Baudžiamoji byla Nr. 2K-476/2013
Teisminio proceso Nr. 1-36-1-00274-2010-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.4;
2.3.6.4.4.1;
2.4.7
3.1.5.2;
3.1.5.13 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant Linai Baužienei,
dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,
gynėjui advokatui Stasiui Zabitai,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Rimo Bradūno kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 8 d. apkaltinamąjį nuosprendį, L. G. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžiu L. G. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį vieneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios bausmės pridėjus dalį pagal Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 27 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžiu L. G. buvo nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 5 d., apie 18.30 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) esančio namo kieme, pažeidė viešąją tvarką. L. G., veikdamas bendrai su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais keturiais ar penkiais asmenimis, atvykusiais kartu automobiliu „Volkswagen Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš chuliganiškų paskatų, be pateisinamo motyvo ir priežasties, elgdamasis ypatingai įžūliai, ignoruodamas visuomenėje egzistuojančias moralės ir pagarbos vienų kitiems principais pagrįstas bendrąsias viešo elgesio taisykles, demonstruodamas nepagarbą nukentėjusiajam, susirinkusiems žmonėms ir aplinkai, sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį. L. G. iš namų, esančių Kalvarijoje, Kudirkos g. 7, tarpdurio į lauką ištempė R. K. ir kieme sudavė kumščiu ne mažiau kaip du smūgius jam į galvą, o šiam parkritus – dar ne mažiau kaip du smūgius kumščiais bei ne mažiau kaip du kartus spyrė jam į nenustatytą vietą ir taip nežymiai sutrikdė R. K. sveikatą.
Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, be pagrindo juos pripažino L. G. kaltės įrodymais ir padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, susijusias su įrodymų vertinimu, taip pat Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 straipsnio 1 dalies nuostatas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikino ir L. G. dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisino.
Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras R. Bradūnas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų.
Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 3–5 dalių, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, byloje esančius įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, kai kuriuos duomenis nepakankamai įvertino ir nesusiejo jų į vieną logišką seką.
Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė išanalizavęs visus byloje esančius įrodymus, juos motyvuotai sujungęs į logišką seką, ir nuosprendyje motyvuotai nurodė, kodėl remiasi vienais bylos duomenimis, o kitus – atmeta. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas išnaudojo visas galimybes, kad nukentėjusieji dalyvautų procese, tačiau, jiems emigravus ir negavus duomenų apie jų gyvenamąją vietą, jų dalyvavimas teisiamajame posėdyje tapo neįmanomas dėl objektyvių priežasčių. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, kad vadovaujasi nukentėjusiųjų apklausos protokoluose, kaip rašytiniuose įrodymuose, esančia informacija, nes tai yra teisėtais būdais gauti duomenys, kurie, kaip to ir reikalaujama BPK 20 straipsnio 4 dalyje, buvo patikrinti kitais BPK numatytais veiksmais. Teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, kaip liudytojus apklausė nukentėjusiuosius ikiteisminio tyrimo metu apklaususius tyrėjus D. Z. ir A. K., kurie patvirtino nukentėjusiųjų apklausos protokoluose nurodytą informaciją apie L. G. vaidmenį darant nusikalstamą veiką, taip pat tai, jog nukentėjusieji buvo apklausiami kelis kartus ir visuomet davė nuoseklius, tapačius parodymus. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad liudytojo R. S. (S.) parodymai „[...] galutinai paneigė L. G. versiją, kad jis, pamatęs, jog nepažįstamasis muša R. K., pabėgo į namus“. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjusiųjų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie L. G. naudotą smurtą bei viešosios tvarkos pažeidimą patvirtino ir rašytinė bylos medžiaga. Taigi, kasatoriaus tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjęs bylą, išanalizavęs ir tarpusavyje sulyginęs bylos duomenis, remdamasis ištirtų įrodymų visetu, motyvuotai konstatavo, kad „[...] kaltinamojo kaltė visiškai ir neginčytinai įrodyta, kad yra visi būtini nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje požymiai“.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl L. G. dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką neįrodytumo nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepakankamai atsižvelgė bei įvertino liudytojos L. S. parodymus apie jos matytas aplinkybes ir pateikė gana prieštaringą šios bei liudytojos I. M. parodymų vertinimą. Kasatoriaus tvirtinimu, iš apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos pateikto šių parodymų įvertinimo taip ir liko neaišku, ar minėtų liudytojų parodymai patvirtina ar paneigia L. G. kaltę, ar liudytojos, mačiusios dalį muštynių, patvirtina, kad L. G. nemušė R. K.. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad liudytoja I. M., išėjusi į kiemą, pamatė jame gulintį R. K. ir prie jo stovinčius kelis vaikinus, tarp kurių ji atpažino ir L. G.. Ši svarbi aplinkybė, patvirtinanti L. G. buvimą prie nukentėjusiojo, liko neįvertinta. Kartu kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, akcentavo tai, jog R. K. galėjo apkalbėti L. G., nes jų tarpusavio santykiai buvo blogi, tačiau neįvertino to, kad ši aplinkybė tik patvirtina, jog L. G. turėjo „[...] realią priežastį smurtauti prieš nukentėjusįjį“.
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro R. Bradūno kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 3–5 dalių, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų laikymosi nagrinėjant bylą apeliacine tvarka
Esminis kasatoriaus skundo argumentas yra tas, kad apeliacinės instancijos teismas, jo nuomone, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 3–5 dalių, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, byloje esančius įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, kai kuriuos duomenis nepakankamai įvertino ir nesusiejo jų į vieną logišką seką.
Pirmiausia nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas nuosprendį surašo laikydamasis BPK XXIII skyriaus (Nuosprendžio priėmimas) pagrindinių nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują išteisinamąjį nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtų bei teisingai įvertintų įrodymų, atitinkančių BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių reikalavimus, visetu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
Įrodymai – tai įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai, nešališkai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir pašalinti kilusias abejones dėl L. G. kaltės įrodytumo, vadovaudamasis BPK 287, 300 straipsniais, 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, 2012 m. gruodžio 28 d. nutartimi nutarė atlikti įrodymų tyrimą ir į teismo posėdį pristatyti L. G., šaukti liudytoją L. S., atvesdinti nukentėjusiuosius V. ir R. K. ir juos visus apklausti, o neradus nukentėjusiųjų kaltinamajame akte nurodytoje gyvenamojoje vietoje, prokurorui pavesta pateikti duomenis apie faktinę jų gyvenamąją vietą, taip pat prokurorui pavesta pateikti duomenis apie baudžiamąsias bylas, kuriose L. G. galbūt davė parodymus prieš nukentėjusįjį R. K. Apeliacinės instancijos teismas 2013 m. vasario 25 d. posėdyje atliko įrodymų tyrimą ir apklausė L. G., prie bylos pridėjo prokuroro pateiktus duomenis apie baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje atliekant procesinius veiksmus dalyvavo R. K. su L. G., taip pat prie bylos pridėjo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2002 m. sausio 17 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo R. L., L. G., R. K. buvo nuteisti pagal BK 272 straipsnio 2 dalį, nuorašą ir kt. Dėl į teismo posėdį neatvykusios liudytojos L. S. teismas nutarė šios liudytojos nešaukti į teismo posėdį ir jos neapklausti, nes proceso dalyviai jai konkrečių klausimų neturi, o nukentėjusiųjų – neieškoti, nes jie gyvena užsienyje. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl L. G. dalyvavimo padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, išteisinamajame nuosprendyje analizavo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose duotus L. G., ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus nukentėjusiųjų V. ir R. K., pirmosios instancijos teisme duotus liudytojų L. S., I. M., R. S., D. Z., A. K., P. N., R. A. parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolus, specialisto išvadas, R. K. priklausančio mobiliojo telefono skambučių išklotinę, taip pat apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateiktus rašytinius duomenis apie tai, kad L. G. baudžiamosiose bylose yra davęs R. K. kaltinančius parodymus, ir kt. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija byloje esančius įrodymus, turinčius esminės reikšmės išsiaiškinant faktines bylos aplinkybes, įvertino tiek atskirai, tiek lygindama juos tarpusavyje ir susiedama į vientisą loginę grandinę. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pateikė bylos faktinių aplinkybių įvertinimą, taip pat nurodė motyvus, kuriais vadovaujantis kitaip įvertinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį pagrindžiantys įrodymai. Pažymėtina, kad minėtoje apeliacinės instancijos teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartyje akcentuota, jog be papildomo bylos aplinkybių ištyrimo – V. ir R. K. apklausos – negalima priimti teisėto ir pagrįsto sprendimo. Dėl to prokurorui buvo pavesta pateikti duomenis apie faktinę V. ir R. K. gyvenamąją vietą, o policijai – atvesdinti nukentėjusiuosius. Šie pavedimai iki teismo 2013 m. vasario 25 d. posėdžio nebuvo įvykdyti. Apeliacinės instancijos teismas 2013 m. kovo 27 d. nuosprendyje inter alia (be kita ko) konstatavo, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams „išnaudojus visus teisiškai reglamentuotus būdus ir galimybes, kad nukentėjusieji atvyktų ir būtų apklausti teisiamajame posėdyje, R. K. ir V. K. emigravus ir negavus duomenų apie jų gyvenamąją vietą, jų dalyvavimas teismo posėdyje tapo neįmanomas“.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas L. G. baudžiamąją bylą, nepažeidė BPK 20 straipsnio 3–5 dalių, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų.
Dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies d punkto nuostatų laikymosi
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas L. G. nuteisė remdamasis išimtinai nukentėjusiųjų V. ir R. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo tyrėjui, t. y. prieš prasidedant bylos nagrinėjimui teisme. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusieji ikiteisminio tyrimo teisėjo nebuvo apklausti. Teismų posėdžiuose nukentėjusieji nedalyvavo. Iš bylos medžiagos matyti, kad išteisintasis L. G. ir jo gynėjas prašė bylą nagrinėti dalyvaujant ir nukentėjusiesiems. Vadinasi, nei išteisintasis L. G., nei jo gynėjas jokioje bylos proceso stadijoje neturėjo galimybės apklausti nukentėjusiuosius, ginčyti jų parodymų, kurie sudarė pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrindą. Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) tais atvejais, kai asmens pripažinimas kaltu lemiamai grindžiamas parodymais liudytojų (nukentėjusiųjų), kuriems kaltinamasis negalėjo užduoti klausimų nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu, paprastai konstatuoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies d punkto, be kita ko, garantuojančių kaltinamojo teisės į teisingą teismą ir teisės pačiam apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius) arba turėti galimybę, kad tie liudytojai (nukentėjusieji) būtų apklausti, pažeidimą. Pagal EŽTT praktiką ši teisė paprastai suponuoja tai, kad įrodymai turi būti pateikiami viešame teismo posėdyje dalyvaujant kaltinamajam, siekiant užtikrinti rungimosi principo laikymąsi nagrinėjant bylą. Iš esmės tai reiškia, kad kaltinamajam turi būti suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančių asmenų parodymus ir pateikti jiems klausimus arba tuo metu, kai parodymai duodami, arba vėliau procese (žr. Delta v. France, judgment of 19 December 1990, Series A no. 191-A, Mild and Virtanen v. Finland, judgment of 26 July 2005, no. 39481/98 and 40227/98, Sa?di c. France, arr?t du 20 septembre 1993, série A no261-C, Luc? c. Italie, arr?t du 27 février 2001, no33354/96). Tuo atveju, kai liudytojų neįmanoma apklausti arba neįmanoma, kad jie būtų apklausti dėl to, jog jie yra nežinia kur, valstybės institucijos turi imtis reikiamų pastangų jų dalyvavimui procese užtikrinti (žr. Artner v. Austria, judgment of 28 August 1992, Series A no. 242-A, Delta v. France, judgment of 19 December 1990, Series A no. 191-A, Rachdad v. France, judgment of 13 November 2003, no. 71846/01). Kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens teisė, laikantis rungimosi principo reikalavimų, pačiam apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius) arba prašyti, kad tokie liudytojai (nukentėjusieji) būtų apklausti, įtvirtinta ir BPK 44 straipsnio 5, 7–8 dalyse.
Minėta, kad šie baudžiamojo proceso reikalavimai L. G. baudžiamojoje byloje nebuvo įgyvendinti. Tai, kad pirmosios instancijos teisme, vadovaujantis BPK 274 straipsnio 4 dalies nuostatomis kaip liudytojai buvo apklausti nuketėjusiuosius V. ir R. K. ikiteisminio tyrimo metu apklausę ikiteisminio tyrimo tyrėjai D. Z. ir A. K., nereiškia, kad nagrinėjamoje byloje buvo laikytasi Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto, BPK 44 straipsnio 5, 7–8 dalyse įtvirtintų reikalavimų užtikrinti kaltinamojo teisę į teisingą teismą, laikantis rungimosi principo išnagrinėti visus svarbiausius kaltinančius įrodymus arba teisę, kad šie įrodymai būtų taip išnagrinėti, kad nebūtų apribota teisė į gynybą.
Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas 2013 m. kovo 27 d. nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad šioje byloje, be ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų nukentėjusiųjų parodymų, jog nusikalstamą veiką be kitų nenustatytų muštynėse dalyvavusių asmenų padarė ir L. G., kitų įrodymų, kuriuos būtų galima patikrinti ir kurie patvirtintų, kad L. G. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nėra, kad byloje esantys įrodymai „[...] tik patvirtina kilusių muštynių, kurių metu buvo sužaloti R. K. ir V. K., faktą“ ir jie nei atskirai paimti, nei kaip visuma neabejotinai nepatvirtina L. G. kaltės nusikalstamai pažeidus viešąją tvarką. Apeliacinės instancijos teismas taip pat teisingai pažymėjęs, kad, išnaudojus visas įrodinėjimo priemones bei galimybes ir nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime L. G. nurodytų tyčinių veiksmų padarymą prieš nukentėjusiuosius, vadovaujantis in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu, abejonės turi būti aiškinamos L. G. naudai, motyvuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl L. G. kaltės padarius jam inkriminuojamą veiką. Kartu nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no.33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQ3LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-347/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-347/2007">2K-347/2007</a>, 2K-251/2010, 2K-363/2013).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Rimo Bradūno kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Aldona Rakauskienė
Jonas Prapiestis
