Dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties, kuria patvirtinta dalis kreditoriaus R. B. trečiosios eilės finansinių reikalavimų bankrutavusios akcinės bendrovės „Europa Group“ bankroto byloje

Civilinė byla Nr. 2-1275-781/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00147-2018-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

3.3.2.3; 3.3.2.5; 3.4.3.7.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Rudzinsko, Egidijos Tamošiūnienės ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal trečiojo asmens R. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties, kuria patvirtinta dalis kreditoriaus R. B. trečiosios eilės finansinių reikalavimų bankrutavusios akcinės bendrovės „Europa Group“ bankroto byloje,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 30 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Europa Group“ (toliau – ir BUAB „Europa Group“), bankroto administratoriumi paskyrė V. J. (toliau – ir bankroto administratorius). Nutartis įsiteisėjo 2019 m. sausio 10 d.

2. Trečiasis asmuo R. B. (toliau – ir apeliantas) kreipėsi į bankroto administratorių su prašymu įtraukti jį į BUAB „Europa Group“ kreditorių sąrašą su 1 117 700,50 Eur finansiniu reikalavimu. Nurodė, kad 1 117 700,50 Eur finansinis reikalavimas yra kilęs paskolos sutarčių pagrindu – 2002 m. rugsėjo 2 d. paskolos sutartis Nr. PS-02-2; 2002 m. rugsėjo 10 d. paskolos sutartis Nr. 2-02; 2002 m. spalio 17 d. paskolos sutartis; 2005 m. balandžio 15 d. paskolos sutartis Nr. PS-05-3; 2005 m. gruodžio 19 d. paskolos sutartis Nr. PS-05-5; 2006 m. sausio 3 d. paskolos sutartis Nr. 06-01; 2008 m. rugsėjo 5 d. paskolos sutartis Nr. 08/09-05. Apeliantas pažymėjo, kad nuo kai kurių paskolų suteikimo jau praėję daugiau nei 15 metų, todėl 2002 m. spalio 17 d. paskolos sutarties ir jos suteikimą patvirtinančio mokėjimo nurodymo, taip pat 2008 m. rugsėjo 5 d. paskolos suteikimą patvirtinančio mokėjimo nurodymo jis nėra išsaugojęs. Paskolų pagal šias sutartis suteikimą patvirtina BUAB „Europa Group“ ir apelianto pasirašytas aktas Dėl paskolų suderinimo Nr. PASKOLOS-RB2012.

3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 29 d. nutartimi be kitų, taip pat patvirtino 1 117 700,50 Eur apelianto finansinį reikalavimą BUAB „Europa Group“ bankroto byloje.

4. 2019 m. gegužės 9 d. Vilniaus apygardos teismas tenkino trečiojo asmens A. B. atskirąjį skundą ir panaikino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. nutartį dalyje dėl apelianto finansinio reikalavimo tvirtinimo, bei šio klausimo nagrinėjimą išskyrė į atskirą bylą (civilinė byla B2-3312-864/2019).

5. Trečiojo asmens A. B. (toliau – ir trečiasis asmuo) nuomone, nagrinėjamu atveju kyla pagrįstos abejonės dėl apelianto finansinio reikalavimo pagrįstumo, kadangi: 1) teismui nepateikti pirminiai finansinį reikalavimą pagrindžiantys dokumentai; 2) apelianto prašyme bankroto administratoriui nurodoma, kad dalis dokumentų pagrindžiančių reikalavimą nepateikiami ir nebuvo pateikti; 3) apeliantas ilgą laiką buvo bendrovės vadovu, todėl turėjo galimybę ir bendrovės vardu sau grąžino bent dalį nurodytų paskolų; 4) dalis akcininkų paskolų (tame tarpe ir A. B. paskolos) buvo kapitalizuotos; 5) apelianto reikalavimas nesutampa su byloje pateiktais buhalterinės apskaitos dokumentais; 6) nėra pateikiami įrodymai dėl delspinigių/palūkanų skaičiavimo.

6. Bankroto administratorius atsiliepime prašė teismo patvirtinti 863 547,24 Eur apelianto finansinį reikalavimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 4 d. nutartimi patvirtino apelianto 850 876,03 Eur finansinį reikalavimą, įtraukiant jį į trečiosios eilės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą BUAB „Europa Group“ bankroto byloje.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog apeliantas 1 117 700,50 Eur finansinį reikalavimą grindžia septyniomis paskolos sutartimis – 2002 m. rugsėjo 2 d. paskolos sutartimi Nr. PS-02-2; 2002 m. rugsėjo 10 d. paskolos sutartimi Nr. 2-02; 2002 m. spalio 17 d. paskolos sutartimi; 2005 m. balandžio 15 d. paskolos sutartimi Nr. PS-05-3; 2005 m. gruodžio 19 d. paskolos sutartimi Nr. PS-05-5; 2006 m. sausio 3 d. paskolos sutartimi Nr. 06-01; 2008 m. rugsėjo 5 d. paskolos sutartimi Nr. 08/09-05, šių paskolų suteikimą pagrindžiančiais įrodymais (aktu Dėl paskolų suderinimo Nr. PASKOLOS–RB2012, mokėjimo nurodymais, sąskaitų išrašais, pinigų priėmimo aktu, 2015 m. liepos 3 d. specialisto išvada dėl UAB „Europa Group“, UAB „Group Europa Investment“ ir UAB „Aderas“ ūkinės finansinės veiklos Nr. 5-1/68) bei delspinigių ir palūkanų apskaičiavimo lentele.

9. Teismas atmetė kaip nepagrįstą apelianto argumentą, jog 2005 m. gruodžio 28 d. dalinio paskolos grąžinimo aktas Nr. 1a-/05 (toliau – ir dalinio paskolos grąžinimo aktas) yra niekinis ir nepatvirtinantis pinigų grąžinimo fakto (162 000 Eur). Pažymėjo, kad vien apelianto pozicija apie šio dokumento galimą netikrumą, nėra laikytina pagrindu, sprendžiant jo finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimą, nesiremti dalinio paskolos grąžinimo aktu kaip įrodymu apie dalies paskolos grąžinimą. Be to, šios išvados nepanaikina ir aplinkybė, kad šis aktas nebuvo įtrauktas į bendrovės buhalterinę apskaitą, kadangi buhalterinė apskaita yra tik išvestinis dokumentas, o dalinio paskolos grąžinimo aktas – pirminis dokumentas, patvirtinantis fakto apie dalies paskolos grąžinimą buvimą. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju apelianto argumentai dėl dalinio paskolos grąžinimo akto galimo netikrumo, nepanaikina teismo padarytos išvados apie 2003-2005 metų grąžinimus pagal 2002 m. rugsėjo 2 d. paskolos sutartį Nr. PS-02-2 474 789,62 Eur sumai.

10. Be to, byloje esančiame 2008 m. spalio 15 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokole įtvirtinta, kad apeliantas įsigyja 7 820 paprastųjų vardinių bendrovės akcijų, kapitalizuojant įsiskolinimus pagal 2002 m. rugsėjo 2 d. paskolos sutartį Nr. PS-02-02 (įsiskolinimas pagal šią sutartį kapitalizuojamas 226 483 Eur sumai). Todėl teismas sprendė, jog likusi negrąžinta pagal 2002 m. rugsėjo 2 d. paskolos sutartį Nr. PS-02-02 paskolos suma yra 19 881,23 Eur (721 153,85 Eur – 474 789,62 Eur - 226 483 Eur). Įvertinęs tai, kad nagrinėjamu atveju negrąžinta pagal 2002 m. rugsėjo 2 d. paskolos sutartį Nr. PS-02-02 paskolos suma sudaro 19 881,23 Eur, iki 4 975,75 Eur buvo sumažintos ir apskaičiuotos apelianto palūkanos.

11. Remdamasis į bylą pateiktu aktu Dėl paskolų suderinimo Nr. PASKOLOS–RB2012, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantui 2012 metais buvo grąžinta dar 37 086 Eur. Kadangi bylos duomenimis pagal 2002 m. rugsėjo 2 d. paskolos sutartį Nr. PS-02-02 likusi negrąžinta paskolos suma buvo 24 856,98 Eur, todėl 2012 metais grąžinus 37 086 Eur, buvo visiškai grąžinta paskola pagal 2002 m. rugsėjo 2 d. paskolos sutartį Nr. PS-02-02 (24 856,98 Eur - 37 086 Eur = - 12 229,02 Eur) bei dalis paskolos pagal 2002 m. rugsėjo 10 d. paskolos sutartį Nr. 2-02, o likutis pagal pastarąją paskolos sutartį sudarė 56 121,30 Eur (68 350,32 Eur – 12 229,02 Eur). Vertinant tai, kad nagrinėjamu atveju negrąžinta pagal 2002 m. rugsėjo 10 d. paskolos sutartį Nr. 2-02 suma sudaro 56 121,30 Eur, buvo sumažintos ir apskaičiuotos palūkanos iki 14 045,70 Eur. Konstatavo, jog pagal 2002 m. rugsėjo 10 d. paskolos sutartį Nr. 2-02 likusi negrąžinta paskolos suma sudaro iš viso 70 167 Eur (56 121,30 Eur + 14 045,70 Eur = 70 167 Eur).

12. Teismas padarė išvadą, jog pagal visas paskolos sutartis negrąžintų paskolų bei palūkanų (delspinigių) suma sudaro 862 460,83 Eur. Pažymėjo, jog bankroto administratorius pateikė teismui įrodymus apie 2008 m. rugsėjo 5 d. paskolos sutarties Nr. 08/09-05 pagrindu suteiktą 15 000 Eur paskolą. Vertinant tai, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, o byloje nėra 2002 m. spalio 17 d. paskolos sutarties bei šios paskolos suteikimą patvirtinančio įrodymo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog šia paskolos sutartimi suteikta paskolos suma – 11 584,80 Eur – turi būti mažintina negrąžintų paskolų suma. Atsižvelgdamas į tai teismas pripažino, jog apelianto paskolos sutarčių pagrindu kilęs finansinis reikalavimas bendrovės atžvilgiu iš viso sudaro 850 876,03 Eur (862 460,83 Eur - 11 584,80 Eur = 850 876,03 Eur).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Apeliantas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti 1 117 700,50 Eur jo finansinį reikalavimą BUAB „Europa Group“ bankroto byloje. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino finansinį reikalavimą 11 584,80 Eur, nes byloje yra įrodymų, patvirtinančių lėšų pagal 2002 m. spalio 17 d. paskolos sutartį suteikimą. Paskolos suteikimą BUAB „Europa Group“ patvirtino pasirašiusi aktą Dėl paskolų suderinimo Nr. PASKOLOS-RB2012. Į bylą taip pat yra pateikta ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT) 2015 m. liepos 3 d. specialisto išvada Nr. 5-1/68 „Dėl uždarųjų akcinių bendrovių „Europa Group“, „Group Europa Investment“ ir „Aderas“ ūkinės finansinės veiklos“ (toliau – Išvada), kurioje nurodyta, kad BUAB „Europa Group“ skola kreditoriui 2013 m. kovo 6 d. buvo tokia pati, kaip ir nurodyta akte Dėl paskolų suderinimo Nr. PASKOLOS-RB2012 (3 471 035,39 Lt) (1 005 281,33 Eur).

13.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi dalinio paskolos grąžinimo akto kopija, nes šis dokumentas neatitinka įrodymų patikimumui keliamų reikalavimų, prieštarauja visiems kitiems byloje esantiems įrodymams, dėl to negali būti laikomas patvirtinančiu 162 000 Eur paskolos grąžinimą. Grąžinimas pagal dalinio paskolos gražinimo aktą bendrovės buhalterinėje apskaitoje nebuvo apskaitytas ir byloje nėra jokių šį grąžinimą patvirtinančių įrodymų. Be to, dalinio paskolos grąžinimo aktas neatitinka Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo apskaitos dokumentui keliamų reikalavimų, todėl byloje nesant jokių kitų paskolos dalies grąžinimo įrodymų, vien šis aktas negali būti pagrindas mažinti apelianto finansinį reikalavimą.

14. Trečiasis asmuo atsiliepime į atskirąjį skundą su juo nesutiko ir prašė palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartį. Pažymėjo, kad byloje yra keliamas 2002 m. spalio 17 d. paskolos sutarties tarp BUAB „Europa Group“ ir apelianto sudarymo klausimas. Apeliantas į bylą nepateikė nei šios paskolos sutarties, nei lėšų perdavimo BUAB „Europa Group“ patvirtinančių dokumentų. Pažymėjo, kad apeliantas atskirajame skunde nepateikė duomenų, įrodančių, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi dalinio paskolos grąžinimo aktu ir jo pagrindu sumažino kreditoriaus reikalavimą 162 000 Eur.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.

Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo

16. CPK 314 straipsnyje reglamentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

17. Apeliantas po atskirojo skundo padavimo, 2019 m. rugpjūčio 9 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose yra dėstomos aplinkybės ir argumentai, susiję su Lietuvos apeliaciniame teisme išnagrinėta civiline byla Nr. e2-988-241/2019. Šioje byloje ginčas kilo pagal trečiojo asmens A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutarties, kuria buvo patikslintas A. B. reikalavimas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Group Europa Investment“ bankroto byloje. Taigi, nagrinėjamos ir civilinės bylos Nr. 2A-988-241/2019 ginčo dalykai yra skirtingi (nagrinėjamoje byloje ginčo dalykas yra apelianto finansinis reikalavimas, o byloje, kuria remiasi apeliantas – trečiojo asmens finansinis reikalavimas). Todėl teisėjų kolegijos nuomone, apelianto pateikti rašytiniai paaiškinimai neturi reikšmės sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patvirtintas patikslintas apelianto reikalavimas BUAB „Europa Goup“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto rašytiniai paaiškinimai nepriimami bei prie bylos nepridedami.

Dėl apelianto finansinio reikalavimo dalies pagrįstumo

18. Bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas yra vienas bankroto byloje būtinų spręsti klausimų. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams), tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.

19. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-160/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-160/2011">3K-3-160/2011</a>; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-188/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-188/2012">3K-3-188/2012</a>). Teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tuo atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-369/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-369/2009">3K-3-369/2009</a>).

20. Byloje apeliantas taip pat prašo patvirtinti ir tą jo finansinio reikalavimo dalį, kuri grindžiama 2002 m. spalio 17 d. tarp apelianto ir UAB „Europa Group“ sudarytos paskolos sutartimi. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad byloje nesant 2002 m. spalio 17 d. paskolos sutarties bei paskolos suteikimą patvirtinančio įrodymo, šioje paskolos sutartyje nurodyta suma (11 584,80 Eur) neturi būti įskaičiuota į apelianto pareikštą finansinį reikalavimą. Apelianto manymu, nors pats paskolos sutarties egzempliorius nėra išlikęs, tačiau šios paskolos suteikimą patvirtina byloje esantys įrodymai, o būtent – aktas Dėl paskolų suderinimo Nr. PASKOLOS – RB2012 bei FNTT Išvada.

21. Kadangi apelianto reikalavimas kildinamas iš paskolinių teisinių santykių, aktualu pažymėti, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjEtMzc4LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-21-378/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-21-378/2018">e3K-3-21-378/2018</a>). Kalbant apie tam tikro fakto įrodinėjimą akcentuotina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-155/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-155/2010">3K-3-155/2010</a>; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDMvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-403/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-403/2011">3K-3-403/2011</a>).

22. Nagrinėjamoje byloje lėšų suteikimo UAB „Europa Group“ faktą pagal 2002 m. spalio 17 d. paskolos sutartį apeliantas įrodinėjo 2012 m. gruodžio 31 d. sudarytu aktu Dėl paskolų suderinimo Nr. PASKOLOS – RB2012, kuriuo apeliantas patvirtino sutinkantis su UAB „Europa Group“ 3 471 035,39 Eur bendrovės jo atžvilgiu egzistuojančiu įsiskolinimu, ir pagal kurį 40 000 Lt (11 584,80 Eur) suma, nurodyta 2002 m. spalio 17 d. paskolos sutartyje, buvo įtraukta į apelianto finansinį reikalavimą (b. l. 64). Kitų duomenų, patvirtinančių paskolos suteikimą pagal 2002 m. spalio 17 d. paskolos sutartį, byloje nėra. Taigi, apeliantas savo pozicijai pagrįsti, remiasi tik netiesioginiu, suvestiniu įrodymu. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką suvestinių buhalterinės apskaitos dokumentų duomenys savaime negali būti pripažinti pakankamais įrodymais, patvirtinančiais, kad tam tikros ūkinės operacijos realiai įvyko, jeigu nėra jokių pirminių tam tikras ūkines operacijas patvirtinančių įrodymų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad finansinės atskaitomybės tikslas – suteikti informaciją apie įmonės finansinę būklę, veiklos rezultatus bei pinigų srautus, tačiau finansinės atskaitomybės dokumentai savaime neatspindi konkrečių sandorių ar konkretaus asmens įsipareigojimų įmonei, kurių egzistavimas paprastai įrodomas pirminiais arba, jų nesant, patikimais suvestiniais buhalterinės apskaitos dokumentais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018). Nors išvestiniai apskaitos dokumentai yra leistini įrodymai šios kategorijos bylose, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad vien tik jie nėra pakankami tokio pobūdžio reikalavimams pagrįsti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMzA2LTgyMy8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-306-823/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-306-823/2018">e2-306-823/2018</a>).

23. Byloje nesant pirminių bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų, nėra galimybių įvertinti paskolos pagal 2002 m. spalio 17 d. paskolos sutartį suteikimo realumo bei atitinkamos apelianto finansinio reikalavimo dalies pagrįstumo byloje esamą įrodymą vertinant pagal suformuotas įrodymų vertinimo taisykles. Aptartų aplinkybių visetas patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl paskolos teisinių santykių ir pinigų UAB „Europa Group“ pagal 2002 m. spalio 17 d. paskolos sutartį neperdavimo fakto yra pagrįsta, todėl šios instancijos teismas, atmetęs apelianto prašymą į jo finansinį reikalavimą įtraukti 11 584,80 Eur skolą pagal 2002 m. spalio 17 d. paskolos sutartį, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų.

24. Anksčiau išdėstytos išvados nepaneigė ir apelianto argumentas dėl FNTT Išvadoje nurodytų duomenų, kad UAB „Europa Group“ skola apeliantui 2013 m. kovo 6 d. buvo tokia pati, kaip ir nurodyta akte Dėl paskolų suderinimo Nr. PASKOLOS-RB2012 – 3 471 035,39 Lt, kas patvirtina 11 584,80 Eur pagal 2002 m. spalio 17 d. paskolos sutartį suteikimą. Iš byloje esančios 2015 m. liepos 3 d. FNTT specialisto Išvados dėl UAB „Europa Group“, „Group Europa investment“ ir „Aderas“ ūkinės finansinės veiklos matyti, kad šiai institucijai išvadai parengti nebuvo pateikta pirminių 2002 m. spalio 17 d. paskolos sutarties įvykdymo įrodymų, ir specialistas, tirdamas bendrovių finansinę veiklą, rėmėsi išvestiniais įrodymais, sudarytais pačios bendrovės, be to, aplinkybės, susijusios su paskolos dalyko perdavimu UAB „Europa Group“ tiriamos nebuvo (b. l. 80-101). Taigi, šių duomenų taip pat nepakanka paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjui fakto patvirtinimui.

25. Apeliantas, nesutinkantis su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad dalinio paskolos grąžinimo aktas patvirtina 162 000 Eur apeliantui grąžinimą, teigia, jog šis dokumentas prieštarauja byloje esantiems įrodymams bei neatitinka teisės aktuose nurodytų reikalavimų, keliamų buhalterinės apskaitos dokumentams. Iš byloje esančios 2005 m. gruodžio 28 d. dalinio paskolos grąžinimo akto Nr. 1-a/05 prie 2002 m. rugsėjo 2 d. paskolos sutarties Nr. PS-02-2 kopijos matyti, kad kreditorius (akcininkas R. B.) ir paskolos gavėjas (UAB „Europa Group“) patvirtino 2005 m. gruodžio 28 d. 162 000 Eur paskolos grąžinimą paskolos davėjui (apeliantui) (b. l. 112). Akcentuotina, kad šis aktas yra pasirašytas paties apelianto, kuris nuo 2005 m. jo neginčijo. Ši aplinkybė suteikia pagrindą išvadai, jog dalinio paskolos grąžinimo akte nurodyti duomenys atitinka tikrovę ir patvirtina 162 000 Eur grąžinimą apeliantui pagal 2002 m. rugsėjo 2 d. paskolos sutartį Nr. PS-02-2.

26. Be to, atmestinas kaip nepagrįstas atskirojo skundo teiginys, kad dalinio paskolos grąžinimo akte nenurodžius jį UAB „Europa Group“ vardu pasirašiusio asmens pareigų, vardo ir pavardės, šis aktas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) nuostatomis, neturi teisinės galios. BAĮ 13 straipsnis numato apskaitos dokumentų privalomus rekvizitus, tarp kurių yra numatyti ir asmens (-ų), kuris (-ie) turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, vardas (-ai) arba pirmoji (-osios) vardo (-ų) raidė (-ės), pavardė (-ės), parašas (-ai) ir pareigos. Susipažinus su dalinio paskolos grąžinimo aktu matyti, kad nors šalia UAB „Europa Group“ (paskolos gavėjos) antspaudo nėra nurodytas šią bendrovę atstovaujantis asmuo bei jo pareigos, tačiau šie duomenys yra užfiksuoti prie šalių rekvizitų, kas leidžia identifikuoti sandorį sudariusius bei juos atstovaujančius subjektus.

27. Pasisakant dėl apelianto motyvo apie dalinio paskolos grąžinimo akto išskirtinumo iš kitų byloje esančių bendrovės dokumentų, sutiktina su trečiojo asmens atsiliepime išdėstytu pastebėjimu, jog šis argumentas pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nebuvo nurodytas, dėl to pirmosios instancijos teismas šio argumento nevertino. Kadangi šis teiginys atskirajame skunde pateiktas pažeidžiant CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatytą draudimą, jis apeliacinės instancijos teismo taip pat neanalizuojamas.

Dėl procesinės bylos baigties

28. Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

29. Kiti atskirojo skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Antanas Rudzinskas

Egidija Tamošiūnienė

Jūratė Varanauskaitė