Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių asmens pareigą mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, nesant sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties, ir šio mokesčio apskaičiavimo tvarką, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-14-403/2024

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31241-2021-5

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.16.8.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkė), Alės Bukavinienės ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui V. V. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, valstybės įmonė Turto bankas, Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notarai Donatas Baranauskas ir Rasa Birutienė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių asmens pareigą mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, nesant sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties, ir šio mokesčio apskaičiavimo tvarką, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 7294,98 Eur skolą, 1173 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso slėptuvės ir sandėliai, stovintys ant laisvos valstybinės žemės (duomenys neskelbtini). Atsakovas nevykdė jam nustatytos pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, dėl to susidarė 8467,98 Eur mokesčio nepriemoka, t. y. 7294,98 Eur skola ir 1173 Eur palūkanos už laiku neįvykdytą prievolę 2015–2020 m. laikotarpiu.

4. Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad jis nėra sudaręs jokios sutarties su ieškove, taip pat nėra jokio kito žemės sklypo perdavimo teisinio pagrindo. Dėl to atsakovas nėra valstybinės žemės nuomininkas. Be to, jam priklausantys pastatai yra po žeme, todėl sklypas nėra užstatytas, pastatai netrukdo savininkei – valstybei naudotis žemės sklypu. Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), suformuotas ne atsakovo pastatams eksploatuoti, o valstybinės reikšmės miško teritorijai nustatyti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 9 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo 7294,98 Eur, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (7294,98 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. lapkričio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė.

6. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2022 m. spalio 18 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 9 d. sprendimą ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

7. Kolegija nurodė, kad atsakovui teigiant, jog nepagrįstai suformuotas tokio dydžio sklypas, kuris neatitinka privatizuotais statiniais užstatyto ploto, pirmosios instancijos teismas privalėjo ne tik įtraukti valstybės žemės patikėtinį į bylos nagrinėjimą, bet ir išsiaiškinti aplinkybę dėl ginčo sklypo dydžio, nes nuo to priklausė ieškinio patenkinimo galimybė. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų (t. y. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos) materialiųjų teisių ir pareigų.

8. Kolegija nustatė, kad valstybei priklausanti žemė, kurioje yra atsakovo privatizuoti objektai, negali būti formuojama aplink pastatus ir todėl nuomojama. Ši aplinkybė buvo žinoma nuo privatizavimo sandorio sudarymo. Nesant teisėto pagrindo naudotis valstybei priklausančia žeme, dėl ko galėtų būti skaičiuojamas nuomos mokestis, bylą grąžinus iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėtų svarstyti, ar sudaryti sandoriai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normos.

9. Vilniaus miesto apylinkės teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą, 2023 m. kovo 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.

10. Teismas nustatė, kad atsakovas 2008 m. balandžio 15 d. privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu įsigijo slėptuves, esančias (duomenys neskelbtini), 2007 m. rugsėjo 7 d. privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu – sandėlius, esančius (duomenys neskelbtini). Slėptuvių privatizavimo sutartyse nurodyta, kad jos yra 0,5984 ha žemės sklype. Sandėlių privatizavimo sutartyse nurodyta, kad jiems žemės sklypas nesuformuotas. Vilniaus miesto savivaldybė apskaičiavo atsakovui kaip faktiniam žemės, kurioje yra jo slėptuvės ir sandėliai, naudotojui 7294,98 Eur valstybinės žemės nuomos mokestį už 2015–2020 m. mokestinius laikotarpius. Mokestį už žemę, kurioje yra slėptuvės, ieškovė skaičiavo už visą sklypo plotą, nes jame yra tik atsakovo statiniai, o mokestį už žemę, kurioje yra sandėliai, – pagal užstatymo plotą.

11. Teismas nustatė, kad slėptuvių privatizavimo sutartyse nurodyta, jog privatizavimo objektas yra 0,5984 ha ploto žemės sklype, kuris patenka į Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančio valstybinės reikšmės miško teritoriją ir negali būti privatizuojamas. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. vasario 12 d. pažymoje nurodyta, kad slėptuvėms, esančioms (duomenys neskelbtini), buvo priskirtas 5984 kv. m valstybinės žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Vis dėlto iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 12 d. rašto VĮ Valstybės turto fondui matyti, kad ši pažyma laikyta netekusia galios, nes šis žemės sklypas patenka į Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančio valstybinės reikšmės miško teritoriją ir negali būti privatizuojamas. Pripažinus nurodytą Vilniaus apskrities viršininko administracijos pažymą netekusia galios, slėptuvėms žemės sklypas liko nepriskirtas. Teismas konstatavo, kad, pagal Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1427, 24.4 papunktį, privatizavimo sąlyga, nustatanti, ar privatizavimo objektui priskirtas žemės sklypas parduodamas, ar tik nuomojamas, ginčo slėptuvių ir sandėlių privatizavimo sandoriuose neturėjo būti nustatyta. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad slėptuvių, esančių (duomenys neskelbtini), ir sandėlių, esančių (duomenys neskelbtini), privatizavimo sandoriai imperatyvių teisės normų nepažeidė, todėl nelaikytini negaliojančiais.

12. Teismas nustatė, kad ginčo atveju tiek slėptuvės, tiek sandėliai yra po žeme. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimu patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių 4 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės nuomos mokestis mokamas tais atvejais, kai pastatai (jų dalis) ar statiniai stovi ant valstybinės žemės. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso ne tik valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai, bet ir žemės gelmės. Todėl valstybinės žemės nuomos mokestis galėtų būti renkamas ir naudojant žemę po ja esantiems statiniams, tačiau tokiu atveju turėtų būti nustatytas žemės naudojimo faktas. Ginčo objektų privatizavimo metu prie jų buvo galima privažiuoti iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Vėliau, tvarkant (duomenys neskelbtini) gatvę, privažiavimo neliko. Įvažiavimas buvo nustatytas 2010 m. detaliajame plane. Vis dėlto įvažiavimo savivaldybė neįrengė, nors jis būtinas pastatams eksploatuoti. Dėl to teismas konstatavo, kad atsakovas negali ir faktiškai nenaudoja jam nuosavybės teise priklausančių statinių bei žemės, kurioje jie yra, nes negali į juos patekti. Kadangi atsakovas objektyviai negali naudoti įsigytų pastatų, ieškovė neturi pagrindo reikalauti iš atsakovo valstybinės žemės nuomos mokesčio.

13. Teismas nurodė, kad, atmetus pagrindinį reikalavimą dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio, atmetamas ir išvestinis reikalavimas dėl 1173 Eur palūkanų. Šis reikalavimas atmetamas taip pat ir tuo pagrindu, kad pati ieškovė valstybinės žemės nuomos mokestį už 2015–2020 m. apskaičiavo tik 2021 m., t. y. pati nebuvo rūpestinga ir apie tokį mokestį atsakovo neinformavo.

14. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2023 m. liepos 14 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 17 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys atmestas, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovo 7294,98 Eur žemės nuomos mokesčio ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą 7294,98 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. lapkričio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė.

15. Kolegija nustatė, kad atsakovas prie ginčo statinių galėjo privažiuoti iki 2017 m. Nuo 2017 m. atsakovas jokių veiksmų nesiėmė, laukė, kol bus pastatytas viadukas, o raštišką prašymą dėl servituto suteikimo pateikė tik 2021 m. Kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad atsakovas į ieškovę dėl servituto suteikimo kreipėsi tik 2021 m., o ne nuo tada, kai nebeliko privažiavimo, nepatvirtina, kad atsakovas negalėjo patekti prie statinių ir jais naudotis pagal jų paskirtį. Kolegija pažymėjo ir tai, kad atsakovas, sudarydamas ginčo statinių pirkimo–pardavimo sutartis, patvirtino, jog su privatizavimo objekto būkle yra susipažinęs, dėl jos pretenzijų neturi (sutarčių 2 punktas). Kolegijos vertinimu, atsakovas, įsigydamas statinius, suprato, kad jokio įteisinto privažiavimo prie šių statinių nebuvo, žinojo, kad statiniai, kuriuos perka, yra specifiniai ir jiems priskirta saugoma teritorija, todėl turėjo žinoti, kokie apribojimai taikomi sklype. Kolegija konstatavo, kad nėra duomenų, jog skolos susidarymo laikotarpiu (2015–2020 m.) atsakovo naudojimosi statiniais teisės buvo apribotos dėl ne nuo jo valios priklausančių veiksnių, t. y. ieškovės kaltės.

16. Kolegija nurodė, kad, sprendžiant dėl pareigos mokėti žemės nuomos mokestį, aplinkybė, ar atsakovas turi (ar ne) poreikį naudotis valstybine žeme, neturi reikšmės. Aplinkybė, kad valstybei priklausančioje žemėje yra atsakovui priklausantys statiniai, patvirtina, jog atsakovas šia žeme faktiškai naudojasi. Atsakovas neįrodė, jog negalėjo įgyvendinti statinių naudojimosi teisių dėl ieškovės veiksmų, todėl apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad atsakovas nagrinėjamu atveju turi pareigą mokėti žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybei priklausančia žeme, kurioje stovi (eksploatuojami) jam nuosavybės teise priklausantys statiniai, už 2015–2020 m. mokestinį laikotarpį.

17. Kolegija nustatė, kad, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), plotas – 0,5984 ha, užstatyta teritorija – 0,5984 ha. Statinių išsidėstymo planas patvirtina, kad minėtame sklype yra tik atsakovo statiniai. Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, pagal kurį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, kolegija nusprendė, kad nėra pagrindo nesutikti su ieškovės atliktu valstybinės žemės nuomos mokesčio skaičiavimu, nes duomenys viešame registre nenuginčyti.

18. Kolegija pažymėjo, kad valstybinės žemės nuomą ir mokėtiną mokestį už ją reglamentuoja Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“, kuriuo nustatyti valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėjimo terminai, sąlygos ir nustatyta, kad konkretų valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifą savo teritorijos ribose nustato savivaldybės. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 1-1236 „Dėl Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių tvirtinimo“ (aktuali redakcija nuo 2020 m. liepos 16 d.) 9 punkte nustatyta, kad Skyrius (ieškovė) apskaičiuoja žemės nuomos mokesčio dydį fiziniams asmenims (išskyrus asmenis, kurie yra sudarę žemės nuomos sutartis) ir apie tai juos informuoja (raštu arba el. paštu) iki einamųjų metų lapkričio 1 d. Jei Skyrius naudodamasis Geografine informacine sistema (GIS) ir kitomis viešai prieinamomis priemonėmis nustato, kad juridinis ar fizinis asmuo naudojasi (naudojosi) valstybine žeme ir nemoka (nemokėjo) valstybinės žemės nuomos mokesčio, valstybinės žemės nuomos mokestį Skyrius (ieškovė) apskaičiuoja nuo naudojimosi žemės sklypu pradžios, bet ne daugiau kaip už penkerius praėjusius mokestinius metus. Taip pat minėto sprendimo 22 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėtojai einamųjų metų mokestį privalo sumokėti iki einamųjų metų lapkričio 15 dienos. Analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1-1792 „Dėl Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių tvirtinimo“ (galiojusio iki 2020 m. liepos 15 d.) 7, 17, 22 punktuose.

19. Kolegija nustatė, kad ieškovė 2021 m. rugsėjo 9 d. pranešimą dėl žemės nuomos mokesčio už 2015–2020 ataskaitinius metus išsiuntė 2021 m. rugsėjo 10 d. Kolegijos vertinimu, ieškovė turėjo pareigą informuoti atsakovą apie skolą už ataskaitinius metus iki kiekvienų einamųjų metų lapkričio 1 d., tačiau, atsižvelgiant į tai, kad atsakovo pareiga mokėti žemės nuomos mokestį kyla iš įstatymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.545 straipsnio 1 dalis, 6.552 straipsnio 2 dalis) ir atsakovas savo prievolės mokėti žemės nuomos mokestį nevykdė, o ieškovė atsakovui skolą apskaičiavo ne daugiau kaip už penkerius praėjusius mokestinius metus, ieškovės neinformavimas apie skolą nepanaikina atsakovo pareigos mokėti žemės nuomos mokestį. Dėl to kolegija nusprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 7294,98 Eur skolą yra teisėtas bei pagrįstas.

20. Kolegijos vertinimu, atsakovas galėtų būti laikomas praleidusiu nuomos mokesčio mokėjimo prievolės terminą tuo atveju, jei ieškovė atliktų savo įstatyme nustatytą pareigą – apskaičiuotų mokėtiną nuomos mokesčio dydį ir informuotų atsakovą apie jo pareigą per nustatytą terminą sumokėti valstybinės žemės nuomos mokestį. Byloje pateiktas 2021 m. rugsėjo 9 d. pranešimas dėl žemės nuomos mokesčio, kuriuo ieškovė pareikalavo iš atsakovo per 20 kalendorinių dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos (2021 m. rugsėjo 10 d.) sumokėti valstybinės žemės nuomos mokestį už 2015–2020 m. laikotarpį. Tai reiškia, kad atsakovas terminą įvykdyti mokestinę prievolę laikytinas praleidusiu tik nuo 2021 m. lapkričio 1 d. Ieškovė 1173 Eur palūkanas prašo priteisti už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 17 d. iki 2019 m. lapkričio 3 d., todėl šis ieškovės reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

21. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 14 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 17 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.37, 6.551 straipsnių, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalies nuostatas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovui yra apribotos teisės faktiškai naudotis nekilnojamuoju turtu, tačiau teismas vis tiek priteisė nuomos mokestį už faktinį naudojimąsi sklypu. Bylos medžiaga patvirtina, kad ginčo sklypas nesusijungia nei su (duomenys neskelbtini), nei su jokia kita gatve, todėl atsakovui į teritoriją neįmanoma teisėtai patekti. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas turėjo faktinę galimybę naudotis statiniais, turėjo prie jų priėjimą. Be to, pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimu patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių 4 punktą, valstybinės žemės nuomos mokestis nustatytas tais atvejais, kai pastatai (jų dalis) ar statiniai stovi ant valstybinės žemės. Atsakovui priklausantys pastatai yra po žeme, todėl sklypas nėra užstatytas ir nėra skirtas ginčo statiniams eksploatuoti, dėl to atsakovui nekyla pareiga mokėti žemės nuomos mokesčio.

21.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, neindividualizavo reikšmingų bylai aplinkybių, neatliko faktinio aplinkybių patikrinimo vietoje, nesiaiškino atsakovui priklausančių statinių paskirties, jų naudojimo specifikos ir vietos žemės sklype, netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, dėl to neatskleidė bylos esmės. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas faktiškai naudojasi žemės sklypu.

21.3. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas žemės mokestį už 2015–2020 m. laikotarpį, vadovavosi ieškovės nurodytais skaičiavimais, grindžiamais Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 1-1236 patvirtintomis Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklėmis, įsigaliojusiomis tik 2020 m. liepos 16 d.

21.4. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė naudojamos valstybinės žemės plotą. Nekilnojamojo turto registre nurodytas 0,5984 ha žemės sklypo plotas, o atsakovui priklausančių slėptuvių bendras plotas yra 0,0575 ha ir užima vos 9,6 proc. valstybinės žemės sklypo teritorijos. Pagal teisinį reguliavimą, valstybinės žemės nuomos mokestis gali būti skaičiuojamas tik už žemės sklypo dalį, proporcingai tenkančią pastatų užimamam plotui, tačiau ne inžinerinių (neturinčių sienų, stogo, savarankiškai nefunkcionuojančių) statinių užimamam plotui.

21.5. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir sprendime nepasisakė dėl to, kad atsakovui priklausantys statiniai yra valstybinio miško žemėje, kuri pagal imperatyvias įstatymo nuostatas šiuo atveju negali būti nuomojama.

21.6. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį tenka valstybinės žemės naudotojams, kurie naudoja valstybinę žemę teisiniu pagrindu, už faktinį naudojimąsi valstybei priklausančia žeme ir kt. Tokiu būdu teismas, pažeisdamas viešąjį interesą, nebuvo aktyvus byloje, suteikė valstybei nepagrįstą prioritetą, įpareigojo atsakovą mokėti žemės nuomos mokestį už turtą, kuriuo objektyviai neturi teisėtų galimybių naudotis.

22. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

22.1. Atsakovui priklauso Nekilnojamojo turto registre įregistruoti pastatai, esantys valstybinėje žemėje, jos gelmėje, todėl jam pagrįstai skaičiuojamas mokestis už naudojimąsi valstybine žeme. Aplinkybė, ar atsakovas turi (ar neturi) poreikį naudotis valstybine žeme, šiuo atveju neturi reikšmės.

22.2. Atsakovas turėjo realią galimybę apžiūrėti ir įvertinti perkamus daiktus, taip pat ir suprasti, kokius nekilnojamuosius daiktus įsigyja ir kokios bus galimybės jais naudotis ir juos eksploatuoti. Prie ginčo pastatų galima prieiti, o privažiavimas nėra būtinas, todėl patekimas į juos nėra apribotas ir atsakovo teisės naudotis savo turtu nėra suvaržytos ieškovės veiksmų. Be to, atsakovas teismo posėdyje pripažino, kad iki 2017 m. galėjo privažiuoti prie ginčo statinių, taigi savo naudojimosi teisę įgyvendino visa apimtimi, todėl ieškovės reikalavimo dalis priteisti skolą už naudojimąsi valstybine žeme už 2015 m. ir 2016 m. yra pagrįsta. Aplinkybė, kad atsakovas į ieškovę dėl servituto suteikimo kreipėsi tik 2021 m., o ne nuo tada, kai nebeliko privažiavimo, nepatvirtina, kad jis negalėjo patekti prie statinių ir jais naudotis pagal jų paskirtį. Byloje nėra duomenų, kad skolos susidarymo laikotarpiu (2015–2020 m.) atsakovo naudojimosi statiniais teisės buvo apribotos dėl ne nuo jo valios priklausančių veiksnių, t. y. ieškovės kaltės.

22.3. Apskaičiuojant naudojamą valstybinės žemės plotą yra vadovaujamasi Vilniaus miesto savivaldybės patvirtintomis kiekvienam laikotarpiui aktualiomis Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklėmis. Jei ant suformuoto, t. y. Nekilnojamojo turto registre įregistruoto, sklypo visi pastatai ar statiniai priklauso vienam asmeniui, tai proporcingai išeina, kad jis naudojasi visu sklypo plotu. Žemės pirkimo ar nuomos sandorio sudarymas nėra privaloma sąlyga nuomos mokesčiui skaičiuoti. Valstybinės žemės nuomos mokestis gali būti skaičiuojamas, kai nekilnojamojo turto objektų savininkas yra įgijęs valstybinėje žemėje esančius statinius.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, nesant sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties

23. Valstybinės žemės savininkė yra Lietuvos valstybė, valstybine žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės servitutų CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybinės žemės sklypo socialinė paskirtis yra ta, kad žemė būtų naudojama pagal nustatytą pagrindinę tikslinę jos naudojimo paskirtį ir teiktų visuomeninę naudą. Žemės santykiai turi būti tvarkomi atsižvelgiant į įstatymuose įtvirtintus žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisių apsaugos, būtinybės žemę naudoti pagal pagrindinę tikslinę paskirtį ir kitus principus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009).

24. CK 6.551 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Išsamiau valstybinės žemės išnuomojimo be aukciono atvejai reglamentuoti Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje. Pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą (redakcija, galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2023 m. sausio 4 d.), valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui); žemės sklypai, užstatyti fizinių ar juridinių asmenų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išnuomojami tik šių statinių ar įrenginių nuomos terminui; žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.

25. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Šią įstatymo nuostatą įgyvendina Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimas Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“, kurio 1 punkte atkartojama minėta įstatymo nuostata, o 3 punkte įtvirtinta, kad savivaldybės, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, taryba nustato konkretų žemės nuomos mokesčio tarifą ir apie tai informuoja valstybinės žemės sklypų naudotojus.

26. Pagal Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalį, žemės naudotojas – tai žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu.

27. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies taikymo, savo praktikoje nuosekliai pripažįsta, kad prievolė mokėti žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme kyla ne tik iš valstybinės žemės nuomos sutarties, bet ir iš įstatymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2012; 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2016 18 punktą; 2017 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017 28 punktą). Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad faktinis žemės naudotojas negali įgyti daugiau privilegijų negu asmuo, su kuriuo yra sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009; 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2016 18 punktą).

28. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisė naudotis valstybine žeme reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatyme įtvirtinta teisė (CK XXIX skyrius, Žemės įstatymas, kiti specialieji įstatymai) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2016 13 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Asmuo valstybine žeme, reikalinga teisėtai pastatytiems pastatams ir statiniams eksploatuoti, nesant sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties, naudojasi kaip valstybinės žemės naudotojas. Tokiu atveju valstybinės žemės naudotojas turi teisinį pagrindą naudoti valstybinę žemę ir jis atitinka Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-49-1075/2018 27 punktą).

29. Be to, kasacinis teismas yra suformulavęs teisės aiškinimo taisyklę, kad Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis aiškintina kaip nustatanti pareigą valstybinės žemės nuomos mokestį mokėti ne tik tiems valstybinės žemės naudotojams, kurie naudoja tik teisės aktų nustatyta tvarka suformuotą ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotą valstybinės žemės sklypą, bet ir kitiems valstybinės žemės naudotojams, kurie naudoja valstybinę žemę teisiniu pagrindu, už faktinį naudojimąsi valstybei priklausančia žeme, išskyrus neatlygintinį suteikimą naudotis – panaudą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-49-1075/2018 31 punktą). Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad aplinkybė, jog atsakovo pastatams tinkamai eksploatuoti reikalingas valstybinės žemės sklypas nebuvo suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, neturi įtakos atsakovo, kaip valstybinės žemės naudotojo, pareigai mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį ir šios pareigos nepaneigia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-313/2018 31 punktą).

30. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra nurodyta, kad nepaisant to, jog nebaigti statyti pastatai neeksploatuojami pagal jų tikslinę paskirtį, tai nepaneigia naudotojo pareigos mokėti nuomos mokestį už jam priklausančiais statiniais užimtą žemę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi sprendžiant dėl pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį neturi reikšmės aplinkybė, ar valstybinėje žemėje esantys pastatai ar statiniai yra (ar nėra) faktiškai eksploatuojami pagal jų tikslinę paskirtį.

31. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad atsakovas 2007 m. rugsėjo 7 d. privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu įsigijo pastatus – sandėlius, esančius (duomenys neskelbtini), 2008 m. balandžio 15 d. privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu – slėptuves, esančias (duomenys neskelbtini). Slėptuvių privatizavimo sutartyse nurodyta, kad jos yra 0,5984 ha žemės sklype, kuris patenka į Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančio valstybinės reikšmės miško teritoriją ir negali būti privatizuojamas. Sandėlių privatizavimo sutartyse nurodyta, kad jiems žemės sklypas nesuformuotas. Byloje nėra nustatyta, kad valstybinė žemė, kurioje yra minėti pastatai, atsakovui suteikta panaudos pagrindais.

32. Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovui yra apribotos teisės faktiškai naudotis nekilnojamuoju turtu, nes ginčo sklypas nesusijungia su jokia gatve, todėl atsakovui į teritoriją neįmanoma teisėtai patekti. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas faktiškai naudojasi valstybinės žemės sklypu. Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

33. Pažymėtina, kad tai, jog iki ginčo objektų nėra įrengto privažiavimo, sujungto su miesto gatvių tinklu, nereiškia, kad iki šių objektų apskritai nėra galimybės patekti teisėtu būdu. Ieškovės ir atsakovo sudarytose privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta, kad objektai patenka į Šeškinės šlaitų geomorfologinį draustinį bei valstybinės reikšmės miškų plotus (II B grupė – rekreaciniai miškai). Taigi atsakovui jau įsigyjant minėtą nekilnojamąjį turtą buvo žinoma (turėjo būti žinoma) apie apribojimus, susijusius su privatizavimo objektams nustatytomis naudojimosi sąlygomis, šių daiktų pagrindine naudojimo paskirtimi ir jų vieta valstybinėje žemėje, be kita ko, teisėtais patekimo būdais iki šių objektų. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo išaiškinimais, konstatuoja, kad atsakovas, privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu įsigijęs minėtus pastatus (sandėlius ir slėptuves), tapo valstybinės žemės, reikalingos šiems pastatams eksploatuoti, naudotoju. Šiuo atveju valstybinės žemės naudojimą patvirtina ta aplinkybė, kad joje yra atsakovui priklausantys teisėtai pastatyti statiniai ir jiems eksploatuoti pagal tikslinę jų paskirtį reikalingas tam tikro dydžio žemės plotas. Tai, ar atsakovas ginčo laikotarpiu faktiškai eksploatavo minėtus pastatus pagal tikslinę jų paskirtį (ar to nedarė), neturi reikšmės, nes bet kuriuo atveju atsakovas kaip šių pastatų savininkas laikytinas jiems eksploatuoti reikalingos valstybinės žemės naudotoju.

34. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad valstybinės žemės nuomos mokestis nustatytas tais atvejais, kai pastatai (jų dalis) ar statiniai stovi ant valstybinės žemės. Atsakovo teigimu, jam priklausantys pastatai yra po žeme, todėl sklypas nėra užstatytas ir nėra skirtas ginčo statiniams eksploatuoti, dėl to jam nekyla pareiga mokėti žemės nuomos mokesčio. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka.

35. Kaip minėta, pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą, valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui).

36. Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 84 dalį, statinys – nekilnojamasis daiktas (pastatas arba inžinerinis statinys), turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus. Pagal to paties straipsnio 37 dalį, pastatas – apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos. Tiek iš Statybos įstatymo 25 straipsnio, tiek iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 8 punkto nuostatų matyti, kad statiniai gali būti antžeminiai arba požeminiai.

37. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad atsakovas pagal minėtas privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartis įsigijo pastatus, t. y. sandėlius ir slėptuves, esančius po žeme. Pažymėtina, kad šie pastatai yra savarankiški teisinių santykių objektai, todėl laikytini pagrindiniais daiktais CK 4.12 straipsnio prasme, tai nėra laikinieji statiniai. Dėl to ginčo objektai nepriskirtini Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatytoms išimtims, dėl kurių valstybinė žemė negali būti išnuomojama be aukciono. Be to, pažymėtina ir tai, kad nei minėtoji Žemės įstatymo norma, nei jokios kitos įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatos galimybės išsinuomoti valstybinę žemę, taip pat pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį nesieja su ta aplinkybe, ar pastatas (kitas statinys) yra antžeminis, ar požeminis. Požeminiam pastatui, kaip ir antžeminiam pastatui, pastatyti ir eksploatuoti reikalingas atitinkamo dydžio žemės sklypas. CK 6.551 straipsnio 2 dalyje ir Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte vartojamas terminas „užstatyta“ aiškintinas kaip apimantis valstybinės žemės naudojimą joje esant pastatytiems tiek antžeminiams, tiek požeminiams statiniams (pastatams ar įrenginiams). Tokią išvadą patvirtina ir minėtų normų sistemiškas aiškinimas kartu su CK 6.394 straipsniu, reglamentuojančiu teisės į žemės sklypą, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, perdavimą pirkėjui. Nagrinėjamu atveju teismų nustatyta, kad ginčo objektai yra valstybinėje žemėje, iš jų dalis (t. y. trys slėptuvės) yra 0,5984 ha valstybinės žemės sklype, o kitiems (t. y. dviem sandėliams) žemės sklypas nesuformuotas.

38. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais argumentais, konstatuoja, kad tai, jog valstybinėje žemėje esantys statiniai (pastatai) yra požeminiai, nepaneigia valstybinės žemės, reikalingos šiems statiniams eksploatuoti pagal jų tikslinę paskirtį, naudojimo ir ši aplinkybė nesudaro pagrindo atleisti tokių statinių savininką nuo pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį.

39. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad valstybinio miško žemė, kurioje yra atsakovui priklausantys statiniai, pagal imperatyvias įstatymo nuostatas negali būti nuomojama. Atsakovas kasaciniame skunde remiasi Žemės įstatymo 7 straipsnio 5 dalimi (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2023 m. sausio 2 d.), kurioje nustatyta, kad šio straipsnio 3 dalyje nurodyti patikėtiniai negali perduotų miško žemės sklypų ar kitų valstybinės žemės sklypų parduoti ar kitaip perleisti, išnuomoti, perduoti panaudos pagrindais ar perduoti jų naudotis kitu būdu, jų įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktinių teisių į juos, jais garantuoti, laiduoti ar kitu būdu užtikrinti savo ir kitų asmenų prievolių įvykdymo. Žemės įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Vyriausybės nutarimais valstybinės miško žemės sklypai gali būti perduodami patikėjimo teise Lietuvos Respublikos miškų įstatymo nustatytiems subjektams valstybinėms funkcijoms atlikti. Iš esmės tos pačios nuostatos yra įtvirtintos ir šiuo metu, t. y. nuo 2024 m. sausio 2 d. galiojančios Žemės įstatymo redakcijos 7 straipsnio atitinkamai 5 ir 8 dalyse. Pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 12 dalį, valstybinę miško žemę patikėjimo teise valdo miškų urėdija, valstybinių rezervatų direkcijos, nacionalinių parkų direkcijos, savivaldybės ir kiti juridiniai asmenys; valstybinės miško žemės sklypai patikėjimo teise perduodami šiems subjektams Vyriausybės nutarimais valstybinėms funkcijoms įgyvendinti Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nustatyta tvarka.

40. Taigi pagal nurodytas įstatymo nuostatas, draudimas, be kita ko, išnuomoti valstybinės miško žemės sklypus taikomas tuo atveju, jeigu toks sklypas patikėjimo teise perduotas minėtiems subjektams Vyriausybės nutarimu valstybinėms funkcijoms įgyvendinti. Nagrinėjamoje byloje tokia aplinkybė nebuvo įrodinėjama ir teismų nėra nustatyta, t. y. kad ginčo sklypas Vyriausybės nutarimu perduotas patikėjimo teise Miškų įstatymo 4 straipsnio 12 dalyje nurodytam subjektui valstybinėms funkcijoms atlikti. Be to, kaip minėta, ginčo objektų – slėptuvių privatizavimo sutartyse nurodyta, kad jos yra 0,5984 ha žemės sklype, kuris patenka į Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančio valstybinės reikšmės miško teritoriją ir negali būti privatizuojamas. Sutartyse nėra nurodyta, kad minėtas žemės sklypas negali būti nuomojamas.

41. Žemės įstatymo 9 straipsnio 10 dalyje (šiuo metu galiojančios straipsnio redakcijos 13 dalyje) nustatyta, kad valstybinė miško žemė gali būti išnuomojama tik Miškų įstatyme nustatytai veiklai. Pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 8 dalį, valstybinė miško žemė Vyriausybės nustatyta tvarka gali būti nuomojama poilsiui ar kitiems tikslams, išskyrus miškų ūkio veiklai organizuoti. Vyriausybės 2007 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. 1257 patvirtintos Valstybinės miškų ūkio paskirties žemės sklypų nuomos ne miškų ūkio veiklai organizuoti taisyklės (toliau – Taisyklės), nustatančios valstybinės miškų ūkio paskirties žemės sklypų (toliau – miško žemės sklypai) nuomos ne miškų ūkio veiklai organizuoti tvarką, nekeičiant miškų ūkio pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir neverčiant miško žemės kitomis naudmenomis. Pagal Taisyklių 5 punktą, be aukciono išnuomojami miško žemės sklypai Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje nustatytais atvejais. Taisyklių 6 punkte nustatyta, kad miško žemės sklypus ne miškų ūkio veiklai išsinuomoti turi teisę Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, Lietuvos Respublikoje įsteigti Europos Sąjungos valstybėse narėse ir kitose Europos ekonominės erdvės valstybėse įsisteigusių įmonių filialai ir kitos organizacijos. Taisyklių 7 punkte nustatyta, kad miško žemės sklypus išnuomoja savivaldybės, kai miško žemės sklypai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais perduoti patikėjimo teise savivaldybėms, kituose įstatymuose nurodyti valstybinės žemės patikėtiniai – šių įstatymų nustatytais atvejais, kai valstybinės miško žemės sklypai jiems perduoti patikėjimo teise, o visais kitais atvejais – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

42. Nurodytas teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad valstybinė miško žemė gali būti nuomojama poilsiui ar kitiems tikslams, išskyrus miškų ūkio veiklai organizuoti. Kaip minėta, be aukciono išnuomojami miško žemės sklypai Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje nustatytais atvejais, taigi ir tokiu, kaip nagrinėjamas, atveju, kai valstybinė miško žemė užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais.

43. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas 2022 m. vasario 25 d. raštu kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą dėl galimybės išsinuomoti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame yra jam priklausantys požeminiai statiniai. Nacionalinė žemės tarnyba 2022 m. kovo 25 d. raštu kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą, prašydama įvertinti, ar nurodytas žemės sklypas atitinka miškui ar miško žemei keliamus reikalavimus, ir, esant galimybei, spręsti klausimą dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų keitimo. Valstybinė miškų tarnyba 2022 m. gegužės 20 d. raštu informavo, kad nurodyto žemės sklypo teritorijoje miško žemės plotai išregistruoti iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro remiantis 2022 m. vasario 11 d. sprendimu dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų įrašymo / keitimo Nr. SP-128, įvertinus tai, kad kitos paskirties žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2000 m. sausio 6 d. Valdybos sprendimu Nr. 7V nustatyti saugotini medžių ir krūmų želdiniai, augantys ne miško žemėje, kurie 2000 m. vykusios valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos metu nepagrįstai priskirti miškui ir miško žemei; taip pat informavo, kad parengtas Vilniaus miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemos pakeitimo projektas ir perduotas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, o ši yra parengusi nutarimo projektą ir perdavusi jį svarstyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei.

44. Taigi pasikeitus situacijai ir paaiškėjus, kad dėl minėtų institucijų priimtų sprendimų valstybinės žemės sklypas, kuriame yra dalis atsakovui priklausančių ginčo objektų, nebepatenka į valstybinės reikšmės miško teritoriją, tokiu atveju pirmiau aptartos teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios valstybinės miško žemės nuomą, taptų nebeaktualios sprendžiant klausimą dėl minėto valstybinės žemės sklypo nuomos.

45. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nurodytu teisiniu reguliavimu, minėtais kasacinio teismo išaiškinimais bei suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo taisykle, atsižvelgdama į bylą nagrinėjusių teismų nustatytas faktines aplinkybes ir remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad atsakovui, kaip valstybinės žemės naudotojui, tenka pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, nors ir nėra sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis. Tokia pareiga atsakovui tenka už visų ginčo objektų (t. y. tiek esančių suformuotame valstybinės žemės sklype, tiek ir tų, kuriems valstybinės žemės sklypas nesuformuotas) eksploatacijai pagal jų tikslinę paskirtį reikalingos valstybinės žemės naudojimą.

46. Kartu pažymėtina, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas nepaneigia valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektų (patikėtinių) pareigos aktyviai rūpintis valstybinės žemės sklypų suformavimu ir įregistravimu Nekilnojamojo turto registre bei atitinkamų sutarčių dėl jos naudojimo sudarymu teisės aktų nustatyta tvarka. Valstybinės žemės naudojimo santykių neįforminimas tinkamai ir laiku gali ne tik sukelti neaiškumų, teisinį netikrumą bei papildomų sąnaudų dėl faktinio valstybinės žemės naudojimo nustatymo, bet ir lemti tai, jog valstybinė žemė nebus naudojama ekonomiškai ir racionaliai, užtikrinant jos naudojimą visuomeninės poreikiams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-49-1075/2018 32 punktą).

47. Pagal Žemės įstatymo 40 straipsnio 3 dalį, teisę inicijuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimą turi ne tik valstybinės žemės patikėtiniai, bet ir statinių, prie kurių formuojami žemės sklypai, savininkai, pastatų bendrojo naudojimo objektų valdytojai, privačios žemės savininkai arba valstybinės žemės naudotojai, valstybės ar savivaldybių institucijos ir kiti asmenys, pageidaujantys ir turintys teisę įsigyti nuosavybėn ar nuomoti valstybinės žemės sklypus be aukciono arba juos valdyti patikėjimo teise.

48. Iš bylos medžiagos matyti, kad, ieškovei pareiškus reikalavimą dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio skolos priteisimo, atsakovas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimą jam priklausantiems požeminiams pastatams. Taigi nagrinėjamu atveju pats atsakovas inicijavo valstybinės žemės sklypų, reikalingų jam priklausantiems ginčo objektams eksploatuoti pagal jų tikslinę paskirtį, suformavimo procedūrą.

Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos

49. Kasaciniame skunde kvestionuojamos apeliacinės instancijos teismo sprendimo išvados ne tik dėl atsakovo pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, bet ir dėl šio mokesčio apskaičiavimo tvarkos, taikytinos nustatant už ginčo laikotarpį mokėtino mokesčio dydį.

50. Ieškovės prašoma priteisti iš atsakovo 7294,98 Eur dydžio skola dėl nesumokėto valstybinės žemės nuomos mokesčio susidarė 2015–2020 m. laikotarpiu. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi ieškovės nurodytais skaičiavimais, grindžiamais Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 1-1236 patvirtintomis Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklėmis, įsigaliojusiomis tik 2020 m. liepos 16 d. Teisėjų kolegija šį argumentą atmeta kaip nepagrįstą, nes tiek iš ieškinio turinio, tiek iš kartu su ieškiniu pateiktų išsamių skolos skaičiavimų matyti, kad nuomos mokestis atsakovui buvo apskaičiuotas vadovaujantis atitinkamu mokestiniu laikotarpiu galiojančiais teisės aktais, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 1-1792 patvirtintomis Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklėmis, taikomomis nuo 2014 m. mokestinio laikotarpio, su vėlesniais pakeitimais, nustatytais Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 1-1972 ir 2016 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-480, bei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 1-1236 patvirtintomis Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklėmis, taikomomis nuo 2017 m. mokestinio laikotarpio, su vėlesniais pakeitimais, nustatytais Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. 1-35, kurio 1 punkte nustatyti valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifai taikomi nuo 2020 m. mokestinio laikotarpio.

51. Pagal 2015–2016 m. mokestiniais laikotarpiais galiojusių taisyklių 8.3 papunktį, jei asmuo tapo valstybinės žemės naudotoju (įsigijo / išsinuomojo ar kitokiu pagrindu naudoja nekilnojamąjį turtą, esantį ant valstybinės žemės) iki 2008 m. gruodžio 31 d., valstybinės žemės sklypų naudotojų mokamas mokestis apskaičiuojamas žemės sklypo vertę, nustatytą pagal Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintą Žemės įvertinimo metodiką, padauginus iš mokesčio tarifo, nustatyto taisyklių 9 punkte. Nesant inventorinės bylos duomenų ir kompetentingos institucijos sprendimo dėl sklypo suformavimo, naudojamu valstybinės žemės plotu laikomas Nekilnojamojo turto registre nurodytas statinio užstatytas plotas (taisyklių 8.6 papunktis (nuo 2016 m. birželio 3 d. – 8.7 papunktis). Iš esmės tokios pačios nuostatos įtvirtintos ir 2017–2020 m. mokestiniais laikotarpiais galiojusių taisyklių 8.1 bei 8.5 papunkčiuose. Nurodytu atveju fiziniams asmenims 2015–2019 m. mokestiniais laikotarpiais buvo nustatytas 1,5 proc. mokesčio tarifas, o 2020 m. mokestiniu laikotarpiu – 2,5 proc. mokesčio tarifas (taisyklių 9.1 papunktis (nuo 2017 m. lapkričio 22 d. – 11.1 papunktis). Būtent tokius tarifus už atitinkamus ginčo mokestinius laikotarpius ieškovė ir taikė, apskaičiuodama atsakovo mokėtiną valstybinės žemės nuomos mokestį. Galiojančių taisyklių 22 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėtojai einamųjų metų mokestį privalo sumokėti iki einamųjų metų lapkričio 15 dienos. Jei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų ir strateginio planavimo departamento Mokesčių skyrius (toliau – Skyrius) naudodamasis Geografine informacine sistema (GIS) ir kitomis viešai prieinamomis priemonėmis nustato, kad juridinis ar fizinis asmuo naudojasi (naudojosi) valstybine žeme ir nemoka (nemokėjo) valstybinės žemės nuomos mokesčio, valstybinės žemės nuomos mokestį Skyrius apskaičiuoja nuo naudojimosi žemės sklypu pradžios, bet ne daugiau kaip už penkis praėjusius mokestinius metus (taisyklių 23 punktas). Iš esmės panašios nuostatos buvo įtvirtintos ir anksčiau galiojusių taisyklių, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 1-1792, 17 ir 22 punktuose.

52. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė atsakovo naudojamos valstybinės žemės plotą, nes Nekilnojamojo turto registre nurodytas 0,5984 ha žemės sklypo plotas, o atsakovui priklausančių slėptuvių bendras plotas yra 0,0575 ha ir užima vos 9,6 proc. valstybinės žemės sklypo teritorijos. Atsakovo teigimu, pagal teisinį reguliavimą valstybinės žemės nuomos mokestis gali būti skaičiuojamas tik už žemės sklypo dalį, proporcingai tenkančią pastatų užimamam plotui, tačiau ne inžinerinių (neturinčių sienų, stogo, savarankiškai nefunkcionuojančių) statinių užimamam plotui. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

53. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nustatė, kad valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), plotas – 0,5984 ha, užstatyta teritorija – 0,5984 ha; statinių išsidėstymo planas patvirtina, kad minėtame sklype yra tik atsakovo statiniai.

54. Pagal CK 4.262 straipsnį, įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi Nekilnojamojo turto registro duomenys apie valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), užstatymą nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šiais duomenimis, nustatydamas mokėtino valstybinės žemės nuomos mokesčio dydį, apskaičiuotą už visą minėtą sklypą. Pažymėtina, kad atsakovas, įsigydamas slėptuves, esančias (duomenys neskelbtini), iš privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygų žinojo (turėjo žinoti), kad šie pastatai yra 0,5984 ha ploto valstybinės žemės sklype.

55. Be to, pagal pirmiau nurodytais Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimais patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių 8.5 punktą, jei valstybinės žemės nuomos sutartis nesudaryta, bet pastatas ar statinys stovi suformuotame valstybinės žemės sklype, valstybinės žemės nuomos mokestis skaičiuojamas pagal suformuoto sklypo duomenis už sklypo dalį, tenkančią kiekvienam naudotojui proporcingai pagal kiekvieno bendraturčio valdomą pastatų (patalpų), statinių dalį jų užimame žemės sklype. Taigi, pagal nurodytą teisinį reguliavimą, valstybinės žemės nuomos mokestis skaičiuojamas už žemės sklypo dalį, proporcingai tenkančią pastatų užimamam plotui, tuo atveju, jeigu valstybinės žemės sklype yra keliems naudotojams priklausantys pastatai. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, nustatyta, kad ginčo sklype yra tik atsakovui priklausantys pastatai, todėl darytina išvada, jog šiems pastatams eksploatuoti pagal jų tikslinę paskirtį tenka visas suformuotas 0,5984 ha ploto valstybinės žemės sklypas. Dėl to ieškovė pagrįstai skaičiavo valstybinės žemės nuomos mokestį už visą minėtą žemės sklypą.

56. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, valstybinės žemės sklype esančių atsakovo statinių (pastatų) konstrukciniai ypatumai nesudaro pagrindo atleisti atsakovą nuo pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį (šiuo aspektu išsamiau jau pasisakyta šios nutarties 35–38 punktuose), taip pat neturi įtakos ir apskaičiuojant mokėtiną šio mokesčio dydį.

57. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė valstybinės žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką reglamentuojančias teisės aktų nuostatas bei pagrįstai nusprendė priteisti visą ieškovės apskaičiuotą nesumokėto mokesčio už ginčo laikotarpį skolos sumą.

58. Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui ir skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

59. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo kasaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių reikėtų pakeisti ar panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 3 dalis). Dėl to atsakovo kasacinis skundas netenkinamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

60. Atmetus atsakovo kasacinį skundą, procesinis sprendimas priimamas ieškovės naudai, todėl atsakovo pateiktas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkinamas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Alė Bukavinienė

Algirdas Taminskas