Dėl antstolio R. B. vykdymo veiksmų

Civilinė byla Nr. 3K-3-159/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 128.11; 129.1; 129.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Vinco Versecko ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą dėl antstolio R. B. vykdymo veiksmų; suinteresuoti asmenys: UAB „Kapitalo valda“, AB „Litimpeks bankas“, O. A. firma.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Skundo esmė

Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti antstolį nutraukti vykdomąją bylą saistomas klausimo dėl jo individualios įmonės, likviduotos savininko sprendimu, prievolės kreditoriui, šiam siekiant, kad skola būtų išieškoma iš pareiškėjo, likviduotos įmonės savininko, turto, išnagrinėjimo. Pareiškėjas nurodė, kad antstolis nepagrįstai priėmė vykdyti Ūkinio teismo 1996 m. vasario 6 d. sprendimo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą, todėl nepagrįstai 2008 m. spalio 22 d. ir lapkričio 6 d. turto arešto aktais areštavo jo turtą; K. komercinė firma 1995 m. birželio 20 d. laidavimo sutartimi užtikrino O. A. firmos paskolos AB „Litimpeks bankui“ grąžinimą; Ūkinio teismo 1996 m. vasario 6 d. sprendimu negrąžinta skola priteista iš skolininko ir laiduotojo. AB „Litimpeks bankas“ 1996 m. rugpjūčio 13 d. pateikė vykdyti teismo antstolių kontorai vykdomąjį raštą, tačiau vykdymo veiksmų neatlikta. K. firma, savininkui nusprendus, 1997 m. gruodžio 9 d. perregistruota į likviduojamą ir 1998 m. balandžio 21 d. išregistruota. Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m. rugsėjo 15 d. nutartimi patvirtinta banko ir skolininko taikos sutartis, kurioje išdėstytas skolos grąžinimas, tačiau K. komercinės firmos ar jos savininko, kaip skolininkų, neįtraukta į šią sutartį. Vykdomasis raštas 2001 m. lapkričio 22 d. grąžintas išieškotojui AB „Litimpeks bankas“ su aktu apie turto neradimą ir išieškojimo negalimumą. AB „Litimpeks bankas“ 2006 m. balandžio 24 d. sutartimis Nr. 145, 146 perleido UAB „Kapitalo valda“ reikalavimą, atsiradusį iš Ūkinio teismo 1996 m. vasario 6 d. sprendimo ir Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m. rugsėjo 15 d. nutarties, O. A. firmai; K. komercinė firma ar jos savininkas neįtraukti į šias sutartis. UAB „Kapitalo valda“ 2008 m. birželio 16 d., remdamasi 2006 m. balandžio 24 d. sutartimi Nr. 146, pateikė antstoliui vykdyti vykdomąjį raštą, išduotą pagal Ūkinio teismo 1996 m. vasario 6 d. sprendimą. Kadangi pareiškėjas 2001 m. rugsėjo 30 d. įsigijo nekilnojamojo turto, tai vykdantis išieškojimą antstolis šį turtą areštavo. Pareiškėjas laikė, kad UAB „Kapitalo valda“ neperėmė reikalavimo teisės dėl V. K., todėl antstolis neteisėtai pradėjo išieškojimą dėl jo, areštavo turtą, taip pažeidė proceso teisės normas; K. komercinės firmos ir V. K. prievolė pagal Ūkinio teismo 1996 m. vasario 6 d. sprendimą buvo pasibaigusi.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. liepos 9 d. nutartimi skundą atmetė. Teismas nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m. rugsėjo 15 d. nutartis, kuria patvirtinta taikos sutartis, nesaisto pareiškėjo ir antstolio, nes priimta kitoje civilinėje byloje, kurioje išieškojimas vykdomas tik iš skolininko O. A. įmonės. Teismas, remdamasis vykdomosios bylos duomenimis, kad Ūkinio teismo 1996 m. liepos 30 d. išduotas vykdomasis raštas su aktu apie išieškojimo negalimumą grąžintas išieškotojui 2001 m. lapkričio 22 d., o UAB „Kapitalo valda“, 2006 m. balandžio 24 d perėmusi iš AB „Litimpeks banko“ reikalavimo teisę, 2008 m. birželio 17 d. pateikė vykdomąjį raštą vykdyti, ir vadovaudamasis 1964 m. CPK 388 straipsnio 3 dalimi, 387 straipsniu ir Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 6 dalimi, pripažino, jog nepraleistas senaties terminas vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti. Spręsdamas dėl skundo argumentų, kad K. komercinės įmonės ar jos savininko, kaip skolininkų, prievolė pasibaigė dėl įmonės likvidavimo, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kad įmonės veikla pasibaigė dėl bankroto; bylos duomenimis, K. komercinė firma 1997 m. gruodžio 9 d. perregistruota į likviduojamą ir 1998 m. balandžio 21 d. išregistruota, savininkui nusprendus; dėl to, teismo vertinimu, įmonei ir jos savininkui galioja 1964 m. CPK 673 nuostatos, kad jeigu individuali įmonė neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis išieškojimą nukreipia į kitą jos turtą ir savininko turtą (1964 m. CPK 456(5) straipsnis); suinteresuotas asmuo UAB „Kapitalo valda“ teisėtai pateikė vykdomąjį raštą antstoliui vykdyti ir antstolis jį priėmė, nenustatęs tam kliūčių (CPK 650, 651 straipsniai); dėl to teismas sprendė, kad antstolis, gavęs vykdomąjį raštą ir pradėjęs priverstinio išieškojimo procesą, nepažeidė įstatymo reikalavimų, todėl vykdymo veiksmai yra teisėti. Pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindų, dėl kurių vykdomoji byla dėl pareiškėjo galėtų būti nutraukta (CPK 629 straipsnis). Be to, teismas laikė, kad skundas, išskyrus dėl 2008 m. lapkričio 6 d. turto arešto akto, atmestinas, praleidus terminą jam paduoti (CPK 512 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, 2009 m. lapkričio 26 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartį, atskirąjį skundą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad dėl skirtingų ratio decidendi šioje byloje neturi precedentinės reikšmės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje A. L. v. AB „Ūkio bankas“, bylos Nr. 3K-7-308/2004, išdėstytos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės; įmonės likvidavimas bankroto procedūros metu ir ne bankroto procedūrų būdu nėra analogiški atvejai; kita vertus, individualios (personalinės) įmonės likvidavimo faktas savaime nereiškia šios įmonės prievolių pabaigos. Vertindama pirmosios instancijos teismo išvadas dėl individualios įmonės savininko prievolės kreditoriui, kolegija pažymėjo būtinumą atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje A. K. v. L. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-445/2001, išdėstytą teisės taikymo išaiškinimą, jog įmonė, kaip teisės subjektas, gali veikti kaip juridinis arba fizinis asmuo; individuali (personalinė) įmonė yra vadinamoji neinkorporuota įmonė, kai verslininku, komersantu pripažįstama ne įmonė, kaip tokia, o fizinis asmuo. Šiais atvejais įmonė neturi požymių, būdingų įmonei, kaip ribotos atsakomybės juridiniam asmeniui; sąvoka „įmonė“ asocijuojasi su fizinio asmens – komersanto, verslininko – individualia komercine–ūkine veikla; įmonė suprantama kaip fizinio asmens verslo teisinė forma, neturint savarankiško teisinio statuso. Kad teisinių santykių subjektas yra individualios (personalinės) įmonės savininkas, bet ne įmonė, pripažįstama privatinės ir viešosios teisės. 1964 CK 22 (1) straipsnyje buvo nustatyta, kad vienas ar keli fiziniai asmenys komercinei ūkinei veiklai gali steigti įmones, kurios neturi juridinio asmens teisių. Individuali (personalinė) įmonė nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui ar keliems asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise; individuali įmonė neturi juridinio asmens teisių, t. y. jos turtas neatskirtas nuo įmonininko (individualios įmonės savininko) turto (Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 7 straipsnis (1990 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. I-196 redakcija; Žin., 1990, Nr. 14-395; su vėlesniais pakeitimais ir papildymais); pagal įmonės prievoles įmonininkas atsako visu savo turtu. Individualios (personalinės) įmonės steigimas, likvidavimas ir veikla reglamentuoti CK ir kitų įstatymų (pirmiau nurodyto įstatymo 3 straipsnis). Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis); 2000 m. CK 2.50 straipsnio 4 dalyje, kurioje įtvirtinta imperatyvioji teisės norma, nustatyta, kad jeigu neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis, šiuo atveju – individualios įmonės savininkas. Iš CPK 673 straipsnio taip pat matyti, kad jeigu individuali įmonė neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis išieškojimą nukreipia į kitą jos turtą ir savininko turtą. Remdamasi išdėstytais argumentais, kolegija sprendė, kad K. firma buvo neribotos atsakomybės juridinis asmuo, todėl V. K. savo turtu atsako už K. firmos prievoles (CK 2.50 straipsnio 4 dalis, CPK 673 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažino nepagrįstu atskirojo skundo argumentą, kad išieškotojas UAB „Kapitalo valda“ praleido įstatymo nustatytą terminą vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas nepraleido termino 2008 m. lapkričio 6 d. turto arešto aktą ginčyti (CPK 512 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu kasatorius (pareiškėjas) prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 26 d. nutartį panaikinti, kasatoriaus skundą dėl antstolio veiksmų tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl individualios įmonės likvidavimo reikšmės šios įmonės ir jos savininko prievolių, atsiradusių iki įmonės likvidavimo, tęstinumui ir įstatymo nustatytų sąlygų šioms prievolėms pasibaigti aiškinimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama nuosekli praktika, kad įmonės likvidavimas vykdant bankroto procedūras reiškia, jog galutinai išsprendžiamas bankrutavusios įmonės skolų klausimas ir fiksuojama, kad tolesnis skolų išieškojimas yra neįmanomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje A. L. v. AB „Ūkio bankas“, Nr. 3K-7-308/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje M. P. v. antstolis G. M., bylos Nr. 3K-3-499/2004; 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Šiaulių AVMI v. N. Š., bylos Nr. 3K-3-1099/2003; kt.). 2000 m. CK 2.50 straipsnio 4 dalyje ir 6.128 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reglamentavimas (kuris iš esmės atitinka Įmonių įstatymo 7 straipsnio 1 dalį ir 1964 m. CK 252 straipsnio 3 dalį) suponuoja išvadą, kad individualios įmonės ir jos savininko prievolių pabaigą sukelia įmonės likvidavimas dėl bankroto ir faktas, kad įmonė ir jos savininkas likvidavimo dėl bankroto metu neturi turto, iš kurio vertės gali būti nors iš dalies patenkinti įmonės kreditorių reikalavimai. Šioje byloje aktualus teisinės situacijos, kai individuali įmonė likviduojama po bankroto procedūros, ir kitos – kai likviduojama savininko sprendimu, įmonei ir savininkui neturint turto, – vertinimas. Kasacinio teismo praktikos nuostatos dėl bankroto instituto paskirties (apsaugoti nemokaus skolininko, taip pat kreditorių teises ir interesus) ir tikslų (tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto) suponuoja išvadą, kad bankroto tikslai pasiekiami ir įmonė yra teisėtai likviduota tada, kai nelieka ar nėra įmonės ar jos savininko turto, iš kurio gali būti tenkinami kreditorių reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje R. Z. v. antstolė A. R. Ž., bylos Nr. 3K-7-162/2009); esant tokiai situacijai, įmonės likvidavimas ir visų jos prievolių pabaiga atitinka nustatytą teisinį reglamentavimą, todėl nepažeidžia kreditorių teisėtų interesų. Taigi esminis šios situacijos požymis yra įmonės nemokumas, bet ne procedūra, kurią vykdant, konstatuojamas nemokumas. Vadinasi, bankroto procedūra būtina, kai įmonė ar jos savininkas turi turto, kurį reikia teisingai paskirstyti kreditoriams, proporcingai jų turimiems reikalavimams (ĮBĮ 41 straipsnio 4 dalis). Nesant turto, ši procedūra yra perteklinė ir nesuteikia kreditoriams papildomos teisinės apsaugos. Dėl to įmonės likvidavimas, nevykdant bankroto procedūros, esant pirmiau nurodytam esminiam požymiui – įmonės ir jos savininko faktiniam ir objektyviam nemokumui, sukelia tapačius, kaip ir įmonės likvidavimas po bankroto procedūros, teisinius padarinius, t. y. įmonės ir jos savininko prievolės, atsiradusios iki įmonės likvidavimo, pasibaigia ir nebegali būti vykdomos po įmonės likvidavimo. Pripažintina, kad įmonės likvidavimas be bankroto procedūros pažeistų įmonės kreditorių interesus tuo atveju, jeigu įmonės likvidavimo metu įmonė ar jos savininkas turėtų turto; tokiu atveju jų prievolės kreditoriams pasibaigtų neteisėtai ir šie turėtų teisę reikalauti teisių gynimo. Tokia pozicija patvirtinama ir teismų praktikos nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje AB bankas „NORD/ LB Lietuva“ v. R. K., bylos Nr. 3K-3-428/2006), kurias detalizuojant pažymėtina tai, kad, nuslėpus įmonės ar jos savininko turtą, kuris egzistavo ar buvo įgytas nuo prievolės atsiradimo iki įmonės likvidavimo, konstatuotini kreditorių interesų pažeidimas ir jų tolimesnė apsauga; įmonės kreditoriai negali pretenduoti į turtą, kurį savininkas įgijo po įmonės likvidavimo už lėšas, nesusijusias su įmonės veikla – dėl įmonės ir jos savininko prievolių ir su šiomis prievolėmis susijusių garantijų pabaigos įmonės likvidavimo momentu. Nagrinėjamoje byloje nustatytos teisiškai reikšmingos pirmiau įvardytos aplinkybės suponuoja išvadą dėl kasatoriaus įmonės ir kasatoriaus, kaip šios įmonės savininko, prievolės pabaigos.

Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo UAB „Kapitalo valda“ prašo jį atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš kasatoriaus bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad K. komercinė firma buvo neribotos atsakomybės juridinis asmuo, todėl pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį ir CPK 673 straipsnį V. K. savo turtu atsako už firmos prievoles. Dėl to kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad įmonės ir jos savininko prievolės, atsiradusios iki įmonės likvidavimo, pasibaigia ir nebegali būti vykdomos po įmonės likvidavimo. Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad individualios įmonės prievolių pabaiga saistoma bankroto procedūros, tačiau šiuo atveju K. komercinė firma likviduota ne bankroto procedūros metu. Kasatoriaus įmonė laidavo paskolos grąžinimą; skolininkui neįvykdžius prievolės pagal paskolos sutartį, K. komercinei firmai taikyta solidarioji atsakomybė – išieškojimas gali būti vykdomas iš bet kurio skolininko turto, tačiau tai nereiškia, jog kito skolininko, iš kurio išieškojimas dar nebuvo vykdomas, prievolė atsiskaityti su kreditoriumi pasibaigia. Suinteresuotas asmuo laiko teisiškai nepagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad bankroto procedūrų laikymasis yra būtinas tik tada, kai įmonė ar jos savininkas turi turto, kurį reikia teisingai paskirstyti tarp kreditorių. Nemoki ir neatsiskaičiusi su kreditoriais įmonė negali būti likviduojama, išvengiant teisminės ar neteisminės bankroto procedūros. Likviduojant įmonę tiek bankroto procedūros būdu, tiek įmonės savininkui nusprendus įmonę išregistruoti ir likviduoti ne bankroto procedūros būdu, turi būti vienodai tenkinami visų kreditorių interesai. Kasatorius nepagrįstai K. komercinės firmos likvidavimą tapatina su bankroto procedūra; individualios įmonės ir jos savininko prievolių pabaigą sukelia šie juridiniai faktai: įmonės likvidavimas dėl bankroto ir įmonės ar jos savininko likvidavimo dėl bankroto metu neturėjimas turto, iš kurio vertės gali būti bent iš dalies patenkinamas įmonės kreditoriaus reikalavimas. V. K. liko solidariai atsakingas kreditoriui pagal Ūkinio teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 1/277/1996, nepaisant jo įmonės likvidavimo fakto.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl individualios įmonės likvidavimo reikšmės ir jos savininko atsakomybės ribų

Lietuvos Respublikos ūkinis teismas 1996 m. vasario 6 d. sprendimu priteisė iš O. A. firmos ir K. komercinės firmos solidariai 115 000 Lt paskolai sugrąžinti ir palūkanoms sumokėti. Bylos duomenimis, 1994 m. kovo 3 d. K. komercinė firma įregistruota Vilniaus miesto įmonių rejestre, 1997 m. gruodžio 9 d. perregistruota į likviduojamą ir 1998 m. balandžio 21 d. išregistruota, savininkui nusprendus (b. l. 11). Įmonę įregistruojant ir išregistruojant, galiojo 1964 m. CK, kurio 22 (1) straipsnyje (Lietuvos Respublikos 1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija, įsigaliojusi 1994 m. birželio 10 d.) buvo nustatyta, kad vienas ar keli fiziniai asmenys komercinei–ūkinei veiklai įstatymų nustatyta tvarka gali steigti ūkinius vienetus – įmones, neturinčias juridinio asmens teisių. Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo (1990 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. I-196 redakcija) 7 straipsnyje buvo nustatyta, kad individuali (personalinė) įmonė nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui. Individuali įmonė neturi juridinio asmens teisių, jos turtas neatskirtas nuo įmonininko turto. Pagal įmonės prievoles įmonininkas atsako visu savo turtu. Pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo. CPK 673 straipsnyje nustatyta, kad jeigu individuali įmonė neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis išieškojimą nukreipia į kitą jos turtą ir savininko turtą. Kadangi K. komercinė firma buvo neribotos atsakomybės juridinis asmuo, tai pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį ir CPK 673 straipsnį V. K. savo turtu atsako už firmos prievoles. Teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad įmonės ir jos savininko prievolės, atsiradusios iki įmonės likvidavimo, pasibaigia ir nebegali būti vykdomos po įmonės likvidavimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs dėl 1964 m. CK 252 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad prievolė pasibaigia, likvidavus juridinį asmenį (skolininką ar kreditorių), gali būti taikoma tik juridiniams asmenims. Įmonių įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal individualios (personalinės) įmonės prievoles įmonininkas atsako visu savo turtu, taip pat ir po šios įmonės likvidavimo. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad 1998 m. balandžio 21 d. likvidavus (įmonės savininko sprendimu) K. komercinę firmą, prievolė V. K. nepasibaigė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. L. B. A., bylos Nr. 3K-3-616/2003). Ne dėl bankroto likviduotos individualios įmonės prievolės pereina jos dalyviams, t. y. prievolė perėjo V. K. Individualios K. komercinės firmos prievolės nuo įmonės likvidavimo dienos pasibaigė, tačiau individualios įmonės likvidavimas nėra besąlyginė prievolės atlyginti kreditoriams padarytus nuostolius pabaigos sąlygą, tokia prievolė įmonės savininkui atsiranda pagal Įmonių įstatymo 7 straipsnį (CK 6.128 straipsnis). Dėl to įstatymo nustatyta tvarka kasatorius turi pareigą atsakyti visu savo turtu ir po įmonės likvidavimo.

Kasatorius nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurios privalu laikytis, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje A. L. v. AB „Ūkio bankas“, bylos Nr. 3K-7-308/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Šiaulių AVMI v. N. Š., bylos Nr. 3K-3-1099/2003, kuriose išaiškinta dėl individualios įmonės prievolių pabaigos, saistant ją būtent su bankroto procedūra. Kasatoriaus nurodytos bylos, kuriose Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą, faktinės aplinkybės (ratio decidendi) nesutampa. Šiuo atveju K. komercinė firma buvo likviduota, savininkui nusprendus, bet ne bankroto procedūros būdu, todėl šiuo atveju nurodoma Aukščiausiojo Teismo praktika nėra aktuali šiai nagrinėjamai bylai. Taigi, tik užbaigus įmonės bankroto procedūrą, baigiasi ir įmonės kreditorių teisė reikalauti grąžinti skolas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus motyvas, jog nesvarbu, ar įmonė likviduojama bankroto procedūrų metu, ar įmonė išregistruojama savininko sprendimu, vertintinas kaip teisiškai neteisingas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad įmonės likvidavimas bankroto procedūros metu ir ne bankroto procedūrų būdu nėra analogiški atvejai, ir tai tinkamai motyvavo.

Dėl laiduotojo atsakomybės

Byloje nustatyta, kad K. komercinė firma buvo laiduotojas pagal 1995 m. birželio 29 d. paskolos sutartį. Kadangi O. A. firma prievolės pagal paskolos sutartį neįvykdė, tai K. komercinei firmai, kaip laiduotojui, perėjo prievolės, susijusios su paskolos sutartimi. Nuo 1996 m. rugpjūčio 13 d. iki 2001 m. lapkričio 22 d. teismo antstolių kontoroje prie Kauno miesto apylinkės teismo buvo vykdomas išieškojimas pagal vykdomąjį raštą, išduotą Lietuvos Respublikos ūkinio teismo, kuris, minėta, skolą buvo priteisęs solidariai. Tai, kad tuo metu išieškojimas buvo vykdomas tik iš vieno skolininko, neduoda prielaidos laikyti, jog išieškojimo iš K. komercinės firmos nebus vykdoma. Teismo sprendimas, kuriuo priteista solidariai 115 000 Lt paskolai sugrąžinti, galioja, o solidarioji atsakomybė – kad išieškojimas gali būti vykdomas iš bet kurio skolininko turto, nereiškia, jog prievolė atsiskaityti su kreditoriumi pasibaigia dėl to skolininko, iš kurio išieškojimo nebuvo vykdoma. Šiuo atveju prievolė atsiskaityti su kreditoriumi perėjo individualios įmonės dalyviui – komercinės firmos savininkui V. K.

Dėl įmonės likvidavimo procedūrų taikymo

Teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad įmonės likvidavimas, nevykdant bankroto procedūrų, esant faktiniam nemokumui, sukelia tokius pat teisinius padarinius, kaip ir įmonės likvidavimas po bankroto.

Iškėlus bankroto bylą, visi įmonės kreditoriai turi dalyvauti procese (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (1997 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-270 redakcija) 4 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 1 dalis). Įmonės nemokumo faktas glaudžiai susijęs su keliamais bankroto tikslais – nemokaus skolininko, nebegalinčio tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimų, apsaugojimu bei visų kreditorių teisių ir interesų gynimu, tuo pačiu metu įmonei–skolininkei, likviduojant skolas, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje UAB „Revi“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-7-326/2007; kt.). Teisiškai nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad bankroto procedūrų laikymasis yra būtinas tik tada, kai įmonė ar jos savininkas turi turto, kurį reikia teisingai paskirstyti kreditoriams proporcingai jų turimiems reikalavimams. Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad įmonės galėjimas atsiskaityti su kreditoriais yra pagrindas atsisakyti įmonei iškelti bankroto bylą, jeigu su kreditoriais atsiskaitoma iki bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nesant turtinių ginčų tarp įmonės kreditorių, įmonė gali būti likviduojama savininkui nusprendus. Esant pradėtai įmonės likvidavimo procedūrai ir paaiškėjus, kad įmonei su kreditoriais atsiskaityti nepavyks, turėtų būti kreipiamasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes būtent bankroto procedūra ir įmonės (taip pat ir individualios) likvidavimas dėl bankroto lemia įmonės prievolių pabaigą. Likviduojant įmonę ne bankroto procedūros būdu, gali būti taikoma neribota atsakomybė fiziniams asmenims, nes už visas individualios įmonės prievoles atsako individualios įmonės savininkas visu savo turtu.

Dėl terminų vykdomiesiems dokumentams pateikti

Teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad 2008 m. lapkričio 6 d., praėjus daugiau kaip ketveriems metams po K. komercinės firmos likvidavimo, antstolis nepagrįstai areštavo kasatoriaus nekilnojamuosius daiktus, įsigytus už lėšas, gautas ne iš AB „Litimpeks bankas“ ar jo teisių perėmėjo UAB „Kapitalo valda“. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai laikė, jog išieškotojas UAB „Kapitalo valda“ nepraleido įstatymo nustatyto termino vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti, ir tai tinkamai motyvavo (CPK 631 straipsnio 3 dalis, 606 straipsnio 2 dalis, 607 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Suinteresuotas asmuo UAB „Kapitalo valda“ pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą ir prašė priteisti iš kasatoriaus bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies (šalių) atstovavimo išlaidas; šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Suinteresuotas asmuo nepateikė išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl teisėjų kolegija nesprendžia dėl patirtų išlaidų už advokato suteiktą teisinę paslaugą, šiam surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimo.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinės instancijos teismas patyrė 99,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinant pareiškėjo kasacinio skundo ir paliekant nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš pareiškėjo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą tesimo procesinį sprendimą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad jį naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjo V. K., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 99,25 Lt (devyniasdešimt devynis litus 25 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Vincas Verseckas

Juozas Šerkšnas