V. M. pagal BK 228 str., 259 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K–334/2011

Procesinio sprendimo kategorija

2.1.7.4(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Mindaugui Bliuvui,

išteisintajam V. M.,

išteisintojo gynėjui advokatui Juozui Gaudučiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. nuosprendžiu V. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio l dalį 40 MGL (5000 Lt) bauda, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio l dalį – 30 MGL (3750 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies l punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 40 MGL (5000 Lt) bauda. Į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2007 m. birželio 20 d. iki 22 d., t. y. dvi dienos, kurios atitinka 4 MGL (500 Lt) baudą. Likusią 4500 Lt baudą V. M. įpareigotas sumokėti per tris mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Bylos dalis, kurioje V. M. buvo kaltinimas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui (BPK 3 straipsnio l dalies 2 punktas).

Taip pat šiuo nuosprendžiu nuteisti E. N., A. K. ir V. V., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžiu nuteistojo V. M. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies: Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. nuosprendžio dalis dėl V. M. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį panaikinta; V. M. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. nuosprendžiu V. M. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas, o Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžiu išteisintas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini) specialistas, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t. y. žinodamas, kad K. G. 2006 m. rugpjūčio 8 d. 9.36 val. Vilniuje, Antakalnio g., vairuodamas automobilį „Renault Safrane“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), viršijo nustatytą leistiną 50 km/h greitį tame kelio ruože, t. y. važiavo 75 km/h greičiu, ir taip padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 124 straipsnio 3 dalyje (greičio viršijimas nuo 20 iki 30 km/val.), ir kad K. G. siekia išvengti asmeninės administracinės atsakomybės, tarpininkaujant E. N. bei A. K., šiam 2006 m. lapkričio 27 d. organizavus K. G. susitikimą su E. N. automobilių saugojimo aikštelėje, esančioje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir po to tą pačią dieną E. N. patarimu K. G. atvykus į Eismo priežiūros tarnybos patalpas, esančias Vilniuje, (duomenys neskelbtini), V. M., siekdamas padėti K. G. išvengti administracinės atsakomybės, nurodė jam (K. G.) surasti asmenį, galintį prisiimti už jį atsakomybę dėl padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo; A. K. ir E. N. sužinojus iš K. G. apie V. M. duotą nurodymą, E. N. sukurstė V. V. prisiimti atsakomybę dėl K. G. padaryto administracinio teisės pažeidimo.

Po to V. M., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, duodamas patarimus, padėjo V. V. suklastoti tikrus dokumentus: 2006 m. lapkričio 29 d. (duomenys neskelbtini) policijos komisariato eismo priežiūros tarnybos patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), V. V. melagingai nurodė save automobilio „Renault Safrane“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoju 2006 m. rugpjūčio 8 d. greičio ir raudonos šviesos pažeidimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini); prisiėmęs kaltę už K. G. dėl įvykdyto administracinio teisės pažeidimo, pasirašė 2006 m. lapkričio 29 d. priimtame nutarime dėl administracinio teisės pažeidimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame buvo išdėstyti tikrovės neatitinkantys faktai apie neva V. V. padarytą administracinį teisės pažeidimą, už kurį jis buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn.

Tokiais savo veiksmais V. M. pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 2004, Nr. 171-6296) 15 straipsnio l, 3, 4, 5, 6 punktus, kuriuose nustatytos valstybės tarnautojų prievolės laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų vidaus taisyklių; taip pat nesilaikė Policijos veiklos įstatymo (Žin., 2003, Nr. 104-4643) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyto teisėtumo principo, neįgyvendino šio įstatymo 5 straipsnio 5 punkte iškelto uždavinio atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas bei kitus teisės pažeidimus; nepaisė pareigybės aprašyme 5.6 punkto nuostatos būti pareigingam, principingam, reikliam; taip jis akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, nustatytos tvarkos, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino policijos, kaip svarbios teisėsaugos institucijos, užtikrinančios asmens, visuomenės saugumą, vykdančios nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, atskleidimą bei tyrimą, autoritetą, iškreipė policijos paskirtį; dėl to didelės žalos patyrė valstybė.

Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria V. M. išteisintas pagal BK 228 straipsnio l dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio l dalį, bei palikti galioti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. nuosprendį, kuriuo V. M. nuteistas pagal BK 228 straipsnio l dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio l dalį.

Skunde kasatorius nurodo, kad skundžiama Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio dalis naikintina dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų.

Kasatorius pažymi, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę teismo vidinis įsitikinimas turi susiformuoti kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją bei palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių, taigi įrodymai negali būti vertinami atskirai vienas nuo kito. Tačiau apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino, neišsamiai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, todėl padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą.

Vilniaus apygardos teismas nuosprendyje nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu K. G. davė skirtingus parodymus dėl kabineto, į kurį jis buvo atvykęs pas kelių policijos pareigūną „Vovą“, tačiau šios aplinkybės nevertino ir nenurodė, kokią įtaką ji turi byloje surinktų duomenų visumai. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai konstatuota, kad, atsižvelgiant į tai, jog K. G. 2008 m. vasario 26 d. parodymų patikrinimo vietoje metu parodė konkretų kabinetą, į kurį buvo nuėjęs išsiaiškinti dėl administracinio teisės pažeidimo, nustatyti šio liudytojo parodymų neatitikimai dėl konkretaus kabineto esminės reikšmės neturi. Prokuroro nuomone, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje Nr. 2K-86/2010 pateiktų išaiškinimų, kad tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, apeliacinės instancijos teismas turi nurodyti šio teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

Be to, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymus vertino neobjektyviai ir nevisapusiškai. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas K. G. išsklaidė visas abejones dėl jo parodymų, susijusių su kabinetu, kuriame jam buvo duotas neteisėtas patarimas. Liudytojas patvirtino, kad iš pradžių kabineto numerį nurodė netiksliai, bet vėliau parodymų patikrinimo vietoje metu, vizualiai pamatęs kabinetą, tiksliai nurodė jo numerį, tačiau apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į šiuos liudytojo parodymus, jų neaptarė, taip iškreipdamas įrodymų apeliacinės instancijos teisme tyrimo prasmę.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino to, kad apeliacinio nagrinėjimo metu K. G. aiškiai ir nedviprasmiškai dar kartą patvirtinto pareigūno „Vovos“ atpažinimo aplinkybes, t. y. kad ikiteisminio tyrimo metu atpažino šį asmenį pagal nuotrauką savarankiškai, niekieno neverčiamas, pagal įsidėmėtus veido bruožus, o teisme nurodė, kad jo salėje nėra, nes buvo praėję daug laiko nuo įvykių ir jo išvaizdos nebeprisiminė. Prokuroras tvirtina, kad iš tokių liudytojo parodymų aiškiai matyti, jog pirmosios ir apeliacinės instancijų teismo posėdžių metu liudytojas, priešingai nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, ne kategoriškai nurodė, kad „Vovos“, apie kurį jis duoda parodymus, teismo posėdžio salėje nėra, o paaiškino, jog to asmens išvaizdos jis neprisimena, nes praėjo daug laiko nuo įvykių.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino K. G. parodymų, paneigiančių visas abejones dėl ikiteisminio tyrimo metu atlikto veiksmo – asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką – teisėtumo. Teisme liudytojas K. G. patvirtino, kad, pažiūrėjęs į nuotraukas (esančias asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo priede – fotolentelėje), negalėtų pasakyti, jog vienas iš asmenų yra su policijos uniformos marškinėliais. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas nėra patikimas įrodymas, taigi padarė išvadas, neatitinkančias surinktų ir iširtų byloje įrodymų visumos, o dalies įrodymų byloje nevertino ir neaptarė.

Kasatoriaus manymu, toks apeliacinės instancijos teismo byloje esančių įrodymų vertinimas prieštarauja ne tik BPK normoms, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-610/2006 išaiškinta, kad pagal BPK 301 straipsnio l dalį teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau visus juos privalo teisiamajame posėdyje ištirti.

Taip pat kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, jog byloje esančiuose operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuotuose pokalbiuose minimas ne V. M., o „Vova“, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, visiškai neaptarė ir neanalizavo telefoninių pokalbių metu užfiksuotos informacijos bei nepadarė jokių įrodymų visuma pagrįstų išvadų. Taigi, nepaneigęs pirmosios instancijos teismo motyvuoto įrodymų vertinimo ir padarytų išvadų, apeliacinės instancijos teismas procesinių prievartos priemonių taikymo metu užfiksuotus duomenis, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, vertino kaip duomenis, nepatvirtinančius V. M. kaltės.

Kasatorius mano, kad, priešingai nei nurodyta apeliacinės instancijos nuosprendyje, V. M. alibi, jog jis nusikalstamos veikos padarymo metu atlikinėjo kitas tarnybines funkcijas – dirbo pagal paieškos bylas – vertintina kaip gynybinė pozicija. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje kaip liudytojo apklausto V. J. parodymai patvirtino V. M. inkriminuojamų nusikalstamų veikų faktus, tačiau teismas tokių liudytojo parodymų nevertino ir neanalizavo. Kasatoriaus nuomone, sugretinus liudytojo V. J. parodymus su kitais neginčytinais bylos duomenimis, darytina išvada, kad neteisėtą patarimą K. G. davė būtent V. M.

Apibendrindamas kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą, byloje ištirtų įrodymų visumos neatitinkančią, nemotyvuotą ir neobjektyvią išvadą, jog byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad V. M. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas padėti K. G. išvengti administracinės atsakomybės, nurodė jam surasti asmenį, galintį prisiimti už jį atsakomybę dėl padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo, ir padėjo V. V. suklastoti tikrus dokumentus. Kaip teisingai ir motyvuotai nurodyta Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. nuosprendyje, byloje užfiksuotų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina, kad V. M. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio l dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 300 straipsnio l dalyje.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad kaip esminis BPK pažeidimas vertintinos apeliacinės instancijos teismo išvados, susijusios su V. M. pareikštu kaltinimu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį.

Pirmiausia, prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas neturi teisės kritikuoti ir daryti priešingų nei pirmosios instancijos teismas išvadų, jeigu jų atitinkamu procesiniu sprendimu nepanaikina bei nenurodo tokio priešingo vertinimo motyvų.

Antra, apeliacinės instancijos teismo išvados, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje be reikalo analizavo V. M. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį inkriminuotos nusikalstamos veikos įrodymus bei konstatavo jį padarius šį baudžiamąjį nusižengimą, neatitinka BPK nuostatų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos dėl senaties instituto taikymo. Kasatorius teigia, kad teismas, prieš priimdamas sprendimą dėl bylos nutraukimo suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, patikrina, ar nėra pagrindo asmeniui priimti išteisinamojo nuosprendžio. Taigi tik nustačius, kad nėra pagrindo priimti išteisinamojo nuosprendžio konkrečiam asmeniui dėl konkrečios nusikalstamos veikos, ir atitinkamai nustačius, jog yra surinkta duomenų, kurie pagrindžia asmens kaltę, galima priimti sprendimą dėl bylos nutraukimo suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-114/2011 nurodyta, kad BPK 3 straipsnio l dalies 2 punkte nustatytas teisinis reguliavimas netrukdo teismui vykdyti teisingumo; šio įstatymo nuostatos negali būti aiškinamos kaip įpareigojančios teismą visais atvejais nutraukti procesą remiantis tik formaliu pagrindu; kalbėti apie baudžiamosios atsakomybės terminų suėjimą ir baudžiamojo proceso ar bylos nutraukimą šiuo pagrindu galima tik tada, kai yra procesinė galimybė priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Taigi kasatorius tvirtina, kad, atsižvelgiant į BPK nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai ir motyvuotai nurodė, jog nustatyta, kad kaltinamasis V. M. baudžiamąjį nusižengimą padarė 2007 m. birželio 20 d. Apeliacinės instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo kritiškai vertino pirmosios instancijos teismo išvadas, nepateikdamas jokių tokio vertinimo motyvų, duomenų analizės bei nepriėmė jokio sprendimo dėl pirmosios instancijos teismo išvadų pakeitimo ar panaikinimo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą išteisintasis V. M. prašo prokuroro kasacinį skundą palikti nenegrinėtą.

V. M. teigia, kad prokuroro kasacinis skundas neatitinka jam keliamų reikalavimų, išdėstytų BPK 368 straipsnio 2 dalyje, todėl turi būti paliktas nenagrinėtas. Kasacinio skundo teiginiai deklaratyvūs, jais ginčijamos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ir veikos faktinių aplinkybių nustatymo, o tai nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, kurioje V. M. buvo kaltinamas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, priėmė skirtingus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas V. M. nuteisė, o apeliacinės instancijos teismas išteisino. Priimdami priešingus sprendimus, teismai rėmėsi tais pačiais baudžiamosios bylos proceso metu gautais įrodymais. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami V. M. kaltės klausimą, rėmėsi liudytojo K. G. parodymais, duotais bylos ikiteisminio nagrinėjimo ir pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose metu, asmens parodymo K. G. atpažinti iš nuotraukos procesiniu veiksmu, garso įrašais, kuriuose užfiksuoti kitų nuteistųjų bei liudytojo K. G. pokalbiai. Skirtingos teismų išvados dėl veikos padarymo ir V. M. kaltės yra nulemtos nevienodo BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo nustatant bylos duomenų atitikimą įstatymo reikalavimams bei įvertinant jų įrodomąjį turinį, kuriuo pagrįstas kaltinimas V. M. Kasacinės instancijos teismo užduotis šioje byloje yra įstatymo taikymo aspektu nustatyti, kurio teismo atliktas bylos duomenų vertinimas atitinka įstatymo reikalavimus išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes.

Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, buvo atliekamas įrodymų tyrimas: liudytojas K. G. apklaustas apie jo ryšius (duomenys neskelbtini) policijos komisariato eismo priežiūros tarnyboje su asmeniu, įvardijamu „Vova“, nagrinėjamos šio asmens atpažinimo aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas K. G. kaltu, rėmėsi bylos ikiteisminio tyrimo metu atliktu asmens atpažinimo iš nuotraukų protokolu, nepaisant to, kad bylos nagrinėjimo teisme metu K. G. nurodė, jog teismo posėdžio salėje neatpažįsta kaltinamojo V. M. kaip asmens vardu „Vova“, su kuriuo buvo aptariamos aplinkybės dėl administracinės atsakomybės išvengimo. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi V. M. parodymais, kad nuo įvykio praėjo daug laiko, todėl jis nebeprisimena asmenų, su kuriais teko epizodiškai bendrauti, veidų ir prašė remtis jo ikiteisminio bylos tyrimo metu duotais parodymais. Apeliacinio bylos nagrinėjimo metu K. G. nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes ir tai, kad ikiteisminio bylos nagrinėjimo metu įspūdžiai buvo švieži, todėl jis atpažino jam parodytą asmenį, kuris, kaip vėliau sužinojo, buvo V. M. Be to, K. G. paneigė, kad atpažinimui galėjo turėti reikšmės uniforminiai marškinėliai, su kuriais V. M. pavaizduotas nuotraukoje, nes jis neatkreipė dėmesio į tai – jie buvo mažai matomi. V. M. jis atpažino pagal bruožus, kuriuos įsidėmėjo susitikimo metu ir nurodė pirminėje apklausoje. Visos šios aplinkybės rodo, kad apeliacinės instancijos teismo argumentai, kuriais remiantis kolegija suabejojo V. M. atpažinimo procesiniu veiksmu, yra paremti ne atpažinimo procesinio veiksmo neatitikimu įstatymo reikalavimams ar atpažįstančiojo abejonėmis atpažinimo metu, o praėjusiu ilgu laiko tarpu, per kurį K. G. pamiršo ne tik V. M., bet, kaip jis nurodė, ir kitų kaltinamųjų išvaizdą, nors su jais buvo bendravęs ilgesnį laiko tarpą. Kalbant apie V. M. atpažinimo galimybes, pažymėtina ir tai, kad K. G. po pirmojo susitikimo su V. M. jau savarankiškai pats su V. V. buvo užėjęs į V. M. kabinetą išsiaiškinti tolesnių veiksmų sekos.

Kitas apeliacinės instancijos teismo motyvas atmetant pirmosios instancijos teismo argumentus dėl V. M. dalyvavimo padarant nusikaltimą yra tai, kad K. G. įvairių apklausų metu skirtingai nurodė kabinetų numerius, kur jis buvo susitikęs su V. M. K. G. šį faktą paaiškino tuo, kad sunkiai įsidėmi kabinetų numerius. Toks aiškinimas yra pakankamas pagrindas juo patikėti, be to, parodymų patikrinimo metu K. G. teisingai nurodė kabinetą, kuriame dirbo V. M. Kita vertus, tam tikri parodymų netikslumai, kurie paaiškintini asmens sugebėjimu įsiminti, tik patvirtina, kad K. G. parodymus ikiteisminio bylos tyrimo metu davė laisvai ir niekieno neįtakojamas.

Be to, apeliacinės instancijos teismas nenurodė motyvų ir neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismo ištirtų telefoninių pokalbių tarp K. G. ir kitų kaltinamųjų, kurių metu buvo tariamasi, kad jis turi nueiti į kabinetus Nr. 206 ir 207 pas „Vovą“. Kaip patvirtina patalpų apžiūros protokolas, kabinete Nr. 206 yra viena darbo vieta ir ten dirbo V. M.

Remdamasi išdėstytais argumentais, kasacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, suabejojo tais V. M. kaltę patvirtinančiais įrodymais, kurių patikimumu abejoti nebuvo teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, neįvertinęs visų bylos duomenų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, ir netinkamai įvertinęs atskirus bylos duomenis patikimumo kriterijumi, nesant atitinkamų sąlygų, rėmėsi principu, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (šis principas taikomas tais atvejais, kai išnaudojamos visos procesinės galimybės prieštaravimams pašalinti), todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, išvadas pagrindė bylos proceso duomenimis, kurie atitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Nuosprendyje yra išdėstyti teisiniai argumentai ir motyvai dėl V. M. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Remiantis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.

Nenagrinėtini kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo motyvų, kuriais pateikiama pirmosios instancijos teismo išvadų kritika nutraukiant V. M. bylą pagal BK 259 straipsnio 2 dalį suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasaciniame skunde nenurodyti prašymai dėl apeliacinės instancijos teismo išdėstytų argumentų dėl bylos nutraukimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį suėjus senaties terminui, todėl ši kasacinio skundo dalis neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalies nuostatų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria V. M. išteisintas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, ir palikti galioti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. nuosprendį.

Teisėjai Albinas Sirvydis

Viktoras Aidukas

Alvydas Pikelis