti, ar Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostata „Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

22. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2022 m. liepos 7 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatavo, kad Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija, TAR, 2018-12-20, Nr. 20974) nuostata „Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai“ tiek, kiek pagal ją darbo santykius arba santykius, savo esme atitinkančius darbo santykius, turėjusio apdraustojo asmens, drausto daugiau negu vieno draudėjo, valstybinio socialinio draudimo įmokos turėjo būti skaičiuojamos pagal kiekvieną draudėją atskirai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

23. Konstitucinis Teismas 2022 m. liepos 7 d. nutarime nurodė, kad pagal ginčijamoje Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje „Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai“ įtvirtintą teisinį reguliavimą 2019 ir 2020 metais vieno draudėjo drausto darbuotojo pajamų daliai, viršijusiai atitinkamai 120 VDU ir 84 VDU sumas, 0 procentų socialinio draudimo įmokų tarifas turėjo būti taikomas viršijus nurodytas maksimalias sumas, tačiau tais pačiais 2019 ir 2020 metais daugiau negu vieno draudėjo drausto darbuotojo pajamų daliai, viršijusiai minėtas 120 VDU ir 84 VDU sumas, 0 procentų socialinio draudimo įmokų tarifas turėjo būti taikomas tik tuo atveju, jeigu nurodytas sumas sudariusios ir jas viršijusios pajamos buvo gautos iš kiekvieno draudėjo atskirai, ir tik šioms iš atskiro (atskirų) draudėjo (draudėjų) gautoms nurodytas sumas viršijusioms pajamoms. Atsižvelgiant į tai, kad didesnis pajamų šaltinių skaičius nebūtinai reiškia didesnes (papildomas) pajamas, pažymėtina, kad ginčijamoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos atsirasti situacijoms, kai darbuotojai, gavę vienodo dydžio pajamas, privalėjo mokėti skirtingo dydžio socialinio draudimo įmokas dėl to, kad jų pajamos buvo gautos iš skirtingo skaičiaus pajamų šaltinių; tokiu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos atsirasti ir tokioms situacijoms, kai darbuotojai, gavę mažesnes pajamas, tačiau iš daugiau negu vieno pajamų šaltinio, privalėjo mokėti didesnes socialinio draudimo įmokas nei darbuotojai, gavę didesnes pajamas, tačiau iš vieno pajamų šaltinio, kai tos pajamos viršijo įstatyme nustatytas maksimalias sumas, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, t. y. kai pasiekus minėtas įstatyme nustatytas maksimalias sumas, jas viršijančiai pajamų daliai turėjo būti taikomas 0 procentų įmokų tarifas. Taigi, ginčijamoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu darbuotojams, draustiems daugiau negu vieno draudėjo (pajamas gavusiems iš daugiau negu vieno pajamų šaltinio), buvo nustatytas nevienodas, t. y. mažiau palankus, pareigos mokėti socialinio draudimo įmokas teisinis reguliavimas, palyginti su įtvirtintuoju darbuotojams, draustiems vieno draudėjo (pajamas gavusiems iš vieno pajamų šaltinio). Pažymėjo, kad tarp vienodo dydžio pajamas iš tokių pat darbo santykių arba santykių, savo esme atitinkančių darbo santykius, gavusių apdraustųjų asmenų, draustų vieno draudėjo, ir asmenų, draustų daugiau negu vieno draudėjo, jų pareigos mokėti socialinio draudimo įmokas aspektu nebuvo tokio pobūdžio ir tokios apimties teisinės padėties skirtumų, kad jų nevienodas traktavimas, neatsižvelgiant į, be kita ko, asmenų, draustų daugiau negu vieno draudėjo, gaunamų pajamų bendrą dydį, būtų objektyviai pateisinamas. Konstatavo, kad įstatymų leidėjas, ginčijamoje Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje nustatęs, jog socialinio draudimo įmokos darbuotojams, draudžiamiems daugiau negu vieno draudėjo, skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų maksimalių sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai, darbuotojų, draudžiamų daugiau negu vieno draudėjo, atžvilgiu įtvirtino kitokį, mažiau palankų socialinio draudimo įmokų skaičiavimo teisinį reguliavimą, palyginti su įtvirtintuoju darbuotojams, draudžiamiems vieno draudėjo, tarp šių vienodoje (panašioje) padėtyje esančių asmenų kategorijų nesant tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kurie objektyviai pateisintų nevienodą jų traktavimą, taigi nepaisė Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, taip pat pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą.

24. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (1 dalis); Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams (2 dalis); visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu (3 dalis); neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (4 dalis).

25. Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šiuo atveju pareiškėja skunde teismui prašo panaikinti VSDFV 2021 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. (9.8E) I-3283 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. (7.2E) DV_S-33459, kurie buvo priimti iš esmės remiantis Įstatymo 10 straipsnio 9 dalimi (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija), kuri Konstitucinio Teismo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.

26. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad VSDFV 2021 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. (9.8E) I-3283 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. balandžio 22 d. sprendimas Nr. (7.2E) DV_S-33459 yra naikintini.

27. Pareiškėja prašo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti darbdavių už pareiškėją per 2020 kalendorinius metus sumokėtas VSD įmokas, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurios viršijo Įstatyme 2020 kalendoriniams metams nustatytą socialinio draudimo įmokų bazę, t. y. 84 VDU, ir grąžinti permoką pareiškėjai.

28. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, VSDFV Vilniaus skyrius įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2021 m. kovo 29 d. prašymą.

29. Pareiškėja skunde prašo priteisti bylinėjimo išlaidas – žyminį mokestį. Kaip matyti iš byloje esančio 2021 m. birželio 11 d. mokėjimo nurodymo Nr. 610508525, pareiškėja sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio.

30. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnyje 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, o 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

31. Pareiškėjos naudai iš atsakovo priteistina 22,50 Eur pareiškėjos sumokėto žyminio mokesčio.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos R. M. skundą tenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2021 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. (7.2E) DV_S-33459 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų grąžinimo“.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. Nr. (9.8E) I-3283 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atsisakymo grąžinti valstybinio socialinio draudimo įmokas“.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2021 m. kovo 29 d. prašymą.

Priteisti pareiškėjos R. M. naudai iš atsakovės 22,50 (dvidešimt du eurus ir penkiasdešimt euro centų) bylinėjimosi išlaidų (pareiškėjos sumokėtą žyminį mokestį).

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Asta Adamonytė-Šipkauskienė

Indrė Pukanasytė-Biekšė

Fausta Vitkienė