Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Administracinė byla Nr. eI3-1041-596/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02958-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 25.8; 55.1.3

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 23 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Petkevičienės, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gedimino Užubalio,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos viešosios įstaigos „Baltijos futbolo akademija“ skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėja viešoji įstaiga „Baltijos futbolo akademija“ (toliau – ir Įstaiga arba pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija arba atsakovė) 2021 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. A51-72684/21(3.3.13.1E-AD24) dėl formalųjį švietimą papildančio ugdymo (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2021 m. kovo 15 d. prašymą dėl programos akreditacijos, finansavimo sutarties sudarymo ir mokymo lėšų skyrimo (toliau – ir Prašymas); 3) priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškina, kad atsižvelgiant į tai, jog buvo įregistruota Švietimo ir mokslo institucijų registre, o jos parengta formalųjį švietimą papildantį ugdymą (toliau – ir FŠPU),,Aukšto meistriškumo jaunųjų futbolininkų ugdymo programa“ (toliau – ir FŠPU programa) buvo įregistruota Kvalifikacijos tobulinimo ir renginių registre, pareiškėja Administracijai pateikė Prašymą, kuriuo prašė akredituoti FŠPU programą, pasirašyti su pareiškėja, kaip su FŠPU teikėju, finansavimo sutartį bei pareiškėjos vykdomą FŠPU programą lankantiems mokiniams skirti mokymo lėšas. Atsakovė priėmė Sprendimą, kuriame nurodė, jog negali patvirtinti pareiškėjos FŠPU programos ir jos finansuoti, kadangi, vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintu aprašu, finansuoja tik tų institucijų FŠPU programas, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina pati Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė).

Nurodo, kad nesutinka su Sprendimu, nes jis grindžiamas vieninteliu argumentu, jog Savivaldybės taryba 2021 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. 1-889 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės mokymo lėšų paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) patvirtino Aprašą, pagal kurį FŠPU teikiančioms institucijoms, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Savivaldybė, paskirstomos mokymo lėšos. Mano, kad, priešingai nei nurodyta Sprendime, aplinkybė, jog Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas (toliau – ir Švietimo įstatymas) savivaldybėms suteikia teisę dalį mokymo lėšų, skiriamų iš valstybės biudžeto, paskirstyti ugdymo reikmėms savo nustatyta tvarka, negali reikšti, jog savivaldybės gali nuspręsti visiškai neskirti mokymo lėšų, gautų iš Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir turimų savivaldybės biudžete, įstatymų reikalavimus atitinkančioms bei FŠPU teikiančioms mokymo įstaigoms.

Pareiškėja cituoja Švietimo įstatymo 67 straipsnio nuostatas ir pažymi, kad, priešingai nei Sprendime nurodė atsakovė, aplinkybė, jog Švietimo įstatymas savivaldybėms suteikia teisę (ne pareigą) dalį mokymo lėšų, skiriamų iš valstybės biudžeto, paskirstyti ugdymo reikmėms savo nustatyta tvarka, jokiu būdu negali reikšti, jog savivaldybės, įskaitant ir atsakovę, gali nuspręsti visiškai neskirti mokymo lėšų, gautų iš Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir turimų savivaldybės biudžete, įstatymų reikalavimus atitinkančioms bei formalųjį švietimą papildantį ugdymą mokiniams teikiančioms mokymo įstaigoms.

Pažymi, kad tiek nurodytos Švietimo įstatymo nuostatos, tiek ir Tvarkos aprašo 13 punktas nustato, jog neformaliojo vaikų švietimo mokyklos, įskaitant ir formalųjį švietimą papildantį ugdymą teikiančios mokyklas, turi teisę gauti jų programų finansavimą, kuris yra skiriamas iš valstybės ir savivaldybių biudžetų. Tvarkos aprašo 1 priedo 1.4 papunktyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė įpareigoja savivaldybes, įskaitant ir Savivaldybę, 2021 m. FŠPU programoms skirti ne mažiau kaip 0,1135 proc. pareiginės algos bazinio dydžio, kas atitiktų 20,09 Eur dydžio krepšelį mokiniui per mėnesį (2021 m. pareiginės algos bazinis dydis (177 Eur) x 0,1135 = 20,09 Eur) arba 241,08 Eur per metus vieno mokinio pasirinktam FŠPU programos finansavimui (20,09 Eur x 12 mėn. = 241,08 Eur. Atsižvelgdama į tai, teigia, kad nėra suprantama, dėl kokių priežasčių atsakovė nusprendė ne tik pareiškėjai bei jos FŠPU programą lankantiems mokiniams neskirti mokymo lėšų finansavimo iš Savivaldybės biudžeto, tokiu būdu paneigdama pareiškėjos, kaip FŠPU teikėjos, teisę į jos programos finansavimą.

Nurodo, kad atsakovei pateikė duomenis, jog jos vykdomą FŠPU programą lanko 272 įvairaus amžiaus mokiniai, tai reiškia, jog atsakovė skundžiamu Sprendimu atsisakė finansuoti FŠPU mokymo lėšas net 272-iems mokiniams. Dėl tokio atsakovės Sprendimo pareiškėja kartu su jos FŠPU programą lankančiais mokiniais negauna net 5 464,48 Eur įstatyme numatyto finansavimo per mėnesį (272 mokiniai x 20,09 Eur = 5 464,48 Eur).

Pabrėžia, jog Sprendimas, atsižvelgiant į jame nurodomą skirstymą pagal įstaigų priklausomybę, laikytinas diskriminaciniu, nes jame nurodyta, jog atsakovė finansuoja tik tas institucijas, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina pati Savivaldybė, kai, tuo tarpu, tiek Švietimo įstatyme, tiek ir Tvarkos apraše, priešingai nei nurodyta atsakovės Sprendime, įtvirtinta, jog FŠPU teikėjais gali būti visos mokyklos, taip pat laisvieji mokytojai ir kiti švietimo teikėjai, neįtvirtinant diskriminacinių bei konkurenciją ribojančių nuostatų, kad FŠPU programas gali vykdyti bei už šių programų vykdymą finansavimą gauti išimtinai tik mokyklos, kurių savininke ar dalininke yra pati valstybė ar savivaldybė. Pareiškėjos nuomone, tokiu būdu buvo užkirstas kelias Savivaldybėje gyvenantiems vaikams laisvai pasirinkti FŠPU programą vykdančią organizaciją bei neužtikrintas FŠPU programos prieinamumas didesniam vaikų skaičiui.

Pažymi, kad remiantis Švietimo įstatymo 67 straipsniu bei Tvarkos aprašo 13 straipsnio nuostatomis, atsakovei kyla pareiga finansuoti visus Savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų mokinius, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Savivaldybės teritorijoje, nuo 5 metų (kai tais mokslo metais jam sueina 6 metai) iki 20 metų (specialiųjų poreikių iki 21 metų) ir dalyvaujantiems Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymu nustatyta tvarka registruotose FŠPU programose, kurias vykdo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo institucijų registre registruotos organizacijos (kokia yra ir pareiškėja), bei skirti šiems mokiniams ne tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintą minimalų mokymo lėšų krepšelį, bet galimai ir papildomą mokymo lėšų krepšelį iš Savivaldybės biudžeto, kurį atsakovė turėtų pervesti FŠPU programos teikėjui pagal pastarojo ir atsakovės pasirašytą finansavimo sutartį. Priešingu atveju atsakovės veiksmai, nevykdant įstatyme jai nustatytų pareigų, laikytini nepagrįstais ir neteisėtais.

Nurodo, kad ginčijamame Sprendime nurodomas Aprašas toje dalyje, kurioje nustatyta, jog gali būti finansuojamos FŠPU programos tik tų institucijų, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Savivaldybė, būdamas vietos savivaldos poįstatyminiu aktu, prieštarauja nacionaliniu lygmeniu priimtam Tvarkos aprašui bei Švietimo įstatymui. Todėl, vadovaujantis įstatymų viršenybės, sistemiškumo principais, Sprendimas, kuris buvo priimtas remiantis Aprašo 8 punkto nuostatomis, taip pat negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

Pažymi, kad Sprendime išreikštas,,tikėjimasis“, jog Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijai (toliau – ir Ministerija) atnaujinus bendruosius iš valstybės ir savivaldybių biudžeto finansuojamų neformaliojo vaikų švietimo ir FŠPU programų kriterijus teisinis reglamentavimas nagrinėjamu klausimus taps aiškesnis, nėra pagrindas nevykdyti šiuo metu priimtų ir galiojančių įstatymų, ypač, kai Sprendime nėra nurodyta jokių kitų priežasčių, dėl kurių pareiškėja, kaip FŠPU teikėja, ar jos pateikta akredituoti FŠPU programa, galėtų būti laikomos neatitinkančiomis įstatymuose nustatytų reikalavimų.

Apibendrindama nurodo, kad gali būti laikoma FŠPU teikėja bei atitinkamai gali gauti programos finansavimą, nes tai dar 2020 m. gruodžio 30 d. patvirtino Ministerija, atsakydama į pareiškėjos 2020 m. gruodžio 21 d. prašymą. Todėl atsakovės Sprendimas, kuriuo be jokių pagrįstų priežasčių buvo nepagrįstai atsisakyta akredituoti pareiškėjos FŠPU programą pasirašyti su pareiškėja, kaip FŠPU teikėja, finansavimo sutartį bei pareiškėjos vykdomą FŠPU programą lankantiems 272-iems mokiniams skirti mokymo lėšas, turėtų būti panaikintas, kaip nepagrįstas ir neteisėtas.

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime su skundo argumentais nesutinka ir prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad visas neformalusis vaikų švietimas yra savarankiškoji Savivaldybės funkcija, todėl ji, finansuodama programas iš savivaldybės biudžeto, gali nustatyti konkrečius programų kriterijus, būtinus finansavimui gauti, t. y. mokymo lėšas FŠPU programoms finansuoti Savivaldybė turi teisę paskirstyti savo nustatyta tvarka.

Pažymi, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė) 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 674 pakeitė 2018 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 679 patvirtino Mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašą, o Sprendimas buvo surašytas dar iki nurodyto Vyriausybės nutarimo pakeitimo. Skundžiamo sprendimo pateikimo metu pareiškėjai galiojusio Vyriausybės nutarimo redakcija numatė savivaldybėms teisę paskirstyti mokymo lėšas savo nustatyta tvarka. Atkreipia dėmesį, jog Aprašo 2 punkte vartojamos sąvokos atitinka Švietimo įstatyme vartojamas sąvokas, o vadovaujantis minėto įstatymo 2 straipsnio 25 dalimi, Savivaldybės mokykla yra mokykla, kurios savininkė arba viena iš dalininkų yra savivaldybė, taigi atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nėra Savivaldybės mokykla, kaip ji apibrėžta Švietimo įstatyme (ir to pareiškėja neginčija), Įstaiga neatitiko Apraše nustatytų reikalavimų FŠPU programos finansavimui gauti.

Nurodo, kad neginčija pareiškėjos galimybės vykdyti FŠPU programas, tačiau nustačius, kad ji neatitinka Apraše nustatytų reikalavimų, patenkinti Įstaigos Prašymą neturėjo teisinio pagrindo. Pastebi, kad subjektyvus pareiškėjos nesutikimas su skundžiamame Sprendime išdėstytais argumentais savaime nesudaro pagrindo laikyti Sprendimą neteisėtu ir teigia, kad Sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas jo priėmimo metu galiojusiomis teisės normomis.

k o n s t a t u o j a :

Byloje ginčas kilo dėl Administracijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atsakovę atlikti veiksmus.

Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja 2020 m. gruodžio 21 d. su prašymu „Dėl informacijos suteikimo“ kreipėsi į Ministeriją, prašydama suteikti detalią informaciją apie tai: 1) kokie kriterijai nustatyti įstaigoms, siekiančioms teikti formalųjį švietimą papildantį ugdymą, kokiuose konkrečiuose teisės aktuose bei poįstatyminiuose aktuose šie kriterijai yra reglamentuoti; kokia tapimo įstaigos, teikiančios formalųjį švietimą papildantį ugdymą tvarka; 2) kokie konkretūs sporto švietimo programų kriterijai nustatyti įstaigų programoms, jog šių įstaigų vykdomos programos atitiktų bendruosius iš valstybės biudžeto ar Savivaldybės biudžeto finansuojamų tokio neformaliojo švietimo programų kriterijus, bei kokiuose teisės aktuose ar kituose šaltiniuose šie kriterijai yra reglamentuoti; 3) kada, kur ir kokius konkrečius veiksmus privalo atlikti įstaiga, pripažinta teikiančia formalųjį švietimą papildantį ugdymą, jog šios įstaigos vykdomą programą lankantys mokiniai iš valstybės ar Savivaldybės biudžeto galėtų gauti atitinkamą finansavimą bei kokiuose teisės aktuose ši tvarka yra reglamentuota.

Ministerija 2020 m. gruodžio 30 d. raštu,,Dėl informacijos suteikimo“ pateikė atsakymą į pareiškėjos 2020 m. gruodžio 21 d. prašyme nurodytus klausimus. Nurodė, kad Įstaiga yra priskiriama formalųjį švietimą papildančio ugdymo mokyklų grupei ir gali vykdyti FŠPU sportinio ugdymo programas. Atkreipė dėmesį, jog visas neformalusis vaikų švietimas yra savarankiškoji Savivaldybės funkcija, todėl Savivaldybė, finansuodama programas iš savo biudžeto, gali nustatyti konkrečius programų kriterijus, būtinus finansavimui gauti ir paskirstyti mokymo lėšas FŠPU programoms finansuoti savo nustatyta tvarka.

Pareiškėja, atsižvelgdama į Ministerijos pateiktą atsakymą, įsiregistravo Švietimo ir mokslo institucijų registre, kaip FŠPU teikėja, bei parengė programą - „Aukšto meistriškumo jaunųjų futbolininkų ugdymo programa“ ir 2021 m. kovo 3 d. ją pateikė Kvalifikacijos tobulinimo programų ir renginių registrui akredituoti (programai suteiktas kodas: 110501673). Pareiškėja 2021 m. kovo 15 d. Administracijai pateikė Prašymą, kuriame nurodė, jog prašo: 1) akredituoti programą „Aukšto meistriškumo jaunųjų futbolininkų ugdymo programa“ (programos kodas 110501673); 2) pasirašyti su pareiškėja finansavimo sutartį; 3) skirti mokymo lėšas pareiškėjos vykdomą formalųjį švietimą papildančio ugdymo programą lankantiems mokiniams.

Pareiškėja 2021 m. birželio 14 d. pakartotinai kreipėsi į Administraciją su reikalavimu,,Dėl atsakymo pateikimo“, kuriame informavo, jog praėjus įstatymu nustatytam administracinio sprendimo priėmimo terminui atsakymas į Prašymą nėra gautas kaip ir rašytinis pranešimas, jog 20 darbo dienų sprendimo priėmimo terminas dėl svarbių objektyvių priežasčių buvo pratęstas. Atsižvelgdama į tai prašė kuo skubiau pateikti atsakymą į pareiškėjos Prašymą.

Atsakovė 2021 m. liepos 19 d. raštu Nr. A51-/21(3.3.2.26E-AD),,Dėl atsakymo pateikimo“, atsakydama į pareiškėjos Prašymą, paprašė pateikti „Aukšto meistriškumo jaunųjų futbolininkų ugdymo“ programos aprašymą, kuriame būtų nurodytas ugdymo programos turinys, laikotarpis ir lankančių Vilniaus miesto mokinių skaičius pagal pogrupius bei tų pogrupių susietumą bei kitus būtinus programos įvertinimui reikalingus dokumentus. Pažymėjo, kad tik susipažinusi su programos turiniu bei jo įgyvendinimo seka galės pateikti išsamų atsakymą.

Pareiškėja 2021 m. liepos 28 d. atsakyme,,Į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštą Nr. A51-/21(3.3.2.26E-AD)“ nurodė, kad visus reikalingus dokumentus pateikė kartu su Prašymu, dar 2021 m. kovo mėn., tačiau siekdama bendradarbiauti pakartotinai teikia Sportinio, formalųjį švietimą papildančio, ugdymo programos rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašą, patvirtintą VŠĮ,,Baltijos futbolo akademija“ direktoriaus 2021 m. kovo 01 d. įsakymu Nr. 21 – 321, bei aukšto sportinio meistriškumo komandų sąrašus. Taip pat, atkreipė dėmesį, kad negavusi Administracijos sprendimo dėl Prašymo bei 2021 m. birželio 11 d. reikalavimo, bus priversta kreiptis į teismą dėl Administracijos veiksmų teisėtumo bei įpareigojimo pateikti sprendimą dėl Prašymo.

Administracija 2021 m. rugpjūčio 13 d. raštu Nr. A51-72684/21(3.3.13.1E-AD24),,Dėl formalųjį švietimą papildančio ugdymo“ (toliau – ir Sprendimas) nurodė, kad remdamasi Aprašo 8 punktu negali patvirtinti pareiškėjos programos ir jos finansuoti, kadangi Aprašas taikomas tik toms institucijoms, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Savivaldybė.

Nagrinėjamu atveju aktualus teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Švietimo įstatyme, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas), Tvarkos apraše bei Apraše.

Pagal Švietimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalį neformaliojo vaikų švietimo programoms, įskaitant ir FŠPU programoms, finansuoti iš Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės ir savivaldybių biudžetų taikomi mokymo lėšų skyrimo klasei (grupei) ir (arba) vienam mokiniui principai. Mokymo lėšos, skiriamos iš valstybės biudžeto lėšų, apskaičiuojamos, paskirstomos ir naudojamos pagal Vyriausybės patvirtintus tvarkos aprašus, bet šiuose aprašuose nustatytais atvejais savivaldybės turi teisę juose nustatytą dalį mokymo lėšų, skiriamų iš valstybės biudžeto, paskirstyti ugdymo reikmėms savo nustatyta tvarka (Švietimo įstatymo 67 straipsnio 3 dalis).

Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintos savarankiškos savivaldybių funkcijos. Šio straipsnio 8 punkte įtvirtinta viena iš savarankiškų savivaldybių funkcijų – ikimokyklinio ugdymo, vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo švietimo organizavimas, vaikų ir jaunimo užimtumo organizavimas.

Tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi iki 2021 m. rugpjūčio 31 d.) 13 punkte buvo nustatyta, kad šio aprašo 12.2 ir 12.4 papunkčiuose nurodytoms ugdymo reikmėms tenkinti savivaldybės turi skirti ne mažiau kaip 100 proc. lėšų, apskaičiuotų pagal šio aprašo 1 priede nurodytus atitinkamų ugdymo reikmių koeficientus ir faktinį mokinių skaičių. Minėto Tvarkos aprašo redakcijoje, pradėjusioje galioti nuo 2021 m. rugsėjo 1 d., ši savivaldybių pareiga palikta, papildomai patikslinus, jog Tvarkos aprašo 12.4 papunktyje nurodytos lėšos, apskaičiuotos pagal mokinių, besimokančių pagal bendrojo ugdymo programas, skaičių, paskirstomos savivaldybių ir nevalstybinėms švietimo įstaigoms, atsižvelgiant į šių mokinių, besimokančių pagal formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas, skaičių, nurodytą Mokinių registre.

Ginčo atveju aktualus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas, kuriuo tam tikros funkcijos pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija), kaip minėta teisiniu reglamentavimu, priklauso išimtinai savivaldybėms (Konstitucijoje yra tiesiogiai įtvirtinta atitinkama savivaldybių kompetencija). Šiuo atžvilgiu sąvoka savivaldybių funkcijos yra apibendrinanti; ji apima visas funkcijas, kurias pagal Konstituciją ir įstatymus vykdo savivaldybės ir tas, kurias savivaldybės vykdo, nes pagal Konstituciją šios funkcijos išimtinai priklauso joms, ir tas, kurių vykdymą pagal Konstituciją privalo garantuoti valstybė, tačiau jos pagal įstatymus yra vykdomos per savivaldybes arba tam tikru mastu dalyvaujant savivaldybėms, kurioms (jų institucijoms, pareigūnams) yra nustatyta atitinkama kompetencija (įgaliojimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog pagal Konstituciją savivaldybių funkcijos gali būti nustatytos tik įstatymu; tai negali būti daroma poįstatyminiu teisės aktu (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas). Vietos savivaldos santykių teisinio reguliavimo srityje įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją, apimančią ne tik įstatymo leidėjo teisę įstatymu nustatyti, kokios funkcijos (visos ar tik tam tikra apimtimi) yra perduodamos savivaldybėms, bet ir diferencijuoti šias funkcijas inter alia (lot. k. be kita ko) pagal sprendimų priėmimo laisvę ir šiuo pagrindu nustatyti savivaldybėms perduodamų funkcijų rūšis.

Nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, vertintina kaip šių vietos bendruomenių dalyvavimo valdant šias teritorijas garantija (Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos. 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime Konstitucinis Teismas dar kartą pabrėžė, kad ir tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais. Aiškindamas situaciją, kai Konstitucijoje nėra tiesiogiai įtvirtinta atitinkama savivaldybių kompetencija, todėl savivaldybių pareiga vykdyti tam tikrą funkciją gali būti nustatyta tik įstatymu, 2005 m. liepos 8 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog tokiems įstatymams taikomi iš Konstitucijos kylantys teisinio aiškumo reikalavimai: juose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų aišku, kokia apimtimi šią funkciją vykdo savivaldybės, o kokia apimtimi vykdyti šią funkciją yra palikta valstybei.

Kaip ir minėta, remiantis Švietimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalimi, mokymo lėšos, skiriamos iš valstybės biudžeto lėšų, apskaičiuojamos, paskirstomos ir naudojamos pagal Vyriausybės patvirtintus tvarkos aprašus, o šiuose aprašuose nustatytais atvejais savivaldybės turi teisę juose nustatytą dalį mokymo lėšų, skiriamų iš valstybės biudžeto, paskirstyti ugdymo reikmėms savo nustatyta tvarka. Tvarkos aprašo 12 punkte buvo numatyta, jog savivaldybėms yra skiriamos mokymo lėšos, be kita ko, formalųjį švietimą papildančio ugdymo programoms finansuoti (Vyriausybės Tvarkos aprašo 12.4 papunktis), kurias savivaldybės turi teisę paskirstyti ugdymo reikmėms savo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, Vilniaus miesto savivaldybės taryba patvirtino Aprašą, pagal kurį FŠPU (įskaitant apmokėjimą už darbą mokytojams, dirbantiems pagal šias programas) mokymo lėšos paskirstomos Savivaldybės mokykloms (Aprašo 8 punktas). Švietimo įstatymo 2 straipsnio 25 dalyje nurodyta, jog Savivaldybės mokykla yra mokykla, kurios savininkė arba viena iš dalininkų yra savivaldybė (kai valstybė nedalyvauja dalininkės teisėmis). Pažymėtina, jog pareiškėja nėra Savivaldybės mokykla, taigi atsakovė pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos Prašymą, kadangi pareiškėja neatitiko Apraše nustatytų reikalavimų FŠPU programos finansavimui gauti.

Pareiškėja skunde teigia, kad, priešingai nei Sprendime nurodė atsakovė, aplinkybė, jog Švietimo įstatymas savivaldybėms suteikia teisę dalį mokymo lėšų, skiriamų iš valstybės biudžeto, paskirstyti ugdymo reikmėms savo nustatyta tvarka, negali reikšti, jog savivaldybės gali nuspręsti neskirti mokymo lėšų, gautų iš Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir turimų savivaldybės biudžete, įstatymų reikalavimus atitinkančioms bei FŠPU teikiančioms mokymo įstaigoms.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apibendrinęs nurodytą teisinį reglamentavimą, yra konstatavęs, jog ikimokyklinio (taip pat ir vaikų bei suaugusiųjų) ugdymo organizavimas yra savarankiškoji savivaldybės funkcija, kurią ji privalo atlikti pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais. Savivaldybės kontroliuojamų juridinių asmenų veikla teikiant švietimo paslaugas laikoma viešąja paslauga, kurią įstatymų nustatytais atvejais pagal sudarytas sutartis gali teikti ir kiti viešai pasirenkami fiziniai ar juridiniai asmenys; savivaldybės pareiga organizuoti ikimokyklinio ugdymą (taip pat ir vaikų bei suaugusiųjų) ir turėti optimalų neformaliojo vaikų švietimo programų teikėjų tinklą, nereiškia, kad įstatymuose yra įtvirtinta pareiga savivaldybei užtikrinti, kad ikimokyklinis ugdymas (taip pat ir vaikų bei suaugusiųjų) būtų teikiamas nemokamai, ar kad savivaldybė turi pareigą kompensuoti už ikimokyklinį ugdymą ir (arba) neformalųjį vaikų švietimą tais atvejais, kai asmenys pasirenka vaiką ugdyti ne savivaldybės įsteigtoje ikimokyklinio ugdymo ar neformalaus vaikų švietimo įstaigoje. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/SS0zNzMzLTk2OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'I-3733-968/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="I-3733-968/2015">I-3733-968/2015</a>).

Remdamasi minėtu teisiniu reglamentavimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinamais teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjos skundo argumentai dėl Savivaldybės neteisėto veikimo nustatant FŠPU mokymo lėšų finansavimą tik toms institucijoms, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Savivaldybė, laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, jog Savivaldybė, įgyvendindama savarankišką funkciją – vaikų neformaliojo švietimo organizavimą, turi teisę nustatyti konkrečius ugdymo programoms keliamus reikalavimus bei jų kriterijus, būtinus finansavimui teikti. Kaip ir minėta, Savivaldybė tokią teisę įgyvendino Aprašu.

Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamas Sprendimas laikytinas teisėtu bei pagrįstu, priimtu tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, taigi naikinti šio Sprendimo nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl atsakovės įpareigojimo pareiškėjos Prašymą išnagrinėti iš naujo. Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, todėl ji neįgyja teisės į teismo išlaidų atlyginimą.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos viešosios įstaigos „Baltijos futbolo akademija“ skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Violeta Petkevičienė

Jolita Rasiukevičienė

Gediminas Užubalis