Dėl piniginių lėšų priteisimo

Civilinė byla Nr. e2A-438-516/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02604-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8; 2.6.8.9

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Kazio Kailiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. J. ir V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMjEyNS0yNjIvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-2125-262/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-2125-262/2018">e2-2125-262/2018</a> pagal ieškovų J. J. ir V. J. ieškinį atsakovui S. K. dėl piniginių lėšų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ginčas kilo dėl piniginių lėšų, neįvykdžius sutarties reikalavimų, priteisimo.

2. Ieškovai pareiškė ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovo 55 233,33 Eur, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Paaiškino, kad ieškovai ir D. K. sudarė žodinį susitarimą, kurio pagrindu J. J. ir V. J. įsipareigojo imtis visų teisiškai galimų priemonių, jog D. K. būtų grąžintas natūra turėtoje vietoje žemės sklypas, o už atliktą darbą D. K. įsipareigojo ieškovams sumokėti 1/3 dalį grąžinto žemės sklypo Trakų mieste rinkos kainos po minėto žemės sklypo pardavimo. 2016 m. rugsėjo 30 d. šalys sudarė rašytinį susitarimą, kuriuo atsakovas prisiėmė pareigą įvykdyti savo mirusios žmonos D. K. žodinius įsipareigojimus – sumokėti ieškovams 1/3 žemės sklypo rinkos kainos po to, kai šis sklypas bus parduotas, tokiu būdu atsiskaitant su jais už pagalbą atkuriant nuosavybės teises į minėtą sklypą (toliau – susitarimas).

4. Ieškovų teigimu, atsakovas nuo susitarimo sudarymo dienos tinkamai ir sąžiningai nevykdo susitarimo – žemės sklypas dar nėra parduotas, jis parduodamas didesne nei rinkos kaina, todėl nėra atsiskaityta su ieškovais. 2017 m. gegužės 3 d. ieškovai pateikė atsakovui pretenziją, tačiau net ir po šios pretenzijos atsakovo parduodamo žemės sklypo kaina išlieka aukštesnė nei šio sklypo rinkos kaina.

5. Atsakovas atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti, priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad tinkamai vykdė visus savo sutartinius įsipareigojimus – ėmėsi visų reikiamų priemonių žemės sklypui parduoti, pradinė sklypo kaina buvo suderinta su ieškovais, palaipsniui ji buvo mažinama, o ieškovai niekada nereiškė pretenzijų dėl kainos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

7. Teismas nurodė, kad šalys nebuvo sutarusios dėl konkrečios žemės sklypo kainos – ji susitarime nenurodyta. Teismas nesutiko su ieškovais, kad atsakovas nesilaiko savo sutartinių įsipareigojimų, nes žemės sklypas yra itin patrauklioje vietoje, tokiose vietose pasiūla nėra didelė. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad atsakovas tikisi už sklypą gauti didžiausią įmanomą pinigų sumą. Teismas pažymėjo, kad ir ieškovai turi būti suinteresuoti, jog sklypas būtų parduotas už kiek įmanoma didesnę kainą, nes tokiu atveju ir jiems atsakovas turėtų sumokėti daugiau. Teismo vertinimu, atsakovo siekį pakenkti ieškovams būtų galima konstatuoti tik priešingu atveju – jeigu atsakovas bandytų parduoti sklypą už mažesnę nei rinkos kaina. Teismas taip pat pažymėjo, kad jeigu ieškovai nėra patenkinti sklypo pardavimo procesu, jie pirkėjo ieškoti gali patys, kainą suderinę su atsakovu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Apeliaciniame skunde ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1. Parduodant žemės sklypą už neadekvačią kainą, daugiau kaip dvigubai viršijančią rinkos kainą 2012 metais, o 2017 metais viršijant ją apie 60 000 Eur, žemės sklypo nepavyks parduoti. Tai yra ne dėl to, kad nėra paklausos, bet dėl to, jog jo kaina, nors ir su galimybe derėtis, yra per didelė.

8.2. Sisteminis susitarimo aiškinimas ir šalių elgesys rodo, kad šalys labai aiškiai buvo susitarusios, jog žemės sklypas turi būti parduotas už rinkos kainą, ir 1/3 šios sumos sumokama ieškovams. Kitoks susitarimo aiškinimas prieštarautų tiek tikriesiems šalių ketinimams, tiek ir protingumo bei sąžiningumo principams.

8.3. Argumentai, kad sklypas yra itin patrauklioje vietoje ir kad tokių žemės sklypų pasiūla yra nedidelė, nėra pagrįsti jokiais byloje surinktais įrodymais. Byloje nėra nei vieno įrodymo, specialisto išvados, kad žemės sklypo vieta daro įtaką jo patrauklumui ar nepatrauklumui. Sklypo patrauklumui daro įtaką ne nuo jo atsiveriantis vaizdas, o tokio sklypo panaudojimo galimybė, jo kaina, plotis, reljefas, užstatymo galimybės.

8.4. Teismas taip pat nevertino, kad atsakovo skelbimai yra melagingi – klaidinantys potencialius pirkėjus. Skelbime nurodoma, kad žemės sklype yra išlikę pamatai, todėl statyba yra galima. Tačiau išrašas iš Nekilnojamojo turto registro patvirtina, kad jokie pamatai šiame žemės sklype nėra registruoti. Taigi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo prasme statinio sąvokos atitinkančio objekto šiame žemės sklype nėra. Dėl to statyba, kaip nurodoma atsakovo skelbimuose, nėra galima.

8.5. Priešingai nei nurodo teismas, ieškovai neturėjo jokių teisinių priemonių nustatyti parduodamo sklypo kainą. Ieškovai buvo suradę pirkėją, tačiau pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta, nes atsakovui netiko kaina.

9. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:

9.1. Apeliantai savo argumentus dėl žemės klypo kainos grindžia nekilnojamojo turto rinkos vertės ataskaita, kuri nustatė turto rinkos vertę konkrečiu laiku, t. y. 2017 m. rugsėjo 29 d. Tokiu atveju apeliantų teiginiai dėl žemės sklypo rinkos vertės kitais laikotarpiais, t. y. 2012 metais ir 2016 metais yra nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis.

9.2. Apeliantai nėra nuoseklūs dėl žemės sklypo rinkos vertės: 2016 m. spalio 9 d. pareiškime jie nurodė, kad žemės sklypo rinkos vertė sudaro 220 000 Eur, tą pačią rinkos vertę nurodė ir 2017 m. gegužės 3 d. pretenzijoje, o ieškinyje jau nurodė, kad žemės sklypo rinkos vertė sudaro 174 700 Eur. Bylos duomenys (skelbimai) patvirtina, kad žemės sklypas parduodamas už 238 000 Eur – 240 000 Eur kainą, kuri tik 8 procentais didesnė, nei nurodė ieškovai pretenzijoje. Apie tai, kad ieškovai žemės sklypo rinkos kainą vertina 174 700 Eur suma, atsakovas sužinojo tik iš ieškinio, jis apie tai nebuvo informuotas, jam nebuvo pasiūlyta koreguoti žemės sklypo kainą.

9.3. Jeigu pagal apeliantų pateiktus duomenis žemės sklypo rinkos kaina dar 2012 metais jiems atrodė netinkama, neaišku kokiu pagrindu jie sudarė būtent tokio turinio susitarimą.

9.4. Byloje pateikti duomenys apie panašius žemės sklypus patvirtina, kad žemės sklypo kaina nėra per didelė. Rinkos kaina yra konkretaus sandorio kaina, t. y. momentinė ir individuali.

9.5. Apeliantai kritikuodami teismo sprendimą neatsižvelgia, kad teismo išvados dėl žemės sklypo vietos išskirtinumo yra pagrįstos jų pačių pateikta turto vertinimo ataskaita. Iš ataskaitos taip pat matyti, kad per tris metus sudaryti tik 3 sandoriai dėl panašių žemės sklypų. Tai leidžia daryti išvadą, kad išskirtinė turto vieta ir nedidelė pasiūla lemia ir didesnę turto vertę bei pardavimo kainą.

9.6. Žemės sklype yra galima statyba, nes apeliantų pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje nurodyti pamatai žemės sklype, o žemės sklypas yra vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų teritorijoje.

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

11. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia tikslinga įvertinti šalių įsipareigojimus bei jų apimtį pagal jų sudarytą susitarimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šalių susitarimas nustato savitą atsiskaitymo formą už apeliantų suteiktas paslaugas (susitarimo 2.1–2.3 papunkčiai) pagal žodinę D. K. ir apeliantų sutartį (susitarimo 1 punktas) – atsakovas įsipareigojo sumokėti apeliantams 1/3 grąžinto žemės sklypo rinkos kainos dalį po žemės sklypo pardavimo (susitarimo 3 punktas).

12. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad susitarimo 3 punkte nustatytos dvi neatsiejamos prievoles atsakovui: 1) parduoti turtą; 2) sumokėti 1/3 dalį parduoto turto rinkos kainos. Apeliantų reikalavimas nagrinėjamu atveju grindžiamas tuo, kad atsakovas nevykdo pareigos parduoti žemės sklypą už rinkos kainą, todėl iš jo turi būti priteista neįvykdytos jo prievolės atsiskaityti su apeliantais vertinę išraišką sudaranti suma. Taigi apeliantai pirmąją nurodytą atsakovo prievolę aiškina ne tik kaip prievolę parduoti turtą, bet kaip prievolę parduoti turtą už rinkos kainą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalys byloje nepateikė vieningos atsakovo prievolių apimties sampratos – apeliantai, kaip minėta, laikosi pozicijos, kad rinkos kainos sąvoka nagrinėjamu atveju aktuali pirmajai (nepiniginei) atsakovo prievolei, o atsakovas priešingai – susitarime vartojamą sąvoką „rinkos kaina“ pirmiausia iš esmės tapatina su konkretaus ir realaus sudaryto sandorio dėl žemės sklypo kaina, nuo kurios priklauso antroji (piniginė) jo prievolė.

13. Teisėjų kolegija, vertindama šalių argumentus, pirmiausia atkreipia dėmesį, kad apeliantai atsakovo nurodyto „rinkos kainos“ ir atitinkamai antrosios prievolės aiškinimo iš esmės neneigia, tačiau laikosi pozicijos, kad susitarimo 3 punktas nustato pareigą žemės sklypą parduoti už turto rinkos vertę. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek vienas, tiek kitas susitarimo 3 punkto aiškinimas iš esmės pažeidžia šalių prievolių pusiausvyrą.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, pinigų suma, gauta už žemės sklypą jį pardavus, savaime nereiškia, kad turtas buvo parduotas rinkos kaina. Apeliantai pagrįstai vadovaujasi Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, kuriame nustatyta, kad turto rinkos vertė yra apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti perduotas turtas jo vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį norinčių parduoti turtą arba verslą ir norinčių jį įsigyti asmenų sandorį po šio turto arba verslo tinkamo pateikimo rinkai, kai abi sandorio šalys veikia dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių ir interesų (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 punktas).

15. Teisėjų kolegija pažymi, kad turto pardavimo kainą nustato pardavėjas ir ji gali sutapti arba nesutapti su turto rinkos verte pardavimo metu, o turtą už nustatytą kainą pirkėjas vėlgi pasirenka įsigyti arba atsižvelgdamas į rinkos kainas, arba jų nepaisydamas. Kaip matyti iš atsakovo argumentų, pastarasis susitarimo sąvoką „rinkos kaina“ iš esmės apibrėžia kaip pinigų sumą, kuri sumokėta už turtą (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 20 punktas). Toks aiškinimas paneigia susitarime 3 punkte vartojamos sąvokos „rinkos kaina“ prasmę ir pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą. Vadovaujantis tokiu išaiškinimu, turtas galėtų būti parduotas ir už mažesnę, nei rinkos kainą, (pavyzdžiui, jį siekiant greitai parduoti) ir nenustato jokių apibrėžtų kainos ribų teisėtam apeliantų turtiniam interesui užtikrinti, kurį, pagal sutarties esmę, šalys ir užtikrino nustatydami atsikaitymą su apeliantais nuo žemės sklypo rinkos vertės. Tai iš esmės akcentavo ir pirmosios instancijos teismas.

16. Apeliantų pateikta susitarimo 3 punkte nustatytų prievolių samprata taip pat iš dalies prieštaringa. Jie akcentuoja atsakovo pareigą žemės sklypą pardavinėti už jų nurodytą rinkos kainą, bet kartu neprieštarauja atsakovo išaiškinimui, kad pardavus turtą už didesnę kainą (kokia žemės sklypą siekiama parduoti), jų atlyginimo dalis būtų skaičiuojama būtent nuo pardavimo kainos. Teisėjų kolegijos vertinimu, susitarimo turinys tokio atsakovo prievolių turinio nepatvirtina.

17. Teisėjų kolegija pirmiausia atsižvelgia į tai, kad lingvistinė susitarimo 3 punkto išraiška pareigą sumokėti 1/3 žemės sklypo rinkos vertės sieja su įvykiu – šio sklypo pardavimu. Apeliantų pateiktą aiškinimą, kad šalys susitarė ir dėl žemės sklypo pardavimo tvarkos – pardavinėti jį už jų nurodytą rinkos kainą – nepatvirtina nei susitarimo lingvistinė išraiška, nei sutarties sudarymo aplinkybės.

18. Pareiga atsakovui žemės sklypą parduoti už tam tikrą kainą (rinkos kainą) nei susitarimo 3 punkte, nei kitose susitarimo dalyse nenustatyta. Atsakovo prievolė parduoti turtą taip pat nebuvo neapibrėžta jokiu terminu, o šalys susitarimu ir neapibrėžė jokios konkrečios rinkos kainos. Teisėjų kolegija pažymi, kad, jeigu apeliantams buvo aktualus kuo greitesnis žemės sklypo pardavimas, tuo labiau, jų manymu, konkrečia kaina, ji ir turėjo būti nustatyta susitarime. Atskirai atkreiptinas dėmesys, kad byloje apskritai nepateikta duomenų, jog sudarant susitarimą iš viso buvo atliktas turto rinkos vertės nustatymas. Be to, kaip pažymi atsakovas ir rodo bylos duomenys, o ieškovai to ir neneigia, žodinis susitarimas dėl paslaugų ir atsiskaitymo už jas buvo sudarytas dar 2005 metais, žemės sklypas buvo parduodamas dar nuo 2012 metų, tačiau praėjus ketveriems metams, sudarant susitarimą, šalys vis viena nematė poreikio nei žemės sklypą įvertinti, nei apibrėžti terminą turtui parduoti ar, jo nepardavus, nustatyti kitokią atsiskaitymo už paslaugas formą, pvz., nustatyti konkrečių paslaugų kainas ir terminus už jas atsiskaityti. Faktą, kad sudarydamos susitarimą šalys sąvokos „rinkos kaina“ neapibrėžė, patvirtina ir tai, kad kaina buvo nustatyta 2016 m. spalio 12 d. protokolu. Taigi matyti, kad šalys detalizavo atsiskaitymo su apeliantais prievolę ir jos ribas (1/3 dalį žemės sklypo rinkos kainos), bet pardavimo pareigos nedetalizavo.

19. Apeliantų pagrindinis argumentas, kad atsakovas sąžiningai nevykdo susitarimo ir iš esmės imituoja turto pardavimą, nurodydamas neracionalią jo kainą, už kurią turtas negalės būti parduotas, nėra įtikinamas. Teisėjų kolegija sutinka, kad pareiga parduoti turtą turi būti vykdoma sąžiningai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.200 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantų pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje nurodyta turto vertė –174 700 Eur – nėra faktas, bet nuomonė apie labiausiai tikėtiną žemės sklypo kainą (žr., pvz., apeliantų pateiktos turto vertinimo ataskaitos 3 lapą).

20. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad šalys, vykdydamos susitarimą yra saistomos ir kitų bendrųjų sutarčių vykdymo principų. Vienas iš tokių principų yra pareiga bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.200 straipsnio 2 dalis). Ginčo šiuo atveju nėra, kad ataskaita atsakovui buvo pateikta tik kartu su ieškiniu teismui. Apeliantų kartu su ieškiniu pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje nurodyta kaina, priešingai nei nustatyta 2016 m. spalio 12 d. protokolu, šalių nebuvo atskirai aptarta. Taip pat nėra jokio protingo paaiškinimo, kaip žemės sklypo rinkos kaina per beveik vienerius metus sumažėjo penktadaliu. Apeliantams atsakovui nepateikus naujų duomenų apie galimą turto rinkos vertę, o pareiškus ieškinį teismui, apeliantai iš esmės be pagrindo atsisakė toliau bendradarbiauti su atsakovu, kaip tai buvo iki tol padaryta pasirašant 2016 m. spalio 12 d. protokolą, nors ir neprieštarauja gauti 1/3 dalį nuo atsakovo nurodytos kainos, kurią ir įtvirtino 2016 m. spalio 12 d. protokolu.

21. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šalims 2016 m. spalio 12 d. protokolu nustačius rinkos kainą, apeliantų pateikta turto vertinimo ataskaita nelaikytina pakeičiančia šalių nustatytą žemės sklypo rinkos kainą (CK 6.189 straipsnis).

22. Kiti bylos duomenys taip pat nesudaro pagrindo spręsti apie atsakovo nesąžiningumą ir siekį išvengti įsipareigojimų. Iki ieškinio pareiškimo teismui apeliantai 2016 m. spalio 9 d. pareiškime atsakovui nurodė, kad žemės sklypo rinkos vertė sudaro 220 000 Eur, tokią vertę šalys nustatė 2016 m. spalio 12 d. protokolu, tokią pačią rinkos vertę apeliantai vėliau nurodė ir 2017 m. gegužės 3 d. pretenzijoje. Ginčo vėlgi nėra, kad atsakovas turto kainą pakoregavo – turtą siekė parduoti už 238 000 Eur – 240 000 Eur kainą. Kaip teisingai akcentuoja atsakovas, tokia turto kaina iš esmės neprieštaravo atsakovų pirminei nurodytai kainai, nes atsižvelgiant į galimas derybas, kaina, kuria siekiama turtą parduoti, neturėtų būti sutapatinama su sandorio kaina. Nurodyta kaina buvo protingai pateisinama, nes neatmestina, kad, atsiradus pirkėjui, derybų rezultatas galėjo būti ir šalių nustatyta kaina (CPK 185 straipsnis). Kaip nurodyta anksčiau, apeliantų su ieškiniu pateiktos turto vertinimo ataskaitos duomenys šiuo atveju laikytini tik kaip pagrindas šalims apsvarstyti 2016 m. spalio 12 d. protokolu nustatytos rinkos kainos patikslinimo klausimą.

23. Apeliantų nurodyti teiginiai, kad atsakovas atsisakė parduoti turtą jų pasiūlytam pirkėjui yra neįrodyti – jie grindžiami tik 2016 m. spalio 9 d. pareiškime išdėstytomis aplinkybėmis, dėl kurių atsakovas pateikė visiškai priešingus paaiškinimus. Patikimų duomenų, kurių pagrindu būtų galima pripažinti egzistavus apeliantų nurodytas aplinkybes, nepateikta, todėl apeliantų nurodytos faktinės aplinkybės laikytinos neįrodytomis (CPK 176, 178 straipsniai).

24. Nors apeliantai pakankamai plačiai kritikuoja pirmosios instancijos teismo išvadas dėl žemės sklypo išskirtinumo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, kaip teisingai pažymi atsakovas, tokias teismo išvadas patvirtina ir pačių apeliantų pateiktos turto vertinimo ataskaitos turinys (žr., pvz., apeliantų pateiktos turto vertinimo ataskaitos 11 lapą).

25. Šių teisiškai aktualių aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo vadovautis apeliantų pateiktu susitarimo aiškinimu, jog atsakovas įsipareigojo turtą parduoti už rinkos kainą – šalys nenustatė pareigos atsakovui turtą parduoti už konkrečią kainą. Turto „rinkos kainos“ sąvoka šiame kontekste yra aktuali tik jau įvykus šalių apibrėžtam įvykiui, t. y. žemės sklypo pardavimui. Turto „rinkos kaina“ tokiu atveju reiškia tik minimalią kainą, nuo kurios mokėtina 1/3 dalis apeliantams priklausanti dalis – atsakovui turtą pardavus didesne kaina, atitinkamai kyla prievolė 1/3 dalį gautos pinigų sumos sumokėti apeliantams, tai pripažino ir pats atsakovas. Toks aiškinimas atitinka abiejų šalių turtinius interesus, nes visos susitarimo šalys turi vienodą turtinį interesą žemės sklypą parduoti kuo didesne kaina.

26. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kadangi turtas dar nėra parduotas, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas neįvykdė pareigos atsiskaityti su apeliantais. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsiskaitymas su apeliantais po atsakovui priklausančio turto pardavimo yra atsakovui palanki mokėjimo tvarka, kuria atsakovui sudaromos sąlygos atsiskaityti su apeliantais iš esmės nepatiriant didesnių nepatogumų ir išsaugant turto vertę. Nors toks atsiskaitymo būdas yra iš esmės palankesnis atsakovui, tačiau apeliantams jis taip pat palankus, nes jie gaus žemės sklypo kainos dalį, kuri, parduodant ją įprastomis rinkos sąlygomis, yra didesnė, nei realizuojant turtą per varžytines ar likvidacine kaina.

27. Patenkinus ieškinį ir priteisus apeliantams jų nurodytą sumą pirmiausia būtų pažeista šalių pareiga kooperuotis ir bendradarbiauti (nutarties 19 punktas), pažeistas šalių susitarimas dėl kainos (nutarties 20 punktas) ir eliminuota atsiskaitymo už paslaugas tvarkos dalis, o tai reikštų sutarties modifikavimą. Tokio teisių gynimo būdo ieškovams nepasirinkus, pirmosios instancijos teismas bylos faktinių aplinkybių kontekste priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 185 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

28. Apeliacinį skundą atmetus atsakovui iš apeliantų priteistina 300 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo (CPK 93, 98 straipsniai). Apelianto bylinėjimosi išlaidos yra realios ir pagrįstos, o prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintu Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių (8.11 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantų J. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui S. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje atlyginimo.

Teisėjai Rasa Gudžiūnienė

Romualda Janovičienė

Kazys Kailiūnas