Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu

Civilinė byla Nr. 3K-3-174/2011

Teisminio proceso Nr. 2-11-3-00146-2010-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.2; 8.4; 11.9.5 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Zigmo Levickio (pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės Visagino transporto centro kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. M. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei Visagino transporto centrui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas profesinės sąjungos nario atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva, negavus išankstinio profesinės sąjungos sutikimo, teisėtumo klausimas.

Ieškovas prašė teismo pripažinti jo atleidimą iš darbo pagal DK 129 straipsnį neteisėtu, grąžinti į darbą skubos tvarka, priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo (2010 m. sausio 11 d.) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, skaičiuojant už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną po 83,49 Lt.

Ieškovas nurodė, kad nuo 1994 m. dirbo atsakovo įmonėje remonto inžinieriumi pagal neterminuotą darbo sutartį; 2009 m. lapkričio 18 d. jis buvo įspėtas dėl darbo sutarties nutraukimo, o 2010 m. sausio 11 d. atleistas iš darbo DK 129 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškovo teigimu, darbdavio įmonėje nebuvo jokių struktūrinių pertvarkymų, t. y. nebuvo jokių svarbių priežasčių jo darbo sutarčiai nutraukti, jam nepasiūlyta kito darbo, neatsižvelgta į pirmenybės teisę būti paliktam dirbti, be to, negauta išankstinio profesinės sąjungos atstovaujamojo organo sutikimo, nors ieškovas yra profesinės sąjungos narys ir renkamojo organo – revizijos komisijos – pirmininkas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Visagino miesto apylinkės teismas 2010 m. birželio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, konstatavo, kad kai atsakovo įmonė neteko Ignalinos atominės elektrinės užsakymų, labai sumažėjo darbų apimtys, įmonės pajamos, ir dėl atsakovo įmonėje susiklosčiusių objektyvių ekonominių priežasčių buvo pagrindas mažinti darbuotojų skaičių. Teismas pažymėjo, kad, atleidžiant ieškovą iš darbo, atsakovas neturėjo gauti įmonėje veikiančios profesinės sąjungos sutikimą, teismas nurodė, jog DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija taikoma tik tiems darbuotojams, kurie išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius–renkamuosius organus, nes ieškovas, būdamas profesinės sąjungos revizijos komisijos, kuri vykdo profesinės sąjungos finansinės veiklos kontrolę, pirmininkas, neturi darbuotojo atstovo statuso. Teismo nuomone, Darbuotojų vidaus darbo tvarkos taisyklės, kurių 19 punkte nustatytas draudimas atleisti darbuotojus–profesinės sąjungos narius DK 129 straipsnio pagrindu, aiškiai nepatenka į Kolektyvinės sutarties reglamentavimo ribas, todėl ieškovo argumentas, kad jo atleidimas iš darbo prieštaravo Kolektyvinės sutarties nuostatoms, yra nepagrįstas. Teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo pagrindą nutraukti su ieškovu darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį dėl ekonominių priežasčių, vykdydamas atleidimo iš darbo procedūras jų nepažeidė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. spalio 20 d. sprendimu patenkino dalį ieškovo apeliacinio skundo: panaikino Visagino miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 1 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo patenkino dalį ieškinio: pripažino ieškovo atleidimą iš darbo pagal DK 129 straipsnį neteisėtu; negrąžino ieškovo į darbą, nurodė, kad jo darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo 2010 m. spalio 20 d.; priteisė ieškovui iš atsakovo 16 426,66 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įsiteisėjimo, t. y. nuo 2010 m. sausio 11 d. iki 2010 m. spalio 20 d.

Dėl DK 134 straipsnio nustatytų garantijų darbuotojų atstovams teisėjų kolegija nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog profesinės sąjungos revizijos komisija yra ne darbuotojų atstovaujamasis organas, bet profesinės sąjungos finansinės veiklos kontrolę vykdantis organas, todėl ieškovui netaikytina DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal DK 134 straipsnio 4 dalį kolektyvinėje sutartyje gali būti susitarta dėl straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos taikymo ir kitiems darbuotojams. Atsakovo įmonėje galiojančios Kolektyvinės sutarties 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad darbo ir poilsio laikas nustatomas pagal Darbuotojų vidaus darbo tvarkos taisykles (priedas Nr. 2), Darbo kodeksą. Teisėjų kolegija sprendė, kad nurodytos Darbuotojų vidaus darbo tvarkos taisyklės yra sudėtinė Kolektyvinės sutarties dalis ir Taisyklėse nustatytos garantijos turi būti vertinamos kaip garantijos, nustatytos Kolektyvinėje sutartyje. Taisyklių 19 punkte nustatyta, kad darbo sutartis darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojų kaltės (DK 129 straipsnis), negali būti nutraukta su profesinės sąjungos nariais be išankstinio profsąjungos sutikimo (DK 134 straipsnis). Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju darbdavys (atsakovas) buvo informuotas apie ieškovo (darbuotojo) narystę profesinėje sąjungoje. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, atleidžiant ieškovą iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu, buvo būtinas atsakovo įmonėje veikiančios profesinės sąjungos sutikimas, tokio sutikimo atsakovas nesikreipė ir negavo, todėl kyla DK 134 straipsnio 5 dalyje nurodyti padariniai – ieškovas turi būti grąžintas į ankstesnį darbą. Kartu teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju pažeistos ieškovo teisės gintinos DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu alternatyviu būdu (CPK 418 straipsnis), t. y. negrąžinant jo į darbą, bet priteisiant išeitinę išmoką ir darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, nes pirmosios instancijos teismo konstatuota, jog ieškovo atleidimą iš darbo lėmė ekonominės priežastys, jo darbo vieta neišliko, vadinasi, ieškovas negali būti grąžinamas į darbą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 20 d. sprendimą ir palikti galioti Visagino miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 1 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl konstitucinio asociacijų laisvės principo pažeidimo. Profesinių sąjungų įstatymo nustatytos papildomos garantijos profesinių sąjungų atstovams taikomos tik tiems darbuotojams, kurie išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius–renkamuosius organus. Tokiais gali būti organai, turintys DK 22 straipsnyje nustatytas teises. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė DK 134 straipsnio 4 dalį, nes Kolektyvinėje sutartyje garantija dėl profesinės sąjungos išankstinio sutikimo atleisti darbuotojus iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu nustatyta visiems profesinės sąjungos nariams. Tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija prieštarauja Konstitucinio Teismo doktrinai, pažeidžia konstitucinius ir darbo teisėje įtvirtintus asociacijų laisvės bei darbo teisės subjektų lygybės principus. Kai lokaliniuose teisės aktuose (kolektyvinėje sutartyje) nustatytas reikalavimas gauti profesinės sąjungos sutikimą tik dėl darbuotojo narystės profesinėje sąjungoje, o ne dėl jo aktyvios veiklos atstovaujamuosiuose–renkamuosiuose organuose, profesinių sąjungų nariai patenka į daug geresnę padėtį (ypač dėl darbo santykių stabilumo garantijų), negu darbuotojai, kurie nepriklauso profesinei sąjungai. Toks lokalinių teisės aktų nustatytas teisinis reglamentavimas pažeidžia negatyvųjį asociacijų laisvės principo aspektą – teisę nepriklausyti profesinei sąjungai ir dėl to nepatirti neigiamų padarinių, taip pat DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą draudimą diskriminuoti darbuotojus dėl jų priklausymo visuomeninėms organizacijoms.

2. Dėl DK 35 straipsnio netinkamo taikymo. DK 35 straipsnyje įtvirtintas draudimas darbo teisinių santykių šalims piktnaudžiauti savo teisėmis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. J. v. UAB „Vakarų stilius“, bylos Nr. 3K-3-433/2003, nurodyta, kad nesąžiningu darbuotojo elgesį galima laikyti tada, kai jis nepraneša aplinkybių, kurios reikšmingos jo atleidimui; teisėje preziumuojamas įstatymų išmanymas, todėl darytina išvada, kad darbuotojas susipažinęs su jam darbo įstatymų garantuotomis teisėmis ir lengvatomis; jeigu darbuotojas nepraneša darbdaviui tokių aplinkybių atleidimo iš darbo procedūrų metu, tai vėliau jo objektyviai pažeista teisė gali būti neginama dėl nesąžiningo naudojimosi savo teise. Nagrinėjamu atveju darbdavys nebuvo informuotas apie ieškovo narystę profesinėje sąjungoje, šis faktas atsakovui tapo žinomas iš ieškinio. Dėl to atsakovas neprivalėjo taikyti ieškovui jokių papildomų garantijų dėl aplinkybių, apie kurias jam nepranešė nei ieškovas, nei jo atstovai (profesinė sąjunga). Apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad atleidimo iš darbo procedūros metu ne darbuotojas privalo pranešti aplinkybes, reikšmingas jo atleidimui, bet darbdavys privalo tokias aplinkybes išsiaiškinti, prieštarauja DK 35 straipsniui ir pirmiau nurodytai kasacinio teismo praktikai.

Atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie esminiai argumentai:

1. Dėl galimybės kolektyvinėje sutartyje išplėsti DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos taikymą kitiems profesinės sąjungos nariams. Pagal DK 134 straipsnio 4 dalį kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija taikoma ir kitiems darbuotojams. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad įmonėje galiojančios Kolektyvinės sutarties priede, t. y. Darbuotojų vidaus darbo tvarkos taisyklėse, įtvirtinta garantija dėl profesinės sąjungos sutikimo, atleidžiant iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu, nustatyta visiems profesinės sąjungos nariams, tinkamai aiškino ir taikė DK 134 straipsnio 4, 5 dalių nuostatas ir pagrįstai pripažino ieškovo atleidimą iš darbo, negavus tokio sutikimo, neteisėtu. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina, išdėstyta 1999 m. sausio 14 d. nutarime, tik patvirtina profesinių sąjungų pareigą ginti savo narių interesus ir galimybę susitarti kolektyvinėse sutartyse dėl papildomų profesinių sąjungų narių garantijų. Tai neprieštarauja kitų darbuotojų teisėms, nes kiekvienas iš jų turi galimybę įstoti į profesinę sąjungą ir taip naudotis jos nariams teikiamomis garantijomis.

2. Dėl profesinės sąjungos revizijos komisijos statuso. Pagal UAB Visagino transporto centro darbininkų sąjungos įstatų 8.1, 8.2 punktus revizijos komisija yra visuotinio susirinkimo renkamas organas, kuris vykdo finansinės veiklos kontrolę ir atsiskaito susirinkimui. Tai reiškia, kad revizijos komisija, užtikrindama profesinės sąjungos veiklos kontrolę, atstovauja profesinės sąjungos nariams, taigi yra renkamasis atstovaujamasis organas. Dėl to ieškovui, kaip revizijos komisijos pirmininkui, turėjo būti taikoma DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija.

3. Dėl profesinės sąjungos nario pareigos informuoti darbdavį apie narystę profesinėje sąjungoje. Nei DK, nei Kolektyvinėje sutartyje nenustatyta darbdavio informavimo apie darbuotojo narystę profesinėje sąjungoje tvarkos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, teisingai nustatė, kad kasatorius buvo informuotas apie ieškovo narystę profesinėje sąjungoje. Be to, kasatorius, pasirašęs Kolektyvinę sutartį, kurioje garantija dėl profesinės sąjungos sutikimo nustatyta visiems jos nariams, pradėdamas grupės darbuotojų atleidimo procedūrą, veikdamas kaip sąžiningas ir protingas ūkio subjektas, privalėjo paprašyti profesinės sąjungos narių sąrašo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. J. v. UAB „Vakarų stilius“, bylos Nr. 3K-3-433/2003, kuria remiasi kasatorius, pasisakyta dėl darbuotojo pareigos informuoti darbdavį apie tokias aplinkybes, kurios žinomos tik pačiam darbuotojui. Tuo tarpu narystė profesinėje sąjungoje nėra tokia aplinkybė, todėl darbdavys privalo imtis priemonių tam, kad išsiaiškintų, ar atleidžiamas darbuotojas nėra profesinės sąjungos narys.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įmonės kolektyvinės sutarties normų teisinės galios

DK 59 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonės kolektyvinė sutartis yra rašytinis darbdavio ir įmonės darbuotojų kolektyvo susitarimas dėl darbo, darbo apmokėjimo ir kitų socialinių bei ekonominių sąlygų. Ši sutartis privaloma ją sudariusioms šalims – įmonės darbuotojų kolektyvui ir darbdaviui (DK 60 straipsnio 1 dalis). Kolektyvinės sutarties privalomumas įtvirtintas kaip jos šalių atsakomybės už įsipareigojimus principas (DK 2 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Tokios sutarties normatyvinės nuostatos yra darbo teisės šaltinis (DK 3 straipsnis). Taigi kolektyvinės sutarties normatyvinės nuostatos turi norminio teisės akto galią ir jos privalomos darbdaviui bei visiems tos įmonės darbuotojams (DK 59 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad šalys neginčija įmonės kolektyvinės sutarties privalomumo.

Dėl įmonėje sudarytos kolektyvinės sutarties

DK 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad negalioja trišaliai susitarimai, kolektyvinės sutartys bei vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės aktai dėl darbo sąlygų, pabloginantys darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kurią nustato šis Kodeksas, įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai. Ši įstatymo norma reiškia, kad kolektyvinėje sutartyje negali būti nuostatų, pabloginančių darbuotojų padėtį, tačiau gali būti nuostatų, kurios pagerina darbuotojų padėtį darbo sutarties nutraukimo atveju.

DK 61 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonės kolektyvinėje sutartyje šalys nustato darbo, profesines, socialines ir ekonomines sąlygas bei garantijas, kurios nėra reglamentuotos įstatymų, kitų norminių teisės aktų ar nacionalinės, šakos ir teritorinės kolektyvinės sutarties arba kurios jiems neprieštarauja ir neblogina darbuotojų padėties. Įstatymuose ar kituose teisės aktuose aiškiai (expréssis verbis) neįtvirtinta, kad darbo sutartis pagal DK 129 straipsnį su profesinės sąjungos nariu gali būti nutraukiama tik gavus išankstinį darbuotojų atstovaujamojo organo, į kurį darbuotojas išrinktas, sutikimą. Tačiau, aiškinant sistemiškai DK 4 straipsnio 4 dalies nuostatą ir 134 straipsnio 4 dalies normą, kurioje nustatyta, kad kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatyta, jog šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija taikoma ir kitiems darbuotojams, darytina išvada, kad kolektyvinėje sutartyje galima susitarti dėl DK 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos taikymo profesinės sąjungos nariui.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad UAB Visagino transporto centro Kolektyvinę sutartį 2009 m. gegužės 28 d. pasirašė atsakovo generalinis direktorius V. A. ir profesinės sąjungos pirmininkas F. P. Šios sutarties 13 straipsnyje susitarta, kad darbo ir poilsio laikas nustatomas darbuotojų vidaus darbo tvarkos taisyklėse (priedas Nr. 2), Darbo kodekse. Šias taisykles (priedą Nr. 2) tą pačią dieną pasirašė tie patys asmenys (atsakovo generalinis direktorius V. A. ir profesinės sąjungos pirmininkas F. P.). Taigi apeliacinės instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad darbuotojų vidaus darbo tvarkos taisyklės (priedas Nr. 2) yra Kolektyvinės sutarties priedas, t. y. įmonės kolektyvinės sutarties sudėtinė dalis, todėl jos darbdaviui ir darbuotojams yra privalomos.

Darbuotojų vidaus darbo tvarkos taisyklių (priedo Nr. 2) 19 punkte nustatyta, kad su profsąjungos nariais negali būti nutraukta darbo sutartis darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojų kaltės (DK 129 straipsnis), be išankstinio profsąjungos sutikimo (DK 134 straipsnis). Šio punkto nuostata yra normatyvinė, nes darbuotojui ir darbdaviui nustato tam tikras teises ir pareigas. Nurodyta nuostata įtvirtinta garantija profesinės sąjungos nariams tuo atveju, kai darbo sutartis nutraukiama pagal DK 129 straipsnį. Taigi šios nuostatos darbdavys privalėjo laikytis, nutraukdamas su ieškovu – profesinės sąjungos nariu – darbo sutartį pagal DK 129 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, nutraukdamas su ieškovu darbo sutartį, pažeidė nurodytą privalomą Kolektyvinės sutarties nuostatą, įtvirtinančią profesinės sąjungos nario garantiją, nutraukiant darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį. Tokia teismo išvada atitinka materialiosios teisės normas, todėl ji yra pagrįsta.

Dėl profesinės sąjungos nario pareigos informuoti darbdavį apie narystę profesinėje sąjungoje.

DK 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Nagrinėjamu atveju ši įstatymo norma aiškintina taip, kad tuo atveju, kai įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą (DK 130 straipsnis) gavęs darbuotojas, elgdamasis nesąžiningai, nepraneša darbdaviui aplinkybių, reikšmingų DK 134 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytoms garantijoms dėl jo (darbuotojo) taikyti, o darbdavys tų aplinkybių objektyviai nežino, tai, atleidus šį darbuotoją iš darbo be reikalingo tam tikro organo išankstinio sutikimo, objektyviai pažeista darbuotojo darbo teisė gali būti neginama (DK 35 straipsnio 1 dalis, 36 straipsnio 1 dalis). Toks aiškinimas atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. v. UAB „Vakarų stilius“, bylos Nr. 3K-3-433/2003).

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovo generalinis direktorius dalyvavo profesinės sąjungos susirinkime, kuriame ieškovas buvo renkamas revizijos komisijos nariu. Šią aplinkybę teismas vertino kaip įrodančią, kad atsakovo atstovui turėjo būti žinoma apie ieškovo narystę profesinėje sąjungoje. Išvadą, kad atsakovui turėjo būti žinoma, jog ieškovas buvo profesinės sąjungos narys, teismas padarė remdamasis ir kitais įrodymais. Dėl jų kasacinis teismas plačiau nepasisako, nes faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra ne kasacinio teismo, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas prieina prie išvados, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso įstatymų normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą. Tai, kad nebuvo priimta atsakovui palankaus sprendimo, nėra pagrindas pripažinti, jog pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, todėl kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo atmestini.

Remdamasis išdėstytais motyvais, kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas materialiosios teisės normas išaiškino ir pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes jas taikė tinkamai, todėl paliktinas galioti šios instancijos teismo sprendimas.

Dėl bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų

Už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą ieškovas advokatui sumokėjo 1200 Lt. Tai patvirtina 2011 m. sausio 23 d. pinigų priėmimo kvitas. Atmetus kasacinį skundą, nurodytos išlaidos priteistinos ieškovui iš kasatoriaus (CPK 98 straipsnis). Iš jo taip pat priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB Visagino transporto centro (įmonės kodas 110083880, buveinės adresas: Visagino savivaldybė, Drūkšinių kaimas) ieškovui P. M., gyvenančiam (duomenys neskelbtini), 1200 (vieną tūkstantį du šimtus) Lt advokato pagalbos išlaidų.

Priteisti iš atsakovo UAB Visagino transporto centro (įmonės kodas 110083880, buveinės adresas: Visagino savivaldybė, Drūkšinių kaimas) į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660) 31,55 Lt (trisdešimt vieną litą 55 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu,.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Zigmas Levickis

Algis Norkūnas