Civilinė byla Nr. e3K-3-167-969/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01874-2015-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.4.2.2; 2.3.6.2.
(NS)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. balandžio 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus nutarties, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje tenkintas pareiškėjų pareiškimas įvaikinti, bylos nagrinėjime dalyvaujantys suinteresuoti asmenys (duomenys neskelbtini) vaikų lopšelis-darželis, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) vaiko teisių apsaugos skyrius, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, peržiūrėjimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių galimybę atnaujinti procesą byloje dėl įvaikinimo, aiškinimo ir taikymo.
2. Pareiškėjai kreipėsi į teismą prašydami atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl naujai paaiškėjusių esminių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjams bylos nagrinėjimo metu; pakeisti Vilniaus apygardos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir priimti naują sprendimą – atsisakyti tenkinti pareiškėjų (duomenys neskelbtini) pareiškimą įvaikinti (duomenys neskelbtini).
3. Pareiškėjai teigia, kad apie naujai paaiškėjusias esmines aplinkybes, kurių nežinojo civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjimo metu ir kurios sudaro pagrindą atnaujinti procesą, sužinojo, kai susipažino su (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) pranešimu (toliau – Pranešimas) apie nepilnamečių sveikatos būklę. Nuo nurodytos datos pareiškėjai skaičiuoja ir terminą prašymui pateikti bei teigia, kad prašymas teikiamas nepraleidus trijų mėnesių termino.
4. Pareiškėjai nurodo, jog įvaikinimo procese buvo teigiama, kad vaikai yra sveiki, tai nurodyta ir sprendime civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjams susipažinus su Pranešime nurodyta informacija tapo žinoma, kad vaikams nustatytos net 4 diagnozės: (duomenys neskelbtini). Be to, Pranešime nurodyta, jog sutrikimai egzistavo dar iki pareiškėjų globos teisių įgijimo. Šios aplinkybės pareiškėjams įvaikinimo procese nebuvo atskleistos, todėl, pareiškėjų teigimu, yra laikytinomis naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti procesą byloje, kurioje buvo sprendžiamas pareiškėjų įvaikinimo pareiškimas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Vilniaus apygardos teismas, žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjų prašymą, nutartimi jo netenkino ir neatnaujino proceso Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) sprendimą įvaikinti priėmė, šis įsiteisėjo, todėl pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 368 straipsnio 2 dalį nurodytas maksimalus penkerių metų terminas prašymui atnaujinti procesą pateikti sueina ir pareiškėjai šio termino nepraleido.
7. Pasisakydamas dėl CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatyto 3 mėnesių termino taikymo, teismas nurodė, kad pareiškėjai nepagrįstai teigia, jog apie vaikų sveikatos problemas sužinojo tik, gavę (duomenys neskelbtini) specialisto pranešimą. Teismas nustatė, kad pareiškėjai apie jaunesniojo vaiko sveikatos problemas objektyviai žinojo dar (duomenys neskelbtini), o iš (duomenys neskelbtini) kompetentingos institucijos pateiktos paskutinės ataskaitos po įvaikinimo matyti, kad jau tuo metu pareiškėjai turėjo pakankamai objektyvių duomenų dėl abiejų vaikų sveikatos sutrikimų. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad pareiškėjai, pateikę prašymą atnaujinti procesą, praleido įstatymo nustatytą 3 mėnesių terminą kreiptis į teismą nuo tos dienos, kada sužinojo ar turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą.
8. Spręsdamas dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, teismas nurodė, kad įstatymai neįtvirtina įvaikinimo atšaukimo ar pripažinimo negaliojančiu, o procesas tokio pobūdžio bylose gali būti atnaujintas tik itin ypatingais atvejais, dėl esminių materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimų. Šiuo atveju pareiškėjai siekia atnaujinti procesą dėl aplinkybių, kurios siejamos su įvaikinamų vaikų sveikata bei jų (ne)užfiksavimu medicininiuose dokumentuose. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas sprendė, kad pareiškėjų nurodomos vaikų sveikatos problemos yra ne naujai paaiškėjusios, o naujai atsiradusios aplinkybės, kurios priimant sprendimą įvaikinti neegzistavo. Taip pat byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad įvaikinimo metu nuo pareiškėjų būtų buvusi nuslėpta ar jiems būtų buvusi pateikta netiksli ar neteisinga informacija apie vaikų sveikatą ir socialinę kilmę. Duomenys apie įvaikinamų vaikų sveikatą pareiškėjams buvo žinomi.
9. Teismas taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini) kompetentingas teismas sprendimu pareiškėjams laikinai apribojo dalį tėvų valdžios (teisė nustatyti gyvenamąją vietą, rūpintis sveikata, kreiptis į socialines tarnybas dėl pagalbos, spręsti mokyklinius klausimus) vaikų atžvilgiu, vaikams paskirta globa specializuotoje institucijoje.
10. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjų atskirąjį skundą, nutartimi Vilniaus apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą.
11. Kolegija netenkino pareiškėjo prašymo skirti byloje kompleksinę teismo medicinos, (duomenys neskelbtini) ekspertizę, nes šioje prašymo dėl proceso atnaujinimo???nagrinėjimo stadijoje teismas nevertina tokių aplinkybių įtakos byloje priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl įvaikinimo teisėtumui ir pagrįstumui, tai būtų atliekama kitame proceso etape, jei procesą byloje būtų nuspręsta atnaujinti.
12. Vertindama pareiškėjų argumentus dėl sužinojimo apie vaikų sveikatos problemas momentą, kolegija nurodė, kad pareiškėjai objektyvių duomenų apie įvaikintų vaikų sveikatos problemas turėjo anksčiau nei (duomenys neskelbtini) ir 3 mėnesių terminą prašymui pateikti praleido. Pareiškėjo nurodytų aplinkybių – rūpinimasis vaikų sveikata – nėra pagrindo pripažinti svarbiomis terminui atnaujinti.
13. Spręsdama dėl proceso atnaujinimo pagrindo, kolegija nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad vaikams sveikatos sutrikimai buvo diagnozuoti tik po įvaikinimo proceso, todėl akivaizdu, kad pranešime nurodyti vaikų sveikatos sutrikimai neegzistavo įvaikinimo metu. Pareiškėjai iš esmės siekia įrodyti, kad įvaikinimo procese nuo jų buvo nuslėpta ar neatskleista esminė informacija apie vaikų sveikatos būklę, tačiau pareiškėjai turėjo galimybę susipažinti ir buvo supažindinti su vaikų ligų istorijomis, socialine kilme, prieš įvaikinimą bendravo su vaikais ir net atliko kai kuriuos sveikatos tyrimus, todėl šie jų argumentai yra nepagrįsti. Kolegija sprendė, kad įvaikinimo proceso metu pareiškėjams buvo žinoma visa informacija apie ketinamų įsivaikinti vaikų sveikatos būklę ir jų socialinę kilmę, kuri buvo pakankama įvertinti tai, su kokiais auklėjimo, mokymosi, adaptacijos naujoje šeimoje sunkumais pareiškėjai gali susidurti. Praėjus beveik 4 metams po įvaikinimo proceso jų nurodomos aplinkybės, susijusios su vaikų elgesio ir sveikatos sutrikimais, negali būti ir nėra laikomomis naujais paaiškėjusiomis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.
14. (duomenys neskelbtini).
15. Kolegija nurodė, kad nepagrįsti pareiškėjo argumentai ir apie tai, kad šie vaikai turėjo būti įvaikinti pagal vaikų su specialiaisiais poreikiais programą, nes byloje neįrodyta, kad įvaikinimo proceso metu vaikai turėjo sveikatos sutrikimų, dėl kurių jie turėjo būti įvaikinami kaip specialiuosius poreikius turintys vaikai, be to, bylą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pareiškėjai šia aplinkybe savo prašymo negrindė, todėl šiuo pagrindu neturi teisės ginčyti pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
16. Kasaciniu skundu pareiškėjai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį ir Vilniaus apygardos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Pareiškėjai sutinka su teismų išvada, kad vaikų sveikatos sutrikimai nebuvo diagnozuoti įvaikinimo proceso metu, tačiau tai nereiškia, kad jie tuo metu neegzistavo. Iš pranešimo matyti, kad abiem vaikams yra nustatytas (duomenys neskelbtini), ši diagnozė pareiškėjams tapo žinoma tik (duomenys neskelbtini), iki to buvo tik įtariamas šis sveikatos sutrikimas, vaikai buvo gydomi dėl kitų sveikatos sutrikimų, todėl pareiškėjai, nežinodami šios aplinkybės, negalėjo anksčiau kreiptis dėl proceso atnaujinimo. Teismai nepagrįstai sutapatino sveikatos problemas su diagnozuotais sveikatos sutrikimais.
16.2. Lietuvos institucijos netinkamai atliko savo pareigas ir laiku nenustatė vaikams sveikatos sutrikimų, kurie atitinkamos srities specialistams turėjo būti akivaizdūs. Pareiškėjai nepageidavo įvaikinti vaikų, kurių motina nėštumo metu vartojo alkoholį, todėl pasitvirtinus (duomenys neskelbtini) diagnozei, akivaizdu, kad šių vaikų įvaikinimas pareiškėjams neatitiko geriausių vaikų interesų, nes pareiškėjai nebuvo pasirengę įvaikinti tokius vaikus. Be to, tokie vaikai turi būti įvaikinami pagal kitą vaikų su specialiaisiais poreikiais įvaikinimo procedūrą.
16.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą skirti ekspertizę byloje, taip pažeisdamas pareiškėjų teisę į teisingą teismą. Šios bylos esmę sudaro aplinkybės, ar pareiškėjams įvaikinimo metu buvo atskleista visa informacija, t. y. ar įvaikinimo proceso metu buvo (egzistavo) aplinkybės, kurios buvo nežinomos, tačiau vėliau paaiškėjo. Šio prašymo negali traktuoti kaip naujo reikalavimo, nes pagrindinis reikalavimas – atnaujinti procesą – išliko nepakitęs.
17. Atsiliepimu į kasacinį skundą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašo pareiškėjų kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
17.1. Pareiškėjai nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kad terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti nebuvo praleistas, taip pat nenurodė jokių svarbių priežasčių, kurioms esant būtų pagrindas jį atnaujinti. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad susitarime dėl paramos įvaikinus pagal (duomenys neskelbtini) įvaikinimo įstatymą, pareiškėjai įsipareigojo patys parengti šešias kilmės šalies nustatytos formos ataskaitas apie jų įvaikinto vaiko (vaikų) integraciją ir perduoti Nepilnamečių reikalų tarnybai peržiūrėti ir papildyti (ataskaitos apie integraciją pareiškėjų turi būti parengtos praėjus 6 mėn., 12 mėn., 18 mėn., 24 mėn., 36 mėn. ir 48 mėn. nuo įvažiavimo į šalį). Taigi pareiškėjai patys parašė grįžtamąsias ataskaitas, šios buvo aptartos ir papildytos socialinio darbuotojo asmeninių vizitų pas šeimą metu. Sutuoktiniai buvo informuoti apie ataskaitų turinį. Pareiškėjai daug anksčiau nei sužinojo apie vaikams diagnozuotus sutrikimus, jau pranešė, jog jie svarstys galimybę atšaukti įvaikinimą Lietuvoje. Prašymą teismui dėl proceso atnaujinimo sutuoktiniai padavė jų šeimoje vaikams jau negyvenant – kai, konstatavus tiesioginę grėsmę vaikų interesams, (duomenys neskelbtini) šeimos teismas sprendimu laikinai apribojo tėvų valdžią pareiškėjams ir vaikai buvo paimti iš pareiškėjų šeimos nustatant jiems institucinę globą.
17.2. Kaip teisingai nusprendė bylą nagrinėję teismai, pranešime apie vaikų sveikatos sutrikimus yra naujai atsiradusios, bet ne naujai paaiškėjusios aplinkybės, be to, nėra pagrindo konstatuoti, kad nepilnamečių vaikų sveikatos būklė jų įvaikinimo procese būtų buvusi nurodyta klaidingai ar būtų buvusi nuslėpta reikšminga informacija, kuria disponuodami pareiškėjai būtų priėmę kitokį sprendimą dėl įvaikinimo. Iki įvaikinimo pareiškėjai turėjo galimybę susipažinti ir buvo supažindinti su vaikų ligų istorijomis, socialine kilme, bendravo su vaikais, atliko jų sveikatos tyrimus, tačiau jie nedėjo maksimalių pastangų, kad išsiaiškintų jiems neva dar iki įvaikinimo nerimą dėl vaikų sveikatos būklės kėlusių aplinkybių.
17.3. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šioje byloje poreikio išsiaiškinti klausimus, reikalaujančius specialiųjų medicinos žinių, nėra ir nekyla jokių abejonių tam tikrų faktų buvimu.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl proceso atnaujinimo įvaikinimo byloje
18. Įvaikinimas yra socialinės motinystės ir tėvystės rūšis. Tai ypač reikšmingas šeimos teisės institutas, nustatantis teisinę tėvų globos netekusių vaikų perėjimo į kitą šeimą formą.
19. Įvaikinimas pirmiausiai yra skirtas tam, kad užtikrintų vaiko teisę gyventi ir augti šeimoje, o ne kad užtikrintų įtėvių teisę turėti vaikų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.209 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įvaikinimas galimas tik vaiko interesais. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Remiantis Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktu, priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, svarbiausia – geriausi vaiko interesai. Remiantis CK 3.3 straipsnio 1 dalimi, šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas, be kita ko, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu. Tai reiškia, kad į vaiko interesus turi būti atsižvelgiama ne tik sprendžiant dėl įvaikinimo (CK 3.209 straipsnio 1 dalis), bet ir visus kitus su įvaikinimu susijusius klausimus.
20. Pagal sukeliamas teisines pasekmes įvaikinimas skirstomas į dalinį (kai įvaikinus vaiką išlieka vaikų ir jų biologinių tėvų bei giminaičių tarpusavio teisės ir pareigos arba dalis jų) ir visišką (kai įvaikinus vaiką baigiasi vaikų ir jų biologinių tėvų bei giminaičių tarpusavio teisės ir pareigos). Lietuvoje įtvirtinta visiško įvaikinimo koncepcija. Remiantis CK 3.227 straipsniu, įvaikinimu panaikinamos tėvų ir vaikų bei jų giminaičių pagal kilmę tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos ir sukuriamos įtėviams bei jų giminaičiams ir įvaikiams bei jų palikuonims tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos kaip giminaičiams pagal kilmę (1 dalis). Įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo, išskyrus vaiko perkėlimo į šeimą iki įvaikinimo atvejus (2 dalis).
21. Pažymėtina, kad Lietuvos įstatymų leidėjo požiūris į įvaikinimo teisinių santykių panaikinimo ir nutraukimo galimybę istoriškai kito. Pagal nuo 1969 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 128 straipsnį įvaikinimas teismine tvarka galėjo būti pripažintas negaliojančiu, jei vaikas įvaikintas be tėvų sutikimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Pagal SŠK 132 straipsnį įvaikinimas galėjo būti panaikinamas, jeigu to reikalauja vaiko interesai (1 dalis) arba „jeigu paaiškėja, kad įvaikis yra silpnaprotis arba psichinis ligonis, apie ką įtėvis iki įvaikinimo nežinojo ir negalėjo žinoti“ (3 dalis). Nuo 1993 m. spalio 27 d. SŠK neliko nuostatų, įtvirtinančių įvaikinimo pripažinimo negaliojančiu galimybę. Nors SŠK nuostatos, reglamentuojančios įvaikinimo panaikinimą, išliko iki 2001 m. birželio 30 d., jos buvo pakeistos – neliko nuostatų, tiesiogiai siejančių galimybę panaikinti įvaikinimą su po įvaikinimo paaiškėjusiais įvaikio psichikos sutrikimais. Pagal SŠK 128 straipsnį (redakcija, galiojusi nuo 1993 m. spalio 27 d. iki 2001 m. birželio 30 d.) įvaikinimas galėjo būti panaikintas teismine tvarka, jeigu įtėviai nevykdo savo pareigų, piktnaudžiauja savo teisėmis, savo elgesiu daro žalingą poveikį įvaikiui, piktnaudžiauja alkoholinėmis, narkotinėmis ir kitomis kenksmingomis medžiagomis ar kitais pagrindais. Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK trečiojoje knygoje „Šeimos teisė“ apskritai nėra nuostatų, įtvirtinančių įvaikinimo pripažinimo negaliojančiu ar panaikinimo galimybę.
22. Lietuvos Respublikos įstatymuose tiesiogiai neįtvirtintas draudimas atnaujinti procesą įvaikinimo bylose (CPK 366 straipsnio 3 dalis), taip pat formaliai neribojamas pagrindų, kuriais procesas gali būti atnaujinamas, sąrašas (CPK 366 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto akivaizdu, kad proceso atnaujinimas įvaikinimo byloje, kurioje įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo sukurti šeimos ryšiai, gali sudaryti prielaidas pažeisti vaiko interesus į šeimos ryšių stabilumą, išlaikymą ir kt. Šie vaiko interesai yra preziumuojami. Valstybė, įvaikinimo aktu sukūrusi vaikams teisėtą lūkestį į šeimą, negali vėliau lengvai jo paneigti. Todėl visi CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatyti proceso atnaujinimo pagrindai turi būti aiškinami ir taikomi tik įvertinus galimą įvaikinimo panaikinimo įtaką vaiko interesams. Atsižvelgdama į tai, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad proceso atnaujinimas įvaikinimo bylose, kai juo siekiama teismo sprendimo dėl įvaikinimo panaikinimo, galimas tik išimtiniais atvejais, kai įvaikinimo palikimas reikštų esminį vaiko ar kitų asmenų interesų pažeidimą, jei nėra kitų teisinių būdų šiems interesams apginti (pvz., vaikas įvaikintas be tėvų sutikimo; jei įvaikinimo byloje buvo pateikti suklastoti dokumentai apie įtėvių sveikatos būklę, galinčią kelti grėsmę vaikui, ir pan.). Šiuo aspektu pažymėtina, kad faktinis jau įvaikinto vaiko interesų pažeidimas, padarytas įtėvių (pvz., faktinis vaiko palikimas, nesirūpinimas juo, piktnaudžiavimas tėvų valdžia ir pan.) savaime nelaikytinas išimtinai svarbia priežastimi atnaujinti procesą įvaikinimo byloje, nes tokiu atveju būtent jis (įvaikinto vaiko teisių pažeidimas), o ne pats įvaikinimas neatitinka vaiko interesų. Todėl aplinkybės, susijusios su įvaikinto vaiko teisių pažeidimais po įvaikinimo, sudaro pagrindą spręsti dėl tėvų valdžios apribojimo įtėviams, tačiau savaime nelaikytinos teisiškai reikšmingomis sprendžiant dėl proceso atnaujinimo įvaikinimo byloje.
23. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu – t. y., anot jų, naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pareiškėjai nurodė (duomenys neskelbtini) pranešime apie (duomenys neskelbtini) sveikatos būklę nurodytus (diagnozuotus) vaikų sveikatos sutrikimus: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų teigimu, nurodyti sveikatos sutrikimai egzistavo įvaikinimo bylos nagrinėjimo metu, nors tuo metu jie ir nebuvo diagnozuoti.
24. Bylą nagrinėję teismai, atmesdami pareiškėjų prašymą, konstatavo, kad: 1) Pranešime yra naujai atsiradusios, bet ne naujai paaiškėjusios aplinkybės; Pranešime diagnozuoti vaikų sveikatos sutrikimai neegzistavo įvaikinimo proceso metu, dėl to vaikų sveikatos sutrikimų konstatavimo faktas (diagnozė) savaime neatitinka naujai paaiškėjusių aplinkybių, CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, kriterijaus; 2) nėra pagrindo konstatuoti, kad nepilnamečių vaikų sveikatos būklė jų įvaikinimo procese būtų buvusi nurodyta klaidingai ar būtų buvusi nuslėpta reikšminga informacija, kuria disponuodami pareiškėjai būtų priėmę kitokį sprendimą dėl įvaikinimo; 3) pareiškėjai be svarbių priežasčių praleido terminą kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo.
25. Nesutikdami su šiomis teismų išvadomis pareiškėjai kasaciniame skunde teigia, kad: 1) vaikų sveikatos surikimai egzistavo įvaikinimo metu, tik dėl atitinkamų institucijų netinkamo pareigų atlikimo nebuvo nustatyti (diagnozuoti), taip pažeidžiant valstybės pozityviąsias pareigas pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnį; 2) apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė skirti ekspertizę, kuri būtų patvirtinusi (paneigusi) tai, kad vaikų sveikatos sutrikimai yra įgimti ir (ar) įgyti ankstyvoje vaikystėje (t. y. egzistavo įvaikinimo metu); 3) pareiškėjai termino kreiptis dėl proceso nepraleido (arba praleido jį dėl svarbių priežasčių). Pareiškėjų teigimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – procesą atnaujinti.
26. Šiuos kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstais.
27. Pažymėtina, kad teisėtas ir tikras (nefiktyvus) įvaikinimas sukuria teisinius santykius tarp įtėvių ir įvaikių, kurie savo ruožtu patenka į EŽTK 8 straipsnio, įpareigojančio valstybę užtikrinti pagarbą „šeimos gyvenimui“, apsaugos sritį. Iš to išplaukia, kad valstybei kyla tiek negatyviosios, tiek pozityviosios pareigos užtikrinant šių santykių tęstinumą ir jų dalyvių interesų apsaugą (žr. EŽTT 2015 m. birželio 24 d. sprendimą byloje Zaiet prieš Ruminiją, peticijos Nr. 44958/05, 2004 m. birželio 22 d. sprendimą byloje Pini ir kiti prieš Rumuniją, peticijos Nr. 78028/01). Atitinkamai valstybės sprendimas, kuriuo nutraukiamas įvaikinimu sukurtas šeimos ryšys (ar sukuriamos teisinės prielaidos jį nutraukti), Konvencijos 8 straipsnio prasme laikytinas intervencija į „šeimos gyvenimą“, kuri turi atitikti teisėtumo, pagrįstumo ir „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ reikalavimus. Galimos ir tokios situacijos, kai įvaikinimo pagrindu susiklosčiusius teisinius santykius siekia nutraukti viena iš šių santykių šalių (pvz., įtėviai), tokiu būdu siekdami įgyvendinti EŽTK 8 straipsnyje įtvirtintą savo teisę į pagarbą „privačiam gyvenimui“. Tokiu atveju valstybės atsisakymas nutraukti įvaikinimo santykius, kaip šią teisę ribojanti priemonė, Konvencijos 8 straipsnio prasme taip pat turi atitikti teisėtumo, pagrįstumo ir „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ reikalavimus.
28. Taigi, nagrinėjamoje byloje pareiškėjai, siekdami atnaujinti procesą įvaikinimo byloje ir tokiu būdu panaikinti įvaikinimą, gina savo teisę į privatų gyvenimą (EŽTK 8 straipsnis). Atitinkamai teismų atsisakymas atnaujinti procesą šia prasme yra aptariamos pareiškėjų teisės ribojimas, kuris turi atitikti teisėtumo, pagrįstumo ir „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ reikalavimus.
29. Vertinant atsisakymo atnaujinti procesą teisėtumą, esminis klausimas yra tai, ar proceso įstatymai konkrečiu atveju nustato teismo pareigą atnaujinti procesą. Šiuo klausimu teisėjų kolegija daro neigiamą išvadą.
30. Pirma, šios nutarties 21 punkte atskleista įvaikinimo santykių teisinio reguliavimo istorinė analizė rodo, kad įvaikinimo teisinių santykių panaikinimo galimybė paaiškėjus įvaikių sveikatos sutrikimams, apie kuriuos įtėviai iki įvaikinimo nežinojo ir negalėjo žinoti, Lietuvos materialiojoje teisėje istoriškai kito: nuo 1969-08-01 iki 1993-10-26 tokia galimybė buvo tiesiogiai nustatyta įstatyme, nuo 1993-10-27 iki 2001-06-31 tokia galimybė priklausė teismo diskrecijai (aiškinant įvaikinimo panaikinimo „kitais pagrindais“ sampratą), o nuo 2001-07-01 tokios galimybės apskritai neliko. Akivaizdu, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimas pareiškėjų nurodytu būdu – t. y. kaip sudarančio savaiminį pagrindą atnaujinti procesą įvaikinimo byloje paaiškėjus įvaikių sveikatos sutrikimams, apie kuriuos įtėviai iki įvaikinimo nežinojo ir negalėjo žinoti, iš esmės reikštų galimybę pasiekti iš esmės tą patį tikslą (įvaikinimo panaikinimą) tuo pačiu pagrindu (dėl įvaikių sveikatos sutrikimų, apie kuriuos įtėviai iki įvaikinimo nežinojo ir negalėjo žinoti), tik kitomis priemonėmis (ne materialiosios, o proceso teisės normomis). Tai kartu reikštų pakankamai aiškiai išreikštos įstatymų leidėjo valios ignoravimą – iš nacionalinės teisės sistemos nuo 2001-07-01 eliminuoto įvaikinimo panaikinimo pagrindo „atgaivinimą“.
31. Antra, šios nutarties 22 punkte nurodyta, kad visi CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatyti proceso atnaujinimo pagrindai turi būti aiškinami ir taikomi tik įvertinus galimą įvaikinimo panaikinimo įtaką vaiko interesams. Tai reiškia, kad ir iš CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto teisinio reguliavimo neišplaukia teismo pareiga automatiškai atnaujinti procesą įvaikinimo byloje vien dėl to, kad aplinkybė, kuria grindžiamas prašymas dėl proceso atnaujinimo, yra naujai paaiškėjusi – kiekvienu atveju teismas papildomai turi įvertinti, ar proceso atnaujinimas atitinka vaiko interesus. Proceso atnaujinimas įvaikinimo bylose, kai juo siekiama teismo sprendimo dėl įvaikinimo panaikinimo, galimas tik išimtiniais atvejais, kai įvaikinimo palikimas reikštų esminį vaiko ar kitų asmenų interesų pažeidimą, jei nėra kitų teisinių būdų šiems interesams apginti. Nagrinėjamoje byloje tokios aplinkybės nenustatytos (šios nutarties 33–37 punktai).
32. Trečia, bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai praleido terminą kreiptis dėl proceso atnaujinimo, o pagrindo atnaujinti praleistą terminą – nėra (žr. šios nutarties 45–48 punktus).
33. Vertinant atsisakymo atnaujinti procesą pagrįstumą EŽTK 8 straipsnio prasme, svarbu nustatyti, dėl kokio teisėto tikslo, nurodyto šios straipsnio 2 dalyje, tai buvo padaryta. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad juos nulėmė dvejopo pobūdžio tikslai: 1) bendrieji (įgyvendinti aiškinant galiojančias teisės normas) – t. y. poreikis apsaugoti kiekvieno įvaikinto vaiko, galinčio atsidurti panašioje situacijoje, interesus į šeimos santykių stabilumą, išlaikymą ir kt.; 2) individualūs (įgyvendinti taikant teisės normas konkrečioje byloje) – t. y. poreikis apsaugoti įvaikintų vaikų (duomenys neskelbtini) atitinkamus interesus.
34. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje įtėvių interesas atnaujinti procesą ir tokiu būdu panaikinti įvaikinimą yra susijęs su jų teise į privatų gyvenimą (EŽTK 8 straipsnis). Tačiau ši teisė susiduria su įvaikintų vaikų teise į pagarbą šeimos gyvenimui (EŽTK 8 straipsnis), kurią nulemia jų interesai į šeimos santykių stabilumą, išlaikymą ir kt. Todėl, vertinant atsisakymo atnaujinti procesą, kaip priemonės, ribojančios pareiškėjų teisę į privatų gyvenimą, „būtinumą demokratinėje visuomenėje“, esminis klausimas yra tas, ar ši priemonė yra proporcinga siekiamiems tikslams, nurodytiems šios nutarties 33 punkte.
35. Vertinant atsisakymą atnaujinti procesą iš bendrųjų tikslų (poreikis apsaugoti kiekvieno įvaikinto vaiko, galinčio atsidurti panašioje situacijoje, interesus į šeimos santykių stabilumą, išlaikymą ir kt.) perspektyvos, pažymėtina, kad įvaikinimas, kaip ir vaiko pradėjimas, išnešiojimas ir gimdymas, visada susijęs su rizika dėl vaiko sveikatos. Asmenys, įvaikindami vaiką, kartu iš esmės prisiima riziką, kad jis gali turėti įgimtų sveikatos sutrikimų. Asmenys, norintys sumažinti šią riziką, gali pasinaudoti vaiko perkėlimo į šeimą iki įvaikinimo institutu (CK 3.222 straipsnis) arba vaiko globos (rūpybos) institutu (CK 3.248–3.276 straipsniai). Atsižvelgiant į tai bei įvertinus, kad pagal Lietuvoje nustatytą teisinį reguliavimą įvaikinimas sukelia analogiškas teisines pasekmes kaip ir vaiko kilmės nustatymas iš konkrečių asmenų (žr. šios nutarties 20 punktą), nėra pagrindo iš esmės skirtingai traktuoti vaiko kilmės nustatymo ir įvaikinimo pagrindu atsiradusių vaikų (įvaikių) ir tėvų (įtėvių) teisinių santykių galimybės juos nutraukti tėvų (įtėvių) iniciatyva prasme, t. y. jei vaiko tėvams nesuteikiama galimybė nuginčyti savo tėvystės (motinystės) įgimtų vaiko sveikatos sutrikimų pagrindu, tai tokia teisė neturėtų būti suteikiama ir įtėviams. Todėl galimybė atnaujinti procesą įvaikinimo byloje įtėvių iniciatyva vien dėl įgimtų vaikų sveikatos sutrikimų galėtų būti vertinama kaip diskriminacinė įvaikintų vaikų atžvilgiu.
36. Pareiškėjai kasaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad įvaikinimo procese valstybė turi pozityviąsias pareigas, išplaukiančias iš EŽTK 8 straipsnio, įskaitant pareigą atskleisti visą turimą informaciją apie įvaikinamų vaikų sveikatos būklę, galinčią nulemti įtėvių apsisprendimą dėl įvaikinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, konstatuoti, kad valstybė neįvykdė (arba netinkamai įvykdė) šių pareigų, galima nustačius, kad įvaikinimo procese įtėviams nebuvo atskleista informacija apie įvaikių sveikatos būklę, galėjusi nulemti įtėvių apsisprendimą įvaikinti, kurią valstybė žinojo arba turėjo žinoti. Pažymėtina, kad valstybės pozityviosios pareigos atskleisti įtėviams visą informaciją apie įvaikių sveikatos būklę vykdymas yra susijęs tiek su objektyviais, tiek su subjektyviais veiksniais: bendruoju medicinos išsivystymo lygiu (leidžiančiu nustatyti konkrečius įgimtus sveikatos sutrikimus atitinkamu žmogaus vystymosi etapu), konkrečios valstybės sveikatos priežiūros paslaugų lygiu, konkretaus vaiko sveikatos patikrinimą vykdančių medicinos darbuotojų atidumo, rūpestingumo laipsniu ir kt. Vis dėlto ne kiekvienas valstybės pozityvių pareigų, susijusių su įvaikinamų vaikų sveikatos patikra, nevykdymas ar netinkamas vykdymas (net jei toks būtų konstatuotas) sudaro pagrindą panaikinti priimtus sprendimus dėl įvaikinimo – t. y. taisyti valstybės klaidas vaikų interesų sąskaita. Kaip nurodyta šios nutarties 22 punkte, įvaikinimo panaikinimas galimas tik išimtiniais atvejais, kai įvaikinimo palikimas reikštų esminį vaiko ar kitų asmenų interesų pažeidimą, jei nėra kitų teisinių būdų šiems interesams apginti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pagal bendrą taisyklę valstybės pareigos atskleisti įtėviams visą informaciją apie įvaikių sveikatos būklę, galinčią nulemti įtėvių apsisprendimą dėl įvaikinimo, nevykdymas ar netinkamas vykdymas galėtų būti pagrindas kelti klausimą dėl valstybės (jei būtų nustatyta, kad valstybės teisės aktuose nustatyta įvaikių sveikatos patikrinimo tvarka yra ydinga, nebuvo užtikrintas jos laikymasis ar kt.) ir (arba) atitinkamų sveikatos priežiūros įstaigų (jei teisės aktų nustatyta tvarka atliekant įvaikinamų vaikų sveikatos būklės patikrinimą atitinkamus vaikų sveikatos sutrikimus buvo galima nustatyti, tačiau tai nebuvo padaryta) civilinės atsakomybės, o ne atnaujinti procesą įvaikinimo byloje.
37. Vertinant atsisakymą atnaujinti procesą konkrečių vaikų – t. y. (duomenys neskelbtini) interesų aspektu pažymėtina, kad jų interesų dėl šeimos ryšių tęstinumo, išlaikymo ir kt. egzistavimas yra preziumuojamas. Šių interesų savaime nepaneigia faktinis vaikų palikimas ir (ar) tėvų valdžios apribojimas įtėviams (žr. šios nutarties 22 punktą). Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje minėti vaikų interesai nepaneigti. Iš Lietuvos Respublikos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktų ataskaitų apie įvaikintų vaikų adaptaciją matyti, kad po įvaikinimo tarp pareiškėjų ir vaikų susiklostė realūs šeimos santykiai. Ta aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju įtėviai negali ar nenori toliau tinkamai atlikti savo pareigų, nereiškia, kad aptariamus vaikų interesus pažeidžia pats įvaikinimo ir (ar) jo nepanaikinimo faktas – juos pažeidžia įtėvių pareigų nevykdymas. Atsižvelgiant į tai, kad bet kokie su įvaikinimu susiję klausimai turi būti sprendžiami atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus (žr. šios nutarties 19 punktą), nagrinėjamoje situacijoje dviejų priešingų interesų (įtėvių ir įvaikių) susidūrimo atveju, nesant galimybės rasti jų balansą, pirmenybė teiktina būtent vaikų interesams.
38. Pareiškėjai prašymą dėl proceso atnaujinimo grindė, be kita ko, tuo, kad tinkamumo įvaikinti ataskaitoje užfiksuota, jog jie nenorėtų įsivaikinti „vaiko, kurio byloje užregistruoti sutrikimai dėl motinos piktnaudžiavimo alkoholiu nėštumo metu“. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje nenustačius, kad vaikų bylose ar kur nors kitur tokie sutrikimai buvo užregistruoti ir (ar) kad už įvaikinimą atsakingos institucijos žinojo ar turėjo žinoti apie motinos piktnaudžiavimą alkoholiu nėštumo metu, ši aplinkybė neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant šį ginčą. Aptariamuoju aspektu atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog įvaikinimo bylos nagrinėjimo metu egzistavo Pranešime nurodyti požymiai (simptomai), kurių pagrindu Pranešime buvo diagnozuoti vaikų sveikatos sutrikimai, išskyrus (duomenys neskelbtini). Byloje nėra ginčo, kad apie pirmiau išvardytus požymius (simptomus) įvaikinimo metu pareiškėjams buvo žinoma – pareiškime dėl proceso atnaujinimo nurodoma, kad pareiškėjai pasitenkino konsultacijų metu gautais paaiškinimais, kad „tai nėra labai rimtos problemos ir kad laikui bėgant viskas susitvarkys“ (žr. 4 t., b. l. 2). Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjai įvaikinimo bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog keletą kartų buvo susitikę su įvaikinamaisiais, yra susipažinę su informacija apie biologinę šeimą, jų socialinį vystymąsi bei sveikatos būklę.
39. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio skundo argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo atsisakymo skirti teismo ekspertizę.
40. Ekspertizė skiriama, siekiant išsiaiškinti ne bet kokius nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, o tik tuos, kurių išsiaiškinimas turi teisinę reikšmę. Šioje nutartyje konstatuota, kad: 1) proceso atnaujinimas įvaikinimo bylose, kai juo siekiama teismo sprendimo dėl įvaikinimo panaikinimo, galimas tik išimtiniais atvejais, kai įvaikinimo palikimas reikštų esminį vaiko ar kitų asmenų interesų pažeidimą, jei nėra kitų teisinių būdų šiems interesams apginti; 2) iš CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto teisinio reguliavimo neišplaukia teismo pareiga automatiškai atnaujinti procesą įvaikinimo byloje vien dėl to, kad aplinkybė, kuria grindžiamas prašymas dėl proceso atnaujinimo, yra naujai paaiškėjusi – kiekvienu atveju teismas papildomai turi įvertinti, ar proceso atnaujinimas atitinka vaiko interesus; 3) nagrinėjamoje byloje nepaneigti įvaikintų vaikų interesai į šeimos santykių stabilumą, išlaikymą ir kt., todėl dviejų priešingų interesų (įtėvių ir įvaikių) susidūrimo atveju, nesant galimybės rasti jų balansą, pirmenybė teiktina būtent vaikų interesams; 4) valstybės pareigos atskleisti įtėviams visą informaciją apie įvaikių sveikatos būklę, galinčią nulemti įtėvių apsisprendimą dėl įvaikinimo, nevykdymas ar netinkamas vykdymas galėtų būti pagrindas kelti klausimą dėl atitinkamų medicinos įstaigų arba valstybės civilinės atsakomybės, o ne atnaujinti procesą įvaikinimo byloje.
41. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjų prašytoje skirti ekspertizėje keltas klausimas dėl to, ar vaikų sveikatos sutrikimai yra įgimti ir (ar) įgyti ankstyvoje vaikystėje, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamos bylos rezultatui. Todėl pareiškėjų argumentai dėl EŽTK 6 straipsnio 1 dalies ir CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo apeliacinės instancijos teismui netenkinus prašymo dėl teismo ekspertizės paskyrimo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
Dėl termino prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti ir jo (ne)atnaujinimo
42. Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus pareiškėjų kasacinio skundo argumentus dėl netinkamo trijų mėnesio termino prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti skaičiavimo pradžios momento ir dėl praleisto termino atnaujinimo pagrindų (ne)egzistavimo.
43. Iš esmės pritardama apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytiems motyvams dėl termino prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti skaičiavimo pradžios ir jų nekartodama, kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai yra nepakankamai nuoseklūs, viena vertus, teigdami, kad naujai paaiškėjusia aplinkybe, dėl kurios turėtų būti atnaujinamas procesas, laikytinas ne vaikų sveikatos sutrikimų diagnozavimas Pranešime, bet patys sutrikimai, kurie, anot jų, egzistavo įvaikinimo bylos nagrinėjimo metu, iš kita vertus, kritikuodami apeliacinės instancijos teismą dėl nepagrįsto „sveikatos problemų“ ir konkrečių Pranešime diagnozuotų „sveikatos sutrikimų“, kuriais jie grindžia savo prašymą dėl proceso atnaujinimo, sutapatinimo (pareiškėjų manymu, terminas turėtų būti skaičiuojamas ne nuo jų sužinojimo apie vaikų sveikatos problemas, o nuo sužinojimo apie sveikatos sutrikimų diagnozę).
44. Vis dėlto iš pareiškėjų prašymo dėl proceso atnaujinimo ir iš kasacinio skundo matyti, jog pareiškėjai naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laiko ne Pranešime nurodytą vaikų sveikatos sutrikimų diagnozavimo faktą, bet pačius sveikatos sutrikimus. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai tyrė ir nustatė, kad apie šių sutrikimų požymius (simptomus) pareiškėjai žinojo gerokai anksčiau nei tris mėnesius iki kreipimosi į teismą.
45. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl to, jog realių duomenų, kad vaikams laikotarpiu nuo buvo taikytas skubus ar ypatingas gydymas, nebuvo, yra pagrįsta. Šios išvados nepaneigia kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės – kad vaikai nuo lankėsi pas specialistus ar kad pareiškėjai laikotarpiu nuo buvo išvykę su vaikais atostogauti.
Dėl bylos procesinės baigties
46. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Teismų atsisakymas atnaujinti procesą nagrinėjamoje byloje atitiko iš EŽTK 8 straipsnio išplaukiančius teisėtumo, pagrįstumo ir būtinumo demokratinėje visuomenėje (proporcingumo) reikalavimus. Kaip nurodyta šioje nutartyje, tuo atveju, jei įvaikinimo procese dalyvaujančios institucijos žinojo arba turėjo žinoti apie įvaikių sveikatos problemas, tačiau įtėviams jų neatskleidė, pareiškėjų galimai pažeistos teisės galėtų būti ginamos keliant klausimą dėl valstybės ir (arba) atitinkamų sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės, bet ne atnaujinant procesą įvaikinimo byloje.
47. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo naikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus kasacinio skundo argumentais nėra (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
48. Kasacinis teismas patyrė 6,09 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus pareiškėjų kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šių proceso dalyvių lygiomis dalimis (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Dėl įgaliotos (duomenys neskelbtini) institucijos informavimo apie priimtą nutartį
49. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatę, jog (duomenys neskelbtini) teismo sprendimu pareiškėjams (duomenys neskelbtini) laikinai apribotos tėvų valdžios teisės vaikams (duomenys neskelbtini) (apribotos teisės nustatyti gyvenamąją vietą, teisė rūpintis sveikata, teisė kreiptis į vaikų ir jaunimo socialinės rūpybos tarnybas dėl pagalbos, teisė spręsti mokyklinius klausimus) bei paskirta papildoma globa, pavedė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai apie priimtą nutartį, nelaukiant jos įsiteisėjimo, informuoti (duomenys neskelbtini) kompetentingas institucijas. Kasaciniam teismui palikus teismų procesinius sprendimus nepakeistus, analogiško turinio informacija taip pat turėtų būti pateikta kompetentingoms institucijoms.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Pavesti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informuoti (duomenys neskelbtini) kompetentingas institucijas apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtą nutartį.
Priteisti valstybei iš pareiškėjų (duomenys neskelbtini) po 3,04 Eur (tris Eur 4 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Gediminas Sagatys
Dalia Vasarienė
